Mažareikšmė veika ir jos teisinės pasekmės

Mažareikšmė veika ir jos teisinės pasekmės

Įžanga

Veikos mažareikšmiškumas – kas tai? Kokią reikšmę šis baudžiamosios teisės institutas turi ir kam jis skirtas, kokia jo esmė?

Aš pasirinkau rašyti rašto darbą šia tema todėl, kad žinant mūsų šalies baudžiamųjų įstatymų sankcijų griežtumą, mažareikšmės veikos institutas baudžiamojoje teisėje yra labai svarbus. Veiką pripažinus mažareikšme, dažniausiai kyla administracinė teisinė atsakomybė, tai yra veika laikoma ne nusikaltimu, o tik administraciniu teisės pažeidimu. Savo ruožtu asmuo, tą veiką įvykdęs, nėra nusikaltėlis, o tik administracinės teisės normų pažeidėjas. Ma anau, visiems suprantama, koks didžiulis skirtumas yra tarp nusikaltėlio ir pažeidėjo statuso.
Savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti baudžiamosios teisės literatūrą veikos pripažinimo mažareikšme tema, taip pat panagrinėti, kokia yra teismų praktika šiuo klausimu, ką apie veikos mažareikšmiškumą mano užsienio šalių ir Lietuvos baudžiamosios teisės specialistai.
Savo darbe rėmiausi oficialaus įstatymų aiškintojo – Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimais, taip pat vadovėliais, monografine literatūra, aprobuota teismų praktika.
Susipažinęs su literatūra, galiu teigti, kad apskritai dėl mažareikšmiškumo instituto sąvokos ir sampratos baudžiamosios teisės specialistai sutaria, tačiau yr ra skirtingų nuomonių dėl šio instituto taikymo.
Darbe pabandysiu šiuos skirtumus išryškinti, taip pat pabandysiu pritarti ar nepritarti mokslininkų nuomonėmis, pagrįsdamas argumentais.

1. Veikos mažareikšmiškumo samprata

Kartais, tiriant baudžiamąsias bylas, susiduriama su situacija, kai byloje lyg ir yra visi tiriamo nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau ky

yla abejonių, ar tikslinga veiką laikyti nusikaltimu ir traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Štai keli tokio pobūdžio pavyzdžiai:
1. Asmuo iš maisto prekių parduotuvės išnešė neužmokėjęs du butelius alaus, kurių bendra kaina yra keturi litai. Formaliai jis padarė vagystę – nusikaltimą, numatytą BK 271 straipsnyje.
2. Kaimynas, susipykęs su kitais namo gyventojais, sulaužė pašto dėžučių užraktus ir padarė žalos už dvidešimt litų. Kaimyno veikoje yra BK 278 str. 1 d. “svetimo turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia” numatyto nusikaltimo sudėtis.
3. Pilietis buvo sulaikytas prie banko beparduodąs kitam asmeniui užsienio valiutą. Formaliai jo veikoje yra BK 329 str. “operacijų su pinigais ar vertybiniais popieriais taisyklių pažeidimas” numatyto nusikaltimo sudėtis.
Kyla klausimas, ar visais minėtais atvejais neišvengiamai tardytojas ar teismas turi sekti įstatymo raide ir įvertinti padarytą veiką kaip nusikaltimą su vi isomis iš to kylančiomis pasekmėmis?
Surasti išeitį iš tokių situacijų mums padeda baudžiamosios teisės mažareikšmiškumo institutas.
Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 8 straipsnyje pateikia nusikaltimo sąvoką ir apibūdina būtinus nusikaltimo požymius. Be to, šio straipsnio antrojoje dalyje yra pateikiama veikos mažareikšmiškumo samprata:
“nėra nusikaltimas toks veikimas ar neveikimas, kuris formaliai kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas ”.
Remiantis LR BK 8 str., kiekviena padaryta veika yra vertinama baudžiamojo įstatymo požiūriu, ar ji atitinka BK sp
pecialiosios dalies straipsnio dispoziciją, ar ne. Taip pat yra vertinama, ar padaryta veika yra pavojinga asmens, visuomenės ar valstybės interesams, nes tik pavojinga veika gali būti pripažįstama nusikaltimu.
Rusų autoriai išskiria dvi sąlygas, tik kurioms esant, veiką galima pripažinti mažareikšme:
1. Veika turi formaliai atitikti visus nusikaltimo požymius, numatyto baudžiamajame įstatyme. Kitais žodžiais tariant, joje turi atsispindėti baudžiamas priešingumas teisei;
2. Veikoje neturi būti nusikaltimo pavojingumo visuomenei požymio .
Profesorius V.Piesliakas antrąjį mažareikšmės veikos požymį įvardija šiek tiek kitaip, nors, manau, esmės tai nekeičia. Jis teigia, kad “padaryta veika tik formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos veikos reikalavimus, t.y. realus jos pavojingumas yra labai mažas” .
Man priimtinesnė profesoriaus V. Piesliako nuomonė, nes veiką pripažinus mažareikšme, veikoje dažniausiai yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, o kaip žinome, visi administraciniai teisės pažeidimai yra pavojingi ir nesuderinami su visuomenės interesais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, atsižvelgdamas į dabartinę Lietuvos Respublikos baudžiamosios politikos padėtį (nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje bausmės už nusikaltimus buvo vis griežtinamos, nors tai nedavė laukiamų rezultatų) ir matydamas mažareikšmiškumo instituto svarbą bei šių veiksmų (mažareikšmių) kvalifikavimo problemas, priėmė nutarimą “Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8str. 2 d.)” .

“Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukta arba joje priimtas išteisinamasis nuosprendis, jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas fo
ormaliai, kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas.

Formalus veikimo ar neveikimo atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. Jeigu kaltininko veikoje nėra kurio nors nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamąją bylą atsisakoma iškelti, o iškelta byla nutraukiama arba priimamas išteisinamasis nuosprendis ne dėl veikos mažareikšmiškumo, o dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo ar kitais pagrindais” .
Aukščiausiojo Teismo Senatas pripažįsta, kad mažareikšmė veika baudžiamosios teisės požiūriu nėra pavojinga, mano, kad jos nereikia laikyti nusikaltimu.
Savo poziciją Aukščiausiojo Teismo Senatas grindžia tuo, kad įstatymų leidėjas uždraudžia veikas, kurios daro esminę žalą asmens, valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti (BK 1 str. 1 p.). Kiekviena veika, kuria kėsinamasi į šias vertybes, yra pavojinga. Baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsniuose yra numatytos draudžiamos atlikti veikos. Jeigu asmuo padaro veiką, atitinkančią kurią nors Baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsnyje ar jo dalyje numatytą veiką, jis pažeidžia baudžiamojo įstatymo normą. Tačiau baudžiamojo įstatymo normos pažeidimas dar nereiškia, kad asmuo padarė nusikaltimą. Tam, kad šią asmens veiką būtų galima pr
ripažinti nusikaltimu, ji turi būti pavojinga. Būtina skirti dvi veikos pavojingumo ypatybes: visuomeninį – visos tos rūšies veikų pavojingumą, kuris lemia būtinumą uždrausti tokias veikas valstybiniu mastu, ir atskiros kaltininko veikos, kuria jis pažeidžia teisės normą, pavojingumą. Visuomenine prasme tam tikrų veikų pavojingumą gali nulemti visuotinai priimtų normų laužymas, valstybės ir visuomenės vystymosi kryptys, interesai, tarptautiniai įsipareigojimai ir pan. Viename visuomenės ir valstybės vystymosi etape atitinkamos veikos gali būti pavojingos, kitame – jos gali nekelti pavojaus ir iš baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų sąrašo pašalintos. Taip vystantis rinkos ekonomikai neteko pavojingumo spekuliacija, tačiau pavojų valstybės finansų ir mokesčių politikai pradėjo kelti veikos asmenų, siekiančių išvengti mokesčių mokėjimo, ir pan.
Asmens veikos pavojingumą lemia jo veikos pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Veikos pavojingumo pobūdį išreiškia įstatymo ginamų vertybių (nusikaltimo objekto), į kurias asmuo pasikėsino, svarba. Veikos pavojingumo laipsnį apibūdina nusikaltimo sudėties požymių konkretus turinys: veikos padarymo būdas ir pasekmės, tikslai, motyvai ir pan.
Teismų praktikoje (taip pat ir teisės teorijoje) yra susiformavusios dvi nuomonės vertinant asmens veikos pavojingumą, kaip nusikaltimo pavojingumo požymį. Formaliosios teisės krypties šalininkų požiūriu, įstatymų leidėjas visas pavojingas veikas yra numatęs Baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsniuose, todėl asmens padaryta veika, jeigu ji atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, jau pati savaime yra pavojinga, ir jos pavojingumo pobūdis ar laipsnis negali būti diskutuojamas ar vertinamas. Kadangi BK 8 str. 2 d. nusikaltimu nelaiko veikos, kuri formaliai kad ir turi kurių nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, bet dėl mažareikšmiškumo yra nepavojinga, tai veikos mažareikšmiškumą galima vertinti per atskirus, tam tikro nusikaltimo sudėties konstrukcijai būtinus požymius, jeigu kai kurie iš jų savo turiniu silpnai išreikšti .

2. Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama, sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą

Nagrinėjant veikos mažareikšmiškumo klausimą, reikia atsižvelgti tiek į veikos objektyviuosius, tiek ir į subjektyviuosius požymius, nes negalima apie veikos mažareikšmiškumą spręsti vien tik iš objektyviųjų ar vien tik iš subjektyviųjų požymių.
Vertinant veikos objektyviuosius požymius, atsižvelgiama į baudžiamojo įstatymo ginamus asmens, valstybės ar visuomenės interesus ir jų pažeidimo laipsnį, nusikaltimo dalyką, taip pat nusikalstamos veikos padarymo būdą, pasekmes, įrankius, priemones, laiką ir vietą.
Įstatymo ginamos vertybės dalykas. Nusikaltimo dalykas yra materialus daiktas, kurį veikiant, pažeidžiamos įstatymo saugomos vertybės . Veikos pavojingumo pobūdį apibūdina įstatymų ginamų vertybių (nusikaltimo objekto) svarba. Įstatymų leidėjas Baudžiamajame kodekse nustatė nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes (BK 1 str. 3 p.) . Už kiekvieną padarytą nusikaltimą asmuo turi būti baudžiamas adekvačiai, nes ne visi nusikaltimai yra vienodai pavojingi asmens, visuomenės ir valstybės interesams, o kartais lyginti vieno nusikaltimo pasekmių su kito nusikaltimo pasekmėmis tiesiog neįmanoma (pvz., gyvybės atėmimo žmogui neįmanoma palyginti su vagyste, nes gyvybė yra unikali, žmogui suteikiama tik vieną kartą gyvenime, tuo tarpu vagystės dalyką – turtą galima sukaupti, bėgant laikui). Sunkiais nusikaltimais laikomos tyčinės veikos, sukeliančios padidintą pavojų visuomenei. Šių nusikaltimų pavojingumą nulemia pati vertybių, į kurias pasikėsinta, svarba ir nusikaltimo pavojingumo negali sumažinti nei menkos veikos pasekmės, nei veikos būdas, tikslai ir motyvai ar kiti nusikaltimo sudėties požymiai. Todėl neturėtų būti sprendžiamas sunkaus nusikaltimo veikos mažareikšmiškumo klausimas (kaip jau minėjau, padarius tokius nusikaltimus, kaip nužudymas, išžaginimas, apie veikos pripažinimą mažareikšme negali būti nei kalbos).
Vertinant veikos mažareikšmiškumą svarbią reikšmę turi nusikaltimo dalyko požymiai. Nusikaltimo dalyko ypatybės – apimtis, svoris, vertė, daiktų unikalumas, skaičius ir pan. – charakterizuoja veiką padariusiojo tyčios kryptingumą, kuris, įvertinus objektyviosios pusės požymius – pasekmes, veikos padarymo būdą, įrankius ir priemones, leidžia spręsti apie veikos pavojingumą.
Veikos objektyviosios pusės požymiai. Nusikaltimo objektyvioji pusė yra išorinė, matoma nusikaltimo pusė. Kiekvienas nusikaltimas vienu ar kitu būdu pasireiškia išoriškai. Be išorinio pasireiškimo nusikaltimo padarymas neįmanomas. Kol žmogus guli lovoje ar vaikšto ir mąsto, jis negali padaryti nieko nusikalstamo, net jei ir kuria mintyse pačius košmariškiausius planus .
Veikos objektyviosios pusės požymiai – jos padarymo būdas, pasekmės, panaudoti įrankiai ir priemonės, laikas ir vieta – yra tie požymiai, kurie objektyviai atsispindi ir palieka pėdsakus žmogų supančiame pasaulyje ir turi bene svarbiausią reikšmę, sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą. Kiekvienas iš minėtų požymių charakterizuoja veikos pavojingumo laipsnį. Veikos padarymo būdas gali pasireikšti įvairiais bruožais. Kaltininkas nusikalstamą veiką gali padaryti įžūliai, pasityčiodamas iš nukentėjusiojo ar veiką matančių žmonių, nepaisydamas visuotinai paimtų elgesio taisyklių, visuotinai pavojingu būdu ir pan. Todėl tokia veika, net ir nesukėlusi žalingų pasekmių yra daug pavojingesnė, nei veika be tokių ypatybių. Veikos pavojingumas yra didesnis, jeigu rezultatui pasiekti panaudojami įrankiai, techninės priemonės. Tam tikrais atvejais reikšmės veikos pavojingumui gali turėti jos padarymo laikas ir vieta. Žodžiu, sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios yra susijusios su nusikaltimo padarymu.
Nusikalstamos pasekmės – tai veikos rezultatas, išsipildymas vidinių paskatų ir motyvų, nukreiptų šiam tikslui pasiekti. Pasekmių žalingumas tolygus veikos pavojingumui. Kuo nusikaltimu padaryta didesnė žala įstatymu saugomoms vertybėms, tuo pavojingesnė ši veika. Tačiau ne visada, darydamas nusikaltimą, asmuo nori tų pasekmių, kurios kyla. Jeigu baudžiamoji atsakomybė siejama su tam tikrų pasekmių atsiradimu (materialioji nusikaltimų sudėtis), tai, be kitų požymių, visų pirma veikos pavojingumą nulemia nusikaltimo dalykas ir jo ypatybės, daiktų vertė, žalos dydis ir jos padarymo būdas, kilusios kitos neigiamos pasekmės. Kitais atvejais (formalioji nusikaltimų sudėtis) veikos pavojingumą nulemia tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat ir nusikaltimo dalykas.
Veikos subjektyviosios pusės požymiai. Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai vidinė psichinė žmogaus elgesį nukreipianti, palydinti ir kontroliuojanti pusė. Kiekvienas mūsų poelgis turi ne tik matomą objektyviąją, bet ir nematomą subjektyviąją pusę. Kiekvienas sąmoningas žmogaus poelgis – tai ne tik nieko nepasakantis bereikšmis kūno judesys. Dažnas socialiai reikšmingas elgesys parodo žmogaus požiūrį į tam tikrus gyvenimo reiškinius. Bet koks žmogaus poelgis visų pirma perleidžiamas per žmogaus psichiką .
Vertinant veikos subjektyviuosius požymius, mažareikšmiškumui nustatyti gali turėti įtakos kaltininko tyčios kryptingumas, neatsargumo laipsnis, veikos tikslai ir motyvai.
Kaltininko tyčios turinys ir jos kryptingumas apibūdina, kokią žalą kaltininkas siekė padaryti įstatymu ginamoms vertybėms (objektui). Nuo padarytos žalos ar žalos, kurią buvo kėsinamasi padaryti, priklauso kaltininko veikos pavojingumas. Svarbu nustatyti kaltininko tyčios kryptingumą, kai jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Pasikėsinimu padaryti nusikaltimą laikomas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios . Jeigu kaltininkas įstatymo saugomoms vertybėms siekė padaryti didesnę nei mažareikšmę žalą, tačiau ji nebuvo padaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai kaltininko padaryta veika negali būti pripažįstama mažareikšme. Tokia veika turi būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.
Teismas, spręsdamas veikos mažareikšmiškumo klausimą, turi atsižvelgti ne tik į aptartus nusikaltimo sudėties požymius, bet ir į kaltininko veikos neatsargumo laipsnį. Tais atvejais, kai pagal baudžiamojo įstatymo konstrukciją veika gali būti padaryta tiek kaltininkui lengvabūdiškai tikintis išvengti pavojingų pasekmių, tiek nenumatant tokių pasekmių galimo kilimo, svarbu nustatyti nusikaltimo, padaryto dėl neatsargumo, kaltės formą. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad jeigu veiką padaręs asmuo numatė, jog jo veikimas ar neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta (BK 10 str. 1 d.) , ir sąmoningai pažeidė saugaus elgesio taisykles, jo veikos pavojingumo laipsnis yra didesnis nei asmens, kuris nenumatė tokių pasekmių kilimo, nors turėjo numatyti (BK 10 str. 2 d.). Teismas turi atsižvelgti, kad lengvabūdiško pasitikėjimo atveju nuteistojo veiksmai, pažeidžiant saugaus elgesio taisykles, yra tyčiniai, todėl teismas turi aiškintis saugaus elgesio taisyklių pažeidimo motyvus ir tikslus, nes šis įvertinimas reikšmingas sprendžiant apie veikos pavojingumą.
Teismas, spręsdamas veikos mažareikšmiškumo klausimą, atsižvelgia ir į kaltininko veikos tikslus ir motyvus. Asmens veikimas ar neveikimas paprastai būna nulemtas tam tikrų motyvų. Veikos motyvai gali būti teigiami (sekimas padėti asmeniui, nors ir suprantant, kad taip daromas nusikaltimas ir pan.), neutralūs (padedama draugui) arba neigiami (savanaudiškumas, kerštas ir pan.). Motyvai asmens sąmonėje suformuoja veikos tikslus, t.y. tam tikro veikos rezultato siekį. Nepriklausomai nuo to, ar veikos tikslai ir motyvai būtų nusikaltimo sudėties ar kvalifikuojančiu požymiu, ar tokiu požymiu jie nėra, teismas turi atsižvelgti, kad tikslų ir motyvų pavojingumas nulemia ir pačios veikos pavojingumą.

3. Veikos mažareikšmiškumo vertinimas, esant tam tikriems baudžiamojo įstatymo konstrukcijos ypatumams

Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą (BK 271 str. 1 MGL, BK 310 str. 1 d. – 10 litrų naminės degtinės ir pan.), teismas gali pripažinti veiką mažareikšme tik tuomet, kai šis dydis viršytas labai nežymiai.
Įstatymų leidėjas kai kuriems nusikaltimams yra nustatęs tam tikrą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą. Dažnai ši riba skiria administracinę teisinę atsakomybę nuo baudžiamosios. Administracinė atsakomybė pagal ATPK 50 str. kyla už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu tuo atveju, kai veikoje nėra Baudžiamojo kodekso 271, 274, 275 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių. Turto grobimas laikomas smulkiu, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio sumos. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai asmuo yra pagrobęs didesnės vertės svetimą turtą, jo veika atitinka BK 271 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Teismas neturėtų vertinti mažareikšmiškumo prasme dydžio, kiek asmuo yra viršijęs nustatytą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą. Įstatymų leidėjas yra numatęs baudžiamosios atsakomybės atsiradimą nuo tam tikros ribos, tai yra jis sprendė, kad viršijus tą ribą asmens padaryta veika jau yra pavojinga ir nusikalstama. Tačiau tai nereiškia, kad, viršijus numatytą baudžiamosios atsakomybės atsiradimo ribą, asmens veiką negalima pripažinti mažareikšme. Nustatytos ribos viršijimas reiškia, kad kaltininko veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą veikimą ar neveikimą, tačiau kiti nusikaltimo požymiai gali pašalinti veikos pavojingumą. Įvertinant veikos pavojingumą, tam tikrais atvejais būtina atsižvelgti į nusikaltimo dalyko specifines savybes, vertę, svorį, apimtį, daiktų gabenimo ar pažeidimo būdą, reliatyvią kainą ir pan.
Jeigu įstatymų leidėjas baudžiamajai atsakomybei kilti yra nustatęs tam tikrą vertinamąjį nusikaltimo sudėties požymį (žymi žala, didelė žala, sunkios pasekmės ir pan.), tai veikoje ar jos pasekmėse nustačius šį požymį, jo specifikos pagrindu pripažinti veiką mažareikšme negalima.
Nusikaltimo sudėties požymiai: žymi žala, didelė žala, sunkios pasekmės ir pan., yra konkretaus nusikaltimo būtinasis požymis. Nustačius faktą, kad jie padarytoje veikoje yra, šiuos požymius vertinti daugiau ar mažiau pavojingais negalima, nes jų įvertinimas jau yra davęs įstatymų leidėjas, konstruodamas baudžiamąjį įstatymą. Kai kuriais atvejais už padarytą veiką baudžiamoji atsakomybė tik veikos pasekmėms pasiekus šio požymio lygį. Kitais atvejais jie skiria administracinę ir baudžiamąją atsakomybes. Antai už turto sunaikinimą ar sužalojimą tyčia kyla administracinė atsakomybė pagal ATPK 50³ str. Tačiau jeigu šia veika nukentėjusiajam padaryta žymi žala, atsiranda baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 278 str. Veikos – žymios (didelės)žalos požymis yra tik vienas iš nusikaltimo sudėties požymių, ir veiką (teoriškai) paversti nepavojinga gali kitų požymių mažareikšmiškumas.
Vertinant veikoje šiurkštaus viešosios tvarkos pažeidimo arba aiškaus visuomenės negerbimo požymis, atsižvelgiama į tai, kad šie požymiai yra kaltininko veikos išraiška ir jos pasireiškimo būdas. Kuo ryškiau šie požymiai pasireiškia, tuo padaryta veika pavojingesnė.
Veika gali būti pripažinta mažareikšme ir tuomet, kai joje yra kvalifikuojantys požymiai: pakartotinumas, grupė iš anksto susitarusių asmenų, įsibrovimas į negyvenamąsias patalpas ir pan., jei kiti padarytos veikos požymiai yra mažareikšmiai.
Veiką kvalifikuojantys požymiai: pakartotinumas, grupė iš anksto susitarusių asmenų, įsibrovimas į negyvenamąsias patalpas ir pan., pažymi veikos didesnį pavojingumo laipsnį, tačiau ne tiek, kad užkirstų kelią pripažinti veiką mažareikšme ir nepavojinga, jei kiti padarytos veikos požymiai yra mažareikšmiai.
Veikos padarymo bendrininkavimo atveju mažareikšmė gali būti pripažinta tik visų bendrininkų veika.
Bendrininkus nusikaltimo padaryme sieja keli valinio pobūdžio elementai: bendrininkas darant nusikaltimą nori ir susitaria veikti kartu su kitais bendrininkais; supranta savo veikos ribas ir suvokia, kad jo veika sudaro tam tikrą dalį visos nusikalstamos veikos; supranta, kad tik visų bendrininkų veika bus pasiektas bendras rezultatas. Šių valinio pobūdžio elementų analizė padeda gauti atsakymą ar nusikaltimo padarymo bendrininkavimo atveju atskirų bendrininkų veiką dėl jų veikos specifiškumo galima pripažinti mažareikšme.
Bendrininkavimo atveju nusikaltimo objektyviąją pusę sudaranti veika susideda iš daugelio bendrininkų veikų ir sudaro vieną būtiną veiką nusikaltimo rezultatui pasiekti. Subjektyvioji pusė charakteringa visus bendrininkus siejančia vieninga tyčia – pasiekti susitarime vieningų rezultatų. Kiekvieno bendrininko atliekama veika yra būtina apskritai ir priežastiniu ryšiu susijusi su nusikaltimo pasekmėmis. Todėl nepriklausomai nuo to, kokią dalį visos veikos sudaro atskiro bendrininko atlikta veika, net jeigu ji visai nereikšminga ir svaraus indėlio siekiant pasekmių turėti negalėjo, bendrininkų tyčios vieningumas visų bendrininkų veiką daro pavojingą.

Svarstant mažareikšmiškumo klausimą idealiosios nusikaltimų sutapties požymius turinčios veikos atžvilgiu, mažareikšme gali būti pripažinta tik visa šiuos požymius turinti veika. Kaltininko veikoje negalima išskirti atskirų nusikaltimų ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o kitus – pripažinti mažareikšmiais.

Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, padarytos veikos mažareikšmiškumas svarstomas atskirai dėl kiekvienos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teismas, spręsdamas veikos mažareikšmiškumo klausimą, negali remtis kaltininko ir nukentėjusiojo asmens požymiais (amžiumi, sveikatos būkle, valstybinių apdovanojimų suteikimu, charakterizuojančia medžiaga ir pan.).

Sprendžiant veikos pripažinimo mažareikšme klausimą, neturi reikšmės asmens teistumas, veikos padarymas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo ar bausmės vykdymo atidėjimo laiku, taip pat veikos padarymas lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, ar lygtino paleidimo iš laisvės atėmimo vietų laiku.

Spręsdamas veikos pripažinimo mažareikšme klausimą teismas į byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes neatsižvelgia.

Šios aplinkybes turi reikšmę paskiriant kaltininkui bausmę, nustatant jos rūšį, dydį ir pan. (BK 39 str.).

Paprastai neturi būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, nurodytos BK 8¹ straipsnyje, taip pat veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

Tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte išvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme .

4. Veikos mažareikšmiškumo teisinės pasekmės

Galiojantis Lietuvos Respublikos BPK nenumato specialios normos, kuria remiantis būtų galima dėl mažareikšmiškumo bylos nekelti, o iškeltą nutraukti arba joje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Laikytina teisinga praktika, kai minėti procesiniai sprendimai priimami vadovaujantis normomis, reguliuojančiomis procesą, kada nustatoma aplinkybė, jog veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

Nustačius padarytos veikos mažareikšmiškumą, baudžiamąją byla atsisakoma iškelti vadovaujantis BK 8 str. 2 d., BPK 5 str. 1 d. 2 p., 131 str.

Padarytos veikos mažareikšmiškumą nustačius po baudžiamosios bylos iškėlimo iki perduodant kaltinamąjį teismui, baudžiamoji byla nutraukiama vadovaujantis BK 8 str. 2 d., BPK 5 str. 1 d. 2 p., BPK 233 str.

Veikos mažareikšmiškumą nustačius sumarinio proceso byloje, sutikus kvotos institucijos viršininkui ir teisėjui, ikiteisminėje tyrimo stadijoje baudžiamoji byla nutraukiama vadovaujantis BK 8 str. 2 d., BPK 5 str. 1 d. 2 p., 448 str. 4 d.

Jeigu veikos mažareikšmiškumas nustatomas procesinėje kaltinamojo atidavimo teismui stadijoje, o veikos mažareikšmiškumo požymiai yra akivaizdūs ir nereikalauja byloje surinktų įrodymų vertinimo, teismas kaltinamajam baudžiamąją bylą nutraukia tvarkomajame posėdyje vadovaudamasis BK 8 str. 2 d., BPK 5 str. 1 d. 2 p., 252 str.1 d. 2 p. ir atlieka veiksmus, nurodytus BPK 254 str.

Tais atvejais, kai kaltinamojo veikos pavojingumo nebuvimas gali būti nustatomas tik ištyrus byloje surinktus įrodymus, kaltinamasis atiduodamas teismui, o teismas, išnagrinėjęs bylą iki galo ir nustatęs teisiamojo veikos mažareikšmiškumą, priima išteisinamąjį nuosprendį vadovaudamasis BK 8 str. 2 d., BPK 5 str. 1 d. 2 p., 2 d. ir BPK 339 str. 3 d. Ta pačia tvarka teisiamojo veikos mažareikšmiškumo klausimas sprendžiamas tada, kai ši aplinkybė iškyla teisminio nagrinėjimo metu.

Jeigu nuteistojo veikos mažareikšmiškumas nustatomas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, teismas, nesaistomas apeliacinio skundo ribų, panaikina apkaltinamąjį ir priima išteisinamąjį nuosprendį vadovaudamasis BK 8 str. 2 d., BPK 5 str. 1 d. 2 p., 389 str. 1 p.

Tais atvejais, kai veikos mažareikšmiškumas nustatytas ne tik asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, bet ir nepadavusių skundus nuteistųjų veikoje, teismas priima išteisinamąjį nuosprendį visiems nuteistiesiems.

Pripažindamas veiką mažareikšme, teismas turi motyvuoti savo sprendimą ir išspręsti klausimus, numatytus BPK 254, 348, 349 straipsniuose.

Tais atvejais, kai kaltininko veikoje yra administracinio nusižengimo požymiai, įsiteisėjus byloje priimtam sprendimui, teismas imasi priemonių administracinės atsakomybės klausimams išspręsti.

Išvados

Susipažinęs su teisine literatūra veikos pripažinimo mažareikšme klausimu, manau, galiu daryti tokias išvadas:
1. Nėra nusikaltimas toks veikimas ar neveikimas, kuris formaliai kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas.
2. Nagrinėjant veikos mažareikšmiškumo klausimą, reikia atsižvelgti tiek į veikos objektyviuosius, tiek ir į subjektyviuosius požymius.
3. Mažareikšmiškumui nustatyti įtakos turi kaltininko tyčios kryptingumas, neatsargumo laipsnis, veikos tikslai ir motyvai.
4. Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą (BK 271 str. – 1 MGL, BK 310 str. 1 d. – 10 litrų naminės degtinės ir pan.), teismas gali pripažinti veiką mažareikšme tik tuomet, kai šis dydis viršytas labai nežymiai.
5. Jeigu įstatymų leidėjas baudžiamajai atsakomybei kilti yra nustatęs tam tikrą vertinamąjį nusikaltimo sudėties požymį (žymi žala, didelė žala, sunkios pasekmės ir pan.), tai veikoje ar jos pasekmėse nustačius šį požymį, jo specifikos pagrindu pripažinti veiką mažareikšme negalima.
6. Veika gali būti pripažinta mažareikšme ir tuomet, kai joje yra kvalifikuojantys požymiai: pakartotinumas, grupė iš anksto susitarusių asmenų, įsibrovimas į negyvenamas patalpas ir pan., jei kiti padarytos veikos požymiai yra mažareikšmiai.
7. Veikos padarymo bendrininkavimo atveju mažareikšmė gali būti pripažinta tik visų bendrininkų veika.
8. Spręsdamas veikos pripažinimo mažareikšme klausimą teismas į byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes neatsižvelgia.

Panaudota literatūra:

1. LR baudžiamasis kodeksas. Vilnius. 2000 m.
2. LR Aukščiausiojo Teismo Senato biuletenis “Teismų praktika” Nr. 14. Vilnius. 2001 m
3. Abromavičius A. Čepas A. ir kt. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius. 1998 m.
4. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. Vilnius. 1996 m.
5. Под ред. Кузнецовой Н.Ф., Тяжковой И.М. “Курс уголовного право”. Общая часть. Том 1: учение о преступлении. Москва. 1999.

Leave a Comment