LR Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos respublikos Konstituciją

T U R I N Y S

Įžanga

1.Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos
Respublikos Konstituciją.,

2.Pagrindiniai Respublikos Prezidentui tenkantys valdymo įgaliojimai:
· įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus;
· ministrų veiklos kontrolės įgaliojimai;
· “ypatingieji” įgaliojimai;

3.Respublikos Prezidento ir Vyriausybės sąveikos ypatumai pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą.

Išvados

Literatūros sąrašas

Į Ž A N G A

Valstybės vadovo institucija sutinkama visose valdymo formose-monarchijose (monarchas, karalius, imperatorius ir pan.), respublikose (prezidentas), kai kuriose atskirose valstybėse – kolegialios institucijos su valstybę atstovaujančiais pirmininkais (prezidiumas, taryba). Vienose šalyse valstybės vadovo funkcijos nominalios, kitose – realios. Konkrečią šalies vaadovo faktinę padėtį šalyje lemia pastarosios istorinės tradicijos bei politinės sąlygos.
Neabejotinai sutikčiau su E Šileikio nuomone, kad “nė viena Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta (ir tebevertinama) pagal konstitucinį statusą, kaip valstybės vadovo institucija.”
Lietuvos istorijoje būta ir kolegialaus ir vienasmenio (LR 1918m. Konstitucija), leidusio tik dekretus bei leidusio ir įstatymus (LR 1928m. ir 1938m. Konstitucijos), galinčio pirmininkauti ir Valstybės gynimo taryboms, ir Vyriausybės posėdžiams (LR 1928 m. ir 1938 m. Konstitucijos). Atskirose Konstitucijose skyrėsi netgi valstybės vaadovo skyrimo tvarka – pagal 1928 m. LR Konstituciją jis buvo renkamas specialių rinkikų, kai tuo tarpu dar 1922m. Konstitucija įtvirtino Seimo galias skiriant Prezidento. Tik nuo 1992m. Konstitucijos įsigaliojimo valstybės vadovą pradėjo rinkti tauta. Skyrėsi ir vadovų kadencijos trukmė – 3m. 1922m., 5m

m. 1992 m. ir 7 m. 1928m.
Šiame rašto darbe bus analizuojama Prezidento institucijos vieta viešosios administracijos sistemoje pagal 1992 m. priimtą LR Konstituciją. Šiuo metu vykstant tokio mąsto politiniam skandalui Lietuvoje ši tema yra labai aktuali. Tik išsamiai išnagrinėjus LR Prezidento kompetencijos ribas, galima tikrai objektyviai nustatyti jo įvykdytų pažeidimų sunkumą bei įvertinti Prezidento institucijos prestižui ir patikimumui padarytą žalą.

1. Lietuvos Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos
Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir visose šiuolaikinių teisinių valstybių konstitucijose, yra įtvirtinamas dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų žinomas valdžių padalijimo principas. Valstybės vadovas, įgyvendinamas savo įgaliojimus bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Tačiau jo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai.

Konstitucinis Teismas savo 1998m. sausio 10 d. nutarime Lietuvos valdymo formą apibūdino kaip parlamentinę respubliką, turinčią kai kurių miišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumų. Lietuvos teisės doktrinoje šia tema nėra vienareikšmės nuomonės ir yra nuomonių, teigiančių kad Lietuvos valdymo formoje galima įžvelgti pusiau prezidentinės valdymo formos požymių. Konstitucijos 85 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad prezidentas leidžia teisės aktus – dekretus vykdomosios valdžios ribose, todėl galima daryti išvadą, kad šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme.
LR Prezidento įgaliojimams apibrėžti yra skirtas ištisas VI skirsnis, kurio 77 str. skelbia, kad “Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei

ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.” Taigi matyti, kad Konstitucija nedviprasmiškai paveda prezidentui būti valstybės vadovu. Tačiau praktikoje gali kilti sunkumų, nes neaišku, ar vykdant tokį pavedimą, jis gali daryti tai, kas neįvardinta Konstitucijoje ar įstatymuose, bet lyg ir išplaukia iš valstybės vadovo rango. Kaip pavyzdį galima pateikti 1999m. balandžio 14 d. Respublikos Prezidento pareikštą tiesioginį nepasitikėjimą Ministru Pirmininku. Toks pareikštas nepasitikėjimas “tiesiogiai nenumatytas Konstitucijoje ir įstatymuose, gali susidaryti įspūdis kad tokiu poelgiu, privertusiu Ministrą pirmininką atsistatydinti, valstybės vadovas pažeidė Konstitucijos 77 str. 2 d., kuri jam paveda daryti tik tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Kita vertus, gali atrodyti, kad Konstitucija Respublikos Prezidentui nedviprasmiškai paveda būti valstybės vadovu.”
Jei aiškinti terminą “valstybės vadovas” pažodžiui, galima pagalvoti, jog Prezidentas yra pagrindinė ir svarbiausia institucija, kuri netgi gali būti pakylėta virš valstybės. Tačiau toks pažodinis interpretavimas pažeistų jau minėtą valdžių atskyrimo principą, įtvirtiną LR Konstitucijos 5str. 1d. ir taip būtų paneigiamas Konstitucijos vientisumo principas.
Respublikos Prezidentas gali daryti tik tai, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Taigi ir Seimas turi įtaką valstybės vadovo veiklai. Pavyzdžiui Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia. gali pavesti Prezidentui spręsti kurį nors klausimą net pastarajam to nepageidaujant. Taip pat Seimas tokiu pačiu būdu gali panaikinti savo ankstesnius pa
avedimus LR Prezidentui, nors šis tam nepritaria. Taigi galima daryti išvadą, kad terminą “valstybės vadovas per daug sureikšminti yra ydinga, nes negalima paneigti kitų valdžios institucijų (Seimo, Vyriausybės, teismų) konstitucines galias dalyvaujant valstybės valdyme.
Taip pat reikia pasakyti, kad valstybės vadovas įkūnija respublikos principą, įtvirtintą LR Konstitucijos 1str. Jis respubliką įkūnija šiais požiūriais:
a) “valstybės vadovo pareigybė užimama ne gimstant ar paveldėjus, bet rinkimais(78 str.2d.);
b) šią pareigybę galima užimti ne iki gyvos galvos, bet 5 metų kadencijai (78 str. 2d.);
c) tas pats asmuo minėtą pareigybę gali užimti ne daugiau kaip du kartus iš eilės(78str. 3d.); klausimus dėl karo ar nepaprastosios padėties įvedimo valstybės vadovas nėra įgaliotas spręsti savo nuožiūra(142 str.2d.,144 str. 2d.);
d) valstybės vadovas gali būti patrauktas konstitucinėn atsakomybėn (74 str.);
e) pasibaigus kadencijai buvusį valstybės vadovą galima bendrąją tvarka patraukti baudžiamojon atsakomybėn už teisės pažeidimus, padarytus vadovaujant valstybei(86 str. 1d.)”
Pagal galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją galima daryti išvadą, jog Lietuvoje Prezidentas nėra vienasmenė institucija, bet įkūnija tam tikrą “mišrią” valstybės valdžios funkciją. Toks “mišrumas” visų pirma pasireškia per įstatymų leidybą- LR Prezidentas turi teisę vetuoti įstatymus( 71str.,84 str. 24 p.) ir tokiu būdu, nebūdamas pats įgalintas įstatymų leidybos srityje, visgi tą įstatymų leidyba veikti, kartais net sustabdyti.
Taip pat minėtas “mišrumas” pasireiškia net teisingumo vykdymo srityje – nors teisingumą Lietuvoje vykdo tik te
eismai (LR Konstitucijos 109 str.), tačiau per malonės suteikimo teisę (84 str. 23 p.) Prezidentas gali savotiškai kvestionuoti teisingumą vykdančių institucijų sprendimus.
Reiktų pastebėti, kad LR Prezidento negalima priskirti vien tik prie valdymo funkcijos dar ir todėl, kad jis yra savotiška valstybės personifikacija, integralumo garantas, bei politinio nuosaikumo ir bendro moralumo pavyzdys.
Prezidentas turi tam tikrų statuso panašumų su Seimo ir Vyriausybės nariais. Tiek Prezidentas tiek Seimo nariai yra renkami tautos,(Vyriausybės nariai šiuo atžvilgiu yra skiriami) t.y. jie nedirba pagal darbo sutartį ir negali būti paskirti į darbą įsakymu. Visi šie asmenys yra traktuojami kaip valstybės politikai, t.y jie vykdo savo politinę programą (nors formaliai Prezidento instituciją stengiamasi kuo daugiau de-politizuoti). Taip pat visi jie nepraranda savo valstybės politiko statuso dėl amžiaus.
Reiktų paminėti ir tai, kad visi šie politikai negali savo pareigų užimti visuomeniniais pagrindais, t.y. negali užsiimti kita darbine veikla ir gauti kitą (papildomą) darbo užmokestį (žinoma yra kūrybinės veiklos išimtis).
Tačiau nepaisant minėtų panašumų, tarp Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių yra akivaizdžių skirtumų.
Vienas esmingiausių tokių skirtumų yra kompetencija – Prezidentas turi “savo” kompetencija, kai tuo tarpu Seimo ar Vyriausybės nariai turi tik šių kolegialių institucijų kompetencijos dalį. Be to, Seimo ir Vyriausybės nariai eidami savo pareigas gali toliau dalyvauti savo politinės partijos veikloje, kai tuo tarpu išrinktas prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėje partijoje (Konstitucijos 83 str. 2 d.).
Tačiau, mano nuomone, ši de-politizacijos funkcija nėra pakankama, įtvirtinant Prezidento nepriklausomumą nuo jį iškėlusių politinių partijų. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama jo nepriklausomumui nuo Prezidento rinkimų kampanijos finansinių ir kitų rėmėjų. Kaip parodo dabartinė situacija Lietuvoje, tai yra tikrai aktualu ir šią problemą riekia spręsti kuo skubiau, kol neprasidėjo nauji Prezidento rinkimai.
Dar vienas esminis prezidento skirtumas nuo kitų valstybės politikų – tai jo imuniteto apimtis. Prezidento imunitetas administracinės ar baudžiamosios atsakomybės požiūriu yra žymiai platesnis nei Seimo ar Vyriausybės narių. Tai buvo patvirtinta Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad “Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti pritaikytas Seimo nariui, bet ne Respublikos Prezidentui”
Skiriasi ir kandidatams į Respublikos Prezidentus ir Seimo bei Vyriausybės nariams keliami reikalavimai – Respublikos Prezidentu gali būti tik Lietuvoje gimęs pilietis, t.y. įgijęs pilietybę filiacijos būdu. Tuo tarpu Seimo nariu renkamas ar Vyriausybės nariu skiriamas gali būti pilietis, įgijęs pilietybę ir optavimo arba natūralizacijos būdais.
Dar vienas skirtybė – įgaliojimų laikas. Prezidento kadencijų skaičius yra ribojamas (penkeriems metams, ne daugiau kaip du kartus iš eilės). Seimo narių perrinkimo ar Vyriausybės narių paskyrimo skaičius nėra ribojami.
Taip pat skiriasi ir Prezidento, Seimo ir Vyriausybės priimamų teisės aktų galia bei forma. Prezidento leidžiami dekretai dažniausiai yra individualūs valdymo aktai, kuriuose nenustatomos bendro pobūdžio teisės normos (Konstitucijos 85 str.), nors 144 str. ir 145 str., taip pat Karo padėties įstatymo 3str.yra įtvirtinta, jog Prezidento dekrete, kuriuo įvedama karo ar nepaprastoji padėtis, gali būti nustatomos bendro pobūdžio teisės normos, laikinai apribojančios atitinkamas žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Seimo priimami įstatymai ir dauguma Vyriausybės nutarimų –bendro pobūdžio norminiai teisės aktai.
Įdomu yra tai, kad yra apribota Prezidento galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jis, skirtingai nei tam tikro gausumo Seimo narių grupė (1/5 Seimo narių) ir Vyriausybė, negali kreipti į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo.(LR Konstitucijos 106 str. 1d.).
Taip pat reikšmingas Prezidento ir Vyriausybės skirtumas yra tai, jog jis neprivalo turėti Seimo ar kurios nors valstybės institucijos pasitikėjimą. Tai galima paaiškinti tuo, jog jis yra renkamas visuotiniais ir tiesioginiais rinkimais ir todėl turi rinkėjų, t.y. tautos pasitikėjimą.
Prezidentas neprivalo atsiskaityti už savo veiklą Seimui ar kuriai nors kitai institucijai, kai Vyriausybė pagal LR Konstitucijos 101 str. 1d. turi Seimo reikalavimu atsiskaityti Seime už savo veiklą.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad pagal 1992 metų Lietuvos Respublikos konstituciją, valstybės vadovas(Prezidentas) yra asmuo, formaliai esantis valstybės priešakyje ir kaip visos savo valstybės atstovas vykdo integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, tuo pačiu nepaneigdamas Seimo, Vyriausybės ir teismų galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Savo 1998 m. sausio 10 d. nutarime, Konstitucinis Teismas patvirtino panašią valstybės vadovo sampratą, nurodydamas, kad svarbiausias Respublikos prezidento uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką.

2. Pagrindiniai Respublikos Prezidentui tenkantys valdymo įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija yra apibrėžta konstitucijos 84 str.kuris pateikia ilgą (24 punktų) sąrašą, kuris tačiau nėra baigtinis. Šiame straipsnyje nenurodyti kai kurie Prezidento konstituciniai veiksmai (pvz.: įstatymų leidybos iniciatyvos teisė- 68 str. 1d.). ar galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą (160str. 3d.). Taip pat šiame straipsnyje nenumatyti Prezidento įgaliojimai, nustatyti jam įstatymais (pvz.:administracinių teismų teisėjų skyrimas). Taigi galima daryti išvadą, kad Konstitucijos 84 straipsnyje yra nustatyti veiksmai, kuriuos konstituciškai Prezidentas privalo atlikti. Visus minėtus įgaliojimus galima sugrupuoti į atskiras grupes:
· įgaliojimai susiję su užsienio politika ir tarptautinėmis sutartimis (1-3 punktai)
· įgaliojimai susiję su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (4-9 punktai)
· įgaliojimai susiję su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus santykius su Seimu (10-14 punktai;
· įgaliojimai susiję su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynyba (15-18 punktai);
· specialūs įgaliojimai (19 –24 punktas).
Kaip matyti iš šio įgaliojimų sąrašo, Prezidentas tikrai neturi daugiau galių vadovauti valstybei nei Seimas. Tai daugiausia lemia Prezidento negalėjimas pirmininkauti Vyriausybės posėdžiams ar teisiškai priversti ją atsistatydinti, bei įgaliojimų leisti įstatymus neturėjimas.
Yra nuomonių, kad reiktų didinti Prezidento galias valstybės valdyme. Tai norima padaryti suteikiant Prezidentui galimybes ginčyti promulguoto ar jau įsigaliojusio įstatymo konstitucingumą. Sutikčiau su E. Šileikio nuomone, jog keisti Konstitucija ir taip aukoti jos stabilumą dėl tokios normos įtvirtinimo tikrai neverta. Juk tada reiktų keisti ne tik 106 konstitucijos straipsnį, bet ir dar kelias normas. “Tokį nusistatymą reiktų grįsti tuo, kad Respublikos Prezidentas neturi galimybės sąmoningai vengti pasirašyti priimtus įstatymus, versdamas tai daryti Seimo Pirmininką (Konstitucijos 71 str. 1d.).Turint tai omenyje ir pažymint, kad grąžintą ir pakartotinai Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas privalo pasirašyti (72 str. 3d.), akivaizdu, kad iš principo ne ekstremaliomis sąlygomis negali būti įstatymų nepasirašytų Prezidento.”
Toliau aš aptarsiu kelias Prezidento valdymo įgaliojimų grupes:

įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus

Kaip buvo minėta, Prezidento įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus yra numatyti Konstitucijos 84 str. 10 – 14 punktuose. Tikriausiai svarbiausi šių įgaliojimų yra Prezidento galios formuojant LR teismus. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teismo teisėjus. Jis teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o kai Seimas šias kandidatūras patvirtina – Prezidentas teikia Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą Seimui tvirtinti. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas savo ruožtu siūlo Prezidentui šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras, o šalies vadovas šias kandidatūras vėl teikia tvirtinti Seimui. Čia yra ryškus Prezidento ir Seimo sutarimo dėl kandidatūrų pavyzdys.

Prezidentas taip pat skiria ir Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Žinoma Prezidentas negali teikti Seimui tvirtinti teisėjų liaudiškai tariant “paimtų iš gatvės”. Teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui teikia teisingumo ministras.

Apylinkių, apygardų ir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria ir jų darbo vietas keičia taipogi Prezidentas. Čia jau nereikalaujama Seimo pritarimo, tačiau įstatymo numatytais atvejais, šalies vadovas Seimui privalo teikti atleisti teisėjus. Dar viena labai svarbi institucija padedanti Prezidentui teisėjų skyrime – Teisėjų taryba. Konstitucinis Teismas savo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime nustatė, kad Teisėjų taryba turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Jei nėra šios institucijos patarimo, Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Taigi formuojant teisingumą vykdančias institucijas Lietuvoje bendradarbiauja Respublikos Prezidentas, Seimas, Teisingumo ministras bei Teisėjų taryba.

Respublikos Prezidentas nepaliktas nuošalėje ir Konstitucinio Teismo formavime. Šalies vadovas teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, Prezidentas teikia Seimui pirmininko kandidatūrą. Kaip buvo minėta, į Konstitucinį teismą Prezidentas negali kreiptis dėl Seimo priimtų įstatymų konstitucingumo, tačiau jis gali kreiptis dėl Vyriausybės teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams, bei dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai.

Konstitucijoje nustatyti ir Prezidento įgaliojimai skiriant Generalinį prokurorą, kurį jis skiria ir atleidžia tik gavęs Seimo pritarimą. Ši Prezidento teisė yra detalizuojama prokuratūros įstatyme, kuriame nustatyta, kad “Generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu Generalinio prokuroro pavaduotojus septyneriems metams skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas generalinio prokuroro teikimu.” Šalies vadovas taip pat priima šių pareigūnų priesaiką.

Valstybės kontrolieriaus ir Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras Seimui irgi teikia valstybės vadovas. Jis taip pat gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą šiais valstybės pareigūnais.

Valstybės kontrolieriaus skyrimo tvarka detalizuojama “Valstybės kontrolės įstatyme”: “Valstybės kontrolierių penkeriems metams Respublikos Prezidento teikimu skiria Seimas. Valstybės kontrolierius pradeda eiti pareigas tik po to, kai Seimo posėdyje prisiekia Lietuvos Respublikai. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojus į pareigas skiria Respublikos Prezidentas valstybės kontrolieriaus teikimu. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos Respublikai. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojų priesaiką priima Respublikos Prezidentas.” Kaip matome, formuojant Valstybės kontrolės instituciją, kompetencija skiriant pareigūnus paskirstoma tarp Seimo ir Prezidento. Skiriant valstybės kontrolierių daugiau galių turi Seimas, o skiriant kontrolieriaus pavaduotojus – Prezidentas.

LR Lietuvos banko įstatyme reglamentuota Lietuvos banko valdybos narių skyrimo į pareigas tvarka:” Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas Respublikos Prezidento teikimu.Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.” Ir čia turi būti Seimo ir Prezidento sutarimas dėl kandidatūrų.

Dar vieno labai svarbaus valstybės pareigūno skyrimas yra Respublikos Prezidento rankose – tai kariuomenės vadas. Pats valstybės vadovas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, tačiau Seimo pritarimu jis skiria kariuomenės vadą. Taip pat Prezidento kompetencijoje yra saugumo tarnybos vadovo skyrimas, o pastarojo teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia saugumo tarnybos pareigūnus.

Kiti svarbūs valstybės pareigūnai kuriuos skiria Respublikos Prezidentas – tai Policijos
generalinis komisaras, STT vadovas, Ryšių reguliavimo tarnybos vadovas ir kt.

ministrų veiklos kontrolės įgaliojimai

Neabejotinai svarbiausia Prezidento funkcija formuojant Vyriausybę – Ministro Pirmininko skyrimas. Tokia šalies vadovo funkcija nustatyta LR Konstitucijos 84 straipsnyje, tačiau ir skiriant premjerą Prezidentas turi gauti Seimo pritarimą. Ministro Pirmininko teikimu valstybės vadovas skiria ir atleidžia ministrus, kurie yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą, o jei prireikia, paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jis taip pat priima ir ministrų atsistatydinimą ir prireikus paveda jiems toliau eiti pareigas, kol bus paskirtas nauja ministras. Kai išrenkamas naujas Seimas, Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Kai Vyriausybė atsistatydina arba grąžina savo įgaliojimus, valstybės vadovas turi ne vėliau kaip per 15 d. teikti Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol Ministro Pirmininko nėra ar jis negali eiti savo pareigų, vykdomosios valdžios negalima palikti be vadovo, todėl prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikotarpiui premjero teikimu ar be jo, vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.

Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leisti patraukti Ministrą Pirmininką ar kitą ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimus juos suimti ar kitaip suvaržyti jų laisvę. Įstatymuose taip pat yra įtvirtinta savotiškas Prezidento atsakomybės už savo dekretus ribojimas, nes “Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo Respublikos Prezidento dekretus. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui” .

Įdomiausia yra tai, kad nors Lietuvos Respublikos Prezidentas yra priskiriamas prie vykdomosios valdžios grandies, tačiau galiojančioje LR Konstitucijoje nenumatyta galimybė šalies vadovui net dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose. Nors Konstitucijoje ir numatyta ministrų atskaitomybė Respublikos Prezidentui, tačiau šalies vadovas nėra nei Vyriausybės narys, nei tuo labiau vadovas. Seimas turi nepalyginamai daugiau galių kontroliuojant Vyriausybės darbą, nes 1/5 Seimo narių turi galimybę pareikšti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe. Prezidentas faktiškai dalyvauja tik formuojant Vyriausybę ir tai beveik kiekviename žingsnyje jis turi sulaukti Seimo pritarimo.

Įdomus precedentas Lietuvos istorijoje įvyko 1999 m. balandžio 14 d., kai tuometinis Respublikos Prezidentas viešai žodžiu pareiškė nepasitikėjimą Ministru Pirmininku. Toks nepasitikėjimas buvo išreikštas žodine forma, nepriimant dekreto, tačiau 1999 m. balandžio 30 dieną Ministras Pirmininkas pareiškė apie savo atsistatydinimą, nors dėl jo sugebėjimo vadovauti valstybei Seimas 1999 m .balandžio 21 dieną priėmė specialią rezoliuciją. Bet atsistatydinimo pareiškimas buvo vis dėlto asmeniškai įteiktas valstybės vadovui ir 1999 m gegužės 3 d., Prezidentas savo dekretu (Nr.429), pavedė kitam Vyriausybės nariui eiti premjero pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Neabejotinai toks precedentas reikšmingas “ne tik politologijai, bet ir jurisprudencijai.” ir “gali būti pagrindas samprotauti apie atitinkamo konstitucinio papročio Lietuvos nacionalinėje teisės sistemoje užuomazgą.”

“ypatingieji” Prezidento įgaliojimai

Prie ypatingųjų LR Prezidento įgaliojimų galima priskirti:

1.Ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priimti sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikti šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (LR Konstitucijos 84 str. 16 punktas). Savo sprendimą dėl karo padėties įvedimo visoje valstybėje ar jos dalyje Prezidentas įformina dekretu.

Ši valstybės vadovo teisė detalizuojama LR Karo padėties įstatyme. Jei prireikia įvesti karo padėtį tarp Seimo sesijų, Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Seimas savo nutarimu patvirtina ar panaikina Prezidento sprendimus. “Respublikos Prezidentas turi teisę savo sprendimą atšaukti, kol jis nepradėtas svarstyti Seime, jeigu išnyko karo padėties įvedimo priežastys.”

Prezidento dekretas dėl karo padėties įvedimo nedelsiant skelbiamas per visas visuomenės informavimo priemones, informuojamos LR diplomatinės atstovybės bei konsulinės įstaigos užsienyje, ET Generalinis Sekretorius ir JTO Generalinis Sekretorius. Iš užsienio valstybės, su kuria Lietuva yra karo padėtyje, į Lietuvą gali atvykti asmenys turintys specialų valstybės vadovo leidimą.

Vyriausybės įstaigoms karo padėties metu Prezidentas gali pavesti tokių funkcijų, kurių nėra jų nuostatuose, bet kurios būtinos karo padėties sąlygomis. Karo padėties metu Prezidentas turi galimybę nustatyti, kad poėmis ar krata gali būti daromi be teismo leidimo. Sprendimą dėl karo lauko teismų steigimo taip pat priima Respublikos Prezidentas.

2. Įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbti nepaprastąją padėtį ir pateikti šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. (LR Konstitucijos 84 str. 17 punktas).

Nepaprastosios padėties įvedimo tvarka detalizuojama LR Nepaprastosios padėties įstatyme. Pagal jį, LR Prezidentas tarp Seimo sesijų savo dekretu gali paskelbti nepaprastąją padėtį bei šaukti neeilinę Seimo sesiją šiam sprendimui svarstyti. Seimas šį sprendimą gali patvirtinti arba panaikinti. Prezidento dekretas dėl nepaprastosios padėties įvedimo turi galią tik pasirašytas Ministro Pirmininko. Nepaprastosios padėties atveju gali būti vykdomi karinių vienetų veiksmai, kuriuos Prezidento leidimo koordinuoja specialios institucijos.

“Naudojimosi Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nustatytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimą bei nepaprastųjų priemonių panaudojimą nustato Seimas arba Respublikos Prezidentas, vadovaudamiesi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, atsižvelgdami į grėsmės konstitucinei santvarkai, visuomenės rimčiai laipsnį ir pobūdį, kitų aplinkybių ir sąlygų visumą bei galimybes greičiausiu būdu pašalinti grėsmę, sumažinti ją bei jos sukeltus padarinius.”

Prezidentas nepaprastosios padėties kontrolę vykdo per Vidaus reikalų ministeriją, Krašto apsaugos ministeriją, Valstybės saugumo departamentą ir kitas valstybės kontrolės bei priežiūros institucijas, taip pat per instituciją, atsakingą už ekstremalių situacijų valdymą, komendantūras, koordinuodamas ir kontroliuodamas jų veiklą vykdant priemones susidariusiai padėčiai normalizuoti, gyventojų teisėms ir teisėtiems interesams, konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai užtikrinti.

3.Prezidento įgaliojimai pilietybės klausimais yra vieni plačiausių. Respublikos Prezidentas suteikia šalies pilietybę, tenkina asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo ar grąžinimo, gali suteikti šalies pilietybę išimties tvarka.
Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o atsisakiusi rekomenduoti suteikti pilietybę – pareiškėjui apie tai praneša raštu, nurodydama atsisakymo motyvus.
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, pilietybės netekimo, taip pat akto dėl pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu, klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus. Respublikos Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimo pasirašo ir Vidaus reikalų ministras.
4. Specifinių įgaliojimų prezidentas turi ir teisingumo srityje. Respublikos Prezidentas teikia malonę nuteistiesiems. Malonė paprastai teikiama pagal pačių nuteistųjų prašymus. Svarstomi malonės prašymai tų asmenų, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tų Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitko.
Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja Respublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas valstybės ir teisės klausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, Lietuvos Respublikos policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijos atstovas.
Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais: 1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu; 2) visiškai arba iš dalies atleidžiant tiek nuo pagrindinės, tiek nuo papildomosios bausmės; 3) neatbūtą laisvės atėmimo dalį pakeičiant švelnesne bausme. Malonė nuteistiesiems teikiama Respublikos Prezidento dekretais.
5. Respublikos prezidentas taip pat yra pagrindinis valstybinių apdovanojimų teikėjas. Valstybiniai apdovanojimai – ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai – skiriami taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei.

Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų vyriausiasis tvarkytojas yra Lietuvos Respublikos ordinų kancleris. Juo yra Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas.
6. Valstybės vadovas turi ir išskirtinę teisę pasisakyti per viešas informavimo priemones. Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, valstybiniame radijuje ir televizijoje suteikiamas laikas pasisakyti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais.Esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas radijo ir televizijos programose.

3.Respublikos Prezidento ir Vyriausybės sąveikos ypatumai pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą.

Lietuvos Konstitucinis Teismas savo 1998 m. sausio 10 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo1996 m. gruodžio 10 d.“Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nustatė kai kuriuos reikšmingus LR Prezidento ir Vyriausybės sąveikos ypatumus.

Konstitucinis Teismas patvirtino, kad Lietuvos Respublikos konstitucijoje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas:”šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais.”

Teismas apibrėžė ir Prezidento bei Vyriausybės vietą šioje sistemoje. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, o Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė. Formuojant vyriausybę, Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija. Respublikos Prezidentas šiame procese dalyvauja kaip valstybės vadovas, atliekantis Konstitucijoje numatytas funkcijas. Konstitucinio Teismo padaryta Respublikos Prezidento įgaliojimų Vyriausybės formavimo srityje analizė leido teigti, kad šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys yra laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Formuojant Vyriausybę jo veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė. Taigi remiantis parlamentinės demokratijos principais įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi ta tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui.

Labai reikšminga yra Konstitucinio Teismo nuomonė dėl Respublikos Prezidento pareigų vykdymo pradžios ir Vyriausybės savo įgaliojimų grąžinimo sąveikos. Teismas nustatė, kad kadenciją baigiantis Respublikos Prezidentas tebėra valstybės vadovas. Jam priklauso visi pagal Konstituciją valstybės vadovui suteikti įgaliojimai. Tik jis vienas gali juos vykdyti. Naujai išrinktas Respublikos Prezidentas nuo galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo iki priesaikos davimo valstybės vadovo įgaliojimų dar neturi. Vyriausybė, kurią sudarant dalyvavo kadenciją baigiantis Respublikos Prezidentas, toliau vykdo savo įgaliojimus.

Prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta buvusiojo Respublikos Prezidento įgaliojimai, kartu nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo. Konstitucinis Teismas, remdamasis konstitucinių normų analize, daro išvadą, kad Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas.

Apibendrinant galima teigti, jog pastarasis Konstitucinio Teismo nutarimas neabejotinai turi didžiulę vertę, nes jame yra nustatytos kiekvienos valdžios grandies įgaliojimų ribos, Prezidento įgaliojimų pasibaigimas bei pareigų vykdymo pradžia. Taip pat šis nutarime aiškiai nustatomas Vyriausybės įgaliojimų pasibaigimo momentas, bei pareiga perduoti savo įgaliojimus Prezidentui, kai pastarasis pradeda vykdyti savo pareigas, t.y. prisiekia Lietuvos Respublikai.

I Š V A D O S

Lietuvos valdymo formą Konstitucinio Teismo apibūdinta kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumų. Konstitucija nedviprasmiškai paveda prezidentui būti valstybės vadovu,tačiau Prezidentas gali daryti tik tai, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Galima teigti, kad pagal 1992 metų Lietuvos Respublikos konstituciją, valstybės vadovas(Prezidentas) yra asmuo, formaliai esantis valstybės priešakyje ir kaip visos savo valstybės atstovas vykdo integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, tuo pačiu nepaneigdamas Seimo, Vyriausybės ir teismų galių dalyvauti vadovaujant valstybei.Svarbiausias Respublikos prezidento uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką.
Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija yra apibrėžta konstitucijos 84 str.kuris pateikia ilgą (24 punktų) sąrašą, kuris tačiau nėra baigtinis. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teismo teisėjus. Konstitucijoje nustatyti ir Prezidento įgaliojimai skiriant Generalinį prokurorą, bei jo pavaduotojus. Valstybės kontrolieriaus ir Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras Seimui irgi teikia valstybės vadovas. Dar kelių labai svarbių valstybės pareigūnų skyrimas yra Respublikos Prezidento rankose – tai kariuomenės vadas, valstybės saugumo tarnybos vadovas, generalinis komisaras ir specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas.

Neabejotinai svarbiausia Prezidento funkcija formuojant Vyriausybę – Ministro Pirmininko skyrimas. Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje, kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija. Prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta buvusiojo Respublikos Prezidento įgaliojimai, kartu nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo. Konstitucinis Teismas, remdamasis konstitucinių normų analize, daro išvadą, kad Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas.

“Ypatingieji” Prezidento įgaliojimai – karo padėties įvedimas ir mobilizacija, įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbti nepaprastąją padėtį, įgaliojimai pilietybės klausimais, malonės nuteistiesiems teikimas, valstybinių apdovanojimų nusipelniusiems asmenims teikimas bei išskirtinė teisė pasisakyti per viešąsias visuomenės informavimo priemones.

L I T E R A T Ū R A

Norminiai aktai:
1. Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija.
2. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo1996 m. gruodžio 10 d.“Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198-1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”
4. LR Prokuratūros įstatymas
5. LR Valstybės kontrolės įstatymas
6. LR Lietuvos banko įstatymas
7. LR Vyriausybės įstatymas
8. LR Karo padėties įstatymas
9. LR Nepaprastosios padėties įstatymas

Specialioji literatūra :
1. Šileikis E. Valstybės vadovo statusas: teoriniai ir praktiniai klausimai // Teisė Nr. 38, Vilnius, 2001
2. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001
3. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė

Leave a Comment