Ekologiniai teisiniai ūkinės veiklos pagrindai

Vilniaus Universiteto Teisės fakultetas

Ekologiniai teisiniai ūkinės veiklos pagrindai

Vilnius, 2005

Įvadas

Aplinkos apsaugos veiksmingumas, jos tikslų bei uždavinių realizavi¬mas, taip pat ekologinių normų įgyvendinimas reikalauja optimalaus ir nuolat funkcionuojančio aplinkos apsaugos valdymo aparato, kuris yra formuojamas nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiais. Viena opiau¬sių aplinkos apsaugos problemų – kaip sukurti optimalią aplinkos apsau¬gos valdymo sistemą.
Aplinkos apsaugos valdymas – tai vienas svarbiausiu ekologinės tei¬sės institutų, kurio normos reguliuoja valstybės institucijų veiklą orga¬nizuojant ekologinius santykius, kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių naudojimas.

Turinys

ĮVADAS..............................1
APLINKOS APSAUGOS VALDYMO ESMĖ..................2

Aplinkos appsaugos valdymo samprata, tikslas ir uždaviniai............2
Aplinkos apsaugos valdymo turinys........................3

Ekologinių santykių reguliavimas.............................3

Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimas..............4

Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas.....................5

Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas.....................5

Aplinkos monitoringas..............................6

Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė..........................8
Aplinkos apsaugos valdymo organizacinė struktūra.............8

Lietuvos Respublikos Seimo vieta aplinkos apsaugos valdymo institucijų
sistemoje..............................9 Vykdomosios valdžios institucijų įgalinimai aplinkos apsaugos srityje.........10
Specialios aplinkos apsaugos valdymo institucijos................11

1. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO ESMĖ
1. 1 Aplinkos apsaugos valdymo samprata, tikslas ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos Konstitucijo 54 straipsnyje sakoma: „Vals¬tybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių appsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai”. Tai reiškia, kad aplinkos apsauga yra viena iš valstybės funkcijų, taip pat ir visų valstybės institucijų, realizuojančių valstybės funkcijas, konstitucinė pareiga ir neatskiriama jų kompetencijos dalis.
Aplinkos ap

psaugos valdymas – tai valstybės ir vietos savivaldos ins¬titucijų bei jų taikomų poveikio priemonių, siekiant visuomenės ekologinio saugumo bei ekologinės gerovės, sistema. Tokia (plačiąja) prasme aplinkos apsaugos valdymas apima visų valstybinės valdžios ir vietos sa¬vivaldos institucijų veiklą aplinkos apsaugos srityje. Aplinkos apsaugos valdymas gali būti aiškinamas ir siaurąja (administracine teisine) pras¬me, kaip vykdomosios valdžios ir vietos savivaldos vykdomųjų institucijų sistema bei jų veikla įgyvendinant gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos įstatymų reikalavimus.
Aplinkos apsaugos valdymas remiasi valstybės teritorinio viešpatavi¬mo teise, kuri galioja ir jos teritorijos gamtos turtams, taip pat gamtos turtams, priskirtiems jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Bal¬tijos jūroje. Tai leidžia garantuoti visų aplinkos apsaugos priemonių dar-numą ir kryptingumą, sudaro galimybes valstybei nustatyti gamtos turtų valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką bei beendrus aplinkos apsau¬gos reikalavimus, taip pat kontroliuoti, kaip jų laikomasi.
Aiškinantis aplinkos apsaugos valdymo esme, svarbi aplinkos apsau¬gos valdymo tikslo problema. Mat valdymas apskritai – tai kryptingas poveikis objektui siekiant konkretaus tikslo.
Pagrindinis aplinkos apsaugos valdymo tikslas – palaikyti tokį visuo¬menės ir aplinkos sąveikos lygi, kuris: 1) sudarytų sąlygas išsaugoti ap¬linką kaip būtiną natūralią visuomenės egzistavimo sąlygą; 2) užtikrintų tolesnį socialinį ir ekonomini visuomenės vystymąsi; 3) sudarytų sąlygas realizuoti žmogaus teisę gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje. Visa tai ir sudaro ekologinio visuomenės saugumo turinį.
Aplinkos apsaugos valdymo tikslas yr
ra konkretizuojamas konkrečiais uždaviniais. Aplinkos apsaugos valdymo uždaviniams pagal Aplinkos ap¬saugos įstatymą ir kitus teisės aktus priklauso: 1) užtikrinti ir ska¬tinti ekologiškai racionalų (t.y. aplinkai nežalingą) aplinkos ir jos ištek¬lių naudojimą; 2) užtikrinti gamtos išteklių atkūrimą ir gausinimą; 3) ap¬saugoti aplinką nuo cheminio, biologinio, radioaktyvaus užteršimo, taip pat nuo užteršimo gamybinėmis ir buitinėmis atliekomis bei nuo kito¬kio kenksmingo poveikio; 4) pašalinti antropogeninės veiklos neigiamus ekologinius padarinius ir atkurti pažeistą ekologinę pusiausvyrą; 5) iš¬saugoti kraštui būdingą gamtinį kraštovaizdi, atskiras vietoves, ekologi¬nes sistemas, ekologinę, pažintinę, mokslinę ir kultūrinę vertę turinčius gamtos objektus; 6) stiprinti taupaus gamtos išteklių naudojimo ir ap¬linkos apsaugos reikalavimų laikymosi kontrolę; 7) apsaugoti gyvento¬jus, materialines vertybes nuo antropogeninės veiklos sukeltų neigiamų ekologinių padarinių.

2. Aplinkos apsaugos valdymo turinys

Aplinkos apsaugos valdymo turinį sudaro aplinkos apsaugos valdymo funkcijų (aplinkos apsaugos institucijų poveikio visuomenės ir aplinkos sąveikai krypčių) visuma. Kadangi valdymo funkcijos sudaro viso aplinkosaugos valdymo objektyvų turini, todėl ir aplinkos apsaugos valdymo subjcktų veiklos veiksmingumas pirmiausia priklauso nuo pagrindinių aplinkos apsaugos valdymo funkcijų išsiaiškinimo ir jų teisinio įtvirtinimo konkrečių institucijų kompetencijoje. Pagrindines aplinkos apsaugos valdymo funkcijas, kurių pagrindu yra organizuojama visa aplinkos apsaugos veikla, sudaro ekologinių santykių reguliavimas, aplinkos apsaugos planavimas, aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas, gamtos išteklių kadastrų tvarkymas, aplinkos monitoringas, aplinkos apsaugos kontrolė.
2.1 Ekologinių santykių reguliavimas
Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių na

audojimo (ekologinių santykių) reguliavimas laikytinas pagrindine aplinkos apsaugos valdymo funkcija, kurios turinį sudaro aplinkos apsaugos valdymo institucijų veikla, priimant įstatymus ir kitus teisės aktus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais. Priimdamos tam tikrus teisės aktus, priklausančius savo kompetencijai, aplinkos apsaugos valdymo instituci¬jos nustato juridinių ir fizinių asmenų elgesio ribas ir taisykles aplinkos ir jos ištekliu atžvilgiu, įtvirtina aplinkos apsaugos uždavinius bei princi¬pus, numato atsakomybės priemones už aplinkos apsaugos reikalavimų nevykdymą (netinkamą vykdymą) ir kt. Be to, ekologinių santykių regu¬liavimo funkcija sudaro pagrindą visoms kitoms aplinkos apsaugos val¬dymo funkcijoms realizuoti.
Teisės aktus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais priima įvairios valstybinės valdžios institucijos: Seimas, Vyriausybė, Aplin¬kos apsaugos ir kitos ministerijos, taip pat vietos savivaldos institucijos. Vi¬sų šių institucijų priimamiems teisės aktams, reguliuojantiems ekologinius santykius, yra būdinga tai, kad jie reguliuoja aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo santykius pagal tam tikrus ekologinius reikalavimus, dėl to ekologinių santykių reguliavimas vadintinas teisės ekologizavimu.
2.2 Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimas
Siekiant kryptingai ir efektyviai organizuoti aplinkos apsaugą ir gam¬tos išteklių naudojimą, pasitelkiama aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimo funkcija.
Planavimo funkcijos turinį sudaro įvairių planinių dokumentų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klau¬simais sudarymas. Aplinkos apsaugos įstatymas numato valstybinių ilga-laikių ir tikslinių programų, valstybinės sv
varbos aplinkos apsaugos sche¬mų, valstybinių gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos programų, taip pat savivaldybių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programų ir schemų sudarymą. Tokiuose planiniuose dokumentuose numatomos konkrečios aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo kryptys bei priemonės, jų įgyvendinimo terminai, atsakingos institucijos (vykdytojai), reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai. Planinius dokumentus patvirti¬nus nustatyta tvarka, jie tampa teisės aktais ir ekologinės teisės šaltiniais.
Specifinė aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimo kryptis yra teritorijų planavimas. Tai yra „žmonių veiklos teritorinio or¬ganizavimo ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas, nustatantis gyventojų teritorini pasiskirstymą, teritorijų funkcinę paskirti, jų socia¬linę ekonominę raidą, gamtonaudos režimą, gamtinio kraštovaizdžio ir kultūros paveldo apsaugą, infrastruktūros ir statybų išdėstymą”. Te¬ritorijų planavimo paskirtis:
– formuoti palankias gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas;
– organizuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą;
– nustatyti degraduojančių geosistemų rekreacini režimą ir žemėnaudą;
– išsaugoti kraštovaizdžio vertybes ir bendrą ekologinę pusiausvyrą;
– užtikrinti ekonomikos plėtros ir aplinkos apsaugos darną;
– nustatyti palankiausią tam tikrų teritorijų naudojimo režimą.
Teritorijų planavimui realizuoti sudaromi konkretūs planai:
– Lietuvos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinis planas;
– Lietuvos Respublikos administracinio suskirstymo planas;
– specializuoti ūkio šakų ir infrastruktūros tvarkymo planai;
– gyvenamųjų vietovių generaliniai planai;
– regionų tvarkymo planai;
– specialios paskirties teritorijų bei infrastruktūros sistemų planai;
– degraduojančių geosistemų ir teritorijų gamtinės rekreacijos bei
naudmenų transformavimo planai;
detalūs specialios paskirties teritorijų ir žemėnaudų tvarkymo planai
TERITORIJŲ planavimo, kaip aplinkos apsaugos valdymo funkcijos, svarbą lemia tai, kad teritorijų planavimą dokumentuose turi būti išnagrinėti gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygos, kraštovaizdžio vertybės bei ūkininkavimo tradicijos, žemėnaudų kaita, ekologinė pusiausvyra, gamtos išteklių naudojimas bei atkūrimas, gyvenamųjų vietovių plėtojimas ir jų aplinkos formavimas, infrastruktūros išdėstymas bei kiti veiksniai, turintys įtakos racionaliai gamtonaudai ir aplinkos apsaugai.

2.3 Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas
Aplinkos apsauga rūpinasi įvairios valstybės ir vietos savivaldos institucijos, juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys savų žinybinių, šakinių bei asmeninių interesų. Šių interesų ir aplinkos apsaugos reikalavimų derinimas – vienas pagrindinių aplinkos apsaugos principų, kuris realizuojamas veiklos koordinavimu.

Koordinavimas, kaip apsaugos valdymo funkcija yra specialiai įgaliotų institucijų veikla derinant ūkinę ir kitokią) veiklą su aplinkos apsauga. Koordinavimas apima tiek veiklos tikslų, tiek priemonių jiems pasiekti derinimą.
Įstatymais ir kitais teisės aktais aplinkos apsaugos koordinavimas pavedamas vykdyti įvairioms institucijoms – Vyriausybei, Aplinkos apsaugos misterijai, apskričių valdytojams ir kt. Koordinavimas gali liesti tiek pavaldžius, tiek ir nepavaldžius subjektus. Pavyzdžiui, Vyriausybė ministerijų ir kitų jai pavaldžių institucijų veiklą aplinkos apsaugos srityje koordinuoja priimdama nutarimus, kuriais nustato šių institucijų uždavi¬nius bei įgalinimus aplinkos apsaugos srityje, o Aplinkos apsaugos mi¬nisterija derina įvairius projektinius dokumentus siekdama, kad juose būtų numatytos aplinkos apsaugos priemonės.
2.4 Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas
Aplinkos apsaugos įstatymas (15 straipsnis) nustato, kad ūkinė veikla planuojama ir vykdoma remiantis valstybinės gamtos išteklių apskaitos duomenimis. Tai sudaro prielaidas plėtoti krašto ūkį pagal jo gamtinio potencialo galimybes.
Tvarkant gamtos išteklius yra kaupiami duomenys apie jų kiekybinę sudėtį, paplitimą, teisinę bei ekonominę padėtį – visa tai ir sudaro vals¬tybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo, kaip aplinkos apsaugos valdy¬mo funkcijos, turinį. Teisiniai valstybinio gamtos išteklių kadastro tvar-kymo pagrindai įtvirtinti Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose gamtos išteklių naudojimą. Lietuvos Respublikos valstybinio gamtos išteklių kadastro laikinieji nuostatai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos valstybinį gam-tos išteklių kadastrą sudaro valstybiniai žemės, žemės gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrai (duomenų bankai), susieti tarpusavio informaciniais ryšiais.
Kiekvienos valstybinio gamtos išteklių kadastro sudėtinės dalies turi¬nį sudaro duomenų apie tam tikrą gamtos išteklių rūšį ir jos būklę visu¬ma. Pavyzdžiui, Žemės įstatymo l straipsnis žemės kadastrą apibrėžia kaip Lietuvos valstybinio kadastro dalį, apimančią visuma žinių apie že¬mės būklę, sudėtį, ūkinio naudojimo būklę ir teisinę priklausomybę; Miškų įstatymo 16 straipsnis valstybinį miškų kadastrą traktuoja kaip visuma duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir jų ekonominę vertę .
Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo tikslas – sukaupti ir nuolatos atnaujinti informaciją apie krašto gamtos išteklius, jų kiekį ir kokybę, teisinę priklausomybę, naudojimo sąlygas bei apribojimus, kitas gamtos išteklių, kaip nuosavybės ar naudojimo objekto, charakteristikas, gamtos išteklių pasiskirstymą pagal naudotojus, savininkus. Be to, valstybinio gamtos išteklių kadastro duomenys yra oficiali informacija apie krašto gamtos išteklius, jų priklausomybę ir naudojimą. Ši informacija sudaro galimybes organizuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir ap¬saugą, planuoti teritorijas, ūkio infrastruktūros išdėstymą bei vystymą. Valstybinio gamtos išteklių kadastro duomenys naudojami valstybinei gam¬tos išteklių naudojimo politikai formuoti ir įgyvendinti, gamtos išteklių informacinei sistemai sukurti, gamtos išteklių naudojimo gerinimo ir ap¬saugos planavimui, teritorijų planavimui, gamtos išteklių naudojimo vals-tybinei kontrolei įgyvendinti.
Valstybiniam gamtos išteklių kadastrui sudaryti reikalingi darbai yra vykdomi valstybės, vietos savivaldybių, gamtos išteklių savininkų bei naudotojų lėšomis ir laikantis nustatytos tvarkos, atsižvelgiant į visapusiškus faktinius teisinius, ūkinius ir gamtinius duomenis bei juos periodiškai atnaujinti.
2.5 Aplinkos monitoringas

Norint tikslingai formuoti aplinkos ir visuomenės sąveiką, reikia turėti pakankamai pilną ir tikslią informaciją apie aplinkos faktinę būklę, apie žmogaus poveikį jai ir apie tokio poveikio galimas pasekmes, kadangi plėtojant pramonę, žemės ūkį, energetiką bei kitą veiklą neišven-giamai pažeidžiami gamtiniai procesai, o tai gali sukelti nepageidaujamų ekologinių padarinių. Todėl kiekvienai valstybei yra būtina aplinkos būklės diagnostinė sistema – monitoringas, sudaranti galimybes surinkti objektyvią ir laiku ekologinę informaciją. Aplinkos apsaugos įstatymo 25 str teigia, kad „Aplinkai ir jos komponentų būklei stebėti Lietuos Respublikoje sudaroma vieninga aplinkos monitoringo sistema”. Aplinkos monitoringas – tai sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė. Aplinkos monitoringo turinį sudaro ne paprastas aplinkos būklės stebėjimas, bet jos kompleksinė analizė, vykstančių antropogeninių pokyčių vertinimas, modeliavimas, prognozė. Aplinkos monitoringas atliekamas vadovaujantis reprezentatyvumo (renkama informacija turi atspindėti krašto gamtinių sąlygų ir antropogeninio poveikio įvairovę), kom¬pleksiškumo (renkant informaciją apie kiekvieną biosferos komponentą turi būti įvertinamas jo ryšys su kitais), pakankamumo (informacija turi būti pakankama ekologinei situacijai vertinti ir valdyti), patikimumo (informacija turi būti reali), lankstumo (monitoringo metodai turi būti tai¬komi kūrybiškai atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, besikeičiančią ekolo¬ginę situaciją ir į naujausias mokslo žinias), biocentriškumo (stebėjimai yra orientuoti į gyvąją gamtą ir žmogų) principais.
Pagrindinis aplinkos monitoringo tikslas – stebėti aplinkos būklę ir prognozuoti jos pokyčius veikiant antropogeniniams bei gamtiniams fak¬toriams, kad būtų sukaupti duomenys, reikalingi visuomenės ir aplinkos sąveikai optimizuoti. Aplinkos monitoringo poveikis visuomeniniams san-tykiams reiškiasi per surinktų duomenų panaudojimą priimant sprendi¬mus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais.
Aplinkos monitoringas yra formuojamas modifikuojant esamų insti¬tucijų veiklą ir integruojant į šią veiklą institucijas, atliekančias antropo¬geninių aplinkos pokyčių stebėjimus, tyrimus, analizę, modeliavimą bei prognozę. Pagal aplinkos monitoringo programą atliekami stebėjimai glau¬džiai siejasi ir net iš dalies sutampa su gamtos išteklių apskaitą tvarkan¬čių institucijų veikla. Apibendrinant duomenis apie krašto aplinką, pla¬čiai naudojami specializuotų institucijų duomenys, nors tokių institucijų veikla nei savo turiniu, nei tikslais nėra aplinkos monitoringas.
Aplinkos monitoringas atliekamas lokaliniu, regioniniu bei globaliniu (foniniu) lygiais. Lokalusis monitoringas vykdomas atskirų teršimo ob¬jektų ar jų kompleksų (miestų, pramonės centrų) veikimo zonose, t.y. ten, kur antropogeninis poveikis aplinkai yra stipriausias; regioninis mo¬nitoringas vykdomas konkrečiuose arealuose su vienodo (panašaus) už¬terštumo lygiais; foninis monitoringas vykdomas minimalaus antropoge¬ninio poveikio vietovėse ir atspindi globaliniu mastu vykstančius proce¬sus.
Pagal pavaldumą ir kompetenciją aplinkos monitoringas skirstomas į valstybinį ir ūkio subjektų. Valstybinis monitoringas apima visus moni¬toringo lygius ir atliekamas visos valstybės mastu, jį vykdo Aplinkos ap¬saugos ministerija: Ūkio subjektų monitoringas orientuotas į lokalinį ly¬gį ir vertintinas kaip ūkio subjektų savikontrolės priemonė, kadangi juo nustatoma savo veiklos įtaka aplinkai.
Vieningą valstybinio aplinkos monitoringo sistemą sudaro oro, van¬dens, dirvožemio, augmenijos, gyvūnijos, žemės gelmių išteklių, antropo¬geninio poveikio šaltinių, gyvenamosios aplinkos sąlygų ir sveikatingumo būklės stebėjimo sistemos.

2.6 Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė
Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė – tai specialių valstybės insti¬tucijų veikla, siekiant tikrinti aplinkos apsaugos teisinių reikalavimų lai¬kymąsi, išsiaiškinti, įspėti ir nutraukti aplinkos apsaugos teisės aktų, gamtos išteklių naudojimo taisyklių ir kitų reikalavimų pažeidimus bei sudaryti sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus tokiu pažeidi¬mų padarymu. Valstybinei aplinkos apsaugos kontrolei būdinga tai, kad ji apima ne tik aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo, bet ir aplinkos apsaugos valdymo procesą.
Pagrindiniai valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės uždaviniai yra šie:
– užtikrinti teisėtumą aplinkos apsaugos srityje;
– užtikrinti, kad visos valstybės ir vietos savivaldos institucijos, juridi¬niai bei fiziniai asmenys griežtai laikytųsi nustatytos gamtos išteklių nau¬dojimo tvarkos bei aplinkos apsaugos reikalavimų;
– užkirsti kelią galimiems aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams;
– išsiaiškinti aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus, jų padarymo są¬lygas ir pažeidėjus;
– užtikrinti asmenų, kaltų aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimų
padarymu, patraukimą teisinėn atsakomybėn.
Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės turinį sudaro:
– aplinkos apsaugos programų ir teisės aktų faktinio vykdymo tikrinimas;
– aplinkos apsaugos priemonių bei metodų tikslingumo tikrinimas;
– priemonių esamiems trūkumams pašalinti skyrimas;
– visuomenės informavimas apie pavojingus aplinkos užteršimo atvejus;
– pasiūlymų, kaip išvengti aplinkai kenksmingo poveikio, teikimas;
3. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA
Lietuvos Respublikoje aplinkos apsauga priklauso valstybinės valdžios institucijų kompetencijai. Ši sistema apima įstatymų leidžiamosios, vyk¬domosios ir teisminės valdžios institucijas, taip pat vietos savivaldos ins¬titucijas. Šioje valstybės ir vietos savivaldos institucijų sistemoje yra iš¬skiriamos institucijos, kurioms aplinkos apsauga ir racionalus gamtos iš¬teklių naudojimas yra sudėtinė jų kompetencijos dalis (Seimas, Vyriau¬sybė ir kt.), ir institucijos, kurioms aplinkos apsauga ir racionalus gam¬tos, išteklių naudojimas – pagrindinė veiklos kryptis, lemianti visos jų veiklos turinį (Aplinkos apsaugos ministerija).
3.1. Lietuvos Respublikos Seimo vieta aplinkos apsaugos valdymo institucijų sistemoje

Aplinkos apsaugos valdymo organizacinė struktūra yra grindžiama nuo¬stata, kad bendrąjį vadovavimą aplinkos apsaugai visos valstybės mastu vykdo jstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Tokia institucija pagal Lie¬tuvos Respublikos Konstituciją yra Lietuvos Respublikos Seimas. Seimas, būdamas įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, formuoja vieningą vals¬tybės aplinkos apsaugos politiką, numato bendras aplinkos apsaugos ir ra-cionalaus gamtos išteklių naudojimo organizavimo priemones.
Seimas, savo sesijose svarstydamas svarbiausius aplinkos apsaugos klausimus ir formuodamas valstybės aplinkos apsaugos politiką, priima aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo įstatymus, nustato pa¬grindines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politikos kryp¬tis, tvirtina aplinkos apsaugos strategiją. Be to, Seimas atlieka ir daug kitų funkcijų, susijusių su aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimu: tvir¬tina valstybės biudžeto asignavimus aplinkos apsaugos priemonėms fi¬nansuoti; formuoja aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo poli¬tiką įgyvendinančių institucijų sistemą (Vyriausybės siūlymu steigia mi-nisterijas); steigia saugomas teritorijas (nacionalinius ir regioninius parkus); ratifikuoja bei denonsuoja svarbiausias aplinkos apsaugos bei gamtos iš¬teklių naudojimo tarptautines sutartis; vykdo parlamentinę aplinkos ap¬saugos įstatymų laikymosi kontrolę.
Įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams rengti Seimas iš savo narių sudaro komitetus. Aplinkos apsaugos klausimus rengia ir nagrinėja Aplinkos apsaugos komitetas, kuris pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 58 straipsnį atlieka šias funkcijas:
1) rengia įstatymų ir kitų teisės aktu projektus bei pasiūlymus aplin¬kos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, miškų ūkio, medžioklės ir žve¬jybos klausimais;
2) koordinuoja suinteresuotų valstybės institucijų bei kitų organizaci¬jų darbą rengiant įstatymų projektus Komiteto kompetencijai pavestais klausimais;
3) aplinkos apsaugos požiūriu nagrinėja Komitetui perduotus įstaty¬mų ir kitų teisės aktų projektus;
4) rengia ir nagrinėja pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos aplinkos
apsaugos politikos formavimo;
5) atlieka aplinkos apsaugos institucijų veiklos parlamentinę kontrolę;
6) teikia pasiūlymus ir rekomendacijas dėl aplinkos apsaugos institu¬cijų ir organizacijų aplinkosauginės veiklos gerinimo.
3.2 Vykdomosios valdžios institucijų įgalinimai aplinkos apsaugos srityje
3.2.1 Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Seimo priimtus įstatymus aplinkos apsaugos klausimais realizuoja vyk¬domosios valdžios institucijos, svarbiausia vieta čia tenka Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Vyriausybė atlieka universalias krašto reikalų tvar¬kymo funkcijas, be to, jai priklauso ir bendrųjų aplinkos apsaugos politi¬kos klausimų sprendimas. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendina valstybinę aplinkos apsau¬gos politiką, savo veikloje vadovaudamasi Konstitucija, Vyriausybės įsta¬tymu, Aplinkos apsaugos ir kitais įstatymais.
Vyriausybė, vykdydama Seimo priimtus įstatymus, atlieka šias funkcijas:
– priima nutarimus bendrais aplinkos apsaugos, medžioklės organiza¬vimo ir kitais klausimais;
– koordinuoja valstybės ir savivaldos valdymo institucijų aplinkosau¬ginę veiklą;
– užtikrina aplinkos apsaugos priemonių (programų, schemų ir kt.)
finansavimą rengdama Valstybės biudžeto projektą ir jį vykdydama;
– valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu (valstybine žeme, miš¬kais, vandenimis ir kt.);
– rengia ir teikia Seimui svarstyti aplinkos apsaugos ir gamtos ištek¬lių naudojimo įstatymų projektus;
– teikia Seimui siūlymus dėl aplinkos apsaugos specialiųjų institucijų
steigimo ir panaikinimo, taip pat nustato šių institucijų teisinę padėtį
tvirtindama jų nuostatus;
– sudaro ir įgyvendina Lietuvos Respublikos tarpvalstybines sutartis
aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje;
– organizuoja ekologinį švietimą bei mokymą;
– steigia saugomas teritorijas ir reglamentuoja jų režimą;
– vykdo kitas aplinkos apsaugos įstatymais priskirtas funkcijas.
Vyriausybė taip pat kontroliuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstai¬gų veiklą: tikrina, kaip atliekamos joms pavestos aplinkos apsaugos val¬dymo funkcijos, ir turi teisę panaikinti ministerijų ir Vyriausybės įstaigų priimtus teisės aktus, jeigu jie prieštarauja Konstitucijai, aplinkos apsau¬gos įstatymams, Vyriausybės nutarimams aplinkos apsaugos klausimais.
Kai kurias savo aplinkos apsaugos funkcijas Vyriausybė atlieka tie¬siogiai, o kitas – per sau pavaldžias vykdomosios valdžios institucijas – ministerijas ir kitas Vyriausybės įstaigas. Visoms ministerijoms yra pavesta rūpintis aplinkos apsauga ir racionaliu gamtos išteklių naudojimu savo reguliavimo sferoje. Be to, yra įsteigta ministerijų, kurių pagrindinė veiklos kryptis ir yra aplinkos apsauga ir gamtos išteklių naudojimo or¬ganizavimas.

3.2.2 Specialios aplinkos apsaugos valdymo institucijos

a) Aplinkos apsaugos ministerija

Pagrindinė vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti bendrąjį aplinkos apsaugos valdymą Lietuvos Respublikoje, yra Aplinkos apsaugos ministerija, įsteigta 1994 m. birželio 15 d. vietoje Seimui pavaldaus Aplinkos apsaugos departamento.

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą ir Aplinkos apsaugos ministerijos nuostatus Aplinkos apsaugos ministerija yra valstybinio gamtos išteklių naudojimo reguliavimo ir aplinkos apsaugos valdymo institucija, kuriai pavedama: siekti užtikrinti sveiką ir švarią aplinką; užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą; išsaugoti Lietuvos Respublikai bū¬dingą kraštovaizdį, ekologines sistemas, gamtos objektus bei biologinę įvairovę.

Tokie dideli Ministerijai keliami uždaviniai lemia ir jos įgalinimų įvairovę. Aplinkos apsaugos ministerijos kompetencijai priklauso: organizuoti valstybės aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo strategijos įgyvendinimą; rengti valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas bei kontroliuoti jų vykdymą; orga¬vizuoti ir koordinuoti valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų, kitų aplinkos apsaugos priemonių rengimą, nustatyti jų taikymo mechaniz¬mą ir kontroliuoti jų vykdymą; rengti įstatymų ir kitų teisės aktų aplin¬kos apsaugos klausimais projektus; organizuoti bendrųjų, specialiųjų bei detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimą; pagal savo kompetenciją rengti ir tvirtinti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus bei taisykles; reglamentuoti ir kontro-liuoti veiklą saugomose teritorijose, organizuoti ministerijai priskirtų sau¬gomų teritorijų valdymą; sudaryti ir tikslinti Raudonąją knygą; rūpintis retų bei nykstančių rūšių gyvūnų, grybų ir augalų išsaugojimu; nustatyti ir kontroliuoti teršiančių medžiagų emisijos į aplinką normatyvus; regla-mentuoti pavojingų medžiagų gamybą, įvežimą, išvežimą, naudojimą, sau¬gojimą bei laidojimą; organizuoti ūkinės veiklos poveikio aplinkai verti¬nimą; organizuoti ir koordinuoti kompleksinį aplinkos monitoringą; or¬ganizuoti ir koordinuoti mokslinius aplinkos apsaugos tyrimus; formuoti valstybinį gamtos apsaugos fondą ir disponuoti jo lėšomis; palaikyti tarp¬tautinius ryšius aplinkos apsaugos srityje; atlikti valstybinę aplinkos ap¬saugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę bei kitas teisės aktais jai pavestas funkcijas.

Aplinkos apsaugos ministerijos darbo veiksmingumas labai priklauso nuo jos organizacinės struktūros tobulumo, nuo ministerijos centrinio aparato bei jos teritorinių ir vietinių struktūrų santykių.
Aplinkos apsaugos ministerijos organizacinė struktūra priklauso nuo jos funkcijų įvairovės ir kompetencijos apimties, todėl ir jos aparatas yra sudarytas funkciniu-ekologiniu principu. Regionuose Aplinkos apsaugos ministerijos funkcijas įgyvendina ap¬linkos apsaugos regionų departamentai ir aplinkos apsaugos agentūros.

b) Žemės ūkio ministerija
Racionalią žemės ūkio plėtojimo strategiją bei struktūrą formuoja Že¬mės ūkio ministerija, todėl svarbiausios jos veiklos kryptys yra žemės fondo naudojimo valstybinis reguliavimas, geodezija ir kartografavimas, valstybinio žemės kadastro tvarkymas, žemės ūkiui naudojamų teritorijų tvarkymo politikos formavimas .
Vykdydama savo uždavinius, Žemės ūkio ministerija rengia įstatymų ir kitų teisės aktų, priklausančių jos kompetencijai, projektus, organizuo¬ja tarpūkinę žemėtvarką, sudarinėja valstybinį žemės kadastrą, kontro¬liuoja žemės priskyrimą ar suteikimą ne žemės ūkiui, žemės tikslinės pa¬skirties keitimą.
Svarbūs įgalinimai yra suteikti prie Žemės ūkio ministerijos įsteigtai Žemėtvarkos ir teisės departamentui, kuris įgyvendina vykdo¬mosios valdžios politiką žemės reformos, valstybinio žemės kadastro, geo¬dezijos, kartografijos, žemės fondo naudojimo valstybinio reguliavimo ir žemėtvarkos srityse. Jis taip pat rengia medžiagą dėl žemės paėmimo vi-suomenės poreikiams, dėl žemės suteikimo naudotis bei žemės servitutu nustatymo, kai sprendimus šiais klausimais priima Vyriausybė.
c) Aplinkos apsaugos valdymas apskrityse
Apskritis yra Lietuvos Respublikos aukštesnis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Vyriausybė per apskrities valdytoją, mi¬nisterijas bei kitas Vyriausybės institucijas.
Svarbus vaidmuo, organizuojant aplinkos apsaugos valdymą apskrity¬se, tenka apskrities viršininkui. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas nustato, kad vienas pagrindinių apskrities viršininko uždavi¬nių yra valstybės politikos teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir ap¬saugos, aplinkos apsaugos srityse įgyvendinimas. Įgyvendindamas jam keliamus uždavinius, apskrities viršininkas:
1) organizuoja veiklą apskričiai priskirtose saugomose teritorijose ir dalyvauja valdant kitas valstybės saugomas teritorijas (išskyrus rezervatus);
2) pagal savo kompetenciją teikia pasiūlymus gamtos išteklių naudojimo limitams nustatyti;
3) rengia apskrities aplinkos apsaugos valstybines programas, investicijų projektus, organizuoja, koordinuoja jų įgyvendinimą;
4) pagal savo kompetenciją organizuoja vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų tvarkymą bei vandens telkinių valdymą;
5) pagal savo kompetenciją atlieka valstybinę miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę;
6) organizuoja ekologinį švietimą.

Apskrities viršininko kompetencijai priskirtus aplinkos apsaugos įgali¬nimus realizuoja apskrities viršininko administracija ir jos padaliniai (pa¬vyzdžiui, Žemės ūkio departamentas).
d. Vietos savivaldos institucijų kompetencija aplinkos apsaugoje
Žemesniuoju administraciniu Lietuvos Respublikos vienetu, kuriam būdinga savivaldos teisė, yra savivaldybės. Valdymą savivaldybėse įgyven¬dina vietos savivaldos institucijos, kurios turi reikalingus įgalinimus ir, sprendžiant aplinkos apsaugos bei racionalaus gamtos išteklių naudoji-mo klausimus, veikia pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įsta¬tymą.
Savivaldybės taryba nustato administracijos struktūrą (taip pat ir pa¬dalinius, atsakingus už aplinkos apsauga), tvirtina savivaldybės biudžetą, kuriame numatomi asignavimai atitinkamoms aplinkos apsaugos priemo¬nėms, tvirtina savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendruosius planus, steigia ir tvarko savivaldybės saugomas teritorijas bei kraštovaizdžio ob¬jektus, tvirtina želdinių apsaugos miestuose bei miesteliuose ir švaros šiuose objektuose taisykles.
Specialiems klausimams rengti yra sudaromi komitetai, kurie sudaro Tarybos sprendimų projektus, svarsto biudžeto projektą ir pan., sykiu dalyvaudami ir sprendžiant aplinkos apsaugos problemas.
Savivivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą organizuoja vietos savivaldos vykdomosios institucijos, kurioms yra pavesta rūpintis teritorijos sanitarija, higienos bei aplinkos apsaugos reikalavimų laikymusi, organizuoti teritorijos raidos analizę, rengti ilgalaikių ekologinių programų projektus ir įgyvendinti patvirtintus projektus, organizuoti teritorijų pla¬navimo dokumentų rengimą, kontroliuoti, kaip laikomasi kraštovaizdžio apsaugos reikalavimų, želdinių apsaugos taisyklių.
Savivaldybės tarybos sprendimus įgyvendina mero paskirto administratoriaus vadovaujama administracija, kurioje gali būti sudaromi aplinkos (gamtos) apsaugos skyriai.
Aplinkos apsauga ir gamtos išteklių naudojimą savo kompetencijos ribose kontroliuoja visos valstybės ir vietos savivaldos institucijos, dalyvaujančios aplinkos apsaugos valdyme. Be to, yra institucijų, kurioms ap¬linkos apsaugos kontrolės įgyvendinimas – pagrindinė jų veiklos funkcija.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Priimta Lietuvos Respublikos piliečių
1992 m. spalio 25 d. referendume
2. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas: Priimtas 1992 m. sausio
21 d.
3. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas: Priimtas 1994 m. gruo¬džio 15 d.
4. Lietuvos Respublikos Seimo statutas: Priimtas 1994 m. vasario 17 d
5. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas: Priimtas 1994 m. liepos
7 d.
6. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai: Patvirtinti
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 842
7. A.Marcijonas, B.Sudavičius ,,Ekologinė teisė’’, Vilnius -1996

Leave a Comment