TURINYS
1. Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32. LR Civilinės teisės šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53. Civilinės teisės šaltinių rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54. Spragos civiliniuose įstatymuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105. Spragų civiliniuose įstatymuose užpildymo būdai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13Literatūros sarašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141. ĮvadasSąvoka “teisės šaltinis” suprantama keleriopai. Pirma, ši sąvoka gali reikšti valstybės instituciją, nustatančią, priimančią tam tikras privalomas elgesio taisykles. Demokratinėje valstybėje tokia institucija yra demokratiniu būdu išrinktas parlamentas, todėl šiuo atžvilgiu teisės šaltinis yra rinkėjai.Antra, ši sąvoka gali reikšti tam tikrą rašytinę medžiagą, kurioje yra privalomos elgesio tasyklės. Šiuo, arba fundamentaliuoju, požiūriu teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: įstatymas, įstatymų lydimasis aktas, teismo precedentas ir panašiai. Kitaip tariant, teisės šaltinis yra tam tikra teisinio pobūdžio informacija, padedanti išspręsti teisinę problemą.Trečia, aptariama sąvoka gali reikšti visumą išorinių veiksmų, darančių įtaką vienokių ar kitokių elgesio taisyklių nustatymui tam tikroje visuomenėje. Šiuo, arba materialiuoju, požiūriu teisės šaltiniai yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, elitiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.Vieno iš autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R.Davido nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra:1. Bendrieji, fundamentalūs teisės principai (teisingumo, lygiateisiškumo ir t.t.);2. Tarptautinė teisė;3. Rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai);4. Papročiai;5. Teismo precedentas (teismų praktika);6. Teisės doktrina.Teisės šaltiniai klasifikuojami vadovaujantis įvairiais kriterijais. Pagal tai, teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai ar yra teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos rezultatas, teisės šaltiniai skirstomi į tiesioginius, arba pirminius, ir netiesioginius, arba antrinius. Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai, kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės. Tiesioginiais teisės šaltiniais laikomi bemdrieji teisės principai, įstatymai, tarptautinės sutartys, įstatymų lydimieji aktai, papročiai. Netiesioginiai teisės šaltiniai, kaip minėta, yra teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas. Netiesioginiais, arba antriniais, teisės šaltiniais pripažįstama teismų praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga.
Pagal teisės akto, kuriame suformuluotos teisės normo, juridinę galią teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir įstatymų lydimuosius aktus. Savo ruožtu įstatymai pagal savo juridinę galią taip pat analizuotini laikantis hierarchijos: bendrieji teisės principai, tarptautinė teisė, konstitucija, konstituciniai įstatymai ir ordinariniai įstatymai.2. LR Civilinės teisės šaltiniaiTeisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis suprantamas kaip tam tikri socialiniai-ekonominiai ir politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos. Tokie veiksniai yra visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, valstybės institucijų teisės kurybos veikla, teismų precedentai, visuomeniniai papročiai.3. Civilinės teisės šaltinių rūšysPagrindinis civilinės teisės šaltinis yra įstatymas. Įstatymai grupuojami į tris grupes:1. Svarbiausias – pagrindinis šalies įstatymas. Tai LR Konstitucija, priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 metų spalio 25 dieną, referendumu. Joje įtvirtinti visų teisės šakų, taigi ir civilinės teisės, pagrindai. Visi priimami įstatymai ir poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.2. Susisteminti civilinės teisės aktai. Jie sudaro Lietuvos respublikos Civilinį kodeksą, kuris galioja nuo nuo 2001 metų liepos 1 dienos. 3. Kiti įstatymai. Atskirą grupę sudaro LR tarptautinės sutartys.Kiti civilinės teisės šaltiniai yra poįstatyminiai norminiai aktai. Jau yra Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų, žinybų norminių aktų. Tačiau tie norminiai aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek nustatyta įstatymo. Jeigu yra Civilinio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai Civilinis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomas kodekso ar kito įstatymo normos. Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas “valstybės žiniose”. Komentuojamo staripsnio 1 dalyje išvardyti pirminiai, arba tiesioginiai, teisės šaltiniai, sudarantys vadinamąją statutinę, arba pozityviąją, civilinę teisę. Tačiau nurodytieji šioje normoje nėra vieninteliai civilinės teisės šaltiniai. Dar vienas tiesioginis, arba pirminis, civilinės teisės šaltinis – paprotys – nurodytas CK 1.4 straipsnyje. Prie civilinės teisės šaltinių taip pat priskiriami CK 1.2, 1.5 ir kituose straipsniuose įvertinti bendrieji teisės principai. Civilinės teisės šaltiniai yra ir vadinamieji netiesioginiai, arba išvestiniai, teisės šaltiniai: teismo precedentas (CK 1.5 str. 3-4 d., 1.8-1.9 str.) ir teisės doktrina (CK 1.9 str.).Konstitucija, būdama teisinės sistemos pagrindas, yra visu teisės šakų, taigi ir civilinės teisės, šaltinis. Civilinei teisei svarbūs principai ir nuostatos išdėstyti Konstitucijos 6, 7, 19, 20-25, 28-30, 32, 35, 38-39, 41, 43, 46-48 ir kituose straipsniuose. Pažymėtina, kad CK detailizuoja daugelį Konstitucijoje įtvirtintų teisių, nustato jų gynimo civilinius teisinius būdus. Ck yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis civilinės teisės šaltinis. Civilinės teisės šaltiniai taip pat yra daugybė kitų konkrečių įstatymų. Šie įstatymai dažniausiai detalizuoja CK normas. Pavyzdžiui, įstatymas, reglamentuojantis dirbtinio apvasinimo sąlygas ir tvarką, detalizuos CK 3.154 strapsnį. Be to, kadangi Ck kei kurių civilinių santykių apskritai nereguliuoje, tai juos reguliuoja konkretūs įstatymai. Žodis “įstatymas” turi dvi reikšmes. CK šis žodis vartojamas abiem reikšmėmis. Pirma, materialiuoju požiūriu šiuo žodžiu gali būti žymima bet kuri elgesio taisyklė, t.y. teisės norma, nustatyta valstybės. Šiuo atveju žodis “įstatymas” vartojamas kaip žodžio “teisės aktas” sinonimas. Pavyzdžiui, šitaip žodis “įstatymas” vartojamas CK 1.6 straipsnyje. Antra, formaliuoju požiūriu “įstatymas” reiškia Seimo priimtą teisės aktą. CK 1.3 straipsnio 1 dalyje žodis “įstatymai” pavartotas formaliuoju požiūriu, t.y. omenyje turimi kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus Konstituciją ir patį CK. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje tarptautinių sutarčių, kaip civilinės teisės šaltinio, reikšmė labai padidėjo, nes dėl tarptautinio privatinės teisės vienodi…nimo ir derinimo daugelį sričių reglamentuoja tarptautinės sutartys. Komentuojamą normą būtina aiškinti ir taikyti sistemiškai, kartu su CK 1.13 straipsniu, kur įtvirtintas tarptautinės teisės pirmumo, palyginant su vidaus teise, principas. Pagal CK 1.13 straipsnio 2 dalį, tarptautinės sutarties nuostatos civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai (t.y. nereikalaujama, kad siekiant įgyvendinti tarptautinę sutartį būtų priimtas specialus vidaus teisės aktas), išskyrus atvejus, kai pati tarptautinė sutartis numato, kad ją taikyti būtinas viduas teisės aktas. Teismai, aiškindami ir taikydami tarptautines sutartis, privalo užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo vienodumą (CK 1.13 str. 3 d.). CK 1.3 antroje dalyje įtvirtinta kolizinė norma. Kadangi civilinius santykius reglamentuoja ne tik CK, bet ir kiti įstatymai, galimas CK ir konkretaus įstatymo neatitikimas ar net prieštaravimas. Toks prieštaravimas gali būti įvairus. Pavyzdžiui, konkretaus įstatymo norma prieštarauja CK įtvirtintam principui, CK ir konkretus įstatymas reguliuoja tą patį santykį, tačiau skirtingai, ir panašiai. Nustačius tokią koliziją, būtinas mechanizmas ją pašalinti. CK 1.3 straipsnio 2 dalyje, kur įtvirtinamas CK pirmumas, palyginti su kitais įstatymais, toks mechanizmas ir nustatytas. Komentuojama norma įtvirtina bendrąjį principą, kad CK ir konkrečių įstatymų prieštaravimus būtina spręsti CK naudai, t.y. taikant CK, o ne konkrečių įstatymų normas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija grindžiama tuo, kad kodeksas teisės sistemoje, grindžiamoje konfiguruotais teisės aktais, turi didesnę teisinę galią nei kiti įstatymai. Toks kodekso pirmumasa aiškinamas jo sisteminiu nuoseklumu, reglamentuojamų santykių apimtimi ir teisinio reglamentavimo pobūdžiu. Tačiau Ck 1.3 straipsnio 2 dalyje numatyta ir bendrosios taisyklės išimtis. Jeigu pačiame CK nurodyta, kad vieną ar kitą santykį reglamentuoja kiti įstatymai arba CK leidžia kituose įstatymuose nustatyti kitokias nei CK taisykles, tai tokiu atveju pirmenybė teikima ne CK, o konkretiems įstatymams. Pavyzdžiui, CK 2.168 staripsnyje sakoma, kad kiti įstatymai gali nustatyti kitokias nei CK prekybos agento veiklos reglamentavimo taisykles. Pagal CK 6.780 staripsnio 6 dalį, konkrečiuose įstatymuose gali būti numatytos ir kitokios nei CK komiso sutarčių taisyklės. Šiais ir kitais atvejais Ck pirmenybė teikimam konkrečių įstatymų nuostatoms, todėl, esant CK ir konkretaus įstatymo normų kolizijai, bus taikomos konkretaus įstatymo normos. Pažymėtina, kad CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje kolizinėje normoje turimi omenyje tik galimi Ck ir kitų Seimo priimtų teisės aktų prieštaravimai. Kilusį CK ir kito teisės akto, o ne įstatymo prieštaravimą būtina spręsti kitais būdais. Pavyzdžiui, jeigu yra CK ir Vyriausybės nutarimo prieštaravimas, reikia taikyti CK, nes aukštesnės teisinės galios aktas (CK 1.3 str.3 d.). esant abejonei dėl Vyriausybės nutarimo sutikimo su CK, reikia kreiptis į LR Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 102 str.). CK 1.3 straipsnio 1 dalyje pagrindiniu teisės šaltiniu pripažystamas įstatymas. Kartu to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad civilinės teisės šaltinis gali būti Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai. Tačiau CK 1.3 straipsnio 3 dalyje kartu ribojamos Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų galios reglamentuoti civilinius santykius: Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos, pavyzdžiui, ministerijos, Lietuvos bankas ir kitos, gali priimti teisės aktus civilinės teisės klausimais tik CK ir kitų įstatymų numatytais atvejais. Be to, Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos civilinius santykius gali reglamentuoti tik įstatymų numatyta apimtimi. Jeigu CK ar kitas įstatymas nenumato Vyraiusybės ar kitos valstybės institucijos teisės priimti teisės aktą tam tikrais tikslais, nei Vyriausybė, nei kita valstybės institucija neturi teisės reglamentuoti civilinių santykių. Priimtus, tokius aktus būtina pripažinti prieštaraujančiais įstatymui. Remiantis teisės šaltin…ių hierarchijos principu, Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas, prieštaraujantis CK ar kitam civiliniam įstatymui, neturi būti taikomas (CK 1.3. str. 3 d.). CK 1.3. staripsnio 4 dalyje numatytas vienas civilinių teisių gynimo būdas – teisės akto, kurio konstitucingumo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją, pripažinimas negaliojančiu (CK 1.138 str.7 p.). ši norma gali būti taikoma ministerijų, departamentų, kitų valstybės ir savivaldos institucijų ir jų pareigūnų priimamiems teisės aktams. Tokius teismo sprendimus privalu skelbti “Valstybės žiniose”. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 staripsnio 1 dalies 1-2 punktus, tokios bylos priklauso administracinių teismų kompetencijai (šiame įstatyme vartojama ne sąvoka “pripažinimas negaliojančiu” , o “panaikinimas”). Komentuojamoje normoje kalbama apie teisės aktų, t.y. norminių aktų, nustatančių bendrojo pobūdžio visuotinai privalomas elgesio taisykles, pripažinimo negaliojančiais galimybę. Valstybės ar savivaldos institucijos priimtas ne norminis, o individualaus pobūdžio aktas (pvz., mero potvarkis išnuomoti patalpas) taip pat gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka. Tačiau tokiu atveju netaikomas reikalavimas paskelbti teismo sprendimą “Valstybės žiniose”. Tokius individualaus pobūdžio aktus pripažinti negaliojančias gali ir bendrosios kompetencijos teismai.Kai kuriose srityse teisės šaltiniais yra papročiai, kurių taikymas yra reglamentuojamas įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais. Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Komentuojama norma tiesioginiu, arba pirminiu, civilinės teisės šaltiniu pripažįsta paprotį. Papročiu laikoma tokia įstatyme nenumatyta visuotinai pripažinta elgesio taisyklė, kuri yra susiklosčiusi tam tikroje civilinės apyvartos srityje dėl to, kad asmenys ilgai ja vadovavosi ir jos laikėsi. Taigi kad būtų pripažinta papročiu, tam tikra elgesio taisyklė turi atitikti tokius kriterijus: 1. Visuotinumo, t.y. elgesio taisyklė turi būti plačiai taikoma tam tikrai civilinių santykių sričiai, pavyzdžiui, uostų veiklai, tarptautinei prekybai, prekybai naftos produktais, biržų veiklai ir pan.2. Ilgalaikiškumo, t.y. nerašyta elgesio taisyklė turi būti atsiradusi labai seniai.3. Tęstinumo, t.y. elgesio taisyklės buvo ir yra paisomos nuolat, nenutrūkstamai, pavyzdžiui, tam tikra elgesio taisyklė nuolat taikome teismų, arbitražo praktikoje.4. Teisingumo ir būtinumo, t.y. nerašyta elgesio taisyklė turi būti vertinama kaip teisinga ir būtina, todėl jos laikomasi savanoriškai, o ne preivarta.Paprotys, kaip civilinės teisės šaltinis, plačiai taikomas tarptautinėje prekyboje. Kai kurie tarptautinės prekybos papročiai yra sisteminiai. Iš žinomiausių susistemintų tarptautinės prekybos papročių minėtina tarptautinių prekybos rūmų parengtos Tarptautinės prekybos terminų aiškinimo taisyklės (INCOTERMS), Tarptautinės jūrų organizacijos parengtos Bendrosios avarijos taisyklės ir kita. Tarptautinės prekybos papročių visumą priimta vadinti lex mercatoria. Paprotys yra taikomas keliais atvejais:1. Jis taikomas tada, kai įstatymas netiesiogiai numato jį taikyti. Tokia nuoroda gali būti ir CK (pvz., CK 6.173 str. 3 d., 6.337 str. 2 d., 6.372 str. 2 d., 6.373 str. 1 d.), ir kituose įstatymuose (pvz., 1996 m. rugsėjo 12 d. prekybinės laivybos įstatymo 13 str. 11 d1., 1996 m. balandžio 2 d. Komercinio arbitražo įstatymo 31 str2., 1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo 16 str3.). 2. Taikyti paprotį gali numatyti šalių sudaryta sutartis. 3. Paprotys taikomas, kai yra teisinio reglamentavimo spraga, t.y. nesant nei dispozityvios teisės normos, nei šalių sutarties sąlygos. Papročiais taip pat gali būti vadovaujamasi aiškinant sutartis, nustatant prievolės įvykdymo vietą, laiką, būdą ir t.t.Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172 (nuo 2004 m. balandžio 30 d.) (Žin., 2004, Nr. 72-2495) redakcija įgyve…ndinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatytos kitokios, negu nustato šis Civilinis kodeksas, civilinius teisinius santykius reglamentuojančios normos. Tokiu atveju šis kodeksas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172 (nuo 2004 m. balandžio 30 d.) (Žin., 2004, Nr. 72-2495) redakcija Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja Civilinio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos. Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172 (nuo 2004 m. balandžio 30 d.) (Žin., 2004, Nr. 72-2495) redakcija Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas “Valstybės žiniose”.4. Spragos civiliniuose įstatymuose.Visuomenei ypatingą susirūpinimą kelia: nusikalstamumo būklė ir ypač išaugęs organizuotas nusikalstamumas; kriminogeninės situacijos kontrolės administracinėmis priemonėmis nesėkmės; prevencinio darbo kompleksiškai šalinant nusikaltimų priežastis bei sąlygas stoka; sparčiai plintantis alkoholizmas, narkomanija ir prostitucija; nepilnamečių užimtumo problemos; smurto propagavimas visuomenės informavimo priemonėse, sukuriantis palankią terpę pliti nusikalstamumui, ypač tarp jaunimo. Žmonėms teisėtą pasipiktinimą kelia tai, kad kreipiantis pagalbos į teisėsaugos organus susiduriama su pareigūnų abejingumu, sprendimų priėmimo vilkinimu; pareigūnai dažnai nerodo tinkamų pastangų padėti į juos besikreipiantiems žmonėms. Kita vertus, teisinės bazės netobulumas ir įstatymų sprsgos trukdo operatyviai ir kokybiškai tirti bylas, įrodyti netgi akivaizdžius nusikaltimus. Dažnas įstatymų kaitaliojimas neleidžia suformuoti vieningos įstatymų taikymo praktikos, kelia sumaištį, todėl nevykdomi įstatymai ir plinta teisinis nihilizmas. Teismų darbe neretai pasitaiko sąmoningo bylų vilkinimo, teismų nepriklausomumo, atskirų teisėjų kompetencijos stygiaus atvejų. Dėl aukštų teisinių paslaugų kainų mažiau pasiturintiems žmonėms ribojama teisė pasinaudoti kvalifikuota teisine paslauga.Neseni įvykiai (Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) surengti dokumentų poėmiai pagrindinių partijų būstinėse, dozuotas ikiteisminio ir operatyvinio tyrimo medžiagos pateikimas žiniasklaidai, teisėsaugos pareigūnų viešai išsakyti politinių sprendimų vertinimai bei kiti veiksmai), žiniasklaidos pagalba, atkreipė visos visuomenės dėmesį į galimybę kišti į privataus asmens gyvenimą ar veiklą, tuo pažeidžiant jo civilines teises. Seimo laikinoji tyrimo komisija patvirtintose išvadose konstatavo, jog teisėsaugos pareigūnai “faktiškai neleistinai dalyvauja politinėje veikloje”, naudodamiesi netinkamai įstatymuose reglamentuota teisėsaugos institucijų veikla. Galima konstatuoti, jog nepakankama operatyvinės veiklos kontrolė, įstatymų spragos, skirtingas ir per siauras garantijų dėl privataus gyvenimo neliečiamumo traktavimas neužtikrina žmogaus teisių apsaugos, sudaro sąlygas jas pažeidžiančiam operatyvinės informacijos viešinimui. Seimo laikinoji tyrimo komisija savo išvadose pažymi, jog teismams ir prokurorams trūksta reiklumo duodant sankcijas operatyvinei veiklai, todėl ji dažnai vykdoma nepagrįstai ilgai, nepradedant ikiteisminio tyrimo. Taip pat komisija konstatavo, jog Lietuvoje nėra reglamentuojamas sekimo įrangos įvežimas ir jos naudojimo kontrolė, nenumatyta atsakomybė už neteisėtą jos naudojimą. Buvo siūloma priimti įstatymų pataisas, kurios pašalintų galimybes piktnaudžiauti operatyvine veikla.Kadangi pagrindiniu šaltiniu, reguliuojančiu sutartis, galima laikyti LR civilinį kodeksą. Ankščiau galiojęs LR civilinis kodeksas nenustatė sutarties apibrėžimo ir bendruosius sutarčių nuostatus reguliavo glaustai ir nepakankamai. Naujajame, 2000 m. liepos 18 d. patvirtintame, LR civiliniame kodekse, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., šie klausimai sureguliuoti kur kas plačiau, ištaisytos ankščiau galiojusio CK spragos. Be CK, atskirų sutarčių klausimus reguliuoja ir kiti įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, norminiai aktai bei kiti teisės šaltiniai.1995 m. Lietuva prisijungė prie Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR), kurią 1998 m. ratifikavo. Pagal Europos Sąjungos nuostatas būtina užtikrinti, kad vežėjai vykdytų pavojingų krovinių vežimo taisyklių reikalavimus. Reikalinga nurodyti konkrečias institucijas, vykdančias pavojingų krovinių vežimo kontrolę, nustatyti pavojingų krovinių vežimo tikrinimo procedūrą, atsakomybės ir nuobaudų už padarytus pažeidimus sistemą. Priėmus 2001-10-26 susisiekimo, finansų ir vidaus reikalų ministrų įsakymą Nr.349/560/297 “Dėl pavojingų krovinių vežimo kontrolės keliuose ir pasienio kontrolės punktuose tvarkos patvirtinimo“, buvo užpildytos spragos teisės aktuose. Dabar vadovaujamasi viening…omis taisyklėmis, kurios palengvina kontroliuojančių institucijų darbą.5. Spragų civiliniuose įstatymuose užpildymo būdaiŠalinant sparagas civiliniuose įstatymuose derėtų Valstybės institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti aiškią jų kompetenciją atstovauti Lietuvos žmonių interesus ir numatyti atitinkamiems pareigūnams atsakomybę už tinkamą jų funkcijų vykdymą. Užtikrinant teisės aktų ilgalaikiškumą bei veiksmingumą derėtų įdiegti europietiškąsias teisės normas atitinkančius baudžiamąjį, civilinį, komercinį, darbo, šeimos kodeksus, procesinius kodeksus, kitus įstatymus bei institucijų veiklos principus. Vadovaujantis Europos Tarybos standartais, nuteistųjų teisinę padėtį (teises, laisves ir pareigas) nustatyti tik Bausmių vykdymo kodeksu, o Vyriausybės nutarimais reglamentuoti tik teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimo tvarką. Derėtų skaidrinti įstatymų leidybos procesą įvardijant kiekvieno įstatymo ar jo pataisų autorius ar iniciatorius. Pakeisti teisės aktų nuostatas, sudarančias galimybę byloms vilkinti; numatyti ir taikyti pareigūnams atsakomybę už bylų vilkinimą. Sudaryti sąlygas teisinių paslaugų konkurencijai ir tuo stiprinti advokatūrą, kaip instituciją, užtikrinančią žmogaus teisės į gynybą realizavimą ir teisinės pagalbos teikimą. Plačiau taikyti Vakarų Europoje paplitusios bausmių už nusikaltimus vykdymo sistemą ir laisvės atėmimo bausmes pakeisti ekonominėmis sankcijomis.IŠVADOS
Žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą įtvirtina Konstitucija. Ji taip pat nustato šios teisės apribojimus bei suvaržymus. Konstituciją sukonkretina ir detalizuoja civiliniai ir baudžiamieji (materialiniai ir procesiniai), kiti įstatymai, kurie nustato, kokiais pagrindais, tvarka ir procedūromis yra toleruojami privačių žmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su juridiniais asmenimis. Tokius teisingumo kriterijus nustato kompleksas įstatymų, todėl šie kriterijai turi būti aiškinami ir interpretuojami, analizuojant ne tiek atskirus (pvz., civilinius) įstatymus, kiek jų visumą. Civilinis kodeksas yra labai plačią visuomeninių santykių sritį reglamentuojantis sisteminis teisės normų rinkinys, kuriame teisės normos išdėstytos tam tikra nuoseklia, logiška seka. Tačiau logikos ne visuose įstatymuose pakanka. Aktualios ir skaudžios yra įstatymų spragos Lietuvos aukštojo mokslo srityje, kur nelabai įsivaizduojama, kokio tikslo siekiama, kurlink einama. Reaguojama į gyvenimo pokyčius: lopomos įstatymų spragos, kažkas vis keičiama, nes tuo metu šitai kažkam naudinga. Įstatymų dažnai nesilaikoma ne todėl, kad jie būtų netobuli. Gyvename šalyje, kur įstatymų galima nesilaikyti, juos dažnai keisti. Universitetų tarybos oficialiai formuojamos iš trijų grupių atstovų, bet de facto visada juk yra galimybė įtraukti rektoratui palankų ar paprasčiausiai „reikiamą“ asmenį. Tokio precedento buvimas gali turėti blogų pasekmių. Studentų kreditavimo reikalai – visiškai neišspręstas dalykas. Nepakankamai veiksmingas mechanizmas, aprėpiantis per mažai studentų. Dėl to studentai ir priversti dirbti, nes kitaip neturės iš ko mokėti už mokslą. Ar tai studentų ir universitetų problema, kad Valstybiniame mokslo ir studijų fonde nėra pakankamai pinigų? Jeigu valstybė neturi pinigų, juk yra privačiame sektoriuje. Reikia galvoti, kaip juos pritraukti. Latvijoje ir Estijoje tai jau padaryta.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. LR Civilinis kodeksas. V. 2002.2. LR Civilinio proceso kodeksas. V. 2002.3. Civilinio kodekso komentaras. 1 knyga. Bendrosios nuostatos. V. Justitia. 2001.4. Civilinio proceso teisė. Laužikas E. ir kt. V. Justitia. 2003.5. Civilinė teisė. Paskaitų ciklas. Vasarienė D. V. Vilniaus vadybos kolegija. 2002.6. Teisingumo Ministerijos internetinis puslapis www.tm.lt