LT konstituciju raida

LIETUVOS KONSTITUCIJŲ RAIDA

Reikšmingu konstitucinės teisės paminklu pagrįstai laikoma 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos-Lietuvos (Žečpospolitos) Konstitucija, buvusi apskritai pirmas Europoje tokio pobūdžio rašytinis dokumentas. Konstitucija susidėjo iš įvadinės dalies 11straipsnių.
Dokumentas patvirtino senąsias bajorijos teises ir privilegijas, patvirtino miestiečių teisę siųsti savo atstovus i Seimą. Pagal konstituciją keitėsi Lietuvos-Lenkijos valstybės forma: respubliką su renkamu valdovu numatyta reorganizuoti į konstitucinę monarchiją. Šis dokumentas buvo pirmoji rašytinė konstitucija, teisiškai įtvirtinusi šią valstybės valdymo forma. Įstatymų leidimą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą konstitucija pavedė dviejų rūmų Seimui, suusidedančiam iš Atstovų rūmų ir Senato. Aptardama teismo valdžią, konstitucija įsakmiai pabrėžė jo savarankiškumą ir nepriklausomumą nei nuo įstatymų leidžiamosios, nei nuo vykdomosios valdžios.
Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų nuostatas.

Lietuvos konstitucijų raida 1918-1940 m.
Svarbiausias XX a. antrame dešimtmetyje atstatytosios Lietuvos valstybės konstitucinės svarbos aktas yra 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos nutarimas. Juo iš esmės remiasi modernios Lietuvos valstybės buvimas i visi vėlesnieji – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai. Taigi šis akktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su svetimomis šalimis.
1918 m. rudenį, kai karinis Vokietijos pralaimėjimas niekam jau nebekėlė abejonių ir dėl to jai teko atsisakyti pretenzijų į užgobtąsias šalis, lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės taryba pr

riėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius.
Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29 str. ) įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės tarybą, o įstatymų iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui. Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.
Konstitucijoje ( V sk. „Pamatinės piliečių teisės“) buvo skelbiama visų piliečių lygybė pieš įstatymus, luomų privilegijų nebuvimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės.
Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams“.
1920 m. birželio 10 d. Stengiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.
Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug skyrėsi nuo ankstesnių lakinųjų konstitucijų : jį sudarė 7 skyriai, o juose – 18 straipsnių.
Laikinoji Konstitucija, nusakydama valstybės valdymo formą, pakartojo Gegužės 15 – osios deklaravimą Lietuvą esant demokratine respublika.
Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą.
Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis seimas konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.
Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpį.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 straipsnius.
Savo pagrindiniais bruožais jie at
titiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus.
Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta.
Buvo užfiksuotas normalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje. Tai atsispindėjo straipsniuose nurodančiuose, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai ( 3 str. ) , bei nustatančiuose ypatingą tvarką jei pakeisti ( 102 – 103 str.).
Šios konstitucijos galiojimo metu nebuvo padaryta nė vieno pakeitimo.
Respublikos Prezidentą rinko Seimas trejiems metams. Nė viename Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų visai nebuvo užsimenama apie teismustuo būdu jų neišskiriant į paritetinę automatinę funkciją su atskiromis institucijomis, o faktiškai juos paliekant vyriausybės žinioje. Šią padėtį paaiškina tai, kad besikuriančios Lietuvos valstybės valdžia, itin stokodama kvalifikuotų specialistų teisėjų pareigybėms užimti, sąmoningai siekė išlaikyti teismą vyriausybės įtakoje. Principinę reikšmę, teisiškai įtvirtinant teismo padėtį valstybėje, turėjo 1922m. Konstitucijos 64 ir 65 str., suformulavę tir šia prasme svarbiausias taisykles: 1. Teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu; 2. Teismo sprendimai daromi Respublikos vardu, t.. jo sprendimai prilyginami pačios valstybės aktui; 3. Keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Tuo Konstitucija pabrėžė, kad savo veikloje teismas tiesiogiai atstovauja valstybei ir kad jokia kita valstbės valdžios institucijos negali įtakoti teismo veikos rezultatų. Beje, visos šios taisyklės buvo deklaruojamos ir paskesnėse Lietuvos konstitucijose. Tačiau nė viena iš jų neužsiminė apie priemones, realiai užtikrinančias teisėjų nepriklausomumą, be kurio fa
aktiškai neįmanoma įgyvendinti čia deklaruojamas taisykles.
Konstitucijos 69 str. skelbė : „Teismas visiems piliečiams yra lygus“.
Piliečių teisinė padėtis. Konstitucijoje iš esmės nekalbama apie žmogų, beveik visais atvejais čia minimos piliečio teisės ir laisvės.
Nustatydama piliečių teisinę padėtį, konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Konstitucijos antrame skyriuje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijos bei įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu metu Konstitucija daugumą straipsnių, skelbusių teises ir laisves, palydėdavo pastabomis apie teisių ir laisvių galiojimą įstatymų ribose.
Svarbiausioms konstitucinėms piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti buvo naudojami dar Laikinosios Vyriausybės 1919m. spalio 10 d. priimtas Draugijų įstatymas, lapkričio 30 d. – Spaudos įstatymas, 1920m. vasario 21 d. –susirinkimų įstatymas ir vėlesni nevienkartiniai jų pataisymai ir papildymai.
Konstitucijos septintas skyrius skirtas tautinėms mažumoms. Čia skelbiama jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus bei tuo tikslu įstatymo nustatyta tvarka sudaryti savo atstovaujamuosius organus.
Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą nurodydama, jog piliečio turtą galima nusavinti tik įstatymo keliu ir tik esant viešėjam reikalui, bet nutylėjo visuotiniai pripažintą reikalavimą apie išankstinį ir teisingą atlyginimą.
Rinkimų teisė.
Konstitucija skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu taikant proporcinę rinkimų re
ezultatų nustatymo sistemą(23 str. )
Konstitucija tai pat teigė, jog rinkimų tvarką bei renkamų atstovų skaičių nustato įstatymas.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija
1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Naujoji Konstitucija žodis žodin pakartojo daugelį 1922 m. Konstitucijos nuostatų, todėl jos išleidimas taip pat kartais interpretuojamas kaip senosios Konstitucijos reforma, jos nauja redakcija. Būdingiausias 1928 m. Konstitucijos skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos Prezidento, galios išplėtimas, autoritarinių elementų ir valstybės valdymą diegimas išsaugant pagrindinių demokratinių institutų, skyrių imant parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant išaugusį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu, kaip referendumas.
Prezidento kadencija prailginta iki 7metų ir nebesiejama su seimų kaita.
Tam tikrą vaidmenį įstatymleidės procese 1928 m. Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai, institucijai- Valstybės tarybai. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija- vienas pirmųjų konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, Europoje. 1928 m. Konstitucija pakartojo 1922 m. Konstitucijos nuostatas dėl teismo.

1938 m. Lietuvos Konstitucija
Naują Lietuvos Konstituciją Seimas priėmė 1938 m. vasario 11d. Tai savo turiniu buvo naujas aktas. Konstitucijoje buvo 21 skyrius, suskirstytas y 156 staripsnius. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio. Jos 3 str. skelbė: „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei“. Krdinaliai keitesi Prezidento santykiai su kitomis valstybės institucijomis. Prezidentui pavesta paleisti išbuvusį kadencijos laiką-5 metus – Seimą, taip pat suteikta galimybė jį paleisti anksčiau laiko. Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiai pabrėzė valstybės viršenybę: „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas“ (16 str.). Konstitucijos 21-24str. skelbė asmens ir buto neliečiamumą, valstybinę susižinojimo turinio paslapties apsaugą, persikėlimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę.

Konstitucija- pagr. šalies įstatymas. Jame suformuluotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagr. žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus ir kita. Būdama aukščiausios juridinės galios įstatymas, konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja visą einamąją teisėkūra, užtikrina vidinę konceptualią visos teisinės sistemos vienovę.

Leave a Comment