Mirties bausmės problema teisėje

Mirties bausmės problema teisėje

Pranešymas

Įvadas
Paskutinių laikų visuomeneje labai dažnai yra aptarinejama mirties bausmę.
Ši problema yra labai sudetinga ir daugiariakšmė. Ji liečia politikas, teisės, socialinės, ekonominės ir moralės normos susijusias su musu gyvenimu.
Del to visuomenė pasidalino į du kontingentus: vieni mano,kad mirties bausmė yra kaip kardomoji ir kartu preveneine priemonė, tai yra bus mažiau smulkių nusikaltimų, nes nusikalteliai bijos grežtos bausmes, kuri gali atimti jų gyvybę.
Kita visouminės dalis mano, kad, negalima atimti kitos gyvybės tiek iš religines puses, tiek iš moralines.Dar vienas svvarbus argumentas, kad mūsų teisesaugos sistema yra nevisada teisinga. Ir gali būti atimta gyvybę iš visai nekalto žmogaus.
Tai gi šiame savo darbe bandysiu išsiaiškinti –Ar šiolaikiniam pasauliui reikalinga mirties bausmė?

Pagrindinė dalis
Prieš mirties bausme

Dabartinį dešimtmetį drąsiai galima pavadinti teisinių reformų metu. Šiuolaikiniai mirties bausmės priešininkai, kaip Kligmanas A. ir kiti grindžia savo poziciją tuo kad mirties bausmė iš principo yra priešinga žmonių prigimčiai, socialinei žmogaus esmei būtent todėl, kad ji, pateisindama valstybės teisę atimti žmogaus gyvybę,galų gale sužiaurina žmonių visuomenės būdą. Šiie mokslininkai daro išvadą, kad mirties bausmės institutas atgyvena, bet iki pilno išmirimo dar toli.
Pažvelkime į argumentus, kuriais grindžiama mirties bausmės panaikinimo teorija.
Žmonių civilizacija šiuolaikiniame jos vystymosi lygyje pašaukta įtvirtinti absoliutų žmogaus gyvybės šventumą. Valstybės visoumenės nario gyvybės atėmimas, tegul įvykdžiusio pa

atį patį sunkiausią nusikaltimą, tai ne kas kita kaip atlygis, tiesioginis kerštas, reakcija į blogį dar didesniu blogiu.
Jeigu kalbėtume apie globalines tendencijas,tai galima konstatuoti, kad pasaulinė bendruomenė nuosekliai eina į pasaulį be mirties bausmės.Nusikaltimų įspėjimo ir baudžiamojo teisingumo JTO komisija savo paskutiniame penkiametiame 1996 metų tyrime pažymi stiprėjančią tendenciją panaikinti mirties bausmę kaip daugelio šalių įstatymuose, taip ir jų praktikoje. 1994 m. spalio 4 d. Europos Seimo Parlamentinė asamblėja rekomendacijoje N1246 pabrėžė, kad mirties bausmė neturėtų turėti vietos bendrose civilizuotų valstybių baudžiamosiose sistemose.1993 m. mirties bausmės moratorijų įvedė Bulgarija, 1994 – panaikino Moldova ir Italija, 1995 – Ispanija, PAR, 1996 – moratorijus Lietuvoje ir Latvijoje, 1997 – apie visišką mirties bausmės panaikinimą paskelbė Estija, kur ši bausmė nebuvo vykdyta nuo 1991 m. Specialiuose beveik visų šalių, panaikinusių mirties bausmę, valdžios pareiškimuose buvo pastebėta, kad šii priemonė neatitinka šiuolaikinio efektyviausio būdo prieš nusikalstamumą įvaizdžio. Taigi gana dideliais tempais auga šalių, kurios yra perėjimo prie mirties bausmės panaikinimo arba moratorijaus įvedimo procese skaičius.
Mirties bausmės panaikinimas – tai humanizmo ir liberalizmo pasireiškimas.
Mirties bausmė – tai ne priemonė iškilusiam visuomenėje konfliktui spręsti. Nepasiekiamas bausmės tikslas – pasitaisymas ir moralinis nusikaltėlio veikimas.
Sistematiniai šalių, panaikinusių mirties bausmę, duomenys apie nusikalstamumą nekalba apie jo augimą.

Mirties bausmės pagalba negalima pasiekti apčiuopiamos sėkmės kovoje su nusikalstamumu.Šiuolaikinėmis socialinės-ekonominės ir kriminalinės situacijos sąlygomis visame pasaulyje, pasaulinio teisingumo sistemos kr

rizės metu, visuomenės sąmonėje kaip niekada iki šiol tvirtai susiformavo nebaudžiamų nusikaltimų įvaizdis, o vėliau bausmės baimė nustojo vaidinti kiek nors reikšmingą vaidmenį.Mirtiės bausmė, kaip ir bausmė apskirtai, sulaiko nuo nusikaltimo ne kiekvieną asmenį, o tik TAM TIKRĄ racionaliai mąstančią visuomines dalį, verčia ją atsakingai elgtis, atsargiau rinktis savo gyvenimo kelią. Mirties bausmės grėsmė nesugeba sustabdyti samdomo žudiko, maniako, o tuo labiau fanatiko teroristo.
Idėją, kad mirties bausmė didina žmogžudysčių pirmą kartą iškelė Č.Bekarija („Apie nusikaltimus ir bausmes“.1992.P.69) Nes, galima manyti,jog žudikas,bijodamas mirties bausmės,dar kėsinsis ir į liudytojo gyvybę, tad vietoj vienos mirties bus dvi.Det baimė prarasti laisvę ar gyvybę irgi gali būti pakankamas ar net svaresnis argumentas kėsintis į liudytojo gyvybę, tuo labiau, kad už liudytojo nužudymo jis jau nebus „baudžiamas“,nes gyvenimą praradimas jam gresia jau už pirmojo asmens nužudymą.Nauju nužudymujų nepablogins savo padėties, o ją pagerinti vilties yra.
Rimtas argumentas prieš mirties bausmę yra jos negrįžtamumas, baigtumas, nes negalima pamiršti tragiškų situacijų pasitaikančių teismų klaidų tragiškų situacijų.
Dar norečiau paklausti-„Ar mirties bausmė apskirtai bausmė?“ Nes kiekviena bausmė esanti paskirta prasižengusiam socializuotis ir grįžti į visuominę asmenybe,vėl sugyventi su ta visuomene.Kadangi mirties bausmė negali duoti tokios galimybės,tai tokiai bausmei esą nėra vietos bausmių sistemoje.

Nuomonės už mirties baiusmę

Bet jeigu yra nuomonė “prieš”, tai būtinai atsiras ir

r nuomonė “už”. Pažvelkime į JAV Konstituciją, juk būtent ten daugiausia diskusijų šia tema. Ir mirties bausmė vis dar galioje daugelyje valstijų.
Mirties bausmė kaip bausmės tipas yra numatyta federaliniais įstatymais ir BK 36 valstijose. Beje, jeigu Niu Jorko valstijoje ji buvo panaikinta, tai Niu Džersyje ir Ohajo – atkurta.
Sąlygos, dėl kurių nusikaltėlis gali būti nubaustas mirties bausme, skirtingose valstijose skirtingos. Pavyzdžiui, Rytų Karolinoje, už sunkią žmogžudystę kalėjime, o Nevadoje – už bet kokią sunkią I laipsnio žmogžudystę. Pagal Teksaso įstatymus, asmeniui gali būti taikoma mirties bausmė, jeigu yra galimybė kad jis ir vėl gali padaryti šį nusikaltimą. Pagal federalinius įstatymus mirties nuosprendis gali būti paskelbtas maždaug 15 atvejų (už sunkios žmogžudystės įvykdymą – § 1111, išprievartavimą – § 2031, neištikimybę – § 2381, oro piratavimą su mirties atveju – § 34 ir už kitus nusikaltimus). Mirties bausmė gali būti taikoma ir kitais federalinių įstatymų pažeidimų atvajais, pavyzdžiui įvykdžius kai kuriuos karinius nusikaltimus (dezertavimas, aukščiau stovinčio pareigūno užpuolimas ar jo nepaklusimas jo nurodymams, netinkamas slaptažodžio naudojimas ir t.t.). Dabar eina kalba ne apie mirties bausmės panaikinimą, o apie jos panaudojimo praplėtimą. Šiuo momentu jau numatyta 70 nusikaltimų rūšių, papuolančių po mirties bausme.
Mirties bausmės įvykdymo būdo ir tvarkos klausimais rūpinasi valstijų įstatyminės struktūros. Labiausiai paplitusi bausmė – elektros kėdė – 17 valstijų. Kai kuriose valstijose taikomos dujų kameros; keturiose, o taip pat už už ka
arinius nusikaltimus – pakarimas; Jutos valstijoje – sušaudymas, kitose – mirtinos injekcijos. Kai kuriose valstijose nusikaltėliams leidžiama pasirinkti mirties bausmės būdą, taip pat panorėjus jiems gali būti padarytos psichotropinių preparatų injekcijos. Nuosprendžiai, paskelbti pilietiniams asmenims pagal federalinius įstatymus, vykdomi valstijos, kurioje nuosprendis vykdomas, būdu.

Pačių amerikiečių nuomonė labai veikia panaikinimo klausimą. Taigi, apklausų duomenimis, didžioji dauguma amerikiečių yra mirties bausmės šalininkė. Tačiau mirties bausmės paskelbimas gali būti suminkštintas pakaičiant jį bet kuria kita bausme. Dažniausiai mirties bausmė pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos, daug rečiau – laikinu įkalinimu.

Dabartynė situacija

Verta kreiptis į tarptautinius teisinius dokumentus, liečiančių šį bausmės būdą. Didelio dėmesio užsitarnauja Protokolas №6 prie Europos Konstitucijos apie žmonių teisių ir pagdrindinių laisvių gynimą, kuris panaikina mirties bausmę (priimtas balandžio 28 d. 1983m.). Jame kalbama apie tai, kad šalys – Europos Seimo narės, pasirašiusios šį protokolą, sutiko su tuo, kad niekas negali būti nei nuteistas mirties bausmei, nei nubaustas tokiu būdu (1 Protokolo psl.). Valstybė savo įstatymuose gali numatyti mirties bausmę už veiksmus, įvykdytus karo arba neišvengiamo karo grėsmės laikotarpiu; šiuo atveju daroma pastaba, kad tokia bausmė vykdoma tik numatytose įstatymo ir jo priedų ribose. Šiuo atveju valstybė praneša Generalinaim Europos Seimo Sekretoriui atitinkamus šio įstatymo nuostatus. Šis Protokolas yra atviras valstybių – Europos Seimo narių, pasirašiusių pačią Konvenciją, pasirašymui. Konvencijoje yra patvirtintas draudimas mirties bausmės atkūrimui valstybėse, kurios jos atsisakė. Mirties bausmė negali būti paskelbta už politinių arba nereikšmingų nusikaltimų įvykdyma. Mirties bausmė neskelbiama asmenims, kurie nusikaltimo įvykdymo momentu neturėjo 18 metų arba buvo virš 70, taip pat nėščiosioms.

Situacija Lietuvoje

Mūsų šalyje mirties bausmė panaikinta, Beje, 1998m. gruodzhio 9d. Konstitucinis Teismas pripazhino, jog Konstitucijoje, garantuojanchioje zhmogaus teise gyventi, nera prielaidu taikyti mirties bausme.
Tačiau egzistuoja kalėjimas iki gyvos galvos, bet jis savo ruožtu irgi sukelia daug diskusijų, pavyzdžiui:
Pirma, tai mirties bausmės panaikinimas. Antra, nors jos ir neuždraudžia, siaurėja nusikaltimų, už kuriuos ji gali būti atimta gyvybė, ratas. Ir trečia tendencija – tai asmenų grupės, kuriai gali būti taikoma ši bausmė, mažėjimas.

Baigiamoji dalis

Išvadas

Viso šio darbo esmė suvedama štai kam: pasaulyje skirtingai yra manoma apie tai, kas vadima “aukščiausia bausme” – apie mirties bausmę. Tačiau vyksta neišvengiamas jos pritaikymo mažėjimo procesas Vakarų Europoje, kur jos atsisakė beveik visur. Ji išlieka daugiausiai Afrikos ir Azijos šalyse.

Mano nuomonė

Mačiau kažkada seniai filmą, kur buvo labai įdomiai realizuota kalėjimo ideja. Atrodo, ten tam reikalui buvo visa sala ,paskirta ,ir į ta salą atskraidindavo sraigtasparniu pačius sunkiausius nusikaltelius. Tie nusikalteliai ten ire gyveno vienut vienuteliai visaą savo likusi gyvenimą, savo tvarka buvo isivedę. Iš salos pabėgti buvo neimanoma, nes jiems ant kaklo buvo tokia grandinė užrižta, kuriuoje esanti mikroschema neleisdavo per daug toli nutolti nuo salos centro. Jei nutoldavo per toli – suveikdavo sprogdiklis ir nusikaltelio galva išlakstydavo į sipulius. Man tokia kalėjimo iki gyvos galvos idėja pasirodė visiškai priimtina, nes niekas nieko nežūdo, nusikalteliais kalejimuose nereikia rūpintis ir prižiurėti, nereikia statyti kalejimu, nekyla jokių riausių. Tiesiog puikumelis. Tik kad vot Lietuva neturi tokiam reikalui tinkamos salos.

Literatūra
• “Žmogaus teisės” – tarptautynių dokumentų renkinys. 1950m (p.167, 109,114)
• M.Granetas – “Mirties bausmė” 1991m. redakcija
• JTO asamblejos Spalio 4dienos 1994 rekomendacijos
• Kligmanas – “Teisė į gyvenimą”
• http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l1209a.htm
• Č.Bekarija „Apie nusikaltimus ir bausmes.“1992.(p.69)

Leave a Comment