MATERIALINĖS PREKIŲ ŽENKLŲ TEISĖS ASPEKTAI: ABSOLIUTŪS ATSISAKYMO REGISTRUOTI / PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA PREKIŲ ŽENKLO REGISTRACIJOS IR SANTYKINIAI PRIPAŽINIMO REGISTRACIJOS NEGALIOJANČIA PAGRINDAI IR JŲ AIŠKINIMAS TEISMŲ PRAKTIKOJE

VILNIAUS UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
CIVILINĖS TEISĖS IR CIVILINIO PROCESO KATEDRA

REFERATAS

MATERIALINĖS PREKIŲ ŽENKLŲ TEISĖS ASPEKTAI: ABSOLIUTŪS ATSISAKYMO REGISTRUOTI / PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA PREKIŲ ŽENKLO REGISTRACIJOS IR SANTYKINIAI PRIPAŽINIMO REGISTRACIJOS NEGALIOJANČIA PAGRINDAI IR JŲ AIŠKINIMAS TEISMŲ PRAKTIKOJE

Vilnius

1. TURINYS

1. TURINYS 2
2. ĮŽANGA 3
3. PREKIŲ ŽENKLO SAMPRATA IR FUNKCIJOS 4
4. ABSOLIUTŪS ATSISAKYMO REGISTRUOTI ŽENKLĄ ARBA JO REGISTRACIJOS PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA PAGRINDAI 6
4.1. Absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti prekės ženklą, numatytas PŽĮ 6 str. 1 d. 1 p. 6
4.2. Absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti prekės ženklą, numatytas PŽĮ 6 str. 1 d. 2 p. 7
4.3. Absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti prekės ženklą, numatytas PŽĮ 6 str. 1 d. 4 p. 9
4.4. Dabartinėje kalboje ar sąąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu (PŽĮ 6str. 1str. 3p.) 10
4.5. Gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės (PŽĮ 6str. 1d. 5p.) 11
4.6. Prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams (PŽĮ 6str. 1d. 6p.) 12
4.7. Yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę (PŽĮ 6str. 1d. 7p.) 12
4.8. Yra sudarytas iš LR oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kiitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle (PŽĮ 6str. 1d. 8p.) 14
4.9. Skiriamojo požymio įgijimas dėl ženklo na

audojimo 15
5. ABSOLIUTŪS ATSISAKYMO REGISTRUOTI ŽENKLĄ ARBA JO REGISTRACIJOS PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA PAGRINDAI 15
5.1. Ženklų konfliktai (kolizijos) 16
5.1.1. „Dvigubo tapatumo” sąvoka 16
5.1.2. Visuomenės suklaidinimo galimybė. Sąvokos „klaidinama asociacija“ aiškinimas 17
5.1.3. Ypač stipraus ženklo skiriamojo požymio reikšmė 18
5.1.4. Plačiai žinomo prekių ženklo samprata 19
5.1.5. Išplėsta reputaciją turinčio prekės ženklo apsauga 20
5.2. Ženklų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų konfliktai (kolizijos) 21
5.2.1. Ženklų ir kitų pramoninės nuosavybės objektų kolizija 22
5.2.2. Ženklų ir autorių teisių objektų kolizija 25
5.2.3. Ženklų ir neturtinių teisių objektų kolizija 25
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS 26

2. ĮŽANGA

Prekių ir paslaugų ženklai – tai pramoninės nuosavybės objektai. Produkcijos vartotojai yra linkę įsigyti geriau pagamintus ir gražesnės išvaizdos, patrauklesnius gaminius.
Nekyla abejonių, kad tinkamai saugomas prekių ženklas garantuoja efektyvią prekybą, vartotojų pasitikėjimą. Kad ženklo savininko teisės nebūtų pažeistos, turi būti pasirūpinta ženklo registracija. Tik sėkminga prekės ženklo registracija gali užtikrinti efektyvią apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos. Kiekvienas gamintojas turi teisę pritraukti vartotojus tam tiikros kokybės prekėmis ar paslaugomis, o tai ir leidžia padaryti prekės ženklas, kuris leidžia atskirti vieno gamintojo prekes nuo kito gamintojo.
Šio darbo tikslas yra paaiškinti prekių ženklo sampratą ir funkcijas, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas ženklo registracijai, o būtent, materialiniams registracijos kriterijams: absoliutiems atsisakymo registruoti / pripažinimo negaliojančia prekių ženklo registracijos ir santykiniams pripažinimo registracijos negaliojančia pagrindams. Darbe bus analizuojami atskiri pagrindai ir jų aiškinimas doktrinoje, Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) sprendimuose.
Darbe bus naudojamas lyginamasis, is

storinis, sisteminis metodai.

3. PREKIŲ ŽENKLO SAMPRATA IR FUNKCIJOS

Prekių ženklų įstatymas (toliau – PŽĮ) prekių ženklą apibrėžia kaip bet kokį žymenį, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Analogiškos prekių ženklo sąvokos įtvirtintos ir prekių ženklų direktyvos 2 str., bei bendrijos prekių ženklų reglamento 4 str. Iš tokio apibrėžimo yra aišku, kad viena iš prekės ženklo funkcijų yra individualizuoti prekę, “kuri leistų vartotojui neklystant atskirti vieno gamintojo prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų” . PŽĮ kelia pakankamai aukštus reikalavimus, susijusius su ženklo skiriamuoju požymiu. Šios ženklo funkcijos svarbą yra pažymėjęs ir LAT. Nors prekių ženklo apibrėžimas aiškiai įvardija tik vieną funkciją, tačiau, tarptautinę komercinę praktiką intelektinės nuosavybės srityje tiriančios ir analizuojančios Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO), kurios narė nuo 1992 m. yra ir Lietuva, paskelbtuose tyrimų duomenyse nurodoma, kad prekių ženklai atlieka 4 pagrindines funkcijas: skiriamąją (diferencinę), kilmės (šaltinio), kokybės bei reklamos .
Kilmės funkcija turi du aspektus: prekės kilmės sąsajumas su geografine kilme bei prekės kilmės apibūdinimas, siejant ją su prekės gamintojo nurodymu. Nekyla abejonių, kad vartotojas visais atvejais tikisi įsigyti tam tikros kokybės prekes, o tai jis sieja su prekių ženklu. Prekių ženklas tuomet tampa aiškia garantija vartotojui, kad bus įsigytas norimos ko

okybės produktas. Čia gali kilti problemų, kai prekės ženklas, įgijęs tam tikrą reputaciją, yra perleidžiamas naudotis kitiems gamintojams. Tokiu atveju kyla pavojus, kad prekės ženklas nebeatitiks ankstesnės prekių kokybės ir taip nepateisins pirkėjų teisėtų lūkesčių. Kad šito būtų išvengta, teisės aktuose numatytas saugiklis, kuris reikalauja, kad, perleidus prekės ženklą, kokybė būtų išsaugota, priešingu atveju, perleidimas būtų uždraustas. Reklamos funkcija yra aptarta LAT nutartyje 1999 m. AB “Vilniaus degtinė” v. Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba. Buvo konstatuota, kad prekės ženklas atlieka ir reklamos funkciją. Taigi žymuo turi atitikti ne tik prekių ženklams keliamus reikalavimus, bet ir reklamai keliamus reikalavimus.
Atsižvelgiant į prekių ženklo funkcijas, kurios neabejotinai yra svarbios vienodam rinkos funkcionavimui ir vienodu konkurencijos sąlygų sudarymui produkcijos gamintojams, labai svarbus prekių ženklų reglamentavimas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Prekių ženklinimą pradėta norminti Europos žemyne 1857 m. Prancūzijoje. Tarptautinio prekių ženklų pripažinimo ir apsaugos teisės normos buvo nustatytos 1883m. Prancūzijoje pasirašytoje Pramoninės nuosavybės apsaugos konvencijoje. Europos Bendrijoje yra svarbūs keli aktai: 1988m. gruodžio 20 d. Tarybos Pirmoji direktyva 89/104/EEB dėl valstybių narių teisės nuostatų , susijusių su prekių ženklais, vienodinimo; 1993 m. gruodžio 20d. Tarybos reglamentas Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo; 1995 m. gruodžio 13d. Komisijos reglamentas Nr. 2868/95/EB dėl Tarybos reglamento Nr. 40/94/EB dėl bendrijos prekių ženklo įgyvendinimo.
Nacionalinis įs
statymas Lietuvoje atsirado 1925 m. 1993 metų birželio 3d. buvo priimtas naujas Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. 2000m. spalio 10d. PŽĮ, įsigaliojo nuo 2001 sausio 1d. Taip pat yra priimta nemažai taisyklių, susijusių su prekių ženklų registracijos tvarka. Beje, PŽĮ yra suderintas su Tarybos Pirmąja direktyva, bei 1993 metų Tarybos reglamentu.
PŽĮ 5 str. yra išvardinti žymenys, iš kurių gali būti sudaryti prekių ženklai, kuriuos yra siekiama įregistruoti. Todėl prekės ženklą gali sudaryti žodžiai, asmenų pavardės, vardai, meniniai pseudonimai, juridinių asmenų pavadinimai, šūkiai, raidės, skaitmenys, piešiniai, emblemos, gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos erdvinės formos, spalvos ar spalvų deriniai ar jų kompozicijos. Taip pat prekės ženklas gali susidėti iš minėtų žymenų derinio. Kaip matyti, PŽĮ nenumato tiesiogiai galimybės įregistruoti „netradicinius“ prekių ženklus, tokius kaip pvz. spalvos, kvapai ar muzikos garsai. ETT (toliau – ETT), aiškindamas 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmąją Tarybos Direktyvą valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (89/104/EEB), yra pažymėjęs, kad joje nėra pateikiamas baigtinis galimų žymenų sąrašas, kadangi, nors jame ir pateiktas tik vizualiai suvokiamų žymenų pavyzdžiai, jokių apribojimų kitoms žymenų rūšims nepateikta. Kadangi PŽĮ yra skirta šiai direktyvai įgyvendinti, PŽĮ 5 str. taip pat reikėtų aiškinti kaip numatantį nebaigtinį žymenų sąrašą. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad niekada nebus registruojami kaip prekės ženklai, pvz. kvapai ar garsai. Būtina paminėti ir tai, kad Prekių ženklų direktyva žymenims, kurie gali sudaryti prekės ženklą, kelia 3 sąlygas, t.y. kad galėtų sudaryti prekių ženklą, jie pirmiausia turi būti žymenys; antra, šiuos žymenis turi būti galima grafiškai pavaizduoti; trečia, jie turi leisti atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų (skiriamoji funkcija). Tokios pat sąlygos numatytos ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo.
ETT savo praktikoje aiškino šias sąlygas. Jis konstatavo, kad tam, kad ženklas atitiktų grafinio pavaizdavimo sąlygą, jo atvaizdas turi būti aiškus, tikslus, savarankiškas, lengvai prieinamas ir objektyvus . Taip pat ženklas, atsižvelgiant į registracijos trukmę, turi būti ilgalaikis, t.y. net ir po ilgo laikotarpio jis turi nekelti abejonių ir būti suvokimas taip pat. Trečioji sąlyga – suteikimas galimybės atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų – turėtų būti suprantama kaip abstraktus (nepaisant to, kokioms prekėms ar paslaugoms norima jį naudoti) gebėjimas perduoti visuomenei informaciją apie prekių ar paslaugų kilmę. ETT yra pažymėjęs, kad ši sąlyga visada turėtų būti pripažįstama, kai negalima visiškai paneigti galimybės, kad žymuo geba perduoti minėtą informaciją.

4. ABSOLIUTŪS ATSISAKYMO REGISTRUOTI ŽENKLĄ ARBA JO REGISTRACIJOS PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA PAGRINDAI

Pradedant kalbėti apie konkrečius registravimo pagrindus reikėtų paminėti, kad yra išskiriami: absoliutūs atsisakymo registruoti ar registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai (PŽĮ 6 str.) bei Santykiniai registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai (PŽĮ 7str.). Praktikoje iš esmės vyksta tokia schema: subjektas, kuris mano, kad kitas subjektas naudoja netinkamą, panašų prekės ženklą, kreipiasi, kad šis naudojimas būtų uždraustas. Tuo tarpu neteisėtai naudojantis ženklą subjektas siekia įrodyti, kad toks ženklas apskritai neturėjo būti registruotinas remiantis absoliučiais registracijos negaliojimo pagrindais. Iš esmės absoliutūs pagrindai nuo santykinių skiriasi tuo, kad kitaip nei absoliutus pagrindai, santykiniai atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindai vertinami tik kito suinteresuoto asmens reikalavimu, kai jis mano, kad registruojamas ženklas pažeis jo teises i ankstesnį ženklą.

4.1. Absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti prekės ženklą, numatytas PŽĮ 6 str. 1 d. 1 p.

Remiantis PŽĮ 6 str. 1 d. 1 p. prekės ženklą atsisakoma registruoti, kai šis negali sudaryti ženklo pagal PŽĮ 5 str. Panašus atsisakymo pagrindas numatytas ir Prekių ženklų direktyvos 3 str. 1 d. (a) p., Reglamento – 7 str. 1 d. (a) p.
Kaip jau buvo minėta anksčiau prekės ženklas, kurį siekiama įregistruoti ir taip įgyti teisinę apsaugą, turi būti sudarytas iš žymenų ar jų derinių, nurodytų ne tik PŽĮ 5 str., bet ir apimant uodžiamuosius, garsinius, spalvinius ar kitokius žymenis. Tačiau prekės ženklų, susidedančių iš uodžiamųjų garsinių, spalvinių ar kitokių žymenų, registravimas yra nelabai priimtinas praktikoje. Čia svarbiausia pažymėti, kad tam, kad prekės ženklo nebūtų atsisakoma registruoti šiuo pagrindu, jis turi atitikti prieš tai minėtas 3 sąlygas, nepaisant to, kad PŽĮ jų ir nenumato.

4.2. Absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti prekės ženklą, numatytas PŽĮ 6 str. 1 d. 2 p.

Remiantis PŽĮ 6 str. 1 d. 2 p. prekės ženklą atsisakoma registruoti, kadangi jis neturi jokio skiriamojo požymio. Toks atsisakymo pagrindas numatytas ir Prekių ženklų direktyvos 3 str. 1 d. (b) p., Reglamento – 7 str. 1 d. (b) p.
Jeigu PŽĮ 6 str. 1 d. 1 p. prasme reikalaujama abstraktaus žymens gebėjimo atskirti skirtingos kilmės prekes ar paslaugas, tai čia skiriamojo požymio buvimas turi būti analizuojamas konkrečių prekių ar paslaugų, dėl kurių norima įregistruoti prekės ženklą, atžvilgiu. Skiriamąją prekės ženklo savybę sudaro gebėjimas atpažinti šį prekės ženklą ir suteikia vartotojui galimybę atpažinti šį prekės ženklą, o tuo pačiu ir prekę, tarp kitų prekių ženklų, naudojamų vienarūšiams gaminiams žymėti. Todėl skiriamasis požymis reiškia, kad pagal prekės ženklą dėl jo galima nustatyti produktą kaip sukurtą atitinkamos įmonės ir dėl to jį galima atskirti nuo kitų įmonių prekių, t.y jis turi padėti identifikuoti produktą ar paslaugą, kurios atžvilgiu registracijos yra prašoma, kaip pagamintą konkrečios įmonės.
ETT yra nustatęs, kad prekės ženklo savitumas (skiriamojo požymio turėjimas) turi būti įvertintas ryšium, pirma, su prekėmis ar paslaugomis, dėl kurių registracijos prašoma, ir, antra, su tų prekių ar paslaugų atitinkamų vartotojų suvokimu. Pirmu atveju reikšmingas yra tokių prekių ar paslaugų pobūdis, kiekis, taip pat įprastas prekių ženklų naudojimas atitinkamame sektoriuje bei kitos aplinkybės, susijusios su atitinkamų prekių ar paslaugų rinka. Antru atveju, kokios atitinkamos visuomenės dalies suvokimas bus imamas kaip vertinamasis kriterijus, priklausomo nuo prekių ar paslaugų, kurių atžvilgiu norima įregistruoti prekės ženklą, pobūdžio. Todėl vienais atvejais, pvz. kai prekė ar paslauga yra plataus vartojimo masto, atitinkama visuomenė gali būti visi vartotojai, kitais atvejais – specializuota jų dalis, pvz. medicinos specialistai. Tačiau bet kuriuo atveju, tokio ženklo savitumas atitinkamos visuomenės dalyje turi būti įvertintas atsižvelgiant į vidutinių vartotojų, kurie yra pakankamai informuoti, protingai pastabūs bei nuovokūs, kriterijų, taip pat jis turi leisti jiems atskirti produktą nuo kitų gamintojų produktų nesivadovaujant jokiu lyginamuoju ar analitiniu patikrinimu ir be jokio ypatingo dėmesio skyrimo. Turi būti atsižvelgta į tai, kad vidutinis vartotojas retai turi progą tiesiogiai palyginti prekės ženklus, todėl dažnai turi pasikliauti netobulu vaizdu, išlikusiu jo atmintyje. Todėl ženklo skiriamąjį požymį reikalaujama vertinti pagal vidutiniam vartotojui išlikusi bendrą ženklo visumos įspūdį.
Greta šių dviejų kriterijų, svarbi yra ir ETT suformuluota viešojo intereso, pagrindžiančio įvairius atsisakymo įregistruoti prekių ženklus pagrindus, koncepcija, kurios turinys skiriasi priklausomai nuo atsisakymo registruoti pagrindo. Todėl šio punkto prasme viešasis interesas pvz. reikalauja, kad siekiant išvengti konkurencijos konfliktų, tarkim, spalvų registracijos atžvilgiu, nebūtų per daug apribotas spalvų prieinamumas kitiems rinkos dalyviams, siūlantiems tokios pačios rūšies prekes ar paslaugas, kaip ir tos, kurių atžvilgiu, prekių ženklą siekiama įregistruoti.
Čia reikėtų pažymėti, kad ETT draudžia vertinant skiriamojo požymio buvimą, kelti prekės ženklui kitokius reikalavimus nei jau minėtus anksčiau. Todėl reikia pabrėžti, kad žymens kaip prekių ženklo įregistravimas nepriklauso nuo prekių ženklo savininko išradingumo ir tam tikro laipsnio lingvistinės arba meninės vaizduotės konstatavimo . Pakanka, kad prekių ženklas leistų atitinkamai visuomenės daliai nustatyti juo saugomų prekių ar paslaugų kilmę ir jas atskirti nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų.
Prekės ženklo skiriamasis požymis gali būti nagrinėjamas iš dalies, pvz. kiekvienas iš žodžių ar sudedamųjų dalių atskirai, tačiau bet kokiu atveju jis turi priklausyti nuo visumos, kurią jie sudaro, nagrinėjimo. Vien tik aplinkybė, kad kiekvienas iš šių elementų atskirai, ar tik keli iš jų, neturi skiriamojo požymio, nereiškia, kad skiriamojo požymio negali turėti jų derinys.
ETT vienoje iš bylų yra pažymėjęs, kad nėra jokio pagrindo dėl lingvistinių, kultūrinių ir ekonominių skirtumų tarp šalių atsisakyti registruoti kaip prekės ženklą terminą, pasiskolintą iš kitos šalies kalbos, kurioje jam trūksta skiriamojo požymio (taikoma ir aprašomųjų ženklų atžvilgiu), nebent tiesiogiai susijusios grupės toje šalyje, kurioje registracijos siekiama, yra galintis suvokti reikšmę to ženklo.
Kalbant apie „netradicinius“ prekių ženklus, čia reikia pasakyti, kad tiek spalvos, tiek prekės ar jos pakuotės, formos skiriamasis požymis paprastai yra silpnas, nes vartotojai paprastai nesprendžia apie prekės kilmę iš jos spalvos ar formos. Todėl tokie ženklai skiriamąjį požymį iki jų naudojimo rinkoje turi tik tais atvejais, kai atitinkama spalva ar forma yra visiškai neįprastos atitinkame prekybos sektoriuje, t.y. labai skiriasi nuo atitinkamo sektoriaus normų ir papročių.

4.3. Absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti prekės ženklą, numatytas PŽĮ 6 str. 1 d. 4 p.

Remiantis PŽĮ 6 str. 1 d. 4 p. prekės ženklą atsisakoma registruoti, kadangi jis žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas. Toks atsisakymo pagrindas numatytas ir Prekių ženklų direktyvos 3 str. 1 d. (c) p., Reglamento – 7 str. 1 d. (c) p. Prekės ženklą atitinkantį šio pagrindo požymius vadinsime aprašomuoju.
Registracijos draudimo tikslas dėl aiškiai aprašomo nurodymo ar žymens kaip prekės ženklo yra užkirsti kelią registracijai, kai prekės ženklai iš žymens ar nurodymo, kurie, dėl to, kad nesiskiria nuo įprastų būdų vadinti tiesiogiai susijusias prekes ar paslaugas, ar jų savybes, negali realizuoti funkcijos identifikuoti įmonę, kuri jas pardavinėja ir dėl to yra be skiriamojo požymio reikalingo šiai funkcijai realizuoti. Šiuo punktu neleidžiant įregistruoti prekių ženklų, sudarytų tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos, savybėms, siekiama visuomenės interesą užtikrinančio tikslo, reikalaujančio, kad tokie žymenys ir nuorodos galėtų būti laisvai naudojami visų. Todėl ši nuostata draudžia suteikti išimtinę teisę naudoti šiuos žymenis ar nuorodas vienintelei įmonei dėl to, kad jie buvo įregistruoti kaip prekių ženklai.
Sprendžiant dėl to, ar prekės ženklas yra aprašomasis, ar ne, reikšmės vėlgi turi vidutinių vartotojų suvokimas. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju nėra būtina, kad žymenys ar nurodymai, sudarantys ženklą, kurie nurodyti šiame punkte iš tiesų būtų naudojami tuo laiku prekyboje, kai kreipiamasi dėl registracijos, ar ženklas aprašo prekes ar paslaugas, ar tų prekių ar paslaugų savybes. Pakanka, kad tokie žymenys ar nurodymai gali būti naudojami tokiais tikslais .
Praktikoje dažnai pasitaiko atvejai, kai siekiama įregistruoti sudurtinius žodžius, kuriuos sudarantys abu žodžiai ar tik vienas iš jų atskirai yra aprašomasis, kaip prekės ženklus. ETT suformulavo taisyklę, pagal kurią tam, kad ženklas būtų registruojamas, jis turi sudaryti įspūdį, kuris yra pakankamai tolimas nuo to, kuris sudaromas dėl grynos kombinacijos reikšmių, suteikiamų tų elementų, iš kurių ji susideda. Tam, kad sudarytą iš elementų kombinacija būtų pripažįstama aprašomąja, nepakanka konstatuoti, kad kiekvienas elementas yra aprašomasis. Pats žodis turi būti toks savaime. Tačiau kaip bendrą taisyklę visgi reikia laikyti tai, kad vien tik elementų, kurių kiekvienas yra aprašomasis tų prekių atžvilgiu, kombinacija savaime yra aprašomoji dėl tų savybių, nepaisant to, kad ji sukuria naujadarą. Norint tokį ženklą pripažinti registruojamu, minėta sąlyga turi būti patenkinama tiek girdimu, tiek vizualiniu įspūdžiu, teikiamu to ženklo.
Kalbant apie geografinės kilmės požymį, reikėtų pažymėti, kad svarbu nustatyti, ar prekės ženkle nurodoma vietovė asocijuojasi vartotojams su atitinkamos kategorijos preke ar paslauga, taip pat, ar gali asocijuotis ateityje. Čia reikia pažymėti, kad nėra būtina, kad prekės toje vietovėje, kurios pavadinimas yra naudojamas prekės ženkle, turi būti pagamintos, kad galėtume daryti tokią asociaciją dėl kilmės. Prekės pvz. gali būti sugalvotos ar suprojektuotos toje vietovėje. Įvertinant asociacijos galimybę, svarbu kreipti dėmesį į tos vietovės pavadinimo žinomumo atitinkamoje visuomenės dalyje laipsnį, tos vietovės bruožus, prekių, kurių atžvilgiu norima įregistruoti ženklą, kategoriją. Turint tai omeny, šiuo pagrindu taip pat iš esmės neužkertamas kelias registruoti geografinius vietovardžius, kurie yra nežinomi žmonėms kaip žymintis geografinę vietovę, arba kaip žymintis vietovardį, kurio žmonės dėl to, kad jis atspindi tam tikrą vietovės tipą (pvz. kalnas, ežeras), vargiai galėtų tikėti, kad atitinkamos prekių rūšys yra kilusios iš ten.
Analizuojant šį pagrindą taip pat svarbu paminėti, kad turi būti atsisakoma registruoti prekės ženklą šiuo pagrindu, jeigu bent viena iš jo galimų reikšmių žymi prekės ar paslaugos savybę; taip pat nepaisant to, kad yra kitų įprastesnių žymenų ar nuorodų atitinkamoms prekėms žymėti, ar to, kad konkurentų, kurie norėtų naudoti tuos pačius žymenis ar nuorodas yra nedidelis skaičius, ar to, kad žymimos prekių ar paslaugų savybės yra antraeilės komerciniu požiūriu. Pažymėtina ir tai, kad negalimas prekių ženklų registravimas, kurie pažymi tokias prekių ar paslaugų savybes, kurių pastarieji neturi.

4.4. Dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu (PŽĮ 6str. 1str. 3p.)

Šis pagrindas yra taikomas tada, kai yra kalbama apie žymenis, kurie vartotojo yra suprantami kaip kilmės ar rūšies pavadinimai, kadangi ilgą laiką buvo naudojami tam tikrai prekių rūšiai žymėti ir dėl to yra praradę skiriamąsias savybes („linoleumas“, „vazelinas“). Taip pat kai žodžiai arba kiti žymenys, nusakantys tiesioginę veiklos rūšį, kuriai priklauso paraiškoje nurodytos prekės ir (ar) paslaugos, ir žodžiai arba kiti žymenys, kurie dėl plataus naudojimo nusistovėjusioje veikloje negali būti individualizuoti (pvz., tikroviškas krumpliaračio vaizdas – mašinų gamybai, skriestuvas – projektavimo įstaigai, arba terminais tapę žodžiai, pvz., „statyba“, „prekyba“, „mokymas“);
ETT šio pagrindo taikymo atžvilgiu suformulavo tokią taisyklę, kad pagal šį pagrindą reikėtų atsisakyti įregistruoti tokius prekių ženklus, kurie susideda tik iš žymenų ar nuorodų, tapusių įprastiniais dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje, susijusioje su prekėmis ar paslaugomis, kurių atžvilgiu prekių ženklą norima įregistruoti.
LAT byloje UAB „Mineraliniai vandenys“ v. UAB „Importiniai gėrimai“ dėl prekės ženklo „Manastirska izba” pasisakė, kad šis pagrindas negali būti siejamas su prekės populiarumu .

4.5. Gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės (PŽĮ 6str. 1d. 5p.)

Analizuojant šitą pagrindą reikėtų susikoncentruoti ties prekės prigimtimi ir ties vartotojais norint išsiaiškinti ar prekės ženklas suteiks pagrįstą tikėjimą, kad prekė yra tam tikros kokybės, kilusi iš tam tikros vietovės ar pagaminta iš tam tikros medžiagos. Dažniausiai ženklai yra pripažįstami klaidinantys, kai yra sudaryti iš geografinių pavadinimų, kurie vartotojo gali būti suprasti kaip neteisingas prekių gamintojo buvimo vietos nurodymas. Kad žymuo nebūtų pripažintas ženklu, pakanka, kad klaidinančiu būtų nors vienas iš žymenį sudarančių elementų. Ženklą reikėtų atsisakyti įregistruoti tokiu atveju, jei jis kelia objektyviai pagrįstą tikėjimą tam tikra savybe, kuri akivaizdžiai yra klaidinanti. Pavyzdžiui, kosmetika, pažymėta prekės ženklu „jaunystės spindesys“, nesukels objektyvaus tikėjimo, kad ji turi galių sugrąžinti jaunos odos žvilgesį. Tačiau, jeigu prekių ženkle, žyminčiame tam tikras paslaugas yra žodis „universitetas“, o realiai įstaiga nesuteikia jokio išsilavinimo, tai jau bus visuomenės klaidinimas.
ETT sprendime byloje Elizabeth Florence Emanuel v. Continental Shelf 128 Ltd pasisakė, kad negalima atsisakyti įregistruoti prekių ženklo, atitinkančio prekių, žymimų šiuo prekių ženklu, kūrėjo ar pirmojo gamintojo vardą, dėl šios vienintelės ypatybės, remiantis tuo, kad jis gali suklaidinti visuomenę; būtent kai geras vardas, susijęs su šiuo prekių ženklu, anksčiau įregistruotu kitokia grafine forma, buvo perleistas kartu su įmone, gaminančia juo žymimas prekes.
LAT taip pat yra pasisakęs šiuo klausimu. Byloje UAB “AAA“ v. VPB Nr.3K-3-569 buvo pasisakyta, kad kalbant apie šį pagrindą, turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į tai, kaip tą žymenį suvokia, kokią informaciją tas žymuo teikia būtent vidutiniam vartotojui. ETT praktika orientuoja į tai, kad vidutiniu vartotoju turi būti laikomas protingai gerai informuotas (angl. well-informed), protingai atidus ir apdairus vartotojas. Byloje AB alaus darykla „Žalsvytis“ v. AB „Ragutis“ LAT pažymėjo, kad “Biržiečių” alus Lietuvos vartotojui asocijuojasi su Biržų krašto alaus aludarių sukurta alaus rūšimi, bet ne su konkrečiu gamintoju ar tokio alaus gamybos vieta. Šios rūšies alui gaminti nėra būtinos Biržų vietovės aplinkos ingredientai. Todėl žodis “Biržiečių” naudojama naminiam alui, pagamintam pagal Biržų krašto tradicijas, žymėti neklaidina vartotojo dėl alaus, gaminamo pagal tokią technologiją.

4.6. Prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams (PŽĮ 6str. 1d. 6p.)

Šis pagrindas yra nustatomas tada, kai atsitiktinis ženklo naudojimas gali pažeisti bendrus moralės principus priimtinus konkrečiu laiku, propaguoja agresyvumą, rasizmą. Tokiais ženklais galėtų būti keiksmažodžiai, nepadorūs piešiniai, žodžiai, vaizdai, rasistiniai šūkiai ir pan. Tačiau, dažniausiai nėra aišku, ar konkretus žymuo pažeidžia etines visuomenės normas. Taip gali atsitikti ir dėl to, kad visuomenės normos keičiasi. Tokiu atveju dėl šito pagrindo turėtų pasisakyti teismas. Atsisakius įregistruoti ženklą “mažytis penis” (tiny penis) aprangai, kilo diskusija dėl to ar pakankamas pagrindas atsisakyti registruoti yra dalies visuomenės pasibjaurėjimas ženklu, ar visgi reikėtų labiau orientuotis į “teisingai” mąstančius asmenis. Vyrauja nuomonė, kad „teisingai“ mąstantis asmuo pats, be niekieno pagalbos, turėtų pastebėti neatitikimą moralės normoms, tačiau tai turėtų padaryti remdamasis objektyviais kriterijais. Registracija besąlygiškai turėtų būti atmesta tik tais atvejais, kai asmuo, registruodamas nepadorų ženklą, siekia padidinti pardavimus tyčia .
Lietuvoje buvo atsisakyti įregistruoti prekių ženklą „cerkovnoje“ (cerkvės) alkoholiniams gėrimams žymėti, nes toks prekės ženklas gali įžeisti tikinčiuosius. Europoje buvo atsisakyta įregistruoti ženklą „Bin Ladin“, „Fidel Castro“, „Fuck of the Year“, „Johannes Paul II“.
Pirmosios instancijos teismas byloje Sportwetten GmbH Gera v. OHIM, kuri buvo iškelta ženklo „INTERTOPS“ (paslaugų, susijusių su lošimais teikimas), pasisakė, kad atsisakymas registruoti ženklą šiuo pagrindu nėra susijęs su ženklo savininko reputacija ar veiklos pobūdžiu. Registruojant ženklą reikėtų žiūrėti į ženklo „padorumą“ ir jo santykį su registruojamomis paslaugomis ar prekėmis.

4.7. Yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę (PŽĮ 6str. 1d. 7p.)

Kalbant apie šį pagrindą, pirmiausia turėtų būti įvertinama ar prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, nes dažniausiai, tokie ženklai, kurie sudaryti iš prekės formos, jo neturi. ETT byloje Philips v Remington išaiškino, kad visi absoliutūs pagrindai turi būti aiškinami atsižvelgiant į viešąjį interesą. Šio konkretaus pagrindo atžvilgiu viešąjį interesą ETT apibrėžė kaip siekį užtikrinti, kad prekių ženklo apsauga nesuteiks jo savininkui monopolio produkto techniniams sprendimams ir funkcinėms savybėms, kurių vartotojas galėtų ieškoti ir konkurentų produktuose.
Ženklas, kuris savo forma yra tapatus arba panašus į prekę, kuriai žymėti pareikštas registruoti ženklu negali būti registruojamas. Pavyzdžiui, butelis, neturintis skiriamųjų požymių – buteliams žymėti. Kalbant apie šį pagrindą svarbiausia yra daiktų tapatybė. Doktrinoje pabrėžiama, kad pirmiausia reikėtų (nustatant daiktų tapatybę) žiūrėti į jų suvokimą komercinėje praktikoje: žymuo, kuriame būtų pavaizduotas bananas, būtų netinkamas bananams žymėti, tačiau toks žymuo netiktų ir apskritai vaisių žymėjimui.
Taip pat ženklas negali būti registruojamas, jei savo forma nusako savybes, būtinas techniniam rezultatui gauti. Jau minėtos bylos Philips v Remington esmė buvo ta, kad Philips Electronics įregistravo prekių ženklą Jungtinėje Karalystėje, kurį sudarė skutimosi mašinėlės su trimis lygiakraščio trikampio forma išdėstytomis galvutėmis atvaizdas. Įmonė Remington taip pat pradėjo gaminti trijų galvučių skutimosi mašinėles ir prekiauti jomis Jungtinėje Karalystėje. Philips pareiškė ieškinį siekdama apginti savo teises, o Remington pareiškė priešieškinį, kuriuo reikalavo panaikinti prekių ženklo registraciją kaip prieštaraujančią Direktyvos 3 str. 3 d. (e)p. (ii) papunkčiui. Aiškindamas šią nuostatą, ETT nurodė, kad draudžiama registruoti prekių formas kaip prekių ženklus, kurių esminės savybės tarnauja techninės funkcijos atlikimui, taip siekiant užtikrinti, kad tokia forma galėtų laisvai naudotis visi. Galimybė laisvai naudotis forma, kurios esminės savybės tarnauja techninės funkcijos atlikimui, apima ne tik galimybę laisvai tiekti į rinką prekes, pasižyminčias tam tikra funkcija, bet ir galimybę laisvai teikti į rinką prekes, pasižyminčias tam tikra funkcija, bet ir galimybę laisvai pasirinkti techninį sprendimą norimai funkcijai išgauti. ETT konstatavo, kad nagrinėjamas pagrindas išreiškia teisėtą tikslą neleisti asmenims pasinaudoti prekių ženklo registracija tam, kad įgytų ar neribotai išsaugotų išimtines teises į techninius sprendimus. ETT nusprendė, kad kai prekės formos esminės savybės atlieka techninę funkciją, šis atsisakymo įregistruoti pagrindas turi būti taikomas, neatsižvelgiant į tai, ar tokia pati techninė funkcija galėtų būti išgauta ir panaudojant kitokias prekės formas, t.y., kitokius techninius sprendimus.
Be to, registracija negalima, kai ženklas savo forma suteikia prekėms išskirtinę padėtį kitų gamintojų atžvilgiu nesąžiningos konkurencijos požiūriu. Šis pagrindas yra sunkiausiai suprantamas. Doktrinoje randama nuomonė, kad forma suteikia esminę vertę tada, kai yra neįprastinė produkto sudėtis ar savybė, išskirtinis priedas. Pavyzdžiui, gyvūnų figūrėlių inkorporavimas į lempos pagrindą. Bet čia kyla nemažai problemų dėl dizainerių sukurtų funkcionalių daiktų, kurie yra išskirtiniai. Taip pat sunku nustatyti vertę, kuri yra normali.
Šis pagrindas ir prekių dizainas bei patentai yra glaudžiai susiję, todėl gali kilti problemų dėl apsaugos terminų. Jeigu prekės forma būtų saugoma kaip prekės ženklas, jos apsauga gali būti pratęsiama neribotą skaičių kartų. Tai suteiktų monopolines teises gamintojui ir pristabdytų pramonės vystymąsi.

4.8. Yra sudarytas iš LR oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle (PŽĮ 6str. 1d. 8p.)

PŽĮ 11 str. 4d. 5p. yra nurodoma, kokių dokumentų reikalaujama paduodant paraišką ženklo registracijai. Minimame punkte yra reikalaujama kompetentingų institucijų, kurias įgalioja LR Vyriausybė, išduoto leidimo norint užregistruoti tokį ženklą. Tokių leidimų išdavimo tvarką nustato „Leidimų vartoti LR oficialųjį ar tradicinį (trumpąjį) valstybės pavadinimą, herbą, vėliavą ar kitus valstybės heraldikos objektus ar juos mėgdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo tvarka“, patvirtinta Teisingumo ministro įsakymu Nr. 37 2003m. vasario 13 d.
Prekių ženklas su Lietuvos valstybės simbolika registruojamas gavus teisingumo ministro leidimą. Minėtose taisyklėse numatyti tam tikri reikalavimai, kuriuos turi atitikti subjektas, norintys naudoti minėtus simbolius savo prekių ženkluose. Subjektas privalo atstovauti Lietuvos valstybės interesams kitose valstybėse, vykdyti veiklą arba gaminti produkciją, svarbią Lietuvai arba teikiamos paslaugos ar gaminamos prekės turi būti būdingos Lietuvai, reprezentuoti jos kultūrą ar gamybos tradicijas.
Asmuo, norintis įregistruoti prekių ženklą, kuriame bus naudojama LR simbolika turi pateikti prašymą LR valstybiniam patentų biurui teisingumo ministro vardu. Prašymus nagrinėja ir išvadas pateikia specialiai sudaryta komisija. Atsižvelgdamas į komisijos išvadas teisingumo ministras sprendžia dėl leidimo išdavimo.
4.9. Skiriamojo požymio įgijimas dėl ženklo naudojimo

PŽĮ 6 str. 2 d. yra numatyta išimtis iš 6 str. 1 d. įtvirtintos taisyklės, pagal kurią atsisakoma prekės ženklą registruoti. Analogiška nuostata numatyta ir Prekių ženklų direktyvos 3 str. 3d. bei Reglamento 7 str. 3 d. Ji nustato, kad žymuo gali, jį naudojant, įgyti skiriamąjį bruožą, kuriuo iš pradžių jam trūko kaip būtinos sąlygos registracijai ir dėl to jis galės būti registruojamas kaip prekės ženklas. Skiriamojo požymio įgijimas per naudojimą reiškia, kad pagal prekės ženklą dėl jo galima nustatyti produktą kaip sukurtą atitinkamos įmonės ir dėl to jį galima atskirti nuo kitų įmonių prekių.
ETT yra nustatęs kriterijus, į kuriuos turėtų visapusiškai atsižvelgti kompetentinga institucija, vertindama, ar prekės ženklas įgijo skiriamąjį požymį. Todėl vertinant reikėtų atsižvelgti į prekių ženklo rinkos dalį, kurioje prekių ženklas naudojamas, šio prekių ženklo naudojimo intensyvumą, geografines ribas ir trukmę, įmonės investicijų, skirtų šio prekių ženklo reklamai, dydį, į tai, kiek yra suinteresuotų asmenų, kurie dėl prekių ženklo atskiria prekes ar paslaugas, kaip konkrečios įmonės prekes ar paslaugas, taip pat į prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus .
Nuostata nenumato, kad prekių ženklas turi būti naudojamas būtinai savarankiškai. Todėl ETT pagrįstai konstatavo, kad skiriamojo požymio įgijimas gali atsirasti tiek dėl jo naudojimo kaip registruoto prekių ženklo dalies, jo sudedamosios dalies, tiek dėl kito prekių ženklo naudojimo kartu su įregistruotu prekių ženklu. Šiais dviem atvejais pakanka, kad dėl šio naudojimo suinteresuoti asmenys prekes ar paslaugas, ženklinamas prašomu įregistruoti prekių ženklu, iš tikrųjų suvoktų kaip tam tikros įmonės prekes ar paslaugas. To nebus, jei ženklas tik priverčia vartotoją svarstyti, ar žymima prekė yra kilusi iš konkretaus vartotojo.

5. SANTYKINIAI PREKIŲ ŽENKLO REGISTRACIJOS PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA PAGRINDAI

Be PŽĮ 6 str. numatytų absoliučių pagrindų įstatymų leidėjas išskiria ir santykinius prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus. Yra ar ne absoliutūs prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai Valstybinis patentų biuras (toliau- ir VPB) sprendžia ex officio, tuo tarpu santykiniais pagrindais prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia suinteresuotų asmenų iniciatyva, taip realizuojant PŽĮ 38 str. numatytas prekių ženklo savininko teises. Siekiant atskleisti santykinių prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų taikymo ypatumus, toliau darbe bus aptariami prekių ženklų tarpusavio bei prekių ženklų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų konfliktų (kolizijų) materialiniai teisiniai aspektai.

5.1. Ženklų konfliktai (kolizijos)
5.1.1. „Dvigubo tapatumo” sąvoka

Ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms . Tokie trčiųjų asmenų veiksmai laikytini nesąžininga verslo praktika ir yra draudžiami bei užtraukia tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę .
Šios sąvokos turinį savo praktikoje atskleidžia ETT, savo aiškinimą grįsdamas pagrindine prekės ženklo funkcija- įgalinti vartotoją ar galutinį naudotoją atskirti vienas prekes nuo kitų, turinčų kitą kilmę. Čia būtina pabrėžti, kad turima omenyje prekių kilmė ekonomine prasme, t.y. prekės kilusios iš vieno ir to paties ūkio subjekto arba iš skirtingų, tačiau ekonominiais ryšiais susijusių subjektų .
Esant „dvigubam tapatumui“, visuomenės suklaidinimo galimybė yra preziumuojama, t.y. jos nereikia įrodonėti . Kadangi šiuo pagrindu savininkui suteikiamos tokios plačios teisės, ši nuostata turėtų būti aiškinama siaurai. Taigi prekės yra tapačios, kai abu elementai- tiek prekių ženklai, tiek ir jais žymimos prekės ar paslaugos yra visais atžvilgiais vienodos. Vis dėlto, ETT nustatė papildomus kriterijus vertinant tapatumą. Turi būti vertinama iš vidutinio vartotojo, kuris yra protingai gerai informuotas, protingai atidus ir atsargus, pozicijų, t.y. vertintinas bendras ženklų sukeliamas įspūdis. Taigi tam tikri skirtumai galimi, tačiau jie turi būti tokie nereikšmingi, kad vidutinis vartotojas, paprastai pasikliaujantis atmintyje išlikusiu netobulu ženklo atvaizdu, galėtų jų nepastebėti. Pavyzdžiui, laikytini tapačiais ženklai, besiskiriantys taip nežymiai, kaip “Thinkpad” ir “Think Pad” arba “Origin” ir “Origins”, bet visgi tapatinimas neturėtų tapti dirbtinis . Taip pat būtina atsižvelgti ir į prekių ar paslaugų pobūdį, nes vartotojo dėmesingumas skirtingų kategorijų objektų atžvilgiu gali skirtis.
5.1.2. Visuomenės suklaidinimo galimybė. Sąvokos „klaidinama asociacija“ aiškinimas

Antrasis sąlyginis pagrindas siejamas su tapataus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašaus žymens naudojimas, kai yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu .
Galimybė suklaidinti visuomenę aiškintina kaip galimybė klaidingai informuoti apie prekių kilmę , kaip minėta, ekonomine prasme, taip neįgyvendinant esminės prekės ženklo funkcijos. Sprendžiant apie suklaidinimo galimybę yra vertinamas žymens ir įregistruoto prekių ženklo bei jais žymimų prekių ar paslaugų panašumas.
ETT išskyrė tam tikrus kriterijus, kuriais vadovaujantis turi būti lyginama. Pirmiausia, žymenys turi būti lyginami ne tik vaizdiniu, bet ir fonetiniu, semantiniu aspektais. Skirtingos metodikos taikomos žodinių, grafinių bei kombinuotų prekių ženklų tapatumui ar panašumui nustatyti. Turi būti atsižvelgiama į prekių ar paslaugų pobūdį, bei prekybos jomis aplinkybes. Bendrai kalbant, kaip ir nustatant tapatumą, turi būti vertinama iš vidutinio vartotojo, kuris yra protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus, pozicijų, kitaip tariant, vertinamas sukeliamas bendras įspūdis. Kadangi vidutinis vartotojas paprastai neįsidėmi visų žymens detalių, didžiausias dėmesys skirtinas dominuojantiems ir išskirtiniams žymenų elementams, kuriuos vartotojai įsidėmi geriausiai. Atsižvelgiant į prekių ar paslaugų rūšį ir paskirtį, jų vartotojo atidumas gali skirtis. Laikomasi nuostatos, kad, pavyzdžiui, kasdieninių prekių atžvilgiu vidutinis vartotojas yra mažiau atidus . Sprendžiant apie prekių ir paslaugų panašumą nėra sprendžiama remiantis formaliais kriterijais, pavyzdžiui, pagal tai ar prekės ir paslaugos priskiriamos tam tikrai kategorijai pagal Nicos sutarties klasifikaciją . ETT laikosi nuostatos, kad egzistuoja tam tikra atvirkštinė priklausomybė tarp ženklų panašumo ir prekių bei paslaugų panašumo, t.y., taikant šias nuostatas, mažesnį prekių ar paslaugų panašumą gali kompensuoti didesnis prekių ženklų panašumas ir atvirkščiai.
Doktrinoje ir teismų praktikoje kyla diskusija dėl minėtose nuostatose vartojamos sąvokos „klaidinama asociacija su įregistruotu prekių ženklu“. Tai lemia skirtingose valstybėse gyvuojančios skirtingos teisės tradicijos apibrėžiant ženklo savininko teisių ribas. Iki prekių ženklų teisės vienodinimo Bendrijos mastu egzistavo dvi doktrinos. Pagal klasikinę tapataus ar panašaus ženklo naudojimo tapačioms ar panašioms prekėms ar paslaugoms sampratą tokie veiksmai laikyti pažeidimu tik tada, kai kildavo grėsmė pagrindinei prekės ženklo funkcijai- atsirasdavo galimybė sukalidinti vartotojus dėl prekių kilmės. Tuo tarpu Beneliukso valstybėse ženklo savininkas galėjo drausti naudoti kitiems asmenims ir tokius žymenis, kurie, nors ir neklaidindami vartotojų dėl prekių kilmės, galėjo priminti įregistruotą prekių ženklą, t.y. sukelti asociacijas . Dėl šių skirtumų valstybės net ir po Direktyvos įgyvendinimo skirtingai aiškino šias nuostatas. Aiškinimą suvienodinti ėmėsi ETT pagal Vokietijos teismo prašymą dėl preliminaraus nutarimo byloje SABEL BV v. Puma AG . Ginčo esmė: „PUMA“ protestavo prieš prekių ženklo susidedančio iš puolančio gepardo atvaizdo ir užrašo „SABEL“. Pagal Beneliukso teisės tradiciją tai būtų pagrindas atsisakyti tokį prekių ženklą registruoti, nes jis primintų vartotojams „PUMA“ prekių ženklą. ETT konstatavo, kad vien asociacijų su įregistruotu prekių ženklu nepakanka. Jis nurodė, kad suklaidinimo galimybė visais atvejais yra būtina šio pagrindo taikymo sąlyga, tuo tarpu galimybės sukelti asociacijas koncepcija numatyta ne kaip šios sąlygos alternatyva, o kaip šios sąlygos turinio dalis. Taigi būtina įrodyti, jog tokia asociacija lemia vartotojų suklaidinimo galimybę.
5.1.3. Ypač stipraus ženklo skiriamojo požymio reikšmė

Skiriamojo požymio kriterijus nėra tiesiogiai nurodytas analizuojamose normose, tačiau tai svarbus veiksnys vertinant visuomenės suklaidinimo galimybės laipsnį. Jis gali egzistuoti per se arba būti nulemtas ženklo reputacijos. Dėl šios priežasties, nustatant ar ženklas turi tokį požymį reikia tirti tiek ženklui per se būdingas savybes, tiek ir su jo naudojimu susijusias aplinkybes, kurios lemia ženklo reputaciją. ETT nepritaria siekiui stipraus skiriamojo požymio buvimą sieti su tam tikru procentiniu prekės ženklo žinomumo visuomenėje rodikliu, kurį pasiekus ženklas įgytų tokią savybę. Turi būti atliekamas visapusiškas tyrimas duomenų, susijusių ne tik su ženklo žinomumu visuomenėje, bet ir su jo naudojimo trukme bei intensyvumu. Žeklui turint stiprų skiriamajį požymį, anot ETT, yra didesnė visuomenės suklaidinimo galimybė, tuo pačiu ir ženklo apsaugos ribos yra platesnės. Vis dėlto, suklaidinimo galimybę reikia įrodyti, ji nėra preziumuojama, t.y. ši savybė palengvina įrodinėjimą, tačiau nepakeičia visuomenės suklaidinimo galimybės sąlygos .
Esant ypač stipriam ženklo skiariamajam požymiui, pakanka ir mažesnio lyginamų ženklų ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo. Ši ETT pozicija remiasi prielaida, kad kuo ženklas žinomesnis ir išskirtinesnis, tuo didesnė galimybė suklaidinti visuomenę žymint prekes panašiais žymenimis. Tačiau doktrinoje egzistuoja ir priešinga pozicija. Argumentuojama tuo, kad ypač stiprų skiriamąjį požymį turintį ženklą visuomenė įsidėmi ypač tiksliai, todėl suklaidinimo dėl prekės kilmės galimybė yra mažesnė . Remiantis šia doktrina, reputaciją turinčio prekės ženklo apsauga tampa daug siauresnė nei mažiau žinomų ženklų. Tai neatitiktų prekės ženklo apsaugos tikslų. Išeitis- reputaciją turinčiam prekių ženklui teikti papildomą apsaugą ir be visuomenės suklaidinimo galimybės sąlygos. Apie tai toliau darbe.
5.1.4. Plačiai žinomo prekių ženklo samprata

PŽĮ 7 str. 1 d. 3 p. numatytas dar vienas sąlyginis prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas. Jis siejamas su PŽĮ 9 str. nustatyta tvarka pripažinto plačiai žinomu ženklo apsauga. Toks pagrindas numatytas ir Paryžiaus konvencijos 6bis str. Pagal PŽĮ 49 str. 2 d. 5p. ginčus dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. PŽĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Paryžiaus konvencija ženklo plataus žinomumo nesieja su kokiais nors formaliais kriterijais, kaip, beje, su kokiais nors formaliais kriterijais plataus žinomumo nesieja ir PŽĮ . LAT konstatavo, jog tam, kad ženklą pripažinti plačiai žinomu, jis nebūtinai turi būti žinomiausias (garsiausias) tarp ženklų, kuriais yra žymimos vienokios ar kitokios prekės ar paslaugos. Antra vertus, tam tikras ženklo žinomumo palyginimas kitų ženklų kontekste apskritai nėra negalimas, bet tai negali būti lemiančia aplinkybe atmesti reikalavimą dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu, nes galima situacija, jog visi lyginamieji ženklai (t.y. tie, kurių kontekste yra svarstomas tam tikro ženklo platus žinomumas) praktikoje galėtų būti pripažinti plačiai žinomais, kaip ir atvirkščiai – nei vienas iš jų negalėtų būti tokiu pripažįstamas . Sprendžiant ar ženklas yra plačiai žinomas, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į bet kokias aplinkybes, kuriomis remiantis galima padaryti išvadą, jog ženklas yra plačiai žinomas.
Teismas, spręsdamas dėl ženklų plataus žinomumo turėtų atsižvelgti ir į Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) Generalinės Asamblėjos 1999 m. priimtoje Bendroje rekomendacijoje dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą (angl. Joint Recommendation Concerning Provisions on the Protection of Well-Known Marks) išdėstytus išaiškinimus. Vis dėlto, pažymėtina, jog ši rekomendacija nėra teisės aktas, todėl nėra privalomo pobūdžio. Minėtos Rekomendacijos 2 straipsnio 1 dalyje (a) punkte yra įtvirtinta principinė nuostata, kad sprendžiant ar ženklas yra plačiai žinomas, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į bet kokias aplinkybes, kuriomis remiantis galima padaryti išvadą, jog ženklas yra plačiai žinomas. Šio straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodyti kriterijai, kuriais remiantis kompetentinga institucija gali vadovautis spręsdama dėl ženklo plataus žinomumo. Kita vertus, kaip nurodyta (c) punkte, šie kriterijai nėra sąlygomis tam, kad ženklą pripažinti plačiai žinomu, o plataus žinomumo pripažinimas kiekvienoje byloje gali priklausyti nuo konkrečios bylos aplinkybių .
Reikia paminėti, jog reputaciją turintis ženklas ir ženklas pripažintas plačiai žinomu neturėtų būti laikomi tapačiomis sąvokomis. Ženklo pripažinimui plačiai žinomu taikomi griežtesni kriterijai.

5.1.5. Išplėsta reputaciją turinčio prekės ženklo apsauga

Kaip minėta, reputaciją turintys ženklai saugomi ir be galimybės suklaidinti visuomenę sąlygos. Užtenka tokio žymens ir reputaciją turinčio prekės ženklo panašumo, kad tam tikra visuomenės dalis juos susietų. Šis sąlyginis pagrindas numatytas PŽĮ 7 str. 7 p. Tiesa, reikia pastebėti, kad pagal PŽĮ formuluotę ši apsauga suteikiama Bendrijos prekės ženklams, o nacionaliniai neminimi. Vis dėlto, Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94, kuris yra tiesiogiai taikomas aktas, 8 str. 5 d. kalbama tiek apie Bendrijos, tiek apie nacionalinių prekių ženklų apsaugą šiuo pagrindu.
Nors nereikalaujama visuomenės suklaidinimo galimybės sąlygos, vis dėlto, šių nuostatų taikymas siejamas su tam tikromis kitomis sąlygomis. Pirma, reikia atskleisti „reputaciją turinčio ženklo“ sąvoką. Ženklas laikomas turinčiu šį požymį, kai jis žinomas „žymiai daliai visuomenės narių, kuriuos liečia tokio ženklo naudojimas“ . Tai gali būti tiek plačioji visuomenė, tiek ir labiau specializuota jos dalis. Teritoriniu aspektu taip pat nereikalaujama, kad ženklas turėtų reputaciją visoje jo registracijos teritorijoje. Svarbu, kad jis reputaciją turėtų žymioje tos teritorijos dalyje. Sprendžiant ar ženklas turi reputaciją, remiamasi tais pačiais kriterijais, kaip ir nustatant ypač stiprų skiriamąjį požymį, labiausiai atsižvelgiant į užimamą rinkos dalį, geografinį paplitimą, naudojimo intensyvumą ir laiką, investicijų ženklo populiarinimui dydį.
Būtina papildomos reputaciją turinčio ženklo apsaugos sąlyga, kad dėl neteisėto vėlesnio ženklo naudojimo gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pažeisti ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, arba pakenkti jo reputacijai. Šios alternatyvios sąlygos turi būti įrodytos konkrečiais įrodymais. Šis reikalavimas atskleidžia šios apsaugos tikslą- apsaugoti prekių ženklo „investicinę funkciją“ . Iš PŽĮ 7str. 7 p. formuluotės susidaro įspūdis, kad šis pagrindas taikomas tik kai lyginamais ženklais žymimos prekės ar paslaugos nėra panašios. ETT išaiškino šią nuostatą atsižvelgdamas į šios apsaugos tikslus ir konstatvo, kad papildoma apsauga taikoma ir tais atvejais, kai prekės ar paslaugos, kurios žymimos konfliktuojančiais prekių ženklais, yra tapačios ar panašios .

5.2. Ženklų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų konfliktai (kolizijos)

Prieš pradedant nagrinėti prekių ir (ar) paslaugų ženklų (toliau – ženklų) ir kitų intelektinės nuosavybės objektų kolizijas, ko gero, pirmiausia reikėtų dar kartą prisiminti ženklo apibrėžimą, pateiktą PŽĮ 2 str. 1 d. , o būtent, atkreipti dėmesį į šiame apibrėžime nurodytą ženklo paskirtį ir ją susieti su visuma elementų, darančių įtaką prekių ir paslaugų rinkai. Kitaip tariant, reikia suvokti, kad vienų asmenų prekes arba paslaugas atskirti nuo kitų asmenų prekių arba paslaugų padeda ne tik patys ženklai, bet ir kiti ne ką mažiau reikšmingi elementai, kurie taip pat dažnai lemia, jog pasirenkama ne vieno asmens prekė ar paslauga, o būtent kito asmens. Tie reikšmingi elementai yra: juridinių asmenų pavadinimai, geografinės nuorodos, pramoninis dizainas ar kiti pramoninės nuosavybės objektai, autorių teisių saugomi literatūros, mokslo, meno kūriniai, žinomo asmens pavardė ar vardas, meninis pseudonimas ar kito asmens portretas. Taigi galima teigti, jog siekiant sąžiningos konkurencijos ir geros komercinės veiklos praktikos, turi būti griežtai paisoma ne tik ženklo tapatumo ar klaidinamo panašumo į kitą ženklą, bet taip pat turi būti kontroliuojami ir analogiški ženklo ir kitų intelektinės nuosavybės objektų santykiai.
5.2.1. Ženklų ir kitų pramoninės nuosavybės objektų kolizija

1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) be ženklų nurodo tokius pramoninės nuosavybės objektus: išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, firmų vardai, kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Šį objektų sąrašą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai dar papildo puslaidininkių gaminių topografijomis ir komercinėmis, gamybinėmis paslaptimis.
Nors PŽĮ 7 str. 1 d. 6 p. nustato, kad ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus saugomam pramoniniam dizainui ar kitam pramoninės nuosavybės objektui arba yra klaidinamai į jį panašus, tačiau ko gero yra akivaizdu, jog surasti nors nedidelę praktinę kolizijos galimybę tarp ženklo ir tokių pramoninės nuosavybės objektų kaip išradimų patentai, naudingieji modeliai, puslaidininkių gaminių topografijos bei komercinės, gamybinės paslaptys yra tikrai sunku.
Reikalavimas saugoti firmos vardą [juridinio asmens pavadinimą – D. S.] nepriklausomai nuo jo registracijos ar nuo to, ar jis įeina į prekės ženklo sudėtį, ar ne nustatomas jau Paryžiaus konvencijoje. Remiantis PŽĮ 7 str. 1 d. 4 p. ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus arba klaidinamai panašus į juridinio asmens pavadinimą. Tačiau tam, kad būtų galima remtis šia teisės norma taip pat turi būti įvykdytos ir tokios sąlygos: 1. juridinio asmens pavadinimas turi priklausyti kitam asmeniui, kuris teisę į tą pavadinimą Lietuvos Respublikoje įgijo iki paraiškos įregistruoti ženklą padavimo arba prioriteto datos; 2. paraiškos įregistruoti ženklą datoje nurodytą dieną juridinis asmuo turi turėti teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos. Kyla klausimas, ar būtinai turi būti ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jei jis yra, pavyzdžiui, tapatus kitam asmeniui priklausančiam juridinio asmens pavadinimui. Į šį klausimą pirmiausia padeda atsakyti tas faktas, kad šis registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas yra santykinis, t.y. toks, kuriuo gali remtis gindamas savo teises arba gali nuspręsti ir nesiremti tik juridinis asmuo, nes tai yra jo teisė. Čia išryškėja civilinei teisei būdingas dispozityvumo principas, kurį tiksliau atskleidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.42 str. 1 d., kur teigiama, jog neleidžiama naudoti kito juridinio asmens pavadinimo be jo sutikimo. Kitaip tariant, jei juridinis asmuo sutinka, kad kitas asmuo įregistruotų ir naudotų ženklą, kuris yra tapatus jo pavadinimui, tai tokiu atveju nėra ir pagrindo pripažinti ženklo registraciją negaliojančia.
Pagal PŽĮ 7 str. 1 d. 5 p. ženklas negali būti tapatus Lietuvos Respublikoje saugomai geografinei nuorodai arba klaidinamai į ją panašus. Išimtis numatyta tik tiems atvejams, kuomet nuoroda kaip nesaugomas elementas yra įtraukta į ženklą, registruojamą asmens, turinčio teisę naudoti tą geografinę nuorodą. Kaip rodo Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – LAT) praktika, ,,Nustačius, kad kombinuotame prekių ženkle esantis žodinis žymuo gali sukelti abejonių dėl suteikiamos ženklo apsaugos apimties, teismas turėtų spręsti klausimą dėl ženklo dalies, žyminčio tik prekių kilmės vietą, pripažinimo nesaugomu ženklo elementu, nesuteikiančiu ženklo savininkui išimtinių teisių į jį.“ Kaip pavyzdį būtų galima pateikti LAT nutartį, kurioje teismas kombinuotame prekių ženkle “Biržiečių naminis alus” (w.,fig., reg. Nr. 23900) pripažino nesaugomu ženklo elementu žodinį elementą “Biržiečių” .
Ženklas taip pat gali būti tapatus arba klaidinamai panšus į pramoninį dizainą. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad toks šių dviejų pramoninės nuosavybės objektų santykis yra įmanomas tik tada, kai turimas omenyje ženklas PŽĮ 5 str. 1 d. 4 p. prasme, t. y., erdvinis ženklas (gaminio išorinis vaizdas, jo pakuotė ar talpykla). Pagal PŽĮ 7 str. 1 d. 6 p. ženklo regitracija pripažįstama negaliojančia, jei jis yra tapatus arba klaidinamai panašus į saugomą pramoninį dizainą, išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių savininkas ar jo teisių perėmėjas yra davęs sutikimą. Tačiau praktikoje dažniausiai problema kyla ne dėl šių pramoninės nuosavybės objektų tapatumo ar klaidinamo panašumo, o būtent siekiant gaminio išorinį vaizdą ar pan. įregistruoti kaip ženklą, o ne kaip pramoninį dizainą. Tokią situaciją lemia skirtumai tarp įstatymų suteikiamos apsaugos įregistravus pramoninės nuosavybės objektą. Atsižvelgiant į suteikiamus apsaugos terminus, atitinkamai ir reikalavimai siekiant įregistruoti vieną ar kitą pramoninės nuosavybės objektą yra skirtingi. Siekiant įregistruoti erdvinį ženklą, jam yra keliamas skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo reikalavimas, kuris ir sukelia pagrindinius sunkumus. Kaip išaiškina ETT byloje Koninklijke Philips Electronics NV v Remington Consumer Products Ltd: skiriamasis požymis erdviniam ženklui gali būti suteikiamas tada, kai gamintojas ar pardavėjas yra vienintelis rinkoje siūlantis tam tikrą pakankamą laiko tarpą tokiu ženklu žymimas prekes ir taip sudaro sąlygas didžiajai pirkėjų (vartotojų) daliai nedvejojant ir neklystant atskirti jo (t. y. gamintojo ar pardavėjo) erdviniu prekės ženklu žymimas prekes nuo kitų gamintojų ar pardavėjų prekių.
Kaip jau buvo anksčiau minėta, tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos yra laikoma vienu iš pramoninės nuosavybės objektų. Įregistravus vienokį ar kitokį ženklą, priklausomai nuo jo savininko motyvų, kartais gali būti neišvengiama ir konkurencijos normų pažeidimų. Atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos svarbą teisingai ir gerai verslo praktikai, PŽĮ 7 str. 3 d. nustato, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų. Ko gero LAT nutartis c. b. Nr. 3K-3-483/2004 galėtų būti geras pavyzdys, kaip gali pasireikšti nesąžiningi asmens ketinimai. Šioje nutartyje teismai pažymi, kad ,,siekiant atitinkamą žymenį naudoti ūkinėje – komercinėje veikloje, nebūtina jį įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti kaip prekių ženklą, t.y. registracija nėra privaloma žymens teisėto naudojimo sąlyga. Tačiau kada naudojamas žymuo nėra įregistruotas, kitas asmuo, įregistravęs ženklą, gali PŽĮ 38 straipsnio pagrindu prašyti teismo uždrausti neįregistruotą žymenį naudoti. Kai ženklas yra įregistruotas, siekiant minėtos teisės normos pagrindu prašyti teismo uždrausti naudoti šį ženklą, įstatymų nustatyta tvarka reikia paneigti registracijos teisėtumą.”
Vis dar daug mokslinių diskusijų šiais laikais kelianti informacinių technologijų ir teisės santykio tema palieka savo žymę ir ženklų teisinio reguliavimo sistemoje. Domenų vardai – objektas, kurį būtina aptarti nagrinėjant ženklų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų konfliktus. Tiek literatūroje, tiek praktikoje galima sutikti daug įvairių domenų vardų pavadinimų: internetinis vardas, internetinis adresas, interneto svetainės vardas, adresų sritis, sričių įrašai ar net interneto adresų srities simbolinis pavadinimas. Pagrindinė domenų vardų problema yra ta, kad jie formaliai Lietuvos Respublikoje (kaip ir Australijoje, Belgijoje ir kt.) nėra pripažįstami nuosavybės objektais, išskiriant tik tuos atvejus, kai domenų vardai nustatyta tvarka yra įregistruojami kaip pramoninė nuosavybė nors daugelyje šalių kaip tik stiprėja tendencija domenų vardus pripažinti intelektinės nuosavybės objektais ir suteikti jiems atitinkamą apsaugą. Tačiau ši formali kliūtis visgi neužkerta kelio domeno vardo savininkui ginti savo teises, kuomet jos yra pažeidžiamos įregistruojant tapatų ar klaidinamai panašų į domeno vardą ženklą. Galimi trys teisių gynybos būdai: jei domeno vardas yra sudarytas iš ženklo, tai tokiu atveju jo savininkas gali savo teises ginti remdamasis PŽĮ 38 str. ir 50 str., ,,[.] pagal kuriuos įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį [neabejotina, kad domeno vardas pripažintinas tokiu žymeniu – D. S. ]” , kuris yra tapatus ar klaidinamai panašus į įregistruotą ženklą; jei domeno vardas yra sudarytas iš juridinio asmens pavadinimo, tai juridinis asmuo gali ginti savo teises remdamasis tiek PŽĮ 7 str. 1 d. 4 p., tiek CK 2.42 str. 1 d.; galiausiai, jei domeno vardas neturi jokio ryšio su minėtaisiais pramoninės nuosavybės objektais, tai jo savininko teisės ir teisėti interesai gali būti ginami remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 str. ir 17 str., įrodant, jog buvo vykdomi nesąžiningi konkurencijos veiksmai. Visgi reikėtų pastebėti, jog praktikoje dažniausiai kyla ginčai tais atvejais, kai įregistravus vienokį ar kitokį domeno vardą, yra pažeidžiamos įvairių intelektinės nuosavybės objektų savininkų teisės.
5.2.2. Ženklų ir autorių teisių objektų kolizija

PŽĮ 7 str. 1 d. 6 p. suteikia galimybę saugomų literatūros, mokslo, meno kūrinių autoriams ginti savo teises, jei yra įregistruojamas tapatus ar klaidinamai panašus į jų kūrinį ženklas (pavyzdžiui ženkle panaudojamas kokio nors autoriaus piešinys, kūrinio pavadinimas ir t.t.). Ši teisės norma yra netaikoma tais atvejais, kai yra gaunamas autorių teisių objekto savininko ar jo teisių perėmėjo sutikimas atlikti atitinkamus veiksmus.
5.2.3. Ženklų ir neturtinių teisių objektų kolizija

CK 2.20 str. bei 2.22 str. garantuoja asmeniui teisę į vardą ir teisę į atvaizdą. Kaip vienas iš šių teisių apsaugos garantų taip pat yra laikytinas ir PŽĮ 7 str. 1 d. 6 p., kuris nustato, kad ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus arba klaidinamai panašus į žinomo asmens pavardę ar vardą, meninį pseudonimą ar kito asmens portretą, išskyrus atvejus, kai šių teisių savininkas ar jo teisių perėmėjas yra davęs sutikimą. ,,Žinomas asmuo” šioje teisės normoje: politikas, dailininkas, rašytojas, sportinikas ar bet kokia kita veikla užsiimantis didesniai visuomenės daliai žinomas asmuo.
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. PRANEVIČIUS Gediminas. Europos Bendrijos prekių ženklo savininko teisės. Jurisprudencija, 2002. t. 33(25); 95-109
2. TRUSKAITĖ Jūratė. Prekių ženklo savininko išimtinių teisių ir jų ribojimų aiškinimas Europos Teisingimo Teismo praktikoje. Justitia 2005, Nr. 3 (57)
3. TRUSKAIRĖ Jūratė. Prekės ženklo funkcijos. Justitia 2003, Nr. 1-2.
4. PHILLIPS, Jeremy. Trade Mark Law. A Practical Autonomy. Oxford: Oxford University Press, 2003.
5. CORNISH Williams R.; LLEWELYN David. Intellectual Property: Patents Copyrights, Trademarks and Allied Rieghts. 5rd ed. London: Sweet and Maxwell, 2003
6. SAULIŪNAS D. Domenų vardų teisės problemos// Justitia. 2004 Nr. 5(53)
7. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262
8. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas. Valstybės žinios, 2000 10 31, Nr. 92-2844
9. Lietuvos Respublikos dizaino įstatymas. Valstybės žinios: 2002 11 22 Nr.112-4980
10. 1988 m. gruodžio 20 d. Tarybos Pirmoji direktyva 89/104/EEB dėl valstybių narių teisės nuostatų , susijusių su prekių ženklais, vienodinimo
11. 1993 m. gruodžio 20d. Tarybos reglamentas Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo; 1995 m. gruodžio 13d.
12. Europos Komisijos reglamentas Nr. 2868/95/EB dėl Tarybos reglamento Nr. 40/94/EB dėl bendrijos prekių ženklo įgyvendinimo
13. 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos, peržiųrėta Stokholme 1967 m. liepos 14 d., Ženevoje 1977 m. gegužės 13 d. ir pataisyta ženevoje 1979 m. spalio 2 d.
14. ETT 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje C-265/00 Campina Melkunie BV vs. Benelux-Markenbureau
15. ETT 2003 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje C-191/01 Wrigley v VRDT
16. ETT 2003 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje C-104/01 Libertel Groep BV v Benelux-Merkenbureau
17. ETT 1999 m. gegužės 9 d. sprendimas byloje C-108/97 Windsurfing Chiemsee v Huber and Attenberger
18. ETT 2004 m. spalio 22 d. sprendimas byloje C-329/02 SAT.1 v VRDT (SAT.2)
19. ETT 2006 m. kovo 9 d. sprendimas byloje C-421/04 Matratzen Concord v Hukla Germany
20. ETT 2003 m. sausio 25 d. sprendimas byloje C-273/00 Ralf Sieckmann v. Deutsches Patent- und Markenamt
21. ETT 2003 m. kovo 8 d. sprendimas byloje C-53/01 Linde AG , Winward Industries Inc. v. Rado Uhren AG
22. ETT 2003 m. kovo 23 d. sprendimas byloje C-291/00 LTJ Diffusion SA v. Sadas Vertbaudet SA [2003] ECR I-2799, para XLIX
23. ETT 1998 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje C-39/97 Canon Kabushiki Kaisha v. Metro-Goldvyn-Mayer Inc. [1998] ECR I-5507
24. ETT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje C-251/95 SABEL BV v. Puma AG, Rudolf Dassler Sport [1997] ECR I-6191
25. ETT 2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje C-425/98 Marca Mode v. Adidas [2000] ECR I-4861, paras 39-41
26. 2002 m. birželio 13 d. generalinio advokato Ruiz Jabaro Colomer nuomonė byloje C-206/01 Arsenal Football Club plc v. Matthew Reed.
27. LAT CBS 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis c. b. Beecham Group p.l.c. v. Igor Kalinin, I. Kalinino personalinė įmonė “Kelupas”, Nr. 3K-3-1103/2003, kat. 80, 82, 94.2, 90
28. LAT CBS 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis c. b. Japan Tobacco Inc. v. Schrader-Bridgeport International Inc., Nr. 3K-3-1191/2003, kat. 80
29. 2003 m. sausio 9 d. sprendimas byloje C-292/00 Davidoff & Cie SA v. Gofkid Ltd. [2003] ECR I-389
30. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 25 d. nutartis c. b. UAB ,,Naujieji Birštono mineraliniai vandenys” v. UAB ,,Birštono mineraliniai vandenys ir Ko”, Nr. 3K-3-25/2000, kat. 12
31. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 14 d. nutartis c. b. AB alaus darykla ,,Žalsvytis” v. AB ,,Ragutis”, Nr. 3K-3-175/2000, kat. 12.
32. ETT sprendimas byloje C-299/99 Koninklijke Philips Electronics NV v Remington Consumer Products Ltd (2002).
33. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 25 d. nutartis c. b. UAB ,,Kilminė” v. AB ,,Vilniaus prekyba”, Nr. 3K-3-483/2004, kat. 80, 117

Leave a Comment