Finansų teisėMOKESČIAI LIETUVOJE – ISTORINĖ APŽVALGAKursinis darbas
TURINYS
1. Įvadas 22. Mokesčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 43. Mokesčiai Lietuvai esant Carinės Rusijos sudėtyje 113.1. Tiesioginiai mokesčiai 123.2. Netiesioginiai mokesčiai 154. Lietuvos mokesčiai kaizerinės vokiečių okupacijos laikotarpiu 195. Nepriklausomos Lietuvos mokesčiai 215.1. Tiesioginiai mokesčiai 225.2. Netiesioginiai mokesčiai 245.3. Savivaldybių pajamos iš mokesčių 255.4. Rinkliavos 256. Lietuvos okupacijos laikotarpio mokesčiai 277. Išvados 298. Informacinių šaltinių sąrašas 309. Priedai 31
ĮVADAS
Finansų ūkio užuomazga atsirado Rytuose: Babilone, Egipte, Asirijoje. Čia buvo karalius absoliutas, žmonės vergai. Mokesčių atsiradimas siejamas su organizuota žmonių veikla. Šaltiniai, iš kurių monarchas sėmė lėšas valstybei, buvo du: žemė ir žmonių darbas.Senovės Babilone buvo valdovui mokama nuoma už suteiktą žemę. Manoma, kad tai ir yra mokesčių valstybei pradžia. Taip pat mokesčiai galėję atsirasti ir iš nugalėtų tautų mokamų duoklių. Buvo pastebėta, kad nukariautų šalių mokamos duoklės yra nemažas pastovus pajamų šaltinis, taigi jos pradėtos krauti ir savo tautai. Žemė – seniausias ir svarbiausias gamybos veiksnys, tai ir jo mokestis seniausias. Teisingam duoklių nustatymui buvo stengiamasi nustatyti galimą gyventojo pajėgumą. Buvo sudaromi žemės kadastrai (žemė išmatuojama, jos ekonominis potencialas įvertinamas bei nustatomas duoklės dydis kurį privalo mokėti tą žemę valdantis asmuo). Mokesčius rinko valdovo paskirti valdininkai – mokesčių rinkėjai – grūdais. Grūdų sandėliai buvo svarbiausia valstybės iždo dalis.Senovės Egipte žemių naudotojai taip pat privalėjo mokėti valdovui mokesčius bei duokles. Mokestinė politika buvo nepaprastai žiauri. Mokesčiais buvo apkraunamas ne tik turtas, derlius, bet ir visi turimi gyvuliai ir pan. Egiptas taip pat turėjo verslo mokesčius, muitus, palikimo mokesčius.Namų mokestis gimė žemės mokesčio skraistėje ir atsiskyrė nuo jo, kai namai pasirodė pelno objektu. Darbo pelno mokestis ima atsirasti kartu su pelno mokesčiu. Bendrųjų pajamų mokestis yra aukščiausia ir aiškiausia asmens apmokestinimo forma. Jis stengiasi apimti visą asmens pelną, todėl jo svarbiausia ypatybė – visuotinumas, pasireiškiantis tuo, kad:1. jį moka visi be išimčių apmokestinami subjektai;2. jis apima visas gaunamųjų pajamų rūšis.Rinkliavos ir mokesčiai mūsų krašte atsirado įkūrus valstybę. Vientisa mokesčių sistema tada dar neegzistavo. Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Antai pirmykštėje bendruomenėje, kaip minėjau, duoklę rinkdavo nugalėjusios gentys iš nugalėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.Visa tai – istorija, praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.Mūsų tauta turi dabar daug įvairių – kultūrinių, ekonominių ir socialinių problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.
MOKESČIAI LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE
Feodalinės Lietuvos (Lietuvos didžiosios kunigaikštystės) valstybės finansų istorijos pradžia susijusi su Lietuvos suvienijimu dar prieš 1236 metus.Iki XVI amžiaus finansai buvo natūrinio pobūdžio. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduriniais amžiais, kitaip sakant, laisvumas nuo prievolių). Mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Didysis kunigaikštis gaudavo ir mokesčius ir duokles.Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV amžiaus pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį – piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau dar ir XV a. pradžioje Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikotarpiu dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, vištomis, įvairiais žemės ūkio produktais. Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais – sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt.Vytautas Didysis, iškėlęs Lietuvą į aukščiausią politinės galybės laipsnį ir suartinęs ją su krikščionybe ir Vakarų Europa, per visą ilgą savo valdymo laiką – 38m. – uoliai kėlė taip pat ir materialinę jos kultūrą. Ypač stropiai Vytautas žiūrėjo žemės ūkio ir mokesčių, kadangi tuo rėmėsi visas jo valstybės išlaikymas ir karo reikalai.Reali nauda, tenkanti Vytautui buvo mokesčiai, renkami iš žmonių už valdomas žemes, miškus, vandenis. Tai buvo antroji svarbi gyventojų pareiga šalia karinės prievolės. Mokesčius turėjo mokėti mažiausių žemės sklypelių valdytojai, ar iš amatų mintą žmonės. Juos rinkdavo dvaruose gyvenantys vietininkai ir kartu su pelnu pristatydavo didžiajam kunigaikščiui. Mokesčiams rinkti Vytautas turėjo vietininkų ir ten, kur nebuvo jo dvarų, kaip Uždauguvio ir Padnieprės srityse. Kadangi Vytauto laikais vyko persilaužimas tarp natūrinio ir piniginio ūkio, tai mokesčiai buvo mokami natūra ir pinigais. Daugiau buvo mokama natūra: duoklėmis (javais) ir mezlevomis (gyvuliais). Žemaičiai kartais atsilygindavo arkliais. Dauguvos bei Dniepro sričių gyventojai mokesčius mokėjo laukinių žvėrių kailiukais, medumi.Pinigai taip pat buvo įvairūs. Jogailos ir Vytauto valdymo laikais buvo kartais mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai. Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai – tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 – 1390m. (1, 239 – 240.).Duoklių dydis priklausė nuo gauto derliaus, sumedžiotų žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau, todėl apie 1380 metus didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek jie gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai. Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau – nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pavyzdžiui, pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai. (3, 22).
Bajorai ir dvarininkai turėjo finansinių privilegijų ir tik išimtiniais atvejais mokėjo mokesčius. Pagal 1387m. Jogailos duotą privilegiją bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą (3, 28.). Dvasininkų dvarai buvo atleidžiami nuo visų valstybinių mokesčių ir prievolių (3,31.).Mokesčių sistema tobulėjo ir keitėsi, buvo mokama įvairių mokesčių: žagrės, padūmės, pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, miškų, muitų ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių (molio), sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitavium, siūlomas visuomenei finansuoti akcizas. Apmokestinimo vienetai buvo tarnyba (vienas ar keli valstiečių kiemai), dūmas (valstiečio sodyba), valakas (apie 22 ha žemės).Plėtojantis prekiniams – piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotų, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme. Didysis kunigaikštis ir jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios teisės normos nereguliavo. Tik valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos. (3,34.).Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta sureguliuoti ūkinę jų veiklą. Dvarų valdytojai ir seniūnas įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reikalaujama išskirti lauką, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitų lažą, kiti – mokėtų už turimą žemę, mokėtų činčo mokestį – po kapą grašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir pajamų mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare įvairių tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činčo mokestį.Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti. Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo. Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių valstiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles (3, 50.).1557m. balandžio 1d. išleisti Valakų nuostatai, o spalio 20d. – jų pakeitimai. Pagal šiuos nuostatus Valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30 – 33 margus (20 – 21ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti du – trys silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečiams prievoles paskirstydavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, tai yra pagrindinė gamybos prievolė. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras – suskirstyta į 4 rūšis: I rūšies – gera žemė; II – vidutinė; III – bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činčo mokestis – 21, 12, 8, 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po 2 statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, 2 vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai – už blogos ir labai blogos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per savaitę ir 4 dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mokėjo žvejybos mokestį ir už staciją po 2,5 grašio.Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdininkai nedarytų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matininkų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kad šie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po 3 valakus be prievolių.Dėl Valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neatlikimą pirmą kartą baudžiama vieno grašio bauda, už neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesumokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, draudžiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais.Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činčą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osados ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė po tris margus žemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činčo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činčą. Arklininkai turėjo atlikti papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką – už činčą. Šauliai, bebrininkai, barčiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ribas ir kapčius.Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1 – 2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais.1567m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams. Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir bausti piniginėmis baudomis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės turi būti išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. O miestai, nuo Jogailos valdymo metų gavę Magdeburgo miesto teisę, buvo atleisti nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui.1591m. buvo įsteigtas iždo teismas, o 1613m. įsteigiamas iždo tribunolas, veikęs iki 1764m. Jis nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Mokesčius nustatydavo Seimas. Seimo priimami aktai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia status priskirti politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai. Šie reikalai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti – balsų dauguma.XVII a. pirmoje pusėje plėtojant aktyvią užsienio politiką, vadovui reikėjo gauti bajorų pritarimą didinti muitus ir propinacijos (už degtinės varymą ir pardavinėjimą) mokesčius samdytai kariuomenei išlaikyti. Bajorai nuolatos reikalavo, kad mokesčių naštą pirmiausia neštų karališkieji miestai, valstybinės žemės ir net karaliaus stalo dvarai. Jie kėlė reikalavimą visuose pavietuose suvienodinti mokesčius valstybei. Tuo tarpu valstybės biudžetas buvo palyginti nedidelis. Bajorai siekė iš valstybės daugiau gauti ir mažiau duoti. Todėl pagrindinę mokesčių naštą nešė valstybines žemes įdirbantys žmonės – valstybinių dvarų valstiečiai.Privatūs dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių valstybei. Bajorai teigė, kad jų protėviai gavę žemes ir valstiečius už pralietą kraują ginant valstybę. Todėl už žemę jie neturį valstybei jokių pareigų. Iždui ištuštėjus, bajorai buvo priversti Seime patys apsidėti mokesčiais. 1649m. buvo įvestas nedidelis valstybinis padūmės mokestis. Nuo 1676m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu – hiberna. Hibernos mokestis 1775m. buvo panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis. Valstybinių dvarų valdytojai buvo apdėti (nuo 1590m.) kvartos, arba ¼ valstybės dvarų, mokesčiu. XVIIIa. pabaigoje, pritrūkus lėšų, jau buvo renkama dviguba kvarta.Padūmės mokestis, kaip minėjau, jau buvo įvestas 1649m. visame krašte ir privalomas valstiečiams, miestiečiams ir smulkiems dvarams.Bajorai ir dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. ne tik jie patys, bet ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių mokėjimo.Teisė nemokėti mokesčių ir dar daugelis bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1588m. Lietuvos Statutą, kuris įsakmiai garantavo, kad didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo negali skirti nei sidabrinės, nei kuriuo kitu mokesčiu apdėti bajorus, dvasininkus, miestiečius bei jų valdinius. Lietuvos Statutas draudė didžiajam kunigaikščiui įvesti monopolijas arba skirti naujus muitus ar bet kuriuos mokesčius ir rinkliavas be Seimo sutikimo. Kokie nors mokesčiai bajorų valstiečiams tegalėjo būti uždėti tik jų ponams Seime laisvai sutikus. Vis dėlto valstybės reikalai, bajorams patiems nenorint vykti į karą, ne kartą vertė juos seimuose priimti sprendimus apsimokestinti save nuolatiniais mokesčiais. Tai paprastai būdavo vienkartinės arba kelerius metus mokamos rinkliavos, kad surinktų ribotu laiku lėšų karo reikalams. Iškilus labai svarbiam reikalui, bajorai Seime nutardavo apsidėti iš karto keliomis rinkliavomis. Gresiant pavojui ir negalint sušaukti tuoj pat Seimo, minėtas rinkliavas galėjo skirti ir pavietų seimeliai (luominiai vietos valdžios organai). Šios rinkliavos įsigaliodavo tik tame paviete. Nepaprasti nenuolatiniai mokesčiai buvo 1662m. įvesti pagalvės mokesčiai, tuo metu ir vėliau mokami tik sutinkamai su specialiais Seimo nutarimais. Pagalvės mokestis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Jį privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada net ir bajorai. Vėliau šis mokestis įgavo laisvos dovanos formą (subsidum charitativum), nes pats pagalvės terminas atrodė užgaulus bajorams ir vadinamajai jų aukso laisvei. Laisvos dovanos terminas dažniausiai buvo taikomas dvasininkų tarsi gera valia užsidėtai mokesčio sumai.Iš kiekvienos ekonomijos, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės žemės valdos, pajamos ėjo Lenkijos karaliui (po Liublino unijos). Tai buvo jam atlyginimas už Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas, kartu lėšos jo dvarui išlaikyti. Dėl to ekonomija dar buvo vadinama karaliaus stalo dvaru.XVIIIa. nemažą valstybės biudžeto pajamų dalį sudarė propinacijos mokesčiai už degtinės varymą ir pardavimą. Tuo laikotarpiu valstybė, neturėjusi svaiginamųjų gėrimų gamybos ir pardavimo monopolio, ėmė tuos mokesčius didinti. Paskutiniame XVIIIa. ketvirtyje propinacijos pajamų mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų. Dalį pajamų valstybė gaudavo ir iš muitinių, kontroliuodama užsienio prekybą. Bajorai iš esmės muitų nemokėjo. Tik 1764 – 1775 metais buvo įvesti muitai išvežamoms ir įvežamoms prekėms, privalomi visiems, ne tik pirkliams, bet ir bajorams. (5; 76-78.).MOKESČIAI LIETUVAI ESANT CARINĖS RUSIJOS SUDĖTYJE
Kaip žinoma, 1795m. Žečpospolita (kitaip federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, gyvavusi nuo 1569m.) buvo trečią kartą ir galutinai padalinta. Rusijai, Prūsijai ir Austrijai tų metų spalio 24d. Peterburge pasirašius susitarimą, nuo amžių lietuvių gyvenamos žemės iki pat Nemuno buvo prijungtos prie Rusijos.
Lietuva nebeteko ir savo biudžeto, ir savo mokesčių sistemos. Toje Lietuvos dalyje, kuri teko Rusijos imperijai, buvo pradėta įvesti rusiškajai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. Jau 1795m. pradėta ir 1796m. užbaigta mokesčių mokėtojų lietuviškose žemėse revizija (surašymas), o 1800m. duomenų patikslinimui buvo atlikta papildoma revizija. Apmokestinimo vienetu Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, tapo darbo jėga – revizinis žmogus (vyriškos lyties gyventojas).Revizijos paprastai būdavo vykdomos kas 15 metų. Nuo vienos iki kitos revizijos mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Nebuvo atsižvelgiama nei į gyventojų skaičiaus augimą, nei į sumažėjimą – mokesčių bendra suma dvarui ar kitai bendruomenei buvo nustatoma pagal revizinių žmonių skaičių. Iš kiekvieno revizinio žmogaus buvo renkamas vadinamasis pagalvės mokestis. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai privalėjo nuo 1722m. mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į turimą turtą, nei į gaunamas pajamas. Šis mokestis buvo nuolat didinamas.Be to, siekiant daugiau pajamų gauti iš prijungtų žemių, 1811m. gruodžio mėnesio manifeste nurodoma, kad lietuviškų žemių gubernijų mokesčiai sulyginami su Rusijos gubernijų gyventojų mokesčiais, vietoj anksčiau Lietuvoje egzistavusių mokesčių ir įvairių rinkliavų įvedami visoje imperijoje renkami mokesčiai.Už pagalvės mokesčio surinkimą iš baudžiauninkų buvo atsakingas dvarininkas. Jis mokestį pristatydavo pagal baudžiauninkų ekonominį pajėgumą. Po baudžiavos panaikinimo (1861m.) už pagalvės mokesčio nepriemokas galėjo būti iš varžytinių (įstatymo nustatyta tvarka organizuojamas įvairių vertybių pardavimas asmenims, pakėlusiems didžiausią kainą) parduotas valstiečių kilnojamasis turtas. Pagalvės mokestis pirkliams panaikintas 1827m., miestiečiams – 1863m. Vietoje pagalvės mokesčio pirkliai ir miestiečiai pradėjo mokėti pajamų ir turto mokestį.Baudžiavos panaikinimas nepakeitė valstybinės mokesčių sistemos. Be išperkamųjų mokesčių ir rinkliavų valsčiaus, apskrities bei gubernijos reikalams, valstiečiai temokėjo pagalvės mokestį. Buvo reikalaujama ir rinkliavų. Be to, valstiečiai atlikinėjo įvairias natūrines prievoles – taisė kelius, darė pastotes valstybiniams tarnautojams, policijai, kariuomenei vežioti.Skirstant mokesčius ir prievoles, į valstiečių turtą buvo mažai atsižvelgiama, todėl mažažemiai ir bežemiai dar labiau skurdo, didėjo nepriemokos. Senoji mokesčių sistema aiškiai nebepatenkino valstybės iždo interesų. Nuo 1886m. pagalvės mokestis panaikinamas ir buvusiems dvarininkų valstiečiams, o nuo 1887m. – kitiems valstiečiams. Vadinasi, per 1827 – 1887 metus pagalvės mokestis buvo laipsniškai panaikintas visiems mokestiniams luomams.XIXa aštuntame-devintame dešimtmetyje Vilniaus ir Kauno gubernijose iš zemstvų (zemstva – carinės Rusijos gubernijos apskričių savivaldybė) rinkliavų išaugo žemės mokestis. Beje pirmą kartą nuostatai apie prievoles zemstvoms buvo išleisti 1805m. Zemstvų rinkliavos teko pagrindiniams mokesčių mokėtojams, o rinkliavos dydis priklausė nuo zemstvų išlaidų. Didžiausia dalis šių lėšų teko pašto, kelių ir kariniams reikalams, taip pat vietinei valdžiai ir zemstvų policijai išlaikyti. Tokius tiesioginius mokesčius mokėjo valstybei Rusijos imperijos,taip pat ir lietuviškųjų gubernijų gyventojai iki 1862m.Taigi 1875m., ruošiantis panaikinti pagalvės mokestį, buvo įvestas žemės mokestis. Bet kadangi pagalvės mokestis buvo panaikintas tik 1887m., tai valstiečiai dar 12 metų turėjo mokėti ir pagalvės, ir žemės mokestį. Žemės mokesčiu buvo apmokestintos visos žemės. Jis palyginti buvo nedidelis. 1883m. jis davė iždui 7,6 mln.rb. Valstybinio žemės mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo (1909-1913m.) finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms – vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšis.Dvarininkų žemės tebuvo apmokestinamos tik šiuo mokesčiu, tuo tarpu valstiečiai, be šio mokesčio, dar mokėjo didžiulius išperkamuosius mokesčius (žemė turėjo būti išpirkta per 44 metus) ir rinkliavas zemstvų naudai. Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1ha.) XXa. pradžioje teko mokėti maždaug trigubai daugiau žemės mokesčių, negu dvarininkams už privačią žemę (pvz.: Kauno gubernijoje 56 kp. ir 17 kp.), neskaitant po baudžiavos panaikinimo išperkamųjų mokesčių (Kauno gubernijoje 1,25 rb. už dešimtinę), panaikintų 1907m. Lietuviškose gubernijose valstybinis žemės mokestis 1913m. nustatytas 1176 tūkst. rb., o išperkamieji mokesčiai – 172 mln. rb. (nepriemokų).1. TIESIOGINIAI MOKESČIAI
Be valstybinio žemės mokesčio, Rusijos imperijos lietuviškose žemėse buvo renkami ir kiti tiesioginiai mokesčiai – valstybinis verslų, nekilnojamo turto miestuose, taip pat buvo imama piniginių kapitalų pajamų rinkliava. Deja, bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio pirkliams, žemvaldžiams ir pramonininkams apmokestinti, nebuvo, kiti tiesioginiai mokesčiai sudarė tik 5-7,4 proc. iš Lietuvoje mokesčiais gaunamų pajamų. Visi mokesčiai buvo proporciniai (vienodu mokesčiu apmokestinamas visas mokesčio objektas). Išimtis sudarė verslo, imamas iš įmonių, kurių pelnas didesnis kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. (5; 78-80.).1794m. buvo nustatyti atskirų gildijų privalomi kapitalai: I gildija – nuo 16000 iki 50000 rb.; II – nuo 8000 iki 16000 rb., ir III – nuo 2000 iki 8000 rb. Mokestis padidinamas 0,25 proc. nuo paskelbto kapitalo. Buvo didinami ir pirklių mokesčiai. Be to, buvo įvestas didžiulis mokestis už pirklių knygas: I gildijos pirklys per metus privalėjo mokėti 600 rb., II – 300 rb. ir III – 20 rb. Nuo 1816m., sudarant kelių kapitalą, iš pirklių buvo pradėta imti 5 proc. jų mokomų mokesčių rinkliava, o nuo 1818m. tokio pat dydžio rinkliava buvo pradėta imti vandens kelių priežiūrai. Zemstvų reikalams pirkliai privalėjo skirti 0,5 proc. kapitalo mokestį.1812m. vasario 11d. manifestas paskelbė valstiečių prekybinės veiklos, nebūdingos valstiečių ūkiui, apmokestinimą. Valstiečiai, užsiimantys prekyba, priklausomai nuo jos rūšies privalėjo išsipirkti ypatingus liudijimus: bendrai didmeninei prekybai ir biržoje už 2500 rb., vidaus didmeninei prekybai – 400 rb. Be išpirktų prekybinių liudijimų, dar reikėjo mokėti 2 proc. kapitalo mokestį.Iki 1812m. gildijų mokestis sudarė 1,5 proc. kapitalo. Esant nedideliam mokesčiui, net dalis miestiečių įsirašydavo į III gildiją dėl tam tikrų privilegijų. Tačiau didėjantys mokesčiai 1821m. pasiekė 4,5 proc. kapitalo. Dabar jau ne tik miestiečiai nebeįsirašinėjo į gildijas, bet nemaža dalis ir pirklių įvairiais būdais stengėsi išvengti mokesčių. Esant tokiai padėčiai pradėjo mažėti šios rūšies įplaukos į biudžetą. Todėl 1824m. lapkričio 14d. buvo išleistas “papildomas nutarimas apie gildijų sutvarkymą ir kitų luomų prekybą”. Pagal šį nutarimą I-os gildijos pirklys privalėjo mokėti 660rb., II-os – 264rb., III-os gildijos pirklio mokestis buvo susijęs su jo gyvenamąja vieta. Šis įstatymas reiškė iš esmės naują verslų apmokestinimą Rusijoje. Vietoj procentinės rinkliavos nuo paskelbto kapitalo buvo įvestas nuolatinis gildijų mokestis už liudijimą, duodantį teisę prekiauti. Įsigaliojo prekybos ir kitų verslų patentinis apmokestinimas. 1863m. sausio 1d. buvo patvirtintos miestų, miestelių ir posadų nekilnojamojo turto apmokestinimo taisyklės. Šis mokestis pradėtas imti nuo 1863m. liepos 1d., kartu panaikinant pagalvės mokestį miestiečiams bei kai kuriuos kitus vietinius mokesčius, kuriuos mokėjo asmenys, įrašyti į miestiečius. 1865m. vasario 9d. buvo priimtos prekybos teisės ir kitų verslų taisyklės, kurios beveik nesiskyrė nuo 1824m. priimtų taisyklių. Nauja 1865m. prekybos ir verslų taisyklėse buvo tai, kad buvo panaikinta luominė priklausomybė.
Greta minėtų mokesčių tiesioginius mokesčius mokėjo ir prekyba bei kitokiais verslais užsiimantys žmonės. Šie mokesčiai 1860m. sudarė 9,9 proc. visos tiesioginių mokesčių sumos. Prekybos teisės ir kitų verslų mokestis augo gana sparčiai tiek plečiantis prekybai ir verslams, tiek didinant patį mokestį.Pagrindiniai mokesčių mokėtojai buvo valstiečiai. Kitų sluoksnių gyventojų mokami tiesioginiai mokesčiai sudarė nedidelę dalį: prekybos ir kitokių verslų mokestis – 13 proc., dvarininkų žemės tiesioginis apmokestinimas – 4 proc. ir miestų nekilnojamojo turto mokestis – 3 proc.Toks mokesčių paskirstymas stabdė gamybinių santykių vystymąsi Rusijos kaime. Valstiečiai, nešdami didžiausią mokesčių naštą, kuri dažnai buvo nepakeliama, buvo nuskurdę ir užguiti. Itin pražūtingai juos veikė kaimo bendruomenės kolektyvinė atsakomybė už mokesčių sumokėjimą. Ši atsakomybė lėmė tai, kad bendruomenės nariui, kaip mokesčių mokėtojui, nebuvo leidžiama išvykti iš bendruomenės ir imtis kitokių verslų. Tokia tvarka apsunkindavo ir kitų ūkio šakų apsirūpinimą darbo jėga. Iškilo pagalvės ir kitų asmens mokesčių panaikinimo ir naujos mokesčių sistemos įvedimo būtinumas.Kolektyvinė kaimo bendruomenės atsakomybė už mokesčių sumokėjimą išliko iki 1906m. Jos panaikinimui lemiamos įtakos turėjo 1905-1907m. revoliucija Rusijoje.Sparčiai didėjančios valstybės išlaidos reikalavo ir atitinkamų pajamų. Buvo parengtas naujas prekybos ir pramonės papildomo apmokestinimo projektas, kuris numatė dvi rinkliavų rūšis – procentinį ir išdėstomąjį mokesčius.Naujas įstatymas numatė apmokestinti akcines bendroves ir kitas viešos atskaitomybės įmones 3 proc. mokesčių nuo jų gaunamo grynojo pelno, o visoms kitoms įmonėms, išskyrus mokančioms akcizo rinkliavas, buvo nustatyta papildoma išdėstomoji rinkliava.1892m. gruodžio 21d. įstatymas padidino procentinę rinkliavą nuo 3 iki 5 proc., o išdėstomąją – 254 proc. Be to, buvo apmokestintos ir akcines rinkliavas mokančios įmonės.Valstybės išlaidų augimas, iš vienos pusės, ir valdžios nenoras apmokestinti visas gyventojų klases vienodais mokesčiais, iš antros pusės, vertė Finansų ministeriją eiti galiojančių mokesčių bei rinkliavų didinimo keliu. Todėl greta spartaus tiesioginių ir netiesioginių mokesčių didėjimo 1882m. sausio 19d. įstatymu padidinta herbinė rinkliava. 1885m. įvesta piniginių kapitalų pajamų rinkliava. Ši rinkliava palietė kapitalus, įdėtus į vertybinius popierius. 1885m. gegužės 20d. įstatymas numatė visų vertybinių popierių duodamas pajamas apmokestinti 5 proc. mokesčiu. 1886m. pabaigoje buvo įvestas ir geležinkelių akcijų pajamų mokestis. Valstybės garantuotų akcijų pajamos buvo apmokestintos 5 proc., o negarantuotų – 3 proc. mokesčiu.Pateikti atskirų mokesčių ir rinkliavų keitimo pavyzdžiai rodo, kad XIXa. pabaigoje Rusija stengėsi kuo efektyviau išnaudoti visus mokesčių šaltinius, siekdama padengti be galo augančias valstybės išlaidas.Mokesčių sistemos raidos tendencijos Rusijoje ir XXa. pradžioje nepasikeitė – mokesčiai ir toliau buvo didinami tiems patiems mokesčių mokėtojams. Tiesioginiai mokesčiai 1910-1913m. padidėjo 20 proc., o jų dalis paprastose biudžeto pajamose sumažėjo nuo 13 iki 8 proc. 1905m. lapkričio 3d. buvo panaikinti išperkamieji mokesčiai, kurie kasmet biudžetui duodavo apie 80mln.rb. Panaikinus šį mokestį, kiti tiesioginiai mokesčiai – valstybės žemės mokestis, valstybinis verslų mokestis, nekilnojamojo turto miestuose mokestis ir piniginių kapitalų pajamų rinkliava, – liko nepakitę, jei nepaisysime to, kad buvo nuolatos didinami, kadangi XXa. prasidėjo kartu su ekonomine krize, kurią dar labiau pagilino rusų – japonų karas bei 1905-1907 revoliucija. Visi minėti įvykiai sukėlė gilią finansų krizę, kurią įveikti įstengė tik su užsienio pagalba – 1906m. iš Prancūzijos biržos gavo 843mln.rb. paskolą.Sunki ekonominė padėtis vertė ieškoti vis didesnių lėšų šaltinių šalies viduje. Pažangūs visuomenės veikėjai siūlė įvesti vieningą pajamų mokestį. Tačiau priešinantis buržuazijai ir dvarininkams šis mokestis buvo įvestas tik 1916m., kai karo padėtis privertė Rusijos valdžią nepaisyti klasinių interesų ir apmokestinti visų luomų gyventojų pajamas. (6;36-38.).2. NETIESIOGINIAI MOKESČIAI IR RINKLIAVOSRusijos biudžeto pajamose pagrindinę dalį sudarė netiesioginiai (neančdėliniai) mokesčiai. Tai valstybės monopoliai, akcizai ir muitai bei kiti mokesčiai ir rinkliavos. Netiesioginiai mokesčiai Rusijoje buvo gana paplitę: 1840m. jie davė 87,7 mln.rb., o 1860m. – jau 182,8 mln.rb. ir sudarė 60,2 proc. visų valstybės pajamų. Didžiausias pajamas valstybės iždui duodavo alkoholinių gėrimų pardavinėjimo valstybės monopolis, kuris dažnai būdavo perleidžiamas atpirkėjams. Šis pajamų šaltinis tiek iki baudžiavos panaikinimo, tiek ir po panaikinimo biudžetui duodavo apie trečdalį jo pajamų. 1825-1860m. parduoto alkoholio suma, tenkanti vienam gyventojui, išaugo nuo 0,76 rb. iki 1,84rb.Augant išlaidoms ir nuolatos trūkstant pajamų valstybė, tikėdamasi daugiau pajamų gauti iš alkoholinių gėrimų pardavinėjimo, 1817m. išleido ypatingą įsaką, pagal kurį nuo 1819m. į valstybės žinią turėjo perduoti degtinės pardavinėjimas, spirito gamyba bei supirkimas iš privačių gamintojų. Iš pradžių iždas gavo nemaža pajamų, bet greitai degtinės gamyboje prasidėjo betvarkė – vogimai, išeikvojimai. Pajamų sumažėjimas paskatino valdžią vėl pereiti prie atpirkimų sistemos.1847m. degtinės pardavinėjimo sistema vėl keičiama, – įvedamas dar ir akcizas. Dabar iš atpirkėjų valstybė gaudavo dvejopas pajamas: už didmeninio ir mažmeninio degtinės pardavimo monopolį ir akcizą – už užeigų laikymą bei degtinės pardavinėjimą.Privilegijuotose gubernijose, tarp kurių buvo ir Kauno bei Vilniaus gubernijos, alkoholinių gėrimų pardavinėjimo sistema buvo truputį kitokia. Čia veikė akcizo – atperkamoji sistema, o pagal 1851m. “gėrimų nuostatus” mokestis už degtinės gamybą ir vidaus rinkliavas buvo pakeistas bendru mokesčiu – akcizu už degtinės gamybą iš grūdų. Mažmeninėje prekyboje pasiliko atperkamoji sistema, kuri čia, kaip ir visoje imperijoje, buvo panaikinta nuo 1863m. sausio 1d.Petras I valstybės monopolį įvedė ir tabako dirbinių gamybai, prekybai, net tabako auginimui. Tačiau šis monopolis ne tik jokių pajamų valstybės iždui nedavė, bet kasmet atnešdavo nemaža nuostolių. Todėl neilgai trukus jo buvo atsisakyta, ir valstybė kurį laiką nebesikišo į tabako auginimo, jo dirbinių gamybos ir prekybos reikalus. Imta net globoti tabako augintojus, gamintojus ir prekiautojus. Šios priemonės paskatino tabako auginimo plėtimą, kartu ir tabako dirbinių gamybą bei jo vartojimą.Vyriausybė, numatydama gauti iš šios srities pajamų, 1838m. kovo 31d. išleido nurodymą imti akcizo mokestį iš tabako dirbinių gamintojų, pabrėžiant, kad tabakas yra prabangos dalykas ir jo vartojimas nėra būtinas. Banderolių pavidalo akcizą turėjo pirkti uostomojo ir rūkomojo tabako gamintojai. Tuo metu akcizas mažmeninėje tabako kainoje sudarydavo ne mažiau kaip 20 proc.Rusijos biudžeto pajamose nemažą dalį sudarė muitai: 1825m. – 12,2 proc., 1830m. – 15,6, 1835m., – 15,4, 1840m. – 17,0, 1845m, – 16,5, 1850m. – 14,9, 1855m. – 8, 1860m. – 10,9 proc. visų biudžeto pajamų. Itin aukšti muitai buvo nustatyti 1822 – 1842m., kai buvo įgyvendinta finansų ministro E.Kankrino politika. Jos tikslas buvo apsaugoti savą pramonę nuo užsienio gaminių konkurencijos, o kartu ir gauti nemažas įplaukas į biudžetą. Todėl labai aukšti muitai buvo ir toms prekėms, kurios nebuvo gaminamos Rusijoje, matyt, turint tikslą, kad bus pradėtos gaminti. Nuo 1843m. naujas finansų ministras F.Vrončenka pradėjo palaipsniui mažinti muitų tarifus, o ypač pradėjus vienodinti imperijos ir Lenkijos karalystės muitų tarifus. Lenkijos karalystėje muitų tarifai buvo gerokai mažesni, negu Rusijoje, todėl Lenkija buvo suinteresuota, kad Rusijoje kai kurių prekių muitai būtų sumažinti. Tai buvo padaryta 1850m., patvirtinus naujus muitų tarifus. Greta netiesioginių mokesčių, Rusijos imperijoje buvo imamos rinkliavos už sutarčių, sandėrių bei kitokių aktų sudarymą, dokumentų išdavimą, už įvairias paslaugas. Plačiausiai paplitę buvo herbinė rinkliava, žemės nuosavybę patvirtinančių aktų sudarymo, pasų išdavimo, laivininkystės ir plentų bei kitos rinkliavos.Herbinė rinkliava Rusijoje buvo įvesta 1699m. sausio 23d. įsaku, kuris nurodė, kad visose Maskvos valstybinėse žinybose, visuose kituose miestuose, valsčiuose ir visur kitur, kur yra valstybinių žinybų būstinės, privalo būti trijų rūšių popieriaus su Maskvos valstybės herbu.Baudžiavos panaikinimo išvakarėse herbinė rinkliava valstybės iždui duodavo apie 5mln.rb. pajamų.Pasai Rusijoje buvo įvesti Petro I 1719m. spalio 30d. įsaku. Pasų įvedimas turėjo tiesioginį ryšį su pagalvės mokesčio įvedimu.Didinant kitus mokesčius buvo didinama ir rinkliava už pasų išdavimą. 1820m. už metinio paso išdavimą miestiečiui ar valstiečiui jau reikėjo mokėti 6 rb. Už pasą trims metams – 30 rb., o penkeriems – 70 rb.Įvedus tokį didelį mokestį už pasus įsakas buvo nuolat pažeidinėjamas – žmonės vengė išsiimti pasus. Todėl 1825m. buvo numatyta ižduoti pasus ne ilgesniam kaip trijų metų laikotarpiui, už metinį pasą imant 5 rb., už dvimetį – 10 rb. ir už trimetį– 15 rb. mokestį.Baudžiavos panaikinimo išvakarėse rinkliava už pasų išdavimą valstybės iždui davė apie 1,5 mln.rb. pajamų.Be minėtų rinkliavų ir mokesčių, šiek tie pajamų valstybei duodavo herbinis mokestis, imamas vietoj herbinės rinkliavos, kai naudojamas ne herbinis, o paprastas popierius. Šis mokestis buvo reguliuojamas kartu su herbinės rinkliavos reguliavimu.Be herbinio mokesčio, dar paminėti ir kai kurie kiti pajamų šaltiniai; išskaitymai pensijų kapitalui sudaryti, mokesčiai už matininkų planus ir knygas, už ginklų laikymą, draudimo rinkliava, pabaudos.Visi išvardinti tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai ir rinkliavos sudarė didžiąją – apie 80 proc. – valstybės pajamų dalį.1862m. finansų reforma palietė ir tabako gamybos apmokestinimą. Buvo įvestas banderolinis mokestis, gerokai padidinęs mokestį už tabako gamybą, o tuo pačiu ir jo mažmeninę kainą. 1862m. finansų reforma numatė žymų akcizo padidinimą už cukraus gamybą. Ši reforma plataus vartojimo prekių gamybos srityje numatė atpirkimo teisės panaikinimą ir perėjimą prie akcizinės apmokestinimo sistemos. Buvo pereita prie grynai akcizinio alkoholinių gėrimų, cukraus ir tabako gamybos apmokestinimo. 1862m. ir druskos regalija buvo pakeista akcizine sistema. Nebebuvo atiduota atpirkėjams degtukų ir naftos produktų gamyba.Valstybės pajamos iš netiesioginių mokesčių didėjo ne tik augant akcizuojamų prekių gamybai bei plėtojantis importui ir eksportui, bet svarbiausia valstybei nuolatos didinant akcizus ir muitus.1885m. padidinamas spiritui ir degtinei akcizas nuo 8 iki 9 kp. už laipsnį, o 1887m. – iki 9,5 kp. ir 1892m. – iki 10 kp. 1892m. 50 proc. padidinamas akcizas už alų. Be to, buvo ženkliai sumažintas anksčiau atleistų nuo akcizo mokėjimo spirito varyklų skaičius.1886m. birželio 3d. įstatymu buvo įvestas akcizas mielių gamintojams. Nuo 1886m. rugsėjo 1d. už presuotų mielių svarą buvo pradėtas imti 10 kp. akcizas.1888m. sausio 4d. įstatymas numatė įvesti akcizą ir patentinį mokestį degtukų gamybai. Už degtukų dėžutę su 75 degtukais buvo nustatytas 0,25 kp. akcizas.1900m. birželio 10d. įstatymas pakeitė alaus daryklų apmokestinimo taisykles, padidinant akcizo mokestį.Pagrindinį vaidmenį Rusijos biudžeto pajamose 1900m –1913m. tebevaidino netiesioginiai mokesčiai, kurie 1913m. pasiekė 1842 mln.rb. ir sudarė 53,7 proc. visų biudžeto pajamų. (6;34-38.).LIETUVOS MOKESČIAI KAIZERINĖS VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPIU
1914m. rugpjūčio 1d. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Per visą Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo vokiečių okupuota ir pasiliko karo veiksmų zona iki karo pabaigos. Nuo pat pirmųjų užgrobimo dienų visose Lietuvos vietose valdžios aparatas buvo sukomplektuotas iš vokiečių. Apie galiojusią mokesčių nustatymo ir rinkimo tvarką, kaizerinei vokiečių armijai okupavus Lietuvą žinių yra palyginti nedaug. Užkariautojai praktiškai pasisavindavo arba rekvizuodavo (paimdavo asmenų turtą karinės valdžios organų nutarimu) viską, kas jiems pakliuvo po ranka: metalo dirbinius, maisto produktus. Pavyzdžiui buvo rekvizuotas 1915m. derlius, netgi 1914m. derliaus likučiai. (5;80-81.).Kaizerinės vokiečių okupacijos laikotarpiu finansų reikalus tvarkė Vyriausiojo rytų Vado Finansų valdyba (Finanzverwaltung der Oberbefehlhabers Ost). Okupuotos šalies finansai pirmiausia iš dalies, o nuo 1917m. liepos 1d. galutinai atskiriami nuo kariuomenės finansų. Okupuotoji šalis privalėjo išlaikyti okupacinę valdžią bei padengti kitas tos valdžios numatytas išlaidas. Pagrindinės kasos įplaukos 1916m. vasario 1d. buvo 75 mln. markių (Lietuva užėmė daugiau kaip pusę (Das Land ober Ost) ploto ir turėjo 2/3 gyventojų). Mokesčių sistema sukurta tokia, kad ji būtų įprasta vokiečių finansų darbuotojams ir atitiktų tarptautinės teisės normas. Mokesčių forma buvo priartinta prie Prūsijos mokesčių, kartu siekiama išlaikyti tam tikrą panašumą su buvusiais carinės Rusijos mokesčiais. 1915m. lapkričio 20d. įvedami šie mokesčiai:1. Žemės (Grund Steuer)(proporcinis po 50 fenigių už ha arba 54.5 fenigio už dešimtinę žemės, t.y 3-6 kartus didesnis už buvusį);2. Nuomos arba nuomos vertės (Miet Oder Mietwersteuer)(progresinis 3-6 proc.);3. Prekybos bei pramonės verslo (Handels und Gewerb- steuer)(2-6proc.) imamas miesto vietovėse už sklypus. Jį mokėjo ne tik pirkliai ir pramonininkai, bet ir laisvų profesijų žmonės (dailininkai, gydytojai, advokatai, vaistininkai).Atgaivinama pagalvinė (1916m. po 6 markes ir 1918m. po 8 markes per metus), imama iš kiekvieno 15-60 metų vyro. Ypač nepopuliarus buvo šunų mokestis (po 10 markių už šunį kaime ir po 30 markių mieste), kurio pasekoje visi šunys buvo išnaikinti. Tiesioginių mokesčių įplaukos 1916m. sudarė 9.3 mln.rb.Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai (degtinės, tabako, degtukų, sacharino, cukraus ir kt.), akcizai, muitai. Ypač svarbūs buvo fiskaliniai monopoliai. Vien iš papirosų fiskalinio monopolio 1916m. Rytų krašte gauta apie 8.5 mln. markių, tai yra 2.5 karto daugiau negu iš žemės mokesčio ir 3 kartus daugiau negu iš pagalvinės. Iš degtinės monopolio, nors degtinės trūko, 1916m. gauta beveik 900 tūkst. markių. Įvestas druskos monopolis kartu su įvežamuoju druskos muitu ir sumažintas jos kontingentas bei nustatyta oficialiai aukšta kaina – 29 fenigiai už svarą, tai yra dvigubai didesnė kaip duonai. Degtukų akcizas sudarė daugiau kaip pusę degtukų kainos. Išnykus tokioms akcizų apmokestinamoms prekėms kaip žibalas, mielės, savaime išnyko ir jų akcizai. Nors muitų reikšmė ir sumažėjo, bet jie davė daugiau kaip pusė visų netiesioginių mokesčių įplaukų. O netiesioginių mokesčių įplaukos 4 kartus buvo didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas. Be šių mokesčių dar buvo įvestas žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos, kontribucijos (lyg ir reparacijos už rusų kariuomenės padarytus nuostolius Vokietijai), baudos, rekvizicijos, kurių iš Lietuvos buvo paimta maždaug už 340 mln. aukso markių.Remiantis atskirų šaltinių duomenimis, galima padaryti išvadą, kad okupacinės valdžios imami valstybiniai mokesčiai natūra ir pinigais, rekvizicijos sunkia našta užgriuvo Lietuvos gyventojus. (5; 81.).
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKESČIAI
Apie kryptingą darbą nuo pirmųjų Lietuvos valstybingumo ir ekonominio savarankiškumo įtvirtinimo metų rengiant ir leidžiant įstatymus, kitus norminius aktus mokesčių ir rinkliavų klausimais, siekiant užtikrinti biudžeto pajamas ir formuoti ūkinių subjektų verslišką veiklą, akivaizdžiai byloja lentelės duomenys (priedas nr.1). Ši lentelė parodo, kiek daug ir nuosekliai, kryptingai buvo dirbama mokesčių sistemos kūrimo srityje per pirmuosius dvejus nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, kol padėtis buvo nestabili, kol jauna Lietuvos valstybė dar neturėjo savo valiutos.
Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918m. lapkričio 11d. patvirtintas finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo vyriausias mokesčių prižiūrėtojas. Miestuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai. 1919m. sausio 23d. Ministrų kabineto įsakymu įvesti mokesčiai, kurie buvo imami carinės Rusijos laikais:1. žemės mokestis,2. pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis,3. nekilnojamojo turto miestuose mokestis,4. paprastasis žyminis mokestis.Prie valstybinių mokesčių galėjo būti pridedami ir savivaldybių mokesčiai. Atskirai įvesti ir kiti mokesčiai: palaikų mokestis; progresyvinis mokestis labdarystės tikslams nuo pramogų ir pasilinksminimų; draudžiamojo turto mokestis; parduodamo miško mokestis.Daugiausia tiesioginių pajamų gauta iš žemės ūkio ir miško mokesčių, prekybos ir pramonės mokesčio (1917-1919m. – 75 proc. ir 24 proc.; 1920m. – 74 proc. ir 25 proc.; 1921m. – 59 proc. ir 36 proc.).Valstybės pajamas 1918-1928m. atspindi lentelė: Pirma lentelėSkyriai tūkst. auksinų tūkst. litų 1918-19 1920 1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1928Tiesioginiai mokesčiai 14962.6 34470.3 75872.6 7764.3 32575.3 33926.1 32695.8 32762.9 36558.3 35621.5Netiesioginiai mokesčiai 34206.5 209626.2 343125.3 30065.8 63786.0 98453.2 108895.8 101347.0 110927.1 123510.4Papildomieji mokesčiai 1971.2 15006.3 34755.8 3020.1 7463.7 14954.5 16078.1 11007.3 10374.4 10358.0Rinkliavos 1116.6 6896.2 12883.3 1515.3 5374.6 7901.9 7450.8 7785.8 9161.2 10213.2Lietuvos valstybės iždo įplaukų iš mokesčių struktūrą1923-1939 metais atspindi lentelė (priedas nr.3).1. TIESIOGINIAI MOKESČIAI
Visų tiesioginių mokesčių pajamų plaukimas Lietuvoje plėtojosi lentelėje nurodytu būdu (Priedas Nr.2., tūkstančiais). Lietuvos tiesioginių mokesčių sistema yra perimta iš rusų. Tai yra realinė mokesčių sistema, kuri stengiasi paliesti ne asmenį su visu jo ūkiškojo veikimo pelnu, bet atskirus daiktus arba veikimo aktus, neatsižvelgiant į savininką.Buvo šie tiesioginiai mokesčiai:I. Žemės mokestis. Jis apmokestino visą naudojamą žemę ir mišką. Tikslus žemės arba žemės ūkio pelno apmokestinimas galimas tik arba turint žemės kadastrą, arba įvedant pelno deklaraciją. Lietuvoje pradedant 1926m. atliekamas žemės rūšiavimas, ir juo pasiremiant galima sudaryti šiokį tokį žemės kadastrą. Ligi 1928m. pabaigos išrūšiuota apie 2mln. žemės, t.y. apie 55 proc. naudojamo žemės ploto; liko rūšiuoti dar apie 2/3 viso ploto, išskyrus miškus. Iki 1929m. sausio 1d. Lietuvoje žemės rūšiavimo darbams išleista 705tūkst. litų.Iki 1923m. sausio 1d. visos apmokestinamos žemės buvo skirstomos valsčiais į keturis skyrius, tokiu būdu, kad visa bet kurio valsčiaus žemė įeidavo į vieną skyrių. Šį suskirstymą tvirtino finansų ministras, bet faktiškai žemę paskirstydavo skyriais savo nuožiūra apskričių mokesčių komisijos. Paskirstymo pagrindu buvo imamas žemės derlingumas ir žemės vertė vidutiniška pardavimo kaina, bet nustatymas žemės derlingumo ir vidutinių kainų nebuvo daromas. Taigi žemės apmokestinimas buvo grynai išorinis, ištisais valsčiais. 1923m. įstatymu žemės suskirstomos keturiomis rūšimis. Kiekviena rūšis skirstoma dar skyriais. Kiekvieno ūkio žemei nustatoma rūšis, o ne ištisam valsčiui, kaip buvo daroma seniau. Atskiroms rūšims nustatytas toks mokestis:I rūšis – 9 litaiII rūšis – 7 lt. 50 cnt.III rūšis – 5 lt.IV rūšis – 1 lt. 50 cnt.Taigi 1923m. įstatymas įvedė žymų žemės mokesčio patobulinimą. Bet mokestis liko dar gana šiurkštus. Be savivaldybės mokesčių, iki 1923m., iš žemės ūkio buvo imama daug sunkių rekvizicijų krašto apsaugos, ligoninių, kalėjimų, pabėgėlių punktų ir nukentėjusių nuo karo gyventojų reikalams.Privatiniai miškai, senesni kaip 20 metų, skiriami į 4 mokesčių rūšį. Be to, nuo 1920m. sausio 1d. parduodant mišką iš savininkų imama 8 proc. valstybinio mokesčio nuo gaunamos sumos priedo apskričių ir 20 proc. – valsčių savivaldybių naudai. Ši miško mokesčių forma žymiai pabrangino medį ir vietos vartojimui.Žemės mokesčio 1925-1928 metais surinktos lėšos nurodomos lentelėje (tūkst.):
Antra lentelė 1925 1926 1927 1928Valstybės 18688.2 17960.1 18759.8 17600.0Savivaldybių 4520.2 4180.0 4120.3 5500.0Viso 23208.4 22140.1 22880.1 23100.0II. Nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje imamas nuo privatinių trobesių miestuose. Mokestis nustatomas, kaip dažniausia ir kituose kraštuose, pagal vidutinišką nuomą, būtent nuo bendrojo pelno imama 10 proc. mokesčio. Apmokestinamam pelnui nustatyti kas 5 metai daromas turtų surašymas. Jei kurio turto pelno negalima nustatyti iš nuomos, tai grynasis pelnas laikomas lygiu 10 proc. turto vertės, kuri nustatoma pagal draudimo, hipotekos įkainavimus, taip pat atsižvelgiant į pardavimo kainas.Nekilnojamojo turto mokesčio surenkama (tūkst.):
Trečia lentelė 1925 1926 1927 1928Valstybės 3773.3 4487.2 4827.6 4942.5Savivaldybių 1275.0 1608.5 2257.7 2418.9 Viso 5058.3 6095.7 7085.3 7611.4
III. Prekybos ir pramonės mokesčiai (verslo mokesčiai). Jie skirstomi:a) Pagrindinis verslo mokestis (patentinis mokestis), perimtas iš rusų. Visos prekybos įstaigos patentų atžvilgiu skirstomos į 5 rūšis, pramonės – į 8 rūšis. Patentų kainos nustatytos įstatyme: prekybos įmonėms nuo 20 iki 2500 litų, pramonės – nuo 10 iki 7500 litų metams.b) Pridedamasis mokestis nuo prekybos ir pramonės įstaigų. Šis mokestis sudarė nuo 50 iki 300 proc. pagrindinio patentinio mokesčio, žiūrint įmonių ir verslų rūšies. Nuo 1924m. sausio 1d. šis mokestis panaikintas ir įvestas Prekybos, pramonės, kredito ir amato įstaigų pelno mokestis. Pagal šį įstatymą, neapyskaitinės įmonės moka mokestį nuo gryno pelno, apyskaitinės – nuo pelno, artimo grynajam pelnui. Mokant pagrindinį mokestį pagal išorinius požymius pramonės įmonės buvo suskirstytos į devynias grupes, prekybos – į penkias. Verslo pelno mokestis buvo apskaičiuojamas pagal įmonės gautą metinį pelną. Dauguma įmonių mokėjo mokestį nuo vidutiniško pelno. Jį nustatydavo mokesčių komisijos, naudodamosi vidutiniško pelningumo lentele, Vyriausiosios mokesčių komisijos paruošta kiekvieniems metams. Prekybos ir pramonės mokesčių 1925-1928 metais buvo surenkama (tūkst.):
Ketvirta lentelė 1925 1926 1927 1928Valstybės 8058.2 7924.9 87573.3 9540.0 Savivaldybių 4968.0 3477.9 3366.0 3645.3Viso 13026.2 11402.8 12123.3 13185.3
IV. Paveldėjimo mokesčiai. Jie apmokestina turtą tada, kai jis, pagal testamentą arba įstatymą, pereina į svetimas rankas. Nuo mokesčio atleidžiama:a) jei turtas atitenka valstybės, mokslo, labdaros ar religijos įstaigoms; b) jei turtas yra namų reikmuo, neduodąs pelno ir neskirtas prekybos bei pramonės tikslams; c) jei turto vertė nedidesnė už 5000 litų; d) jei įgyjamas žemės ūkio turtas paveldėjimo teise pereina iš vyro žmonai arba atvirkščiai, tiesioginiams žemesniosios linijos įpėdiniams, taip pat ir įvaikiams, ir aukštesniosios linijos giminėms.V. Laisvųjų profesijų mokestis – tai rinkliava už leidimus užsiimti privatine advokatūra. Laisvųjų profesijų pelnas mokesčiais nebuvo apdedamas.VI. Privatinių kapitalų mokestis, šalia žemės ir nekilnojamojo mokesčio apima skolinamuosius kapitalus. Akcijos šiuo mokesčiu nebuvo apmokestinamos. (11; 182-186).
2. NETEISIOGINIAI MOKESČIAI
Lietuvos netiesioginių mokesčių pajamos 1918-1928 metais nurodytos lentelėje (priedas nr.4). Tuo metu egzistavo šie netiesioginiai mokesčiai:1) Gėrimams pardavinėti akcizo mokestis imamas nuo spirito ir jo gaminių, nuo alaus, nuo užsienio ir vietinių vaisvynių. Nuo vieno laipsnio vietinės gamybos spirito buvo imama iki 1925m. 55 centai akcizo, vėliau mokestis pakeltas iki 80 centų, o nuo 1925 metų – iki lito. Nuo denatūruoto spirito buvo imama mažiau. Veikiant spirito monopoliui akcizo pajamos gaunamos tik iš įvairių revizijų spirito nepriteklių. Nuo užsienietiško nevaisvynio spirito, nežiūrint jo stiprumo, buvo imama 5 litai už litrą iki 1925m., o nuo to laiko – 20 litų.Akcizo mokestis nuo alaus siekia 1 litą 23 centus nuo kibiro arba 15 centų nuo karštos misos litro. Alaus akcizo pajamos iki 1926m mažėjo, o 1927m. vėl pradėjo kilti. Užsienio vynas apdedamas mokesčių banderolėmis, kurių kaina vynui 2 litai už litrą, šampanui – 8 litai. Už gaminamus pardavinėti krašto vaisvynius akcizo mokestis banderolėmis siekia nuo litro 20 centų. 1928m. panaikinti akcizai užsienio prekėms.
2) Tabako mokesčiai susideda iš: tabako fabrikų pagrindinio patentinio mokesčio, papildomojo mokesčio, Lietuvoje gaminamo tabako akcizo mokesčio, tabakui ir jo gaminiams pardavinėti akcizo mokesčio, įvežamo iš užsienio tabako ir jo gaminių akcizo mokesčio.Valstybinės degtinės monopolis veikė Lietuvoje nuo 1923m. Monopolinių gėrimų prekyba buvo pavesta privatinei iniciatyvai, o valstybė nustatytomis kainomis supirkdavo pagamintą spiritą iš privatinių fabrikų ir pardavinėjo iš savo sandėlių urmu. Smuklės ir restoranai galėjo pardavinėti monopolinius gėrimus iš atkimštų butelių laisvomis kainomis, bet už tai turėjo mokėti specialų patentinį mokestį: Kaune – 2000 lt, o kituose miestuose – 1500 lt metams.3) Muitų pajamos susidarė iš išvežamųjų ir įvežamųjų muitų. Svarbiausias pajamų šaltinis buvo įvežamieji muitai. Kasmet jų tarifai keisdavosi. Iki 1924m. muitų rinkliava buvo imama sistema ad valorem, tai yra nuo prekių kainos. Tik 1924m. gimė nauja muitų politika, kuri buvo nustatyta Gruodžio 19d. įstatyme. Buvo pakeista muitų rinkliavos sistema, įvedant specialius tarifus nuo prekių rūšies. (11,185-192).3. SAVIVALDYBIŲ PAJAMOS IŠ MOKESČIŲ
Lietuvos savivaldybių finansai pradėjo plėtotis kartu su valstybės finansais po to, kai Vidaus Reikalų Ministerija nustatė savivaldybių administracinį sutvarkymą.1924m. liepos 30d. Seimas priėmė “savivaldybių mokesčių įstatymą”, kuris plačiau sutvarkė savivaldybių mokesčius. Savivaldybių mokesčius galima pavaizduoti schematiškai (priedas nr. 5). Be mokesčių, savivaldybės turi pajamų ir iš savo turto bei įmonių.(11; 196).
4. RINKLIAVOS
Be rinkliavos pobūdžio žyminio mokesčio (imant už turto savininko pasikeitimo aktus bei įvairius sandorius po 1 proc. nuo sandorio sumos) buvo imamos ir vekselinio žyminio mokesčio (po 25 cnt. Nuo 100 lt vekselio sumos), teismo, plentų ir vieškelių, uostų ir vandens kelių, mokslapinigių, patentų ir kitos rinkliavos. 1936-1938m. jų gauta po 19-25 mln.lt. per metus. Egzistavusios rinkliavos nurodytos lentelėje (priedas nr. 6).
LIETUVOS OKUPACIJOS LAIKOTARPIO MOKESČIAI
1940m. viduryje Lietuvą klastingai okupavo Sovietų Sąjunga. Po nacionalizacijos smarkiai sumažėjus privačiam ūkio sektoriui ir padidėjus socialistiniam ūkio sektoriui, iš esmės pasikeitė ir finansai, įgyvendinant nuožmią klasinę politiką. Jau vadinamoji liaudies vyriausybė pakeitė ankstesnį darbo pajamų mokestį, panaikino muitus iš kitų tarybinių respublikų įvežamoms prekėms. Darbo valstiečiai (nenaudoją nuolatos samdinių) atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir pabaudų. Turtingiesiems, kapitalistiniams elementams, mokesčiai didinami, kartu priverstinai išieškant nesumokėtus senuosius mokesčius.1940m. lapkričio mėnesį privačioms prekybos bei pramonės įmonėms 50-100 proc. padidintas verslo pelno mokestis už 1940 metus ir su samdomais darbininkais dirbantiems amatininkams – 25 proc. Nacionalizuotų įmonių savininkai iki 1941m. sausio 1d. turėjo sumokėti padidintą verslo pelno mokestį. Nuo 1940m. lapkričio 25d. socialistinio ūkio sektoriaus apmokestinimas atskiriamas nuo privataus sektoriaus apmokestinimo, panaikinant socialistiniam ūkiui verslo mokesčius, akcizus, patentinį ir kitus. Vietoj jų įvedami nauji, su sovietine mokesčių sistema suderinti mokesčiai:1) apyvartos mokestis ir atsiskaitymai iš pelno – valstybinėms įmonėms ir organizacijoms;2) apyvartos ir pajamų mokesčiai – kooperatinėms įmonėms ir organizacijoms.Nuo 1941m. sausio 1d. pajamų mokestis kapitalistiniams elementams nustatytas beveik dvigubai didesnis (4-60 proc.) nei kooperatiniam sektoriui (1-38 proc.). Privatus sektorius dar turėjo mokėti verslo mokestį ir padidintą rinkliavą butų statybos ir kultūros reikalams.Nuo 1940m. lapkričio 10d. vietoj panaikinto gyventojų darbo pajamų mokesčio, išskaitymų valstybės biudžetui subalansuoti, butų mokesčių ir kitų įvedamas Sovietų Sąjungoje veikiąs pajamų mokestis ir rinkliava butų statybos bei kultūros reikalams.1940m. padidinamas žemės mokestis didesniems ūkiams nuo 30 iki 40ha – 100 proc., nuo 40 iki 50ha – 150 proc., daugiau kaip 50ha,- 200proc. Padidintas mokestis ir mažesniems ūkiams, nuolat naudojusiems samdytą darbo jėgą. Darbo valstiečiai atleisti nuo dar nesumokėtų išperkamųjų mokesčių, nurašytos skolos nacionalizuotiems bankams. 1941 metų gegužės mėnesį žemės mokestis pakeičiamas griežtos progresijos 0.9-55 proc. žemės ūkio mokesčiu, artimu pajamų mokesčiui. Šis mokestis žemės ūkio kolektyvizacijai paskatinti 20 proc. sumažinamas bendro žemės dirbimo draugijų nariams.1944-1945 metais Lietuvą vėl užėmus Raudonajai armijai, jos finansai sudarė sudėtinę Sovietų Sąjungos finansų sistemos dalį.Pokariniu laikotarpiu keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis, siekiant jį suprastinti ir paversti pajamų mokesčiu ekonomine prasmeGyventojų mokesčius daugiausia sudarė pajamų mokestis, kurį mokėjo samdomąjį darbą dirbę miestų ir kaimų gyventojai, ir žemės ūkio mokestis, kurį mokėjo kaimo vietovėse turėję žemės ūkio sklypus gyventojai. Dar buvo imamas viengungių, vienišų ir mažašeimių SSRS piliečių mokestis. Lietuvoje žemės ūkio mokestis buvo imamas didinama laipsniška progresija (1952m. kolūkiečiams nuo 12 proc. nuo pirmųjų 2000 rb. normatyviniu metodu nustatytų pajamų iki 48 proc. nuo pajamų dalies, viršijančios 8000rb.). Individualiesiems valstiečiams mokesčio tarifai buvo nustatyti dvigubai didesni. Toks mokestis ir finansiškai vertė valstiečius stoti į kolūkius. Gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokariniu laikotarpiu buvo mažinami. 1946m. panaikintas karo mokestis, 1953m. iš esmės pertvarkomas žemės ūkio mokestis, nuo 1958m. panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei; nuo 1957m. nebeimami bei sumažinami pajamų, taip pat viengungių, vienišų ir mažašeimių SSRS piliečių mokestis iš mažas pajamas gaunančių piliečių; nuo 1958m. nebeimamas šis mokestis iš asmenų, turinčių vaikų bei vienišų motinų.. 1960m. nutarta laipsniškai iki 1965m. panaikinti pajamų, viengungių, vienišų ir mažašeimių mokesčius darbininkų bei tarnautojų darbo užmokesčiui. Bet nuo 1962m. atleidimo nuo mokesčių terminai buvo perkelti ir, neskaitant dalinių lengvatų, neįvykdyti. Gyventojų pajamų mokestis (neapmokestinamasis minimumas – 70 rb. per mėnesį) – laipsniškos progresijos mokestis (nuo 0.35 iki 13 proc. tai pajamų daliai, kuri viršija 100rb.). Ne kartą pakeisti nuo 1981m. imami tokie vietiniai mokesčiai: trobesių ir žemės savininkų mokestis, transporto priemonių savininkų mokestis. 1987 metais Lietuvos valstybiniame biudžete vietiniai mokesčiai ir rinkliavos sudarė 31mln.rb. (0.7 proc.). (4;92-97).
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių valstybei. Bajorai siekė iš valstybės daugiau gauti ir mažiau duoti, todėl pagrindinę mokesčių naštą nešė valstybines žemes įdirbantys žmonės – valstybinių dvarų valstiečiai.2. Formuojant nepriklausomos Lietuvos valstybės finansinę bazę, numatant jos stiprinimo būdus pagrindinis dėmesys ir pastangos buvo telkiamos į įstatymų ir kitų teisinių norminių aktų mokesčių ir rinkliavų klausimais rengimą, praktinį mokestinės programos įgyvendinimą.3. Manoma, kad optimali mokesčių dalis turėtų siekti 35 proc. nacionalinio produkto. Tai tik teoriniai samprotavimai, ir nereiškia, kad nukrypimas į vieną ar kitą pusę savaime yra blogybė: mokesčių norma glaudžiai susijusi su valstybės socialine ir bendra ekonomine politika. Vienos šalys (pavyzdžiui, Švedija, Prancūzija) savo piliečiams ir įmonėms uždeda didesnę mokesčių naštą, bet ir lėšų iš biudžeto socialiniams reikalams skiria daugiau. Kitose (pavyzdžiui, JAV, Japonija) mokesčių lyginamasis svoris mažesnis (25-30 proc.), o socialinės pajamos dažniausiai apmokestinamos iš dirbančiųjų savanoriškų įnašų, tai yra, iš pinigų, kurie lieka dėl mažesnių mokesčių.
4. Lietuvoje, 1992 metais visi mokesčiai – tiek fizinių, tiek juridinių asmenų mokesčiai bei privalomas socialinis draudimas – vidutiniškai sudarė daugiau kaip pusę bendro nacionalinio produkto. Tai žymiai viršija analogišką daugelio Europos šalių, į kurias norėtume lygiuotis, rodiklį.5. Taigi visiškai pagrįstai ir teisėtai miestų verslininkai reikalauja iš Vyriausybės ir įstatymų leidėjų sukurti palyginti paprastesnę liberalią ir dėl to visiems patrauklią mokesčių sistemą. Žinoma, šitai nesuprantama vien kaip įvairių mokestinių dydžių sumažinimas, vienų įvedimas, o kitų atsisakymas, bet visos mokestinės politikos pakeitimas ir tobulinimas.INFORMACINIAI ŠALTINIAI
1. Simas Sužiedėlis. Vytauto ekonominė politika,- Vytautas Didysis, Vilnius, 1988m, p. 239-240.2. Romas Stačiokas. Mokesčiai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, – Žemės ūkis, Nr. 10, Vilnius, 1993m. P. 30.3. Mindaugas Maksimaitis, Stasys Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius,1997m.4. Alfonsas Žilėnas, Irena Čepienė, Vitoldas Meidūnas. Lietuvos mokesčių raida,- Apskaitos ir mokesčių apžvalga, Nr. 11, Vilnius, 1998m. lapkritis.5. Romas Stačiokas. Nuo duoklės iki … .- Aljansas, Nr. 4, Vilnius, 1993m.6. M. Meškauskienė. Rusijos imperijos mokesčių sistema Lietuvos žemėse XIX-XXa. – Lietuvos ūkis, Nr. 15, Vilnius, 1991m.7. Alfonsas Žilėnas, Irena Čepienė, Vitoldas Meidūnas. Lietuvos mokesčių raida,- Apskaitos ir mokesčių apžvalga, Nr. 10, Vilnius, 1998m. spalis.8. Alfonsas Žilėnas, Irena Čepienė, Vitoldas Meidūnas. Lietuvos mokesčių raida,- Apskaitos ir mokesčių apžvalga, Nr. 7-8, Vilnius, 1998m. liepa-rugpjūtis.9. Romas Stačiokas. Nuo duoklės iki … .- Aljansas, Nr. 6, Vilnius, 1993m.10. M. Meškauskienė. Rusijos imperijos mokesčių sistema Lietuvos žemėse XIX-XXa. – Lietuvos ūkis, Nr. 17, Vilnius, 1991m.11. D. Micuta. Lietuvos finansai 1918-1928m. – Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990m. P.178-203.
Priedas nr.1
LIETUVOS VALSTYBĖS MOKESČIŲ IR RINKLIAVŲ ĮSTATYMAI, KITI NORMINIAI AKTAI (JŲ PAPILDYMAI, PATAISYMAI), PRIIMTI PER 1919-1921 METUS
Priėmimo data Dokumento pavadinimas Leidėjas Šaltinis, kuriame pirmą kartą paskelbta1919 01 23 Mokesčių įsakymas Ministrų kabinetas Lietuva.- 1919.- Sausio 29.-P.21919 03 27 Pramogų ir pasilinksminimų mokesčio įstatymas Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.- Balandžio 4.-P.51919 03 27 Įstatymas apie žyminį valstybinį mokestį Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.-Balandžio 4.-P.5-6.1919 05 08 Laikinasai Lietuvos muitų tarifas Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.- 1919- Gegužės1919 07 05 Laikinieji akčyzės mokesčių įstatai Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.- Rugpjūčio 7.-P.2-5.1919 07 19 Įstatymas dėl vekselinio mokesčio sumažinimo ir dėl nustatymo vekselinių popierių formos ir rūšies Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.- Rugpjūčio 7 d.- P.7.1919 09 02 Laikinosios tiltų rinkliavos taisyklės Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.- 1919.- Spalio 8.-P. 3.1919 09 06 Laikinosios taisyklės apie ypatingos rinkliavos ėmimą už naudojimąsi vidaus vandens keliais Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.- 1919. Spalio 1. – P. 3-4.1919 10 21 Įstatymas progresyvinio mokesčio labdarybės tikslais nuo pramogų ir pasilinksminimų Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919. – Lapkričio 24.- P. 3.1919 10 24 Rinkliava nuo išvežamų iš Lietuvos prekių Prekybos ir Pramonės ministerija Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920. – Kovo 10. -P. 2.1919 11 14 Įstatymas apie valstybinį mokesnį nuo nejudamųjų turtų miestuose ir miesteliuose Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.- Gruodžio 23. – P. 1-3.1919 11 14 Įstatymas apie valstybės mokesnių imamąją tvarką Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919. – Gruodžio 17. -P. 2-4.1919 11 30 Įstatymas apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos bei pramonės įstaigų Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.-Gruodžio 17. – P. 4.1919 12 03 Įstatymo apie žyminį valstybinį mokesnį 62-78 §§ Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.-Gruodžio 23. – P. 5-6.1919 12 05 Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1919.-Gruodžio 23. – P. 6-7.1919 12 17 Rinkliava nuo išvežamų iš Lietuvos prekių Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Kovo 1. -P. 2.1920 01 10 Laikinasis įstatymas apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesniais gyventojus žydus Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Kovo 4. –P. 3.1920 01 15 Rinkliava nuo išvežamų iš Lietuvos prekių Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Laikinosios vyriausybės žinios.-1920.-Kovo 10. – P. 2.1920 01 30 Apdraudžiamųjų turto mokesnių įstatymas Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Kovo 22. – P. 1.1920 05 14 Žemės valstybinio mokesnio įstatymas Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Gegužės 16. -P. 1.1920 05 14 Nuo įvežamų Kauno miestan krovinių miesto naudai rinkliavos įstatymas Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Gegužės 16. -P. 2.1920 05 14 Valstybinio mokesnio nuo parduodamojo miško įstatymas Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Gegužės 16. )-P. 2.1920 05 14 Laikinųjų akčyzės mokesnių įstatymas Valstybės Taryba Laikinosios Vyriausybės žinios.-1920.-Gegužės 20. – P.6.1920 06 10 Laikinųjų akčyzės mokesnių įstatų papildymas ir pakeitimas Valstybės Taryba Vyriausybės žinios.-1920.-Rugpjūtis 12.-P.2-31920 06 14 Instrukcija valstybiniam žemės mokesnio įstatymui. Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.-Rugpjūtis 14.-P.2-31920 10 30 Lietuvos muitinių tarifas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.-1920.- Lapkričio 13.-P. 1-21920 11 18 Muitų rinkliavos nustatymas už išvežamas iš Lietuvos prekes Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.-1920.- Gruodžio 31. – P.3.1921 01 07 Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesnių įstatymas Mažasis Seimas Vyriausybės žinios.-1921.-Vasario 4.-P. 5-6.1921 02 19 Muitų rinkliavos nustatymas už išvežamas iš Lietuvos prekes Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.-1921.Kovo 3.-P.11921 03 22 Nuo įvežamų į Kauno miestą geležinkeliais ir vandens keliais krovinių miesto naudai rinkliavos nustatymas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.-1921. Balandžio 8.-P.3.1921 03 22 Amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrų pajamų mokesnio įstatymas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.- 1921. Balandžio 8.-P.4-5.1921 04 02 Įstatymo apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos ir pramonės įmonių papildymas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.-1921.-Balandžio 28.-P.5.1921 04 14 Muitų rinkliavos nustatymas už išvežamas iš Lietuvos prekes Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.- 1921.- Balandžio 28.-P.5.1921 05 25 Įstatymas butų mokesnio savivaldybių naudai Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.- 1921.-Liepos 15. – P. 1-2.1921 06 17 Muito rinkliavos nustatymas už išvežamas iš Lietuvos prekes Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.- 1921.- Liepos 15. – P. 12.1921 07 09 Laikinųjų akčyzės mokesnių įstatų papildymas ir pakeitimas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.- 1921.-Rugpjūčio 3. – P. 1-2.1921 07 09 Laikinųjų akčyzės mokesnių įstatų papildymo ir pakeitimo §17, 4 priedas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.- 1921.- Rugpjūčio 3. – P. 3.1921 07 27 Amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrų pajamų mokesnio įstatymui vykdyti instrukcija Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.- 1921.- Rugpjūčio 11. -P. 7-8.1921 08 05 Muito rinkliavos nustatymas už išvežamas iš Lietuvos prekes Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.- 1921.- Rugpjūčio 11. – P. 8.1921 10 02 Muito rinkliavos nustatymas už išvežamą iš Lietuvos miško medžiagą Ministrų kabinetas Vyriausybės žinios.- 1921.-Gruodžio 31. – P. 3.1921 10 06 Muito rinkliavos nustatymas už išvežamas iš Lietuvos prekes Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerija Vyriausybės žinios.- 1921.-Spalio 28.- P. 2-3.1921 12 13 Laikinųjų akčyzės mokesnių papildymas ir pakeitimas Steigiamasis Seimas Vyriausybės žinios.- 1921.- Gruodžio 31. – P. 1-2.
Pastaba. Lentelėje dokumentų pavadinimai teikiami neredaguoti ir netaisyti.Priedas nr.2
TIESIOGINIŲ MOKESČIŲ PAJAMOS 1918-1928 METAIS
Mokesčiai 1918-19 1920 1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1928 Auksinais Litais1. Žemės ūkio ir miškų 11321.1 25587.5 44451.3 2088.0 15198.4 19655.3 18688.2 17960.1 19765.0 17600.02. Nekilnoja-mojo turto – – – – – 3057.2 3773.3 4487.2 4827.6 4942.53. Prekybos ir pramonės 3641.5 8491.1 23410.8 4801.2 16156.0 9066.2 8058.2 7924.9 8757.3 9540.04. Paveldėji-mo – 390.8 7974.7 870.1 1217.1 1665.9 1971.8 1989.0 2413.4 2450.05. Laisvųjų profesijų – – – – – 40.7 50.9 62.2 64.6 73.06. Iš privatinių kapitalų – 0.9 35.8 5.0 3.8 440.8 153.4 339.5 730.4 1016.5Viso 14992.6 34470.3 75872.6 7764.3 32575.3 33926.1 32695.8 32762.9 36558.3 35621.5
Priedas nr.3
LIETUVOS VALSTYBĖS IŽDO ĮPLAUKŲ IŠ MOKESČIŲ STRUKTŪRA 1923-1939 METAIS
1923 1924 1925 1926 1927 1928Įplaukų rūšis Tūkst.Lt. Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc.Tiesioginiai mokesčiai, iš viso 32598 28,8 40807 28,9 40421 27,1 36169 26,3 38185 25,5 39842 24,8Iš jų: Žemės 12749 11,3 19655 13,9 18688 12,5 17960 13,1 19764 13,3 20914 13,0Nejudamo turto 2437 2,1 3057 2,2 3773 2,5 4487 3,3 4827 3,2 9379 5,9Verslo 3587 3,2 3027 2,1 7128 4,8 6039 4,4 8464 5,7 471 0,3Darbo pajamų 40 – 157 0,1 265 0,2 466 0,3 355 0,2 Kiti 13785 12,2 14911 10,6 10567 7,1 7217 5,2 4775 3,2 Netiesiogi- niai mokesčiai, iš viso 80779 71,2 100453 71,1 108827 72,9 101375 73,7 110761 74,4 120346 75,2Iš jų Akcizai 26245 23,1 21329 15,0 16206 10,9 16918 12,3 16690 11,2 18216 11,4Muitai 35644 31,4 42686 30,2 50731 34,0 46499 33,8 52105 35,0 58247 36,4Monopoliai 18890 16,7 36438 25,8 41890 28,0 37968 27,6 41966 28,2 43883 27,4Iš viso mokesčių 113377 100,0 141260 100,0 149248 100,0 137544 100,0 148946 100,0 160188 100,0
Lentelės tęsinys 1929 1930 1931 1932 1933 1934Įplaukų rūšis Tūkst.Lt. Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc.Tiesioginiai mokesčiai, iš viso 40127 24,6 41832 23,7 42570 23,5 39158 26,1 40403 30,0 39221 28,5Iš jų: Žemės 19363 11,9 19562 11,0 19109 10,5 17115 11,4 18589 13,8 18451 13,4Nejudamo turto 5249 3,2 6126 3,5 6663 3,7 6876 4,6 6926 5,1 6537 4,7Verslo 10483 6,4 11117 6,3 11333 6,3 10544 7,0 9916 7,4 9047 6,6Darbo pajamų 613 0,4 478 0,3 580 0,3 806 0,5 1614 1,2 2538 1,9Kiti 4419 2,7 4549 2,6 4885 2,7 3817 2,5 3358 2,5 2648 1,9Netiesiogi – niai mokesčiai, iš viso 122791 75,4 134771 76,3 138593 76,5 110792 73,9 94244 70,0 98512 71,5Iš jų Akcizai 19520 12,0 17719 10,0 20606 11,4 20619 13,8 20053 14,9 19493 14,2Muitai 61688 37,9 74671 42,3 75553 41,7 57374 38,3 46126 34,3 53062 38,5Monopoliai 41583 25,5 42381 24,0 42434 23,4 32799 21,9 28065 20,8 25957 18,8Iš viso mokesčių 162918 100,0 176603 100,0 181163 100,0 149950 100,0 134647 100,0 137733 100,0
Lentelės tęsinys 1935 1936 1937 1938 1939Įplaukų rūšis Tūkst.Lt. Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc. Tūkst.Lt Proc.Tiesioginiai mokesčiai, iš viso 39459 30,1 44092 30,9 48698 28,8 53187 29,2 58817 31,1Iš jų: Žemės 16220 12,4 17889 12,5 18144 10,8 18645 10,2 19196 10,1Nejudamo turto 7008 5,3 8098 5,7 8570 5,0 8667 4,7 8700 4,6Verslo 9530 7,3 10550 7,4 13130 7,8 15225 8,3 17896 9,5Darbo pajamų 3220 2,5 4707 3,3 5572 3,3 6561 3,6 8717 4,6Kiti 3481 2,6 2848 2,0 3282 1,9 4089 2,2 4305 2,3Netiesioginiai mokesčiai, iš viso 91583 69,9 98450 69,1 120021 71,2 129325 70,8 130312 68,9Iš jų Akcizai 24142 18,4 18986 13,3 29612 17,6 31821 17,4 37720 19,9Muitai 41851 31,9 49427 34,7 55327 32,8 58126 31,8 51339 27,1Monopoliai 25590 19,6 30037 21,1 35082 20,8 39378 21,6 41253 21,9Iš viso mokesčių 131042 100,0 142542 100,0 168719 100,0 182512 100,0 189126 100,0(Mokesčių pavadinimai teikiami išlaikant autentišką lentelėje nurodytais metais oficialiuose finansiniuose dokumentuose naudotą terminiją.)
Priedas Nr.4
LIETUVOS NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ PAJAMOS 1918-1928 METAIS
Tūkst. auksinų Tūkst. litų 1918-19 1920 1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 19281. Bravarų patentinis akcizo mokestis 3236.4 17027.1 85647.0 8038.1 17391.8 36.7 47.3 25.9 23.4 17.12. Gėrimų akcizo mokesčiai 4438.4 2424.0 1979.5 1744.5 2052.03. Gėrimams parduoti patento akcizo mokesčiai 1525.8 976.2 801.3 794.7 750.04. Tabako mokesčiai 7413.6 34088.6 2858.1 8258.1 11792.6 11203.2 12267.3 12381.7 15125.85. Papirosų ir gilzių mokesčiai 166.9 209.6 4.8 14.4 27.9 36.7 55.6 63.8 76.56. Degtukų mokesčiai 1421.3 3079.8 304.8 329.0 1070.8 1023.5 1086.7 1099.2 1203.27. Įvairių pramonės gaminių akcizo mokesčiai 335.7 136.3 239.0 436.8 497.1 604.8 583.3 549.68. Monopolių pajamos 25287.2 66278. 7 335.7 10768 1889.5 36438.2 41956.8 38029.4 42058.6 44745.69. Muitai 5682.9 117318.7 214176.0 17646.9 35640.8 42686.0 50731.0 46498.5 52177.9 58990.6Viso: 34206.5 209626.3 243125.1 30065.8 63786.0 98453.2 108895.8 101347.0 110927.1 123510.4
Priedas Nr.5
SAVIVALDYBIŲ PAJAMOS IŠ MOKESČIŲ
Apskričių savivaldybės Valsčių savivaldybės Apskričių miestai Valsčių miestai1.Valstybinis žemės ir miško mokestis 5 proc. 10 proc. – –2.Nuo valstybinių žemių ir miškų, žemės mokesčio norma 5 proc. 10 proc. – –3.Valstybinis mokestis nuo parduodamo privataus miško 20 proc. 20 proc. – –4.Valstybinis mokestis nuo nekilnojamojo turto 20 proc. 20 proc. 10 proc. gryno pelno arba 0.5 proc. vertės 20 proc.5.Valstybinis mokestis nuo prekybos ir pramonės 20 proc. 20 proc. 40 proc. 20 proc.6.Valstybės degtinės monopolio grynasis pelnas 5 proc. – 5 proc. –7.Specialūs savivaldybių mokesčiai: a)butų mokestis – – 2-7 proc. nuomos 2-7 proc. nuomosb)pramogų mokestis, 1/3 dalis 1/6 dalis – 1/6 dalis –c)vežėjų, viešbučių, šunų registravimo ir kt. – – Miestų valdybos nustatytos normos Miestų valdybos nustatytos normosd)motociklų ir automobilių 20-30lt. už a. jėgą – e)už traktierių leidimą 50/100 proc./2 50/100 proc./2 50/100 proc./2 50/100 proc./2f) atsitiktinės rinkliavos – – – –
Priedas nr. 6
VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAJAMOS IŠ RINKLIAVŲ
Rinkliavos Tūkst. auksinų Tūkst. litų 1918-19 1920 1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1928 1. Pašto 1240.1 4229.6 10739.8 1034.5 3457.1 5393.7 6108.4 7979.1 7619.8 7790.02. Telegrafo 3527.5 7209.3 750.7 1559.1 1951.6 1651.6 1496.0 1415.6 1562.03.Telefono 874.2 3151.4 380.1 1638.2 3684.3 4185.1 4128.2 4498.8 4948.04. Plačiųjų geležinkelių 17363.7 86194.7 4966.3 24404.7 29248.3 29710.2 32258.5 36605.6 33679.05. Siaurųjų geležinkelių 540.3 1225.5 9502.9 396.8 2384.7 2743.5 2917.9 2371.9 2375.6 2892.0