A.Smitas vienas klasikinės ekonomikos mokyklos pradininkų

A.Smitas

vienas klasikinės ekonomikos mokyklos pradininkų

1.Trumpa A.Smito biografija

Klasikinės ekonomikos mokyklos kaip vieną iš pradininkų , jos puoselėtoją pasirinkau A.Smitą. A.Smitas gimė 1723 m. Kirkaldy miestelyje, Fifė grafystėje, Škotijoje. Mažame miestelyje gyveno pusantro tūkstančio žmonių. Tais laikais kai gimė A.Smitas, kai kurie vietos gyventojai vietoj pinigų tarpusavyje tebevartojo vinis. Kai Smitas buvo ketverių metų, įvyko keistas atsitikimas. Adamą pagrobė pro šalį keliaujantys čigonai. Dėdės rūpesčiu (Smito tėvas mirė prieš jam gimstant) čigonai buvo aptikti ir nusivyti, bėgdami jie paliko Adamą šalikelėje. “Bijau, kad iš joo būtų išėjęs prastas čigonas”, – rašė vienas jo ankstyvųjų biografų.

Nuo mažų dienų jis buvo stropus mokinys, nors žymiai daugiau nei kiti vaikai išsiblaškęs. Adamas aiškiai lindo į mokslus, ir būdamas atvyko į Oxfordą studijuoti.

A.Smitas nebuvo gražuolis, visą gyvenimą jį kankino nervinė negalia: jam kretėjo galva, kalbėdavo keistai ir užsikirsdamas.

A.Smitas parašė savo garsiąją knygą “Tautų turtas”, kuri buvo išspausdinta 1776 metais. Ši knyga apibūdinama kaip “ne tik galingo proto, bet ir visos epochos pasireiškimas”. Tiksliai kalbant tai nebuvo originali knyga. Jau prieš A.Smitą buvo gaana daug stebėtojų, kurie galvojo apie pasaulį panašiai kaip jis.

Bet knygoje aprašyti rinkos dėsniai – tiktai A.Smito tyrimo dalis. “Tautų turtas” yra didžia istorinis traktatas, aiškinantis kaip “tobulas laisvės sistemas”, kitaip dar vadinama “Prigimties laisvės sistema”, tai A.Smitas vadino komercinį kapitalizmą.

“Tautų tu

urtas” yra veiklos programa. 1800 metais knyga tapo visuotinai pripažinta.

A.Smitas buvo priešindustrinio kapitalizmo ekonomistas; jis nesulaukė tų dienų, kai rinkos sistemai ėmė grasinti milžiniškos įmonės ir kai jo atskleistus kaupimo bei gyvenimo skaičiaus dėsnius, praėjus penkiasdešimčiai metų, sutrikdė socialinės tėkmės.

Jis buvo žmogus, privertęs Angliją, o paskui ir visą vakarų pasaulį, suvokti, kaip rinka susieja visuomenę, pirmasis tuo pagrindęs visą visuomenės sąrangos rūmą.

Tikriausiai joks ekonomistas niekada taip plačiai nebeaprėps savo amžiaus kaip Smitas. Tikrai niekada niekas nebuvo toks blaivus, bešališkas, aštriai kritiškas, be pagiežos, optimistiškas, nors ir ne utopistas.

A.Smitas mirė 1790 metais; jam buvo šešiasdešimt septyneri. Palaidotas Canongate o bažnyčios kapinėse; kuklus antkapis skelbia, kad čia guli Adamas Smithas, Tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą.

2.Klasikinė ekonominė mokykla iki A. Smito

Per šiimtmetį nuo Williamo Pečio iki Adomo Smito mokslas nuėjo didelį vystimosi kelią – nuo pirmųjų klasikinės mokyklos užuomazgų iki jos susiformavimo į sistemą , nuo atskirų , kartais atsitiktinių , pamfletų iki fundamintalaus “Tautų turto”.

Marksas rašė , kad “šis originalių protų gausus laikotarpis yra svarbiausias laipsniškai politinės ekonomijos genezei tyrinėti”, (Marksas kalba apie laikotarpį nuo 1691 iki 1752 metų: nuo to laiko kai pasirodė Pečio idėjas vysčiusių Loko ir Norso darbai , iki to laiko , kai išėjo svarbiausi Smito artimo pirmtako Hiumo ekonominiai raštai.

Kai kurios jų idėjos yra įdomios ir
r dabartinių problemų požiūriu.

Kas aštuonioliktame amžiuje 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje , greičiausiai girdėjo apie Adamą Smitą iš Glasgow universiteto. Daktaras Smitas buvo plačiai žinomas , o gal net garsus žmogus . Glasgow universitete jis skaitė moralės filosofijos paskaitas; tuo metu ši disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Į moralės filosofiją įėjo gamtos teologija , etika , teisė ir politinė ekonomija. Taigi ji aprėpė viską nuo tauriausių žmogaus polinkių į tvarką ir harmoniją ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje kovoje dėl vietos gyvenime.

Galima sakyti , kad aštuoniolikto amžiaus pirmoje pusėje susikūrė naujųjų laikų Britanija. Ši epocha sutvirtino klasikinį kompromisą tarp bajorų žemvaldžių ir buržuazijos. Abiejų išnaudotojų klasių interesai glaudžiai suaugo ir susipynė. Bajorija buržuazėjo , o buržua tapo žemvaldžiais. Susiklostė tokia politinė sistema , kuri iš esmės išlieka iki šių dienų ir kuri du šimtmečius buvo buržuazinės demokratijos idealas. Tai parlamentinė monarchija , kurioje karalius karaliauja , bet nevaldo; valdo dvi partijos , tarpais pakeičiančios viena kitą; neregėta tuometinėje Europoje asmens , spaudos ir žodžio laisvė , kuria , beje faktiškai galėjo naudotis tik privilegijuoti ir turtingieji visuomenės sluoksniai.

Toriai , konservatyvi žemvaldžių partija, ir vigai , liberalinė aukštosios aristokratijos ir miesto buržuazijos partija , pradėjo savo nesibaigiančias parlamentines ir rinkimines batalijas.

Politinė kova iš dalies prarado tą religinį atspalvį , kurį ji turėjo praėjusiame šimtmetyje. Ša
alia valstybinės anglikonų bažnyčios įsigalėjo keletas buvusių puritonų sektų , ir Anglija tapo “sala su šimtu religijų”. Tačiau tai netrukdė socialinei ekonominei buržuazinės nacijos raidai.

Imperija sparčiai augo. Buvo apgyvendinamos kolonijos Šiaurės Amerikoje , klestėjo cukranendrių ir tabako plantacijos Vest Indijoje , buvo užkariauta Indija ir Kanada. Anglijos karai dažniausiai būdavo jai sėkmingi. Ji tapo pirmąja pasaulio jūrų ir prekybos valstybe. Anglų pirkliai į savo rankas paėmė beveik visą vergų prekybą ir kasmet nugabendavo į Ameriką daugelį tūkstančių negrų.

Visų šių procesų pagrindas buvo Anglijos ekonomikos pakitimai. Keitėsi kaimas, keitėsi Anglijos žemės ūkis , kuris amžiaus viduryje tebedavė maždaug tris kartus daugiau produkcijos negu pramonė.

Sparčiai augo klasė samdomų darbininkų , neturinčių žemės kitokio turto. Ši klasė formavosi iš valstiečių , netenkančių žemės ar senos pusiau feodalinės nuomos teisės. Kapitalistinis išnaudojimas turėjo daug patriarchalumo bruožų. Fabrikinės vergovės baisumai buvo prieš akis.

Kitame poliuje augo pramonės kapitalistų klasė. Ją papildydavo praturtėję cechų meistrai, savininkai , pirkliai , plantatoriai , atsivežę į Angliją susikrautus pinigus. Kapitalistai iš pradžių kaip žaliavų supirkėjai ir tiekėjai prasiskverbdavo į namų verslus , paskui įsteigdavo amatų dirbtuves ir fabrikus.

Tai buvo manufaktūros , t.y. darbo pasidalijimu pagrįstos rankinės gamybos eros pabaiga. Kartu artėjo pramonės revoliucija. Prasidėjo didžiųjų išradimų laikotarpis.

Pramoninkams reikėjo kreditų savo įmonėms , pirkliams – prekybai užjūryje , vyriausybei – kolonijiniams karams. Steigėsi ir sparčiai augo bankai ir akcinės bendrovės ,
kaupiančios piniginius kapitalus. Didėjo valstybės skola. Vertybiniai popieriai ir birža pasidarė kasdieniniu dalyku.

Prekiniai piniginiai santykiai prasiskverbė į visas nacijos gyvenimo sritis. Ir prekyba ir gamyba pasidarė daugiausia kapitalistinė. Masiškai kartojantis socialiniams reiškiniams , pakankamai aiškiai susiformavo tokios objektyvios kategorijos , kaip kapitalas , pelnas , palūkanos , žemės renta , darbo užmokestis. Tai jau galėjo tapti stebėjimo ir mokslinės analizės objektu.

Buržuazija tuomet tebebuvo pažangiausia visuomenės klasė. Ji kol kas nematė augančioje darbininkų klasėje svarbiausio savo priešo. Klasinė kova tebebuvo užuomazgos stadijoje. Taip Anglijoje susidarė sąlygos klasikinei buržuazinei politinei ekonomijai vystytis.

Ekonominis modelis , kuriame nėra žmonių tarpusavio santykių , o tik izoliuoto žmogaus santykiai su gamta , tai galima pavadinti robinozada , t.y. mąstytojo vaizduotės sukurta situacija , kai atskiras žmogus aplinkybių verčiamas gyventi ir dirbti atskirai nuo visuomenės.Marksas, yra pažymėjęs , kad politinė ekonomija mėgsta robinzadas.Šis teiginys tinka tiek ikimarksistinei , tiek pomarksistinei buržuazinei politinei ekonomijai.

Klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos pagrindas buvo natūralaus žmogaus sąvoka. Naujosios buržuazinės visuomenės žmogų, nuo tų ryšių išvaduotą individualistą , tinkantį laisvosios konkurencijos ir vienodų galimybių pasauliui , Smitas ir Ricardas , vaizdavosi ne kaip ilgos istorinės raidos produktą , o atvirkščiai , kaip jos pradinį tašką , “žmogiškosios prigimties” įsikūnijimą.

Marksas su savo budinga minties giluma , sukritikavo klasikinės politinės ekonomijos robinzonadą. Jis pažymi , kad šis polinkis perėjo į Bastijos , Kerio , Prudono “naujausią politinę ekonomiją”: jiems labai patogu ekonominius santykius , būdingus išsivysčiusiam kapitalizmui , surasti fantastiniame “natūralaus žmogaus” pasaulyje.Markso frazė: “Atsiskyrėlio gamyba už visuomenės ribų – retas reiškinys, kuris gali atsitikti su civilizuotu žmogumi, atsitiktinai patekusiu į negyvenamą vietovę ir dinamiškai jau įkūnijančiu savyje gamybines jėgas,- tokia pat nesąmonė, kaip kalbos vystymasis be drauge gyvenančių ir vienas su kitu kalbančių individų”.

Septynioliktame, aštuonioliktame amžiuose buvo aišku, kad vertė – tai visuomeninis santykis, kuris egzistuoja tik tada, kai produktai gaminami kaip prekės mainyti visuomenėje.

Kapitalas – visuomeninis santykis tarp tų kurie turi gamybos priemones, ir tų, kurie jų neturi, parduoda savo darbo jėgą ir yra išnaudojami. Jis atsiranda tik tam tikroje visuomenės raidos stadijoje. Kapitalas tai tiesiog bet kurie darbo įrankiai savo daiktine forma, kai tik laikas panaudojamas kam nors pasigaminti – tampama kapitalistu. Čia kapitalas nėra susijęs su jokiu išnaudojimu.

3. A.Smito ir klasikinė ekonomikos mokykla

Kiek plačiau panagrinėjus A.Smito gyvenimą “pasaulį”, gal būt netgi būtų galima pavadinti nuostabiu Smito pasauliu. Jis nuo mažų dienų buvo aktyvus, stropus mokinys, bet kartu ir labai išsiblaškęs. Jam mokslas buvo pirmoje eilėje.

1751 metais Smitui gavo darbą Glasgow universiteto logikos katedroje, o netrukus ir moralės filosofijos katedroje. Nors jam tebuvo 28 metai. Nors ir kai kurie profesoriai nepritarė jo entuziazmui ir dėstymo laisvumui, 1758 metais Smitas tapo dekanu. 1759 metais Smitas išleido knygą “Moralės jausmų teorija”, kuri taip pat jį garsino. Toje knygoje buvo nagrinėjama moralinio pritarimo ir nepritarimo kilmė. Kaip atsitinka, kad žmogus, kuris yra savanaudiška būtybė, susikuria moralinę nuostabą, ignoruojančią savus interesus arba kilstelinčią juos į aukštesnį lygį? , atsakymas glūdi sugebėjime persikelti į trečiojo asmens, nešališko stebėtojo padėtį ir susidaryti prielankią nuomonę apie objektyvias kokio nors dalyko ypatybes.

Viena iš didžiausių Adamo Smito atradimų buvo tai, kad jis atskleidė , jog darbas, o ne gamta, yra vertės šaltinis. Tai turėjo įtakos, kad mokslininkas užaugo šalyje, kurioje virte virė prekyba, o nedominavo kaip Prancūzijoje, žemės ūkis. A.Smithas negalėjo sutikti su fiziokratų ekonominės mokyklos teiginiais.

1778 metais Adamas Smitas tapo Edinburgo muitinės įgaliotiniu. A. Smitas būdavo apibūdinamas kaip “ne tik galingo proto, bet ir visos epochos pasireiškimas”. Nors ir prieš A.Smitą buvo stebėtojų kurie galvodavo panašiai kai ir jis: Locke’as, Stewartas, Mandeville’is, Petty, Cantillonas, Turgot, Quesnay, Hume’a. A.Smitas įžvalgiai pasinaudojo jų visų darbais: jis savo veikale paminėjo apie šimtą autorių pavardžių. Bet tie visi šokinėdavo nuo vieno dalyko prie kito, o A,Smitas aprėpė viską.

A.Smito knyga “Tautų turtas” nušvietė visą padėtį, tai nėra originali knyga, bet ji be jokių abejonių yra šedevras. Kur aprašoma itin siaura kokia nors specializacija iki tokių dalykų, kaip “paskutiniai bruzdėjimai Amerikos kolonijose”.A.Smitas pirmasis pavadino Angliją “krautuvininkų nacija”.

A.Smitas nėra apsukriosios buržuazijos gynėjas, jis žavisi jos veikla, bet įtariai žvelgia į jos motyvus, ir jam labai rūpi didžiųjų darbo masių kasdienės reikmės. Jam rūpi, kaip padidinti visos tautos turtą.O turtas A.Smitui susideda iš prekių, kurias vartoja visi to visuomenės žmonės. Tai demokratinė, radikali turto filosofija. Mes esame moderniame pasaulyje, kuriame kiekvieno žmogaus vartojamos prekės ir paslaugos yra galutinis ūkinio gyvenimo tikslas ir prasmė.

A.Smitas stengiasi atskleisti mechanizmą, kuris palaiko visuomenės vienovę. Kaip gali būti, kad bendruomenė, kurioje kiekvienas užsiėmęs vien savo interesu, neišsidraiko į šalis nuo išcentrinės jėgos? Kokia jėga vairuoja kiekvieno asmens individualią veiklą, kad atitiktų visų interesus? Kaip visuomenė, neturėdama centrinio planuojančio aparato ir nebeveikiama amžiais gyvavusių tradicijų, įstengia pasiekti, kad jai išgyventi būtini uždaviniai būtų išspręsti?

Čia A.Smitas pradėjo formuluoti rinkos dėsnius.Tai buvo jo tyrimų dalis. Jį domino ir kitas klausimas: kur eina visuomenė?

A.Smitas ir kiti po jo dirbę garsūs ekonomistai nelaikė visuomenės statistiška žmonijos būsena, nemanė, kad visuomenė karta po kartos nuolat reprodukuosis, nekeičiama ir nesikeičiama. Priešingai, visuomenę jie regėjo kaip savo gyvenimo istoriją turintį organizmą. Faktiškai visas Tautų turtas yra didis istorinis traktatas, aiškinantis, kaip “tobulos laisvės sistema”, kitaip dar vadinama “prigimtinės laisvės sistema” (tai A.Smitas vadino komercinį kapitalizmą).

Rinkos dėsniai patys yra dar galingesnių dėsnių, lemiančių visuomenės klestėjimą arba smukimą, sudėtinė dalis. Mechanizmas, kuris susieja nerūpestingą individą su visais kitais jo gentainiais, veikia tą kitą mechanizmą, kuris padeda istoriškai keistis visai visuomenei. Rinkos mechanizmas yra įdomus ir verčia mus žiūrėti į jį su pagarba.

Rinkos dėsniai yra svarbūs ne tik norint suvokti A.Smito pasaulį, bet ir tada, kai siekiame perprasti labai skirtingą K.Marxo arba kitokį mūsų dienų pasaulį.

A.Smitas teigia, kad tam tikras elgesys tam tikroje socialinėje sistemoje sukelia aiškiai apibrėžtus ir numatomus rezultatus. Jie rodo, kaip savo naudos siekimo interesas analogiškai motyvuotų individų aplinkoje virsta konkurencija. Konkurencija garantuoja, kad visuomenei reikalingos gėrybės bus pagamintos ir jos bus reikiamos kokybės, o kainos bus tokios, kokias visuomenė galės sumokėti.

Rinkos dėsniai palaiko ne vien tik konkurencines gaminių kainas, bet ir verčia gamintojus domėtis kokių ir kiek prekių reikia visuomenei. Per rinkos mechanizmą visuomenė pakeičia gamybos veiksnių išsidėstymą taip, kad šis atitiktų jos poreikius. Naudos siekimas ir konkurencija, galynėdamiesi vienas su kitu, padarė reikiamus pokyčius. Pagal pirkėjų paklausą, rinka reguliuoja ir pajamas tų, kurie bendradarbiauja, gamindami ir parduodami prekes.

Rinkos rezultatas yra tai, kad ji pati apsisaugo. Būdama individualios ekonominės laisvės viršūnė, rinka yra ir jos griežčiausia prižiūrėtoja. Rinkos mechanizmas neteikia jokių galimybių apeliuoti ir nepripažįsta jokių išlygų. Gaunasi, kad ekonominė laisvė yra daug netikresnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rinkoje gali veikti ką nori, bet jei pradėsi daryti tai, kam nepritaria rinka, individualios laisvės kaina bus ekonominis žlugimas.

Žinoma, kad ir Smito laikais buvo veiksnių, kurie trukdė laisvai funkcionuoti rinkos sistemai.Atsirado kas dirbtinai kelia kainas, tai gamintojų grupės, profesiniai susivienijimai, kurie nepasidavė konkurencijos spaudimui, kai dėl to turėjo mažėti atlyginimai. Buvo galima įžvelgti įvairių ženklų keliančių nerimą. Bet Anglija aštuonioliktame amžiuje buvo labai artima Smito apibrėžtumo moduliui. Verslo veikla tikrai buvo konkurencinė, kainos kilo ir krito paklausai didėjant ir mažėjant, jų kitimas sukeldavo gamybos ir užimtumo pokyčius. Joks gaminio mechanizmo dalyvis, tiek iš kapitalo, tiek iš darbo sferos, jame nebuvo toks galingas, kad paveiktų konkurencijos mechanizmą arba jam pasipriešintų. Tai buvo laikas, kuriame kiekvienas rinkos veikėjas, naudos siekimo genamas, turėjo lėkti beribėje socialinės laisvės erdvėje.

Rinkos dėsniai nusako tik ūkio subjektų elgseną, kuri susieja visuomenę. Kažkas dar turi priversti ją rutuliuoti.

A.Smito laikais į didelę ir grėsmingą “žemesniųjų sluoksnių” problemą tebebuvo žiūrima su siaubu, bet tai nebuvo būdinga Smito filosofijai. “Jokia visuomenė negali būti tikrai laiminga ir klestėti, jei jos didžioji dalis yra vargšai ir nuskriaustieji”. Visuomenė ištikro nuolat tobulėjo, ji buvo stumiama teigiama krypti, nes po išorės poreikiais slypėjo varomosios jėgos, kurios stūmė visą bendriją lyg galingas variklis.

Į geresnį gyvenimą visuomenę veda pats rinkos mechanizmas, nes rinka žmogaus sugebėjimus, kūrybingumą, traukia į tokią aplinką, kuri skatina, gal netgi verčia kurti, tobulėti, plėstis, rizikuoti. Bet be rinkos energijos, yra dar ir kitų jėgų. Tai giliai glūdantys elgsenos dėsniai, kurie suka rinkos mechanizmą didėjančio darbo našumo spiralę.

Vienas iš dėsnių yra, kaupimo. Turbūt pats svarbiausias kiekvieno kylančio kapitalisto tikslas visada buvo taupyti ir kaupti. Vargas tam kuris nekaupia, kuris eikvoja nuosavą kapitalą, kuris neteisėtai panaudoja kokio nors, pvz. religinio fondo pajamas pasaulietiniams tikslams, apmokėdamas tomis lėšomis už dykinėjimą, nors tos lėšos sutaupytos pirmtakių buvo skirtos darbštumui paremti.

A.Smitas neteisino kaupimo dėl paties kaupimo. Jis žiūrėjo filosofiškai su mąstytojui būdinga panieka turtingųjų tuštybei. Kapitalo kaupimą A.Smitas vertino kaip teikiantį didžiulę naudą visuomenei. Juk kapitalas, panaudotas mašinoms įsigyti, lemia tą nuostabųjį darbo pasidalijimą, kuris didina produktyviąsias žmogaus galias. Šitaip laupimas tampa dar vienu Smito dviašmeniu kardu: asmeninis godumas tarnauja visuomenės gerovei. Nors vėlesniems ekonomistams tai darėsi problematiškas reikalas. “Ar asmeninės santaupos tikrai sąlygoja daugiau darbo vietų.” Bet kaip sakė Smitas, kaupkite, ir pasaulis tik laimės.

Tačiau kaupti gali būti ir neįmanoma. Nes kaupiant reikia turėti daugiau įrengimų, tai reiškia, kad reikia ir daugiau samdomųjų darbininkų. O už darbą reikia mokėti atlyginimą, o pelnas iškarto nesijaučia.

Čia reikėjo kažką galvoti, čia buvo sugalvotas dar vienas didysis sistemos dėsnis: tai gyventojų skaičiaus dėsnis.

A.Smitas darbininkus traktavo kaip ir bet kurią kitą prekę – jei yra paklausa, turi būti ir darbininkų. Jei atlyginimai dideli, dirbančiųju žmonių skaičius didės, jei atlyginimai kris – mažės. “Paklausa žmonėms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, būtinai reguliuoja žmonių gamybą.”

Toks samprotavimas nėra toks naivus kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didesnis darbo užmokestis galėjo paveikti gimimų skaičių tik nežymiai, (buvo didelis vaikų mirtingumas, dėl skurdo, nepritekliaus, prasta mityba ir pan.), bet tie kurie sulaukdavo darbingo amžiaus, šis Smito dėsnis galėjo paveikti teigiamai.

Pirmasis kaupimo rezultatas būtų didesni darbininkų klasės atlyginimai, o jau sąlygotų darbininkų skaičiaus padidėjimą. Ims veikti rinkos mechanizmas. Galima sakyti, kad kaupimo procesas yra apdraustas. Jo sužadintą atlyginimų padidėjimą, kuris ėmė kelti grėsmę tolesnio kaupimo pelningumui, švelnina gyventojų skaičiaus kilimas. Gaunasi, kad kaupimas ima pats sau kelti pavojų, bet laiku tas pavojus pašalinamas. Didelio užmokesčio kliūtį pašalina gyventojų skaičiaus didėjimas, kurį ir skatina tas didelis darbo užmokestis. Žavingai atrodo šis savaiminis kliūčių kūrimo ir jų šalinimo, skatinimo ir stabdymo procesas, kuriame tas pats veiksnys, lyg jau traukiantis sistemą pražūtin, kartu nepastebimai sukuria sąlygas, būtinas jo stiprybei palaikyti.

Čia buvo sukonstruota Smito milžiniška, begalinė visuomenės grandinė. Jo vizijoje visuomenė pradeda žygį aukštyn taip pat dėsningai ir neišvengiamai, kaip vienas kitą sąlygojančių matematinių teiginių sistema.Balansuojantis rinkos mechanizmas bet kuriame pradiniame taške pirmiausia sulygina bet kurioje šakoje gaunamas darbo ir kapitalo pajamas, žiūri, kad būtų gaminama tiek paklausių prekių, kiek jų reikia, ir seka, kad prekių kainos, veikiamos konkurencijos, nepranoktų savo gamybos kaštų. Be to, visuomenė dar ir keičiasi. Nuo pradžios kaupiamas turtas, ir dėl to didėja gamybos pajėgumai bei darbo pasidalijimas. Dėl kaupimo kils darbo užmokestis, nes kapitalistai kvies darbininkus į naujus fabrikus. Kylant atlyginimams, tolesnis kaupimas taps nebepelningas. Gaudami didesnius atlyginimus darbininkai pradės geriau gyventi, vaikai augs geresnėmis sąlygomis, sumažės jų mirtingumas. Darbininkų pasiūla padidės, tad konkurencija tarp darbininkų sumažins darbo užmokestį. Kaupimas galės tęstis toliau, prasidės naujas visuomenės kilimo spiralės lankas.

Tai nėra verslo ciklas. Tai ilgai trunkantis procesas, šimtametė evoliucija. Ir ji tikra. Jei tiktai nesikišama į rinkos mechanizmą, viską sureguliuoja ankščiau susiklostę ryšiai. Didžiulis sąveikaujantis mechanizmas suderintas su visa jame esančia visuomene. Tik žmonių įgeidžiai, kad orientuotųsi gamintojai, ir turimi gamtos ištekliai lieka šitos priežasčių ir pasekmių grandinės išorėje.

Darbininkų skaičiaus didėjimas visada tempia atlyginimus žemyn link minimalaus dydžio, kad būtų pragyvenimui.Jei tik rinkos mechanizmas nebūtų trikdomas, jei jam ir didiesiems visuomenės dėsniams būtų leidžiama laisvai veikti, pažanga neabejotinai būtų akivaizdi.

Kapitalistų dalia ganėtinai sunki, kadangi turtingieji bus padauginę savo turtą iki neregėtų mastų, verslo tvarkymo darbas ir toliau bus atlyginamas, bet pelno liks labai mažai. Kapitalistai turės sunkiai ir daug dirbti, bet už tai jie gaus gerus atlyginimus, tačiau turtuolių prabangos tikrai neturės. Atrodytų keistas turto ir skurdo kratinys

Tautos turtas yra veiklos programa, o ne utopijos projektas.

Visa ekonominė filosofija kilo iš besąlygiško tikėjimo rinkos sugebėjimu pakreipti sistemą taip, kad būtų gaunama didžiausia nauda. Rinka – tas nuostabusis socialinis mechanizmas – gali pasirūpinti visomis visuomenės reikmėmis tik tuo atveju, jeigu jai niekas netrukdys veikti. Tik tada evoliucijos dėsniai galės kelti visuomenę į deramą lygį.A.Smitas nebuvo nusiteikęs nei prieš samdomuosius darbininkus, nei prieš kapitalistus, prielankus buvo nebent vartotojams. “Vienintelis visos gamybos tikslas ir prasmė yra vartojimas”, pratęsdami Smito mintį platesne kritika, nukreipta į sistemas, kurios gamintojų interesus kėlė aukščiau už paprastų vartotojų interesus.

A.Smito tyrinėjimai teoriškai pateisino užkirsti kelią pirmiesiems valdžios bandymams pagerinti skandalingas to meto gyvenimo sąlygas. Tuo džiaugėsi pramoninkai. Kuo mažiau valdžios – tuo geriau, juk visos vyriausybės yra išlaidžios, neatsakingos ir neproduktyvios. Bet Smitas nebūtinai yra nusiteikęs prieš visus vyriausybės veiksmus, skirtus bendram gerovės lygiui pakelti, nors po jo mirties gerbėjai ir norėjo šitai įrodyti. Jis pavyzdžiui, įspėja apie kvailinantį masinės gamybos poveikį: “didžiosios žmonių dalies sąmonė formuojama darbo vietose. Jei žmogus visą gyvenimą atlieka vos kelias paprastas operacijas; paprastai jis tampa toks kvailas ir nemokša, koks tik gali būti žmogiškasis padaras”. Ir pranašauja, kad eilinio darbininko žmogiškosios savybės sumenkės, “jei valdžia nepasirūpins ir neužkirs tam kelio”. Pritaria ir visuomenės švietimui, kad valstybės gyventojai nebūtų pasmerkti nieko nenutuokiančių didžiulės mašinos krumpliaračių vaidmeniui.

A.Smitas prieš yra valdžios kišimasis į rinkos mechanizmą, prieš importo apribojimus ir lengvatas eksportininkam, prieš įstatymus, saugančius pramonę nuo konkurentų, ir prieš vyriausybę, leidžiančią pinigus neproduktyviems tikslams. Reikia įsidėmėti, kad tokie vyriausybės veiksmai trukdo rinkos mechanizmui.

Didelis A.Smito sistemos priešas yra tiek pati vyriausybė, kiek bet kurio pavidalo monopolija. “To paties verslo žmonės retai susitinka tarpusavyje, – rašė Smitas, – bet jų pokalbiai baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas”. Tai galiausiai yra neišvengiama žmogaus savanaudiškumo pasekmė, ji sutrikdo tolygų rinkos funkcionavimą.

Visos tokios kliūtys turi būti pašalintos. Rinka turi pati laisvai nusistatyti natūralius kainų, darbo užmokesčio, pelno ir gamybos lygius; jei kas kištųsi į rinkos veiklą, tai tik padarytų nuostolių tikrajam šalies turtui. Tautų turtas buvo dažnai cituojamas, priešinantis humanistinio pobūdžio įstatymams. Žmogus kuris perspėjo visuomenę, kad godūs aštuonioliktojo šimtmečio pramoninkai “paprastai linkę apgaudinėti ir netgi engti žmones”, keistai ir neteisingai tapo tų pačių pramoninkų šventuoju ekonominiu patronu. A.Smitas laikomas konservatyviuoju ekonomistu, nors jis buvo daug atviriau nusistatęs prieš verslininkų motyvus negu patys liberalieji ekonomistai.

Painus iracionalusis pasaulis Smito sistemoje redukuotas iki racionalios schemos, kurioje žmogiškosios dalelės juda paprasčiausioje erdvėje tarp dviejų polių, slinkdamos prie pelno ir toldamos nuo nuostolių. Didžioji sistema veikia ne todėl, kad ją valdo žmogus, o todėl, kad savanaudiškumas ir konkurencija išrikiuoja visas dalelytes reikiama tvarka; daugiausia ką čia gali padaryti žmogus, tai padėti realizuotis šiai natūraliai socialinei traukai, pašalinti kliūtis, trukdančias laisvai veikti šiai socialinei fizikai ir liautis neprotingai bandžius gelbėtis iš tokios nelaisvės.

Didžioji evoliucijos schema neišliko, vėlesni ekonomistai žiūrėjo jau gerokai kitaip. Rinkos sistemai ėmė grasinti milžiniškos įmonės ir atskleistus kaupimo bei gyventojų skaičiaus dėsnius, praėjus penkiasdešimčiai metų, sutrikdė socialinės tėkmės. Dar Smito laikais nebuvo pažintas reiškinys, kurį galėtume pavadinti verslo ciklu.

A.Smito Tautų turtas tebestebina savo skvarbiais pastebėjimais, jog “turtingųjų žmonių daugumai didžiausias džiaugsmas iš turto yra jo demonstravimas; ir to turto, niekada negana, kol negali parodyti, jog tavo turtas turi tokių ypatybių, kokių niekieno kito turtas negali turėti”. Smitas, kaip savo laiką pralenkęs politinis veikėjas, rašė: “Jei kurios nors Britų imperijos provincijos neduoda savo dalies visos imperijos naudai, tai tikrai laikas Didžiajai Britanijai atsisakyti išlaidų toms provincijoms ginti karo metu, bet kuriai civilinei ar karinei žinybai palaikyti jose palaikyti taikos metais, ir reikia stengtis pritaikyti savo ateities perspektyvas ir projektus prie realių aplinkybių.

A.Smitas mirė 1790 metais; jam buvo šešiasdešimt septyneri. Nors jo mirtis susilaukė ne itin didelio dėmesio, bet kuklus antkapis skelbia, kad čia guli Adamas Smitas, Tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą.

A.Smitas visuomene laikė didelę šeima, o D.Ricardo ją suvokė kaip iš vidaus susiskaidžiusią stovyklą; Praėjus keturiasdešimčiai metų po Tautų turto pasirodymo, Anglija jau buvo skilusi į dvi priešiškas frakcijas; kylančius pramoninkus, užsiėmusius savo fabrikais ir susirūpinusius socialiniu prestižu bei teise būti atstovaujamiems parlamente, ir didžiuosius žemvaldžius, turtingą, galingą ir įsitvirtinusią aristokratiją, kuri žvelgė į įžūlių naujųjų turtuolių brovimąsi ir piktinosi.

Žemvaldžiai pyko ant kapitalistų ne dėl to, kad šie “darė pinigus”, pasipiktinimą kėlė atkaklus pramoninkų tvirtinimas, esą maisto kainos per didelės. Nes netrukus po Smito Anglija, lig tol ilgai eksportavusi javus, buvo priversta pirkti grūdų iš užsienio. Kylant kainoms, didėjo ir žemės ūkio pelnas. Kapitalistai geidė pigių grūdų, nes nuo maisto kainų labai priklausė atlyginimai, kuriuos jie turėjo mokėti darbininkams.

D.Ricardo pačiame krizės laikotarpio viduryje, į ekonomikos problemas žiūrėjo kitaip ir daug pesimistiškiau negu A.Smitas. Smitas pasaulyje matė didelę santarvę; o Ricardo regėjo aštrų konfliktą. Tautų turto autoriui buvo pakankamai argumentų tikėti, kad mielaširdingoji Apvaizda kiekvieną apdovanos jam derama dalimi.

4. Literatūros sąrašas

1. A. Anikinas “Mokslo jaunystė” 1988m.

2. R. Heilbroner “Didieji ekonomistai” 1995m.

3. Z. Lydeka “Ekonominių teorijų istorija” 2002m.

5. Turinys

1.Trumpa A.Smito biografija.........................1

2.Klasikinė ekonominė mokykla iki A. Smito ...............2

3. A.Smito ir klasikinė ekonomikos mokykla................4

4. Literatūros sąrašas............................12

Leave a Comment