Budizmas

Budizmas

VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judaizmas, budizmas, džainizmas, konfucianizmas, vedantinis induizmas, daosizmas.

Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios revoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.

Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų (dakšinų) reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais (čarvakais). Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laaimė, taigi aukščiausias gėris – daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.

Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Up

panišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.

Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo (mokši) ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.

Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze turi atsikratyti karmos.

Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo reeliginę tradiciją.

Filosofija

Budizmas skelbia, kad esti ne pastovi būtis, o nuolatinis visa ko tapsmas ir nykimas. Pastovumo nebuvimas yra didžiausias blogis – tai “visą pasaulį ryjanti ugnis”.

Budos žodžiai apie tai pritrenkia savo beviltiškumu ir karčiu, sielvartingu tonu. Jis sakė: “sudėtinga anksčiau ar vėliau turi suirti, gimus – mirti. Reiškiniai nyksta vienas po kito, sunaikinama praeitis, dabartis ir ateitis, viskas praeina, viską valdo naikinimo dėsnis. Upės tėkmė negrįžta, saulė keliauja nesustodama, žmogus pereina iš praeito gyvenimo į dabartinį, ir jokia jėga nesugrąžins jo į

praeitį. Kam vytis vaiduoklišką laimę? Kas visomis jėgomis stengiasi pasiekti ją šiame gyvenime, beviltiškai tikisi, kad perskirtas vanduo toks liks amžinai. Mirtis viešpatauja pasaulyje, ir niekas – nei oras, nei jūros, nei olos – jokia visatos vieta nepaslėps mūsų; nei turtai, nei garbė neapgins mūsų nuo jos; visa, kas žemiška turi išsisklaidyti, išnykti. Mirčiai visi lygūs – vargšas ir turtuolis, kilmingas ir žemas; miršta ir seniai, ir jaunuoliai, ir vidutinio amžiaus žmonės, kūdikiai ir net gemalas motinos įsčiose. Mes tiesiu ir tikru keliu einame į mirtį. Žmogaus kūnas, keturių stichijų kūrinys, yra trapus indas, suskylantis į dalis po pirmo stipresnio smūgio. Visą gyvenimą jis būna aistrų, jaudulio ir kančių šaltiniu. Ateina senatvė, o su ja ligos – senis blaškosi agonijoje, kol mirtis nebaigia jo kančių. Gyvenimas – kaip prisirpęs vaisius, nukrisiantis po pirmojo vėjo gūsio; kiekvieną sekundę turime baimintis, kad jo tėkmė nutrūks, kaip nutrūksta harmoningi arfos garsai, kai plyšta stygos po muzikanto ranka.”

Bet ir mirtis neišvaduoja žmogaus iš kančių pasaulio ir kaitos – jis vėl atgimsta naujam gyvenimui ir vėl miršta. Be galo rieda atgimimų “amžinai besisukantis ratas.”

Taigi, viskas yra kančia. “Gimimas yra kentėjimas, senatvė yra kentėjimas, liga yra kentėjimas, mirtis yra kentėjimas, gyvenimas su asmeniu, kurio nekenti, yra kentėjimas, išsiskyrimas su žmogumi, kurį myli, yr
ra kentėjimas, negauti to, ko nori, yra kentėjimas; taigi penkios asmenybės savybių samplaikos yra kentėjimas” (Dharmaguptakos Vinajapitaka). Tokia yra šventa kentėjimo Tiesa.

Kentėjimas apibūdinamas kaip viskas, kas susiję su materialia ir dvasine būtybe, vaizduojama doktrinoje, su visuma daiktų, su kuriais ta būtybė susijusi ir kurie verčia ją kas kart iš naujo gimti. Iš tikrųjų pirmajame Budos pasakyme yra nepaprastas pažadas, jis parodo beribę laimę. “Dauguma žmonių užmiršta, kad visi vieną dieną mirštame. Tie, kurie apie tai galvoja, nebemaištauja, nurimsta.” Buda parodo sąmonės lygį, nepriklausomą nuo sąlygų.

Bendruomenė

Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų, kuriuos palenkė tiek nesutrikdomas, spinduliuojantis galią jo pamokslų sakymo būdas, tiek ir mokymo turinys.

Amžininkus traukė ir stulbino Budos nepaprastas romumas, jo humaniškumas, taip besiskiriantis nuo brahmanų išdidumo ir pasipūtimo, jo užuojauta visiems vargšams, nelaimingiems, o taip pat jo skelbiamos žmonių lygybės ir solidarumo idėjos. Todėl tarp jo pasekėjų buvo daug savo kilme, protu, išsilavinimu ar griežtu gyvenimo būdu žymių žmonių, bet buvo ir nežinomų, žemakilmių, iki šiol niekinamų žmonių. Bet jei etinės ir socialinės idėjos buvo apskritai patrauklios visuomenei, tai praktikos, nirvanos siekimo sfera buvo apribota vien atsiribojusių nuo pasaulio ratu, tai yra vienuoliais. Tačiau vienuolių vaidmuo neturi užtemdyti to fakto, kad Doktrina skirta pirmiausia pasauliečiams, nepaisant jų ki

ilmės ir padėties. Nors budistų bendruomenėmis griežtąja prasme buvo vienuolių bendruomenė, bet nuo pat pradžių Bendruomenę sudarė Sangha, kitaip tariant, vienuoliai (bikšai) ir gausybė pasauliečių mokinių (upasakų). Pirmieji paskiria savo gyvenimą dvasios tobulinimui ir Dharmos mokymui žodžiu ir pavyzdžiu, antrieji vaidina ne mažiau reikšmingą vaidmenį savo ryšiais su šeima ir visuomene.

Sangha vadinama bet kokia budistų vienuolių bendruomenė. Grupė vienuolių, kurie išgirdo pirmąjį Budos pamokslą, atsivertė ir sudarė pirmąją sanghą. Teravados budizmas moko, kad tiktai vienuolis, bikšu, gali pasiekti išsivadavimą – dėl šios priežasties teravados išpažinėjų kraštuose kiekvienas tikintysis stengiasi bent dalį gyvenimo praleisti vienuolyne. Net ir šiandien kai kuriose budizmą išpažįstančiose šalyse gyvuoja paprotys, kad berniukai kažkurį savo gyvenimo tarpsnį gyventų kaip vienuoliai ir vienuolyne mokytųsi. Tą laikotarpį gali sudaryti mažiausiai kelios dienos, daugiausiai – keleri metai.

Nepaisydamas indų kastų sistemos, Buda į savąją bendruomenę priimdavo tiek aukščiausiai kastai priklausančius brahmanus, tiek ir pirklius. Į bendruomenę įstojo ir jo šeimos nariai, net sūnus Rahula. Ir pačioje bendruomenėje kastos nebuvo skiriamos: visi nariai buvo lygūs, tik tie, kurie įstojo į bendruomenę anksčiau buvo gerbiami labiau. Į bendruomenę įstoti negalėjo tik sergantys užkrečiamomis ligomis, nepilnamečiai (be tėvų sutikimo), vergai, kol įstatymiškai neišlaisvinti, ir sunkūs nusikaltėliai; taip pat į sanghą nepriimdavo neatsiskaičiusių skolininkų, atliekančių tarnybą karių ir valstybės tarnautojų. Kurį laiką nepriimdavo ir moterų. Bet Budos mokymas moterims buvo atviras, pats Bodisatva ankstesniuose gyvenimuose yra ne kartą gimęs moterimi. Viena iš pirmųjų jo pasekėjų buvo jo teta. Pasakojama, kad kai ji pasiprašė priimama į bendruomenę, iš pradžių jai buvo atsakyta, nes brahmanizmas iš viso nepriima moterų gyvenimo išsižadėjimo, o Buda stengėsi neįžeisti savo amžininkų. Bet įsikišus Anandai, bendruomenė buvo atverta moterims, suvaržius jas griežtesne tvarka. Pirmieji budistai baiminosi grėsmės, kurią gimstančiai bendruomenei keltų moterys savo įgimtų žavesiu.

Stodamas į bendruomenę, naujokas (samanera) turi būti tam tikrą laiką stebimas jo paties pasirinkto mokytojo. Šis išbandymas jau priklausiusiems kokiai nors bendruomenei suaugusiems trūkdavo keturis mėnesius, o nepilnamečiams – iki pilnametystės. Trukmė taip pat priklausė nuo samaneros dvasinio vadovo ir jo paties sugebėjimo.

Įšventinimuose naujokas privalėjo atsisakyti nuo pasaulietinio gyvenimo, pasižadėti laikytis dešimties dorovinių taisyklių, griežtai vykdyti visas bendruomenės taisykles ir siekti dorovinio tobulumo. Priešingai nei sanghoje, reikalaujančioje ypatingos drausmės, iš pasauliečių mokinių buvo reikalaujama, kad jie vienuolių akivaizdoje paskelbtų, jog priima Trejopą Prieglobstį, arba Tris Brangenybes ir prižadėtų laikytis Penkių priesakų, garantuojančių moralinius poelgius: nenaikinti gyvybės, nevogti, nesvetimauti, nemeluoti ir nevartoti svaiginančių gėrimų.

Bendruomenė (sangha) nuo senų laikų buvo viena iš Trijų Brangenybių (Buda, Mokymas, Bendruomenė), kurias budizmas vienodai garbina. Budizmo formulė teigia, kad “Palaimintojo mokiniu bendruomene eina geru keliu, eina tiesiu keliu, eina teisingo gyvenimo keliu. Toji Palaimintojo mokinių Bendruomenė verta garbinimo, verta būti priimta, verta aukojimų, verta būti pasveikinta suglaustais delnais; pasauliui ji – aukščiausias nuopelnų laukas”.

Nusprendęs būti susietas su mokymu, kurį pats sukūrė, Buda atiduoda visas jėgas jam skleisti, nes daug kas pasiklys, jei jo neišgirs. Taip jis apibūdina pagrindinę budizmo priedermę – dovanoti Mokymą. Pirmaisiais Budos pasekėjais buvo asketai, nedidelėmis grupelėmis (apie 6 žmones) rinkdavęsi atokiose vietovėse lietingam sezonui. Liūčių sezoną būdavo sunku keliauti, ir tuomet Buda nutraukdavo piligrimystes ir dėstydavo savo mokymą vienuoliams ir pasauliečiams pasirinktoje vietoje. Nors kaip tik dėl nepalankaus klimato priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, po pirmojo sustojimo Buda paragino juos išsiskirstyti ir leistis kelionėn, kad mokymas sklistų žmonių gerovei.

Bendruomenė nebuvo monolitinis vienetas, veikiau – skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikėjimą; visos grupės buvo mokomos skirtingose vietose, dažnai priklausė nuo specifinių sąlygų, nesilaikė griežto plano ir dogmatinės formos. Nors Palaimintasis ir laikėsi taisyklės nuolatos skleisti mokymą, jis niekada netroško tapti sanghos vadovu ir tenkinosi vien duodamas naudingus patarimus tiems, kurie, nors ir priklausydami bendruomenei, gyveno klajoklišką gyvenimą, taigi neišvengiamai susidurdavo su rūsčia kasdienybe ir nuolatiniu jų elgesio vertinimu. Taigi Buda nustatė gyvenimo būdo taisykles bendruomenei ir parėmė jas savo pavyzdžiu.

Į bendruomenę įsijungę nariai paprastai atsisakydavo nuo bet kokios nuosavybės. Sanghos nariai buvo vadinami bikšu, o tai riškė “vargeta”. Jie nusiskusdavo galvą, įsisupdavo į skarmalus (švariai išplautus), dažniausiai geltonos spalvos, ir sau pasilikdavo tik būtiniausius daiktus – dubenį išmaldai, indą vandeniui, skustuvą, lazdą, kilimėlį, adatą su siūlais ir apavą. Jie neturėjo net liesti jokių brangenybių. Bendruomenėje Buda atmetė griežtą askezę, pakeitęs ją dorovine disciplina. Buda įpareigojo savo mokinius gyventi griežtai ir padoriai, nepažeidžiant neturto įžadų. Bikšai turėjo būti atviraširdžiai, teisingi ir švelnus, ramūs ir beaistriai, orūs.

Buda nustatė tam tikras bendruomenės gyvenimo taisykles, kurios ne tik disciplinavo išorinį bikšų gyvenimą, tai yra nustatė teisingą maitinimąsi, buitį, teisingą dienotvarkę, bet ir parodė kaip nugalėti norus ir aistras. Bendruomenės nariai gyvendavo vienuolynuose (viharuose) arba miškuose kaip atsiskyrėliai. Moterys gyvendavo atskiruose vienuolynuose, kurių tvarka nesiskyrė, tik jos negalėjo atsiriboti nuo pasaulio. Vienuolynai būdavo už miesto, dažnai turtuolių dovanotose užmiesčio giraitėse. Jos vadindavosi “brolybės sodais”. Buda manė, kad miesto gyvenimas nesuderinamas su sielos ramybe ir giliais apmastymais. Mieste buvo leidžiama būti tik renkant išmaldą.

Kiekvieną rytą vienuoliai keldavosi auštant ir ankstų rytą praleisdavo atlikdami dvasinius pratimus arba bendraudami. Po to jie eidavo į artimiausius miestus ar kaimus rinkti išmaldos. Jie niekada neprašydavo, o tik išsisklaidydavo po gatves ir tylūs, nudelbę į žemę akis, tiesdavo savo indus. Vienodai ramiai vienuoliai priimdavo ir dosnias aukas, ir atsisakymą, vienodai rinko aukas ir iš vargšų ir iš turtingų. Išmaldą sudarė virti ryžiai ar kitas maistas. Iki pusiaudienio bikšai grįždavo atgal. Viena surinktų aukų dalis buvo skiriama vargšams, kita – žvėrims ir paukščiams, ir tik likusi, padalinta tarp esančių, tekdavo pietums. Likusią dienos dalį vienuoliai bendraudavo arba medituodavo atokiose vietose. Taip jie leisdavo dienas, kai ilgiau gyvendavo toje pačioje vietoje, o taip būdavo dažniausiai žiemą. Vasarą jie išsiskirstydavo po kaimus ir čia vienatvėje praleisdavo keturis ilgus mėnesius. Po to jie vėl susirinkdavo ir pasipasakodavo savo pasiekimus dvasinio tobulėjimo srityje. Rudenį vienuoliai iškeliaudavo platinti mokymo.

Bendruomenę buvo galima laisvai palikti. O vienintelė joje taikoma bausmė buvo pašalinimas iš bendruomenės, taikomas tik pažeidus vieną iš dešimties pagrindinių taisyklių.

Šventyklos

Budizmas, išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Teravados budizmas atmeta visus ritualus ir atvaizdų net Budos statulų garbinimą; juk melstis Budai beprasmiška, jis vis tiek nugrimzdęs į nirvaną. Ankstyviausios žinomos “religinės apeigos” buvo vienuolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant.

Mahajanos budizmas pripažįsta ir leidžia kur kas daugiau kultų bei ritualų negu teravados. Nors kulto laikymasis, tarkim, kurio nors iš budų garbinimas, ir nėra taip vertinamas kaip sekimas pačiu Budos mokymu, toks kelias į šventimą irgi pripažįstamas tiems, kurie savo tikėjime silpnesni.

Mahajana išplėtojo apeigų sistemą. Čia suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos prieš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokymo principams. Budai net priskiriami žodžiai: “Aš netikiu laime, pasiekta per kitų kančias.” Budistai kartodavo Mokymo išpažinimo formules, garsiai kartodavo Mokymo tekstus, garbindavo Mokytoją ir giedodavo giesmes. Jiems svarbus buvo individualus santykis, todėl būtinas buvo susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas net ir mahajanoje išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos – garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos statulą uždegimas.

Budos gimimo, o teravados šalyse jo nušvitimo ir mirties laikas yra minimas ir vadinamas vesaku. Ruošiantis vesaku Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepiančiu vandeniu. Į vienuolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Lietaus sezono metu paprastai vyksta vasa (meditacija vienumoje). Budos laikais tuo metu buvo nekeliaujama. Vienuoliams buvo įsakoma nesitraukti iš vietos, mokytis ir medituoti. Vasos metu paprasti žmonės taip pat stengiasi rasti laiko mokymuisi ir meditacijai. Vasos pabaigoje žmonės aukoja vienuoliams naujus drabužius. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti.

Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbiimas. Saugomi ir garbinami šventųjų (ir paties Budos) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai. Šri Lankoje švenčiama šventojo Danties šventė, kai vienas iš Budos dantų iškilmingai nešamas gatvėmis.

Išplito tų vietovių, pastatų, giraičių, medžių, kurie kaip manoma buvo susiję su Budos ar jo pasekėjų biografija, garbinimas. Pagrindinės budistų šventosios vietos susijusios su svarbiausiais Budos gyvenimo momentais. Tai jo gimimo vieta (Lumbini giraitė), jo nušvitimo vieta (Bodigaja), pirmojo pamokslo vieta (Benaresas ar jo apylinkės) ir mirties vieta (Kušinagaras). Šventosios vietos buvo išpuoštos šventyklomis, stupomis, paveikslais ir statulomis. Jos sutraukdavo minias maldininkų, taip pat ir iš kitų šalių. Budizmui plintant, vienuolynai gražėjo ir turtėjo, nors paprotį imti iš tikinčiųjų dovanas auksu ir pinigais pasmerkė dar Vaišalio susirinkimas. Buvo statomi dideli vienuolynai, paminklai, primenantys šventus įvykius, kuriami meno kūriniai.

Mahabodi vietovė Bodigajoje – Nubudimo vieta – laikoma svarbiausia visiems budistams maldininkams. Būtent čia visi budos, tiek praeities, tiek ateities, įveikia Marą ir jo blogio jėgas ir “visiškai nubunda”. Dabartinės šventovės vietoje III a. pr. m. e. Ašoka pastatydino mažytę šventyklėlę. Didžioji šventykla, kurios statyba priskiriama vienam Šri Lankos karaliui, buvo pastatyta maždaug V-VI a. XII a. ji buvo sugriauta musulmonų, vėliau restauruota, atstatyta ir kelissyk perstatinėjama daugiausia Birmos budistų, kurie suteikė jai dabartinį pavidalą.

Sarnate, toje vietoje, kur buvo pasakytas Pirmasis pamokslas, Ašoka iškeldino monolitinį kokių 15 m. aukščio stulpą. Apatinė jo dalis tebestovi, o kapitelis saugomas Sarnato muziejuje. Kapitelis vaizduoja keturis stilizuotus liūtus ant nugaros ratą,- tai viena garsiausių kolonų. Sarnathas taip pat garsus budistų kulto paminklais, kurie priskiriami įvairiems šios religijos istorijos laikotarpiams. Čia greta ankstyvųjų viharų – komplekso įrenginių, kuriuose gyvendavo ir atlikdavo religines apeigas budistų vienuoliai, – yra naujais laikais pastatytas Mūlangandhakuti – Viharas. Tame pačiame Sarnathe išliko griuvėsiai stupų – Džagat Singho, kuris buvo pastatytas lyg ir toje vietoje, kur buvo pasakytas pirmasis pamokslas, ir Dhamekšo kaip pasakojama legendoje, šioje vietoje 500 budistų vienuolių pasinėrė į nirvaną., nešančius

Svarbiausia budistinė šventykla, relikvijorius ir memorialinis statinys, garbinamas tikinčiųjų, – stupa – vis dėl to buvo sukurtas ne budizmo ir ne budizmui. Stupos, kupolo formos pastatai, kurių pagrindą sudaro kvadratinis postamentas, kildinami iš supiltinio kapo, arba pilkapio – tumulus, taigi siekia bronzos ir geležies amžių. Senesniais laikais tai buvo masyvus plytų ar akmens pastatas, turintis cokolį ir iškeltą ant stulpo kupolą bei špilį, kuris iš pradžių padalytas skėtiniais ir bažnytinių vėliavų aukštais, krikščioniškosios eros pradžioje įgavo stupai būdingą kūginį, dažniausiai varpo pavidalą. Stupos stilius kito priklausomai nuo regiono. Išsivystė tibetietiška čorteno forma, Tailande pirmykštė formulė buvo išrutuliota į aukštį. Šiuolaikiniai statiniai gali būti dekoruojami tapytais vaizdais. Puikus senovinės stupos pavyzdys yra Didžioji Sančio stupa, pastatyta II a. pr. m. e. ant Ašokos karaliavimo laikų stupos liekanų. Jos akmeninė baliustrada su keturiais monumentaliais portalais buvo iškalta I a. pr. m. e. pabaigoje, o jos skulptūros, dovanotos pamaldžių donatorių, – medžio ir dramblio kaulo drožėjų bei metalo liejikų kūriniai. Sukurtos tęstinio pasakojimo principu, jos vaizduoja gausybę personažų. Džatakos, pagrindinė senosios mokyklos tema, retai iliustruojamos; labiau mėgstamos Budos gyvenimo ir budizmo istorijos scenos. Priešais, vakariniame portale ant piliorių pavaizduotas Pirmasis pamokslas, kurį simbolizuoja Ratas, ir trys stupos, primenančios relikvijų pasidalijimą. Architravuose pavaizduotas Maros pralaimėjimas, Nubudimas po Bodi medžiu, karas dėl relikvijų ir Kušingaros sostas.

Stupos buvo statomos vietose, susijusiose su Budos gyvenimu ar jo mokymu, ir buvo taip pat skiriamos relikvijoms saugoti (Budos kaulai, dantys, plaukai, pelenai iš jo laidotuvių laužo). Vaikščiodami aplink stupą lankytojai atiduoda Budai pagarbą. Mažos stupos buvo statomos čaitjo viduje. Vėliau imta statyti didelius pastatus, kuriuos aptverdavo tvora su 4 vartų (pagal pasaulio šalis). Stupas statydavo ir legendinių budizmo platintojų kapavietėse, netoli nuo jų gyvenviečių, – tai buvo užmūryti kupolo formos statiniai. Aplink juos išaugo kiti pastatai, taip atsirado ir vienuolynai.

Patys seniausi žinomi budizmą šlovinantis meno kūriniai sukurti Ašokos viešpatavimo laikotarpiu. Nedaug kas liko iš stupų, pastatytų didžiųjų piligrimysčių vietose, tačiau keletas ten iškeltų stulpų gerai žinomi; pavyzdžiui, stulpo, iškelto Pirmojo pamokslo vietoje, kapitelis “su liūtais” (dabar saugomas Sarnato muziejuje). Ankstyvajame budistų mene paties Budos figūrų nerandame, jas pakeičia vaizdai įvairių daiktų, susijusiu su Gautamos gyvenimo istorija ar mokymu, pav., Bodi medžio, simbolinio rato, lotoso ir panašiai. III a. pr. m. e. karalius Ašoka pavertė Bodi medį tikru garbinimo objektu, jis aptvėrė jį tvora su galerija ir akmens vaizduojančioje Nubudimo sostą, liepė iškalti skulptūras. XII a. medis sunyko. Kai budizmas įsigalėjo Šri Lankoje, viena jo gyvatšakė buvo ten nugabenta, ir iš jos atsodintas medis, kurį šiandieną matome Mahabodi vietovėje. Įprastas budizmo simbolis – gėlė lotosas, kurios šaknys auga giliai tvenkinio dugne. Budistai sako, kad žmogus turi stengtis būti panašus į lotosą. Tyras jo žiedas simbolizuoja nušvitimą. Vienas seniausių budistų garbinimo objektų – simboliniai Budos pėdos atspaudai. Budos pėdos ar pėdų atspaudo, veikiau archeologinių radinių ženklo paskirtis – priminti, kad Buda ir Mokymas garantuoja globą. Mokymo Ratas – Budos doktrinos ir mokymo simbolis. Medituojant Budai pavyko suvokti gimimų ir mirčių ciklą, tikrą plokštėje, ydų ratą. Na o mokymas suteikia galimybę apeiti šį kančių ratą Vidurio keliu. Išjudinti Mokymo Ratą – kitu ratu, tai yra žinių ciklu, sulaužyti pragariškąjį ratą. Kartais labai didelis (beveik 2 m. skersmens), jis vaizduojamas iškeltas ant stulpo, paprastai apsupto gazelių (aliuzija į pirmąjį pamokslą). Kai kurie ratai ir kai kurie stulpai turi užrašus, suteikiančius visą informaciją apie Budos doktriną. Senosios indų Maurjų valstybės klestėjimo laikotarpiu (III a. pr. m. e.), kuriame labai paplito budizmas, būdingi skulptūromis apvainikuotų memorialinių kolonų pavidalo paminklai. Prabangus dekoras ir skulptūros, puošiančios stulpus, pirmiausiai vaizduoja Budą ir jo mokymą. Kompozicijos simbolika, pradedant Budos pėdų atspaudais ir baigiant Mokymo Ratu su Trimis Brangenybėmis ir skėčiu – tai pati Budos ir jo mokymo esmė. Toks vaizdavimas būdingas vediškai tradicijai ir parodo, kodėl taip greitai paplito mahajana. Ašokos viešpatavimo laikais, nuo V-VI a. Indijoje ratas nebevaizduojamas.

Visose budizmą išpažįstančiose šalyse yra šventyklų, bet čia jų vaidmuo nėra labai svarbus.Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje dažnai yra kelių aukštų bokšto formos. Pagodos ir stupos dažnai stovi už šventyklų. Čaitjas (šventykla – maldos namai, turintys kokią nors relikviją) yra pailga salė, kurios vidus suskirstytas kolonomis ir baigiasi apsida. Kadangi buda laikomas kiekvienas, pasiekęs nušvitimą, tai čia gali būti šimtai statulų (pavyzdžiui, Po šventovėje Bankoke – 394 paauksuotos budų statulos).

Leave a Comment