lietuvių liaudies dainos

Lietuva – dainų šalis. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Daina skambėdavo visur, jas dainuodavo visi. Liaudies dainose daug metaforų, epitetų ,palyginimų. Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, kurie personifikuojami kaip savarankiai, veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kas kelintoje dainoje „aukso pasagėles“, „šilko kamanėlės“, „sidabro naščiai“, „šilkiniai pasaitėliai“, „rausvo vario laivelis“, „deimanto langeliai“, „marmuro staleliai“ – visa tai liudija, kad lietuvių liaudies dainos, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės, yra nepaprastai švelnios, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės.Truputis istorijos. Pirmieji šaltiniai, kuriuose minimi lietuvių liaudies papročiai, laidotuvės, verksmai ir dainos siekia X ir net IX a. Lietuvių dainas savo raštuose mini F.Dlugošas(1415 – 1480m.), M.Mažvydas(apie 1510 -01563), J.Bretkūnas(1536 – 1602), M. Strijovskis(1547 – apie 1686) ir kiti. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija užrašė Karaliaučiaus universiteto studentas lietuvis Bridžius Gedkantas. Ji buvo paskelbta 1634m. Pirmąsias lietuvių liaudies dainas (be melodijos) 1745m. paskelbė Pilypas Ruigys. Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį paskelbė Liudvikas Rėza. Dar pokeliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E. Budrius, Ch. Barčas ir kiti. Tačiau praeityje daugiausia lietuvių folkloristikai nusipelnė Antanas Juška (1819-1880m.). Jis surinko apie 7000dainų tekstų ir 2000melodijų. Tarp žymiausių šio šimtmečio lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos rinkėjų bei tyrinėtojų yra A.Sabaliauskas, suomių mokslininkas A.Niemis, lietuvių kompozitoriai; M.K.Čiurlionis, M.Petrauskas, S.Šimkus, folkloristai: Z.Slaviūnas, S.Paulius, G.Četkauskaitė.Apie dainų melodijas.Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas – žodžių ir melodijos vienovė. Melodija įprasmina, išryškina žodžius, suteikia jiems meninę, jausminę išraišką. Dainos meninę vertę, populiarumą dažniausia lemia melodijos grožis. Lietuvių melodijos neilgos, dažniausia vienos dalies. Lietuvių liaudies dainos atliekamos savita maniera, kuri gerokai skiriasi nuo profesionalaus chorinio ar solinio dainavomo.

Etnografiniai lietuvių liaudies dainų bruožai Didžiulė tautų dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina. Greta kalbos ypatumų, kiekvieno Lietuvos krašto savitumas taip pat ryškiai atspindi dainų melodijas, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybės, dainavimo būdas.Šiuo požiūriu ryškiausiai išsiskiria dzūkų, šiaurės rytų aukštaičių bei žemaičių dainos.Dzūkų dainos. Dzūkija – pietryčių Lietuvos dalis. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta. Dainos švelnios, liūdnos, minorinės. Dzūkijoje daugiausia išliko kalėdinių, jurginių, sūpuoklinių dainų, raudų. Senosios dzūkų dainos – vienbalsės, minorinės, dažniausia dainuojamos sollo. Dzūkams būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas („cykiai cykiai“,“pasvarcyk antela“). Dzūkai mėgsta dainuoti būriu. Paskutiniu laiku dzūkai kartais dainuoja ir dviem balsais. Dzūkų stilius š esmės apima ir Suvalkioją. Suvalkijoj mažiau dainuojama apie darbą, dainuojama garsiau, plačiau.Šiaurės rytų aukštaičių dainos . Šiaurės rytų Aukštaitijoje dar iki šio šimtmečio pradžios gyvavo du labai skirtingi stiliai: sutartinės, harmoninis dvibalsis ir tribalsis dainavimas. Sutartinės – unikalus dainų žanras Europoje .Svarbiausi daugiabalsių bruožai : polifoninis balsų vedimas, skundinis balsų derinimas, sinkopinis ritmas. Sutartinės pagal atlikimo būdą skirstomos į dvejines, trejines ir keturines. Dvejinės – dviejų dainininkų atliekamos dainos, kai tuo pat metu vienas dainininkas dainuoja pirmu, o antras – antru balsu. Trejines sutartines atlieka trys dainininkai . Šių sutartinių melodijos kiekviena dalis turi dažniausiai po keturis taktus. Keturines sutartines dainuodavo po du pasikeitę keturi dainininkai. Dainuodavo kaip ir dvejines, tik pakaitomis.Aukštaičių dvibalsės dainos. Vienbalsis dainavimas aukštaičiams nebūdingas. Jie dainuodavo dviem ir trim balsais. Melodijos paprastos. Pritaria tercijomis arba kvintomis.Žemaičių dainos. Vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika, bet yra dainuojama ir solo. Dvibalses bei tribalses dainas žemaičiai dainuoja taip pat gan laisvai, ypač mėgsta stipriai atsikvėpus, nepasigailint balso ilgai patęsti, papuošti melodiją įvairiais pavingiavimais. Yra paplitęs dainavimo būdas, kai melodiją veda vienas žmogus, o antru ar trečiu atitaria visi likusieji. Ši tradicija labai gyvenimiška.
Prūsų Lietuvių liaudies dainos . Pirmos lietuvių liaudies dainos buvo užrašytos Prūsijoje. Prūsų lietuvių dainos daugiausia buvo vienbalsės , jų melodijos savitos sandaros, dažnai archaiško skambesio. Gražiausios kai kurių kraštų dainos greitai ėmė plisti po visą Lietuvą, o drauge ir vienodėti. Daugelio dainų kilmę dabar net sunku nustatyti, juolab kad jos dainuojamos bendrine kalba. Savo krašto dainas vis dėl to reikėtų dainuoti savąja tarme.