Džiaugsmas, kančia ir laimė Antikos žmonių pasaulėžiūroje
Tikriausiai jau nuo tu laikų ,kai žmogus pirmą kartą iškėlė sau klausimą kaip įkurti ugnį, jis susimąstė ir apie tai ,kodėl jo gentainiui tai pavyko geriau. Gaila, bet fosilijos deja neparodo kas vis dėlto paversdavo akmens amžiaus žmogų laimingu. Gerai taip kaip yra. Pakanka didelio mamuto, urvo ir ugnies. Tačiau antikos žmogui, to nebuvo gana. Atrodo, kad bėgant laikui didėjo ir poreikių kiekis. O ypač atsakymų į tokius klausimus kaip likimas.Apie laimę antikoje sunku kalbėti kai nežinai ką laimingu žmogumi laikė romėnai ir graikai. Visų pirma, kad galėtum vadintis laimingu žmogumi turėjai būti gražus ir geros sveikatos, turėti materialinę gerovę, valdžią ,autoritetą ir šlovę. Įdomu ir tai, kad demokratiškieji graikai ypatinga laime laikė valdyti kaip tironui. Tik poetas Alkmanas apie laimę atsiliepė kiek kukliau. Jis teigia, kad laimingas yra tas kuris dieną pragyvena be ašarų. Taigi laimė ir nelaimė žengia koja kojon. Kaip ir laiko ratas apsisuka. Antikoje jaunas žmogus laikomas laimingu, tačiau nevalia pamiršti, kad laikui bėgant pasensi. Iš kur kilo laimė, labai troško paaiškinti antikos filosofai. Išsiskyrė dvi nuomonės. Vieni teigė, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, kiti –kad viską iš anksto nulemia dievai. Pastaroji nuomonė buvo paplitusi daug seniau ir buvo populiari tarp paprastų antikos žmonių ,kurie neturėjo nieko bendra su filosofais ar mąstytojais. Eudaimonia –graikų laimės sąvoka ji nusako bendrą žmogaus būseną, kai Dievas jo atžvilgiu geranoriškai nusiteikęs. Lotynų kalba šis terminas reiškia beata vita (laimingas gyvenimas).Vien noro ir pastangų maža, kad patirtum sėkmę.Tai sprendžia dievas ir likimas, mano Solonas.Kitaip šneka Homeras. Jis sako, kad žmonės yra patys pajėgūs išvengti nelaimės ir kančios. Tai įrodo ir Odisėjo atvejis, kai šis nužudęs kiklopą užsitraukia Poseidono nemalonę. Graikai turi sąvoką hybris šia sąvoka įvardijamas ribų, kurias nubrėžia dievai peržengimas.Antikos požiūriu, hybris pasėkmė yra dievų kerštas.Kas į ją įsivelia to veiksmai neracionalūs ir neprotingi. Taigi laimė pradedama tapatinti su sielos faktoriais, o ne su gerove. Protingais veiksmais galima daryti įtaką daiktams, laimei ir nelaimei. Vyrauja nuomonė, kad laimės pagrindas yra dvasinė žmogaus laikysena. Reikalavimas- dorybingas gyvenimas,iš jo, nepaliaujamai turi plaukti linksmumas ir vidinis džiaugsmas. Tai turi užtikrinti tą sielos ramybę, kuri vienietelė gali būti pavadinta protingu gyvenimo tikslu.
Nepaisant šių dviejų požiūrių skirtingumo, senovės antikos žmonės “mėgo” džiaugsmą. Kam tada buvo rengiamos olimpinės žaidynės,statomi amfitetrai? Džiaugsmas ir laimė antikiniam žmogui ,kaip bėje ir dabartiniam, buvo visa ko siekis –gyvenimo tikslas.