Įvadas
Psichologija yra jaunas mokslas. Jos šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Pradedant pirmąja psichologijos laboratorija, kurią 1879m. įkūrė vokiečių filosofas ir fiziologas W. Wundtas, psichologijos ištakų galima aptikti daugelyje disciplinų ir šalių. Rusų fiziologas I. Pavlovas pirmasis tyrinėjo mokymąsi. Austrų gydytojas Z. Froidas – asmenybės teoretikas. Pagrindinės psichologijos problemos ir tyrinėjimai įgalina psichologiją apibūditi kaip mokslą apie elgesį ir psichikos procesus. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo daugiau joje dirba psichologų. Psichologijos objektas – psichika ir jos reiškiniai. Psichika – gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Svarbiausia jos savybė yra aktyvumas. Psichika būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms nervų sistemą ir smegenis.Įvairios psichologijos kryptys rodo, kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psichologai siejasi su įvairiais mokslais – matematika ir biologija, sociologija ir filosofija. Vis dažniau psichologijos laimėjimus ir metodus pasitelkia kiti mokslai. Psichologai dėsto medicinos, teisės, teologijos studentams, jie dirba ligoninėse, gamyklose ir kitose įstaigose.Įvairias psichologijos kryptis ir sritis vienija požiūriai ir metodai, kuriais vadovaudamiesi psichologai imasi nežinomų klausimų. Atliekant mokslinius tyrimus reikia derinti ir kruopštų kritišką konkuruojančių idėjų įvertinimą, ir nešališką nuolankumą gamtai.Prieš pradėdama dėstyti savo mintis norečiau pabrėžti, kad mano manymu nusikaltimo ir jo vietos psichologijoje svarbiausia yra nusikaltėlio asmenybė,jos vystymosi ypatymai. Savo darbe didesnį dėmesį skirsiu nepilnamečiams nusikaltėliams, nes manau, kad jie yra opiausia šių dienų problema.
Agresija
Agresija, pasireiškusi vaiko amžiuje, išlieka ir paauglystėje. Žiaurumas išlieka ir suaugusiam žmogui. Žymi koreliacija randama tarp bedarbystės, rūkymo, piktnaudžiavimo narkotikais. Įrodytas stiprus ryšys su nusikalstamumu. Be to, suaugusieji, turintys “asocialios asmenybės” diagnozę, beveik visi pasireikšdavo asocialiu elgesiu. Elgsena vaikystėje yra geresnis indikatorius suaugusiojo elgesio negu socialinė padėtis ar šeimos charakteristika.
Svarbiausi prognozės rodikliai: sutrikimo atsiradimas, ypač ankstyvame amžiuje, probleminio elgesio apimtis, probleminio elgesio įvairumas ir probleminio elgesio pasireiškimas skirtingose aplinkose. Daugiausia asocialus elgesys pasireiškia santykiuose tarp vaiko ir tėvo. Tai nė kiek nestebina, kadangi mūsų vaikai auga šeimos aplinkoje. Svarbiausios priežastys šiuo atveju nenuosekli priežiūra, disciplinos stoka, svarbūs yra nusikalstamo elgesio požymiai. Jie netgi daugiau svarbūs negu tėvo nusikalstamumas, socialinė padėtis ar kitos vaiko elgesio problemos. Taigi galime teigti, kad asocialaus elgesio išmokstama, jis sustiprinamas ir išlaikomas socialinėje sąveikoje, kurioje įsitvirtina. Antrasis svarbus teiginys tas, kad ankstyvas agresyvus elgesys yra susijęs su tam tikro vystymosi tikslo, kuriuos vaikas turi įvykdyti, žlugimu. Tai gali būti: nesėkmingas mokymasis, susipažinimas su bendraamžių grupe ir t.t.. Asocialus elgesys glaudžiai susijęs su elgesio problemomis. Jeigu asocialus elgesys būtų nustatytas ankstyvoje stadijoje, prevencija nebūtų tuščias žodis. Tyrimai rodo, kad agresija išskirtinai stabili vaikystėje, paauglystėje ir ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Tai reiškia, kad vaiko agresyvumas išlieka. Paauglio agresyvumo gydymas yra svarbus ir kompleksinis, kuris turėtų būti vykdomas kaip individualus gydymas, tėvo gydymas, rekomendacijos mokyklai dėl sėkmingesnio mokymosi. Nepaprastai svarbu, kad vaiko agresyvumas būtų išaiškintas kaip galima anksčiau.Asmenybė
Žmogaus asmenybė – biologinių ir socialinių reiškinių kompleksas, biologinių, psichikos ir loginių žmogaus savybių sąveika su socialiniais reiškiniais. Tai yra vientisa žmogaus kaip visuomeninių santykių dalyvio socialinių ir psichinių bruožų ir savybių sistema, kurią sudaro asmenybės socialinio statuso, jos socialinių funkcijų ir dorovinės psichologinės charakteristikos posistemės. Asmenybė yra vystymosi visuomenėje, socializacijos rezultatas, socialinių – psichologinių savybių visuma. Ji nėrapaprasta susiformavusių socialinėje aplinkoje žmogaus charakteristikų suma, o tokia visuma, kuri duoda pagrindo kalbėti apie asmenybę kaip apie apibrėžtą visumą , kurioje visos charakteristikos tarpusavyje susijusios ir tarpusavyje sąlygotos.
Analizuojant smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės sampratą , pirmiausia verta panagrinėti sąvokos “nusikalėlio asmenybė ” problemą . Kriminologijos literatūroje aprašytus įvairių autorių požiūrius į sąvok ą “nusikaltėlio asmenybė ” galima sąlygiškai suskirstyti i dvi grupes. Pirmajai grupei priskirtini autoriai sąvoką “nusikaltėlio asmenybė” naudoja, kalbėdami apie konkretų žmogų, padariusį nusikaltimą , t.y. kalba ne apie abstraktų, o apie konkretų teisės pažeidėją . Konkrečią nusikaltėlio asmenybę jie supranta trim prasmėm: formaliąja (žmogaus, padariusio nusikaltimą, asmenybę), turinio (ypatinga asmenybės charakteristika, socialinių ir psichologinių požymių visuma) ir formaliąja – turinio (asmens būklė nusikaltimo padarymo metu). Kriminologijos literatūroje taip pat buvo mėginama nusikaltėlio asmenybę apibudinti dar siauriau: kaip konkretaus nusikaltėlio socialinių savybių , ryšių ir santykių, kurie, sąveikaudami su socialinėmis sąlygomis, nuleme nusikaltimo padarymą , visumą, arba kaip specifinį konkretaus nusikaltėlio asmenybės tipą , kuris kokybiškai skiriasi nuo teisėtai besielgiančio žmogaus.Antrosios grupes autoriai sąvoką “nusikaltėlio asmenybė” vartoja kaip bendrinę, apibudinančiątam tikrą žmonių tipą . Jie nusikaltėlio asmenybę laiko savybių ir santykių visumą , apibudinančią abstraktų baudžiamosios teisės draudimo pažeidėją , neigiamų, kriminogeninių asmenybės bruožu,nulėmusių arba galėjusių nulemti nusikaltimo padarymą , visumą.Įvertinus skirtingų autorių teiginius, pritarčiau antrajai autorių grupei ir manyčiau, kad nusikaltėlio asmenybė nėra tapati konkretų nusikaltimą padariusio žmogaus asmenybei. Teisūs yra autoriai, nusikaltėlio asmenybe laikantys savybių, būdingų abstrakčiam nusikaltimą padariusiam asmeniui, visumą , asmenų, darančių nusikaltimus, savybių visumą, kadangi pagrindinis kriminologijos mokslo dalykas – nusikalstamumas, kurį sudaro nusikaltimų visuma, taip pat iš dalies yra abstrakcija.Nepilnamečio, padariusio smurtinį nusikaltimą,asmenybė galėtų būti apibrėžiama kaip įvairų socialinių socialiai reikšmingų požymių ir savybių visuma, būdinga nepilnamečiams, padariusiems smurtinius nusikaltimus. Kriminologijoje kompleksinis požiūris į smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybę kaip į žmogų su jo spcialinio statuso, biologianiais ir psichologiniais ypatumais. Akcentuoja tokių nepilnamečių interesų siaurumą, kultūros ir interesų ribotumą, prioriteto teikimą pasyviam gyvenimo būdui ir negatyvioms jo formoms, intereso mokytis praradimą, atsakomybės jausmo netekim ą ir pan. Literatūroje taip pat teigiama, kad dauguma smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių–tai asmenys, turintys antivisuomeniško elgesio įpročių, polinkių, stereotipų. Jiems būdingas nuolatinis visuotinai priimtų elgesio normų nesilaikymo demonstravimas, girtuokliavimas, polinkis vartoti narkotikus, dalyvavimas azartiniuose lošimuose, valkatavimas, sistemingas bėgimas iš namų, mokymosi ir auklėjimo įstaigų, ankstyvi lytiniai santykiai, sistemingas pykčio, kerštingumo, grubumo, smurto pasireiškimas net ir nekonfliktinėse situacijose.Asmenybės tipai
Asmenybės tipai: atsitiktinis, aplinkybinis, nepastovus ir piktybinis. Šioje klasifikacijoje nėra išskirtas itin pavojingas smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio tipas. Šį tipą sudarytų asmenys, teismo pripažinti itin pavojingais recidyvistais. Tačiau BK teigia, kad teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu 18 m. Vadinasi, nepilnamečiai, padarę smurtinius nusikaltimus, negali būti pripažinti itin pavojingais recidyvistais.Atsitiktinis tipas apibūdina nepilnametį , pirmą kartą padariusį smurtinį nusikaltimą ir praeityje charakterizuojamą teigiamai. Nepritariu nuomonei, kad atsitiktinis nusikaltėliotipas susijęs tik su neatsargiu nusikaltimų padarymu. Manau, kad atsitiktiniotipo nepilnamečius padaryti tyčinius smurtinius nusikaltimus dažnai paskatina vienkartinis stimulas, atsitiktinai susiklosčiusi situacija (pvz., pažįstamos merginos išžaginimas, kai ir kaltininkas, ir aukašventės metu buvo apsvaigę nuo alkoholio). Atsitiktiniai nusikaltėliai nusikaltimus padaro išskirtinai konfliktiškose situacijose, kilusiose nedėl jų kaltės, kurioms jie nebuvo pasiruošę.2. Aplinkybinis tipas apibūdina nepilnametį, pirmą kartą padariusį smurtinį nusikaltimą,susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, tačiau šis nepilnametis iki jo padarymo buvo charakterizuojamas teigiamai. Aplinkybinio tipo nepilnamečiai nusikalsta, kurį laiką veikti nepalankių aplinkybių, neigiamos situacijos (pvz., ilgą laiką buvę smurto šeimoje liudytojais, patys galiausiai padaro įvairaus sunkumo laipsnio kūno sužalojimus). 3. Nepastovus tipas apibūdina nepilnametį, kuris smurtinį nusikaltimą padarė pirmą kartą, tačiau ir jo ankstesnis elgesys buvo vertinamas kaip antivisuomeniškas. Jau iki tokio nusikaltimo padarymo nepilnametis buvo neigiamai charakterizuojamas, darė įvairius teisės pažeidimus.4. Piktybinis tipas apibūdina nepilnametį, kuris praeityje, prieš padarydamas paskutinį, smurtinį nusikaltimą , jau buvo padaręs nusikalstamą veiką (nebūtinai smurtinę ) ir už jos padarymą yra teistas. Tokio nepilnamečio asmenybė yra susiformavusi daryti smurtines nusikalstamas veikas.
Nusikaltimo vieta
Nusikaltimas tai yra buvęs įvykis – juridinis faktas. Bylos aplinkybės ir kaltininkai nustatomi ne iš kart, netiesogiai stebint ar suvokiant konkretų įvykį, bet tyrinėjant jo atspindžius, žymes, paliktus pėdsakus. Labai svarbus ir neatidėliotinas veiksmas yra įvykio vietos apžiūra. Jos metu tiesiogiai susipažystama su nusikaltimo vieta, aplinka, užfiksuojami ir preliminariai iširiami pėdsakai ir kiti daiktiniai įrodymai.
Labai svarbu yra:1)konkrečiai susipažinti su įvykio vieta ir aplinka, išsiaiškinti įvykio pobūdį, aplinkybes ir nusikaltimo padarymo mechanizmą,2)užfiksuoti įvykio vietą, jos aplinką, surasti, įvirtinti bei paimti iš įvykio vietos pėdsakus ir kitus daiktinius įrodymus,3)surinkti duomenis apie nusikaltėlį ir imtis priemonių jį kuo skubiau surasti.Ypač svarbu tinkamai užfiksuoti įvykio vietą ir aplinką: ją tinkamai aprašyti, nufotografuoti, nufilmuoti, nubrėžti planą, padaryti atliejas.Tam, kad įvykio vietos apžiūros metu būtų surenkama daugiau įrodymų apie padarytą nusikaltimą, kad būtų išsiaiškimana daugiau įrodymų apžiūrą reikia atlikti laikantis tam tikrų traisyklių:1)apžiūra daryti savalaikiškai ir neatidėliotinai,2)planingai,3)aktyviai,4)objektyviai,5)visapusiškai,6)profesionaliai.Tam, kad įvykio vietos apžiūra ir tolimesni tyrimai duotų gerų rezultatų į pagalbą yra pasitelkiamos kitos kriminologijos mokslo šakos:kriminalinė identifikacija, diagnostika, trasologija taip pat teismo fotografijos,balistika, habitoskopija ir t.t.Išvados
Nusikaltimo vieta dažnai būna pasirenkama atsitiktinai, bet būna ir iš anksto suplanuota.Įtaką nusikaltimo padarymui gali sukelti įvairūs reiškiniai: staiga užplūdusios mintys, pamatyti daiktai, vaizdai, išgirsti žodžiai ar kito asmens elgesys, bet mano nuomone didžiausią įtaką nusiukaltimo veiksmui turi asmens psichologinė padėtis.Agresija, pasireiškusi vaiko amžiuje, išlieka ir paauglystėje. Žiaurumas išlieka ir suaugusiam žmogui. Agresija išskirtinai stabili vaikystėje, paauglystėje ir ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Tai reiškia, kad vaiko agresyvumas išlieka.Žmogaus asmenybė – biologinių ir socialinių reiškinių kompleksas, biologinių, psichikos ir loginių žmogaus savybių sąveika su socialiniais reiškiniais. Tai yra vientisa žmogaus kaip visuomeninių santykių dalyvio socialinių ir psichinių bruožų ir savybių sistema, kurią sudaro asmenybės socialinio statuso, jos socialinių funkcijų ir dorovinės psichologinės charakteristikos posistemės. Asmenybė yra vystymosi visuomenėje, socializacijos rezultatas, socialinių – psichologinių savybių visuma.
Nusikaltimas tai yra buvęs įvykis – juridinis faktas. Bylos aplinkybės ir kaltininkai nustatomi ne iš kart, netiesogiai stebint ar suvokiant konkretų įvykį, bet tyrinėjant jo atspindžius, žymes, paliktus pėdsakus. Labai svarbus ir neatidėliotinas veiksmas yra įvykio vietos apžiūra. Jos metu tiesiogiai susipažystama su nusikaltimo vieta, aplinka, užfiksuojami ir preliminariai iširiami pėdsakai ir kiti daiktiniai įrodymai.
Literatūra
LR Baudžiamasis kodeksas.Vilnius, 2002-05-27.Nepilnamečiai padarę sunkius nusikaltimus: psichologinai ir socialiniai ypatumai. Vilnius, 2000.Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Papildymai A-Ž.Vilnius, 1985.Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.Vilnius, 1981.Prieiga per internetą: www.lrs.lt (LR seimo internetinė svetainė) [žiūrėta: 2004-01-14]Prieiga per internetą: www.litlex.lt [žiūrėta: 2004-01-04]Prieiga per internetą: www.std.lt [žiūrėta: 2004-01-14]