Lietuvos teisės derinimas su ES teise

1571 0

Kauno kolegija

Ekonomikos ir teisės fakultetas

Teisės katedra

Lietuvos TEISĖS DERINIMAS SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE

Savarankiškas darbas

Atliko: gr. studentas

Dėstytojas:

Įvertinta:

Kaunas, 2003

Turinys

Įvadas 3

1.PAGRINDINIAI NACIONALINĖS TEISĖS AKTŲ

DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE PRINCIPAI 4

2.Lietuvos teisės aktų derinimo

su europos sąjungos teise tikslai 6

3.Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo Lietuvoje problemos 10

4.Narystės Europos Sąjungoje teisinių pagrindų sudarymas 11

Įšvados 13

Literatūra 14

Įvadas

Europos Sąjunga pritraukia vis dagiau narių, nes joje galioja šie principai :

-ekonominio pagrindo principas, didinantis abipusę priklausomybę ir solidarumą;

-įstatymo viršenybės principas, apibudinamas privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Europos Teismas;

-demokratiškų sprendimų prriėmimų principas, kurį apibudina kompromisai konsensas.

Būtent šis pragmatiškumo ir principų derinys leidžia Sąjungai įveikti dideles krizes ir kliūtis, išlaikyti identitetą,susitelkimą siekiant užsibrėžtų tikslų.

Dabar rengimo Eropos Sąjugos narystei strategija yra prioritetin. Europos Komisija laikosi tokios nuostatos, kad ši strategija – rūpėstingai parengtas veiksmų planas, užtikrinantis sėkmingą integraciją – yra gyvybiškai tinkamam asocijuotų šalių pasirengimui stoti į Europos Sąjungą.

Lietuvos teisės derinimas su Europos Sąjungos teise yra nepaprastai svarbus politikos elementas, Lietuvai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare. Teisės derinimas rodo, kad Europos integracija, anksčiau buvusi užsienio poolitikos reikalu, tampa vidaus politikos uždaviniu. Būtent dėl reikšmingų visuomeninių santykių teisinio reglamentavimo pokyčių jau šiandien integracijos į Europos Sąjungą procesas veikia kasdieninį Lietuvos žmonių gyvenimą.

1.PAGRINDINIAI NACIONALINĖS TEISĖS AKTŲ DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS TEISE PRINCIPAI

Prieš imantis nacionalinės teisės derinimo su Europos Są

ąjungos (ES) teise darbų, ypač svarbu nustatyti, kuriai sričiai priklauso ES teisės aktas, kurio nuostatas planuojama perkelti į nacionalinę teisę. Būtina aiškiai api-brėžti santykių, kuriuos reglamentuoja konkretus ES teisės aktas, ratą, nes nuo konkrečios srities priklausys ir reikalaujamas valstybių narių teisės sistemų sudermamumo lygis.

Yra daug sudėtingiau ir tenka labiau analizuoti, kai konkretus ES teisės aktas priimtas vadovaujantis keliais teisiniais pagrindais, t. y. reglamentuoja santykius, kurie priskiriami skirtingoms ES vykdomoms politikoms.

Taip pat labai svarbu išsiaiškinti, kuriais atskirais bendraisiais teisės principais paremta visa nagrinėjamų santykių sritis ir konkretus ES teisės aktas, ir jais vadovautis rengiant nacionalinės teisės aktus.

Būtina pažymėti, kad, atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių sritį, ES teisės poveikis nacionalinės teisės sistemai gali būti skirtingas ir pasireikšti kaip umfikavimas, harmonizavimas arba koordinavimas.

Unifikavimas reiškia, kad ES teeisės aktai visiškai pakeičia atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus. Tokio suderinamumo lygio paprastai reikalaujama tose srityse, kurios aiškiai priskiriamos išimtinei Bendrijų kompetencij ai, pvz., bendra žemės ūkio ar konkurencij os politika.

Harmonizavimas – tai toks ES teisinių priemonių pagalba siekiamas suderinamumo lygis, kai Europos Sąjungoje sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriomis remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygiu.Atsižvelgiant į atskirose srityse siekiamus tikslus, harmomzavimo lygis gali būti skirtingas: pradedant nuo visiško harmonizavimo, kai nustatomos detalios bendros taisyklės, pvz., užtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą, ik

ki minimalaus – aplinkos apsaugos, darbuotojų apsaugos srityse, kai nustatomi tam tikri minimalūs standartai.

Koordinavimas reiškia tokį ES teisės poveikį, kai, nesiekiant suvienodinti nacionalinės teisės turinio, reikalaujama, kad reglamentavimas nacionaliniu lygiu užtikrintų arba netrukdytų įgyvendinti tam tikrą bendrątiksląatskiroje srityje. Pvz., socialinės apsaugos srityje valstybių narių teisės aktai yra koordinuojami tiek, kiek tai būtina norint įgyvendinti dirbančiųjų laisvojudėjimo teisę.

Rengiant nacionalinės teisės aktą, visada būtina rasti vadinamąjį įstatyminį pagrindą – be jo neišvengiama teisinė kolizija, dažnai sukelianti nepageidautinas teisines pasekmes. Todėl reikia priimti naują įstatymą ar pakeisti, papildyti galiojantį įstatymą, kuriuo galėtų remtis visi vėlesni įstatymų lydimieji teisės aktai. Įstatymas turėtų numatyti ir atitinkamas Vyriausybės ar žemesnių valdymo institucijų, kurios vėliau teisėtai leistų kitus teisės aktus, teises. Šiuo atveju būtų naudinga vadovautis bendromis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis dėl teisės aktų rengimo tvarkos.

Jeigu rengiamas žemesnės teisinės galios teisės aktas, reikia nustatyti, ar jis remiasi įstatymu ar vyriausybės nutarimu ir ar juos atitinka. Jeigu iškyla prieštaravimų, reikia atlikti tam tikrus pakeitimus.

Siekiant anksčiau išdėstytų tikslų ir su ES teise derinant ypač tokias sritis, kurios yra nežymiai suderintos arba visiškai naujos nacionalinėje teisėje, itin daug dėmesio turėtų būti skiriama aiškinamajam raštui. Teisės aktą lydinčiame aiškinamajame rašte turi būti aiškiai nurodoma, kuriai direktyvai ar kitam ES teisės aktui įg

gyvendinti ar suderinti yra skiriamas nacionalinės teisės aktas. Jame turėtų būti apibūdinta ir nacionalinės teisės sistema nurodant, kurioje šios sistemos grandyje atsidurs rengiamas nacionalinės teisės aktas. Taip pat būtina nurodyti, kurių tam tikro ES teisės akto nuostatų nereikia perkelti į nacionalinę teisę (nes jos jau yra perkeltos ir pakankami veiksmingai sureguliuotos) ir kurias nuostatas ir kuriais teisės aktais reikės dar perkelti (ateities vizija).

Tačiau dažnai reglamentai reikalauja, kad valstybės narės priimtų vadinamuosius papildančius (pagalbinius) nacionalinės teisės aktus. Jų paskirtis gali būti įvairi. Dažniausiai ji siejasi su atitinkamais reikalavimais, išdėstytais pačiame reglamente, taip pat ir su EB sutartyje numatytais solidarumo ir lojalumo principais.

Pagal Europos sutarties 69 straipsnį Lietuva pripažino, kad Lietuvos įstatymų suderinimas su Europos Bendrijos teise yra svarbi ekonominės integracijos į Bendriją sąlyga, ir įsipareigojo stengtis užtikrinti,kad jos nacionaliniai įstatymai būtų laipsniškai suderinti su Bendrijos teisės aktais. Tai, kad teisės suderinimo lygiui bus teikiama didelė reikšmė, vertinant asocijuotų valstybių pasirengimą tapti Europos Sajungos narėmis, matyti iš svarbių programinių Europos Sąjungos dokumentų.

2.Lietuvos teisės aktų derinimo su europos sąjungos teise tikslai

Pagrindinis teisės derinimo tikslas – per palyginti trumpą laiką pertvarkyti nacionalinę teisinę sistemą taip, kad Lietuva galėtų stoti į Europos Sąjungą, turėdama teisinę bazę, tvirtai pagrįstą Europos Bendrijų teisiniu paveldu, žinomu kaip acquis communautaire (Europos Sajungos teisė ir pr

raktika), ir institucijas, pasirengusiais ją įgyvendinti. Būtina pažymėti, kad šis paveldas nėra svetimas ir neįprastas Lietuvos teisei, nes tai vakarietiškos Europos civilizacijos, kuriai savo istorija ir kultūra natūraliai priklauso Lietuva, produktas. Lietuvos teisinės sistemos reformos metmenyse numatyta, kad Lietuvos teisė kuriama laikantis europietiškos tradicijos, istorinės Lietuvos patirties, dabartinių teisės standartų, derinant skirtingus teisinio reguliavimo metodus.

Lietuva siekį tapti Europos Sajungos nare išreiškė pasirašydama 1995 m. birželio 12 d. Europos sutartį, steigiančią asociaciją tarp Europos Bendrijų (toliau-Europos Bendrija) bei jų šalių narių iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos iš kitos pusės. Tai buvo patvirtinta tų pačių metų pabaigoje oficialia Lietuvos paraiška dėl stojimo į Europos Sąjungą. Šia sutartį ratifikavus ir jai įsigaliojus, teisės derinimas su europietiškais standartais tapo ne tik bendra teisinės reformos vykdymo kryptimi, bet ir Lietuvos Respublikos tarptautiniu įsipareigojimu Europos Sąjungai bei jos valstybėms narėms.

Lietuva, savo teisę derindama su Europos Sąjungos teise, kartu siekia įveikti atsilikimą.

Lietuvai, siekiančiai įtvirtinti rinkos ekonomiką ir tapti lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, jau sukurtų ir praktiškai patikrintų sprendimų perėmimas neabejotinai palengvins šį uždavinį. Tai patvirtina valstybių, kurios nėra Europos Sąjungos narės, (pavyzdžiui, Šveicarijos, Norvegijos) patirtis – ekonomikos srityje savo teisės sistemą jos grindžia tais pačiais principais ir nuostatomis, kurios veikia Europos Sajungoje.

Derinant nacionalinę teisę su ES antrine teise, nereikėtų vadovautis nuostata, kad nuo įstojimo į ES momento antrinės teisės aktai taps savaime galiojantys, o iki to momento šių teisės aktų reglamentuojamas sritis galime reglamentuoti kaip tik norime. Plėtojant ir kuriant nacionalinės teisės sistemą, kurią sudaro teisės atskiros šakos, privalu atsižvelgti į ES institucijų priimtus teisės aktus.

ES teisės pagrindiniai teisės aktai yra: direktyvos, sprendimai, rekomendacijos.

Direktyvos

Paprastai išskiriami trys pagrmdimai direktyvos normų įgyvendinimo metodai: perteikimas – kai nacionalinės teisės aktai perrašomi taip, kadjie perteiktų iš direktyvos kylančių įsipareigojimų esmę; perkėlimas – kai pats direktyvos tekstas (tapačios direktyvai nuostatos) yra įtraukiamas į nacionalinės teisės aktus; ir nuoroda – kai nacionaliniame teisės akte daroma nuoroda į direktyvos turinį.

Smulkiau nagrmėjant šiuos būdus, paminėtmi šie pagrindiniaijų požymiai.

Perteikimas – reiškia, kad direktyvos gali būti įgyvendintos panaudo-jant tą patį metodą kaip ir įgyvendinant bet kokią tarptautinę sutartį – išleidžiant atitinkamą teisės aktą ar padarant atitinkamus pakeitimusjau galiojančiuose teisės aktuose, kad būtų įvykdyti prisiimti įsipareigojimai.

Šis metodas yra naudingas tuomet, kai direktyvos palieka nemažai laisvės valstybei narei, t. y. kai direktyva pagal siekiamą teisės suderinamumo lygį priskiriama minimalaus harmonizavimo kategorijai. Visais atvejais turi būti pasiekti direktyvoje numatyti tikslai, todėl kiek įmanoma reikia išlaikyti vienodątermmologiją, ypač kai perteikiamos direktyvos nuostatos, galinčios veikti tiesiogiai. Pakeitus direktyvą, tokiu pačiu metodu turi būti pakeistas ir nacionalinės teisės aktas.

Perkėlimas – tiesioginis direktyvos teksto įtraukimas į nacionalinės teisės aktą. Šis metodas naudojamas tais atvejais, kai direktyva yra labai detali, apima tam tikrus techninius sprendimus, o valstybei narei palikta nedaug laisvės ją įgyvendinti nacionalinėmis priemonėmis. Tačiau, kai direktyvoje yra altematyvios nuostatos ar kitos nuostatos, kurios priklauso nuo valstybės narės valios, šis metodas netinka, ir tada reikia galvoti apie dalinį direktyvos normų perkėlimą. Pakeitus tokią direktyvą, keičiama atitinkama nacionalinės teisės akto dalis.

Nuorodų darymas – rečiausiai taikomas metodas, kurįtikslinga naudoti tik tuomet, kai direktyvos yra techninio pobūdžio irjų nuostatų perkėlimas reikalauja ypatingo tikslumo. Tada direktyvos nuostatas galima pridėti kaip priedąprie nacionalinės teisės akto. Kitais atvejaisJeigu galima pasirinkti vieną iš anksčiau nurodytų metodų, tai daryti nerekomenduojama, kadangi direktyvos yra skirtos valstybėms narėms, kadjosjas įgyvendintų nacionalinėmis priemonėmis.

Komisija, būdama Sutarties sergėtoja, prižiūri irkontroliuoja, kaip valstybės narės inkorporuoja direktyvas. Todėl yra reikalaujama, kad valstybės narės Komisįjai detaliai nurodytų, kokiųjos ėmėsi priemonių. Lietuvos Respublika apie direktyvų įgyvendinimąinformuoja dažniausiai pateikdama įvairias ataskaitas ES institucijoms.

Sprendimai

Sprendimas yra privalomas subjektui, kuriam jis skirtas. Jeigu jis skirtas valstybei narei Ji privalo priimti atitinkamus teisės aktus (dažniausiai administracimo pobūdžio), kad sprendimą įgyvendintų. Jeigu sprendimas skirtas privačiam asmeniui, valstybės pareiga yra užtikrinti, kad šis subjektas įgyvendintų sprendimą, ar sudaryti sąlygas, kadjis galėtų pasinaudoti tuo sprendimu suteikiamomis teisėmis. Jeigu pati ES teisė nenustato sprendimo įgyvendmimą užtikrinančių priemonių, tai turėtų padaryti valstybė.

Rekomendacijos

Dažnai rekomendacijos atspindi tam tikras ES teisės plėtojimo tenden-cijas arba pateikia iškylančių problemų sprendimų būdus. Tai nėra privalomas ES teisės aktas, tačiau reikia atsiminti, kad jeigu valstybė ėmėsi įgyvendinti rekomendaciją – tą ji turi padaryti tinkamai. Europos Sąjungoje vyrauja požiūris, kad nacionalinės teisės aktai, skirti rekomendacijoms įgyvendinti, yra aiškinami pagal tokių rekomendacijų prasmę ir tikslus.

Pirma, teisės aktuose dažnai įtvirtinamos ne tik ES savitos teisės nuostatos, tačiau ir 15 valstybių narių suderintos ir laipsniškos integracijos metu susiformavusios normos, kurios galėtų būti pavyzdžiu kuriamoms atitinkamoms Lietuvos teisės sritims. Antra, dabar perkeldami teisės aktų nuostatas į nacionalinę teisę ne tik galėtume perimti ES patirtį, bet ir tolygiai parengti Lietuvos Respublikos teisę bei jos subjektus narystės Europos Sąjungoje reikalavimams. Tokiu atveju, Lietuvai tapus ES nare, pasikeistų tik teisės šaltiniai (teisės aktų rūšis), tačiau normos, kuriomis vadovaujantisjau buvo reglamentuoti santykiai, išliktų. Tai padėtų išvengti staigių nacionalinės teisės sistemos pertvarkymų, kurie greičiausiai turėtų ir neigiamų pasekmių besikeičiančių teisinių santykių subjektams.

Įgyvendinant ES teisės reikalavimus nacionalinėje teisėje, reikia atsižvelgti į bendruosius teisės principus, kurie pripažįstami Europos Sąjungoje kaip teisės šaltinis. Bendrųjų teisės principų taikymą galima analizuoti dviem aspektais. Pirmas susijęs su principais, taikomais visai ES teisės sistemai (apie tai jau kalbėjome anksčiau). Vieni iš jų – solidarumo ir lojalumo principai. Lietuvai jie jau yra aktualūs įgyvendinant Europos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šiuos principus reikėtų aiškinti taip: jeigu Lietuvos Respublika prisiėmė tam tikms įsipareigojimus ES irjos valstybių narių atžvilgiu, ji privalo juos tinkamai vykdyti. Neturėtų būti siekiama naudos įsipareigojimų pažeidimo sąskaita. Visos išimtys yra leidžiamos tik pagal šioje sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką.

Paminėtina, kad lojalumo principas užtikrina ne tik sutartinių įsipareigojimų ES irjos valstybėms narėms laikymąsi, bet ir užtikrina, kad bus įgyvendinti įsipareigojimai suteikti teises, kurias ši sutartis garantavo privatiems subjektams.

Antras aspektas – užtikrinti atskirus bendruosius principus priimant nacionalinės teisės aktus. Šiųprincipų įgyvendinimas srityse, nepriskirtose ES teisės kompetencijai, būtų pozityvus reiškinys, visais atvejais užtikrinantis žmogaus teisių apsaugą bei vadinamąją ,,gerą įstatymų leidimo praktiką“. Be abejo, nereikėtų atskirai kartoti, kad tokie bendrieji teisės principai, kaip lygybė (diskriminacijos draudimas), teisinis tikrumas, proporcingumas, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, yra neatsiejamas demokratinės ir teisinės valstybės – valstybės, kuri galėtų pretenduoti į narystę ES (ES sutarties 6 ir 49 straipsniai) – požymis.

Rengiant nacionalinės teisės aktus, kurie skirti įgyvendinti ES teisės aktų reikalavimus, paprastai daromos nuorodos tiek į juos, tiek ir į ES institucijas, priėmusias šiuos aktus.Ypač dažnai tai daroma rengiant įvairias programas, kurios apima priemones, susijusias su ES teisės aktųnuostatų įgyvendinimu. Nors Lietuvos Respublikos teisės aktai tai daryti nedraudžia, tačiau po truputį plintanti praktika yra nevienoda ir nepastovi. Todėl toliau pateiksime praktinių patarimų, kaip užpildyti šiąteisinę spragą ir išvengti pasitaikančių skirtumų.

Svarbu žinoti, kad nuo 1990 m. lapkričio mėn. ES direktyvose yra nustatomas reikalavimas: valstybės narės priemonėse, priimtose įgyvendinant direktyvų nuostatas, turi būti nuoroda į atitinkamą direktyvą arba tokią priemonę jos oficialaus paskelbimo metu turi lydėti tokia nuoroda į direktyvą. Tačiau metodą, kaip daryti nuorodą į direktyvą, turi nustatyti pati valstybė narė.

Tinkamas prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra esminė sąlyga gauti finansinę paramą iš Europos Sąjungos. Tuo tarpu praktika rodo, kad pradinio planavimo trūkumai, sudėtingos teisės aktų derinimo proceduros ir ilgi svarstymai Seime dažnai priverčia atidėti numatytų priemonių įvykdymo terminus.

Lietuvos teisę derinant su Europos Sąjungos, svarbu išskirti sritis, kuriose Europos Sajungos teisės perėmimas yra ypač reikšmingas Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai. Tačiau nustatydama prioritetus, Lietuva turi atsižvelgti ir į bendrus Europos Sąjungos raidos poreikius. Europos sutarties 70 straipsnyje šalių susitarimu buvo nustatytos penkios derintinos sritys, kuriose reikalinga ypač sparti pažanga: vidaus rinka, konkurencija, darbuotojų apsauga, aplinkosauga ir vartotojų apsauga. Priėmus Stojimo partnerystės programas, nors jos Lietuvai formaliai ir nesukuria tarptautinių teisinių įsipareigojimų, teisės derinimo prioritetus nustato Europos Komisija. Lietuva šioje srityje teikia tik savo pastabas ir pasiūlymus.

Remiantis Stojimo partnerystės programomis, Europos Sąjungos teisės reikalavimai pirmiausia įgyvendinami šiose srityse: e

. . .

Konstitucijos suderinimas

Lietuvos Konstitucijoje nėra draudimo šaliai stoti į tarptautines organizacijas ir vykdyti prisiimtus su naryste susijusius įsipareigojimus. Tačiau šiuo metu Konstitucijos galiojančios normos neduoda atsakymo į du klausimus:

1) kokiu pagrindu Lietuva galėtų perduoti Europos Sąjungos institucijoms savo valstybinių institucijų kompetencijos dalį;

2) kokiu pagrindu Europos Sąjungos institucijų priimti aktai (antrinės teisės normos) turėtų viršenybę Lietuvos įstatymų ir kitų teisės normų atžvilgiu.

Šiuos klausimus nagrinėjo ir pasiūlymus dėl Lietuvos Konstitucijos papildymo pateikė 1998 m. Seimo sudaryta darbo grupė. Ji parengė Konstitucijos 136 ir 138 straipsnių pataisų projektą, kuris apima bendras normas, užpildančias Lietuvos narystės Europos Sąjungoje teisinio pagrindo spragas. Tai normos, susijusios su tam tikros Lietuvos valstybinių institucijų kompetencijos dalies perleidimu tose srityse, kurias apibrėžia Europos Sąjungos steigimo ir veiklos su-tartys, su Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų viršenybe ir tiesioginiu veikimu bei santykiais tarp Seimo ir Vyriau-sybės Europos Sąjungos teisės aktų leidybos procese.

Siekiant Lietuvos Konstitucijos suderinamumo su naryste Europos Sąjungoje, reikės ir kitų, specialių, konstitucinių pataisų. Pavyzdžiui, Konstitucrjos 119 straipsnis numato tik Lietuvos Respublikos piliečių teisę dalyvauti vietos rinkimuose, tuo tarpu pagal Europos Bendrijos sutarties 19 straipsnį tokia teisė turi būti suteikta kiekvienam Europos Sajungos piliečiui. Konstitucijos 47 straipsnyje dar likę užsieniečių teisės į žemės nuosavybę apribojimai prieštarauja Europos Sajungos piliečių įsikūrimo teisei pagal Europos Bendrijos sutarties 43 ir 44 straipsnius. Todėl svarstoma ir kompleksinės konstitucinės reformos, apimančios bendras ir specialias nuostatas, galimybė.

Europos Sąjungos teisės perėmimas ir įgyvendinimas nereiškia, kad Lietuvai teks atsisakyti nacionalinės teisės savitumo. Europos teisinės integracijos procese siekiama ne valstybių narių teisinių sistemų suvienodinimo, o jų suderinimo arba suartinimo, taip sudarant sąlygas įgyvendinti Europos Sajungos sutartyse numatytus tikslus. Pažodžiui perkeltos Europos Sąjungos teisės normos, nepritampančios prie kitos nacionalinės teisės dalies ir nepalaikomos konkrečioje valstybėje susiklosčiusių teisės įgyvendinimo mechanizmų, gali būti ne tik neveiksmin-gos, bet ir trukdyti įgyvendinti jomis siekiamus tikslus.

Europos Sąjungos teisės viršenybė nėra absoliuti, nes pati Europos Sąjungos teisė turi atitikti demokratijos reikalavimus, ne-pažeisti žmogaus teisių, valstybių narių konstitucinių tradici-jų.Amsterdamo sutartis pabrėžė dar vieno – subsidiarumo principo svarbą.

Išvados

Remiantis dvišaliuose susitikimuose pateikta informacija, taip pat Europos komiteto atliktu teisės derinimo planų vykdymo apibendrinimu, galima teigti, kad teisės derinimo srityje nuveiktas didelis ir reikšmingas darbas. Jau šiandien kai kuriuose sektoriuose į nacionalinę teisę yra perkelta dauguma juos reglamentuojančių Europos Sajungos teisės aktų. Finansinės apskaitos ir audito, įmonių teisės, intelektualinės nuosavybės apsaugos, energetikos, turizmo reguliavimo sektoriuose, statistikos, duomenų apsaugos, aplinkosaugos, konkurencijos, viešųjų pirkimų, muitų srityje.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šie rezultatai apibūdina tik kiekybinę pasiekto teisės aktų suderinamumo pusę. Realią pažangą teisės derinimo srityje galima įvertinti tik išanalizavus ir kitus rodiklius: suderintų teisės aktų kokybę, efektyvuma, taikymo galimybes.

Todėl Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir prisidedant prie jos teisės kūrimo, teisės derinimo procesas, kuris šiuo metu iš esmės reiškiasi kaip vienpusis Europos Sąjungos teisės poveikis Lietuvos teisei, ateityje turėtų tapti glaudžia dviejų teisės sistemų tarpusavio sąveika.

Literatūra

Valstybės žinios.

M. Anciuvienė. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. 1999.

www.euro.lt

Join the Conversation

×
×