Platono keturių dorybių teorija

ETIKOS STUDIJŲ DALYKO

RAŠTO DARBAS

Tema: Platono keturių dorybių teorija

PLANAS
ĮŽANGA;
I. KLASIKINĖ DORYBĖS SĄVOKA;
II. PLATONO DORYBIŲ TEORIJA INDIVIDO SIELOS KONTEKSTE;
III. PLATONO DORYBIŲ TEORIJA VALSTYBĖS TEORIJOS KONTEKSTE;
IŠVADOS;
LITERATŪROS SĄRAŠAS;

ĮŽANGA

Platono svarbiausių dorybių teorija buvo visos dorybių etikos tradicijos kelrodis. Pirmiausiai šiame darbe trumpai apžvelgsiu klasikinės dorybės sąvoką, kurios siekis morališkai formuoti gyvenimą, protą ir juslumą susieti vieną su kitu, įgalino dorybių suskirstymo atsiradimą. Todėl ir dorybės diferencijuojamos skiriant įvairius dvasinius ( protinius ) ir juslinius ( instinktyvius ) žmogaus sugebėjimus. Taip moralinis tobulumas dorybingumo prasme įgauna viso žmogaus visapusiško ir haarmoningo atbaigimo reikšmę.
Platonas svarbiausių dorybių teoriją plėtojo tiek individo sielos, tiek valstybės teorijos kontekste. Jis skiria tris pagrindines praktikai reikšmingas žmogaus sielos dalis: protą, nirštą ir geismą. Ant šio pamato ir plėtojama svariausių dorybių (išmintis, drąsa, susivaldymas, teisingumas) teorija. Apžvelgiant dorybes individo sielos kontekste remiuosi Platono veikalu “Dialogai”.
Platonas manė, kad žmogaus sielos dalių tvarka turi atsispindėti ir idealioje valstybėje.Valstybė turi būt dalijama į tris luomus (valdovų, karių, maitintojų) atitinkančius sielos dalis. Apie svarbiausias dorybes valstybės teorijos kontekste Platonas rašė veeikale “ Valstybė”.

I. KLASIKINĖ DORYBĖS SĄVOKA

Šią pagrindinę antikinės ir Viduramžių didaktinę dalį galima būtų apibrėžti trim atžvilgiais:
1. Protas ir polinkis. Juslinės malonumo – nemalonumo motyvacijos sritis, apimanti mūsų polinkius, aistras, afektus, jausmus ir t.t. Platono supratimu, nėra tik gamtinio priežastingumo mechanizmų rezultatas. Ve

eikiau ji turi ypatingą ryšį su dvasiniais žmogaus sugebėjimais, taigi su protu ir valia. Tik vegetaciniai gyvybės procesai vyksta nesąmoningai, pagal gamtinį žmogaus priežastingumą, o mūsų juslumas, taip pat ir mūsų polinkiai tam tikra prasme priklauso ir nuo mūsų valios. Dėl to žmogus gali formuoti ir lavinti savo polinkius. Taigi tam tikra prasme nuo mūsų visiškai priklauso, ar mes mielai darome tai, kas dera arba yra protinga. Šiuo požiūriu sensualumo formavimas yra moralinė problema. Jei tai, ką liepia pareiga, aš darau nenoriai, tai šis pareigai priešiškas efektas yra tam tikro moralinio silpnumo ar menkumo požymis. Moraliai tobulas žmogus, taigi “dorybingasis” Platono požiūriu taip suformavo ir išlavino savo sensualumą, kad jis gera daro noriai ir daugiau neturi jokių pareigai priešiškų efektų. Pllatonas lygino (dvasinio) proto ir (juslinių) polinkių santykį su vežėjo ir jo žirgų santykiu.
Kryptį, aprašinėti atskirus polinkius ir plėtoti “sielos aistrų” teorijas davė Platonas, išskirdamas du pagrindinius aistrų tipus: geidžiantįjį ir nirštantįjį. Geismas tiesiogiai krypsta (teigdamas ar neigdamas) į gėrybę, pvz., meilė ir neapykanta. Niršta šiuo požiūriu netiesiogiai (pozityviai arba negatyviai) krypsta į gėrybę, kai jos siekti sutrukdo kliūtys ir sunkumai, pvz., pykčio, vilties ir nevilties, drąsumo ir bailumo atvejai.
Žmogaus tikslas – gyventi sutariant su prigimtimi. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią žm
mogų į “gerą gyvenimo vagą” bei suteikiančią jam laimę. Laimę galima pasiekti tik tada kai sielos ramybės netrikdo joks afektas. Afektas – tai pernelyg suvešėjęs geismas. Jo atsiradimo priežastis- pernelyg sureikšmintas vaizdinys. Tada jis veikia taip, kaip aistra. Afektų galima išvengti vadovaujantis teisingu protu. Geismas tampa afektu tada, kai protas pripažįsta savo objekto vertingumą. Afekto nebuvimas – apatija – tai būsena, kai protas nuramina aistras ir jausmus, siela tampa atspari likimo permainoms.
2. Dorybės sąvoka. Klasikinės etikos supratimu dorybė įgyta savybė, įgalinanti tam tikrus veiklos būdus. Etinės dorybės įgalina gerą veiklą. Jų dėka morališkai gera veikla tam tikra prasme tampa antrąja mūsų prigimtini. Lemiamas vaidmuo tenka polinkiams arba malonumui. Etninė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, taip, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Dorybė įgyjama praktini įpročiu, taigi mokantis.
Taigi mūsų būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį, – mes tik sugebame jų įgyti, o paskui jas ugdome pratindamiesi. Būdo dorybės įgyjamos tik per ilgą praktiką. Panašiai yra ir su kitais menais. Juk tų menų, kurių reikia išmokti, kad juos įvaldytume, išmokstame praktikuodamiesi – antai statydami namus pasidarome namų statytojais. Panašiai daromės teisingi, kai elgiamės teisingai, tampame santūrūs, kai elgiamės santūriai, narsiai elgdamiesi tampame narsūs.
Kad jau esi susidaręs nu
uostatą, aiškiai parodo malonumas ir skausmas, kuris lydi veiksmus: tas, kuris susilaiko nuo kūno malonumų ir tuo susilaikymu džiaugiasi, yra santūrus, o kuris dėl to irzta- nesusitvardąs; kuris imasi pavojingų dalykų ir iškenčia juos ar bent nejaučia nepasitenkinimo, yra narsus, o kuris dėl to kenčia – bailus. Būdo dorybė susijusi su skausmu ir malonumais. Juk dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo susilaikome nuo gerų darbų.
Dorybė nulemia laimę. Iš esmės dorybė – tai dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų tikroji vertė. Iš šios įžvalgos kyla kitos dorybės ( teisingumas, drąsa ir t.t. ). Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos neįmanoma prarasti.
Priešinga dorybei pozicija yra yda, savybė, kuri kai kuriose praktikos sferose neprotingą, blogą veiklą tam tikra prasme daro mūsų antrąja prigimtimi. Tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas. Teisingas supratimas pagrindžia teisingą santykį su daiktais ir geismais. Taigi pasiektoji harmonija yra laimė.
3. Gyvenimo forma. Dorybės sąvoka mums atveria moralinės gyvenimo formos perspektyvą, kurioje galiausiai kalbama apie visą žmogaus gyvenimą. Laisvas apsisprendimas su visais atskirais poelgiais būdingas visam žmogui. Apsisprendimo laisve vadiname žmogaus vidinę apsisprendimo erdvę, t. y. jo sugebėjimą kelti sau tikslus bei racionaliai tuos tikslus svarstant, rasti kelius jiems pasiekti. Aišku, apsisprendimo laisvė yr
ra sąlygota daugeliu požiūrių. Ji priklauso nuo mūsų psichinės konstitucijos, mūsų išsilavinimo bei sugebėjimų. Viena vertus, laisvas apsisprendimas paliečia žmogaus asmeninį vientisumą kaip protingos ir jusliškos būtybės vienybę, o kitą vertus, gyvenimo proceso vientisumą, kaip laisvės iškeltą moralinį uždavinį. Svarbu elgtis taip, kad būtų geri ne tik atskiri poelgiai, bet ir pačiam tapti geru ir gyventi gerą gyvenimą.

II. PLATONO DORYBIŲ TEORIJA
INDIVIDO SIELOS KONTEKSTE

Klasikinė dorybės sąvoka praktiškai siekė protą ir juslumą susieti vieną su kitu, Platono dorybių teorija paprastai remiasi antropologiniu požiūriu. Platono antropologija yra dualistinė: kūnas ir siela griežtai atidalyti; siela valdo kūną. Platonas nemirtingos sielos sampratą pagrindė tokiais argumentais:
– siela yra homogeniška substancija, tad ji yra amžina;
– panašūs dalykai pažįsta panašius, o kadangi siela pažįsta grynąją būtį, tai siela ir idėjos yra panašios, vienodos kilmės;
– siela pati save judina;
– siela, kurios esminė ypatybė yra gyvybė, niekada negali įimti savo priešybės, mirties.
Šiuos argumentus Platonas apibūdina: “ siela labiausiai panaši į dieviška, nemirtinga, tik mintimi suvokiama, tolygu, nesuardoma, visada vieninga ir pastovu”.
Su nemirtingumu siejasi sielos gyvenimas prieš įsikūnijimą ir po įsikūnijimo. Siela gyveno dar prieš savo žemiškąją egzistenciją ir lygiai taip pat gyvens po mirties. Siela yra kilusi iš dieviškojo, protingojo prado, o jos įsikūnijimo priežastis yra juslinis geismas. Susijungusi su kūnu, ji jame įkalinam “tarsi sirgtų”. Platonas tai nusako žodžiais: “kūnas yra sielos kapas”. Todėl žemiškojo gyvenimo tikslas – sielos sugrįžimas į pirmapradę būklę, tačiau ryšys su šia pradžia įmanomas tik tada, kai sieloje viešpatauja protas. Sielą Platonas dalija į tris dalis:
– protas (dieviškoji dalis);
– įniršis (juslių pasauliui priklausanti aukštesnioji dalis);
– geismas (juslių pasauliui priklausanti žemesnioji dalis, nes priešinasi protui).
Remiantis šiomis pagrindinėmis praktikai reikšmingomis žmogaus galiomis, Platonas plėtoja svarbiausias dorybes: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Išmintis. Protas, kaip dvasinė sielos dalis užima aukščiausią vietą, nes jis sugeba dvasios akimis regėti tikrąjį gėrį arba gėrio idėją, kuri buvo Platono filosofijos šerdis. Platono mąstyme ji virto visos būties visos būties tikslu bei ištaka. Tik gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Platonas teigia , kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį: “tad tai, kas pažįstamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui – sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi. Pažiniems daiktams gėris suteikia pažinimą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją”.
Protas turi valdyti ir tvarkyti kitas (jusliškas) sielos dalis. Tačiau kad tai įstengtų, pirmiausia jis turi atitikti savo tikrąją tiesioginę paskirtį, t. y. jis turi įgyti išminties dorybę – savybę, kuri jį suartina su tikruoju gėriu. “. iš dievų nei vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi ir apskritai nė vienas išminčius nesiekia išmintie. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys, nebūdamas nei grąžus, nei tobulas, nei protingas, esti visad savim patenkintas. O kas nemano, kad jam ko stigtų, tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta”. Išminties ieško tie “kurie yra tų dviejų priešybių vidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas – meilė to, kas gražu, todėl Erotas būtinai myli išmintį, arba – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių”.
Drąsa. Išminties dorybėje protas pirmiausia pasiremia nirštu. Nirštą jis susieja su tikruoju gėriu ir moko ją siekti šio gėrio, nepaisant visų kliūčių ir sunkumų. Taip protui paklusnus nirštas įgyja drąsos dorybę.
Aptariant nirštančiąją sielos dalį, pirmiausiai kalbama apie tuos afektus, kurie gali atsirasti, jei siekiant kokio nors trokštamo gėrio, susiduriama su kliūtimis ir sunkumais. Tokie yra, pvz., rūstybės,baimės, vilties ir nevilties afektai. Jeigu protas iš nirštančio jusliškumo iškelia pagrindinę drąsos dorybę, tai nirštas, nepaisant visų kliūčių ir sunkumų, yra drąsiai nukreiptas tikrojo gėrio link.
Susivaldymas. Į drąsą išugdytas nirštas galiausiai nukrypsta į geismą. Jis sutramdo įgimtą geismų savavališkumą, nukreipdamas juos į tikrąjį gėrį. Taip drąsiu tapusį nirštą atitinkantis geismas įgyja susivaldymo dorybę.
Juslinis – instinktyvus geismas bet kokios malonumo – nemalonumo motyvacijos prasme iš prigimties netvarkingai krypsta į įvairias gėrybes arba tariamas gėrybes. Čia priklausytų meilės ir neapykantos, džiaugsmo ir liūdesio afektai. Jeigu geismą sutramdo protas, tai esant meilei ir džiaugsmui geismas krypsta į tikrąjį gėrį, o esant neapykantai ir liūdesiui – į priešingą blogį.
Teisingumas. Jei Platono išskirtų “sielos dalių” tvarka įgyvendinta, tai žmogus yra teisingas. Todėl virš šių trijų kiekvieną sielos dalį atitinkančių dorybių Platonas iškelia ketvirtą: tai teisingumo dorybė. Jai viešpataujant kiekviena sielos dalis deramai atlieka savo uždavinius ir vykdo priedermes. Mat teisingumas yra “dirbti savo darbą ir nesikišti į kitus” darbus. Jei proto vadovaujama kiekviena sielos dalis daro savo darbą, tai žmogus yra teisingas ir doras.
Pirmiausia svarbiausios dorybės yra nukreiptos į nuosavo tobulumo tikslą, taigi į morališkai tobulą paties žmogaus harmoniją. Tačiau tereikėjo tik kartą pasukti žvilgsnį, kad teisingumas būtų suvoktas kaip dorybė, kur turimas galvoje santykis su kitais žmonėmis, tarpasmeniškumas ir socialumas. Žmogaus kilmė ir esmė yra tokia, kad jo gyvenimas yra skirtas pasiekti mąstymui, tad nėra geresnio gyvenimo už tą, kuris gyvenamas vadovaujantis protu. Tai idėjų regėjimas ir gėrio siekimas. Nors regėtoją ir pavergia idėjų grožis, tačiau tai, ką jis regi privalo perkelti ir į kasdienybę. Tai jis privalo padaryti visų pirma tam, kad padėtų kitiems pasiekti idėjų pasaulį.

III. PLATONO DORYBIŲ TEORIJA

VALSTYBĖS TEORIJOS KONTEKSTE

Esminis Platono aprašytos valstybės bruožas yra jos panašumas į individą. Jis manė, kad idealioje valstybėje turi atsispindėti žmogaus sielos dalių tvarka taip, kad luomai atitiktų sielos dalis. Todėl ir valstybė dalijama į tris luomus:
– valdovų: tik išminčiai gali rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų. Todėl Platonas reikalauja, kad filosofai vadovautų valstybei (pagal sielos dalis – protas);
– karių: rūpinasi valstybės gynimu nuo išorės ir vidaus priešų (nirštas);
– maitintojų: tai amatininkai, verslininkai ir valstiečiai, privalantys aprūpinti bendruomenę (geismas).
Filosofų viešpatijai turį būti pavaldus karių luomas, kuris turi tramdyti maitintojų luomą. Žmogaus dorybė gimsta iš proto viešpatavimo, o gera valstybė randasi iš filosofijos viešpatavimo, t. y. iš valdovų filosofų. Tad karių luomas atitinka įniršį, kuriame kaip idealas glūdi drąsa. Pagal panašumą su geidulingumu maitintojų luomui dera nuosaikumas. Ir individo ir valstybės atveju teisingumo dorybė – tai ne kurios nors vienos dalies savybė, o harmonija, kuri randasi kiekvienai daliai vykdant atitinkamą veiklą.
“ . apie tuos žmones, kurie regi daugybę gražių daiktų, bet nemato grožio paties savaime ir nesugeba sekti paskui tą, kuris juos veda į jį, ir apie tuos, kurie mato daugybę teisingų poelgių, bet nepastebi paties teisingumo ir panašiai, sakysime, kad jie apie tuos dalykus turi nuomonę, bet jų nepažįsta. O tuos, kurie įžvelgia kiekvieno dalyko esmę, vadinsime išminties mylėtojais, o ne nuomonių.” Platonas veikale “Valstybė” išmintingus žmones sulygina su filosofais. Vieni myli išmintį, kiti – nuomones. Išminties mylėtojai įžvelgia kiekvieno dalyko esmę, o nuomonių mylėtojai laikosi atsitiktinų, paviršutiniškų apraiškų, mėgsta reginius, mielai klausosi gražių kalbų, grožisi spalvomis. Tačiau jie nesidomi pačiu grožiu. Protu suvokti patį grožį ar kitas abstrakčias idėjas, kurios yra regimų daiktų pirmavaizdžiai, gali tik išminčius. Todėl tik išminčiai, pagal Platoną, ir turi valdyti valstybę, nes jie vieni gali suprasti, ką reiškia abstrakti, nuo tikrovės nepriklausanti teisingumo idėja.
Taigi valstybės atveju Platonas taip pat išskiria keturias svarbiausias etines dorybes: išmintį, drąsą, susivaldymą ir teisingumą. Išmintis, pagal Platoną, nėra techninis žinojimas ar mokėjimas. Išmintis – tai sugebėjimas protu stebėti teisingumo idėją ir ja pasiremti valdant valstybę. Išmintį įgyja tik išrinktieji – filosofai, kurie ir turi valdyti idealiąją valstybę. Drąsieji auklėjami kariais, visi kiti – gamintojais ir amatininkais. Susivaldymas – bendra visų luomų dorybė. Teisingumas įsivyrauja tada, kai užtikrinama šių dorybių ir trijų visuomenės sluoksnių harmonija.

IŠVADOS

Moralinė dorybė yra įgyta savybė, kuri įgalina protingą, gerą poelgį. Dorybingas žmogus savo juslinius afektus yra suformulavęs protu, todėl jis noriai daro tai, kas gera. Dorybių etika atveria plačias galimybes morališkai formuluoti gyvenimą.
Platono svarbiausių dorybių teorijoje individo sielos kontekste kalbama apie tai, kad išmintį pasiekęs protas valdo agresyviąją – nirštančiąją ir geismingąją jusliškumo puses ir vieną jų veda į drąsą, o kitą – į santūrumą. Viso žmogaus harmonija yra teisingumas.
Veikale “Valstybė” Platonas taip pat rašo apie keturias svarbiausias etines dorybes: išmintį, drąsą, saikingumą ir teisingumą. Išmintis, pagal Platoną, nėra techninis žinojimas ar mokėjimas. Išmintis – tai sugebėjimas protu stebėti teisingumo idėją ir ja pasiremti valdant valstybę. Išmintį įgyja tik išrinktieji – filosofai, kurie ir turi valdyti idealiąją valstybę. Drąsieji auklėjami kariais, visi kiti – gamintojais ir amatininkais. Saikingumas – bendra visų luomų dorybė. Teisingumas įsivyrauja tada, kai užtikrinama šių dorybių ir trijų visuomenės sluoksnių harmonija.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anzenbacher A. Etikos įvadas. – Vilnius: Aidai, 1998.
2. Platonas. Dialogai. – Vilnius: Vaga, 1968.
3. Platonas. Valstybė. – Vilnius: Mintis, 1981.

Leave a Comment