nedarbo problemos lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3
1. NEDARBO ĖSMĖ 4
1.1. Nedarbo tipai 5
1.2. Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas 7
1.3. Natūralus nedarbo lygis 7
1.3.1. Nedarbo lygio nustatymas 8
2. NEDARBO PRIEŽASTYS 10
3. NEDARBO PASEKMĖS 12
3.1. Socialinės nedarbo pasekmės 13
3.2. Psichologinės bedarbystės pasekmės 13
3.3. Ekonominės nedarbo pasekmės 14
4. Nedarbo mažinimo priemonės 15
4.1. Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės 15
4.2. Didinančios darbo paklausą nedarbo mažinimo priemonės 15
5. NEDARBAS LIETUVOJE 2000 – 2004 METAIS 17
5.1. Pagal Lietuvos Statistikos departamento pateiktus duomenis 17
5.2. Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis 22
6. NEDARBAS LIETUVOJE 2005 – 2007 METAIS 23
6.1. Pagal Lietuvos Statistikos departamento pateiktus duomenis 23
6.2. Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis 27
7. TRŪKSTA KVALIFIKUOTOS DARBO JĖGOS 32
8. DARBO JĖGOS MIGRACIJA 33
IŠVADOS 34
LITERATŪRA 35ĮVADAS
Žmogaus darbas – tai vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, nuo kurių priklauso visų įmonių, firmų ir organizacijų gamybinės veiklos rodikliai ir valstybės bei žmmonių gerovė. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas.
Šiuolaikinė darbo rinka sparčiai vystosi, visuomenei nuolat keldama naujus reikalavimus. Nepaisant ekonomikos augimo, nedarbo lygis Lietuvoje vis dar išlieka aktuali problema. Viena iš pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių – nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventojų labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekkonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.
Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir

r mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir patobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Mano darbo tikslas – išnagrinėti, kas yra nedarbas, nusakyti jo esmę, priežastis, rūšis, bei pasekmes, paminėti pagrindines darbo rinkos problemas, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius . Nedarbas buvo ir yra viena skaudžiausių problemų visiems žmonėms, o ypatingai jaunimui. Baigę studijas, norėtume sėkmingai įsidarbinti, todėl dėmesį skyrėme ir nedarbo mažinimo galimybėms.
Taip pat šiuo darbu noriu apžvelgti nedarbo problemą Lietuvoje per pastaruosius septynerius metus. Nagrinėjant nedarbo problemą rėmiausi Statistikos departamento ir Lietuvos darbo biržos duomenimis bei įvairių autorių, (Martinkaus, Sniečkaus, Čiburienės ir kt.) literatūra apie nedarbą, taip rėmiausi laikraščių, internetinių svetainių informacija.1. NEDARBO ĖSMĖ
Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį.
Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąąvoka, pirmiausiai turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka.
Darbo jėga – tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais bū
ūdais. Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas. Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis – bedarbių skaičius ir šalies darbo jėgos procentinis santykis.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.
Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemones ir internetą, per giminaičius, pažįstamus bei darbdavius.
Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.
Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos at
tlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų.
Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažįstamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo.
Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio sa.mprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus.1.1. Nedarbo ti
ipai
Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.
Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru.
Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat.
Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.
Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga.
Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.
Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.
Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito.
Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net ir jei kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis darbas priskiriamas prie laikinojo darbo.
Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip:
U=UF+US+US; čia U – bedarbių skaičius (nedarbas);
UF – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);
US – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);
UC – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).1.2. Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas
Trumpalaikį nedarbą galime apibrėžti kaip nedarbą, kuris yra neišvengiamas, pavyzdžiui mokantis, studijuojant ir yra nesudaroma galimybė dirbti studijuojant, taip pat asmenys, kurie laikinai nedirba dėl techninių ar ekonominių priežasčių savo darbo vietoje arba eina terminas, kada jie yra pakeliami tarnyboje, ar įmonė ar įstaiga restruktūrizuojama. Prie jų galima priskirti ir moteris, išėjusias motinystės atostogų. Šių asmenų „atskirtis”, jei viskas gerai pasiseka būna trumpalaikė, juos be didesnio vargo vėliau yra nesunku integruoti į darbo procesą.
Šio tipo bedarbiai- nepraranda taip būtinų darbo įgūdžių.
Ilgalaikiu nedarbu apibrėžiama bedarbystė, trunkanti ilgiau nei metus. Ilgalaikis nedarbas mūsuose nebuvo labai plačiai tyrinėtas. Tiriant ilgalaikį nedarbą, svarbu ne tik įvertinti jo mąstą, bet ir giliau išnagrinėti šį reiškinį, įvertinant ekonomines, socialines bei psichologines ilgalaikio nedarbo pasekmes. Tai svarbu, ruošiant ir įgyvendinant ilgą laiką nedirbančių reintegravimo į darbo rinką bei ilgalaikio nedarbo minimizavimo problemas.
Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.
Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo.
Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų. 1.3. Natūralus nedarbo lygis
Kadangi tekamasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.
Visiškas užimtumas – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas.
Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka. Ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.
Natūralus nedarbo lygis (Un) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.
Jį galima apskaičiuoti. Natūralus nedarbo lygis yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga.
Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.
Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato, naudodami kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kuriuo ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV, dažniausiai remiasi 7-o dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą.
Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika ir kt.1.3.1. Nedarbo lygio nustatymas
Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4 proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika. Apskritai, kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.
Nedarbo lygį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras (Bureau of Labor Statidtics) paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų apklausti neįmanoma, todėl apklausa apima apie 65000 šeimų. Klausimai pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems sukako 16 metu, išskyrus nedarbingus – kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklaustieji skirstomi į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti, t.y. bedarbiai, nedarbingi.
Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną savaitę, kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir: a) laikinai nedirba ir laukia kvietimo dirbti; b) žada pradėti dirbti po mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių ) skaičiaus. Darbo statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus.
Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama: 1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos; 2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo. Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.
Nusivylę darbuotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją. (žr. 1.3.1.1.pav.)

1.3.1.1.pav. Nedarbo masto scema(Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A., 2002. – p.75).

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminių prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai žmonės, baigę mokslus.
Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.2. NEDARBO PRIEŽASTYS
Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas:
1. NEOKLASIKINĖ – darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo užmokestis yra aukštesnis už lygį, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą. Neoklasikinė mokykla tyrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku uižimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant nustatytam užmokesčio lygiui. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą (nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas). Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Lūkesčių nedarbas kyla ir dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus. Ekonomistai nurodo 3 šio reiškinio priežastis:

A. minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

B. profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

C. skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.

2. DŽ.M.KEINSO – kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra dėl to, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmos produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai – ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias.

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą. Kitos nedarbo priežastys yra:
• Ekonomikos struktūros pokyčiai;
• Netolygus darbo pa.klausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose;
• Draudimo nedarbo atveju sistema.3. NEDARBO PASEKMĖS
Nedarbo pasekmės visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai.
Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Dažniausiai pagal pajamų pasiskirstymą sociologai pateikia tokį visuomenės išsisluoksniavimą: turtingi individai, pasiturintys, neturtingi, skurdžiai gyvenantys. Pajamos šiuo atveju yra suprantamos kaip pinigų suma, gaunamos bet kuriuo būdu per tam tikrą apibrėžtą laiką, kuris pasirenkamas priklausomai nuo tyrimo ir analizės tikslų. Skirtingai negu atlyginimas, kurį sudaro pajamos, gautos už tam tikrą atliktą darbą ar suteiktas paslaugas, ir kurį gauna tik gamybos, paslaugų ar paskirstymo procesuose dalyvaujantys individai, pajamos apibūdina visus visuomenės sluoksnius (pvz., pašalpa, net išmalda taip pat yra pajamos [3, p. 101], tačiau bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų)
Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Ekonominio nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.
Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai plačiąja prasme, kuriuos patiria šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį šalyje, nepagaminamas potencialus nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti galimybių kreive. [2, p. 394] Taigi čia trumpai aptarėme ekonomines nedarbo pasekmes, tačiau viena iš pagrindinių socialinių nedarbo pasekmių yra neturtas, netgi skurdas. Anot Ch. Bootho, skurdo riba yra tas lygis, kuris leidžia individui išgyventi fiziškai. Tai pinigų suma, kuri yra oficialiai nustatoma ie leidžia individui įsigyti tik būtinus produktus, rūbus ir būstą. Pasitenkinimas gyvenimu ar intelektualinio vystymosi galimybės į šią sumą neįtraukiamos. Skurdo riba yra lygis, kuriame tiesiog įmanoma egzistuoti. [3, p. 101]
Šios kritikos pagrindu atsirado sąlyginio nepritekliaus sąvoka. Šiuo atveju skurstančiais vadinami ne tie žmonės, kurie yra žemiau skurdo ribos, bet kurių pajamos, palyginti su kitų tos pačios visuomenės žmonių pajamomis, yra santykinai žemos ir neleidžia palaikyti tokio gyvenimo lygio, kuris yra priimtinas tam tikroje šalyje. [3, p. 101] Taigi tam, kad skurdas netaptų viena iš nedarbo pasekmių, nedarbo privalo būti reguliuojamas.3.1. Socialinės nedarbo pasekmės
Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl nedarbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.
Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt.3.2. Psichologinės bedarbystės pasekmės
Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia- žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę.
Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.
Stresui nedarbo situacijoje būdingi 4 išgyvenimo etapai. Pirmiausia, netekęs darbo žmogus gali išgyventi šoką, arba labai stiprų stresą, kartais jis net negali patikėti, kad su juo taip galėjo atsitikti. Šiuos išgyvenimus pakeičia emocionaliai priešingas optimizmo laikotarpis, netgi ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susitvarkyti buitį, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, kitiems užsiėmimams. Tuo metu žmogus optimistiškai tikisi, kad jo bedarbystė yra laikina, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, kad jam būtinai turi pasisekti. Trečias yra pesimizmo laikotarpis, kai išnyksta viltis labai greitai rasti darbą, sumažėja aktyvumas darbo paieškose, blogėja finansinė šeimos padėtis. Paskutinis – paklusimo likimui etapas, susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus „įsitvirtina” bedarbio vaidmenyje, prisitaiko prie žemo pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia rasti darbo.
Patirties praradimas nedarbo atveju irgi turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi ir įgytieji sugebėjimai, žinios.
Oponuojanti nuomonė teigia, kad nedarbas yra kaip tik naudingas, nes be pašalpos žmogus gauna laisvalaikį ir kai kurie žmonės tiki, kad atsisakę vieno darbo gaus geriau apmokamą darbą, po kiekvienos darbo pertraukos.3.3. Ekonominės nedarbo pasekmės
Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.
Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis .

4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.4.1. Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui — jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. 4.2. Didinančios darbo paklausą nedarbo mažinimo priemonės
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį „stok – eik“ ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas „stok – eik“ tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.

Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas „nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką“. Pastarajai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimų kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija.
Rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.5. NEDARBAS LIETUVOJE 2000 – 2004 METAIS
5.1. Pagal Lietuvos Statistikos departamento pateiktus duomenis
Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, 2001-2005 metais nedarbo mažėjimo tempai šalyje buvo itin spartūs ir nuo 17,4 proc. sumažėjo iki 8,3 proc., o 2006 m. pirmąjį ketvirtį tesiekė 6,4 proc.(žr. 5.1.1. pav.).

5.1.1. pav. Nedarbo mažėjimas (Parengta autorių pagal Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenis)

Kaip matyti Statistikos departamento pateiktais duomenimis 2001 metais nedarbas išaugo iki 17,4 procento. Tai didžiausias kada nors buvęs nedarbo lygis Lietuvoje. Per 2000 m. nedarbo lygis iš viso padidėjo 1 procentu. Vien tik praėjusius dviem mėnesiams nedarbo lygis padidėjo beveik vienu procentu.
Nedarbo didėjimo priežastys buvo užimtumo pokyčiuose: mažėjo smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Taip pat sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje, sumažėjo darbdavių ir dirbančių sau žmonių. Taip pat svarbu žinoti, kad ilgalaikių bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas. Ilgalaikis, susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms, nedarbas iškelia ir kitas problemas – profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir socialinio aktyvumo sumažėjimą, nepasitikėjimą savimi.
Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį 2003 m. ketvirtį palyginti su pirmuoju 2002 m. ketvirčiu mažėjo bedarbių. Pirmąjį 2003 m. ketvirtį užimtų gyventojų buvo 1388 tūkst. ir, palyginti su tuo pačiu 2002 m. laikotarpiu, padaugėjo 32 tūkst., arba 2%. Pirmąjį 2003 m. ketvirtį dirbo 49% 15 m. ir vyresnių gyventojų, o prieš metus jų dirbo 1% mažiau. Bedarbių pirmąjį 2003 m. ketvirtį buvo 219 tūkst., ir jų skaičius per metus sumažėjo 61 tūkst., arba 22%. Šiais metais darbo neturėjo kas tryliktas, o prieš metus – kas dešimtas tiriamo amžiaus gyventojas.
Bedarbių mažėjo. Jų skaičius nuo 280 tūkst. pirmąjį 2002 m. ketvirtį sumažėjo iki 219 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį 61 tūkst. (22%). Vyrų bedarbių buvo daugiau nei moterų. Pirmąjį 2003 m. ketvirtį bedarbių vyrų buvo 121 tūkst., o moterų 98 tūkst. Vyrai sudarė apie 55%, o moterys 45% visų bedarbių. Tokia pat proporcija tarp vyrų ir moterų buvo ir prieš metus.
Mažėjo jaunų (15–24 m.) bedarbių. Jų skaičius nuo 47 tūkst. pirmąjį 2002 m. ketvirtį sumažėjo iki 37 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį.
Mažėjo ir nedarbo lygis. Jis nuo 17,1% pirmąjį 2002 m. ketvirtį sumažėjo iki 13,6% pirmąjį 2003 m. ketvirtį. Pastebimai sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Prieš metus 15–24 metų žmonių nedarbo lygis siekė 30%, o pirmąjį 2003 m. ketvirtį jis sumažėjo iki 24,4%.
Mažėjant bendram nedarbo lygiui, mažėja ir nedirbančių vyrų bei moterų. Tačiau išliko aukštas vyrų nedarbo lygis. Jis nuo 19,0% pirmąjį 2002 m. ketvirtį sumažėjo iki 14,8% pirmąjį 2003 m. ketvirtį. Moterų nedarbo lygis per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 15,2 iki 12,4%.
Nedarbas sumažėjo ir mieste, ir kaime. Kaime jis sumažėjo ypač ryškiai. Pirmąjį 2002 m. ketvirtį miestiečių nedirbo18,7% ir kaimiečių 13,2%, o pirmąjį 2003 m. ketvirtį jis sumažėjo iki 14,8% mieste ir iki 10,6% kaime.
Mažėjant bendram bedarbių skaičiui, mažėjo ir ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 159 tūkst. pirmąjį 2002 m. ketvirtį sumažėjo trečdaliu, iki 111 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį.
Nors ilgalaikių bedarbių mažėjo, jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išliko gana didelė. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 57%, o pirmąjį 2003 m. ketvirtį – 51% visų bedarbių.
Per metus ypač ryškiai sumažėjo bedarbių, ieškančių darbo mažiau nei vieną mėnesį (28%), nuo 6 mėnesių ik 1 metų (19%) ir nuo vieno iki dviejų mėnesių (12%).
Nedarbo lygis ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį buvo 11,6 procento, o per metus jis sumažėjo nuo 13,8 iki 12,4 procento. Ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį, palyginti su ketvirtuoju 2002 m. ketvirčiu, didėjo užimtų gyventojų ir mažėjo bedarbių skaičius. Ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį dirbo 1426 tūkst. gyventojų. Prieš metus dirbančiųjų buvo 27 tūkst. mažiau.
Didėjo darb.o jėgai priskiriamų gyventojų skaičius. Ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį jų buvo 1614 tūkst., o prieš metus – 1609 tūkst., arba 5 tūkst. mažiau.
2003 m. vidutiniškai dirbo 1438 tūkst. gyventojų ir, palyginti su 2002 m., jų skaičius išaugo 32 tūkst., arba daugiau nei dviem procentais. Darbo jėgai priskiriamų asmenų 2003 m. buvo 1642 tūkst., arba 12 tūkst. daugiau nei 2002 m.
Nedarbo lygis 2004 metais sumažėjo. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį 2004 m. ketvirtį, palyginti su pirmuoju 2003 m. ketvirčiu, didėjo užimtų gyventojų ir mažėjo bedarbių skaičius. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį užimtų gyventojų buvo 1410 tūkst., ir jų, palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, padaugėjo 22 tūkst., arba beveik 2 procentais. Bedarbių pirmąjį 2004 m. ketvirtį buvo 211 tūkst., ir jų skaičius per metus sumažėjo 8 tūkst., arba beveik 4 procentais. Šį ketvirtį, kaip ir prieš metus, darbo neturėjo kas tryliktas 15 metų ir vyresnis gyventojas.
Tyrimui buvo atrinkta 4000 namų ūkių iš visų miestų, miestelių ir kai kurių kaimo vietovių. Per ketvirtį buvo apklausta 10,1 tūkst., arba 0,4 procento, 15 metų ir vyresnių gyventojų bei 2,1 tūkst. vaikų iki 15 metų amžiaus.
Didėjant bendram užimtų gyventojų skaičiui, tam tikrų amžiaus grupių gyventojų užimtumas keitėsi skirtingai. Mažėjo užimto 15–24 metų jaunimo skaičius, didėjo vyresnio amžiaus (55 m. ir vyresnių) žmonių užimtumas. Pirmąjį 2003 m. ketvirtį dirbo 114 tūkst. jaunų žmonių, o pirmąjį 2004 m. ketvirtį tokių žmonių buvo 108 tūkst., arba 5 procentais mažiau. Vyresnio amžiaus gyventojų pirmąjį š. m. ketvirtį dirbo 181 tūkst., arba 7 procentais daugiau nei prieš metus.
Pirmąjį 2004 m. ketvirtį dirbo 60 procentų 15–64 metų amžiaus gyventojų, o prieš metus – 59 procentai. Tačiau įvairaus amžiaus gyventojų užimtumo lygis kito skirtingai. 15–24 metų jaunimo užimtumo lygis nuo 21,9 procento pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 20,5 procento pirmąjį 2004 m. ketvirtį, o vyresnio amžiaus gyventojų užimtumas išaugo nuo 19,6 iki 20,9 procento.
Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo (buvo apklausta 10,1 tūkst. 15 m. ir vyresnių gyventojų) duomenimis, antrąjį 2004 m. ketvirtį užimtų gyventojų buvo 1442,1 tūkst., arba 2,3 procento daugiau nei pirmąjį š. m. ketvirtį, bet 2,5 procento mažiau nei prieš metus.
Bedarbių antrąjį 2004 m. ketvirtį buvo 183,4 tūkst., jų skaičius, palyginti su 2003 m. antru ketvirčiu, sumažėjo 35,1 tūkst., arba 16,1 procento. Nedarbo lygis antrąjį ketvirtį buvo pats žemiausias per pastaruosius metus. Šį ketvirtį darbo neturėjo kas devintas, o prieš metus – kas aštuntas 15 metų ir vyresnis gyventojas.
Antrąjį 2004 m. ketvirtį 15–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis buvo 61,3 procento, pirmąjį š. m. ketvirtį – 59,9 proc., ir per ketvirtį padidėjo 1,4 procento. Prieš metus jis buvo 62,4 procento.
Antrąjį 2004 m. ketvirtį buvo 183,4 tūkst. bedarbių, o tai 35 tūkst. (16,1 procento) mažiau nei prieš metus. Moterų bedarbių skaičius per metus mažėjo ženkliau nei vyrų – 19,2 tūkst., arba 17,3 procento, o vyrų sumažėjo 15,9 tūkst., arba 14,8 procento. Antrąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių moterų buvo 92,1 tūkst., o vyrų – 91,3 tūkstančio.
Jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių mažėjo. Jų antrąjį 2003 m. ketvirtį buvo 44 tūkst., ir per metus sumažėjo iki 29 tūkst. Vyresnio amžiaus (55 m. ir vyresnių) bedarbių apie 23,4 tūkst., per metus sumažėjo 6 tūkstančiais.
Nedarbo lygis antrą 2004 m. ketvirtį buvo 11,3 procento (antrąjį 2003 m. ketvirtį – 12,9). Sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Prieš metus 15–24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 26,6 procento, o antrąjį 2004 m. ketvirtį jis sumažėjo iki 21 procento. Per metus vyrų ir moterų nedarbo lygis sumažėjo po 1,6 procento. Antrąjį 2004 m. ketvirtį moterų nedarbo lygis buvo 11,6 , o vyrų – 11 procentų. (Priedo 3 lentelė).
Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, trečiąjį 2004 m. ketvirtį užimtų gyventojų buvo 1451,4 tūkst., arba 9,3 tūkst. daugiau nei antrąjį š. m. ke.tvirtį, bet 7,6 tūkst. mažiau nei prieš metus. Tyrimo metu buvo apklausta 10,1 tūkst. 15 m. ir vyresnių gyventojų.
Bedarbių trečiąjį 2004 m. ketvirtį buvo 171,7 tūkst., jų skaičius, palyginti su trečiuoju 2003 m. ketvirčiu, sumažėjo 18,9 tūkst., arba 10 procentų. Nedarbo lygis trečiąjį ketvirtį buvo pats žemiausias per pastaruosius metus.
Trečiąjį 2004 m. ketvirtį 15–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis buvo 61,8 procento ir per metus beveik nepakito.
Trečiąjį 2004 m. ketvirtį buvo 171,7 tūkst. bedarbių, tai 19 tūkst. (10 procentų) mažiau nei prieš metus. Vyrų bedarbių skaičius per metus mažėjo ženkliau nei moterų – 15,4 tūkst., arba 15,6 procento, o moterų sumažėjo 3,5 tūkst., arba 3,8 procento. Trečiąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių moterų buvo 88,1 tūkst., o vyrų – 83,6 tūkstančio.
Jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių mažėjo. Jų trečiąjį 2003 m. ketvirtį buvo 38,1 tūkst. ir per metus sumažėjo iki 33,2 tūkst. Vyresnio amžiaus (55 m. ir vyresnių) bedarbių buvo apie 18,9 tūkst., per metus jų skaičius beveik nepakito.
Nedarbo lygis trečiąjį 2004 m. ketvirtį buvo 10,6 procento (trečiąjį 2003 m. ketvirtį – 11,6). Nežymiai sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Prieš metus 15–24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 24 procentai, o trečiąjį 2004 m. ketvirtį – 23 procentai. Per metus vyrų nedarbo lygis sumažėjo 1,7, o moterų tik 0,2 procentinio punkto. Trečiąjį 2004 m. ketvirtį moterų nedarbo lygis buvo 11,1, o vyrų – 10,1 procento.
Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo tyrimo, kurio metu buvo apklausta 10,3 tūkst. arba 0,4 procento 15 metų ir vyresnių gyventojų, duomenimis, ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį dirbo 1442 tūkst. gyventojų, arba 16 tūkst. daugiau nei prieš metus. Dėl dirbančiųjų skaičiaus sumažėjimo antrąjį ir trečiąjį 2004 m. ketvirtį, lyginant su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, vidutinis užimtų gyventojų skaičius 2004 m. sumažėjo nežymiai ir buvo 1436 tūkst. t.y. 2 tūkst. mažesnis nei 2003 m.
Ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį 15–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis buvo 61,4 procento ir, palyginti su ketvirtuoju 2003 m. ketvirčiu, padidėjo 0,8 procento. Vidutinis metinis užimtumo lygis nuo 60,9 procento 2003 m. išaugo iki 61,1 procento 2004 m.
Bedarbių skaičius, didėjant gyventojų emigracijai bei augant gamybai ir paslaugoms, mažėja. Trečiąjį ir ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių skaičius nesikeitė ir jų buvo 172 tūkst. Palyginti su ketvirtuoju 2003 m. ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 16 tūkst. (8 proc.).
2004 m. bedarbių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 4 metus. Jų 2004 m. buvo 184 tūkst., o 2001 m. – 284 tūkst., t.y. 100 tūkst. daugiau.
Mažėjo jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių skaičius. Jų skaičius ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį sumažėjo iki 30 tūkst. (17 proc.), o 2003 m. jų buvo 36 tūkst. (19 proc. visų bedarbių).
Nedarbo lygis 2004 m. sumažėjo iki 11,4 procento, o 2001 m. jis siekė 17,4 procento. Ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį, kaip ir trečiąjį ketvirtį, jis buvo pats žemiausias per pastaruosius metus ir siekė 10,6 procento.
Didėjant jaunimo migracijai, sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. 2003 m. 15–24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 24,8 procento, o 2004 m. jis sumažėjo iki 22,5 procento.
Mažėjant bedarbių skaičiui, išlieka gana didelis ilgalaikių bedarbių, t.y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį buvo 101 tūkst., arba 59 procentai visų bedarbių. Tai didžiausia jų dalis pastaraisiais metais. 2004 m. ilgalaikių bedarbių buvo 98 tūkst., arba 53 procentai, o 2003 m. – 102 tūkst., arba pusė visų bedarbių. Vis sunkiau darbą randa vyresnio amžiaus gyventojai. 2004 m. ketvirtąjį ketvirtį daugiausia (78 tūkst.) šių bedarbių buvo 25–54 m. amžiaus ir jie sudarė 62 procentus šios amžiaus grupės bedarbių.
Didėjo bedarbių dalis, baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas. 2004 m. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 20 tūkst., arba 11 procentų, o aukštesnįjį – 11 tūkst., arba 6 procentai, visų bedarbių. 2003 m. tokių bedarbių. buvo 18,5 tūkst., arba 9 procentai, o aukštesnįjį – 9 tūkst., arba 4 procentai visų bedarbių.
Nedarbo lygis apskrityse labai skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis 2004 m. buvo Alytaus apskrityje – 16,0 procento, Klaipėdos – 12,7 ir Panevėžio bei Šiaulių apskrityse – po 12,6 procento. Žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės (6,9%) ir Tauragės apskrityse (8,9%).5.2. Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis
Lietuvos darbo biržos duomenimis 2001 metais nedarbo lygis siekė 12,5 procento. Tai didžiausias kada nors buvęs nedarbo lygis Lietuvoje
2002 metais bedarbių skaičius buvo išaugęs iki 75,6 tūkst. Daugiau nei pusę visų ilgalaikių bedarbių (51 proc.) sudaro vyrai.
2002 metais vidutinis metinis registruoto nedarbo lygis sumažėjo ir sudarė 11,3 proc. 2003 metų pradžioje nedarbas Lietuvoje sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir sudarė 11 proc. darbo jėgos.
Viena iš teigiamų darbo rinkos vystymosi požymių – augo neterminuoto darbo pasiūla. 2002 metais teritorinės darbo biržos įregistravo beveik 4,7 tūkst. daugiau naujų darbo vietų neterminuotam darbui, palyginti su 2001 metais. Tai sudarė galimybes joms tarpininkaujant nuolatiniam ir terminuotam darbui įsidarbinti beveik 93 tūkst. ieškančių darbo asmenų, arba 6,2 tūkst. asmenų daugiau, palyginti su 2001 metais.
2003 metų tyrimai parodė, kad mažėjo darbo jėgos pasiūla, tačiau registruotų bedarbių skaičius sumažėjo nuo 1991,2 tūkst. iki 150,7 tūkst. 2003m. įregistruota 1,8 tūkst. bedarbių mažiau nei per 2002 metus. Nedarbo lygis sumažėjo 1,6 punkto ir tapo 9,3 procento. Per 2003m. nedarbo lygis sumažėjo visų savivaldybių teritorijoje. Iš jų daugiausia: 6,9 proc. punkto – Druskininkų, 6,1 proc. punkto – Pasvalio ir 4,9 proc. punkto – Palangos rajonuose. Nors ir sumažėjo darbo jėgos paklausa, tačiau didėjo galimybė įsidarbinti nuolatiniam darbui. Per 2003 metus buvo įregistruota 101,1 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. 33,5 proc. sumažėjo ilgalaikis nedarbas, o ilgalaikių bedarbių skaičius sumažėjo nuo 58,4 tūkst. iki 38,8 tūkst.
Trečius metus iš eilės šalyje mažėjo registruotų bedarbių skaičius bei jų procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų. Vidutinis metinis bedarbių procentas 2004 metais buvo 6,8 proc. Palyginti su 2003 metais šis rodiklis sumažėjo 1,3 procentinio punkto ir 4,3 procentiniais punktais mažesnis nei 2001 metais, kai nedarbas šalyje buvo pasiekęs aukščiausią lygį.
Mažėjant darbo jėgos pasiūlai, paklausa 2004 metais išliko aukšta. Bendras įregistruotų laisvų darbo vietų skaičius per kelis pastaruosius metus kito palyginti nežymiai. Gerėjant ekonominei situacijai, darbdaviai įregistruoja daugiau nuolatinio darbo vietų. Padidėjus nuolatinio darbo pasiūlai, mažiau bedarbių grįžo į darbo biržą pasibaigus terminuoto darbo sutarčiai.(žr. 5.2.1. pav.).

5.2.1. pav. Darbo jėgos pasiūla – paklausa 2000 – 2004 metais

2004 metais bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų mažėjo visose apskrityse, labiausiai – Marijampolės (2,3 procentinio punkto), Šiaulių (2,2 punkto) ir Panevėžio (2,2 punkto) apskrityse.
Nedarbas mažėjo beveik visose šalies savivaldybėse, septyniose iš jų sumažėjo daugiau kaip 3 procentiniais punktais. Labiausiai bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo Pasvalio (4,1 procentinio punkto), Šiaulių (3,8 punkto), Šakių (3,8 punkto) rajonų ir Kalvarijos (3,2 punkto) savivaldybėse.6. NEDARBAS LIETUVOJE 2005 – 2007 metais
6.1. Pagal Lietuvos Statistikos departamento pateiktus duomenis
Anot Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2005 metais buvo 132,9 tūkst. bedarbių, jų per metus sumažėjo 51,5 tūkst. Tai lėmė ekomomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos) skaičiaus mažėjimas. Darbo jėgos per metus sumažėjo 14 tūkst. žmonių (0,9 proc.) – nuo 1 mln. 621 tūkst. 2004 metais iki 1 mln. 607 tūkst. 2005 metais.
Didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėjo gyventojų užimtumo lygis. 15-64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis per metus išaugo 1,5 procentinio punkto – nuo 61,1 procento 2004 metais iki 62,6 procento 2005 metais.
Didėjo pagyvenusių 55-64 metų amžiaus gyventojų užimtumas. Per metus jų skaičius išaugo 2,3 procentinio punkto. 2005m. dirbo 173,6 tūkst. (49,2 proc.), o 2004 metais – 164,9 tūkst. (46,9 proc.) šios amžiaus grupės gyventojų. Daugiausia gyventojų dirbo apdirbamojoje gamyboje – 266,5 tūkst., arba 18,1 procento, prekyboje – 233,3 tūkst., arba 15,8 procento, žemės ūkyje ir miškininkystėje – 204,2 tūkst., arba 13,9 procento visų užimtųjų. Per metus daugiausia sumažėjo asmenų, dirbančių žemės ūkyje ir miškininkystėje. Jų 2005 metais buvo 204,2 tūkst., o 2004 metais – 225,6 tūkst. (21,4 tūkst. mažiau).
Didėjo samdomąjį darbą dirbančių asmenų dalis. 2005 metais jie sudarė 83,0 procento visų darbuotojų (2004 m. – 81,4 proc.). Be pagrindinio darbo, papildomai 2005 metais dirbo 84,4 tūkst. (5,7 proc.) visų užimtųjų.
Pasak Statistikos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojos Dalios Ambrozaitienės, bedarbių skaičius, didėjant ūkio plėtrai , kuriant naujas darbo vietas ir besitęsiant gyventojų emigracijai, mažėjo. 2005 metais bedarbių skaičius buvo mažiausias per pastaruosiuos 5 metus. Darbo neturėjo 132,9 tūkst. žmonių.
Palyginti su 2004 m., bedarbių sumažėjo 51,5 tūkst. (beveik trečdaliu – 27,9 proc.). Mažėjo jaunų, 15-24 metų amžiaus bedarbių. Jų skaičius 2005 metais sumažėjo iki 20,7 tūkst. (15,6 proc. visų bedarbių), o 2004 m. jų buvo 31,0 tūkst. (16,8 proc. visų bedarbių). 2005 m. vyresnio amžiaus (55-64 m.) bedarbių buvo 12,6 tūkst., arba 9,5 procento visų bedarbių.
Nedarbo lygis 2005 m. sumažėjo iki 8,3 procento. Moterų nedarbo lygis 2005 m. buvo 8,3, o vyrų – 8,2 procento. Jaunimo nedarbo lygis 2005 m. sumažėjo iki 15,7 procento (2004 m. siekė 22,5 proc.).
Nedarbo lygis apskrityse labai skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis 2005 m. buvo Panevėžio apskrityse – 10,8 procento (2004 metais – 12,6 proc.), Šiaulių apskrityje – 10,1 (2004 metais – 12,6 proc.), Kauno – 8,9 (2004 metais – 10,3 proc.) ir Vilniaus apskrityje – 8,6 (2004 metais – 11,1 proc.).
Žemiausias nedarbo lygis 2005 metais buvo Marijampolės (3,0 proc.) ir Utenos apskrityse (6 proc.).
Statistikos departamentas pranešė, kad gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį 2006 m. ketvirtį dirbo 1 mln. 484 tūkst. gyventojų, arba 38,6 tūkst. daugiau nei prieš metus. Bedarbių pirmąjį 2006 m. ketvirtį buvo 101,7 tūkst. ir jų skaičius per metus sumažėjo 63,4 tūkst. Darbo jėga per metus sumažėjo 24,8 tūkst. žmonių (1,5%) – nuo 1 mln. 611 tūkst. pirmąjį 2005 m. ketvirtį. iki 1 mln. 586 tūkst. pirmąjį 2006 m. ketvirtį.
Sumažėjus darbo jėgai, pirmąjį 2006 m. ketvirtį nežymiai sumažėjo 15–64 m. amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis (1,2 procentinio punkto). Pirmąjį 2006 m. ketvirtį 15–64 m. amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis buvo 67,3 procento (pirmąjį 2005 m. ketvirtį – 68,5%).
Bedarbių skaičius, didėjant ūkio plėtrai, kuriant naujas darbo vietas ir besitęsiant gyventojų emigracijai, mažėjo. Pirmąjį 2006 m. ketvirtį bedarbių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 5 metus –101,7 tūkst. Palyginti su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 63,4 tūkst. (daugiau nei trečdaliu – 38,4%). Mažėjo jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių. Jų skaičius pirmąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo iki 14,6 tūkst. (14,4% visų bedarbių), o pirmąjį 2005 m. ketvirtį jų buvo 26 tūkst. (15,7% visų bedarbių). Pirmąjį 2006 m. ketvirtį vyresnio amžiaus (55–64 m.) bedarbių buvo 12,7 tūkst., arba 12,5 proce.nto visų bedarbių.
Nedarbo lygis pirmąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo iki 6,4 procento. Moterų nedarbo lygis pirmąjį 2006 m. ketvirtį buvo 5,5, o vyrų – 7,3 procento. Jaunimo nedarbo lygis pirmąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo iki 10,8 procento (pirmąjį 2005 m. ketvirtį siekė 20%).
Mažėjant bedarbių skaičiui, sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų pirmąjį 2006 m. ketvirtį buvo 49,5 tūkst., arba 48,7 procento visų bedarbių. Pirmąjį 2005 m. ketvirtį ilgalaikių bedarbių buvo 95,3 tūkst., arba 57,7 procento. Pirmąjį 2006 m. ketvirtį daugiausia (38 tūkst.) buvo 25–54 m. amžiaus ilgalaikių bedarbių ir jie sudarė 51,6 procento šios amžiaus grupės bedarbių.
Pirmąjį 2006 m. ketvirtį bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 8 tūkst., arba 7,9 procento visų bedarbių. Aukštesnįjį išsilavinimą turėjo 2,7 tūkst., arba 2,7 procento visų bedarbių. Per metus bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas, sumažėjo 3,6 tūkst., o aukštesniąsias – 6,5 tūkst. asmenų.
Nedarbo lygis apskrityse labai skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis pirmąjį 2006 m. ketvirtį buvo Panevėžio apskrityje – 9,6, Klaipėdos – 7,9, Telšių – 7,8 procento. Žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės (4,6%) ir Tauragės (4,7%) apskrityse.
Statistikos departamentas praneša, kad gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, antrąjį 2006 m. ketvirtį dirbo 1 mln. 502 tūkst. gyventojų, arba 28,6 tūkst. daugiau (1,9%) nei prieš metus. Bedarbių antrąjį 2006 m. ketvirtį buvo 88,7 tūkst. ir jų skaičius per metus sumažėjo 48 tūkst. Darbo jėga per metus sumažėjo 19,4 tūkst. žmonių (1,2%) iki 1 mln. 591 tūkst. antrąjį 2006 m. ketvirtį.
Sumažėjus darbo jėgai, antrąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo 15–64 m. amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis. Antrąjį 2006 m. ketvirtį 15–64 m. amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis buvo 67,5 procento (antrąjį 2005 m. ketvirtį – 68,5%).
Bedarbių antrąjį 2006 m. ketvirtį buvo 88,7 tūkst. Didžiausias bedarbių skaičius gyventojų užimtumo tyrimuose užregistruotas antrąjį 2001 m. ketvirtį – 277,8 tūkst. ir pastaraisiais metais sumažėjo daugiau nei 3 kartus. Palyginti su praėjusių metų antruoju ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 48 tūkst. (daugiau nei trečdaliu –, t.y. 35,1%). Mažėjo jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių. Jų skaičius antrąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo iki 13,1 tūkst. (14,8% visų bedarbių), o antrąjį 2005 m. ketvirtį jų buvo 21,7 tūkst. (15,9% visų bedarbių). Antrąjį 2006 m. ketvirtį vyresnio amžiaus (55–64 m.) bedarbių buvo 13,6 tūkst., arba 15,3 procento visų bedarbių.
Nedarbo lygis antrąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo iki 5,6 procento. Moterų nedarbo lygis antrąjį 2006 m. ketvirtį buvo 5,8, o vyrų – 5,4 procento. Jaunimo nedarbo lygis antrąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo iki 9,4 procento (antrąjį 2005 m. ketvirtį siekė 16,5%).
Mažėjant bedarbių skaičiui, sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų antrąjį 2006 m. ketvirtį buvo 41,3 tūkst., arba 46,6 procento visų bedarbių. Antrąjį 2005 m. ketvirtį ilgalaikių bedarbių buvo 75,5 tūkst., arba 55,2 procento. Antrąjį 2006 m. ketvirtį daugiausia (33,2 tūkst.) buvo 25–54 m. amžiaus ilgalaikių bedarbių ir jie sudarė 53,5 procento šios amžiaus grupės bedarbių.
Antrąjį 2006 m. ketvirtį bedarbių, turinčių aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį išsilavinimą, buvo 8,2 tūkst., arba 9,2 procento visų bedarbių. Aukštesnįjį išsilavinimą turėjo 3,1 tūkst., arba 3,5 procento visų bedarbių. Per metus bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas, sumažėjo 4,5 tūkst., o aukštesniąsias – 2 tūkst. asmenų.
Nedarbo lygis apskrityse skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis antrąjį 2006 m. ketvirtį buvo Utenos apskrityje – 7,1, Klaipėdos – 7, Panevėžio – 6,6 procento. Žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės (1,7%) ir Telšių (4,3%) apskrityse. Ženkliai nedarbo lygis per metus sumažėjo Panevėžio ir Vilniaus apskrityse atitinkamai 5 ir 4,1 procentinio punkto.
Statistikos departamentas pranešė, kad gyventojų užimtumo tyrimo. duomenimis, trečiąjį 2006 m. ketvirtį dirbo 1 mln. 512 tūkst. gyventojų, arba 19,3 tūkst. (1,3 proc.) daugiau nei prieš metus. Bedarbių trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 90,8 tūkst. jų skaičius per metus sumažėjo 26 tūkst. (22 proc.). Darbo jėga per metus sumažėjo 6,2 tūkst. žmonių (0,4 proc.) iki 1 mln. 602 tūkst. trečiąjį 2006 m. ketvirtį.
Sumažėjus darbo jėgai, trečiąjį 2006 m. ketvirtį sumažėjo 15–64 m. amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis. Trečiąjį 2006 m. ketvirtį 15–64 m. amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis buvo 68,1 procento (trečiąjį 2005 m. ketvirtį – 68,3 proc.).
Bedarbių trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 90,8 tūkst. Palyginti su 2005 m. trečiuoju ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 26 tūkst. (22 proc.). Per metus jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių sumažėjo nuo 17,2 tūkst., (2005 m. trečiąjį ketvirtį) iki 15,2 tūkst. (2006 trečiąjį ketvirtį). Trečiąjį 2006 m. ketvirtį vyresnio amžiaus (55–64 m.) bedarbių buvo 10,3 tūkst., arba 11,3 procento visų bedarbių.
Nedarbo lygis trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 5,7 procento ir per metus sumažėjo 1,5 procentinio punkto. Prieš metus ( 2005 m. trečiąjį ketvirtį) nedarbo lygis buvo 7,2 procento. Moterų nedarbo lygis trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 5,5, o vyrų – 5,9 procento. Jaunimo nedarbo lygis trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 10,3 procento (trečiąjį 2005 m. ketvirtį siekė 12,8proc.).
Mažėjant bedarbių skaičiui, sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y. ieškančiųjų darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 36,4 tūkst. (40,1 proc.) visų bedarbių. Trečiąjį 2005 m. ketvirtį ilgalaikių bedarbių buvo 61,3 tūkst. (52,7 proc.).
Trečiąjį 2006 m. ketvirtį beveik pusė bedarbių neturėjo specialybės. 22,7 tūkst. arba kas ketvirtas bedarbis buvo baigęs vidurinę, beveik kas penktas – 16,7 tūkst. – pagrindinę mokyklą. Per metus jų skaičius atitinkamai išaugo 4,3 ir 5,5 procentinio punkto. Mažiausia bedarbių, turinčių aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį išsilavinimą – 14,5 tūkst., arba 16 procentų visų bedarbių, aukštesnįjį išsilavinimą – 2 tūkst., arba 2,2 procento visų bedarbių. Per metus bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas, padidėjo 0,6 tūkst., o aukštesniąsias – sumažėjo 4,3 tūkst. asmenų.
Ketvirtąjį 2006 m. ketvirtį dirbo 1 mln. 498 tūkst. gyventojų, arba 13,8 tūkst. daugiau nei prieš metus, bet 13,4 tūkst. mažiau nei trečiąjį 2006 m. ketvirtį. Bedarbių ketvirtąjį 2006 m. ketvirtį buvo 76,1 tūkst. ir jų skaičius per metus sumažėjo 37,3 tūkst.
Ketvirtąjį 2006 m. ketvirtį 15–64 metų amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis buvo 66,8 procento, o užimtumo lygis – 63,5 procento. Prieš metus minėti rodikliai buvo atitinkamai 67,9 ir 63 procentai. Dirbančiųjų žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dalis šį ketvirtį sumažėjo iki 11,3 procento ir buvo pati mažiausia per visą laikotarpį.6.2. Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis
2005 metais šalyje mažėjo registruotų bedarbių skaičius bei jų dalis tarp darbingo amžiaus šalies gyventojų. Vidutinis metinis bedarbių procentas 2005 metais buvo 4,8 arba 2,0 proc. punktais mažesnis negu 2004 metais.
Per 2005 metus į teritorines darbo biržas kreipėsi 163,9 tūkst. bedarbių, vidutiniškai 13,7 tūkst. kiekvieną mėnesį. Besikreipiančių bedarbių skaičius, palyginti su 2004 metais sumažėjo 40,3 tūkst. arba 19,7 proc.
Mažėjant darbo jėgos pasiūlai, paklausa išliko aukšta. Per metus teritorinėse darbo biržose įregistruota 101,9 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam įdarbinimui ir 22,2 tūkst. – terminuotam.
2005-aisiais metais nedarbas mažėjo visose šalies teritorijose, išskyrus Visagino miesto savivaldybę, kur šių metų sausio 1 d. buvo registruotas 0,1 procentinio punkto didesnis bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų nei prieš metus.
Aukščiausio nedarbo teritorijose bedarbių procento mažėjimas buvo daug didesnis negu vidutiniškai šalyje. Per metus didžiausi nedarbo pokyčiai buvo Pagėgių (mažėjimas 6,3 proc. punkto), Mažeikių raj. (mažėjimas 5,4 proc. punkto) ir Šalčininkų raj. (mažėjimas 4,9 proc. punkto) savivaldybėse. Tarp apskričių labiausiai nedarbas mažėjo Telšių apskrityje – 3,6 proc. punkto.
Per 2006 metus į šalies teritorines darbo biržas kreipėsi 160,8 tūkst. bedarbių, vidutiniškai 13,4 tūkst. kiekvieną mėnesį. Palyginti su 2005 metais, bedarbių skaičius sumažėjo 1,9 proc.
Tarp besikreipiančių į darbo biržą moterys sudarė 54,4 proc., vyrai – 45,6 proc. Kas šeštas bedarbiu tapęs asmuo buvo jaunesnis kaip 25 metų amžiaus. Jaunimo dalis tarp įregistruotų bedarbių, palyginti su 2005 metais, sumažėjo per 10 proc. Kas ketvirtas per metus įregistruotas bedarbis buvo vyresnis kaip 50 metų amžiaus. Vyresnio amžiaus asmenų, palyginti su 2005 metais, registravosi per 5 proc. daugiau.
Apie 17 proc. mažiau negu 2005 metais registravosi niekur nedirbusių asmenų. Gera ekonominė situacija bei didelis darbo jėgos poreikis sudarė sąlygas išbandyti jėgas darbo rinkoje didesniam asmenų skaičiui, tačiau neturintiems profesinio pasirengimo asmenims sunku įsitvirtinti joje. 2006 metais net 37,3 proc. įregistruotų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. Tokių bedarbių dalis, palyginti su 2005 metais, išaugo apie 6 proc.
Vidutinis metinis bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų 2006 metais buvo 3,4 proc., tai yra 1,4 proc. punkto mažiau negu vidutinis metinis 2005 metų nedarbo rodiklis.
2005m. sausio 1 d. šalyje buvo 79,3 tūkst. registruotų bedarbių. Palyginti su gruodžio 1 d., bedarbių skaičius išaugo 8,8 tūkst., bet tai yra 7,9 tūkst. arba 9,1 proc. mažiau negu buvo registruota 2006 m. sausio 1 d.
Teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai sudarė 3,7 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Palyginti su 2006 m. gruodžio 1 d., nedarbas išaugo 0,4 proc. punkto, bet tokiu pat dydžiu sumažėjo nuo 2006 metų pradžios. Didžiausias bedarbių procentas nuo šalies darbingo amžiaus gyventojų buvo fiksuotas vasario 1 d. – 4,1 proc., mažiausias 2,9 proc. – liepos 1 d.
2006 metais šiek tiek sparčiau mažėjo moterų nedarbas. Metų pradžioje bedarbės moterys sudarė 5,1 proc. šalies darbingo amžiaus moterų, o metų pabaigoje – 4,6 proc., tai yra 0,5 proc. punkto mažiau. Vyrų nedarbas per metus mažėjo 0,4 proc. punkto nuo 3,2 proc. iki 2,8 proc.
2006 metais 0,3 procentiniais punktais sumažėjo atotrūkis tarp vidutinių moterų ir vyrų nedarbo rodiklių, kuris augo nuo 2002 metų. Jeigu 2005 metais vidutinis metinis moterų nedarbas viršijo vyrų 2,0 proc. punkto, tai 2006 moterų nedarbas buvo 1,7 proc. punkto didesnis negu vyrų.
Priešingai bendroms mažėjimo tendencijoms, jaunų bedarbių dalis tarp šalies 16 – 25 metų gyventojų 2006 metais išaugo 0,1 proc. punkto. 2007 m. sausio 1 d. šalyje buvo 6,4 tūkst. jaunų bedarbių ir jie sudarė 1,3 proc. 16 – 25 metų gyventojų. Jaunimo nedarbas nesikeičia nuo rugpjūčio mėnesio.
2006 metais bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų mažėjo visose, išskyrus Panevėž.io apskritį, kur išaugo 0,5 proc. punkto. Didžiausias nedarbo mažėjimas, 1,6 proc. punkto, buvo Alytaus apskrityje.
Nedarbo rodikliai mažėjo ir keturiasdešimt penkių iš šešiasdešimties savivaldybių teritorijose, dvylikoje – augo ir trijose – liko nepakitęs.
Didžiausias nedarbo mažėjimas 2006 metais buvo aukščiausio nedarbo teritorijose: Ignalinos (3,3 proc. punkto), Akmenės (2,8 proc. punkto) rajonų savivaldybėse. Tačiau šiose savivaldybėse šių metų sausio 1 d. bedarbių procentas, skaičiuojant nuo darbingo amžiaus gyventojų, kaip ir praėjusių metų pradžioje, išliko didžiausias šalyje – 8,7 proc.
Mažiausiai bedarbių sausio 1 d. buvo tarp Elektrėnų (0,9 proc.), Trakų raj. (1,2 proc.) bei Kretingos raj. (1,9 proc.) savivaldybių darbingo amžiaus gyventojų.
Iš didžiųjų šalies miestų mažiausias bedarbių procentas šių metų pradžioje buvo Kaune (2,4 proc.), didžiausias – Panevėžyje (5,3 proc.).
Panevėžio miesto savivaldybėje 2006 metais fiksuotas didžiausias nedarbo augimas – 2,1 proc. punkto. Šį augimą sąlygojo pavasarį paskelbtas „Ekrano“ bankrotas, dėl kurio per birželio – rugpjūčio mėnesius nedarbas Panevėžyje išaugo daugiau kaip dvigubai: nuo 2,7 iki 5,9 proc.
2007 metų sausio mėnesį beveik 76 proc. išaugo besikreipiančių į darbo biržą asmenų skaičius. Per mėnesį bedarbiais tapo beveik 21 tūkst. asmenų. Panašios tendencijos buvo stebimos keletą pastarųjų metų. Sausio mėnesį, paprastai, užregistruojama daugiausia bedarbių, lyginant su kitais metų mėnesiais.
Palyginti su 2006 metų sausiu, šį sausį įregistruotų bedarbių skaičius išaugo 3,7 tūkst. arba 21,3 proc.
Sausio pabaigoje teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 50,2 tūkst. bedarbių moterų ir 32,2 tūkst. – vyrų. Moterų nedarbas sudarė 4,7 proc., o vyrų – 3,1 proc. darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Palyginti su sausio 1 d. vyrų nedarbas išaugo 0,3 proc. punkto, o moterų – 0,1 proc. punkto.
2007 metų vasario 1 d. šalyje buvo 82,7 tūkst. registruotų bedarbių. Tai yra 3,4 tūkst. arba 4,3 proc. daugiau negu sausio 1 d. Palyginti su 2006 metų vasario 1 d., bedarbių buvo registruota 4,8 tūkst. arba 5,5 proc. mažiau.
Teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai vasario 1 d. sudarė 3,9 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Palyginti su šių metų sausio 1 d., nedarbas išaugo 0,2 proc. punkto, bet tokiu pat dydžiu sumažėjo, palyginti su 2006 metų vasario 1 d.
Jaunų, iki 25 metų amžiaus, bedarbių vasario 1 d. šalyje buvo registruota 7 tūkst. ir jie sudarė 8,4 proc. visų registruotų bedarbių. Per mėnesį jaunimo nedarbas išaugo 0,2 proc. punkto. Jaunimas vasario 1 d. sudarė 1,5 proc. visų šalies 16 – 24 metų amžiaus gyventojų.
Toliau mažėja ilgalaikis nedarbas. Vasario 1 d. šalyje buvo 12,9 tūkst. ilgalaikių bedarbių, tai asmenys iki 25 metų amžiaus, kurių nedarbo trukmė daugiau kaip 6 mėn., ir vyresni, kurių nedarbo trukmė daugiau kaip 12 mėn. Šie bedarbiai sudaro 15,5 proc. visų bedarbių arba 1,3 proc. punkto mažiau negu prieš mėnesį.
Sausio mėnesį bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų augo visose, išskyrus Šiaulių apskritį, kur liko nepakitus. Taip pat nedarbas augo ir keturiasdešimt devyniose iš šešiasdešimties savivaldybių teritorijų. Didžiausias, 1 proc. punkto, augimas fiksuotas Kupiškyje.
Vasario 1 d. didžiausias bedarbių procentas, skaičiuojant nuo darbingo amžiaus gyventojų, buvo Ignalinos (9,0 proc.) bei Akmenės (8,9 proc.) rajonų ir Druskininkų (8,0 proc.) savivaldybėse.
Mažiausiai bedarbių buvo tarp Elektrėnų (1,1 proc.), Trakų raj. (1,3 proc.) bei Kretingos raj. (2,0 proc.) savivaldybių darbingo amžiaus gyventojų.
Tarp didžiųjų miestų daugiausia (5,4 proc.) darbingo amžiaus gyventojų bedarbiais įregistruota Panevėžyje, mažiausia (2,4 proc.) – Šiauliuose.
Vasario mėnesį, palyginti su sausiu, šalyje trečdaliu sumažėjo darbo jėgos pasiūla. Per mėnesį bedarbiais tapo 13,3 tūkst. asmenų, tai 7,7 tūkst. mažiau negu sausį. Palyginti su 2006 metų vasariu, bedarbių registravosi beveik 6 proc. daugiau. Per du šių metų mėnesius į teritorines darb.o biržas kreipėsi 34,2 tūkst. bedarbių.
Tarp per vasarį bedarbiais tapusių asmenų 50,9 proc. sudaro moterys, vyrai – 49,1 proc. Didėja jaunimo dalis tarp įregistruotų bedarbių: tokių bedarbių vasarį registravosi 2,2 tūkst. arba 16,9 proc. visų bedarbių.
Net 41,3 proc. per mėnesį bedarbiais tapusių asmenų neturi profesinio pasirengimo. Kas ketvirtas – penktas bedarbis iki registracijos darbo biržoje nedirbo daugiau kaip 2 metus. Kas aštuntas bedarbis nėra dirbęs iš viso.
Per 28 proc. per mėnesį įregistruotų bedarbių turėjo teisę gauti nedarbo draudimo išmokas.
Vasario mėnesį bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų penkiose šalies apskrityse mažėjo 0,1 – 0,3 proc. punkto, keturiose liko nepakitęs ir tik Vilniaus apskrityje išaugo 0,1 proc. punkto. Didžiausias nedarbo mažėjimas (0,3 proc. punkto) fiksuotas Panevėžio apskrityje.
Kovo 1 d. mažiausiai bedarbių buvo tarp Elektrėnų (1,2 proc.) ir Trakų raj. (1,3 proc.) savivaldybių darbingo amžiaus gyventojų.
Aukščiausio nedarbo teritorijose bedarbių procentas buvo apie 7,5 kartus didesnis. 2006 m. kovo 1 d. skirtumas siekė 10,7 kartų. Taigi, skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio nedarbo teritorijų mažėja.
Didžiausia darbingo amžiaus gyventojų dalis registruota bedarbiais buvo Ignalinos (9,0 proc.), Akmenės (8,7 proc.) bei Lazdijų (7,6 proc.) rajonų savivaldybėse.
Iš didžiųjų šalies miestų didžiausias bedarbių procentas buvo Panevėžyje – 5,1 proc. mažiausias – Šiauliuose (2,3 proc.).
Šių metų kovo 1 d. šalyje registruota beveik 82 tūkst. bedarbių. Tai 0,8 tūkst. mažiau negu vasario 1 d. ir 3,2 tūkst. mažiau negu prieš metus.
Bedarbių procentas nuo šalies darbingo amžiaus gyventojų per vasario mėnesį nepakito ir kovo 1 d. sudarė 3,9 proc. Praėjusių metų kovo 1 d. bedarbiai sudarė 4,0 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.
Tarp kovo 1 d. registruotų bedarbių buvo 49,3 tūkst. moterų ir 32,7 tūkst. vyrų. Bedarbės moterys sudarė 4,6 proc. šalies darbingo amžiaus moterų, vyrai – 3,1 proc. tos pačios amžiaus grupės šalies vyrų. Per mėnesį vyrų nedarbas nepakito, o moterų – sumažėjo 0,1 proc. punkto. Tačiau moterų nedarbas trečdaliu didesnis negu vyrų.
Jaunimo nedarbas per mėnesį nepakito. Kaip ir vasario 1 d. jauni bedarbiai sudarė 1,5 proc. šalies 16-24 metų amžiaus gyventojų. Kovo 1 d. šalyje buvo 7,1 tūkst. bedarbių jaunesnių kaip 25 metų amžiaus, tai yra 8,7 proc. visų registruotų bedarbių. Vyresni kaip 50 metų asmenys vasario pabaigoje sudarė 35,4 proc. visų bedarbių. Šios amžiaus grupės bedarbių kovo 1 d. buvo registruota 29,1 tūkst.
Šių metų balandžio 1 d. šalyje buvo 78,5 tūkst. registruotų bedarbių. Tai 3,4 tūkst. mažiau negu kovo 1 dieną. Panašios tendencijos, kai prasidedant pavasario sezonui mažėja bedarbių skaičius, stebimos kiekvienais metais.
Palyginti su 2006 m. balandžio 1 d., šių metų balandžio 1 d. darbo biržoje registruota 4,2 tūkst. bedarbių mažiau.
Darbo biržoje registruoti bedarbiai balandžio 1 d. sudarė 3,7 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Per kovo mėnesį nedarbas šalyje sumažėjo 0,2 proc. punkto, toks pats mažėjimas fiksuotas ir palyginti su 2006 m. balandžio 1 d. Balandžio 1 d. šalyje buvo 47,3 tūkst. bedarbių moterų ir jos sudarė 4,4 proc. šalies darbingo amžiaus moterų skaičiaus. Moterų nedarbas, palyginti su kovo 1 d. sumažėjo 0,2 proc. punkto, o palyginti su 2006 m. balandžio 1 d. mažesnis 0,3 proc. punkto.
Tarp darbingo amžiaus vyrų buvo 3,0 proc. bedarbių. Vyrų nedarbo rodiklis per kovą sumažėjo 0,1 proc. punkto. Palyginti su 2006 m. balandžio 1 d., vyrų nedarbas mažesnis taip pat 0,1 proc. punkto.
Sausio ir vasario pabaigoje buvęs 1,5 proc. jaunimo nedarbas, kovo mėnesį sumažėjo 0,1 proc. punkto. Asmenų iki 25 m. amžiaus, registruotų bedarbiais balandžio 1 d. šalyje buvo 6,9 tūkst. ir jie sudarė 1,4 proc. šalies 16-25 metų amžiaus gyventojų.
Nedarbas kaime beveik 1,4 karto didesnis negu mieste. Tarp darbingo amžiaus kaimo gyventojų bedarbių yra 4,7 proc., o tarp miestiečių – 3,3 proc.
Balandžio 1 d. šalyje buvo 11,1 tū.kst. ilgalaikių bedarbių. Per metus jų skaičius sumažėjo beveik 41 proc. Ilgalaikiai bedarbiai sudaro 14,2 proc. visų bedarbių.(priedas)7. TRŪKSTA KVALIFIKUOTOS DARBO JĖGOS
Pastaraisiais metai Lietuvoje stebima darbo jėgos pasiūlos mažėjimo tendencija. Pernai, palyginti su ankstesniais metais, besikreipiančių į darbo biržą bedarbių skaičius sumažėjo 20 procentų. Š. m. sausio 1 d. teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai sudarė 4 procentus šalies darbingo amžiaus gyventojų. Darbo jėgos paklausa priešingai – didėja. Vidutiniškai per mėnesį registruojama per 10 tūkst. laisvų darbo vietų. Didžiausia darbo vietų pasiūla – kvalifikuotiems darbininkams. Peršasi išvada – nedarbo problemą Lietuvoje pamažu keičia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Susirūpinę darbdaviai, ieškodami darbuotojų, kartu su Lietuvos darbo birža sprendžia klausimą, kaip aprūpinti darbo rinką jiems reikalingais specialistais. Tai ypač aktualu statybose, kurių darbų apimtys išaugo keleriopai, palyginti su ankstesniais metais. Sudėtinga susirasti ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir darbininkiškų profesijų darbuotojų tekstilės, aprangos pramonės įmonėms. Todėl atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius ir į darbdavių pageidavimus, žmonės, įsiregistravę darbo biržoje, orientuojami į užimtumo gebėjimų didinimą ir tolesnės profesinės karjeros planavimą. Tačiau pastaruoju metu teritorinių darbo biržų specialistams dažniausiai tenka dirbti su darbo biržoje įsiregistravusiais žmonėmis, kurie dėl išsilavinimo stokos ir žemos motyvacijos negali užimti laisvų darbo vietų, dalis bedarbių nenori įsigyti kitos profesijos, rūpintis savo užimtumu. Tokių asmenų teritorinėse darbo biržose įregistruota daugiau nei 70 proc.8. DARBO JĖGOS MIGRACIJA
Bedarbių skaičiaus mažėjimą pastaraisiais metais lėmė ne tik sparti ūkio plėtra, bet ir intensyvi emigracija, kuri kartu su neigiama natūralia gyventojų kaita mažina ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių, taigi ir verslo plėtros galimybes. Todėl nedarbo lygio mažėjimas yra ne vien tik augančios šalies ekonomikos pasekmė.
Migracijos procesą sudaro dvi pagrindinės kryptys: vidinė migracija ir išorinė arba tarptautinė migracija. Žvelgiant pasauliniu mastu, daugelyje valstybių daug opesnės yra tarptautinės migracijos tendencijos. Per pastaruosius dvejus metus iš Didžiosios Britanijos išvažiavo apie pusantro milijono britų, daugiausiai į JAV ir Kanadą. Daugelis išvykusių – aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai. Jie sudaro apie 17 proc. visų šalies gyventojų, t.y. emigruoja kas šeštas britas. Į kitas šalis emigruoja iš Italijos (kas dešimtas italas), Vokietijos (kas dvidešimtas vokietis). Tačiau, Pasaulio banko teigimu, didelėms ir turtingoms šalims emigracija nesukelia nei socialinių, nei ekonominių problemų. Emigracija gali turėti neigiamų padarinių tik vidutinio dydžio ir mažoms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Vidinė migracija šaliai nėra tokia ekonomiškai svarbi kaip tarptautinė migracija, kuri pastaruoju metu kelia vis daugiau rūpesčių.
Statistikos departamentas 2006 m. I ketvirtį atliko tyrimą, kuris leido įvertinti neoficialiai iš Lietuvos išvykusių gyventojų skaičių 2001–2005 m. Tyrimo rezultatai rodo, kad tik kas antras trečias Lietuvos gyventojas emigruodamas deklaruoja savo išvykimą. 2001–2005 m. neoficialiai iš šalies išvyko apie 70 tūkst. žmonių, kartu su deklaravusiais savo vykimą – apie 126 tūkst. šalies gyventojų. Įvertinant ir neoficialią migraciją, nuo 1990 m., per pastaruosius šešiolika metų, iš Lietuvos iš viso emigravo apie 404 tūkst. žmonių. Daugiausiai lietuvių emigruoja į Didžiąją Britaniją, Airiją ir Ispaniją.
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, 2004 m., palyginti su 2003 m., neoficialiai išvykstančių iš Lietuvos emigrantų skaičius išaugo du kartus. 2005 m. neoficialiai išvykusių iš šalies gyventojų skaičius stabilizavosi. 2001–2005 m. neoficialiai emigravo daugiau vyrų nei moterų. Tik 2004 m. moterys sudarė 54 procentus visų neoficialių emigrantų. 2001–2005 m. kartu su šeimos nariais neoficialiai iš šalies išvyko apie 8 tūkst. vaikų iki 14 metų amžiaus, o per šį laikotarpį iš viso išvyko 14 tūkst. vaikų. Du iš trijų neoficialiai emigravusių 15 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų turėjo vidurinį išsilavinimą, kas penktas – aukštojo ar aukštesniojo mokslo baigimo diplomą.IŠVADOS
Nedarbas rodo darbo jėgos panaudojimo laipsnį. Nors yra nuomonių, kad jis atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu.
Savo darbe aptariau aktualią temą – nedarbą Lietuvoje. Apibūdinau nedarbo sąvoka, svarbiausias priežastis, pasekmes, mažinimo galimybes. Taip pat buvo išanalizuoti nedarbo pokyčiai nuo 2000 – 2007 m. laikotarpyje.
2000-2005 metų laikotarpiu Lietuvos ūkis pasižymėjo sparčiu augimu. 2005 m. BVP metinis pokytis sudarė 7,5 proc. ir buvo vienas didžiausių tarp Europos Sąjungos šalių. Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, 2001-2005 metais nedarbo mažėjimo tempai šalyje buvo itin spartūs ir nuo 17,4 proc. sumažėjo iki 8,3 proc., o 2006 m. pirmąjį ketvirtį tesiekė 6,4 proc. Prognozuojama, jog vidutinės trukmės laikotarpiu Lietuva ir toliau išlaikys spartų ekonomikos augimą.
Apžvelgus situacija darbo rinkoje galima sakyti kad:
1) Bedarbių skaičius mažėja
2) Darbo jėgos paklausa auga, o pasiūla mažėja.
3) Pasak darbo biržos direktorės A. Normantienės teigimu nedarbo mažėjimui įtakos turėjo darbo jėgos migracija į užsienį.
4) Nedarbo lygis pradėjo ir kasmet mažėja nuo 2001 metų ir per 5 metus iki 2005 metų jis nukrito nuo 17,4 proc., iki 7.1 proc., o tai yra 10.3 proc.

Nagrinėjamu laikotarpiu nedarbas sumažėjo 11,5 procentinio punkto. 68 procentus nedarbo sumažėjimo paaiškina užimtumo padidėjimas – vien užimtumo miestuose padidėjimas paaiškina 60 procentų nedarbo šalyje sumažėjimo. 32 procentus nedarbo sumažėjimo paaiškina darbo jėgos mažėjimas. Darbo jėga sumažėjo 3,6 procentinio punkto, iš dalies darbo jėgos mažėjimą galėjo nulemti emigracija. Darbo jėga kaimuose mažėjo dvigubai greičiau nei miestuose: miestuose darbo jėga sumažėjo 2,8 procento, o kaimuose 5,6 procento.

Taigi palyginus Statistikos departamento ir Lietuvos darbo biržos duomenis yra matomas skirtumas. Tokį šių rodiklių nesutapimą nulemia skirtingi Statistikos departamento ir Lietuvos darbo biržos naudojami bedarbių sąvokos ir nedarbo lygio apibrėžimai.
Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje.LITERATŪRA
1. Makroekonomikos pagrindai. Vadovėlis neekonominių specialybių studentams/ Drilingas B., Čiburienė J. Sniečka V. ir kt. – Kaunas, 1997.
2. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika – Kaunas: Littera universitatis, 1994
3. Sniečka V., Baumilienė V., Bernatonytė D., ir kt. Makroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2001
4. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – Kaunas: Technologija, 2002
5. Sniečka V., Čiburienė J. Makroekonomika – Kaunas: Technologija, 2002
6. Beržinskienė D., Martinkus B. Nedarbas ir ekonominės bei socialinės jo pasėkmės// Inžinerinė ekonomika, 2001 – Nr. 2.
7. „Kauno diena“, 2005 kovo 3 d. Nr. 51 (17512)
8. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2001
9. Martinkus B. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. Kaunas, 1998
10. Darbo biržos naujienos. Lietuvos rinka skaičiais 1991 – 2005, Baltijos kopija, 2006 03 06
11. „Lietuvos rytas“, 2002 kovo 21 d., 6p.
12. Darbo biržos naujienos. Lietuvos darbo biržos informacinis biuletenis, 2003m. Nr.11 (71), 2p.
13. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas (tyrimo duomenys) 2004 / II. Statistikos rinkinys. V.: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2004.
14. Leonavičius V. Sociologija. – Kaunas, 2003
15. Registruotas nedarbas – mažiausias per penkerius metus// Respublika,2006m. kovo 25d.,p.14
16. . http://www.lrinka.lt/Komentarai/Koment36. phtml#Top%20of%20page
17. http://neris.mii.lt/mt/straipsniai//200307/nedarbo.doc
18. www.stat.gov.lt
19. http://www.vrm.lt/index.php?id=640
20. Lietuvos žemės ūkio ministerijos duomenų bazė internete: http://zum.lt/min/
21. www.vtv.lt
22. http://www.lrtt.lt/Tyrimai/ MDU%20didinimo%20poveikis%2020061016- Raskinis.doc
23. www.ldb.lt

Leave a Comment