Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos

Darbo planas:

ĮžangaI. Konsulinių santykių samprataII. Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos:1. Lietuvos Respublikos konsulinių konvencijų preambulės ir bendrieji nuostatai;2. Konsulinių įstaigų steigimas;3. Konsulinės funkcijos Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose;4. Lengvatos, privilegijos ir imunitetai, numatyti Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose.IšvadosPanaudotos literatūros sąrašas

Įžanga

Aš pasirinkau rašyti rašto darbą tema “Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos”. Šią temą aš pasirinkau todėl, kad ji man pasirodė aktuali, nes iki šiol aš nežinojau, kas apskritai yra konsulinės įstaigos, kokias funkcijas jos atlieka, ir apskritai – kodėl Lietuvai reikalingos konsulinės atstovybės užsienio valstybėse? Juo labiau nežinojau, su kokiomis valstybėmis Lietuva yra pasirašiusi konsulines konvencijas, apie ką jose kalbama ir dėl ko susitariama.Todėl savo darbe aš ir pasistengsiu papasakoti, kas yra konsuliniai santykiai, kokiu tikslu jie yra užmezgami, su kokiomis valstybėmis Lietuva yra pasirašiusi konsulines konvencijas ir detaliau panagrinėsiu jų turinį.

I. Konsulinių santykių samprata

Konsulinius santykius reglamentuoja 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Šioje konvencijoje yra numatyta, kad konsuliniai santykiai tarp valstybių užmezgami abipusiu sutikimu (sutikimas užmegzti diplomatinius santykius tarp valstybių reiškia sutikimą užmegzti konsulinius santykius, jei nenurodyta priešingai). Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos, ir sutinkamai su Vienos konvencija – ir diplomatinės atstovybės.Konsulinė įstaiga gali būti įsteigta valstybės teritorijoje tik tai valstybei sutinkant. Konsulinės įstaigos buvimo vietą, jos klasifikaciją ir konsulinę apygardą nustato atstovaujamoji valstybė, o patvirtina priimančioji valstybė. Atstovaujamoji valstybė vėliau gali keisti konsulinės įstaigos buvimo vietą, jos klasifikaciją ar konsulinę apygardą tik priimančiajai valstybei sutikus. Priimančiosios valstybės sutikimas taip pat reikalingas tais atvejais, jei generalinis konsulatas ar konsulatas ketina atidaryti vicekonsulatą ar konsulinę agentūrą kitoje vietoje, nei jie patys yra įsteigti.

Pagal 1963 m. Vienos konvenciją konsulinės įstaigos funkcijos yra: a) atstovaujamosios valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų interesų gynimas priimančiojoje valstybėje laikantis tarptautinės teisės normų; b) prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybių plėtojimas bei kitų draugiškų santykių tarp jų skatinimas; c) informacijos apie priimančiosios valstybės prekybinį, ekonominį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą bei įvykius rinkimas teisėtomis priemonėmis, šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei bei jos teikimas suinteresuotiems asmenims; d) pasų ir kelionės dokumentų išdavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams, taip pat vizų ar atitinkamų dokumentų išdavimas asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę; e) pagalba atstovaujamosios valstybės piliečiams ir juridiniams asmenims; f) notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas, taip pat atskirų administracinių funkcijų atlikimas su sąlyga, kad tai neprieštarauja priimančiosios valstybės įstatymams; g) atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo (succession mortis causa) atveju priimančiosios valstybės teritorijoje, laikantis pastarosios įstatymų; h) nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo ir esančių atstovaujamosios valstybės piliečiais, interesų gynimas nepažeidžiant priimančiosios valstybės įstatymų, ypač jei tokiems asmenims reikia globos ar rūpybos; i) remiantis priimančiosios valstybės praktika ir nustatyta tvarka, atstovavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams ar to atstovavimo organizavimas priimančiosios valstybės teismuose ar kitose įstaigose siekiant pagal priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus imtis laikinų priemonių šių piliečių teisėms ir interesams apsaugoti, jei šie piliečiai dėl buvimo vietos ar kitų priežasčių negali tinkamu laiku pradėti ginti savo teisių ir interesų; j) teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas, teisminių pavedimų bei pavedimų apklausti atlikimas pagal galiojančias tarptautines sutartis, o nesant tokių sutarčių, kitu būdu, atitinkančiu priimančiosios valstybės įstatymus; k) atstovaujamosios valstybės įstatymuose numatytų teisių prižiūrėti ir inspektuoti atstovaujamosios valstybės laivus ir orlaivius bei jų įgulų narius įgyvendinimas; l) pagalbos teikimas laivams ir orlaiviams, nurodytiems šio straipsnio k) punkte, bei jų įgulų nariams, pareiškimų apie laivo kelionę priėmimas, laivo dokumentų nagrinėjimas ir tvirtinimas bei, nepažeidžiant priimančiosios valstybės kompetentingų institucijų teisių, bet kokių atsitikimų, kurie įvyko kelionės metu, tyrimas, kapitono, pareigūnų ir jūreivių ginčų sprendimas tiek, kiek leidžia atstovaujamosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai; m) vykdymas bet kokių kitų funkcijų, kurias atstovaujamoji valstybė paveda atlikti konsulinei įstaigai, kurių nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai, arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurie numatyti galiojančiose atstovaujamosios valstybės ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.
Vienos Konvencijos nuostatų, kiek leidžia kontekstas, turi laikytis diplomatinės atstovybės atlikdamos konsulines funkcijas. Diplomatinės atstovybės narių, kurie paskirti dirbti konsuliniame skyriuje ar kuriems kitaip pavesta atlikti atstovybės konsulines funkcijas, pavardės pranešamos priimančiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai ar šios ministerijos nurodytai institucijai. Vykdydama konsulines funkcijas, diplomatinė atstovybė gali kreiptis į : a) konsulinės apygardos vietos valdžios institucijas; b) priimančiosios valstybės centrines institucijas, jei tai leidžia priimančiosios valstybės įstatymai, kiti teisės aktai ir papročiai ar atitinkamos tarptautinės sutartys .

II. Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos

Lietuvos Respublika yra pasirašiusi konsulines konvencijas su šiomis valstybėmis:v Lenkija (pasirašyta Vilniuje 1992 m. sausio 13 d.);v Kinija (pasirašyta Pekine 1992 m. rugpjūčio 15 d.);v Rusija (pasirašyta Maskvoje 1992 m. rugsėjo 8 d.);v Ukraina (pasirašyta Kijeve 1995 m. kovo 28 d.);v Gruzija (pasirašyta Vilniuje 1999 m. liepos 12 d.).

1. Lietuvos Respublikos konsulinių konvencijų preambulės ir bendrieji nuostatai

Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos prasideda nuo įžangos, kurioje nusakoma, kokiu tikslu yra sudaroma konsulinė sutartis. Pavyzdžiui: “Lietuvos Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika, siekdamos vystyti konsulinius santykius tam, kad palengvinti savo valstybių ir piliečių teisių ir interesų apsaugą ir stiprinti draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp abiejų šalių, nutarė sudaryti šią Konsulinę Konvenciją ir susitarė…” Konvencijos su Rusijos Federacija įžanga kiek kitokia: “Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, siekdamos vystyti draugiškus dviejų šalių santykius, o taip pat efektyviau ginti savo piliečių teises ir interesus, remdamosi 1963 metų balandžio 24 d. Vienoje pasirašyta Vienos konvencija dėl konsulinių santykių ir norėdamos įtvirtinti papildomas abipusius konsulinius santykius reglamentuojančias nuostatas, susitarė…” Konvencijoje su Lenkija dar pažymima, kad šalys, “išreikšdamos norą vystyti kaimyninius santykius, stiprinti draugystę ir gilinti abipusiai naudingą bendradarbiavimą….” Visų Lietuvos respublikos konsulinių konvencijų pradžioje yra pateikiamos pagrindinės definicijos, kurios praktiškai nesiskiria visose konvencijose:

Konsulinė įstaiga – tai generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra. Konsulinėse konvencijose su Kinija ir Lenkija konsulinės apygardos definicijos sutampa: “konsulinė apygarda” – tai teritorija, skirta konsulinei įstaigai konsulinėms funkcijoms vykdyti. Konvencijoje su Rusija konsulinė apygarda apibrėžiama ne kaip teritorija, o kaip rajonas. Konvencijose, sudarytose su Ukraina ir Gruzija, numatyta, kad “konsulinė apygarda” – teritorijos dalis, skirta konsulinei įstaigai konsulinėms funkcijoms vykdyti, Konsulinės įstaigos vadovas plačiausiai apibrėžiamas konvencijoje su Kinija. Čia numatyta, kad konsulinės įstaigos vadovas – tai generalinis konsulas, konsulas, vicekonsulas ar konsulinis agentas, kuriam atstovavimo Valstybė pavedė vadovauti konsulinei įstaigai. Tuo tarpu kitose konsulinėse konvencijose konsulinės įstaigos vadovas apibrėžiamas labai lakoniškai – “konsulinės įstaigos vadovas” – asmuo, įgaliotas tokio pobūdžio veiklai. Konsulinis pareigūnas visose Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose apibrėžiamas vienodai: “konsulinis pareigūnas” – tai bet kuris asmuo, įskaitant ir konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta vykdyti konsulines funkcijas konsulinėje įstaigoje; tik konsulinėje konvencijoje su Lenkija jis kažkodėl vadinamas ne konsuliniu pareigūnu, o konsuliniu tarnautoju. Konsulinės patalpos konsulinėse konvencijose apibrėžiamos ir daugmaž vienodai: “konsulinės patalpos” – tai tik konsulinės įstaigos tikslams naudojami pastatai ar pastatų dalys ir jiems priklausantys žemės sklypai, nepriklausomai nuo nuosavybės teisės; Konsuliniai archyvai Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose yra suprantami kaip konsulinės įstaigos raštai, dokumentai, korespondencija, knygos, filmai, magnetofoniniai ir kitokie techniniai įrašai kartu su šifrais ir kodais, kartotekomis bei bet kokio pobūdžio įranga, skirta jų saugojimui ar laikymui. Vienodai Lietuvos konsulinėse konvencijose yra suprantami laivai ir orlaiviai. Laivas – tai kiekvienas civilinis plaukiojantis įrenginys, turintis teisę iškelti siunčiančiosios Valstybės vėliavą ir užregistruotas toje valstybėje. Orlaivis reiškia kiekvieną skraidantį įrenginį, išskyrus karinius skraidančius įrenginius, turintį teisę naudoti skiriamuosius atstovaujamosios valstybės ženklus.
Šios definicijos yra pateiktos visose LR konsulinėse konvencijose. Be šių definicijų, konvencijoje su Kinija yra pateikiamas ir atstovavimo valstybės piliečio apibrėžimas – tai bet kuris fizinis asmuo, turintis atstovavimo Valstybės pilietybę, o taip pat, jei tinka pagal kontekstą, ir atstovavimo Valstybės juridinis asmuo.

2. Konsulinių įstaigų steigimas

Toliau Lietuvos Respublikos konsulinėse sutartyje detalizuojamas konsulinių įstaigų steigimas, jų narių skyrimas. Visose LR konsulinėse konvencijose yra numatyta, kad konsulinė įstaiga gali būti steigiama buvimo Valstybės teritorijoje tik tai Valstybei sutinkant. Konsulinės įstaigos buveinė, jos klasė ir konsulinė apygarda, o taip pat bet kokie jų pakeitimai turi būti nustatomi atstovavimo Valstybės ir buvimo Valstybės susitarimu (tai numatyta beveik visose konvencijose, pvz., konsulinės konvencijos su Kinija, Rusija, Ukraina, Gruzija). Prieš paskiriant konsulinės įstaigos vadovą, atstovaujamoji valstybė diplomatiniu keliu arba kitu atitinkamu būdu turi gauti buvimo valstybės sutikimą dėl siūlomo asmens paskyrimo. Jei buvimo valstybė nesutinka, kad koks nors asmuo būtų paskirtas konsulinės įstaigos vadovu, ji neprivalo atstovaujamajai valstybei motyvuoti tokio atsisakymo. Konsuliniai pareigūnai turi būti atstovaujamosios valstybės piliečiai. Tai numatyta visose Lietuvos Respublikos konsulinėse sutartyse.

3. Konsulinės funkcijos Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose

Konsulinėje konvencijoje su Kinija yra numatyta, kad konsulinis pareigūnas turi teisę vykdyti šias bendro pobūdžio funkcijas: a) ginti atstovavimo Valstybės ir jos piliečių teises ir interesus; b) skatinti ekonominių, prekybinių, mokslinių- technologinių, kultūrinių ir švietimo santykių tarp atstovavimo Valstybės ir buvimo Valstybės vystymą bei kitaip remti jų draugiškus santykius ir bendradarbiavimą; c) visomis teisėtomis priemonėmis aiškintis buvimo Valstybės ekonomines, mokslines technologines, kultūrines ir švietimo sąlygas ir pranešti apie jas atstovavimo Valstybės vyriausybei; d) vykdyti kitas funkcijas, kurias vykdyti įgaliojo atstovavimo Valstybė ir kurių vykdyti nedraudžia buvimo Valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai arba kurių vykdymui neprieštarauja buvimo Valstybė .

Toliau konvencijoje šios funkcijos yra smulkinamos.Konvencijoje su Rusija numatytos tokios bendros konsulinės funkcijos: a) buvimo valstybėje ginti atstovaujamosios valstybės ir jos piliečių interesus tarptautinės teisės leidžiamose ribose; b) skatinti prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios valstybės ir buvimo valstybės vystymą, taip pat kitais būdais, laikantis šios Konvencijos nuostatų, padėti vystyti tarp jų draugiškus santykius; c) visomis teisėtomis priemonėmis aiškintis buvimo valstybės prekybines, ekonomines, kultūrines ir mokslines sąlygas, pranešti apie jas atstovaujamajai valstybei, teikti žinias suinteresuotiems asmenims; d) daryti pataisymus, konfiskuoti arba sulaikyti atstovaujamosios valstybės piliečių pasus ar kitus kelionės dokumentus ir išduoti, pratęsti arba panaikinti vizas ar atitinkamus dokumentus asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę arba keliauti pro ją; e) teikti pagalbą ir paramą atstovaujamosios valstybės piliečiams; f) priimti buvimo valstybės kompetentingų organų pagalbą, siekiant nustatyti, kur yra atstovaujamosios valstybės piliečių buvimo vieta, kai iškilęs klausimas dėl jų gerovės ar dėl kitų humanitarinio pobūdžio priežasčių; g) ginti atstovaujamosios valstybės piliečių teisę kuo greičiau išvykti iš buvimo valstybės; h) vykdyti notarinius veiksmus, registruoti civilinės būklės aktus ir atlikti kitas panašias pareigas, taip pat vykdyti kai kurias administracinio pobūdžio funkcijas, jei pastaruoju atveju tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams; i) ginti atstovaujamosios valstybės piliečių interesus, laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, atsiradus buvimo valstybėje palikimui “mortis causa” atveju; j) jei tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams, ginti nepilnamečių ir kitų neturinčių veiksnumo asmenų, kurie yra atstovaujamosios valstybės piliečiai, interesus, ypač kai reikia tokiems asmenims steigti globą ar rūpybą;
k) atsižvelgiant į buvimo valstybėje nusistovėjusią praktiką ir tvarką, atstovauti atstovaujamosios valstybės piliečiams ar užtikrinti tinkamą atstovavimą teismuose ir kitose buvimo valstybės įstaigose tam, kad būtų galima, laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, imtis išankstinių priemonių, apsaugančių tų piliečių teises ir interesus, jei jų nėra vietoje ar dėl kitų priežasčių jie negali laiku apginti savo teisių ir interesų; l) perduoti teisminius ir neteisminius dokumentus arba vykdyti atstovaujamosios valstybės teismo pavedimus ar pavedimus dėl parodymų paėmimo atstovaujamosios valstybės teismams, nepažeidžiant galiojančių tarptautinių susitarimų arba, nesant tokių susitarimų, nepažeidžiant buvimo valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytos tvarkos; m) vykdyti priežiūrą ir kontroliuoti atstovaujamosios valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais numatyta tvarka atstovaujamajai valstybei priklausančius laivus ir lėktuvus (orlaivius), taip pat ir jų įgulas; n) teikti pagalbą laivams ir lėktuvams bei jų įguloms, priimti pareiškimus dėl laivo plaukiojimo, tikrinti ir surašyti laivo dokumentus ir tirti bet kokį atsitikimą, kuris įvyko kelionės metu, jei tai nedaro žalos buvimo valstybės valdžios organų įgalinimams, spręsti bet kokio pobūdžio ginčus tarp įgulos narių, laikantis atstovaujamosios valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų; o) vykdyti bet kokias kitas funkcijas, kurias vykdyti atstovaujamoji valstybė įgaliojo konsulinę įstaigą ir kurių nedraudžia buvimo valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai arba kurioms neprieštarauja buvimo valstybė, taip pat kurias numato tarptautinės sutartys, pasirašytos atstovaujamosios valstybės ir buvimo valstybės . Panašios funkcijos numatytos ir konsulinėse konvencijose su kitomis šalimis – iš pradžių išvardijamos bendrosios konsulinės funkcijos, o po to jos yra detalizuojamos.

4. Lengvatos, privilegijos ir imunitetai, numatyti Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose

Buvimo valstybė pagal savo įstatymus ir taisykles privalo teikti paramą savo teritorijoje atstovaujamajai valstybei įsigyjant konsulinėms įstaigoms būtinas patalpas arba padėti gauti patalpas kitu būdu. Konsulinė įstaiga turi teisę naudoti savo valstybės vėliavą ir herbą buvimo valstybėje. Vėliava gali būti iškelta, o valstybinis herbas pritvirtintas prie pastato, kuriame įsikūrusi konsulinė įstaiga, ant išorinių pastato durų, taip pat konsulinės įstaigos vadovo rezidencijos ir, kai tai susiję su tarnybinių funkcijų vykdymu, ant jo transporto priemonių. Konsulinės patalpos ir konsulinių pareigūnų gyvenamosios patalpos neliečiamos. Buvimo valstybė imsis visų būtinų priemonių konsulinių patalpų ir konsulinių pareigūnų gyvenamųjų patalpų apsaugai nuo bet kokio įsiveržimo arba žalos padarymo ir nuo bet kokių konsulinės įstaigos rimties trikdymų arba jos orumo žeminimo. Konsulinėms patalpoms, konsulinės įstaigos nuosavybei bei jos transporto priemonėms taikomas imunitetas nuo bet kokio pobūdžio rekvizicijos valstybės gynybos ar visuomeniniams reikalams. Konsuliniai archyvai neliečiami bet kuriuo metu ir nepriklausomai nuo jų buvimo vietos. Jei tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir taisyklėms dėl rajonų, į kuriuos įvažiavimas draudžiamas arba reguliuojamas valstybės saugumo sumetimais, buvimo valstybė privalo užtikrinti savo teritorijoje judėjimo ir kelionių laisvę visiems konsulinės įstaigos darbuotojams. Buvimo valstybė suteiks ir saugos konsulinės įstaigos susisiekimo laisvę visiems oficialiems tikslams. Oficiali konsulinės įstaigos korespondencija neliečiama. Konsulinis paštas negali būti nei atplėšiamas, nei sulaikomas. Konsuliniai pareigūnai naudojasi asmens neliečiamybe ir negali būti sulaikomi arba areštuojami. Buvimo valstybė imasi reikalingų priemonių, kad išvengtų bet kokio kėsinimosi į jų laisvę ir orumą. Konsuliniai pareigūnai taip pat turi imunitetą nuo jurisdikcijos. Konsuliniai pareigūnai neprivalo duoti liudytojo parodymų. Tai yra numatyta visose LR konsulinėse konvencijose, išskyrus konsulinę konvenciją su Rusijos Federacija, kurios 20 str. 1 d. numato: “Konsulinės įstaigos darbuotojai gali būti šaukiami liudytojais teismo ir administracinėse bylose”. Tačiau to paties straipsnio 3 d. numato: “Konsulinės įstaigos darbuotojai neprivalo duoti parodymų dėl faktų, susijusių su jų funkcijų vykdymu, arba pateikti oficialios korespondencijos ir dokumentų. Jie taip pat neprivalo duoti parodymų, kurie aiškintų atstovaujamosios valstybės įstatymus” .

Buvimo valstybėje konsulinės įstaigos darbuotojas atleidžiamas nuo visų asmeninių, visuomeninių pareigų ir karinių prievolių, taip pat nuo buvimo valstybės įstatymais ir taisyklėmis numatytų bet kokių reikalavimų, susijusių su užsieniečių registracija ir leidimo gyventi gavimu, vykdymo. Konsulinės įstaigos darbuotojai, taip pat jų šeimos nariai, gyvenantys kartu su jais, atleidžiami nuo visų asmeninių ir turtinių, valstybinių, rajoninių ir municipalinių mokesčių bei rinkliavų, išskyrus kai kuriuos, numatytus atskirose konvencijose. Asmeninis konsulinio pareigūno bagažas atleidžiamas nuo muitinės kontrolės. Konsulinės įstaigos darbuotojų šeimos nariai turi tas pačias privilegijas ir imunitetus kaip ir konsulinės įstaigos atitinkamas darbuotojas . Praktiškai visose Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose šios privilegijos ir imunitetai nesiskiria.

Išvados

Savo darbe apžvelgęs Lietuvos Respublikos konsulines konvencijas ir panagrinėjęs jų turinį, aš galiu daryti tokias išvadas: Konsulinius santykius reglamentuoja 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Konsulinių funkcijų yra daug ir įvairių, pavyzdžiui, atstovaujamosios valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų interesų gynimas priimančiojoje valstybėje laikantis tarptautinės teisės normų; prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybių plėtojimas bei kitų draugiškų santykių tarp jų skatinimas; informacijos apie priimančiosios valstybės prekybinį, ekonominį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą bei įvykius rinkimas ir kt.Lietuvos Respublika yra pasirašiusi konsulines konvencijas su šiomis valstybėmis: Lenkija (pasirašyta Vilniuje 1992 m. sausio 13 d.); Kinija (pasirašyta Pekine 1992 m. rugpjūčio 15 d.); Rusija (pasirašyta Maskvoje 1992 m. rugsėjo 8 d.); Ukraina (pasirašyta Kijeve 1995 m. kovo 28 d.); Gruzija (pasirašyta Vilniuje 1999 m. liepos 12 d.).Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose yra numatomos konkrečios konsulinės funkcijos, kurias vykdys konsulinė įstaiga kitoje valstybėje; numatoma konsulinių įstaigų steigimo tvarka; išvardijamos konsuliniams pareigūnams taikomos lengvatos, privilegijos ir imunitetai (sutinkamai su 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių).

Panaudota literatūra:

1. 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Lietuva prisijungė 1999 m. spalio 6 d. (Skelbta: Valstybės Žinios, 1999.10.06, Nr.: 83, Publikacijos Nr.: 2456)2. Konsulinė konvencija tarp Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos 1992 m. rugpjūčio 15 d. (Skelbta: Valstybės Žinios, 1993.08.06, Nr.: 35, Publikacijos Nr.: 792)3. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos konsulinė konvencija. 1992 m. rugsėjo 8 d. (Skelbta: Valstybės žinios, 1995. 12. 06, Nr.: 99, Publikacijos Nr.:2204)4. Lietuvos Respublikos ir Gruzijos konsulinė konvencija. 1999 m. liepos 12 d. (Skelbta: Valstybės žinios, 2001. 06. 08, Nr.: 49, Publikacijos Nr.: 1707)5. Konsulinė konvencija tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos. 1992 m. sausio 13 d. (Skelbta: Valstybės žinios, 1994. 04. 14, Nr.: 28, Publikacijos Nr.: 4946. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos konsulinė konvencija. 1995 m. kovo. 8 d. (Skelbta: Valstybės Žinios, 1997.11.21, Nr.: 106, Publikacijos Nr.: 2673)