1 TEMA: FINANSŲ ESMĖ IR VAIDMUO1.1. FINANSŲ MOKSLO OBJEKTASEkonominė kategorija Tai abstrakcija, išreiškianti ekonominius santykius, susiklostančius visuomenėje, turinčius bendrų bruožų ir objektyviai egzistuojančius (jie yra nepriklausomai nuo to, ar mes juos tiriame, ar ne).Finansai Sistema piniginių santykių, išreiškiančių nacionalinio produkto paskirstymą ir perskirstymą sudarant ir panaudojant piniginius fondus. Finansai – pirma kategorija, o tik po to – mokslas.Pagrindinis finansų bruožas Pagrindinis finansų bruožas, atskiriantis juos nuo kitų prekinių-piniginių santykių, yra tas, kad jie negrindžiami ekvivalentiniais mainais.Finansų mokslo objektas 1. Aukščiau apibrėžti santykiai; 2. Formos, kuriomis tie santykiai pasireiškia; 3. Žmonių veiksmai, kuriais šie santykiai reguliuojami ir realizuojami.Valstybiniai finansai Tai visos lėšos, esančios valstybinės valdžios žinioje.1.2. FINANSŲ KILMĖV.Jurgutis išskiria 2 finansų kilmės teorijas 1. Finansai atsirado kaip santykiai, kylantys iš nuosavybės; 2. Finansai atsiranda iš prievolių, kurias vykdė užkariautos valstybės ir tautos.1.3. FINANSŲ FUNKCIJOSFinansų funkcijos 1. Paskirstymo (perskirstymo); 2. Reguliavimo; 3. Kontrolės (informacinė).Klasikinės valstybės funkcijos 1. Bendras valdymas; 2. Teisės normų formulavimas ir teisingumo palaikymas valstybėje; 3. Šalies gynimas ir kitų šalių puolimas; 4. Politinių-ekonominių santykių su kitomis valstybėmis palaikymas; 5. Samdomosios jėgos vystymas šalyje; 6. Įvairių visuomenės sluoksnių ekonominių interesų derininiams ir realizavimas; 7. Specifinių įvairių visuomeninių vertybių gynimas ir platinimas;(komunizmas). Kuo daugiau valstybė turi funkcijų, tuo daugiau pinigų reikia joms įgyvendinti. Ir atvirkščiai 9feodalizmas).Susiformuoja atskiros vartojimo sferos 1. Privataus vartojimo; 2. Visuomeninio vartojimo (visuom. vartojimo sferos organizavimas – valstybės funkcija).Valstybė imasi organizuoti 1. Turimų išteklių paskirstymą į tuos, kurie naudojami privačiai, ir naudojamus socialiai (bendrai, visuomeniškai). 2. Socialiai orientuotą (pagal visuomenėje vyraujantį požiūrį) turto paskirstymą. 3. Norimų nedarbo lygio, infliacijos, ekonominio augimo tempų palaikymą.Paskirstymo (perskirstymo) funkcijaPaskirstymo (perskirstymo) funkcija Pagrindinė finansų funkcija. Valstybė pati produkto nekuria, tačiau gali būti ūkio subjektu (subjekto savininke) ir pati kurti nacionalines pajamas. Kai valstybė, kaip įmonininkė, gauna iš savo įmonių pelną – ji dalyvauja paskirstant naujai sukurtą vertę. Tokiu būdu sutelkiant lėšas, realizuojama paskirstymo funkcija. Tuo atveju, kai valstybė sukaupia lėšas iš kitų ūkio subjektų ir namų ūkių ir jas panaudoja, t.y. paima iš vienų ir kitiems atiduoda – veikia perskirstymo funkcija.Finansinio paskirstymo objektai 1. Nacionalinės pajamos; 2. Nacionalinis turtas.Reguliavimo funkcijaReguliavimo funkcija Yra pirminė funkcija. Reguliavimas reiškia, kad valstybė per finansus, vykdydama paskirstymą ir perskirstymą, siekia ekonominių ar socialinių tikslų (ši funkcija gali atsirasti ir pati).Ekonominis reguliavimas Tai finansinių priemonių taikymas norimiems ekonominiams tikslams pasiekti.1. Valstybė, norėdama pagyvinti ekonominį gyvenimą kurioje nors savo teritorijos dalyje, finansuoja geležinkelio į ją tiesimą. 2. Tam tikroje teritorijoje arba veiklos sferoje didindama mokesčius, valstybė gali riboti papildomo kapitalo į tą teritoriją ar sferą pritraukimą. 3. Neapmokestindama valstybės obligacijų palūkanas, ji padidina šių obligacijų konkurencingumą, daugiau jų išplatina ir sutaupo valstybės skolos valdymo išlaidų. 4. Steigdama „verslo inkubatorius“ ir dengdama jų išlaidas, valstybė palengvina naujų verslų kūrimąsi ir įėjimo į rinką.Socialinis reguliavimas Tai finansinių priemonių taikymas norimiems socialiniams tikslams pasiekti1. Ribodama tabako ir alkoholio, kaip socialiai ir sveikatos požiūriu neskatintinų prekių, vartojimą, valstybė įveda fiskalinį monopolį arba nustato aukštus akcizų tarifus. 2. Mokėdama bedarbių pašalpas, valstybė saugo visuomenės rimtį, suteikia laiko darbo netekusiems susirasti naują ar persikvalifikuoti. 3. Vykdydama revoliucines kontribucijas, valstybė pakerta atskirų visuomenės sluoksnių ekonominę galią.Kontrolinė funkcijaKontrolinė funkcija Ji pasireiškia tuo, kad valstybė per finansus gauna informaciją apie daugelį visuomenėje vykstančių procesų ir turi galimybę kontroliuoti šių procesų vyksmą.Kontrolė vyksta dvejopai 1. Kaip sąmoningas tikrinimas – per mokesčių inspekciją, tikrinant lėšų panaudojimą, o tuo pačiu ir firmos būklę. 2. Kaip automatiška kontrolė – finansiniai instrumentai savaime, per savo dydžius, dinamiką duoda informaciją apie procesus.Finansai Tai šiuolaikinės valstybės egzistavimo ir jos funkcijų vykdymo materialinis pagrindas, priemonė sąmoningai veikti šalies ūkinius ir socialinius procesus bei vienas iš būdų gauti informaciją apie esminius procesus valstybėje.1.4. BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS, NACIONALINĖS PAJAMOS IR FINANSAIBendrasis nacionalinis produktas (BNP) Tai per tam tikrą laiko tarpą pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų suma.Nacionalinės pajamos (NP) Per laiko tarpą pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė atmetus sąnaudas kapitalui. Tai pridėtinė vertė, parodanti, kiek visuomenėje sukurta naujo produkto.Nacionalines pajamas sudaro 1. Darbo užmokestis. 2. Pelnas. 3. Palūkanos. 4. Renta.Pirminis ir antrinis nacionalinių pajamų paskirstymas Kai NP skyla į šias sudėtines dalis, tai vyksta pirminis nacionalinių pajamų paskirstymas, vykstantis gamybos sferoje. Šiuolaikinė valstybė pajamas ir produktą dažniausiai tik perskirsto ir naudoja. Pagrindinis valstybės išteklių šaltinis – antrinis perskirstymas. Per valstybę dalis NP yra sukoncentruojamos (paimamos iš to, kas dalyvauja pirminiame paskirstyme), panaudojamos valstybės funkcijoms finansuoti ir galiausiai atitenka įvairiems ūkio ir socialinės sferos subjektams bei visuomenės sluoksniams ir asmenims.Finansai ne tik perskirsto, bet ir aktyviai veikia NP dydį.1.5. FINANSŲ RYŠYS SU EKONOMINIU, SOCIALINIU, POLITINIU GYVENIMUFinansų ryšys Finansai yra sąlygojami visuomenės socialinės-ekonominės būklės, istorijos, kultūros ir kt. dalykų.2. TEMA: FINANSŲ ORGANIZAVIMAS IR VALDYMAS2.1. FINANSŲ SISTEMA IR JOS GRANDYSFinansų sistema Tai visuma piniginių fondų, kurie suformuojami ir panaudojami valstybės funkcijoms vykdyti.Šiuolaik. valstybių finansų sistemos grandys 1. Valstybės biudžetas. 2. Vietos valdžios institucijų biudžetai. 3. Specialūs fondai. 4. Valstybinių įmonių finansai. 5. Kitų įmonių finansai.Ūkio subjektų finansai Tačiau greta sistemos galima išskirti ūkio subjektų finansus: 1. valstybinių įmonių finansai; 2. kitų įmonių finansai.1. Valstybės biudžetas Stambiausias vyriausybės rankose esantis finansinis fondas. Jis sukaupia didžiausią NP dalį, gauna pačių svarbiausių valstybės pajamų šaltinių pajamas. Iš jo finansuojamos svarbiausios valstybės išlaidos, susijusios su svarbiausiomis valstybės funkcijomis: šalies gynimu, vidaus tvarkos palaikymu ir kt.2. Specialieji fondai Fondai, kuriuos valdo vyriausybė ar vietos valdžia, ir kurie yra santykinai ar visiškai atskirti nuo biudžeto. Specialiesiems fondams priskiriamos valstybinės ar pusiau valstybinės kredito įstaigos. Specialūs fondai sukuriami konkrečiam tikslui., bet jie naudojami ir kaip papildomi vyriausybės lėšų rezervai, žymiai mažesniu laipsniu kontroliuojami parlamentų.3. Valstybinių įmonių finansai Specifinė finansų dalis, susijusi su valstybinės gamybinės nuosavybės buvimu vienoje ar kitoje šalyje. Valstybinių įmonių finansai tvarkomi įvairiai, bet yra ir bendrų bruožų: valstybinės įmonės dažnai būna nepelningos (net nuostolingos), tad jų finansai susilieja su biudžetais ar specialiaisiais fondais.Vietiniai finansai Vietiniai finansai daugiausia aptarnauja socialines funkcijas ir vietos bendruomenės reikalus. Jie susideda iš: 1. vietinių biudžetų; 2. vietinių specialiųjų fondų; 3. vietinių įmonių finansų.2.2. VALSTYBĖS PAJAMŲ SISTEMA IR JŲ ŠALTINIAIValstybės pajamų sistema Tai visuma būdų, kuriais valstybė piniginius išteklius mobilizuoja į savo fondus.Valstybės pajamų šaltiniai Tai, iš kur šie ištekliai gaunami.Pagal susiformavimo vietą, pajamų šaltiniai būna: 1. Vidaus – tie, kurie yra šalyje; 2. Išorės – iš kitų kraštų gaunami ištekliai.Vidaus šaltiniai 1. Nacionalinės pajamos – jos valstybės pajamų šaltiniu tampa tada, kai valstybė, pasinaudodama finansų paskirstomąja/perskirstomąja funkcija, centralizuoja dalį šalyje sukurtų NP. Tai svarbiausias ir pastoviausias pajamų šaltinis. 2. Nacionalinis turtas – šalies nacionalinis turtas kaip pajamų šaltinis nėra toks įprastas. Dažniausiai jis taikomas ypatingomis sąlygomis: karo, krizių, didelių reformų metu. Valstybė gali parduoti aukso atsargas, meno kūrinius, mišką ir t.t.Išorės šaltiniai Tai kitose šalyse sukurtų NP ir esančio nacionalinio turto panaudojimas savo šalies piniginiams fondams formuoti.Nacionalinės pajamos gali būti pritraukiamos kaip: 1. Paskolos; 2. Savų investicijų duodamos pajamos; 3. Nuomos mokestis; 4. Kontribucija; 5. Emituojant okupacinius pinigus ir kt.Pagrind. valstybės pajamų mobilizavimo metodai 1. Mokesčiai. 2. Paskolos. 3. Pinigų emisija.Mokesčiai Tai svarbiausias pajamų mobilizavimo metodas. Per juos perskirstoma didžiausia nacionalinių pajamų dalis (80-90% valstybės biudžeto pajamų gaunama iš mokesčių, vietiniuose biudžetuose > 50%). Specialieji fondai taip pat gauna mokesčių įplaukas bei lėšas iš biudžeto. Konkrečių mokesčių pajamos priskiriamos vienai ar kitai finansų sistemos grandžiai. Valstybės biudžetui paprastai priskiriami pagrindiniai, patys našiausi mokesčiai (pajamų, korporacijų pelno, akcizai, muitai ir kt.), smulkesni mokesčiai dažniau pakliūna į vietinius biudžetus, o į specialiuosius fondus – specialieji mokesčiai.Paskolos Per jas valstybė pritraukia lėšas biudžeto deficitui dengti bei finansuoti investicinius projektus. Deficitas – kai išlaidos viršija įprastines pajamas. Paskolos – greitas didelių sumų gavimo metodas. Ypač paskolų reikšmė išauga karo, krizių ir reformų metais. Vietinių biudžetų išlaidų padengimui taip pat naudojamos paskolos, tačiau didesnį čia svorį turi paskolos investiciniams projektams. Valstybinių įmonių investicijų didžioji dalis finansuojam iš paskolų. „Paskolos – tai iš anksto surinkti mokesčiai.“Pinigų emisija Jos teisė priklauso centrinei šalies valdžiai. Pinigų emisija naudojama, kai mokesčių pajamos nepadengia išlaidų, o paskolas paimti nenaudinga ar nėra kaip. Emisija, jei nėra sąlygota ūkio poreikio, iššaukia infliaciją, o infliacija – perskirstomasis procesas. Infliacija, viršijanti protingas ribas – griaunantis ūkį veiksnys. Todėl aptariamas metodas yra labai pavojingas.2.3. VALSTYBĖS IŠLAIDŲ SISTEMAValstybės išlaidų sistema priklauso Valstybės išlaidų sistema priklauso nuo tų funkcijų, kurias prisiima valstybė. Pagrindinė išlaidų dalis tenka valstybės biudžetui (70%) pačioms svarbiausioms ir didžiausioms išlaidoms (karinėms, valdymo, ekonominėms, socialinėms, kultūrinėms) finansuoti.Šiuolaikinė valstybė turi daug daugiau funkcijų 1. Gamybinė nuosavybė; 2. Socialinė apsauga; 3. Nacionalinės kultūros plėtotė; 4. Švietimas ir t.t.Specialiųjų fondų išlaidos Iš specialiųjų fondų dengiamos valstybinio socialinio draudimo išlaidos. Iš šių fondų finansuojamos ekonominės išlaidos, ypač susijusios su ekonominių programų vykdymu.Valstybės įmonių išlaidos Tai – ekonominės: 1. einamosios (susijusios su einamąja veikla) ir 2. investicinės (tai išlaidos statybos montavimo darbams, įrengimams, projektavimui, žemei įsigyti). Didžiausios investicijos skiriamos energetinio komplekso įmonėms, moderniausių technologijų gamykloms.Vietinių finansų išlaidos Vietinių finansų dalyje didžiausia išlaidų dalis tenka socialinėms išlaidoms, susijusioms su bendruomenių reikalais (municipalinė statyba, kelių tiesimas ir priežiūra, sveikatos apsauga, švietimas ir t.t.). Ekonominės išlaidos susijusios su geresnių sąlygų vietos verslininkams organizavimu. Valstybė savo funkcijas vykdo panaudodama visų finansų grandžių išteklius.2.4. FINANSŲ VALDYMASFinansų valdymas apima Ši sąvoka apima: 1. Finansų politikos rengimą ir vykdymą. 2. Finansų planavimą. 3. Piniginių išteklių panaudojimą vykdant finansų politiką. 4. Biudžeto sudarymą ir vykdymą. 5. Mokesčių surinkimą. 6. Paskolų užtraukimą bei valstybės skolos valdymą ir t.t.Institucijos, dalyvaujančios finansų valdyme 1. Parlamentas. 2. Valstybės galva. 3. Vyriausybė ar jos vadovas. 4. Finansų ministras (kitos finansų reikalus tvarkančios institucijos ministro rango vadovas). 5. Kiti ministrai ir žemesnio rango institucijų vadovai. 6. Įvairių šakinių žinybų vadovai. 7. Įmonių vadovai. Finansų valdymo vaizdas priklauso nuo situacijos, tradicijų, išsivystymo ir kt.Svarbiausia finansų valdymo institucija Tai finansų ministerija ar jos analogas. Finansų ministras – vienas įtakingiausių vyriausybės narių.Klasikinės jo funkcijos: 1. atstovauja finansų įstatymus. Jo ministerija leidžia instrukcijas, detalizuojančias finansų tvarkymą. 2. Sudaro biudžetą. 3. Užtikrina valstybės kasos (iždo) funkcionavimą. 4. Tvarko krašto pinigų ir kredito politikas.2.5. FINANSŲ TEISĖFinansų teisę sudaro 1. Konstitucija. 2. Įstatymai ir kiti parlamento aktai, prezidento dekretai. 3. Vyriausybės (arba įgaliotų kolegialių institucijų) nutarimai. 4. Finansų ministro įsakymai, ministerijos (taip pat ir spec. tarnybų: muitinės departamento, mokesčių inspekcijos ir kt.) leidžiamos taisyklės ir kt. 5. Kitų žinybų norminiai dokumentai. 6. Teismų sprendimai.
Finansų teisės turinys Tai su valstybės pajamomis susijusių kredito, pinigų emisijos santykių reglamentavimas, procedūros priimant sprendimus ir juos apiforminant, apskaitos vedimas, kontrolės procedūros ir atsakomybė, valdant valstybės lėšas; santykius su nevalstybinėmis finansų institucijomis nustatančios ir kitos su piniginių fondų sudarymu ir panaudojimu susijusios teisės normos.2.6. LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ VALDYMO INSTITUCIJOSLietuvos Respublikos finansų valdymo institucijos 1. Lietuvos Respublikos Seimas. 2. Lietuvos Respublikos Prezidentas. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vadovas. 4. LR Finansų ministerija. 5. Muitinės Departamentas prie Finansų ministerijos. 6. Valstybinė Mokesčių Inspekcija prie Finansų ministerijos. 7. Valstybės Kontrolė.3. TEMA: VALSTYBĖS IŠLAIDOS3.1. VALSTYBĖS IŠLAIDŲ ESMĖBendri reikalai gali būti Visuomenė pati savaime nacionalinių pajamų negamina, bet turi bendrų siekių, todėl turi ir bendrų išlaidų. Bendri reikalai gali būti: 1. Tėvynės laisvės gynimas. 2. Rimties palaikymas. 3. Valstybinių institucijų išlaikymas ir kt.Valstybės išlaidos Tai lėšos, kurias valstybė skiria ir panaudoja savo funkcijoms vykdyti. Aptarti bendri reikalai turi tiesioginį ryšį su valstybės funkc.3.2. VALSTYBĖS IŠLAIDŲ SUDĖTISValstybės išlaidos klasifikuojamos įvairiai 1. Pagal fondus (finansų sistemos grandis). 2. Pagal išlaidų veikimo laiko pobūdį. 3. Pagal tai, kaip dažnai pasitaiko. 4. Pagal ekonominius elementus. 5. Pagal socialinę-ekonominę prasmę.1. Pagal fondus (finansų sistemos grandis) 1. Valstybės biudžeto išlaidos. 2. Savivaldybių biudžetų išlaidos. 3. Atskirų specialiųjų fondų išlaidos. 4. Valstybės (savivaldybių) įmonių išlaidos.2. Pagal išlaidų veikimo laiko pobūdį 1. Einamosios išlaidos (kai išlaidų rezultatas yra trumpalaikis, o išlaidos išleidžiamos tam kartui). 2. Išlaidos investicijoms.3. Pagal tai, kaip dažnai pasitaiko 1. Paprastosios – periodas po periodo (dažnai 1 metų), kartojasi maždaug to paties dydžio. 2. Nepaprastosios – kartas nuo karto atsiranda ar iš viso pasirodo vieną kartą, o paskui išnyksta, arba kai lėšos skiriamos didesnės nei paprastai. Nepaprastosios išlaidos turi tendenciją tapti paprastosiomis.4. Pagal ekonominius elementus 1. Išlaido darbo užmokesčiui. 2. Išlaidos socialiniam draudimui. 3. Išlaidos maitinimui. 4. Vaistams. 5. Išlaidos inventoriui įsigyti. 6. Išlaidos apyvartinėms lėšoms formuoti ar papildyti. 7. Išlaidos kapitaliniams įdėjimams.5. Pagal socialinę-ekonominę prasmę 1. Valdymo išlaidos – užtikrina valstybės aparato, valdymo institucijų darbą. Tai pačios būdingiausios valstybės išlaidos. 2. Karinės išlaidos – užtikrina valstybės egzistavimą, teritorinį vientisumą, suverenumą, santvarką. Savo prigimtimi jos artimos valdymo išlaidoms. Atskiriamos dėl praktinių sumetimų (jos labai didelės ir valdymas turi specifikos). 3. Ekonominės išlaidos – jos susijusios su valstybės kišimusi į ekonomiką. Dėl jų valstybė norima linkme pasuka gamybinių jėgų plėtotę, reguliuoja makroekonominius procesus, švelnina konjunktūros cikliškumus. 4. Išlaidos socialiniams-kultūriniams reikalams – tai išlaidos, skirtos šalies gyventojų reikalams. Jos kelia šalies kultūros lygį, humanizuoja visuomenę, reguliuoja socialinę įtampą joje.3.3. ŠALIES VALDYMO IŠLAIDOSViena svarbiausių valstybės funkcijų Bendras visuomenės gyvenimo organizavimas (valdymas).Demokratinėse valstybėse valdymas vyksta 1. Valstybinis lygis (valdymas). 2. Savivalda.1. Valstybinis lygis (valdymas) Visuomenės gyvenimą reguliuoja valstybė. Ji pati savaime yra specifinė organizacija, tad ji turi ir save valdyti.2. Savivalda Visuomenės organizavimo formos, kurios atsiranda ir plėtojasi visai valstybei nesikišant, kišantis labai ribotai ar kai valstybė tik padeda juridiškai įforminti tokios savivaldos galią.Valstybės valdymo išlaidoms priskiriama 1. Aukščiausių konstitucinių institucijų išlaikymas (karalius, prezidentas, parlamentas, vyriausybė ir kt.). 2. Tiesioginis valstybės valdymas – vyriausybinių struktūrų išlaikymas (ministerijos ir kt.). 3. Užsienio politikos vykdymas (ambasados ir t.t.). 4. Teisėsaugos institucijų išlaikymas (teismų sistema ir kt.). 5. Vidaus rimties palaikymas (Vidaus reikalų sistema, policija, gyventojų apskaitos ir migracijos tarnyba, pabėgėlių įstaigos ir kt.). 6. Nacionalinio saugumo tarnybų išlaikymas (žvalgyba, informacijos saugumo reikalams rinkimas ir apdorojimas ir t.t.). 7. Vietinės valdžios institucijų išlaikymas (valdžios aparatas, kai kurių programų finansavimas ir kt.).Valdymo išlaidos valstybei Yra būtinos, be jų valstybė negali egzistuoti.3.4. KARINĖS IŠLAIDOSKarinės išlaidos Karinės išlaidos valstybei būtinos, nes valstybės dažniausiai gimsta ir miršta karuose. Viena esminių valstybės funkcijų – ginti savo šalį nuo užsienio priešų ar pačiai užgrobti kitą valstybę.Karinėmis išlaidomis laikytina 1. Karių ir karininkų išlaikymas ir apmokymas. 2. Karinės infrastruktūros kūrimas ir išlaikymas. 3. Ginkluotės ir kitos karinės technikos įsigijimas. 4. Kariniai moksliniai tyrimai ir naujų technologijų kūrimas. 5. Naujų technologijų įsisavinimas. 6. Karinės pramonės plėtotė. 7. Šalies ūkio pritaikymas karo reikalams. 8. Gyventojų karinis apmokymas, auklėjimas ir propaganda. 9. Civilinė gynyba. 10. Kariškių ir nuo karo nukentėjusių asmenų pensijos. 11. Kontribucija ir reparacijos. 12. Karo pasekmių likvidavimo išlaidos. 13. Kosmoso įsisavinimas.Karinės išlaidos skirstomos 1. Tiesioginės – tai išlaidos, betarpiškai susijusios su pasiruošimu karui ir karo veiksmams. Šios išlaidos ypač išauga karo metu.2. Netiesioginės – tai išlaidos, susijusios su karo pasekmių likvidavimu: dėl karinių išlaidų iššauktų paskolų grąžinimas ir palūkanų mokėjimas, pensijos, sugriovimų atstatymas ir kt.Paslėptosios karinės išlaidos Jos neparodomos karinių žinybų sąmatose bei biudžeto asignavimuose, bet paslepiamos civilinėse išlaidose. Tai strateginių kelių tiesimas, mokslo tiriamieji darbai, pirminis karinis mokymas, civilinių ir gynybos objektų statyba ir pan.Karinės technikos ir amunicijos įsigijimo išlaidos Jei tokią techniką gamina valstybei priklausančios įmonės, tai ji yra labai pigi, nes jos savikainoje fiksuojamos tik tiesioginės išlaidos ir nenumatoma jokio pelno, mokslo tiriamieji darbai ir kt. Tai padengiama iš biudžeto. Jei tiekėjai – privačios kompanijos, tuomet į kainą įkalkuliuojamos visos išlaidos ir labai aukštas pelnas (kariniai-pramoniniai kompleksai, jie turi didžiulę valdžią).3.5. EKONOMINĖS IŠLAIDOSEkonominės išlaidos Jos atsiranda valstybei kišantis į ekonomiką. Per ekonomines valstybės išlaidas ypač ryškiai pasireiškia finansų reguliavimo funkcija.Valstybės ekonominės išlaidos 1. Gamybinės infrastruktūros finansavimas. 2. Šiuolaikinių mokslinių tyrimų darbų finansavimas. 3. Išlaidos kapitaliniams įdėjimams. 4. Subsidijos ūkio šakoms ir atskiriems gamintojams. 5. Išlaidos užsienyje.1. Gamybinės infrastruktūros finansavimas Gamybinė infrastruktūra – tai kompleksas ūkio šakų, sudarančių galimybes egzistuoti visam ūkiui. Tai energetika, ryšiai, transportas, melioracijos sistema, uostai, keliai ir kt. Valstybė dalyvavo, o kai kur ir dabar dalyvauja, kuriant ir palaikant funkcionavimą šių šakų, nes: 1. Privatus kapitalas ne visada nepajėgus sukoncentruoti tokias lėšas, kurios reikalingos greitai šių objektų statybai. 2. Šios šakos ne visada būna pelningos.2. Šiuolaikinių mokslinių tyrimų darbų finansavimas Mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis (mokslas labai brangus), atskiroms kapitalo struktūroms moksliniai tyrimai kosmose ar kitur yra pernelyg brangūs. Be to, valstybė suinteresuota, kad būtent jų šalies gamybinės jėgos augtų mokslo pasiekimų pagrindu, ir tie pasiekimai būtų prieinami savo šalies gamintojams. Daugelyje išsivysčiusių šalių 40-50% visų mokslo tiriamųjų darbų išlaidų padengiama iš valstybės lėšų.3. Išlaidos kapitaliniams įdėjimams Valstybė, norėdama išlaikyti ūkio augimą, palaikyti konjunktūrą, užbėgti už akių nedarbo augimui, gali tiesiogiai investuoti į šalies gamybinį potencialą. Tuo ji siekia šalies struktūrinių pokyčių, didindama progresyvinių šakų reikšmę. Tos šakos paprastai labai imlios mokslui ir kapitalui, t.y. jos reikalauja milžiniškų pirminių investicijų. Valstybės lėšų dalyvavimas kuriant naujas ūkio šakas pagreitina šalies ūkio modernizavimą ir struktūrizavimą.4. Subsidijos ūkio šakoms ir atskiriems gamintojams Atskiri ūkio objektai ir ištirtos šakos gali pakliūti į padėtį, kai tampa nuostolingos ar kai konkurencija gali numesti kainas žemiau sąnaudų lygio. Tais atvejais, jei valstybė negali leisti tų objektų ar ištisų šakų bankrotų, ji iš savo lėšų skiria finansinę pagalbą.Subsidijos ūkio šakoms ir atskiriems gamintojams gali būti 1. Dotacijos nuostoliams padengti bei monopolijoms palaikyti. 2. Dotacijos eksporto draudimui. 3. Eksporto premijos. 4. Paskolų garantijos ir kt.Svarbiausias subsidijų tikslas Palaikyti savo šalies ūkio subjektų konkurencingumą.5. Išlaidos užsienyje Ekonominės išlaidos užsienyje – tai tos valstybės išlaidos kitose valstybėse ar kitoms valstybėms, kurių tikslas yra savo šalies kapitalo prioriteto kitose šalyse įtvirtinimas. Išlaidos kitose šalyse – pinigai iš šalies donoro nueina šaliai recipientui.Ekonominės išlaidos užsienyje gali būti 1. Kariniai ir kitokie tiekimai kitoms šalims – valstybė perka savo produkciją ir pateikia ją nemokamai ar mažesnėmis nei rinkos kainomis kitoms šalims. Tikslas – palankių režimų palaikymas ir priėjimo savo kapitalui prie pigių išteklių, žaliavų bei plačios gatavų gaminių rinkos, užtikrinimas. 2. Lengvatinės ar beprocentės paskolos – kartais jų iš viso nereikia grąžinti. Labai dažnai jos susiejamos su gavėjo įsipareigojimu pirkti šalies donoro produkciją. 3. Išlaidos besivystančių šalių pareigūnų ir kitų piliečių mokymui – vienoje ar kitoje šalyje apmokyti piliečiai dažniausiai tampa tos šalies kultūros skleidėjais savo šalyje, atstovauja tos šalies ekonominiams interesams, padeda užmegzti glaudesnius ryšius ir teikia pirmenybę šalies donoro produkcijai ir kitiems ekonominiams interesams.3.6. IŠLAIDOS SOCIALINIAMS-KULTŪRINIAMS REIKALAMSIšlaidos socialiniams-kultūriniams reikalams Šios išlaidos padeda išlaikyti socialinę taiką, o kai pasiekiama įtampa – ją sumažinti. Socialiniuose-kultūriniuose reikaluose taip pat labai ryškiai pasireiškia finansų reguliavimo funkcija. Išlaidos švietimui yra valstybės išlaidos kvalifikuotai darbo jėgai rengti ir bendram aukštam visuomenės lygiui palaikyti.Išlaidos socialiniams-kultūriniams reikalams yra 1. Išlaidos švietimui. 2. Sveikatos apsaugai. 3. Socialiniam draudimui. 4. Išlaidos kultūrai.1. Išlaidos švietimui Visuomenės raida, gamybinių jėgų plėtotė, mokslo techninė pažanga reikalauja tam tikro bendro išsilavinimo lygio. Tik žmonės, turintys bendrąjį išsilavinimą, gali prisitaikyti prie naujų technologijų lygio. Bendrą išsilavinimą gauti iš asmeninių pajamų neracionalu, nes didelė visuomenės dalis reikiamo išsilavinimo lygio nepasieks. Specialių žinių įsigijimą finansuoti iš asmeninių lėšų taip pat neracionalu, nes: 1. Nežinia, ar tokių žinių reikės iš viso. 2. Reikalavimai keičiasi pernelyg dažnai.2. Sveikatos apsaugai Jas galima laikyti valstybės išlaidomis darbo jėgai palaikyti. Vyrauja draudiminis būdas – valstybė organizuoja specialius sveikatos draudimo fondus, kurių lėšos panaudojamos gydymui. Kai kur pagrindinės medicininės paslaugos yra nemokamos, nes jų sąnaudos padengiamos iš biudžeto. Net ir ten, kur vyrauja draudiminė medicina, yra gyventojų kategorijos, kurių išlaidas prisiima valstybė.3. Socialiniam draudimui Šiuolaikinė valstybė negali apseiti be visuomeniškai ar valstybiškai organizuoto socialinio draudimo. Šiuo metu naudojami keli jo modeliai: 1. Visi socialiniam draudimui skirti mokesčiai patenka į biudžetus ir visos išmokos mokamos iš ten. 2. Socialiniai mokesčiai patenka į specialius socialinio draudimo fondus ir didžioji dalis poreikių finansuojama iš ten, bet dalis išlaidų dengiama ir iš biudžeto.Socialinės išlaidos 1. Pensijos. 2. Invalidų, senelių, našlaičių prieglaudų išlaikymas. 3. Įvairi socialinių negandų profilaktika ir socialinė reabilitacija. 4. Nedarbo pašalpos ir pašalpos asmenims, neįgalintiems pilnavertiškai dirbti ar gauti pakankamas pragyventi pajamas. 5. Įvairios integracijos programos (narkomanų, imigrantų it t.t.) ir kt.4. Išlaidos kultūrai Valstybė užsako ir perka meno kūrinius, skiria pensijas ir stipendijas menininkams, išlaiko ar skiria paramą meno kolektyvams. Iš biudžeto lėšų išlaikomos institucijos, propaguojančios nacionalinę kultūrą, kalbą, istorinį paveldą.4. TEMA: VALSTYBĖS PAJAMOS4.1. VALSTYBĖS PAJAMŲ SUDĖTISValstybės pajamos Paprastai svarbiausios ir didžiausios yra mokesčių pajamos.Mokesčių pajamos Tai pajamos, kurias valstybė gauna be ekvivalentinių mainų, pasinaudodama savo neekonominės prievartos galia ir kai įvyksta lėšų nuosavybės pasikeitimas.Kitos prigimties valstybės pajamos Pajamos iš valstybės nuosavybės. Valstybė gali gauti pajamas iš savo gamybine ar komercine veikla užsiimančių ūkio subjektų ir pan. Šiuo atveju valstybė traktuojama kaip privatus savininkas, gaunantis pajamas iš savo nuosavybės.Gautos pajamos parduodant savo turtą Valstybė taip pat gali gauti pajamas parduodama savo turtą, teikdama specifines paslaugas, parduodama teises (eksploatuoti gamtinius išteklius, naudoti šalies pavadinimą ar simbolius, ar naudotis radijo dažniais ir t.t.). Tačiau tikroji ekonominė valstybės pajamų iš turto pardavimo prigimtis ne visada yra iš tiesų pajamos – greičiau vienos turto formos pakeitimas kita (iš natūrinės – į piniginę). Gali būti ir daugiau pajamų šaltinių, kurie nėra valstybės turto dalys, bet kurių negalima priskirti ir prie mokesčių (konfiskacijos, baudos, delspinigiai…).4.2. MOKESČIŲ EKONOMINĖ PRASMĖMokesčiai Finansiniai santykiai, kurių dėka valstybė, naudodamasi savo neekonominės prievartos galia, be ekvivalentinių mainų ir su nuosavybės pasikeitimu centralizuoja dalį šalies BVP savo funkcijoms vykdyti. Mokesčiai yra finansų kategorijos dalis, o kartu ir ekonominė kategorija. Jie ekonominis valstybė egzistavimo pagrindas.Mokesčių vykdomos funkcijos 1. Fiskalinė. 2. Reguliavimo. 3. Kontrolės.1. Fiskalinė Tai bazinė mokesčių funkcija. Mokesčiais valstybė atsikanda dalį jau paskirstytų nacionalinių pajamų iš pelno, darbo apmokėjimo, rentos ir palūkanų bei sukoncentruoja lėšas valstybės fonduose. Vykdydami šią pirminę funkciją, mokesčiai įtakoja visuomenės ūkinį bei socialinį gyvenimą.2. Reguliavimo Valstybė, kaitaliodama mokesčius bei įvairius jų parametrus, gali kryptingai veikti ekonominius bei socialinius procesus šalyje. Per tai pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija.3. Kontrolės Mokesčiais surenkamų sumų dydžiai parodo vienoje ar kitoje sferoje vykstančius pokyčius. Mokesčius administruojanti institucija po mokesčių teisingumo įmokėjimo patikrinimo priedanga turi teisę gauti mokėjimų apskaitą ir ją tikrinti – tai mokesčių kontrolės funkcija.4.3. MOKESČIŲ ELEMENTAI (INSTRUMENTARIJUS)Mokesčių elementai (instrumentarijus) Tai mokesčių aprašymo požymiai, kuriais kiekvienas mokestis gali būti apibūdinamas.Mokesčių objektas Tai, kas apmokestinama (žemė, namo vertė, pajamos ir kt.).Mokesčių subjektas Tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris sumoka mokestį valstybei (mokėtojas).Mokesčio nešėjas Tai fizinis ar juridinis asmuo, iš kurio pajamų galiausiai sumokamas mokestis.Mokesčio šaltinis Tai pajamos, iš kurių mokestis sumokamas. Objektas ir šaltinis gali sutapti, bet gali ir nesutapti.Apmokestinimo vienetas Objekto matavimo vienetas (piniginis vienetas, hektaras, langų ar kaminų skaičius ir t.t.).Mokesčio tarifas Mokesčio dydis vienam apmokestinimo vienetui. Jei jis išreikštas % – tai kvota.Mokesčio suma Mokestis, kurį subjektas sumoka už visą objektą.Neapmokestinamas minimumas Pajamų dydis, iki kurio mokestis visai neimamas.Lengvatos Tai sąlygos, kurioms esant mokėtojas moka mažiau ar yra visai atleidžiamas nuo mokesčių.Tarifai Gali būti tvirti (mokama absoliuti suma nuo apmokestinamo vieneto) ar išreikšti dalimi (mokesčio dydis, išreikštas trupmena (%)).Tarifai, išreikšti %, gali būti 1. Proporciniai – tarifas nepriklauso nuo pajamų dydžio. 2. Progresiniai – tarifas auga didėjant objektui. 3. Degresiniai – tarifas mažėja mažėjant objektui. Matematinė išraiška ir ekonominis poveikis tas pats, kaip progresinių, bet skiriasi psichologinis poveikis. 4. Regresiniai – tarifas mažėja didėjant objektui.Progresiniai tarifai gali būti 1. Paprastieji – kai išaugęs tarifas taikomas visam objektui. 2. Laipsniuoti – kai objektas dalinamas laipsniais (pakopomis) ir kiekvieno laipsnio (pakopos) pajamoms taikomas savas tarifas.Progresinių tarifų ir progresinių mokesčių sąvokos Esant progresiniams tarifams mokestis visada būna progresinis. Tačiau progresinis mokestis gali būti net esant proporciniam tarifui. Šiuo atveju mokestį vertiname ne pagal tarifą, o pagal efektyvią išėmimo normą, t.y. pagal tai, kokią dalį pajamų mokesčio mokėtojas turi sumokėti. Jeigu didėjant pajamoms efektyvi išėmimo norma didėja, toks mokestis yra progresinis. Mokesčio progresyvumas gali būti pasiekiamas, pvz; proporcinį tarifą taikant kartu su neapmokestinamu minimumu.4.4. MOKESČIŲ KLASIFIKAVIMAS1. Pagal tai, į kuriuos fondus įplaukos pakliūna 1. Valstybiniai. 2. Vietiniai. 3. Spec. fondų. 4. Tarptautiniai (ES žemės ūkio produkcijos importo mokestis).2. Pagal įplaukų panaudojimą 1. Bendrieji. 2. Specialieji – šių mokesčių įplaukos turi tikslinę paskirtį. Spec. mokesčiais taip pat laikoma tam tikros mokėtojų grupės mokami mokesčiai (naftos kompanijų viršpelnio mokestis).3. Pagal mokesčių objektus (svarbiausia klasifikacija) 1. Tiesioginiai – jie mokami už turtą ir pajamas. Skaidomi į asmeninius ir realinius (turto ar verslo – t.y. žemės, pastatų, vertybinių popierių ir kt.). Realiniai mokesčiai dažniausiai imami netsižvelgiant į mokėtojo asmenybę (t.y. socialines lengvatas, pajamas) atsižvelgiama, imant asmeninius mokesčius (pajamų, kapitalo prieaugio ir pan.).2. Netiesioginiai – 1. Akcizai – tai mokesčiai, mokami už prekes, teikiamas ir gaminamas šalies įmonių. Akcizai būna individualūs ir universalūs. 2. Fiskaliniai monopoliai – tai valstybės pajamos už produkciją ir paslaugas, kurių gamyba arba (ir) realizavimas yra valstybės monopolis. 3. Muitai – tai mokesčiai už importą, eksportą ar per šalies teritoriją pervežamas prekes.4. Pagal privalomumo požymį 1. Privalomieji – tai visi mums įprasti mokesčiai. Jei yra subjektas, kuris turi objektą, nori nenori – mokėti turi. 2. Savanoriški – mokėtojas gali mokėti, bet gali ir nemokėti. Šiuo metu tais mokesčiais galima laikyti valstybės organizuojamas loterijas, jei valstybėje yra loterijų monopolis.Mokesčių ėmimo metodai 1. Kadastrinis – tai metodas, kai aprašomi apmokestinimo objektai, ir pagal išorinius požymius nustatomas vidutinis objekto pajamingumas/vertė. 2. Prie šaltinio – paprastai mokestį išlaiko juridinis asmuo, kuris sumoka mokesčio subjektui jo pajamas. 3. Pagal deklaracijas – subjektas pateikia mokesčių administracijai pareiškimą apie savo pajamas ir išlaidas. Pastaroji jį patikrina ir nustato mokesčio sumą, kurią ir turi sumokėti.Savotiškas mokesčių ėmimo metodas Yra mokesčio išdėstymas, kai valdžia pirmiausia nusprendžia, kokia bendra mokesčio suma turi būti surinkta, o paskui šią sumą išdėsto (paskiria) teritoriniams, luominiams ar kitokiems vienetams.4.5. TIESIOGINIAI MOKESČIAITiesioginiai mokesčiai skirstomi 1. Realinius. 2. Asmeninius.1. Realiniai Realiniai mokesčiai imami nuo turto ar verslo. Verslas ar turtas vertinamas arba natūriniais rodikliais, arba vertine išraiška, kurie dažniausiai nėra tiesiogiai susiję su taip įvertinto objekto pajamingumu ar mokėtojo ūkiniu pajėgumu (pajamomis). Mokesčio dydis nustatomas pagal kadastrus – registrus, kuriuose mokestiniams tikslams turtas ir verslai aprašomi ir įvertinami. Savivaldybės pačios nustato šio mokesčio dydį, kuris nepriklauso nuo faktinių mokėtojų iš šio verslo. Pagal įstatymą šis mokestis gali būti imamas už patentą (leidimą verstis tam tikra veikla).Realiniai mokesčiai skirstomi 1. Verslo mokestis – tai mokestis, kai mokėtojas moka už tam tikrą komercinės veiklos rūšį, o mokesčio dydis nustatomas priklausomai nuo išorinių šios veiklos požymių (lovų ar kambarių skaičiaus viešbutyje, kavinėje – pagal plotą ar vietų skaičių). 2. Vertybinių popierių mokestis – jis imamas nuo tam tikrų vertybinių popierių, kuriuos turi mokėtojas, vertės, nepriklausomai nuo tų vertybinių popierių duodamų pajamų dydžio. Šio mokesčio Lietuvoje nėra. 3. Pastatų savininkų mokamas mokestis – jis bus realinis, jei jis imamas pagal kadastrą, kuriame aprašomi išoriniai pastato požymiai ir/arba fiksuojam mokestinė pastato vertė, o mokesčio suma nustatoma būtent pagal juos. 4. Turto mokestis – jis imamas už nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertę. Tarifai proporciniai ir neaukšti (1-5%), apmokestinama pagal deklaracijas. Lietuvoje šis mokestis yra, bet netaikomas fiziniams asmenims. 5. Žemės mokestis – imamas nuo žemės ploto arba sklypo vertės. Tarifai – tvirti arba proporciniai.2. Asmeniniai Jie imami nuo asmenų pajamų ir turto. Naudojami prie šaltinio ir pagal deklaraciją mokesčio ėmimo būdai.Pranašumas Jie labiau atitinka ekonominio pajėgumo ir socialinio teisingumo principus.Asmeniniai mokesčiai gali būti 1. Pajamų mokestis. 2. Piniginių kapitalų pajamų mokestis. 3. Kapitalo prieaugio mokestis. 4. Korporacijų pelno mokestis. 5. Viršpelnio mokestis. 6. Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis. 7. Pagalvės mokestis. 8. Socialinio draudimo mokestis.1. Pajamų mokestis 1. Pajamų mokestis – subjektas – fizinis asmuo (ar 6eima), o objektas – pajamos. Galimos dvi mokesčių sistemos: a) Šedulinė (angliškoji) – ši sistema numato pajamas apmokestinti atskirai pagal šaltinius (samdomo darbo pajamos, pajamos iš kapitalo, individualios veiklos, vertybinių popierių ir kiekviena iš šių pajamų grupių apmokestinama atskirai). b) Globalinė (prūsiškoji) – visos pajamos apmokestinamos kartu, nepriklausomai nuo šaltinių. Pajamų mokesčių apmokestinamos ne visos gautos pajamos, yra nustatomas neapmokestinamas minimumas, išlaikytinių ir kitokios lengvatos. Dažniausiai taikomi laipsniuotos progresijos tarifai (minimalus būna 10-30%, maksimalus pasiekia 50% ir daugiau).2. Piniginių kapitalų pajamų mokestis Tai mokestis už gaunamų už vertybinius popierius palūkanų ir dividendų pajamas. Taikomi proporciniai tarifai (25-30%), metodas – prie šaltinio. Lietuvoje jo nėra.3. Kapitalo prieaugio mokestis Jis imamas už pajamas, gautas pardavus pastatus, žemę, vertybinius popierius, jei toks pardavimas nėra mokėtojo verslas. Taikomi proporciniai tarifai (10-30% skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos). Lietuvoje dar jo nėra.4. Korporacijų pelno mokestis Jį moka juridiniai asmenys pagal deklaracijas. Objektas – pelnas, nustatomas kaip skirtumas tarp bendrų įplaukų ir sąnaudų. Tarifai proporciniai (35-55%), retais atvejais – progresiniai (JAV). Lietuvoje nėra.5. Viršpelnio mokestis Paprastai jis yra laikomas, dažniausiai susijęs su karu. Jį moka labai rentabilūs mokėtojai. Objektas – viršpelnis. Tarifai proporciniai, dažniausiai labai aukšti (kartais viršija 90%).6. Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis Juo apdedama paveldimo ar dovanojamo turto vertė. Kai kur yra du mokesčiai (JAV), kai kur vienas (Vokietija). Gali būti apdedama visa palikimo suma, gali būti imama atskirai nuo kiekvieno paveldėtojo dalies. Tarifai progresiniai, jie diferencijuojami priklausomai nuo giminystės laipsnio.7. Pagalvės mokestis Tai mokestis už asmenis (pagal galvas). Jie sutinkami labai retai, ir yra labai regresyvūs (kuo mažesnes pajamas turi mokėtojas, tuo didesnę jų dalį turi sumokėti mokesčius, kai sąlygos nekinta, t.y. absoliuti suma ta pati, todėl procentas nuo pajamų didesnis).8. Socialinio draudimo mokestis Jį prie asmeninių mokesčių galima priskirti tik sąlyginai, nes jis kartais – mokestis, o kartais – ne. Tai tikslinis mokestis į specialiuosius fondus. Subjektai – darbdaviai ir dirbantieji. Darbdaviai moka proporciniu tarifu nuo darbo užmokesčio sumos. Tarifai skirtingi: nuo 5-10% (išsivysčiusiose šalyse) iki 30-45% (besivystančiose šalyse). Dirbantieji moka proporciniu tarifu nuo jų gaunamo darbo užmokesčio (išsivysčiusiose šalyse 5-20%). Savarankiškai dirbantys asmenys kai kur gali, o kai kur privalo dalyvauti valstybinėse socialinio draudimo sistemose, jiems tarifai nustatomi kitaip.4.6. NETIESIOGINIAI MOKESČIAINetiesioginiai mokesčiai Tai mokesčiai, uždedami prekėms ir paslaugoms. Mokėtojas – gamybininkas ar prekybininkas, bet mokesčio nešėjas – galutinis vartotojas. Netiesioginiai mokesčiai neatsižvelgia į mokėtojo pajamų dydį ir šeimyninę padėtį. Čia nėra neapmokestinimo minimumo. Faktiškai šie mokesčiai yra regresiniai mokesčiai, ir todėl jie labiau spaudžia mažesnes pajamas turinčius asmenis ir šeimas. Neigiama ir tai, kad apmokestintų prekių ir paslaugų galutiniai vartotojai nežino ir nejaučia, kad moka mokestį, o jei žino – tai nežino kiek.Netiesioginiai mokesčiai skirstomi 1. Akcizai. 2. Pridėtinės vertės mokestis. 3. Muitai. 4. Fiskaliniai monopoliai.1. Akcizai Šie mokesčiai paprastai uždedami tėvyninės gamybos prekėms ir paslaugoms, kurios nėra valstybės fiskaliniai monopoliai.Akcizai gali būti 1. Individualūs – uždedami atskiriems gaminiams (spirito gaminiams, alui, tabakui, benzinui, degtukams, druskai…). Tarifai išreiškiami individualiai, dažniausiai piniginiais vienetais prekės vienetui. Lietuvoje beveik visi akcizai individualūs, išreiškiami litais ir centais už produkcijos vienetą ar procentais nuo pardavimo kainos. Jie išsivystė iš buvusio apyvartos mokesčio.2. Universalūs – jie uždedami dideliam skaičiui gaminamų prekių ar paslaugų, ar visai apyvartai. Dažniausiai vadinami apyvartos mokesčiu. Tarifas – procentas nuo apyvartos, dažniausiai nediferencijuojant pagal gaminamas prekes. Universalūs akcizai gali būti imami visose prekių gamybos ir realizavimo stadijose ar tik vienoje iš jų. Dabar daugelyje šalių imamas vienoje stadijoje – prekybos mokestis.2. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) Neabejotinas finansų mokslo ir politikos pasiekimas. Mokesčio objektas – skirtumas tarp mokėtojo įplaukų, gautų pardavus prekes ir paslaugas, ir lėšų, sunaudotų sumokėti tiekėjams už gautus tiekimus ir atliktas paslaugas. Svarbi ypatybė – kiekvienas mokėtojas sumoka tik gryną mokestį, nes pagal minėtą skirtumą (pridėtinę vertę) ir nustatytą tarifą apskaičiuotas mokestis sumažinamas ankstesnių mokėtojų sumokėta PVM suma. Šis mokestis visa apimantis, jį palyginti nesunku surinkti.PVM užtikrina pastovų gana didelių pajamų įplaukimą į biudžetą ir yra neutralus: mažai veikia gamybos procesą ir mokėtojų ūkinius sprendimus.3. Muitai Tai netiesioginiai mokesčiai, kuriuos valstybė renka už šalies sienas kertančias prekes.Muitai skirstomi 1) Pagal prekių judėjimo kryptį. 2) Pagal tikslus. 3) Pagal taikomų normų konstrukciją1) Pagal prekių judėjimo kryptį 1) Importo.2) Eksporto. 3) Tranzito. Šiuolaikinėse valstybėse vyrauja importo muitai.2) Pagal tikslus 1) Fiskaliniai – pagrindinis jų tikslas – gauti pajamas į valstybės biudžetą. 2) Protekciniai/superprotekciniai – jų tikslas – apsaugoti savo šalies gamintojus nuo užsienietiškų gaminių konkurencijos. Protekciniai muitai pakelia kainas virš šalies lygio taip, kad saviems gaminiams būtų lengviau konkuruoti. Superprotekciniai muitai padaro atvežtinius gaminius visai nekonkurencingais. 3) Antidempiniginiai – taikomi, kai užsienio gamintojai nori užgrobti rinką ir įvežtą produkciją pardavinėja kainomis, kurios yra žymiai mažesnės už rinkos kainas ar net savikainą. 4) Išlyginamieji – tikslas – sulyginti importuojamų prekių kainas su vietinėmis, konkurenciją perkeliant į kitus kriterijus. 5) Kompensaciniai – jais siekiama kompensuoti akcijas, kuriomis kitos valstybės skatina savo šalies eksportą, ir išlyginti konkurencines galimybes. 6) Preferenciniai – jie nustatomi mažesni tam tikrų šalių gaminiams ar jų grupėms. Atsiranda dėl dvišalių ar daugiašalių tarptautinių sutarčių. 7) Statistiniai – imami dėl informacijos apie prekių judėjimą per šalies sienas. Jie labai maži (procento dalys), tačiau tai teisinis pagrindas reikalauti informacijai apie prekių kiekius, kokybę.3) Pagal taikomų normų konstrukciją 1) Specifiniai – imami tvirtomis sumomis nuo prekių matavimo vienetų. 2) Advalioriniai – imami % nuo prekės vertės. 3) Mišrūs – sujungiami abu metodai (pvz; JAV laikrodžiams taikomos ir specifinės muitų normos – nuo akmenų skaičiaus, ir advaliorinės – nuo vertės).4. Fiskaliniai monopoliai Tai mokesčiai prekėms, kurias gaminti ir (ar) parduoti – išimtinė valstybės teisė. Dažniausiai jie neturi tarifų. Valstybė parduoda monopolio objektą dažniausiai aukštesnėmis už jo vertę kainomis. Fiskalinių monopolių objektas – plataus vartojimo prekės, nepasižyminčios gamybos sudėtingumu.4.7. MOKESČIŲ VENGIMASA.Smito mokesčių taisyklės A.Smitas suformulavo keturis reikalavimus mokesčiams: 1. Mokesčiai turi būti užkrauti mokėtojams proporcingai jų ūkiniam pajėgumui (t.y. pagal kiekvieno mokėtojo turtą ir pajamas). 2. Mokesčiai turi būti aiškūs, jų dydžiai griežtai nustatyti. Kiekvienas mokėtojas turi žinoti, kiek ir kada, kokiu būdu turi mokėti (esmė: pašalinti galimą mokesčių administratorių savivalę). 3. Mokesčiai turi būti patogūs mokėti: jie turi būti renkami tuo būdu ir laiku, kuris patogiausias mokesčių mokėtojams. 4. Mokesčiai turi būti renkami pigiai – valstybė turi pasirūpinti, kad kuo didesnė mokesčių dalis būtų panaudota valstybės funkcijoms finansuoti. Prie šių reikalavimų galima pridėti ir dar vieną – bendra mokesčių suma neturi viršyti tam tikro tai visuomenei ekonomiškai ir ideologiškai priimtino lygio. Pažeidus šią taisyklę, visuomenėje prasideda intensyvus mokesčių vengimas.Mokesčių slėpimas (nelegalus mokesčių vengimo būdas) Tai toks elgesys, kai siekiant sumažinti ar nemokėti visai mokesčių, pažeidžiami įstatymai. Tai daroma dažnai taikant dvigubas buhalterijas (mažinant pajamas ir didinant išlaidas).4.8. KITOS VALSTYBĖS PAJAMOSKitoms valstybės pajamoms priskiriama 1. Turto pardavimo įplaukos. 2. Pajamos iš valstybinio turto. 3. Miško pajamos. 4. Pajamos iš valstybinių įmonių.4.9. MOKESČIAI LIETUVOJEMokesčiai Lietuvoje 1. Pridėtinės vertės mokestis. 2. Akcizas. 3. Fizinių asmenų pajamų mokestis. Gyventojų pajamų mokestis. 4. Juridinių asmenų pelno mokestis. 5. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis. 6. Žemės mokestis. 7. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius. 8. Naftos ir dujų išteklių mokestis. 9. Mokestis už aplinkos teršimą. 10. Konsulinis mokestis. 11. Žyminis mokestis. 12. Prekyviečių mokestis. 13. Atskaitymai nuo pajamų pagal LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą. 14. Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis. 15. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos. 16. Įmokos į Garantinį fondą. 17. Valstybės rinkliava. 18. Azartinių lošimų mokestis. 19. Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą. 20. Baltojo cukraus mokestis. 21. Cukraus mokestis. 22. Valstybinio socialinio draudimo įmokos. 23. Prekių apyvartos mokestis. 24. Pelno.5. TEMA: VALSTYBINIS KREDITAS5.1. VALSTYBINIO KREDITO SĄVOKA IR ESMĖValstybinis kreditas Tai ekonominiai santykiai, atsirandantys, kai valstybė skolinasi, skolina ar garantuoja trečios šalies skolas. Ji tai gali daryti savo šalies ir užsienio fiziniams bei juridiniams asmenims, kitoms valstybėms bei tarptautinėms organizacijoms. Kai valstybė garantuoja skolas, ji irgi yra skolininkas.Valstybės skolinimosi priežastys 1. Trūksta lėšų valstybės poreikiams patenkinti (pagrindinė, pirminė priežastis). 2. Valstybė nori įtakoti ekonominius procesus per aktyvią veiklą kredito rinkoje išvestinė priežastis, bet pakankamai svarbi, kad valstybė skolintųsi net ir tada, kai be tų lėšų gali apsieiti). 3. Kai valstybė politiniais sumetimais prisiima kitos valstybės skolas (tai gali įvykti ypatingais atvejais: pasikeitus valstybės santvarkai, teritorijos valstybinei priklausomybei, gelbstint bankų sistemą, atskirus gamintojus ar ištisas ūkio šakasValstybinio ir privataus kredito esminis skirtumas Privataus kredito objektas paprastai yra kapitalas, kuris skolinamas gamybos reikalams (investicijoms, apyvartinėms lėšoms). Valstybinio kredito objektas – kapitalas, kuris dažniausiai skolinamas ne gamybos tikslams. Privatus kreditas pats sukuria grąžinimo šaltinį, o valstybinis – savo grąžinimo šaltinio nesukuria: jis yra padengiamas iš mokesčių, todėl valstybinis kreditas dar vadinamas surinktais mokesčiais (dar didesniais, nes iš mokesčių reikia ne tik padengti skolas, bet ir sumokėti palūkanas).Valstybės skola Visi valstybės įsiskolinimai sudaro valstybės skolą. Valstybės skola – tai suma visų valstybės įsiskolinimų, įskaitant ir už tuos įsiskolinimus priklausančias išmokėti palūkanas.Svarbiausias valstybinio kredito tikslas Biudžeto deficito ir kitų išlaidų padengimas.Ne valstybinis ir valstybinis kreditas Jei fondus, kuriems skolinama, administruoja valstybė – tai ne valstybinis kreditas, jei ne valstybė – tai valstybinis kreditas.Vietinės valdžios kreditiniai santykiai Tas pats ir vietinės valdžios kreditiniams santykiams. Skirtumas tik tas, kad vietinės valdžios veiksmai šioje srityje yra ribojami vyriausybės nustatytų normų, taisyklių.5.2. VALSTYBINIO KREDITO FORMOS1. Valstybės paskolos (svarbiausia valstybinio kredito forma) Tai kreditiniai santykiai tarp valstybės ir juridinių bei fizinių asmenų, per kuriuos valstybė gauna tam tikrą lėšų sumą nustatytam laikui ir už nustatytas palūkanas. Valstybė, užtraukdama paskolas, pasiskolina laikinai laisvą kapitalą valstybės viduje ar užsienyje.2. Taupomųjų kasų ir taupomųjų bankų sukauptų gyvent. indėlių likučių paėmimas valstybės naudai Tai iš esmės neterminuotas ir pigus skolinimosi būdas. Kai kuriose šalyse taupymo įstaigos pagal įstatymus privalo 20-50% sukauptų lėšų perduoti valstybei. Dažniausiai tai įforminama valstybės obligacijomis.3. Valstybės teikiamos garantijos Tai įsipareigojimai padengti skolą, jei skolininkas savo įsipareigojimų vykdyti negali. Gali būti labai įvairių garantijų pavyzdžiai: 1) Kai skolinasi ūkio subjektas (Mažeikių naftos skola). 2) Kai skolinasi vietinės valdžios institucijos. 3) Kai skolinasi savarankiškas pajamas turintys specialieji fondai (Sodra). 4) Kai šalies ūkio subjektai eksportuoja produkciją į kitas šalis (šalies-siuntėjo vyriausybės garantija gamintojui). Lietuvoje yra sukurtas eksporto garantijų fondas. 5) Kai įstatymais garantuojami indėliai komerciniuose ar investiciniuose bankuose ar tų indėlių dalis.Garantijos Pačios garantijos dar nėra skola, tačiau tai yra potenciali skola, kuri gali virsti faktiška.Neapiforminama skola ar garantija Valstybė kartais gali skolintis ir neapiformindama skolos ar garantijos. Toks variantas galimas, jei valstybė nevykdo prisiimtų įsipareigojimų prekių ir paslaugų tiekėjams, kai tos prekės ir paslaugos turi būti apmokėtos biudžetinių įstaigų ar paties biudžeto.5.3. VALSTYBINIŲ PASKOLŲ KLASIFIKAVIMAS1. Pagal tai, kas užtraukia 1) vyriausybės (vyrauja, sudaro nuo 60-80% valstybinių paskolų); 2) vietos valdžia.2. Pagal tai, kur skolinamasi 1) vidaus – imamos šalies viduje, paprastai nacionaline valiuta; 2) užsienio – paprastai užtraukiamos užsienio rinkose, imamos įvairiausiomis valiutomis.3. Pagal palūkanų išmokėjimo būdą 1) paprastosios – tokios, kai palūkanos išmokamos vienoda nustatyta tvarka; 2) išlošiamosios – palūkanos išmokamos specialiuose tiražuose laimėjusioms obligacijoms, kartu išperkant ir pačią obligaciją.4. Pagal paskolos trukmę 1) einamosios – nuo kelių savaičių iki vienerių metų; 2) trumpalaikės – nuo vienerių iki trejų metų; 3) vidutinės – nuo trejų iki penkerių, kartais – iki dešimties metų; 4) ilgalaikės – nuo penkerių, kai kur nuo dešimties metų.5. Pagal paskolos užtraukimo pobūdį 1) laisvanoriškos; 2) privalomosios – labai retas dalykas, dažniausiai naudojamas karų metų.6. Pagal apiforminimą 1) obligacinės; 2) ne obligacinės. Paskolos, kurias valstybė skolinasi kapitalo rinkoje, įforminamos obligacijomis ar kitais dokumentais, skoliniais pasižadėjimais, iždo vekseliais, iždo notomis ir t.t. Paskoloms, kurias valstybė gauna iš kitų vyriausybių ar tarptautinių institucijų, vertybiniai popieriai neišleidžiami.5.4. OBLIGACIJŲ RŪŠYSVyriausybės vertybiniai popieriai skirstomi Pagal cirkuliacijos galimybes vyriausybiniai popieriai skirstomi į: 1. Laisvos cirkuliacijos – gali būti laisvai perkami ir parduodami kapitalo rinkose, bet negali būti pateikiami apmokėjimui anksčiau laiko. 2. Necirkuliaciniai – jais prekiauti negalima, tačiau paprastai kreditorius gali juos pateikti apmokėjimui bet kada. Paprastai už juos mokamos mažesnės palūkanos. 3. Specialieji – paprastai emituojami tam tikrai kreditorių rūšiai. Jų cirkuliacija neleidžiama. Specifiškai nustatomos palūkanos ir išpirkimo sąlygos.Obligacijos nominalas Tas dydis, už kurį emitentas šias obligacijas išpirks. Jis parodo, kiek valstybė turės grąžinti. Šiam dydžiui skaičiuojamos palūkanos.Emisijos kursas Tai ta obligacijos kaina, kurią valstybė už obligaciją gauna išleidimo momentu. Ji paprastai būna žemesnė už nominalą. (Skirtumas – tai premija emisijos išleidimo organizatoriams).Kursas Tai obligacijos kaina rinkoje bet kuriuo momentu. Gali žymiai nukrypti nuo nominalo. Atspindi palūkanų normą šalyje bei visus politinės bei ekonominės konjunktūros pokyčius. Kursas kinta pagal visus vertybinių popierių kainų kitimo dėsnius. Labiausiai jis priklauso nuo palūkanų normos dinamikos. Tačiau turi įtakos ir tai, kiek laiko liko iki išpirkimo, kokia padėtis akcijų rinkoje. Atsižvelgiama ir į politines rizikos bei šalie ūkinės politikos įvertinimus.5.5. VALSTYBINĖS SKOLOS VALDYMASValstybinės skolos valdymas Tai valstybės institucijų darbas, susijęs su: 1) naujų paskolų išleidimu; 2) palūkanų išmokėjimui; 3) paskolų konversija ir konsolidavimu; 4) pastovaus išleistų paskolų obligacijų kurso rinkose palaikymu; 5) mokamų palūkanų mažinimu ar bent jau pastovaus jų lygio palaikymu; 6) paskolų grąžinimu.Naujos didelės paskolos užtraukiamos dviem būdais 1. Pasirašant – vyriausybė pati ieško būsimų kreditorių, kurie „pasirašo skolas“, t.y. įsipareigoja išpirkti tam tikrą kiekį būsimos emisijos obligacijų. 2. Tarpininkaujant bankams – bankas ar bankų grupė (sindikatas) apsiima iš karto išpirkti visą emisiją ir toliau platinti paskolos obligacijas savo nuožiūra. Šiais laikais vyrauja šis būdas.Palūkanos išmokamos dviem būdais 1. Trumpalaikių paskolų palūkanos išmokamos jų išpirkimo metu. Paprastai taikomas diskontavimas. 2. Ilgesnės trukmės paskolų palūkanos išmokamos kuponais (atkarpos, atraižos), t.y. reguliariais išmokėjimais, dažniausiai du kartus per metus.Konversija Tai paskolos sąlygų pakeitimas. Dažniausiai valstybė mažina nominalias palūkanas. Išleidžiamos naujos obligacijos.Konversija gali būti 1. Priverstinė – kreditorius verčiamas priimti naujas sąlygas. 2. Laisva – kai kreditorius laisvai pasirenka – naujas obligacijas ar savo pinigus. Tarkime, kad buvo obligacijos su 6% palūkanų norma, visa palūkanų norma nukrito iki 3%, tada vyriausybė išleidžia obligacijas su 3,1% palūkanų norma. 3. Sąlyginai laisva – kai kreditorius gali arba pasiimti pinigus, arba pasilikti senąsias obligacijas, tačiau tų obligacijų teisės gali būti apribotos (uždrausta jų cirkuliacija rinkoje).Paskolų konsolidavimas Tai kelių paskolų jungimas į vieną paskolą, dažnai pailginant jų trukmę (konversija yra platesnė sąvoka, ji apima ir konsolidavimą).Konsolidavimas ir konversija dažnai eina kartu Konversija – valstybė nesilaiko savo žodžio, todėl jos vengiama. Konsolidavimas – kai daug visokių emisijų prileista.Paskolos grąžinimas Taip, kaip buvo numatyta jų išleidimo sąlygose: į sąskaitas, ar grynais, kai vertybiniai popieriai turi materialią formą. Kartais numatomas laipsniškas paskolos amortizavimas – tai paskolos bazinės sumos išmokėjimas kartu su palūkanimis.Refinansavimas Kai valstybės yra priverstos imti naujas paskolas, kad padengtų senąsias. Tai kartais priveda vyriausybę prie krizės.Valstybės bankrotas Kai valstybė nesugeba išmokėti palūkanų ar grąžinti bazinės sumos.6. TEMA: VALSTYBĖS BIUDŽETAS6.1. VALSTYBĖS BIUDŽETO ESMĖValstybės biudžetas Viena iš finansų sistemos grandžių. Tai centrinė grandis, nes ji turi ryšį su kitomis ir apjungia jas į vieną sistemą. Valstybės biudžetas – tai paprastai parlamento patvirtinta vyriausybės pajamų ir išlaidų sąmata.Valstybės biudžeto sąvoka Valstybės biudžeto sąvoka jungia dvi skirtingas prigimtis: 1) ekonominę; 2) teisinę.Ekonominė biudžeto sąvokos prasmė Yra perskirstomieji santykiai, kurių dėka valstybė sukaupia lėšas į savo pagrindinį piniginį fondą, kurias panaudoja savo funkcijoms vykdyti.Teisinė biudžeto sąvokos prasmė Ta, kad piliečių atstovai teisiniu aktu leidžia šalies vyriausybei mokesčių pavidalu surinkti tam tikrą lėšų kiekį ir nurodo, kam ir kiek tų lėšų turi būti panaudota.Valstybės biudžetas vykdo finansų funkcijas 1. perskirstymo; 2. reguliavimo; 3. kontrolės.1. Perskirstymo funkcija Apibūdina nacionalinių pajamų perskirstymą.jo mastai milžiniški – iki 43-45%, tačiau Lietuvoje – mažiau nei 30%.2. Reguliavimo funkcija Apima dvi sferas: ekonominę ir socialinę. Ekonominėje sferoje per biudžeto pajamas ir išlaidas reguliuojami ekonominio augimo tempai, pagrindinio kapitalo atnaujinimas ir plėtimas, kapitalo pajamingumas, šakų proporcijos, gamybos jėgų, mokslo ir technikos pažanga. Biudžetas daro žymų poveikį šakies makroekonominei būklei ir jos kitimui. Socialinėje sferoje per biudžeto išlaidas sprendžiamas gyventojų išsilavinimo, skurdo, sveikatos apsaugos ir kitos social;inės problemos. Per biudžeto pajamas vykdoma socialinių pajamų politika – žmonių pajamų diferencijacijos mažinimas.3. Kontrolės funkcija Tokia pati, kaip ir finansų.6.2. BIUDŽETO PRINCIPAISusiformavo keturi biudžeto sandaros principai 1. Vieningumas. 2. Specializuotumas. 3. Tikrumas. 4. Viešumas.1. Vieningumas Šis principas reikalauja, kad biudžetas apimtų visas vyriausybės pajamas ir išlaidas, ir kad jame atsispindėtų visos finansinės operacijos. Šiam principui prieštarauja nebiudžetinių fondų buvimas. Tačiau šiuolaikinės valstybės neapseina be specialiųjų fondų, todėl biudžeto vieningumo principas nėra absoliutus.2. Specializuotumas Specializuotumo principas reikalauja, kad biudžeto pajamos ir išlaidos būtų tvirtinamos ne bendromis sumomis, o suskaidytos į atskiras sudedamąsias dalis. Biudžete turi būti nurodytos iš atskirų pajamų šaltinių planuojamos gauti lėšos, bei įvairiems tikslams skiriamos lėšos. Šio principo taikymas taip pat ribojamas praktinių sumetimų: parlamentas negali patvirtinti keliolikos tūkstančių pajamų ir išlaidų punktų.3. Tikrumas Reikalauja, kad biudžetas atspindėtų tikrąją valstybės finansų būklę. Šio principo laikomasi su tam tikromis gudrybėmis (dalį karinių išlaidų perkeliant į civilines). Daugelyje demokratinių valstybių šis principas būtų bevertis, jei nebūtų kontrolės. Kontroliuoja šalių parlamentai (politinė kontrolė) ir valstybės kontrolės institucija.4. Viešumas Šis principas vainikuoja minėtų principų sąrašą. Būtent viešumas užtikrina visuomenei informaciją apie realią vyriausybės politiką. Tai galingas valdžios kontrolės, kurią vykdo visuomenė, įrankis (laisva spauda, visuomenės kontrolė per parlamentus ir visuomenės informacijos priemonės).6.3. KAI KURIOS SVARBIOS SĄVOKOSBiudžetiniai metai Tai laikotarpis, kuriam sudaromas ir galioja patvirtintas biudžetas. Paprastai jie apima metų laikotarpį. Daugelyje šalių jie sutampa su kalendoriniais metais. Atskirais atvejais biudžetiniai metai gali būti trumpesni nei vieneri metai (hiperinfliacijos laikotarpiu).Baigiamųjų apyvartų laikas Laikas, per kurį galutinai suvedamos biudžeto sąskaitos: baigiamas kai kurių objektų ir priemonių finansavimas, kai kurios įplaukos priskiriamos pasibaigusių biudžetinių metų pajamoms.Biudžeto periodas Biudžetiniai metai kartu su baigiamųjų apyvartų laiku. Tai dažniausiai 13-17 mėnesių.Biudžeto pajamos Ta valstybės pajamų dalis, kuri tenka valstybės biudžetui.Biudžeto išlaidos Ta valstybės išlaidų dalis, kuri padengiama iš valstybės biudžeto. Tai, kas yra biudžeto pajamos gali nebūti valstybės pajamomis ir atvirkščiai (privatizavimas: valstybei tik keičiasi turto forma).Subalansuotas biudžetas Tai biudžetas, kurio pajamos ir išlaidos tarpusavyje lygios.Deficitinis biudžetas Biudžetas, kurio išlaidos didesnės už pajamas.biudžeto deficitas finansuojamas valstybės kredito ir pinigų emisijos būdais, dar gali būti specialiųjų fondų perteklinėmis pajamomis.Perteklinis biudžetas Tai biudžetas, kurio pajamos viršija išlaidas. Toks perteklius gali būti panaudojamas ankstesnių paskolų grąžinimui, specialiųjų fondų deficitui dengti, rezervų fondams sudaryti.6.4. BIUDŽETO KLASIFIKACIJABiudžeto klasifikacija Tai tam tikrų pajamų ir išlaidų grupavimo sistema. Teisinga klasifikacija padeda teisingai įvertinti biudžeto lėšų panaudojimo kryptis, o tuo pačiu ir vyriausybės politiką, atskleisti tikruosius biudžeto pajamų šaltinius ir mokėtojus.Pagrindinės biudžeto išlaidų klasifkacijos 1) žinybinė; 2) šakinė; 3) ekonominė; 4) mišri.1. Žinybinė klasifikavimo sistema Parodo, kokios valstybinės žinybos administruoja valstybės biudžeto išlaidas (ministerijos, inspekcijos, departamentai, valdybos ir t.t.). žinybos viduje yra skirstoma padaliniams (pagal departamentus, skyrius, centrus ir kt.).2, Šakinė klasifikavimo sistema Ši sistema nurodo, kurioms ūkio ir valdymo sritims skiriamos valstybės biudžeto lėšos.šių sričių biudžetiniai asignavimai išdėstomi pagal smulkesnius požymius.3. Ekonominė klasifikavimo sistema Parodo išlaidas pagal jų ekonominę paskirtį (darbo užmokestis, maitinimas, vaistai, kapitalo investicijos, dotacijos ir t.t.).4. Mišri Derinamos visos paminėtos sistemos.Klasifikacijose naudojamos sąvokos Skyrius, skirsnis, paragrafas, straipsnis.Skyrius Kokiai šakai skiriamos lėšos (švietimui).Straipsnis Ekonominė išlaidų grupė (darbo užmokestis).Skirsnis ir paragrafas Žinybinės klasifikacijos padaliniai (švietimo ministerija). Tai ne smulkesnės vieno ar kito padalinio dalys (nes pagal skirtingus požymius).6.5. VALSTYBĖS BIUDŽETINĖ SANDARAValstybės biudžetinė sandara Tai valstybės biudžetinės sistemos ir biudžetinius santykius reglamentuojančių juridinių normų visuma.Svarbiausi du biudžetinės sandaros tipai 1. Unitarinių valstybių. 2. Federacinių valstybių.1. Unitarinės valstybės Tos, kurios istoriškai susiformavo kaip ištisinės valstybės, neturinčios savo teritorijoje kitų valstybinių darinių. Jų biudžetinė sistema turi dviejų lygių biudžetus: 1) valstybinį biudžetą; 2) vietinius biudžetus.2. Federalinės valstybės Tos, kurios istoriškai susiformavo kaip valstybių darniai, kai susijungusios ar prisijungtos valstybės neteko didžiosios valstybinio suvereniteto dalies, tačiau išsaugojo tam tikrą savarankiškumą (JAV, Vokietija, Kanada, Rusija, Brazilija, Indija). Federalinių valstybių biudžetinės sistemos Turi trijų lygių biudžetus: 1) valstybinį; 2) federacijos narių; 3) vietinius biudžetus.Unitarinių ir federalinių valstybių biudžetai Nelabai skiriasi: unitarinėse valstybėse kiek svarbesnis biudžetas, nes ten platesni centrinės valdžios įgaliojimai. Federacinėse valstybėse dalis valstybės funkcijų lieka nariams, todėl svarbus vaidmuo tenka federacijos narių biudžetams.6.6. BIUDŽETO PROCESASBiudžeto procesas Tai valstybinės ar vietinės valdžios veiksmai, susiję su vienu biudžetu (nuo biudžeto projekto parengimo iki įvykdymo apyskaitos patvirtinimo).Biudžeto procesas apima keturias stadijas 1. Sudarymo stadija. 2. Svarstymo stadija. 3. Vykdymo stadija. 4. Biudžeto įvykdymo apyskaitos sudarymo ir patvirtinimo.1. Biudžeto sudarymas Apima vykdomosios valdžios darbus nuo pačių pirmų skaičių projekto iki galutinio projekto, kuriam pritaria valstybė. Šios stadijos darbai prasideda gerokai prieš biudžetinių metų pradžią.Naudojami biudžeto planavimo būdai 1) automatinis – praeitų metų biudžeto skaičiai perkeliami į dabartį; 2) statistinis – pagal statistines dinamines eilutes planuojamos atskiros biudžeto pozicijos. Skiriami du būdai: mažoravimo (kai stengiamasi padidinti išlaidas, nei rodo tedencijos) ir minoravimo (kai pozicijų dydžiai mažinami); 3) tiesioginių skaičiavimų metodas – numatomos pajamos ir išlaidos apskaičiuojamos pagal makroekonominės analizės rezultatus; 4) programinis – kai finansavimas skiriamas pagal paruoštas programas. Sudarius programas numatomos įvairios priemonės joms įgyvendinti.2. Biudžeto svarstymas ir tvirtinimas Parlamentiniai svarstymai vyksta pagal vienos ar kitos šalies įstatymus ir tradicijas.Biudžetinė iniciatyva Teisė pasiūlyti biudžetinių pozicijų pakeitimus. Lietuvoje tokią teisę turi visi Seimo nariai, komitetai, frakcijos. Balsuojama už visą biudžetą arba atskiras jo dalis. Vyriausybė siekia, kad jos projektas būtų patvirtintas. Jei biudžetas nepatvirtinamas, tai signalas, kad parlamente dauguma nepasitiki vyriausybe ir jai reikia atsistatydinti. Jei biudžetas nepatvirtinamas iki biudžetinių metų pradžios, daugelyje šalių naujų metų išlaidos finansuojamos ne daugiau kaip 1/12 praeito biudžeto sumos. Taip yra ir Lietuvoje.3. Biudžeto vykdymas Tai numatytų pajamų surinkimas ir numatytų priemonių finansavimas. Biudžeto vykdymas – darbas. Biudžeto kasos vykdymas – pinigų priėmimas į biudžetą ir pingų išdavimas iš jo. Žinomos trys biudžeto kasos sistemos: 1. iždinė – biudžeto kasą vykdo speciali finansų ministerijos institucija; 2. bankinė – biudžeto kasos operacijas atlieka bankai; 3. mišri – egzistuoja abiejų sistemų elementai. Šiuo metu vyrauja bankinė biudžeto kasos sistema. Vis, kas prisideda prie pajamų pakliuvimo į biudžetą, vykdo biudž. pajamų dalį.Asignavimai Biudžeto numatytų išlaidų apimtys. Šie skaičiai rodo, kiek išlaidų yra numatoma skirti per metus tam tikroms institucijoms arba priemonėms. Asignavimų valdytojai – įstaigų ir ūkio subjektų vadovai, turintys teisę panaudoti biudžeto lėšas.4. Biudžeto įvykdymo apyskaitos tvirtinimas Pasibaigus biudžetiniams metams, fiksuojam, kaip įvykdytas biudžetas. Vyriausybė per nustatytą laiką sudaro (paruošia) apyskaitą ir pateikia ją parlamentui tvirtinti. Kitur, kaip ir Lietuvoje, prie apyskaitos pridedama kontrolės institucijos pažyma.6.7. LIETUVOS BIUDŽETO PROCESASLietuvos biudžeto stadijos Pagal LR Biudžetinės sandaros įstatymą ir LR Seimo statusą, galima išskirti tokias biudžeto stadijas: 1. sudarymas; 2. svarstymas ir tvirtinimas: išankstinis svarstymas ir galutinis svarstymas ir tvirtinimas; 3. vykdymas; 4. galutinės apyskaitos patvirtinimas. Pagrindinis LR teisinis aktas, apibrėžiantis valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus ir nustatantis bendrą tvarką – tai LR biudžetinės sandaros įstatymas. Pagal šį įstatymą, biudžetai sudaromi vieneriems metams nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai. Į biudžeto pajamas įskaitomos mokėtojų įmokos, pervestos iki gruodžio 31 dienos imtinai. Metams pasibaigus nepanaudotus asignacijų likučius grąžinama biudžetų valdytojams iki sausio 1 dienos. Atsiskaitymai iš biudžeto turi būti baigti iki sausio 20 dienos.7. TEMA: SPECIALIEJI FONDAI7.1. SPECIALIŲJŲ FONDŲ ESMĖSpecialieji fondai Tai valstybės piniginiai fondai, turintys tam tikras specialias paskirtis ir tikslus.Specialiųjų fondų teisinis pagrindas Parlamento aktas, įstatymas, vyriausybės dokumentas.Gali būti sudaromi 1. biudžetinių lėšų; 2. ne biudžetinių lėšų; 3. mišriai.Specialieji fondai gali būti skirstomi 1. Pagal veikimo trukmę. 2. Pagal priklausomybę. 3. Pagal paskirtį.1. Pagal veikimo trukmę skirstomi 1) laikini – sukuriami tam tikram laikui (2-3 metams) ar konkrečiam tikslui pasiekti; 2) nuolatiniai – veikimo laikas neapibrėžtas, o tikslai neįvykdomi per tą laiką.2. Pagal priklausomybę 1) valstybiniai – jais disponuoja centrinė šalies vyriausybė arba jos ar parlamento įgaliotos institucijos; 2) vietiniai – jais diponuoja vietinės institucijos.3. Pagal paskirtį 1) Ekonominiai – valstybė juos naudoja šalies ekonominio gyvenimo reguliavimui. Jie gali būti: 1. investiciniai; 2. konjunktūros išlyginimo; 3. žemės ūkio paramos. Iš šių fondų daug lėšų skiriama valstybinių įmonių palaikymui. Dažniausiai tai būna subsidijos ar lengvatinės paskolos, ar garantijos. Investiciniai fondai panaudojami spartesnei gamybinių jėgų plėtotei atskirose šakose ar teritorijose, taip pat gamybinei, socialinei infrastruktūrai plėtoti (ligoninių, bibliotekų statybai). 2) Mokslo tyrimų – jų poreikis atsirado ryšius su sparčiu mokslo ir technikos vystymusi. Jų lėšos naudojamos fundamentaliems mokslo, technikos tyrimams. Tyrimai, kurių rezultatai gali būti greitai akivaizdūs – tai taikomieji. Jei greitai panaudojami – jų poveikis akivaizdus. Tuo tarpu fundamentalūs mokslai dažnai per brangūs privačiam kapitalui, o rezultatai – neaiškės, todėl yra mažai norinčių į juos investuoti. Šie tyrimai sudaro didesnį pelną žadantiems tyrimams, kelia šalies ūkio konkurencingumą. 3) Kredito – tai piniginiai ištekliai, sutelkiami taupomosiose kasose, kitose kredito įstaigose, bankuose. Valstybė juos naudoja savo tikslams. Jų lėšos paskolų forma suteikiamos tiems ūkio subjektams, kurie vykdo vyriausybės politiką, programas ar užsakymus. 4) Draudimo – draudimo fondų tikslas – valstybės mastu organizuota parama stichinių nelaimių ar kitų įvykių metais, teikiama ūkiniams subjektams, įmonėms, savivaldybėms. Parama gali būti teikiama dėl turto, sveikatos, gyvybės netekimo. draudimo fondams priklauso valstybei priklausančios draudimo kompanijos, kurios teikia įprastas draudimo paslaugas. Specialios paskirties draudimo fondai – tai eksporto draudimo fondas, būsto paskolų draudimo ir pan. 5) Socialiniai – šių fondų paskirtis – mažinti socialinę įtampą, užtikrinti žmonišką gyvenimą visiems valstybės piliečiams, gyventojams. Svarbiausi iš jų: 1. Socialinio draudimo fondai. 2. Sveikatos apsaugos paslaugų finansavimo. 3. Socialinės pašalpos. 6) Tarpvalstybiniai – tai tokie fondai, kuriuos formuoja, valdo, lėšas naudoja kelios valstybės (ES). Pagrindinai fondai: 1. žemės ūkio paramos; 2. struktūrinis; 3. vystymo, plėtros. Struktūriniai fondai skiriami toms valstybėms, kurių pajamos vienam gyventojui tenka mažiau 75% ES vidurkio. Lietuvoje IAE uždarymo fondas. 7) Tarptautinės paramos – juos valstybės sudaro remti užsienio valstybes ar atskirus projektus jose. Tuo stengiamasi spręsti gamtos apsaugos. Socialines problemas, skatinti vystymą. Didelė lėšų dalis eina per šiuos fondus. Pagrindinis tikslas – užkirsti kelią trečiojo pasaulio šalims migracijos kelią į Europą. Taip norima paskatinti trečių šalių ekonominį gyvenimą, kad nenusigyventų.7.2. SPECIALIŲJŲ FONDŲ PAJAMOS IR IŠLAIDOSPajamas galima skirstyti 1. Specialieji mokesčiai ir rinkliavos. 2. Skolintos lėšos. 3. Biudžetų lėšos. 4. Savanoriškos įmokos.1. Specialieji mokesčiai ir rinkliavos Šių lėšų panaudojimo pavyzdžiu gali būti socialinio draudimo ar kai kurie infrastruktūros finansavimo fondai. Pagrindinis socialinio draudimo fondo finansavimo šaltinis (Lietuvoje, Prancūzijoje) – tai darbdavių ir dirbančiųjų mokesčiai. Kelių fondo šaltinis gali būti automobilių mokesčiai, priedai prie degalų kainų apart bendro akcizo, specialios rinkliavos už sunkius krovinius, už transporto priemonių gabaritų viršijimą, už naudojimąsi keliais, tiltais, tuneliais.2. Skolintos lėšos Jos sudaro žymią dalį kredito fondų išteklių. Šios lėšos yra pagrindinės valstybinių bankų, taupomųjų kasų ir kitų kredito įstaigų šaltinis.3. Biudžetų lėšos Daugelio ekonominių, mokslo ir tyrimų, tarptautinių ir tarptautinės paramos fondų pajamų šaltiniu yra valstybės ar vietos biudžetų lėšos (t.y. bendri mokesčiai ar kitos biudžeto pajamos).4. Savanoriškos įmokos Tai svarbiausias draudimo fondų pajamų šaltinis. Jos sudaro ir tam tikrą tarptautinės paramos fondo pajamų dalį. Mokslo ir technikos fonduose taip pat gali būti tokių įmokų, kai įmonės paremia lėšomis, nesitikėdamos gretų rezultatų.Specialiųjų fondų išlaidos Dažnai fondų išlaidos atitinka fondo pavadinimą ir tikslą. Tačiau, jei valdo sudaryta speciali administracija, tai dalį išlaidų sudaro paties fondo valdymo išlaidos. Kartais atskiro fondo lėšos perskirstomos kitiems fondams ar į valstybės biudžetą. Kai kurių fondų išlaidos yra laikinos (kredito fondo išlaidos, nes jos po kažkiek laiko grįžta atgal ir dar atneša pajamų; tačiau, jei jos grįžta ne tą patį finansinį laikotarpį, tai jos skaitomos išlaidomis). Gali būti nereguliaraus pobūdžio išlaidos. Jos būdingos draudimo fondams.7.4. VALSTYBĖS SPECIALIEJI FONDAI LIETUVOJELietuvos valstybės specialieji fondai Finansų sistemoje užima gana svarbią vietą. Jų yra 110-130, įskaitant specialiąsias programas, kurių pajamos ir išlaidos vykdomos per biudžetą.Valstybės specialieji fondai skirstomi 1. Ekonominiai fondai. 2. Socialiniai fondai. 3. Draudimo fondai.1. Ekonominiai fondai 1) Privatizavimo fondas; 2) Stabilizavimo (rezervinis) fondas; 3) IAE eksploatacijos nutraukimo fondas; 4) Kelių plėtros ir priežiūros speciali programa.2. Socialiniai fondai 1) Valstybinio socialinio draudimo fondas. 2) Privalomojo sveikatos draudimo fondas. 3) Garantinis fondas. 4) Valstybinis mokslo ir studijų fondas.3. Draudimo fondai 1) Indėlių ir investicijų draudimo lėšos. 2) Būsto paskolų draudimo lėšos. 3) Privalomojo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro lėšos.Pagal pajamų susiformavimą, specialieji mokesčiai ir rinkliavos Yra pagrindinės SODROS, kelių plėtros ir priežiūros specialiosios programos, indėlių draudimo fondo pajamos.Savivaldybės Taip pat turi savo fondus. Įstatymais numatyta, kad visose savivaldybėse turi būti Gamtos apsaugos ir Sveikatos fondai. Lietuvoje (Vilniuje) – Plėtros fondas.7.4.1. SOCIALINIO DRAUDIMO FONDASSocialinio draudimo fondas Jis yra didžiausias specialusis fondas Lietuvoje. Šio fondo apimtis prilygsta beveik pusei valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fonde buvo apdrausti daugiau nei 1200 tūkstančių dirbančiųjų, o pensijas Iš jo gavo apie 720 tūkstančių pensininkų.Socialinių fondų paskirtis Įvairių rūšių socialinis draudimas: a) pensijų draudimas (senatvės, invalidumo, našlių, našlaičių); b) ligos ir motinystės draudimas (ligos, motinystės (tėvystės), laidojimo pašalpos); c) draudimas nuo nedarbo (bedarbių pašalpos); d) draudimas nuo nelaimintų atsitikimų gamyboje (pašalpos, kai žmogus suluošinamas darbe ar įgauna profesinę ligą).Lietuvoje privalomai draudžiami žmonės Dirbantys pagal darbo sutartis, o taip pat kai jie yra nariai renkamose institucijose, žemės ūkio bendrovėse, kooperatinėse organizacijose, ūkinėse bendrijose ir gaunantys atlyginimą už darbą. Šie asmenys draudžiami visomis draudimo rūšimis. Savanoriškai dirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai dirbantys ūkyje jų šeimos nariai privalomai draudžiami tik pagrindinei pensijai ir laidojimo pašalpai. Savanoriškai jie gali draustis ir papildomai pensijai, todėl turi papildomai ir mokėti.Socialinio draudimo pajamas sudaro 1. Specialieji socialinio draudimo mokesčiai. 2. Savanoriškos įmokos. 3. Socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos. 4. Asignavimai iš Lietuvos Respublikos valstybinio biudžeto.1. Specialieji socialinio draudimo mokesčiai a) draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jas moka darbdaviai, kuriems dirba draudžiamieji samdomi darbuotojai ir jos sudaro 31% nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą; b) pačių apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Moka patys dirbantieji nuo savo darbo užmokesčio 3%; c) individualių įmonių savininkų ir jiems prilygintų asmenų bei ūkininkų įmokos. Tai pagrindinės fondų pajamos. Jos suformuoja apie 95% fondo lėšų. Apie 3% sudaro pačių dirbančiųjų draudimo įmokos, nepilnai 1% sudaro individualių įmonių savininkų įmokos, virš 1% – SODROS valdybos pajamos, 0,009% – savanoriškos įmokos.2. Savanoriškos įmokos Jas moka savarankiškai dirbantys asmenys ir ūkininkai, kurie nori apsidrausti daugiau nei pagrindinei bazinei pensijai.3. Socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos Tai baudos, delspinigiai, palūkanos už likučius. SODRAI yra perduodamos jai įsiskolinusių įmonių akcijos.4. Asignavimai iš Lietuvos Respublikos valstybinio biudžeto Šiuo metu nėra numatyti. Jie nėra reguliarūs, skiriami tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutars Seimui padengti socialinio fondo deficitą.Valstybinio socialinio draudimo išlaidas sudaro Draudimo išmokos pagal draudimo rūšis ir valstybinio socialinio draudimo valdybos išlaidos.Valstybinio socialinio draudimo išlaidų rūšys 1. Pensijų draudimas. 2. Kitos išmokos apdraustiesiems. 3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos išlaidos.1. Pensijų draudimas 1) senatvės; 2) invalidumo; 3) našlių ir našlaičių; 4) ištarnauto laiko; 5) maitintojo netekimo. Pastarosios dvi paskutinės jau nebeskiriamos, bet dar mokamos.2. Kitos išmokos apdraustiesiems 1) ligos, motinystės (tėvystės) draudimas; 2) draudimas nuo nedarbo; 3) draudimas nuo nelaimintų atsitikimų darbe.3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos išlaidos 1) valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų išlaikymo išlaidos; 2) pensijų, pašalpų išmokėjimo išlaidos; 3) dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų, apskaitos mechanizmo išlaidos; 4) kapitaliniai įdėjimai ir kapitalinis remontas.Lietuvoje išmokamos socialinio draudimo lėšos Pensijoms tenka – 80% visų lėšų, kitos išmokoms – apie 14%, valdybos funkcionavimo – apie 6%.LR socialinio draudimo fondą valdo Socialinio draudimo fondo taryba ir socialinio draudimo fondo valdyba. 15 narių taryba sudaroma iš vienodo skaičiaus narių, kurie atstovauja: a) apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms; b) darbdavių organizacijoms; c) valstybės valdymo institucijoms.Socialinio draudimo fondą sudaro 1. Fondo biudžeto vykdymas. 2. Apdraustųjų aprūpinimas laiku, kad laiku gautų pinigus. 3. Valstybinio socialinio draudimo fondo darbo organizavimas.Tarybos kompetencija 1. Nustatyti socialinio draudimo uždavinius. 2. Organizuoti socialinio draudimo valdybos veiklos tikrinimą. 3. Apdoroti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo ataskaitą.7.4.2. SPECIALIOJI KELIŲ PLĖTROS IR PRIEŽIŪROS PROGRAMASpecialioji kelių plėtros ir priežiūros programa Ji skirta infrastruktūros plėtotei. Fondo pagrindinė paskirtis – kaupti lėšas automobilių keliams plėtoti, prižiūrėti, modernizuoti. Šio fondo apimtis – 0,5 mlrd. Lt.7.4.3. PRIVATIZAVIMO FONDASPrivatizavimo fondas Tai tarpinis fondas, kurio lėšos perkeliamos į kitus fondus. Visi fondai sukuriami tam tikram tikslui, o privatizavimo fondas yra tarpininkas. Privatizavimo fonde kaupiamos lėšos, gautos iš valstybinio turto privatizavimo. Šio fondo paskirtis – lėšų kaupimas. Tai pagrindinis bruožas, kuo šis fondas skiriasi nuo kitų specialiųjų fondų.8. TEMA: ĮMONIŲ FINANSAI8.1. ĮMONIŲ FINANSŲ SUPRATIMASĮmonių finansai Tai santykiai, atsirandantys sudarant ir paskirstant įmonių piniginius fondus, panaudojant įmonių pinigines lėšas.Išskiriamos tokios santykių grupės 1. Santykiai, atsirandantys sudarant ir panaudojant tikslinius vidaus fondus – tai pirminis įmonės piniginių pajamų paskirstymas (amortizacija, pelnas, darbo užmokestis ir pan.). 2. Santykiai su kitais ūkio subjektais, kurie nėra priešpriešinio pinigų ir prekių (paslaugų) judėjimo santykiai – tai pvz; draudimo kompanijos, kurioms įmonė moka draudimo įmokas ar gauna atlyginimą įvykus draudiminiam įvykiui. Tai taip pat santykiai su investuotojais ar dukterinėmis kompanijomis, valstybinėse įmonėse su kito lygio institucijomis. 3. Santykiai su valstybe ir vietos valdžios institucijomis – tai santykiai, susiję su visokiausių mokesčių, prievolių mokėjimu, vykdymu bei santykiai, kai įmonė gauna įvairias pajamas iš valstybės, nesusijusias su ekvivalenčiais mainais (gavo pinigus už tai, kad sukūrė darbo vietas invalidams ar kt.).Įmonių organizacijų formos Suprantamos kaip visuma anksčiau išvardintų santykių pasireiškimo formų.Įmonių organizacijų formos priklauso Nuo trijų faktorių: 1) ūkio šakos; 2) firmos organizacinės formos (nuosavybės santykių išraiška); 3) tradicijų ir juridinių normų aplinkos konkrečioje šalyje.1) Ūkio šakos faktorius Ūkio šakų ypatybės gali įtakoti visas finansinių santykių grupes: prekybos įmonių fondai, mokesčiai, draudimo ir kreditavimo įmonių santykiai labai skiriasi įvairiose šakose, nes įgyja šakos ypatybes: a) skiriasi gamybos ciklo trukmė; b) prekių ir paslaugų tiekimas; c) prekių ir paslaugų sandėliavimo galimybės; d) rinkų teritorijų apibrėžtumas; e) darbo organizacija ir pan. Visa tai įtakoja piniginius santykius.
2) Firmos organizacinės formos Biznio organizacijos formų pagrindiniai įtakos pavyzdžiai: personalinė įmonė, ūkinė bendrija, uždaroji akcinė bendrovė, akcinė bendrovė, valstybinės ar savivaldybių įmonės, įmonės, finansuojamos iš biudžeto – labai skiriasi nuosavybės forma.Skiriasi ir įmonių apmokestinimas, įmonių kapitalo formavimo šaltiniai, būdai, formos ir funkcionavimas 1) personalinės įmonės su gautu pelnu (po mokesčių) elgiasi savo nuožiūra; 2) akcinės bendrovės turi numatyti dividendus akcininkams, arba didinti kapitalą; 3) ūkinės bendrijos skirsto pelną pagal steigimo sutartyje numatytus kriterijus; 4) valstybinės įmonės – pagal tam tikras taisykles, kurios numatytos steigiant ar atskiru nutarimu; 5) kai kuriose valstybėse valdžia tiesiogiai kišasi į valstybinių įmonių pelno perskirstymą.3) Tradicijų ir juridinių normų aplinkos konkrečioje šalyje Jų įtaka taip pat yra žymi. Anglosaksų tradicijų šalyse (JAV, Airija, Kanada, Jungtinė Karalystė ir kitos buvusios jos kolonijos) įmonių organizavimo formos laisvesnės, santykiai mažiau reglamentuojami. Kontinentinės Europos šalyse daugiau reglamentacijos, juridinių normatyvų. Susiformavusios tipinės formos (tradicinės) ir tampa visuotinėmis – anglosaksiška tradicija. Europos (kontinentinės) – visa procesas, situacijos aprašomos iš anksto įstatymais.8.2. ĮMONĖS FINANSŲ IŠTEKLIAIĮmonės finansų ištekliai Tai piniginės lėšos, kuriomis įmonė disponuoja ir kurias naudoja finansiniams įsipareigojimams vykdyti bei gamybos procesui užtikrinti. Pagrindiniai išteklia sutelkiami steigiant įmonę.Pagrindiniai išteklia sutelkiami steigiant įmonę, juo sudaro a) akcininkų kapitalas (AB, UAB); b) pajai (ūkinės bendrijos); c) asmeninės investicijos – jose steigėjų įnašai; d) ilgalaikės paskolos kapitalui formuoti; e) biudžeto lėšos ir t.t.Vėliau, įmonei funkcionuojant, gaunami ištekliai skirstomi į tris grupes 1. Savo lėšos. 2. Finansinių rinkų lėšos. 3. Kitokios lėšos.1. Savo lėšos Sukuria pati įmonė. Šaltinis – už prekes ir paslaugas gautos pajamos. Šių pajamų sudėtinės dalys – amortizaciniai atskaitymai, pelnas, pastovieji pasyvai, turto pardavimo įplaukos ir t.t. – yra įmonių savų lėšų šaltiniai.2. Finansinių rinkų lėšos Tai lėšos, kurias įmonė pritraukia iš finansinių rinkų. Jos yra dvejopos: 1) grąžintinos nustatytu terminu – a) paskolos investicijoms, apyvartai, kapitalui suformuoti ir palaikyti; b) už išplatintas obligacijas ar kitus vertybinius popierius (vekselius); 2) nustatytu terminu negrąžintinos – tai pritrauktos lėšos platinant vertybinius popierius: akcijas bei akcijas atstojančius vertybinius popierius. Riba tarp nustatytu terminu grąžintinų ir negrąžintinų lėšų nėra neperžengiama – dažnai vienos virsta kitomis. Taip gali būti susitarta iš anksto ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.Akcijos suteikia teisę dalyvauti įmonės pelno paskirstyme, priklausomai nuo jų rūšies 1. Paprastosios – suteikia turėtojams teisę dalyvauti įmonės valdyme ir gauti dalį pelno, priklausomai tiesiogiai nuo įmonės veiklos rezultatų ir akcijų skaičiaus. Likvidavimo atveju suteikia teisę dalyvauti įmonės turto paskirstyme. 2. Privilegijuotos – jos suteikia tam tikrų teisių, dažniausiai gauti pelno dalį nepriklausomai nuo įmonės veiklos rezultatų, bet jų turėtojai neturi teisės dalyvauti įmonės valdyme.3. Kitokios lėšos Tai įvairiais būdais gautos lėšos, dažniausiai nelabai susijusios su tiesiogine įmonės veikla: a) valstybės ar specialiųjų fondų subsidijos; b) pajamos iš kitų įmonių nuosavybės dokumentų (dividendai iš kitų įmonių); c) lėšos iš aukštesnių organizacijų (susivienijimų, ministerijų, tarptautinių koncernų, valstybinių korporacijų, visuomeninių organizacijų); d) draudimo išmokos; e) dovanotos ar paveldėtos lėšos; f) atsitiktinės lėšos (neteisingai pervestos per atsiskaitymus).8.3. PAJAMŲ PASKIRSTYMASPajamų paskirstymas Įmonių gautos pajamos paskirstomos į lygias dalis, kurios turi paskirtį: 1) pirmiausia sumokami netiesioginiai mokesčiai – muitai, akcizai, PVM. Jei tai fiskalinės monopolijos įmonė, tai gali būti tiesiogiai atskaityta įplaukų dalis į biudžetą; 2) likusi dalis sudaro savikainą ir pelną.Savikaina Tai vertinė gamybos procese sunaudotų žaliavų, energijos, darbo užmokesčio ir kt. Sąnaudų išraiška. Iš įmonės gautų pajamų šios sąnaudos turi būti padengtos. Kitaip gamybos procesas nutrūks.Pagrindinės savikainos sąnaudos grupės 1. Materialinės sąnaudos. 2. Darbo apmokėjimas. 3. Pagrindinių fondų amortizacija. 4. Kitos (prikl. nuo įmonės veiklos specifikos).Pelnas Iš gautų pajamų atėmus sąnaudas, likusi dalis yra pelnas. Tai įmonės komercinės veiklos tikslas, rezultatas ir efektyvumo matas. Pirmiausia turi būti įvykdyti išoriniai įmonės įsipareigojimai, t.y. sumokėti mokesčiai, paskolos, išpirkti skolos dokumentai. Likęs pelnas yra įmonės savininkų nuosavybė.Pelnas gali būti naudojamas a) investicijoms; b) vartojimui (įmonės vadovybei, darbuotojams skatinti, labdarai); c) išmokamas savininkams kaip dividendai.8.4. VALSTYBINĖS ĮMONĖS IR JŲ ORGANIZACINĖS FORMOSValstybinė įmonė Tai įmonė, nuosavybės teise priklauso valstybei ar vietos valdžiai, ar valstybės (vietos valdžios) kapitalo dalis įmonėje yra reikšminga (žymi), t.y. kai valstybė gali lemiančiai įtakoti įmonės sprendimus.Valstybinių įmonių formos Skiriamos trys valstybinių įmonių formos: 1. valstybinės įmonės, nuosavybės teise priklausančios valstybei; 2. valstybinės korporacijos; 3. mišrios.1. Valstybinės įmonės, nuosavybės teise priklausančios valstybei Šios įmonės gali veikti ūkiskaitos ar komercinio apskaičiavimo pagrindais. Jos gali būti finansuojamos iš biudžeto (paštas, telegrafas, tam tikros karinės gamyklos).2. valstybinės korporacijos Tai dideli gamybos susivienijimai, priklausantys valstybei ir dažnai apimantys visą šaką ar pošakį. Produkcija labai įvairi. Steigiama valstybės aktu, turi žymų ekonominį savarankiškumą.Nuosavybės apiforminimo atžvilgiu gali būti 1) tiesioginė valstybės nuosavybė; 2) akcinės bendrovės, kuriose 100% arba didžioji dalis akcinio kapitalo priklauso valstybei (Japonijos geležinkeliai, Prancūzijos dujų pramonės susivienijimas).3. Mišrios Valstybės kapitalas sudaro dalį viso kapitalo (funkcionuoja kartu su privačiu). Tokios įmonės veikia kaip ir kitos privačios įmonės rinkos sąlygomis.Valstybinės įmonės egzistuoja dėl daugelio priežasčių 1. Ekonominės ir socialinės priežastys. 2. Finansinės priežastys.1. Ekonominės ir socialinės priežastys a) valstybė siekia reguliuoti ekonominius ir socialinius procesus visuomenėje. Valstybinio sektoriaus dydis veikia atskirų ekonominių sferų santykius, b) valstybinėse įmonėse vykdoma darbdavio ir darbuotojo santykių politika lemia socialinę būklę šalyje; c) valstybinių įmonių produkcijos ir paslaugų kainos gali būti nustatomos žemiau jų vertės. Dėl to mažėja kitų įmonių gamybos sąnaudos, didėja konkurencingumas šalyje ir net užsienyje, didėja pelnas; d) valstybė, siekdama socialinių, prestižo, karinių ar kitų tikslų, nenori, kad firma bankrutuotų ir prisiima jos įsipareigojimus).2. Finansinės priežastys Yra daug veiklos sričių, kurios reikalauja didelių kapitalo investicijų. Valstybei lengviau sukaupti lėšas, ypač naujų technologijų, rizikingose srityse. Valstybė prisiima riziką, o kai viskas gerai – sprendžia, privatizuoti ar ne. Šiuolaikinės karinės sistemos labai sudėtingos ir brangios. Lemiamas dėmesys jas kuriant yra mokslo tiriamieji darbai ir jų įdiegimas (jautrių neuroninių bombų sukūrimas, :protingų“ bombų ir raketų sistemų sukūrimas ir įgyvendinimas galimas tik vienose rankose sutelkus fundamentalius ir taikomuosius mokslus, naujų ir sudėtingų technologijų projektavimą).Valstybinės įmonės koncentruojasi Daugiausia koncentruojasi tokiose šakose, kurias vadiname infrastruktūra. Tai tokios sisteminės šakos kaip geležinkelis, keliai, dujotiekis, naftotiekis, elektros tinklai, telekomunikacijos ir pan. Tai tokios bazinės šakos kaip energetika, įskaitant energijos šaltinių gamybą ir metalurgija. Tai šakos, kuriose koncentruojama mokslinės technikos pažanga (aviacija, kosmoso įsisavinimas, sudėtingos karinės technikos gamyba ir pan.).8.6. VALSTYBINIŲ ĮMONIŲ IR IŠ BIUDŽETO FINANSUOJAMŲ ĮMONIŲ FINANSAIŠiuo atveju valstybinės įmonės Tai įmonės, kurios tiesiogiai priklauso valstybei ir net be šio priklausomumo apiforminimo akcijomis. Tokios monįes buvo labiau paplitusios socialistinėje santvarkoje, kurioje buvo kuriama iki 90% bendrojo vidinio produkto.8.7. MIŠRIOS ĮMONĖS IR JŲ FINANSAIMišrios įmonės Tai įmonės, kurių kapitale yra dalis valstybės kapitalo. Šiai grupei priskiriamos įmonės, kurios veikia finansinio apskaičiavimo pagrindu ir kurios santykiai su valstybės finansų sistema nesiskiria nuo grynai privataus kapitalo įmonių.Vidiniai finansavimo santykiai Organizuojami pagal bendras komercinių įmonių veiklą reglamentuojančias teisines normas. Tokios įmonės atsiskaito su biudžetu per mokestines formas ir per dividendus. Tokie patys šansai gauti biudžeto paramą ar lengvatinį kreditavimą. Tokios įmonės pačios nusistato kainų politiką, kainų skirstymo proporcijas, vykdo rinkos paiešką.Įmonių, finansuojamų iš valstybės biudžeto finansai (neto ir bruto) Yra iš esmės sukieti su valstybės finansais. Žinomi du santykių su biudžeto organizavimo pricipai: a) neto – jis reiškia, kad biudžete atspindimas finansinis rezultatas. Jei įmonė gavo pelną, tai apskaitoma kaip biudžeto pajamos, jei nuostolį – kaip išlaidos; b) bruto – jis reiškia, kad visos tokios įmonės pajamos tampa biudžeto pajamomis ir apskaitomos kaip biudžeto pajamos, o visos išlaidos dengiamos iš biudžeto ir apskaitomos kaip biudžeto išlaidos.9. TEMA: VIETOS VALDŽIOS FINANSAI9.1. VIETOS VALDŽIOS FINANSŲ ESMĖVietos valdžios finansai Tai įvairių teritorijų valdžios finansai. Vietos valdžios finansai – sudėtinga finansų sistemos grandis, nes joje susijungia kitos trys finansų sistemos grandys. Vietos valdžios finansai – tai sistema piniginių santykių, kurių dėka vietos valdžia paskirsto ir perskirsto dalį piniginių išteklių savo funkcijoms vykdyti. Kitos trys finansų sistemos grandys 1. Biudžetas. 2. Specialieji fondai. 3. Vietinių įmonių finansai.Pagrindinė vietos finansų grandis Vietos ir savivaldybių biudžetai. Biudžetus turi visi teritoriniai vienetai, kurie turi savo vietos valdžią ir savivaldą (Lietuvoje – rajonai, miestai, savivaldybės).Vietos biudžetai Tai svarbiausia vietos finansų sistemos grandis, nes: a) sukoncentruoja didžiausius išteklius; b) balansuoja kitas vietos finansų sistemos grandis ir sujungia jas į vieningą sistemą.Vietinių biudžetų pajamų ir išlaidų dalis Auga ir absoliučiai, ir santykinai.Savotiška vietinių biudžetų ypatybė Kai kuriose šalyse pasireiškia savotiška vietinių biudžetų ypatybė: sąlyginis biudžeto išskaidymas į einamąjį ir kapitalinį biudžetus.Pagrindinis valstybinių įmonių tikslas Aptarnauti vietos gyventojus ir ūkio subjektus, sukurti palankias konkurencijos sąlygas. Čia galioja pelno perkėlimas ūkio subjektams, kurie naudojasi ūkio paslaugomis. Vietinių įmonių, kurios veikia pagal apsimokamumo principą, pelnas vieyiniuose biudžetuose atsispindi biudžeto pajamose, o nuostolis – biudžeto išlaidose.Vietos specialiųjų fondų tikslinė paskirtis Turi daug siauresnę tikslinę paskirtį. 1. Per kreditinius fondus vietos valdžia vykdo paskolų operacijas. 2. Per socialinius fondus finansuoja tikslines socialines programas. 3. Per ekonominius – teritorinę-inžinierinę plėtrą.Vietpos finansų įtaka Vietos finansai, jų politika ir būklė gana žymiai įtakoja gamybos išdėstymą šalyje. Vietos finansai ypač svarbūs socialiniam klimatui visuomenėje, nes didžioji dalis per vietos biudžetus perskirstomų lėšų naudojama socialinės įtampos mažinimui ir palaikymui, sveikatos apsaugos priemonėms. Vietos finansai padeda formuoti kultūros aplinką.9.2. VIETOS VALDŽIOS PAJAMŲ SISTEMAVietos valdžios piniginių fondų pajamos grupuojamos 1. Mokesčiai. 2. Nemokestinės pajamos. 3. Aukštesnių valdžios institucijų subsidijos. 4. Vietinės paskolos ir kitokios kredito formos.Pagrindinis pajamų šaltinis Šalies nacionalinės pajamos, jų pagrindinis mobilizavimo būdas – mokesčiai.Mokesčiai skirstomi 1. Vietiniai mokesčiai. 2. Nacionaliniai mokesčiai. 3. Priedai prie nacionalinių mokesčių.1. Vietiniai mokesčiai Kurie visada visa surinkta suma patenka į vietos piniginius fondus. Tai dažniausiai nekilnojamojo turto mokesčiai.2. Nacionaliniai mokesčiai Kurių tam tikra, įstatyme numatyta dalis, atitenka vietos valdžiai – įvairiose valstybėse mokesčių dalis, kuri patenka į vietinius fondus, nustatoma įvairiai.Nacionalinių mokesčių numatytos dalies nustatymas 1) Pagal laiką. 2) Pagal tertorinį požymį.1) Pagal laiką a) dalis nustatoma vieneriems metams, atsižvelgiant į vietos valdžios poreikius ir centrinės valdžios galimybes; b) ta dalis nustatoma apibrėžtam laikui; c) dalis nustatoma neapibrėžtam laikui, t.y. iki atskiro sprendimo.2) Pagal tertorinį požymį a) dalis, vieninga visiems teritoriniams vienetams; b) vieninga tam tikroms grupėms, tarp kurių yra skirtumai; c) individuali kiekvienai teritorijai.3. Priedai prie nacionalinių mokesčių Vietos valdžiai atitenka ir mokesčių įplaukos, kurios valdžios teritorijoje surenkamos taikant priedus prie nacionalinių mokesčių (įstatymai ledžia vietos valdžios institucijoms nustatyti padidintus tarifus). Tokių mokesčių priedų yra Italijoje – žemės ūkio ir žemės mokesčio priedai.Vietiniai mokesčiai Tie, kurie be išlygų atitenka vietos valdžiai.Vietos mokesčių pasiskirstymas Tarp tiesioginių ir netiesioginių yra įvairus.Vietiniams mokesčiams būdingi bruožai 1. Lyginant su nacionaliniais mokesčiais, vietiniai fiskaliniu požiūriu yra nenašūs ir brangūs administruoti. 2. Vietiniai mokesčiai istoriškai senesni, todėl jie nelankstūs, o jų reguliavimo funkcija slpna. 3. Vietiniai mokesčiai iš esmės regresyvūs, nes jiems paprastai nėra nustatomas (ar retai nustatomas) neapmokestinimo monimumas, o tarifai dažniausiai proporciai.Vietinės valdžios nemokestinės pajamos Pajamos, susijusios su tos valdžios turto naudojimu bei tos valdžios teikiamomis teisėmis bei paslaugomis. Vietinė valdžia turi savo nuosavybėje turtą ar disponuoja juo, jį gali išnuomoti ar parduoti. Vietinė valdžia gali gauti pajamas už leidimus rengti sportinius, kultūrinius, politinius renginius. Prie turto naudojimo pajamų galima priskirti ir vietos valdžios pajamas iš įmonių. Jei šios įmonės pajamas įneša į biudžetus ar specialiuosius fondus kaip dividendus ar laisva forma – tai neto principas, jei visas pajamas – bruto. Prie nomokestinių pajamų priskiriamos pajamos už valdžios įstaigų notarines paslaugas, dokumentų išdavimą. Priskiriamos teismų rinkliavos, baudos, delspinigiai.Subsidijos Dalies nacionalinių mokesčių, sukauptų centrinės valdžios, perdavimas vietinei valdžiai.Subsidijos skirstomos 1. Tikslinės (subvencijos). 2. Bendros paskirties (dotacijos).1. Tikslinės (subvencijos) Subvencijos skiriamos tam tikram tikslui (projektų, programų finansavimui…). jos skiriamos policijai, kalėjimams išlaikyti, socialinei infrastruktūrai išlaikyti ir kurti. Subvencijos nepadengia visų programos išlaidų. Tad subvencijos būna valdžios kompensavimo tam tikrom problemom spręsti išraiška.2. Bendros paskirties (dotacijos) Tik dengia vietinės valdžios deficitą. Tad vietinė valdžia jomis disponuoja laisvai. Tačiau pats jų buvimas ir kasmetinis atnaujinimas daro žemesnes instancijas priklausomas nuo aukštesnių.Vietinės valdžios paskolos Vietinė valdžia gali imti paskolas iš finansinių institucijų tiesiogiai sudarydama sutartį. Gali išleisti obligacijas, kurios įsilieja į bendrą vertybinių popierių apyvartą. Gali garantuoti trečiųjų asmenų paskolas (dažniausiai savo įmonių). Palūkanas vietinė valdžia moka aukštesnes, tai skola ir palūkanos dengiamos iš einamųjų biudžeto pajamų.9.3. VIETOS VALDŽIOS IŠLAIDOSVietos valdžios išlaidos 1. Einamosios. 2. Kapitalinės.1. Einamosios Tos, kurios naudojamos kasdieniniam vietinės valdžios įstaigų funkcionavimui, bei tos, kurios susijusios su vietinės valdžios nuosavybėje esančių ūkio subjektų veiklos užtikrinimui. Einamosios išlaidos dengiamos iš einamųjų pajamų (mokesčių, centrinės valdžios subsidijų).2. Kapitalinės Tai tos, kurios susijusios su naujų socialinių ar ekonominių infrakstruktūrų objektų statyba ar rekonstravimu (ligoninių ststyba, kelių tiesimas, energetikos tinklų tiesimas). Kapitalinės išlaidos dengiamos iš pasiskolintų lėšų. Šios lėšos grąžinamos ir palūkanos mokamos iš: a) naujų objektų sukuriamų pajamų; b) einamųjų vietinių biudžetų ar specialiųjų fondų pajamų (už skolintas lėšas pastatyta mokykla); c) aukštesnių valdžios institucijų subsidijas (subvencijas); d) skolintų lėšų.Masinio švietimo ir mokymo sritis Labai didelė valdžios atsakomybė tenka švietimo ir mokymo srityje. Tai ikimokyklinės įstaigos, pradinis ir bendrasis vidurinis mokymas, prfesinės mokyklos. Žymią paramą vietinė valdžia teikia privačioms mokykloms, kurioms padengia dalį išlaidų. Išlaidos bendram ir profesiniam švietimui sudaro 30-40% vietinio biudžeto išlaidų. Priežastis – mokslo ir technikos pasiekimų įtaka visuomeninėei gamybai, poreikis persikvalifikuoti ir kelti kvalifikaciją.Sveikatos apsaugos išlaidos Pagrindiniai dalykai, kuriuos finansuoja vieto valdžia yra: greitoji pagalba; sveikatos apsaugos įstaigų (ligoninės, dispanseriai) statyba ir įrengimas; sanitarinės priešepideminės bei higieninės priemonės, kova su ligų platintojais (žiurkėmis); gydomoji pagalba asmenims, kurios patys jie negali užtikrinti; motinystės ir kūdikystės medicininė priežiūra; sanitarinis švietimas; lytiškai plintančių ligų tikrinimas; kova su narkotikais.Komunalinės paslaugos Vietinė valdžia reguliuoja komunalinių paslaugų kainas, leisdama jas palaikyti žemiau realios jų vertės. Vietinė valdžia dotuoja tokių paslaugų tirkėjus. Komunalinės paslaugos: vandens tiekimas ir kanalizacija; karštas vanduo ir šilumos tiekimas; šiukšlių išvežimas; namų ir jų teritorijų priežiūra; namų remontas. Kai kuriose šalyse – dujų ir elektros tiekimas. Vietinė valdžia stengiasi palaikyti žemesnius transporto tarifus.Dotacijos ūkiui Dotacijos ūkiui dažnai motyvuojamos socialiniais tikslais, t.y. parama ekonomiškai mažiau pajėgiems gyventojams.Išlaidos pačiai vietos valdžiai išlaikyti Sudaro nuo 10 iki 20% bendrų vietos valdžios išlaidų. Šioms išlaidoms priskiriamas ne tik valdymo aparato, bet ir įvairių kitokio pobūdžio įstaigų (viešos tvarkos palaikymo, policija, gaisrinė) išlaikymas.10. TEMA: DRAUDIMAS10.1. EKONOMINĖ DRAUDIMO ESMĖDraudimas Tai ekonominiai santykiai, kuriais ginami turtiniai juridinių ir fizinių asmenų interesai įvykus tam tikriems įvykiams, kai tie interesai ginami panaudojant piniginius fondus, sudarytus iš tų asmenų įnašų.Šiems santykiams būdinga 1. yra perskirstomieji santykiai, pagrįsti galimybe tam tikrų įvykių, nešančių žalą asmenims, įvykimo. 2. Atsiradusią žalą paskirsto tam tikram ratui asmenų, sutikusių ją pasidalinti. 3. Paskirsto žalą tiek laiko, tiek teritorijos atžvigiu. 4. Visai atskirai draudimo sistemai draudimo įmokos yra grąžinamo pobūdžio, tačiau atskirai jame dalyvaujančiam asmeniui – nebūtinai.Draudimo plačiąja prasme formos 1. Centralizuotas draudimas. 2. Savidrauda. 3. Draudimas, kai su nuostoliais susijusias rizikas prisiima draudimo įmonė.1. Centralizuotas draudimas Ši forma yra tada, kai dėl tam tikrų priežasčių atsiradusius nuostolius dengia valstybė visų savo išteklių pagrindu. Draudimo fondai gali būti ir piniginiai (šiuo atveju valstybės biudžetas ar specialieji fondai) ir natūrinia (kuro, vaistų, maisto). Paprastai tokie fondai naudojami kai patiriamos stichinės ar technologinės nelaimės (sausra, žemės drebėjimas, atominės elektrinės sprogimas ir t.t.) arba labai žymūs ekonomiko sutrikimai.2. Savidrauda Šiforma yra tada, kai ūkio subjektas arba šeimos ūkis sukaupia materialines vertybes „juodai dienai“ (maisto, sėklų atsargos; įmonės, kompanijos sudaro rizikos ar draudimo fondus, kurie padeda išgyventi konjunktūros smukimą ar fizinių nuostolių patyrimo laiką). Šis būdas ypač nevykęs, nes sukauptos atsargos įšaldomos, o atsargų vertė per tą laiką gali atpigti, atsargos gali imti gesti.3. Draudimas, kai su nuostoliais susijusias rizikas prisiima draudimo įmonė Ši draudimo rūšis išsivystė dėl savidraudos neracionalumo. Ši forma tada, kai draudimo fondą sudaro tų, kurie draudžiasi ar apdraudžia kitus, įnašai. Tokie fondai tik piniginiai ir griežtai specializuoti. Jie gali būti panaudoti tik nuostoliams padengti ir draudimo išmokoms išmokėti pagal griežtas taisykles ir sutarčių sąlygas. Ši forma efektyvesnė už savidraudą, nes sutelkiant didelio skaičiaus dradimo dalyvių lėšas, kiekvienam iš jų atskirai tenka mažesnė našta.Esminis finansų bruožas – dvilypumas Esminis finansų bruožas – dvilypumas: a) visi draudimo proceso dalyviai, kurių sąskaita sudaromas draudimo fondas, dalyvauja ekvivalentiniuose mainuose: kiek jie visi į fondą sumoka, tiek jiems visiems yra išmokam (tačiau tai daugiau teoriškai); b) atskiro draudimo proceso dalyvio draudimo įmokos į draudimo fondą ir gaunamos išmokos nesutampa. Atskiro dalyvio atžvilgiu, ekvivalentinių mainų nėra. Be to, draudimo fondų sudarynmas, panaudojimas bei visa draudimo veikla yra susiję su labai plačių visuomenės sluoksnių labai dideliais ir jautriais interesais, todėl visuomenė per valstybę labai griežtai ir detaliai reglamentuoja ir reguliuoja draudiminę veiklą ir jos finansus.Didžiausius išteklius sutelkia 1. bankai; 2. investiciniai fondai; 3. draudimo įmonės.10.2. DRAUDIMO ŠAKOS IR DRAUDIME NAUDOJAMOS SĄVOKOSDraudimo santykiai, atsižvelgiant į jų subjektus, skirstomi taip 1. Socialinis draudimas. 2. Asmens draudimas. 3. Turto draudimas. 4. Atsakomybės draudimas. 5. Verslo rizikos draudimas.1. Socialinis draudimas Tai pajamų draudimas dažniausiai iš samdomo darbo pajamų gyvenantiems asmenims. Jo tikslas – pajamų užtikrinimas, kai asmuo jau negali užsidirbti. Dažniausiai organizuojamas šalies mastu, tačiau gali būti ir darbdavių, ir draudimo įmonių organizuojamas socialinis draudimas. Kanadoje dauguma pensininkų gauna bent jau dvi, o kai kurie ir tris pensijas.2. Asmens draudimas Čia draudžiama sveikata, gyvybė ir darbingumas.3. Turto draudimas Draudžiama nuo nuostolių, susijusių su materialiniu turtu.4. Atsakomybės draudimas Tai sutartimis ar įstatymais nustatytos atsakomybės padengti kitų asmenų nuostolius draudimas.5. Verslo rizikos draudimas Draudimas nuo versle galimų patirti nuostolių ar pelno sumažėjimų.Lietuvoje įstatymiškai yra šios draudimo formos 1. Gyvybės draudimas. 2. Ne gyvybės draudimas. 3. Kreditų draudimas. Teoriškai kredito draudimas yra ne gyvybės draudimo šaka. Tačiau jam keliami specifiniai reikalavimai.Viena draudimo įmonė gali vykdyti Tik vienos šakos draudimą (Lietuvoje).Svarbiausios sąvokosDraudėjas Tas asmuo, kuris dalyvauja sudarant konkretų draudimo fondą ir moka draudimo įmokas, dar vadinamas draudimo premijomis.Draudikas Tas asmuo, kuris organizuoja draudimo fondo sudarymą ir prisiima draudimo įsipareigojimus.Perdraudimas Tas asmuo, kuris iš draudiko prisiima dalį ar visą riziką draudžiant tam tikrą objektą.Apdraustasis Tas asmuo, kuriam, atsitikus draudiminiam įvykiui, išmokamos draudimo išmokos.Draudimo objektas Tai, kas apdraudžiama nuo draudiminių įvykių (turtas, negautas pelnas, darbingumas).Draudiminis įvykis Faktiškai įvykęs įvykis, kuriam įvykus, pagal sutartį draudikas turi išmokėti draudėjui ar apdraustajam numatytas išmokas.Draudimo atsakomybė Tai draudiko įsipareigojimai išmokėti draudimo išmokas, tiesioginių įvykių, kuriems įvykus išmokamos draudimo išmokos, sąrašas.Draudimo polisas Tai dokumentas, rodantis, kad draudimo sutartis sudaryta. Jis išduodamas sumokėjus draudimo premiją arba įnašą.Draudimo įmoka (premija) Pinigai, kuriuos pagal draudimo sutartį ar sąlygas draudėjas sumoka draudikui.Draudimo suma Pinigų suma, kuriai sudaroma draudimo sutartis.Draudimo terminas Laikotarpis, kuriam sudaroma draudimo sutartis. Vyrauja metai.Draudimo tarifas Draudėjui draudikui iš karto ar reguliariai sumokam draudimo įmoka nuo draudimo sumos vieneto už tam tikrą laikotarpį. Paprastai šį vienetą sudaro šimtas piniginių vienetų.10.3. SPECIFINIAI DRAUDIMO ĮMONIŲ FINANSŲ BRUOŽAIFinansiniai santykiai Tokiose įmonėse gerokai sudėtingesni nei kitų šakų įmonėse.Draudimo įmonėse pinigų apyvarta sudaryta Iš dviejų santykinai savarankiškų pinigų srautų: 1) vieno, užtikrinančio draudėjo draudiminę apsaugą – jis susideda iš dviejų etapų: a) pradžioje formuojamas ir perskirstomas draudimo fondas; b) dali šio fondo lėšų investuojama, siekiant gauti pelno. 2) antro, susijusio su draudimo veiklos organizavimu.Pinigų srauto, užtikr. draudiminę apsaugą, ypatybė Jam būdinga rizika ir tikimybinis pobūdis.Draudimo įmonės tikslas Gauti pelną. Pelnas iš draudimo operacijų suprantamas kaip teigiamas finansinis rezultatas, kuris susidaro iš skirtumo tarp pajamų ir išlaidų, gaunamų suteikiant draudiminę apsaugą. Šiuolaikinės rimtos draudimo įmonės stengiasi, kad pelnas iš draudiminės veiklos būtų nedidelis.Pagrindinis draudimo įmonių pelno šaltinis Investicinė veikla. Ji labai glaudžiai susieta su draudimo veikla, nes: a) draudimo fondas yra investicijų šaltinis; b) iš investicijų gautas pelnas gali būti naudojamas draudimo veiklos nuostoliams dengti, gerinti draudiminę veiklą ir pan.Kiti formuojami fondai Kadangi draudimo įmonės yra ūkio vienetai, jos formuoja ir kitus įprastus fondus (amortizacijos, darbo užmokesčio ir kt.).10.4. DRAUDIMO ĮMONIŲ PAJAMOS, IŠLAIDOS IR FORMAVIMO ŠALTINIAIDraudimo įmonė gali gauti pajamas iš 1. Draudimo operacijų. 2. Investicinės veiklos. 3. Kitos pajamos.1. Draudimo operacijų pajamos Pajamos iš draudimo veiklos formuluojamos draudimo įmokų pagrindu.Draudimo įmoka – draudimo paslaugos pardavimo kaina Tai draudimo paslaugos pardavimo kaina. Reikia skirti apskaičiuotą paslaugos kainą nuo pardavimo. Jos gali nesutapti, nes apskaičiuota kaina yra tam tikrų skaičiavimų rezultatas, o pardavimo kaina yra tai, kas nurodyta sutartyje. Apskaičiuota kaina yra reali teorinė kaina. Konkrečią pardavimo kainą apsprendžia rinkos konjunktūra, konkurencija, draudimo grupių privilegija arba atvirkščiai – apsunkinimai.Draudimo kainos maksimumas Draudimo paslaugos kaina būna tam tikrose ribose. Kainos maksimumas – draudėjo poreikiai ir tai, kiek jie nusiteikę maksimaliai mokėti už šio poreikio patenkinimą.Draudimo kainos minimumas Minimali kaina – draudiko ir draudėjo interesų pusiausvyros riba. Žemiau minimalios kaina negali būti, nes į pavojų patenka visa sistema. Draudikai su geros investicinės veiklos rezultatais gali nustatyti pardavimo kainas žemiau pusiausvyros.Draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindas Yra draudimo tarifas. Įmokų apimtis užtikrina draudimo fondo absoliutų dydį, tuo tarpu tarifo struktūra – šio fondo lėšų panaudojimo kryptį. Todėl vienos ar kitos draudimo rūšies įmokos griežtai skirstomos pagal tarifo struktūrą. Toks griežtas draudimo įmokų paskirstymas pagal tarifą užtikrina reikiamą atsargos fondo dydį.Teisingas tarifo dydžio apskaičiavimas Teisingas tarifo dydžio apskaičiavimas užtikrina būtiną draudimo operacijų finansinį stabilumą. Kai tarifai nustatomi aukštesni nei reikia, per draudimo fondą perskirstoma daugiau lėšų nei būtina. Kai sumažinami – draudimo fonde susidaro išteklių deficitas ir draudikas arba negali įvykdyti savo įsipareigojimų draudėjams, arba turi naudoti kitų išteklių lėšas. Teisingai nustatytas draudimo tarifas užtikrina optimalų draudimo fondo dydį, garantuoja nenuostolingą, o kartais net šiek tiek pelningą veiklą.Draudimo įmoka arba bruto įmoka Jei mokama už draudimą nuo visos draudimo sumos, tai jau ne draudimo tarifas, o draudimo įmoka arba bruto įmoka.Tarifo struktūra Bruto įmoką sudaro du elementai: 1. Neto įmoka, kuri skirta padengti draudimo atlyginimus arba išmokėti tam tikrą sumą pagal draudimo sutarties sąlygas (einamieji išmokėjimai ir techniniai atidėjimai – jie abu sudaro draudėjų dalį). 2. Priedas, skirtas padengti draudimo veiklos išlaidas ir suformuluoti įmonės pelną (draudiko dalis (mokestis už organizacinį darbą): draudimo organizavimo padengimas ir pelnas).2. Investicinės veiklos Investicinėje veikloje remiamasi tuo, kad tarp įmokų gavimo ir išmokų išmokėjimo yra laiko tarpas. Be to, draudikas formuoja atsargos fondus, kurių lėšos gali būti nepanaudotos daugelį metų.Investicijų kryptys 1. Tiesioginės investicijos į ūkio vienetus. 2. Vertybinius popier. 3. Teikiamos paslaugos. 4. Įsigyjamas nekilnojamas turtas. 5. Kita.Pajamos iš investicijų panaudojamos Gali būti panaudojamos tam, kam draudimo įmonėms reikia.3. Kitos pajamos Pajamos iš gretutinių veiklos sričių (paslaugos kitiems ūkio subjektams: įvairios konsultacijos, ypač rizikos valdymo srityje, investicijų valdymo srityje ir kt.).Draudimo įmonių išlaidos Draudimo įmonių išlaidos susidaro paskirstant draudimo fondo lėšas.Išlaidų sudėtis apima du procesus 1. Įsipareigojimų draudėjams vykdymą. 2. Draudimo įmonių veiklos finansavimas.Draudimo įmonių išlaidos klasifikuojamos taip 1. Draudimo išmokų išlaidos. 2. Atskaitymai į atsargos fondus bei įmokų rezervus. 3. Atskaitymai prevencinėms priemonėms. 4. Veiklos išlaidos.Draudimo operacijų savikaina Ją sudaro visos šios išlaidos kartu.4. Prevencinės išlaidos Išlaidos priemonėms, kurios turėtų užkirsti kelią kai kuriems draudiminiams įvykiams ar sušvelninti jų pasekmes.5. Veiklos išlaidos Išlaidos, susijusios su draudiko, kaip ūkinio vieneto, veikla (darbo užmokestis, ūkinės išlaidos, komisiniai, ekspertų apmokėjimas.).Draudimo operacijų finansinis rezultatas Sugretinus pajamas ir išlaidas, gaunamas draudimo operacijų finansinis rezultatas. Jis apima du elementus: 1) draudiko pelną arba nuostolį; 2) įmokų rezervo padidėjimą arba sumažėjimą. Draudimo įmonė gali gauti pelną iš investicinės ir kitos veiklos, tad bendras draudimo įmonės pelnas ar nuostolis apima visų šių elementų sumą.Draudimo įmonių pelną apsprendžia Dėl griežtos konkurencijos draudimo įmonių pelną apsprendžia investicinė veikla.11. TEMA: FINANSŲ KONTROLĖ11.1. FINANSŲ KONTROLĖFinansų kontrolė Tai ta valstybės kontrolė, kurios objektas yra visa finansų sistemos grandžių piniginių fondų sudarymas, paskirstymas, panaudojimas.Finansų kontrolės tikslas Tikrinti, ar visos valstybės valdžios ir valdymo institucijos laikosi įstatymų ir kitų norminių aktų, ar šių institucijų veikla sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių fondų lėšas yra teisėta, tikslinga ir efektyvi.Kontrolė vykdoma tikrinant 1. ar laiku ir visa apimtimi surenkamos valstybės lėšos; 2. ar teisingai ir teisėtai šios lėšos panaudojamos (vykdant patvirtintas sąmatas bei finansavimo programas; 3. ar teisėtai kaupiamos ir panaudojamos visų finansų sistemos grandžių lėšos; 4. ar pakankamai efektyviai veikia valstybinės įmonės; 5. ar laikomasi nustatytų paskaitos taisyklių; 6. ar atskaitomybė yra teisinga ir parodo tikrąją finansų padėtį.Svarbiausias finansų kontrolės dėmesys Biudžeto kontrolė. Finansų kontrolė turėtų būti bešališka ir nepartinė.Vietos finansų sferoje, finansų kontrolė Yra dviguba: 1. Ją vykdo vietos valdžia. 2. Ją vykdo centrinė valdžia. Centrinės valdžios kontrolė pasireiškia, kai nustatomi atskaitymai į vietinius biudžetus iš nacionalinių mokesčių normatyvai, kai teikiamos subsidijos, kai duodami leidimai vietos obligacijoms leisti ir paskoloms užtraukti ir pan.11.2. FINANSŲ KONTROLĖS INSTITUCIJOSFinansų kontrolės institucijos 1. Parlamentas. 2. Finansų ministerija. 3. Speciali valstybės finansų kontrolės institucija. 4. Įvairios ministerijos ir žinybos savo kompetencijos ribose. 5. Vietos valdžios finansų kontrolės institucijos.1. Parlamento kontrolė Ji pasireiškia svarstant ir tvirtinant biudžetą, jo vykdymo apyskaitas bei kai kurių specialiųjų fondų apyskaitas ir sąmatas. Parlamento komitetai detaliau nagrinėja pateiktus biudžeto projektus, ar juose numatomos pajamos ir išlaidos teisėtos, suplanuotos teisingai, ar nėra nuslėptų pajamų bei nereikalingų išlaidų. Nagrinėdami biudžetų įvykdymo ataskaitas, komitetai tikrina jų atitikimą tikrovei, vertina jų įvykdymą bei nuokrypius nuo asignavimų. Be biudžeto komitetų, parlamentuose būna ir specializuotų komitetų, kuruojančių tam tikras gyvenimo sritis, todėl ir jie dalyvauja finansų kontrolėje. Labai svarbi parl;amentinė kontrolė skiriant lėšas ir leidžiant surinkti mokesčius.2. Finansų ministerija Ji finansų kontrolės funkciją vykdo per savo padalinius. Šis darbas vyksta biudžeto sudarymo metu, kai ministerijos padaliniai analizuoja kitų ž-inybų pateiktas sąmatas ir prognozes, jų pagrįstumą bei atitikimą politinės valdžios nuostatoms. Tikrinami ir elementarūs paskaičiavimai – baziniai dydžiai, normos, aritmetika. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse finansų ministerija gali turėti savo atstovus institucijose, naudojančiose valstybės lėšas. Šie atstovai atsako, kad lėšos būtų naudojamos teisėtai, teisingai. Toks atstovas stebi viską: 1) ar atitinka asignavimas; 2) ar lėšos panaudojamos tikslingai; 3) ar kiekviena operacija tinkamai dokumentuota. Tokiu pat būdu kontroliuojamaos specialiųjų fondų išlaidos. Be atskirų padalinių, finansų ministerijose būna specializuotas kontrolės padalinys, kuris kontroliuoja pačios finansų ministerijos sistemos darbą.3. Specialios finansų kontrolės institucijos Valstybės lėšų panaudojimo kontrolė visuose ar tam tikruose finansų lygiuose. Šios specialiosios institucijos nevykdo lėšų skyrimo kontrolės, tačiau yra svarbios kontroliuojant išlaidas ir informuojant politinio lygio šalies vadovus. Specialios kontrolės institucijos darbuotojai, ypač pareigūnai, turi teisę reikalauti atstatyti išeikvotas lėšas ir skirti vienokias ar kitokias nuobaudas valdininkams ir valstybinių įmonių pareigūnams. Lietuvoje speciali finansų kontrolės institucija – Valstybės kontrolė. Jos vadovas – valstybės kontrolierius – yra konstitucinis pareigūnas. Valstybės kontrolė yra aukščiausia valstybinė audito institucija su plačiais įgaliojimais tirti šalies finansinių ir kitų institucijų, atskirų pareigūnų veiklą, ir net nevalstybinių institucijų, įmonių, organizacijų veiklą, susijusią su valstybės lėšų ir turto naudojimu.Atskiros žinybos Jos taip pat vykdo finansų kontrolę. Jos analizuoja išlaidų poreikį finansinių sąmatų sudarymo ir tvirtinimo metu, kontroliuoja lėšų panaudojimą šių sąmatų vykdymo metu.Vietos valdžios finansų kontrolės institucijos Vietos valdžios institucijose kontrolės funkcijas vykdo pačios tarybos, šių tarybų biudžeto, finansų ar kontrolės komitetai, specializuotos kontrolės tarnybos, vykdomosios valdžios padaliniai.Specializuotos kontrolės institucija Savivaldybės kontrolierius, kurio pareigos: 1) tikrinti lėšų panaudojimą; 2) analizuoti ir vertinti jų panaudojimo teisėtumą, tikslingumą, efektyvumą; 3) atlikti patikrinimus ir revizijas; 4) kompetencijos ribose skirti nuobaudas arba tokių nuobaudų siekti. Be to, valstybė gali pasitelkti privat. kapitalo firmas atlikti auditą ir patikrinimus. Šis metodas dažniau taikomas valstybės kapitalo turinčioms įmonėms. Bet gali būti naudojamas biudžetinių įstaigų darbo įvertinimui ir lėšų naudojimo efektyvumui nustatyti.11.2. FINANSŲ KONTROLĖS RŪŠYSFinansų kontrolės rūšys 1. Išankstinė. 2. Einamoji. 3. Paskesnė kontrolė.1. Išankstinė kontrolė Tai kontrolė, vykstanti prieš finansines operacijas. Tokia kontrolė yra biudžeto pajamų kontrolė, išlaidų sąmatų, pajamų planų sudarymas ir vykdymas. Išankstinės kontrolės elementai yra ir biudžeto kredito atidarymas, ir biudžeto lėšų išdavimo procedūros.2. Einamoji kontrolė Tai kontrolė, kuri vyksta sąmatų vykdymo metu, betarpiškai išmokant lėšas iš biudžeto, įstaigų sąskaitų, nurašant vertybes, t.y. finansinių operacijų atlikimo metu. Šią kontrolę gali vykdyti bankai, specialūs įgaliotieji asmenys, įstaigų ir įmonių buhalteriai.3. Paskesnė kontrolė Tai kontrolė, kuri vyksta praėjus tam tikram laikui po operacijos atlikimo. Tokios kontrolės tikslas – išsiaiškinti, ar operacijos atliktos teisėtai, teisingai ir tikslingai. Ši kontrolė atliekam remiantis apskaitos ir atskaitomybės dokumentais.Kontrolės metodai 1. Revizijos. 2. Inspekcijos. 3. Patikrinimai. 4. Stebėjimas.1. Revizijos Tai dokumentų peržiūra, palyginimas ir finansinių operacijų teisėtumo, tikslingumo ir teisingumo nustatymas. Jos būna įvairios: 1. ištisinės – revizijos tikslas – patikrinti visas operacijas nuo paskutinės revizijos; 2. kompleksinės – kai tikrinama visa įstaiga, organizacija, visais klausimais; 3. atrankinės – revizijos metu tikrinamos arba atskirų padal;inių, ar atskirų laikotarpių, ar atskirų tipų operacijos; 4. teminės – tai revizija, kai tikrinami tam tikrų operacijų dokumentai dažnai ne vienoje, o daugelyje įmonių, organizacijų.2. Inspekcijos Periodiškai pasikartojantys įmonių, įstaigų ar organizacijų finansinės būklės patikrinimai.3. Patikrinimai Tai politinės valdžios ar aukštesnės institucijos užsakovų atliekamas vienų ar kitų klausimų ištyrimas. Tokių patikrinimų tikslas – finansinės drausmės pažeidimų atradimas.4. Stebėjimas Tai bendras susipažinimas su įmonės, įstaigos finansine veikla.ĮSTATYMAI1. LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLOS ĮSTATYMASLietuvos valstybės skolinimosi tikslai 1) Valstybės biudžeto deficitui finansuoti bei valstybės piniginių išteklių srautams subalansuoti. 2) Valstybės investicijoms finansuoti. 3) Išlaidoms, susijusioms su valstybės skola, apmokėti ir valstybės skolai dengti. 4) Valstybės fondų skoliniams įsipareigojimams dengti bei šių fondų pinigų srautams subalansuoti. 5) Kitiems tikslams, kai dėl to yra priimtas atskiras įstatymas.2. LIETUVOS VALSTYBĖS IŽDO ĮSTATYMASLietuvos valstybės iždas Tai Lietuvos valstybės sąskaita banke.Lietuvos valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijos 1) Valstybės piniginių išteklių valdymas. 2) Valstybės piniginių išteklių kaupimas Valstybės iždo sąskaitoje, lėšų, esančių šioje sąskaitoje išdavimas, šių procesų apskaita ir vidaus kontrolė, lėšų išsaugojimas ir racionalus naudojimas Valstybės iždo procedūrų metu. 3) Valstybės turtinių įsipareigojimų ir valstybės skolos valdymas. 4) Valstybės vardu sudaromų finansinių sandorių apskaita. 5) Informacijos ir atskaitomybės apie valstybės piniginių išteklių sukaupimą ir išdavimą rengimas bei teikimas nustatyta tvarka. 6) Valstybės piniginių išteklių srautų prognozavimas. 7) Laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių investavimas.Valstybės biudžeto asignavimai 1. Valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti: 1) valstybės funkcijoms atlikti; 2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti; 3) valstybės įsipareigojimams vykdyti. 2. Biudžetinių įstaigų pajamų ir Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų viršplaninės įmokos į biudžetą, taip pat nepanaudoti asignavimai, skirti specialiosioms programoms finansuoti, einamaisiais biudžetiniais metais arba perkelti į kitus biudžetinius metus bei negrąžintos nepanaudotų asignavimų sumos baigiamiems statybų objektams finansuoti paliekami asignavimų valdytojams ir gali būti naudojami viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas.3. LIETUVOS VALSTYBĖS BIUDŽETO ĮSTATYMASLietuvos valstybės biudžeto pajamos 1) Pajamos iš mokesčių. 2) Pajamos iš valstybės turto. 3) Valstybės biudžetinių įstaigų pajamos. 4) Negrąžinama finansinė parama. 5) Dotacijos. 6) Kitos pajamos.
4. LIETUVOS VALSTYBĖS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMAS
5. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ĮSTATYMASPVM įskaitomas: Į valstybės biudžetą.Mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM apskaičiuojama: Mokėtina PVM suma = atlygis x T/(100%+T); T – šioms prekėms ir (arba) paslaugoms šiame Įstatyme nustatytas PVM tarifas (procentais).Standartinis PVM tarifas: 18%.Kompensacinis PVM tarifas: 6%.Lengvatinis PVM tarifas: Šiame Įstatyme nustatytas PVM tarifas, mažesnis už standartinį, išskyrus 0% PVM tarifą.
Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo: Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą.
6. GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMASPajamų mokesčio mokėtojai Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.
7. PELNO MOKESČIO ĮSTATYMASTESTAS1. “Finansų” apibrėžimas: Tai sistema piniginių santykių, išreiškiančių nacionalinio produkto paskirstymą ir perskirstymą sudarant ir panaudojant piniginius fondus.2. Išvardinti finansų funkcijas: a) paskirstymo (perskirstymo); b) reguliavimo; c) kontrolės (informacinė).3. Nacionalines pajamas sudaro: a) darbo užmokestis; b) pelnas; c) palūkanos; d) renta.4. Išvardinti finansų sistemos grandis: a) valstybės biudžetas; b) vietos valdžios institucijų biudžetai; c) specialūs fondai; d) valstybinių įmonių finansai; e) kitų įmonių finansai.5. Išvardinti valstybės pajamų išorės šaltinius: a) paskolos; b) savų investicijų duodamos pajamos; c) nuomos mokestis; d) kontribucija; e) emituojant okupacinius pinigus. Išvardinti valstybės pajamų vidaus šaltinius: a) nacionalinės pajamos; b) nacionalinis turtas.6. Valstybės pajamų mobilizavimo metodai: a) mokesčiai; b) paskola; c) pinigų emisija.7. Finansų valdymas apima: a) finansų politikos rengimą ir vykdymą; b) finansų planavimą; c) biudžeto sudarymą ir vykdymą.8. Pagal socialinę-ekonominę prasmę valstybės išlaidos skirstomos: a) valdymo išlaidos; b) karinės išlaidos; c) ekonominės išlaidos; d) išlaidos socialiniams-kultūriniams reikalams.9. Degresinis tarifas mažėja didėjant objektui: Ne (degresinis tarifas mažėja mažėjant objektui).10. Išvardinti asmeninius pajamų mokesčius: a) pajamų mokestis; b) piniginių kapitalų pajamų mokestis; c) viršpelnio mokestis; d) pagalvės mokestis; e) paveldėjimo ir dovanojimo mokestis; f) kapitalo prieaugio mokestis; g) korporacijų pelno mokestis; h) socialinio draudimo mokestis. Išvardinti realinius pajamų mokesčius: a) verslo mokestis; b) vertybinių popierių mokestis; c) pastatų savininkų mokamas mokestis; d) turto mokestis; e) žemės mokestis.11. Paskolų konsolidavimas: Tai kelių paskolų jungimas į vieną paskolą, dažnai pailginant jų trukmę. Paskolų konversija: Tai paskolos sąlygų pakeitimas, dažniausiai valstybė mažina nominalias palūkanas, išleidžiamos naujos obligacijos.12. Kas yra valstybės biudžetas: Tai viena iš finansų sistemos grandžių. Tai paprastai parlamento patvirtinta vyriausybės pajamų ir išlaidų sąmata.13. Kas yra Lietuvos valstybės iždas: Tai Lietuvos valstybės sąskaita banke.14. Lietuvos valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijos: a) valstybės piniginių išteklių valdymas; b) valstybės piniginių išteklių kaupimas Valstybės iždo sąskaitoje, lėšų, esančių šioje sąskaitoje išdavimas, šių procesų apskaita ir vidaus kontrolė, lėšų išsaugojimas ir racionalus naudojimas Valstybės iždo procedūrų metu; c) valstybės turtinių įsipareigojimų ir valstybės skolos valdymas; d) valstybės vardu sudaromų finansinių sandorių apskaita; e) informacijos ir atskaitomybės apie valstybės piniginių išteklių sukaupimą ir išdavimą rengimas bei teikimas nustatyta tvarka; f) valstybės piniginių išteklių srautų prognozavimas; g) laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių investavimas.15. Lietuvos valstybės skolinimosi tikslai: a) valstybės biudžeto deficitui finansuoti bei valstybės piniginių išteklių srautams subalansuoti; b) valstybės investicijoms finansuoti; c) išlaidoms, susijusioms su valstybės skola, apmokėti ir valstybės skolai dengti; d) valstybės fondų skoliniams įsipareigojimams dengti bei šių fondų pinigų srautams subalansuoti; e) kitiems tikslams, kai dėl to yra priimtas atskiras įstatymas.16. Išvardinti Lietuvos valstybės biudžeto pajamas: a) pajamos iš mokesčių; b) pajamos iš valstybės turto; c) valstybės biudžetinių įstaigų pajamos; d) negrąžinama finansinė parama; e) dotacijos; f) kitos pajamos.17. Kas yra muitas: Tai mokesčiai už importą, eksportą ar per šalies teritoriją pervežamas prekes.18. Biudžeto planavimo būdai Automatinis (praeitų metų sk.perkeliami į dabartį); statistinis (mažoravimo ir minoravimo;pagal statist.dinamines eilutes); tiesioginių skaičiavimų metodas(pagal makroek.analizės rezultatus); programinis (pagal paruoštas programas) 19. Biudžeto procesas Sudarymo stadija; svarstymo stadija; vykdymo st.; biudžeto įvykdymo apyskaitos suarymo ir patvirtinimo20. „Mokesčių“ apibrėžimas Finansiniai santykiai, kurių dėka valstybė, naudodamasi savo neekonominės prievolės galia, be ekvivalentinių mainų ir su nuosavybės pasikeitimu centralizuoja dalį šalies BVP savo funkcijoms vykdyti. 21. Mokesčių funkcijos Fiskalinė, reguliavimo, kontrolės22. Valstybės skola Visi valst. Įsiskolinimai, įskaitant ir už tuos įsiskolinimus priklausančias išmokėti palūkanas.23. Mokesčiai pagal objektus: Tiesioginiai – už turtą ir pajamas (asmeniniai, realiniai); Netiesioginiai – akcizai (mokami už prekes, teikiamas ir gaminamas šalies įmonių), muitai (už importą, eksportą ir per šalies teritoriją pervežamas prekes), fiskaliniai monopoliniai. 24. Muitai skirstomi Pagal prekių judėjimo kryptį(importo, eksporto); pagal tikslus (fiskaliniai, protekciniai, antidempinginiai, išlyginamieji, kompensaciniai, preferenciniai, statistiniai); pagal taikomų normų konstrukciją (specifiniai, advalioriniai). 25. Mokesčių ėmimo metodai: Kadastrinis; prie šaltinio; pagal deklaracijas26. Mokesčių tarifai: Proporciniai – tarifas nepriklauso nuo pajamų dydžio; progresiniai – auga didėjant objektui; degresiniai – mažėja mažėjant objektui; regresiniai – mažėja didėjant objektui.27. Asmeniniai mokesčiai: Pajamų mokestis; piniginių kapitalų pajamų mokestis; kapitalo prieaugio mokestis; korporacijų pelno mokestis; viršpelnio mokestis; paveldėjimo ir dovanojimo mokestis; pagalvės mokestis; soc.darudimo mokestis.28. Realiniai mokesčiai: Verslo mokestis; vertybinių popierių mokestis; pastatų savininkų mokamas mokestis; turto mokestis; žemės mokestis. 29. Finansų kontrolės rūšys: Išankstinė; einamoji; paskesnė kontrolė.30. Kontrolės metodai: Revizija; inspekcija; patikrinimas; stebėjimas.