Lietuvių Meilės dainos

Jaunimo ir meilės dainos – kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Joje raiškiai perteikiamas jauno žmogaus pasaulis – jo aplinka, taip pat ir būsena, svajonės, siekimai. Meilės, jaunimo santykių motyvai pasklidę kone po visą dainuojamąją tautosaką. Gausu jų ir seniausioje apeiginėje poezijoje – darbo, kalendorinėse, vestuvinėse dainose. Tačiau labiausiai šie motyvai yra sutelkti jaunimo ir meiles dainose. Čia atsiskleidžia visa jų visuma ir įvairovė. Jaunimo ir meilės dainos yra neapeiginės. Šie žanrai iš esmės yra sufornuoti remiantis teminiu principu. Jaunimo dainoms priskiriami kūriniai, kuriuosia appdainuojama mergelės ir bernelio gyvenims tėvų namuose, jų džiaugsmai, nedideli rūpesčiai, švelnūs, nedrąūs tarpusavio santykiai. Šiose dainose atskleidžiamos jau artimesnio jaunuolių bendravimo perpipetijas, perteikiami jų jausmai. Jaunimo ir meilės dainos savo tematika menkai skiriasi. Todėl tautosakininkai kartais nėra lengva nubrėžti ribą tarp šių dainų, ypač jas klasifikuojant.

Jaunimo ir meilės dainos nevienodo senumo. Dauguma sunųjų dainų pasižymi aukšta menine verte, simbolių ir vaizdinių išraiškingumu, mities išbaigtumu. Naujesnės dainos paprastai būna menkesnio poetiškumo, seklesnio gana tiesmukai atskleidžiamo turinio. Tarp vėlyvos kilmės tekstų yrra eklektiškų kontaminuotų ar, priešingai, nutupėjusių kūrinių, netekusių būtinų loginių jungčių, ypač dažnai – pradžios ar pabaigos. Į tomą dėti ne vien meniniu požiūriu vertingi tekstai, bet ir pakitę, palyginti su seniausiais, degradavę. Naujesnės dainos vertos dėmesio jau vien tuo, kad jos at

tspindi tautosakos raidos, transformavimosi procesą.
Jaunimo ir meilės dainų skelbta daugelyje įvairiu laiku išėjusių leidinių, pradedant XVIII a., baigta dabartiniu dešinmečiu. Tačiau vien joms skitų moksliniais pagrindais parengtų rinkinių, kuriuose šie žanrai būtų atspindėti kiek galima pilniau, visapusiškiau, iki šiol nebuva išleista. Nemažai jaunimo ir meiles dainų dar nė karto nebuva spausdintos.

Jaunimo ir meilės dainos nuo seno rinkiniuose būdavo pateikiamos greta kaip panašaus pobūdžio, tematikos kūriniai.
Meilės dainuose vaizduojama įvairiais aspektais. Juk ir pati meilė – daugialypis jausmas. Dainuose kartais pabėžiamas jos vidinis dvasinis pagrindas. Bernelis pamilsta mergelę dėl to, kad ji jam artima, kad tarp jų esama tam tikro dvasinio bendravimo:
– Mergaitėla, dūšia mano,

Pasdabanojo veidas tavo,

Ne taip veidas, kaip akelės,

Nemiegojau tris nakteles.

Akys išreiškia ir atspindi žmogaus sielą. Bernelis jaučia, kad kažkokie sunkiai nuusakomi vidiniai saitai sieja jį su mergele. Vadinasi, meilė dainose gali būti suvokiama kaip sudetingas jausmas. Ji vertinama kaip kažkas kilnaus ir nepaprastai brangaus žmogui: „Kas ant svieto brangesnis?.. Nei auksas, nei sidabras, Tik meilingi žodeliai“

Gana raiškiai dainose atskleidžiama ir fizinė meilės plotmė. Daug yra dainų, kurių turinys grindžiamas pasakojimu apie bernelio skverbimąsi į mergelės klėtelį. Jaunuoliui ne visuomet pavyksta pasiekti savo tikslą. Kartais tiesiog mergina miega, ir bernelis negali jos prikelti. Ryte mergelė randa nukrėstą rasą ir iš to sp

prendžia, kad pas ją lankėsi svečias. Nukresta rasa sodelyje mergaitei yra bernelio dėmesio, meilės jai liudijimas.
Vis dėlto dažniau meilės poezijoje vaizduojama, kad mergelė sąmoningai neįsileidžia besibraunančio bernelio. Ji bijo tėvų, nenori patirti gėdos. Šios priežastys vardijamos detalizuojamos daugelyje meilės dainų:

Tetušis, matušelė kaip pareis,
Tamstą jauną bernuželį išvarys,

Tamstą jauną bernuželį išvarys,
O man jaunai merguželei gėda padarys.

Tačiau esama ir tokio turinio dainų, kuriose jaunų žmonių santykiai vaizduojami visai artimi: bernelis praleidžia naktį pas mylimąją. Štai šių dainų pabaiga išties nevienareikšmiška: „Toj svirnelėj jis kalbejo, Kol sauletė patekėjo. Kai saulutė patekėjo, Jis mergelę perkalbėjo“.
Lietvių dainos savitos tuo, kad meilė, ypač fizinė jos sritis, vaizduojama ne atvirai, o panaudojant tam tikrus pamėgtus simbolius. Kartais tie simboliai jungiami, derinami, sudaro ištisus ženklų – simbolinę prasme turinčių įvaizdžių kompleksus. Dainoje „Aš prašau Dievą“, pasiremiant rasos, vainiko simboliais, įtaigiai, lakoniškai ir apibendrintai atskleidžiame poetinė idėja:

– Sūneli mano,
Mano jaunasis
Dėl ko žirgas rasotas
Ir baalnelis miglotas?

– Tėveli mano,
Mano širdele,
Juodžiau ūbą laukelį,
Lankiau žalią rugelį .

– Sūneli mano,
Mano jaunasis,
Juodei svečių šalelę,
Lankei jauną mergelę.

Matyt nematė
Nė nežinojo,
Tik an vaikino pažino.

Verkė motulė,
Verkė širdelė,
An vaikino žiūrėdama.
Meilės dainoms laikomos tokios lieuvių liaudies dainos, kurių tematikoje vyrauja jaunimo gyvenimo ir meilės motyvai. Jos dažniausiai dainuojamos jaunimo sueigų bei pasilinksminimų metu. Šių dainų herojai – bernelis ir mergelė – paprastai apdainuojami ikivedybinio gyvenimo laikotarpiu, todėl jo

ose atspindi jaunimo svajonės, lūkesčiai, jausmai. Meilės dainose į pirmą planą iškeliami mailės jausmai.
Jaunimo ir meilės dainos kupinos žaismingų, pilnų sąmojaus posmų, skiriamų tiek „šelmui bernelui“, tiek „valios mergelei“.
Meilės dainose atsiskleidžia daugeliu aspektų. Priklausomai apdainuojamų, nuo situacijos ir nuo santykių tarp bernelio ir mergelės, jaunimo ir meilės dainos yra įvairios nuotaikos: vienos linksmos, pakilios, džiugios: „Už jūrelių, už marelių“, „Pamylėjau vakar“, kitos – ilgesingos, liūdnos: „Kur tas šaltinelis“. Dainose pabrėžiama, kad didžiausia nelaimė yra netekti mylimosios ar mylimojo. Bernelis verčiau sutinka „aukštus kalnus kasti, negu savo mielą mylėjus pamesti“ arba perleisti „daug mierų lauko“, negu savo mergytę, ar pan. O mergelė dažnoje dainoje sako, kad geriau būtų numirti, negu nuo jauno bernelio atsiskirti.
Meilės dainose bernelio ir mergelės santykiai bemaž visada piešiami švelniomis spalvomis: „Iš ryto šalelės“ ir kiti, retai jose kalbama apie nesantaiką ar pyktį. Kaip subtiliai ir jautriai liaudies dainos išreiskiami meilės jausmai, rodo kad ir šis pavyzdys:

Iš pašakėlių Parlėk zylelė
Kvietkelę skinsiu, Pavasarėlį,
Berneliui nusiuntinsiu, Parneš meilius žodelius
Berneliui nusiuntinsiu. Nuo jaunojo bernelio.

Nei pati nešiu Ne tiek zylelės
Nei kitam duosiu,- Raibų plunksnelių,
Zylele nulėkdinsiu, Kiek man meilių žodelių,
Zylele nulėkdinsiu. Kiek man meilių žodelių.
Tad jaunimo bei meilės dainos, nors ir laikomos vėlyvesne poezija, yra įdomios daugeliu požiūrių. Meilės dainose atveriamas jau intensyvesnių jausmų, br

randesnės jaunystės pasaulis. Remiantis šiais kūriniais, galima bandyti atkurti tautosakoje įkūnytą lietuviškąją meilės sampratą. Meilės jausmų pobūdis, reiškia – tai vienas išties svarbių, tautos savitumą, individualumą atspindinčių požymių.

Meilės Dainos

Barė tėvas mylimą sūnelį

Barė tėvelis – Oi, cit, nebarkie,
Mylimą sūnelį: Senoji mamyte,

– Kam sukaitinai žirkelį? Dailus mano bernužėlis

Oi, cit, nebarkie, Ūselių geltonų,
Senasis tėveli, Veidelių raudonų,
Daili mano panytėlė. Skaisčiai mėlynų akelių.

Kaselių geltonų, Per girelę jojau,
Vaidelių raudinų, Būmelę dūmojau,
Skaisčiai mėlynų akelių. Kada mainysim žiedelius?

Barė mamytė Pas panas nujojau,
Mylimą dukrelę Ant dvaro sustijau –

– Kam suvytinai rūtelę? Dabar manysim žiedeliius.

Šią naktelę per naktelę

Šia naktelę per naktelę
Dar megelio nemiegojau,
Ant žirgelio prarymojau, Tegu stovi per naktelę,
Panytėtę pasbadojau. Tegu kasa sau duobelę

Paguldyk man prie šalelės,
– Oi panele panytėla, Priglausk jauną prie širdelės.
Kur man dėti juodbėrėlis?
– Riški žirgelį prie tvorelės,
Tegu stovi per naktelę,

Literatūra

1. Lietuvių liaudies dainynas, t. 10. Jaunimo dainos. Meilės dainos. Parengė N. Laurinkienė, ml. parengė Ž. Ramoškaitė. V., 1995

2. Lietuvių tautosakos apybraiža. Parengė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas., 1963

Leave a Comment