Ekonomikos stabilizavimas

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. EKONOMIKOS SAMPRATA 4

3. EKONOMIKA IR VALSTYBĖ 5
3.1. Valstybės funkcijos ir ekonominės politikos tikslai
3.2. Monetarinė politika
3.3. Valstybės biudžetas
3.4. Biudžeto reformos esmė ir subalansavimo būtinumas

4. MOKESČIAI 8
4.1. Mokesčių sistema
4.2. Mokesčių lengvatos

5. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI IR SCHEMOS 11
5.1. BVP
5.2. Gyventojų užimtumas

6. IŠVADOS 131. ĮVADAS
Žmogus, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš mūsų svarstome, ką veiksime baigę studijas, kur gausime darbą, kiek gausime atlyginimo, ar jo užteks mūsų reikmėms patenkinti. Mums reikės išlaikyti būstą, reikės maisto, drabužių, reikės pinigų laisvalaikiui, mašinai, televizoriui. Mes svarstome, kodėl brangsta ar pinga prekės ir paslaugos, kodėl ir kokius mokesčius mokame valstybei, kaip panaudosime savo paajamas, kaip jas kaupsime ir kur investuosime. Į šiuos ir į daugelį klausimų mums atsako ekonomikos mokslas.
Taigi būstas, kuriame gyvename, ilsimės, leidžiame laisvalaikį ir maistas, kurį valgome, ir drabužiai, kuriuos dėvime, ir mūsų atliekamas darbas, ir visa kita vienaip ar kitaip yra susiję su ekonomika bei jos veiksniais.
Tad ekonomika kaip mokslas apima visą ekonominę sritį: prekybą, pramonę, žemės ūkį, transportą, kreditą, o taip pat ekonominių reiškinių tyrinėjimą.
Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomika, ką reikia daryti, kad ji augtų, kaip pasiekti ekkonominę laisvę, teisę pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus. Žmonėms taip pat labai svarbus ekonominio saugumo jausmas, kurio šiandien labai pasigendama.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vy

yriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės ekonominėje politikoje.
Rašant šį darbą su dideliu įsitikinimu galiu pasakyti, kad visa tai, kas šiandien vyksta, ar dar vyks yra sąlygojama tam tikrų procesų. Ekonomika nėra statiška, ji nuolat kinta, juda tam tikra kryptimi, todėl pirmiausia reikia suvokti šiuos procesus ir stengtis judėti į priekį.
Kaip tai daryti, kaip valdyti ekonominę politiką šiame darbe pabandysiu panagrinėti.2. EKONOMIKOS SAMPRATA
“Ekonomika, tai mokslas apie racionalų ūkininkavimą, apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka naudoti ribotus gamybos išteklius būtiniems ir vis didėjantiems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes bei teikti paslaugas.
Šiuo metu žodis ekonomika turi tokias pagrindines reikšmes:
o Mokslo šakos pavadinimas;
o Šalies ūkkio pavadinimas (pavyzdžiui, Lietuvos ekonomika);
o Ūkio šakos ekonomika (pavyzdžiui, žemės ūkio, pramonės, transporto ekonomika, ir t.t.);
o Mažesnio ūkinio vieneto (pavyzdžiui, įmonės-akcinės bendrovės (AB), uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir pan.) ekonomika;
o Namų ūkio (šeimos) ekonomika”1.
Ekonomikos mokslas atsirado gerokai vėliau už pačią ekonomiką. Daug metų žmonės ūkininkavo remdamiesi iš kartos į kartas perduodama patirtimi. Žinios apie ūkininkavimą buvo perteikiamos padrikai, nesujungus jų į vieningą mokslinę sistemą.
Ekonomika, kaip savarankiška pažinimo sritis išryškėjo tada, kai atsirado politinė ekonomija. Todėl ekonomikos mokslo samprata formavosi palaipsniui.

Iš pradžių buvo manoma, kad ekonomikos mo
okslas nagrinėja, kaip sukuriamos ir naudojamos materialiosios vertybės. Vėliau pradėta susidurti su šioms vertybėms sukurti naudojamų materialiųjų ir dvasinių išteklių ribotumu.

Šiuo metu ekonomika apibrėžiama, kaip mokslas, kurio objektas tirti žmonių veiklą, susijusią su daiktų ir paslaugų gamyba, paskirstymu, pasikeitimu ir vartojimu. Būtina atsižvelgti į ribotus išteklius ir ieškoti optimalaus varianto.

1 Skarbalius D. Ekonominių žinių pagrindai. V., 2000, p. 10.3. EKONOMIKA IR VALSTYBĖ
3.1. Valstybės funkcijos ir ekonominės politikos tikslai
Šiuolaikinėje ekonominėje visuomenėje valstybė atlieka daug svarbių funkcijų, tai:
o Apsauga nuo užsienio šalių išpuolių;
o Vidaus saugumas, teisingumas, tvarkos palaikymas;
o Socialinės paslaugos – pensijos, pašalpos:
o Komercinės ir gamybinės funkcijos – nacionalizuotos ūkio šakos, viešieji darbai, muitai, akcizai, valiuta,
o Komunalinė tarnyba;
o Švietimas, visuomenės poilsis, mokslas, studijos;
o Teismai ir valdymas, mokesčių rinkimas ir t.t.
Priimdama sprendimus reguliuoti rinkos jėgų sąveiką vyriausybė visada turi rūpestingai pasverti, ar reguliavimo kaštai neviršys naudos, kurią duotų toks įsikišimas.
Didžiausias poveikio galimybes ekonomikoje turi valstybė, t.y. vyriausybė. Taigi ekonominė politika – tai šalies vyriausybės ekonominiai veiksmai, kuriais kryptingai veikiami ekonominiai procesai, sprendžiant socialines ir ekonomines problemas. Ekonominė politika išreiškia šalies, valstybės ir tautos tikslus, uždavinius ir norus.3.2. Monetarinė politika
Monetarinė politika yra valstybinis šalies pinigų kiekio ir apyvartos reguliavimas per centrinį banką. Jos uždaviniai yra tikrinti, kad ūkininkavimo sistema būtų nuolat veiksminga, kad žmonės būtų užimti, o ekonomika augtų. Kalbant apie šalies monetarinę politiką reikia pasakyti, kad ji pe

er trumpą paskutinįjį laikotarpį buvo tris kartus pakeista. Šalies valiuta keitėsi nuo rublių iki talonų, nuo talonų prie litų. Dažnai keitėsi kainos, didėjo infliacija, krito valiutos perkamoji galia. Nacionalinis ūkis buvo gelbėjamas užsienio investicijomis, kurios tik dar labiau didino valstybės skolą, nebuvo tinkamai sureguliuota bendra šalies finansinė veikla. Monetarinės politikos nepastovumas turėjo įtakos prekybai, apyvartai, įmonių raidai ir t.t. Dėl aukšto infliacijos lygio sumažėjo žmonių perkamoji galia.

Lietuvoje buvo imtasi priemonių sutramdyti infliaciją, t.y. litas buvo susietas su doleriu. Tačiau infliacija dėl to nesumažėjo, nes jos prigimtis – ne monetarinė, todėl iškilo vidinis lito nuvertėjimas. Žinoma, lito susiejimas su doleriu turi teigiamą įtaką užsienio investitoriams, nes jie mažiau rizikuoja.

Monetarinė politika gali būti „kieta“, kai valstybė mažina ir riboja į apyvartą išleidžiamą pinigų kiekį ir „minkšta“, kai netrukdo pinigų kiekiui augti.3.3. Valstybės biudžetas
Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų planas vadinamas biudžetu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis.
Biudžeto naudojimas visuminei paklausai reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.
Trūkstamų biudžeto pajamų skirtumą, kuris susidaro lyginant planuojamą biudžeto įplaukų augimą ir infliacijos bei BVP (žr. schemą 1,
, 11 psl.) augimo sumą, reikės padengti įgyvendinant konkrečias priemones. Šiai problemai spręsti yra du sprendimo būdai: padidinti mokesčius arba sumažinti valdymo išlaidas. Nors šiandien jau kalbama apie tai, tačiau veiksmų dar nesimato. Nedidindama mokesčių ir nemažindama valdymo išlaidų, Vyriausybė, susidariusį biudžeto deficitą turės padengti skolindamasi arba toliau naudodama Privatizavimo fondo lėšas.
Laisvosios rinkos instituto ekspertų nuomone, biudžeto projektas – eklektiškas, jį sunku analizuoti. Neaišku, kodėl tam ar kitam dalykui skiriami pinigai. Nėra biudžeto ryšio su Vyriausybės programa. Nagrinėjant projektą neaišku, kokiais būdais ir kokių tikslų bus siekiama. Turėtų būti aiškūs kiekvienos biudžetui priskirtos funkcijos finansavimo tikslai ir efektyvumas.
Manau, kad svarbiausia biudžeto lėšų nesurinkimo priežastis slypi nesugebėjime įveikti šešėlinės ekonomikos, konkrečiau – kontrabandos, tyčinio mokesčių nemokėjimo, dvigubos buhalterijos.
Deficitinis biudžetas – sunki našta, užkrauta ant visos visuomenės pečių. Vien deficito aptarnavimo išlaidos skaičiuojamos šimtais milijonų litų, kurie galėtų būti skirti švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai, mokslui finansuoti. Vyriausybės tikslas turi būti nuosekliai mažinant deficitą pereiti prie subalansuoto valstybės biudžeto.
Biudžetas valstybės lygiu suprantamas kaip valstybės pajamų ir išlaidų sąmata metams, patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka. Siekiant kiekvienais metais kuo racionaliau, taupiau ir efektyviau naudoti finansinius išteklius, būtina ieškoti racionalesnių, pažangesnių formų, metodų bei priemonių valstybės pajamoms sukaupti ir paskirstyti.3.4. Biudžeto reformos esmė ir subalansavimo būtinumas
Valstybės išlaikymo našta, kuri vienu ar kitu būdu gula ant visų mokesčių mokėtojų, nėra vienalypė. Jos išlaidoms sumažinti būtina valstybės išlaidų, arba biudžeto reforma. Norint iš esmės sumažinti valstybės išlaikymo naštą, būtina apsispręsti dėl kiekvienos valstybės vykdomos funkcijos, kiekvieno siekiamo tikslo reikalingumo. Negali valstybės funkcijos augti ir plėstis, o mokesčių našta mažėti. Siūloma biudžeto reforma būtų svarbus žingsnis mažinant valdžios galias ir išlaisvinant privačią iniciatyvą. Pirma, ji leistų efektyviau naudoti valdžios turimus resursus, antra, atsirastų aiškumas dėl valdžios vykdomų funkcijų ir siekiamų tikslų. Trečia, ji atskleistų mokesčių mokėtojų pinigų perdalinimą per biudžetą.
Biudžeto reforma yra būtina, nes valstybės biudžeto sistema, įtvirtinta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymu, bei biudžeto formavimo praktika neužtikrina valstybės išlaidų tikslingumo, sistemingumo, skaidrumo ir efektyvumo. Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė koncepciją, kurioje išdėstyti siektini principai, kurių įgyvendinimas reikštų skaidrią, efektyvią, priimtiną bei suprantamą biudžeto sistemą.
Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą. Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo pradžios.
Žinoma, tik dalį išlaidų gali padengti mokesčiai. Kitą dalį vyriausybė gali dengti didindama skolą. Ši skola perduodama ateities kartoms. Taigi bet kokia vyriausybės skola paskirsto pagrindinius fondus tarp šiuo metu gyvenančių grupių. Ji neperduoda fondų, surinktų iš žmonių, gyvenančių dabar, žmonėms, gyvenusiems anksčiau. Taigi deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta ateities kartoms daugeliu būdų.
Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė nefinansuoja investicijų projektų, pav., kelių tiesimo, elektrinių statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų.
Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia, nes susidaro papildoma apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias mokėti mokesčių nereikia arba tie mokesčiai būna nedideli).
Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą.
Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptį
Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką.
Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politik.ą. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais.
Dar vienas požiūris – tai riboti federalinės vyriausybės išlaidas kaip tam tikrą BNP dalį.4. MOKESČIAI
4.1. Mokesčių sistema
Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro įmokos ir rinkliavos. Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai įvairūs žemiau išdėstyti mokesčiai, tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.
Šių mokesčių įplaukos patenka į valstybės bei savivaldybių biudžetą, kelių fondą, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis.
Visi mokesčių mokėtojais įregistruoti fiziniai ir juridiniai asmenys (mokesčių mokėtojų registravimo taisyklės ir registro pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. liepos 1 d. įsakymu Nr.63) priklausomai nuo vykdomos ūkinės-komercinės veiklos turi mokėti šiuos mokesčius:
o Juridinių asmenų pelno mokestį;
o Fizinių asmenų pajamų mokestį;
o Socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas;
o Pridėtinės vertės mokestį;
o Akcizus;
o Muitus už kai kurias eksportuojamas ir importuojamas prekes;
o Žemės mokestį;
o Žemės nuomos mokestį;
o Mokestį už aplinkos teršimą;
o Mokestį už valstybinius gamtos išteklius;
o Žyminį mokestį;
o Atskaitymus nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą;
o Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestį;
Kitus mokesčius, susijusius su veiklos specifika (naftos ir dujų, prekyviečių (moka įmonės, eksploatuojančios prekyvietes)).
Be piniginių prievolių mokesčių mokėtojai kai kuriais atvejais mokesčių inspekcijai turi teikti ir informaciją.4.2. Mokesčių lengvatos
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 6 d. nutarime Nr.7 numatyta, kad nuo 1999 m. kovo 1 d. įsigalioja mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų kodavimo mokėjimo dokumentuose nuostata. Mokėjimo dokumentuose privaloma nurodyti įmokų kodus. Jei įmokos kodas būtinas, bet jis nebus nurodytas, arba bus nurodytas kodas, kurio nėra įmokų kodų sąraše, mokėjimo dokumentas bus grąžinamas pateikėjui, o jeigu mokėjimo dokumente nesutaps įmokos pavadinimas ir įmokos kodas, mokestis bus užskaitomas pagal kodą.
Lietuvoje šiuo metu veikianti mokesčių sistema yra blogai suderinta su rinkos ekonomikos bei socialinės pusiausvyros principais. Ji ne tik neskatina gamybos, verslo, prekybos ar kitokios ūkinės veiklos, bet jiems smarkiai trukdo. Dideli mokesčiai, kvotos, licenzijos, muitai, nepastovi politika, skatina visuomenės nepasitikėjimą. Visa tai stumia Lietuvą į gilios ekonominės krizės būseną, o žmones – skurdą.
Mokesčių mokėtojams svarbiausia yra tai, kiek mokesčių yra paimama aplamai, o kokia forma tai daroma žmogui, mokančiam mokesčius, jau nėra svarbu. Pačių mokesčių perskirstymas būtų teigiamas žingsnis tik tuomet, jei būtų mažinamas bendras mokesčių dydis. Šiuo metu valdžia ruošiasi atsižvelgti į žmonių interesus ir galimybes mokesčių srityje. Todėl dabar didelės viltys dedamos į naują išrinktą seimą ir vyriausybę, kuri nyra numačiusi mažinti mokesčių naštą, tačiau kol kas neskuba tai daryti.
2000 m. lapkričio 3 d., tuometinis premjeras Rolandas Paksas pateikė seimui 2000-2004 m. Vyriausybės programą. “Jeigu bus nuveikta nors dešimtadalis šioje programoje pateiktų darbų, ši Vyriausybė į Lietuvos istoriją įeis kaip labiausiai prisidėjusi prie ekonominės politikos išreiškiančios šalies, valstybės ir tautos tikslus bei, uždavinius”.1
“LR Vyriausybės veiklos 2000-2004 m. programoje numatyti šie mokesčių pakeitimai:
o Fizinių asmenų pajamų mokestis sumažinamas iki 24%;
o Fizinių asmenų pajamų neapmokestinamas minimumas padidinamas iki 320 Lt;
o Atsisakoma juridinių asmenų pelno mokesčio;
o Akcizai taikomi tik tada, kai to reikalaus tarptautinės organizacijos;
o Kelių mokestis skaičiuojamas ne nuo įmonių apyvartos;
o Laipsniškai mažinami muitai;
o PVM statyboms sumažės iki 5%;
o Išnyks mokesčių lengvatos”.2

Mokesčiai yra valstybės fiskalinis svertas, ir visiems tenka orientuotis į tam tikrą mokesčių politiką, sprendžiant vienus ar kitus valstybės ekonomikos ugdymo uždavinius. Lietuvoje mokesčiai per dideli. Jie neskatina ekonominio augimo, verslo plėtojimo, gamybos, prekybos, eksporto ir pan.

Mokant mokesčius vyrauja diskriminacija. Tai žlugdo konkurencinę aplinką Lietuvoje, nes vieni ūkiniai subjektai sąžiningai moka juos, o kiti vengia tai daryti.
Kai kuriems verslininkams neefektyvu plėtoti savo biznį, nes jo konkurentas dirba geresnėmis sąlygomis, nemokėdamas mokesčių arba mokėdamas tik dalį.

Liukaitytė G. Vyriausybės programoje liberalizmo idėjos // Verslo žinios, 2000 m. lapkričio 3 d., Nr. 199 (874)

Vyriausybės 2000–2004 m. programa.5. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI IR SCHEMOS
Ketvirtiniai rodikliai5.1. BVP
BVP – bendrasis vidaus produktas – visų galutinių prekių (paslaugų), pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), naudojant šalies ekonomikos išteklius, rinkos kainų suma.
BVP = Σqi x Pi, kur
BVP bendras vidaus produktas
i – 1,2,3,..n prekių grupės skaičius
qi – i-osios prekių grupės prekių kiekis, vnt.
Pi – i-osios prekių grupės prekių kaina, Lt.

Schema 1.

Rodiklio pavadinimas 2002. III 2002. IV 2003. I 2003. II
BVP faktinėmis kainomis, mln. Lt. 13361 13407 12213 13510
BVP palyginamosiomis 1995 m. kainomis mln. Lt. 13865 13219 12321 13333
Paskutinių 12 mėn. BVP vienam gyventojui, Lt. 3851 3865 3527 39025.2. Gyventojų užimtumas
Bedarbiais laikomi asmenys, kurie visai neturi darbo ir:
1. Laikinai nedirba ir laukia kvietimo dirbti.
2. Žada pradėti dirbti po mėnesio.
3. Aktyviai ieško darbo bent jau 4 savaites.

Nedarbo lygis apskaičiuojamas:
Bedarbių skaičius / darbo išteklių skaičiaus x 100%.

Realus darbo lygis yra iškreipiamas šių veiksnių:
1. Nusivylę darbuotojai – kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategorija. Tokie žmonės sudaro apie 0,1-0,5 % darbo jėgos.
2. Dalinis nedarbas – kai:
• darbuotojai gali būti įdarbinti ne visai darbo dienai, nors jie norėtų dirbti visą darbo laiką.
• darbuotojai dirba ne visą darbo dieną, nors jie ir gauna visą atlyginimą, sumažėjus įmonės produkcijos paklausai. Tokie žmonės sudaro apie 6-7% darbo jėgos.
3. Šešėlinis nedarbas – kai asmenys dirba nelegaliai ir kartu registruojasi darbo biržose.

Nedarbas veikia žmogų (psichologiškai, finansiškai, kvalifikaciją) ir šalį (transferinės išmokos, BVP mažėja, tampa nepatraukli tarptautiniai prekybai).

Gyventojų bedarbystės lygis nurodytas procentais.
2002 m. IV ketvirtis – 10,7 %
2003 I ketvirtis – 12,0 %
2003 II ketvirtis – 10,1 %
2003 III ketvirtis – 9,5 %

Schema 2. Gyventojų bedarbystės lygis.6. IŠVADOS
Ekonomikos sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio šalies ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius metus įvyko stambių ekonomikos pokyčių. Ne visi jie tarnavo žmogaus naudai, todėl ekonomika ir ekonominė politika neturi prasmės, jeigu mūsų vis labiau demokratėjančioje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai netampa ir valstybės tikslu.
Atsirado bedarbystė (žr. schemą 2, 12 psl.) daug žmonių nuėjo į juodąją rinką, niekas nenori mokėti mokesčių. Nežinoma, kiek prarandama lėšų dėl dvigubos buhalterijos bei nuslėpto tikrojo užmokesčio. Nemažai žmonių pasiglemžė juodoji rinka. Nemenka dalis “dingusiųjų” – tai kaimo vietovėse gyvenantys žmonės, kurie dažniausiai nebeturi darbo. Taigi dirbančiųjų žmonių nuolat mažėja, o gaunančiųjų išmokas daugėja, todėl alinamas biudžetas, todėl neišvengiamai reikalingos permainos. Šiandien didelės viltys dedamos į LR vadovybę, kuri žadėjo mažinti mokesčių naštą, tuo gerindama šalies ekonomiką, tačiau gaila, kad kol kas ta linkme nieko nevyksta.
Vyriausybės politika turi būti orientuota į visuomenę, į žmogų, turi jam tarnauti. Ji turi padėti stabilizuoti šalies ekonominį ir socialinį gyvenimą.
“Paradoksalu, tačiau šiandien iš gaunamo darbo užmokesčio žmogus negali išgyventi, kai tas užmokestis daug kur yra labai mažas ir kartais gerokai atsilieka nuo realaus minimalaus gyvenimo lygio. Tai yra ne kas kita, kaip visuomenės daugumos nuskurdimas”.1
Rinkos ekonomikos pokyčiai Lietuvoje turėjo lemiamą įtaką darbuotojų užimtumui ir kvalifikacijai. Privataus sektoriaus plėtotė pastoviai skatino bedarbystės augimą ir gyventojų užimtumo mažėjimą. Nuo 2003 m. II ketvirčio bedarbystė Lietuvoje sumažėjo.
Neekonominiais metodais pradėtas ir vykdomas valstybinio turto privatizavimas daug žmonių atvedė į netikrumo ir laikinumo būseną. Taip prasidėjo turto grobstymai, švaistymas ir pan., todėl buvo padaryta be galo didelė žala valstybei, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms.

1 Jakutis A. Ekonomikos teorijos pagrindai. V., 2000, p. 62.

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Skarbalius D. Ekonominių žinių pagrindai. V., 2000, p.10.
2. Vyriausybės 2000–2004 m. programa.
3. Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. V., 2000, p.62.
4. Liukaitytė G. Vyriausybės programoje liberalizmo idėjos // Verslo žinios, 2000 lapkričio 3 d., Nr. 199 (874).
5. Drilinga B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai. K., 1997, p. 87.
6. Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai. K., 2001.
7. www.std.lt.

Leave a Comment