įsisteigimo teisė

Kauno kolegija
Ekonomikos ir teisės fakultetas
Teisės katedra

ĮSISTEIGIMO TEISĖ EUROPOS SĄJUNGOJE IR LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Savarankiškas darbas

Atliko: gr. studentas

Dėstytojas:

Įvertinta:

Kaunas, 2003

Turinys

Įvadas 3

1.ĮSISTEIGIMO TEISĖ IR EUROPOS SĄJUNGOS SUTARTYSE 4

2. ĮSISTEIGIMO TEISĖ PAGAL EUROPOS SUTARTĮ SU LIETUVA 4

3. ĮSISTEIGIMO TEISĖ PAGAL EUROPOS SUTARTIS 5

4. Lietuvos teisės nuostatų derinimas
su Europos Sąjungos teise įsisteigimo teisės srityje 7

4.1. Fizinių asmenų įsisteigimo teisė 7

4.2. Juridinių asmenų įsisteigimo laisvė Lietuvoje 9

Įšvados 12

Literatūra 13
ĮVADAS

Referatas skirtas įsisteigimo teisės pagal EB sutarties 43 (buv. 52) straipsnio nuostatas įgyvendinimo Lietuvos teisės aktuose problemoms. Įsisteigimo teisė sudaro Europos vidaus rinkos pamatinį pagrindą. Ši teisė yra labai svarbi ne tik Europos Bendrijų valstybėms naarėms, bet ir Europos Sąjungos asocijuotoms valstybėms. Tai rodo faktas, kad įsisteigimo teisę įtvirtinančios nuostatos yra visose Europos (asociacijos) sutartyse, kurios nustato Europos Bendrijų ir asocijuotųjų šalių tarpusavio santykių pagrindus. Taip pat ir Europos sutarties su Lietuva IV skyriaus II skirsnis yra skirtas steigimuisi. Tačiau Lietuvos Derybinėje pozicijoje beveik visiškai nenagrinėjami Europos Bendrijų valstybių narių subjektų įsisteigimo Lietuvoje klausimai, todėl logiškai kyla klausimas, ar Lietuvos teisės aktai, susiję su užsienio subjektų įsisteigimu, yra nepriekaištingai suderinti su Europos Bendrijų įsisteigimo srities teeisės aktais, ar paprasčiausiai Lietuvoje įsisteigimo teisei skiriamas per mažas dėmesys.
Pasirengimas narystei ES yra pagrindinis Lietuvos vidaus reformų komponentas. Narystė Europos Sąjungoje lemtų Lietuvos ekonomikos ir visuomenės modernizaciją, būtų visaverčio dalyvavimo tarptautiniame gyvenime prielaida. Reikia pripažinti, kad Europos integracijos veiksniai vi

is labiau lemia Lietuvos ūkio ir visuomenės gyvenimą.
Nicoje Europos Sąjungos valstybės suteikė svarbų politinį postūmį, sutardamos dėl ES institucijų reformų ir išreikšdamos viltį, kad pirmosios naujos ES narės suspės į Europos Parlamento rinkimus 2004 m. pavasarį. ES plėtros strategijoje numatyta, kad derybos su labiausiai pasirengusiomis šalimis gali baigtis 2002 metais. Vadinasi, naujas Europos Sąjungos plėtimasis yra galimas 2003 m. pabaigoje -2004 m. pradžioje.
1.Įsisteigimo teisė ir Europos Sąjungos sutartyse

Įsisteigimo teisė priskiriama prie pagrindinių laisvių pagal Europos Bendrijos sutartį. Iš EB sutarties 43 (buv. 52) straipsnio aišku, kad įsisteigimo teisė reiškia savarankiškos veiklos pradėjimų ir vykdymų. Europos Bendrijų valstybių narių piliečiai gali įsikurti ir vykdyti savo profesinę veiklą kiekvienoje valstybėje narėje. Tokia pati teisė laiduojama bendrovėms pagal EB sutarties 48 straipsnį. Siekiant užtikrinti bendrovių veiklą, EB sutarties 43 straipsnio nuostatos taip paat apimavadovavimą bendrovėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra teisiškai savarankiškos bendrovės, ar tik teisiškai nesavarankiškos bendrovių dalys (bendrovių padaliniai). Europos Teisingumo Teismo (ETT) nuomone, įsisteigimo sąvoka pagal EB sutarties 43 straipsnį apima faktinį ekonominės veiklos atlikimų, įsikūrus kitoje valstybėje narėje neribotam laikui.
Kadangi įsisteigimo teisė sudaro Europos vidaus rinkos pamatinį pagrindą, jos įgyvendinimas turi didžiulę reikšmę Vidurio ir Rytų Europos šalims integruojantis į Europos Sąjungą. Todėl įsisteigimo teisę įtvirtinančių nuostatųyravisose Europos (asociacijos) sutartyse, kurios nustato Europos Bendrijų ir asocijuotųjų šalių tarpusavio san-tykių pagrindus.
2. Įsisteigimo te

eisė pagal Europos sutartį su Lietuva
Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, buvo pasirašyta 1995 m. birželio 12 d. ir įsigaliojo 1998 m. vasario 1 dieną. Šios sutarties preambulėje pripažintas galutinis Lietuvos tikslas tapti Europos Sąjungos nare ir įtvirtintas šalių siekis sukurti naują palankesnę aplinką tarpusavio ekonominiams santykiams. Ši sutartis ir iš jos išplaukiantys abiejų sutartį pasirašiusių šalių įsipareigojimai yra labai svarbūs Europos Sąjungos teisės požiūriu, nes vadinamosios Europos sutartys sudaro Europos Sąjungos teisės dalį.
Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, Europos sutartis taip pat laikytina sudedamąja nacionalinės teisės dalimi, ojos nuostatos dėl nacionalinės teisės subjektų teisių ir pareigų turi būti tiesiogiai taikomos. Be to, šiuo požiūriu labai svarbi 1999 m. birželio 22 d. Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio antrosios dalies nuostata: įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Todėl Lietuvos nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms prieštaraujant Europos sutarciai, viršenybę turi Europos sutarties nuostatos.
Europos sutarties su Lietuva IV skyriaus II skirsnis yra skirtas steigimuisi: 44 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas Li
ietuvos įsipareigojimas nuo Europos Sutarties įsigaliojimo momento palengvinti Bendrijos bendrovėms ir piliečiams sąlygas steigtijų veiklą savo teritorijoje, taip pat Lietuvoje įsteigtų Bendrijos bendrovių padalinių ir filialų veiklai suteikiamas ne mažiau palankus statusas, negu tas, kuris taikomas jos pačios bendrovėms arba kiekvienos trečiosios šalies bendrovės filialams ir padaliniams Lietuvoje.
Be to, Europos sutarties 69 straipsnyje (įstatymų suderinimas) nustatyta, kad svarbi Lietuvos ekonominio integravimosi į Bendriją sąlyga yra dabartinių ir būsimų Lietuvos įstatymų suderinimas su Bendrijos teisės aktais, taip pat įtvirtintas Lietuvos įsipareigojimas užtikrinti, kad jos įstatymų bazė būtų palaipsniui suderinta su Bendrijos teisės aktais. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje Europos Sąjungos teisės nuostatos yra reikšmingos ne tik rengiant ir priimant teisės aktų projektus, bet ir teismų praktikoje. Neabejotinai aptariamas nacionalinės teisės dermimas su ES teise bei nacionalinės teisės aiškinimas ir taikymas, atsižvelgiant į ES teisės nuostatas, aprėmia ir įsisteigimo sritį.
3. Įsisteigimo teisė pagal Europos sutartis
Kadangi daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių, įskaitant Latviją ir Estiją, taip pat yra asocijuotosios Europos Sąjungos narės, sudariusios su Europos Bendrijomis ir jų valstybėmis narėmis Europos sutartis, tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus pagal Europos sutartį padeda suvokti šios ir kitų Europos sutarčių nuostatų, įtvirtinančių įsiteigimo teisę, lyginamoji analizė. Ją atliekant taip pat svarbūs Europos sutarčių teisinės galios ir aiškinimo klausimai.
Europos sutarčių nuostatos, reguliuojančios įs
sisteigimo teisę, paprastai užtikrina tokį patį elgesį su valstybių narių piliečiais, norinčiais įsikurti kitoje valstybėje narėje, kaip ir priimančiosios valstybės piliečiais, drausdamos bet kokį diskriminavimų pilietybės pagrindu, kuris trukdytų pradėti profesinę veiklą ar vykdyti ją priimančiojoje valstybėje, bet tai nereiškia, kad asocijuotųjų valstybių piliečiai gali laisvai patekti į Europos Sąjungos darbo rinką (šių sutarcių nuostatos tik skatina tam sudaryti palankesnes sąlygas). Pavyzdžiui, pagal Europos sutarčių su Lenkija ir Vengrija 44 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, Lenkija ir Vengrija laiduoja Europos Sąjungos valstybių narių bendrovėms ir piliečiams įsisteigiantb ne mažiau palankų statusą, negu yra suteiktas priimančiosios valstybės bendrovėms ar piliečiams. Nuo Europos sutarties įsigaliojimo tokia pati nuostata taikoma anksčiau įsisteigusių Lenkijoje ir Vengrijoje Europos Sąjungos valstybių narių bendrovių bei piliečių veiklai. Šios nuostatos įtvirtina vienodo elgesio su užsieniečiais ir vietiniais piliečiais principų. Abiejų sutarčių 44 straipsnio nuostatos negalėtų būti laikomos apribojimų draudimu, kaip yra suprantama įsisteigimo teisė pagal EB sutarties nuostatas, nes sutarcių 45 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena susitariančioji šalis gali reguliuoti bendrovių ir piliečių įsisteigimą ir veiklą savo teritorijoje, jei šis reglamentavimas nediskriminuoja kitos valstybės bendrovių ir piliečių, lyginant su vietinėmis bendrovėmis ir piliečiais. Be to, įsisteigimo teisė yra susijusi su apsigyvenimu priimančiojoje valstybėje ir atvykimu į priimančiąją valstybę. Pabrėžtina, kad pagal minėtų Europos sutarčių nuostatas Europos Sąjungos valstybėms narėms leidžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, susijusias su fizinių asmenų atvykimu, apsigyvenimu ir įsisteigimu, žinoma, jeigu jos nesumenkina ir nepanaikina minimose sutartyse įtvirtintų principų.
Nors literatūroje teigiama, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos Europos sutarčių nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise, iš esmės yra identiškos, tačiau butų galima nurodyti kelis vienos ar kitos sutarties ypatumus. Palyginę Lietuvos ir Estijos Europos sutarčių nuostatas dėl įsisteigimo teisės, nesunkiai pastebėtume, kad Lietuva įsipareigoja valstybių narių bendrovių steigimui suteikti ne mažiau palankų statusą, taip pat ir Lietuvoje įsteigtų valstybių narių bendrovių padalinių ir filialų veiklai suteikti ne mažiau palankų statusą” (pagal šią nuostatą piliečiams toks statusas nėra suteikiamas), tuo tarpu Estija įsipareigoja suteikti ne mažiau palankų statusą, valstybių narių bendrovių steigimui, įsteigtų valstybių narių bendrovių padalinių ir filialų veiklai ir valstybių narių piliečių steigimuisi ir profesinės veiklos vykdymui. Tai reiškia, kad Estija, skirtingai nei dauguma asocijuotų šalių, valstybių narių piliečiams suteikė didžiausio palankumo statusą bepereinamojo laikotarpio. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad Estijos Europos sutarties nuostatos dėl įsisteigimo teisinio aiškumo požiūriu yra suprantamesnės, palyginti su Lietuvos Europos sutarties nuostatomis.
Taip pat reikia paminėti, kad Lietuva įsipareigoja palengvinti Bendrijos bendrovėms ir piliečiams sąlygas pradėti veiklą savo teritorijoje, tačiau su išimtimis: įsigyjant žemę Lietuvos teritorijoje, įsigyjant mmeralines iškasenas bei gamtos išteklius, organizuojant lošimus ir loterijas ir kitų panašios veiklos sričių. Tokios sektorinės išimtys yra būdingos daugeliui Europos susitarimų ir yra specifinis šių susitari-mų bruožas, nes EB sutartis tokių išimčių nenumato.

4. Lietuvos teisės nuostatų derinimas su Europos Sąjungos teise įsisteigimo teisės srityje
4.1. Fizinių asmenų įsisteigimo teisė
Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Šiame įstatyme numatyti užsieniečių atvykimo ir išvykimo, apsigyvenimo Lietuvoje ir darbo Lietuvoje klausimai. Tačiau įstatyme iki šiol nėra įtvirtinta specialių, paprastesnių sąlygų atvykti ir apsigyventi bei dirbti Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, kaip to reikalaujama daugelyje Europos Sąjungos direktyvų, susijusių su įsisteigimo laisve.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 28 d. nutarime ,,Dėl užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimojoje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos patvirtinimo“ nustatyta užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimojoje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos reikalavimai, taip pat institucijų, užtikrinančių jų laikymąsi, kompetencija.
Užsieniečių gyvenamosios vietos deklaravimo laikinųjų taisyklių, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245,8 punkte numatyta, kad užsieniečiai savo gyvenamąją vietą privalo deklamoti ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką, gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje teritorijoje pakeitimo arba iki išvykimo iš gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje dienos. Tačiau užsieniečiams, pažeidusiems šį reikalavimą (ar kitas nuostatas dėl apsigyvenimo) neturėtų būti skiriamos neproporcingos sankcijos (pernelyg didelė bauda).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 1 d. nutarime ,,Dėl leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo bei panaikinimo tvarkos patvirtinimo” reglamentuojami leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, taip pat šias funkcijas vykdančių valstybės institucijų kompetencijos klausimai. Šiame nutarime nėra atsižvelgta į Europos (Asociacijos) sutarties nuostatas dėl Bendrijų piliečių įsisteigimo Lietuvoje teisės.
Europos Bendrijų antrinės teisės nuostatos numato labai liberalią tvarką ir paprastas sąlygas įgyti leidimą apsigyventi. Pagal Tarybos direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių gyvenamosios vietos ir jos keitimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo 4 ir 6 straipsnius, kaip teisės į gyvena-mąją vietą patvirtinimas Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams išduodamas dokumentas, vadinamas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio leidimu apsigyventi kurio galiojimo laikas yra ne mažiau kaip penkeri metai nuo išdavimo dienos ir automatiškai atnaujinamas šiam terminui pasibaigus. Valstybė nereikalauja iš pareiškėjo, norinčio įgyti leidimą apsigyventi jokių kitų dokumentų, išskyrus identifikacijos kortelę ar pasą, su kuriuo jis atvyko į priimančiosios valstybės teritoriją, bei įrodymo, kad jis priklauso asmenų, besinaudojančių įsi-steigimo laisve, kategorijai. Išimtiniu atveju, kai leidimo apsigyventi prašančio asmens šeimos narys yra ne valstybės – narės pilietis, valstybė gali reikalauti pateikti minėtų asmenų giminystės ryšį paliudijančių dokumentų arba atitinkamų vizų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ,,Dėl užsieniečių registro įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ įtvirtintos nuostatos dėl užsieniečių valstybės registro įsteigimo ir tvarkymo visais atvejais turėtų nepažeisti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo išdėstytų principinių nuostatų. Europos Sąjungos teisės požiūriu labai svarbu, kad registre nėra tvarkomi tokie asmens duomenys, kuriuos Europos Sąjungos valstybės narės pagal minėtos direktyvos 8 straipsnį apskritai turėtų uždrausti tvarkyti, t. y. asmens duomenys, kurie atskleidžia rasinę ar etninę kilmę, politines, religines ar filosofines pažiūras, priklausymą profesinėms sąjungoms, taip pat tvarkyti duomenis apie asmens sveikatą ar lytinį gyvenimą.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje dėl narystės Europos Sąjungoje ,,Laisvas asmenų judėjimas“ įsisteigimo teisė apskritai nėra aptarta. Susidaryti įspūdį apie savarankiškai dirbančiųjų – Europos Sąjungos valstybių narių piliečių statusą Lietuvoje būtų galima tik iš bendrų laisvą asmenų judėjimą apibūdinančių frazių, kaip antai: apsigyvenimo teisė, kvalifikacijos pripažinimas. Tikriausiai derybinėje pozicijoje reikėtų aiškiai nurodyti, kad kol kas nėra numatyta jokios palankesnės užsieniečių iš valstybių narių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimojoje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos.
Derybinėje pozicijoje taip pat pažymėta, kad abipusio kvalifikacijų pripažinimo srityje, kiek ji susijusi su įsisteigimo laisve, Europos Sąjungos acquis communautaire Lietuva bus pasirengusi taikyti nuo narystės momento. 2000 m. birželio 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas ,,Dėl profesinės kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo nuostatų ir profesinės kvalifikacijos vertinimą ir pripažinimą vykdančių institucijų ir reglamentuojamų profesijų sąrašo patvirtinimo”, kuris yra labai svarbus žingsnis, sudarant užsieniečiams sąlygas steigtis Lietuvoje. Minėtos nuostatos taikomos suinteresuotiems asmenims, siekiantiems dirbti Lietuvos Respublikoje pagal užsienyje įgytą profesiją.
Teisininkų įsisteigimo teisė. Lietuva rengiasi įgyvendinti su teisininkų praktika susijusią Europos Sąjungos acquis communautaire, t. y. direktyvas – 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvą 77/249/EEB, suteikiančią galimybę advokatams (teisininkams) veiksmingai naudotis teise teikti paslaugas, ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/5/EB, suteikiančią galimybę nuolat verstis advo-katopraktika kitose valstybėse narėse nei teisininko kvalifikacija buvo įgyta. Yra keičiamas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas: suteikiant asmenims, Europos Sąjungos valstybėse narėse įgijusiems direktyvos 98/5/EB 1 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nurodytas profesines teisininkų kategorijas, teisę teikti teisines paslaugas irverstis teisininko praktika Lietuvos Respublikos teritorijoje, suteikiant teises ir pareigas, atitinkančias Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme numatytos teisininko profesinės kategorijos „advokatas“ teises ir pareigas; taip pat suteikiant galimybę Europos Sąjungos valstybių na-rių teisinmkams, vadovaujantis 98/5/EB direktyva, teisę Lietuvos Respublikoje įgyti profesinę teisinmko kategoriją ,,advokatas“.
Medikų įsisteigimo teisė. Siekis integruoti medicinos mokslą į europinę medicinos studijų sistemą Lietuvoje pradėtas įgyvendinti 1996 metais. Gydytojų, bendrosios praktikos gydytojų ir gydytojų stomatologų rengimas šiandieną atitinka ES direktyvų (93/16/EEB, 78/687/EEB) nuostatas, o minimalaus profesinio pasirengimo reikalavimai yra suderinti su ES teisės reikalavimais. Nors ES podiplominių studijų (medicminės specializacijos) modelis nėra unifikuotas, bendroji gydytojų podiplominių studijų apimtis – 3-5 metai, o privalomi mini-malūs rengimo reikalavimai atitinka tokių specialistų rengimą ir kitose ES valstybėse narėse (Tarybos direktyvos 93/16/EEB 24,26,27 straipsniai). Tik baigus specializuotas podiplomines medicinos studijas, kaip ir kitose ES valstybėse narėse, Lietuvoje leidžiama verstis medicinos praktika (vien tik gydytojo diplomas nesuteikia tokios tei-sės).
Asmenys, norintys imtis gydytojo ar gydytojo stomatologo profesinės veiklos, privalo turėti universitetinį medicinos mokslo diplomą, profesinės kvalifikacijos pažymėjimą ir licenciją verstis medicinos praktika. Licencija išduodama penkeriems metams, o ją perregistruojant Nuolatinė gydytojų medicinos praktikos komisija privalo įsiti-kinti, kad asmens profesinis pasirengimas atitinka pirminės ar specializuotos medicinos praktikos reikalavimus.
Pabrėžtina, kad gydytojų, stomatologų, akušerių ir kt. laisvam įsisteigimui patvirtinti, manau, turi būti priimti Lietuvos teisės aktai, konkrečiai numatantys šių profesijų asmenų įsisteigimo laisvę Lietuvoje ir šios laisvės įgyvendinimo tvarką (pavyzdžiui, Gydytojų kvalifi-kacijos pripažinimo tvarka, Farmacininkų kvalifikacijos pripažinimo tvarka ir kt).

4.2. Juridinių asmenų įsisteigimo laisvė Lietuvoje
Pagal Europos sutarties 69 straipsnį Lietuva numato palaipsnį nacionalinės teisės sudermimą su Bendrijos teisės aktais, o tarp 70 straipsnyje išvardytų sričių, kurių įstatymai turi būti sudermti, pami-nėta ir įmonių teisė. Įmonių steigimo laisvės principo įgyvendinimas – viena iš sričių, dėl kurios Europos Komisija 1997 metais pareiškė teigiamą nuomonę. Komisijos nuomonėje apie Lietuvos narystės Europos Sąjungoje paraišką, vertinant keturias laisves pažymima, kad Lietuva jau padarė pažangą derindama savo teisės aktus su teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus rinką, ir pasiektas gana aukštas Akcinių bendrovių įstatymo ir kitų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų suderinimo su Europos Bendrijos teisės aktais lygis.
Lietuvoje įmonių teisės derinimo su Europos Bendrijų įmonių teise pradžia galima laikyti 1990 metus, kai buvo priimti Akcinių bendrovių įstatymas, Įmonių įstatymas, Įmonių rejestro įstatymas, nes šie įstatymai buvo derinami su Europos Bendrijų teisės nuostatomis. Dabar įmonių teisės pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose įstatymuose, tai yra Akcinių bendrovių įstatyme, Įmonių įstatyme bei Įmonių rejestro įstatyme. Į šiuos įstatymus įtraukta dauguma Europos Bendrijų įmonių teisės direktyvų nuostatų.
Lietuvoje įsteigtas ir veikia Lietuvos Respublikos įmonių rejestras, per kurį užtikrinama fizinių ir juridinių asmenų teisė gauti duomenų išrašus ir dokumentų kopijas iš įmonių rejestro. Įmonių rejestro įstatyme taip pat numatyti įmonių rejestro tvarkytojai ir vyriausiasis tvarkytojas, nustatyti įmonių registravimo duomenys ir dokumentai, jų viešumas, atsisakymo registruoti įmonę pagrindai ir pan.
1990 metų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio trečiojoje dalyje buvo įtvirtintas apribojimas – reikalaujamas minimalus akcinės bendrovės steigėjų skaičius – penki, uždarosios akcinės bendrovės – du asmenys. Tai buvo didelis nepatogumas užsieniečiams, kai vienas asmuo – Europos Sąjungos valstybės narės pilietis negalėdavo steigti bendrovės. Toks reikalavimas galėjo būti aiškinamas kaip EB sutarties 43 straipsnio nuostatų, pagal kurias valstybės narės nacionaliniai subjektai turi teisę steigtis kitos valstybės narės teritorijoje be apribojimų, pažeidimas. Vėliau šis ribojimas buvo panaikintas: pagal 1994 metų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio antrąją dalį bendrovę steigti buvo galima ir vienam asmeniui.
Užsienio subjektai Lietuvoje steigdavo filialus, kurie pagal savo pobūdį ir statusų buvo panašūs į Lietuvos subjektų steigiamas dukterines įmones. Pagal 1995 metų Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 17 straipsnio nuostatas, susijusias su užsienio kilmės kapitalo investavimo ir investicijų buvimo sąlygomis, pasikeitus įstatymams, numatyta, kad užsienio valstybių įmonių filialai, įsteigti ir įregistruoti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi per 9 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos steigėjo sprendimu pertvarkyti savo veiklą pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymų ir įsiregistruoti Lietuvos Respublikos įmonių rejestro nustatyta tvarka. Praktiškai tai reiškė, kad užsienio valstybių įmonių filialai, įsteigti remiantis 1990 metų Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymu turėjo būti reorganizuoti akcines bendroves.
Investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licencijuojama, ukio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licencijų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos investicijų įstatymą investuotojai (be kitų subjektų Jais gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys beijuridinio asmens teisių neturinčios įmones gali investuoti, steigdami ūkio subjektų, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalų arjo dalį (įstatymo 4 straipsnis). Lietuvos iružsienio investuotojams užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos, užsienio investuotojas pinigmį įnašą į formuojamą ūkio subjekto kapitalą gali įnešti tiek užsienio, tiek Lietuvos nacionaline valiuta (įstatymo 5 straipsnio 1 ir4 dalys). Investuotojai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybėn visų rūšių nekilnojamąjį turtą (įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), išskyrus žemę. 1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas (įstatymo 10 straipsnio 2 dalis) nustato užsienio fiziniams irjuridiniams asmenims investavimo įsigyjant nuosavybėn žemę tvarką ir sąlygas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje numatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei
Ne žemės ūkio paskirties žemei pirkti reikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo. Vyriausybė savo teisę suteikti leidimus yra delegavusi apskričių viršininkams.
Užsieniečių teisė įsigyti žemę Lietuvoje yra apribota, nes pirmiausiai užsieniečiai neturi teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės bei Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai neturi teisės įsigyti žemės, jei ji skirta ne ūkinės paskirties pastatų arįrengimų statybai. Šie apribojimai reikštų įsisteigimo laisvės pagal Europos bendrijų teisės nuostatas pažeidimą.
Kita problema yra susijusi su savivaldybės leidimu, kurio reikalaujama registruojant filialą. Yra parengtas Įmonių įstatymo pakeitimo projektas, kuris panaikina reikalavimą gauti savivaldybės sutikimą. Be to, registmojant įmonę yra reikalaujama nurodyti vietą, kurioje ji bus registruojama, tuo tarpu įmonė negali įsigyti nekilnojamojo turto, kol oficialiai neregistruota. Tačiau tai nesudaro užsienio subjektams didesnių problemų, nes verslo vietajie gali nurodyti net ir savo advokato kontorą.
Tebegalioja apribojimai užsienio piliečiams irjuridiniams asmenims steigti Lietuvoje žemės ūkio bendroves (pagal Derybinės pozicijos 3 derybinio skyriaus „Laisvė teikti paslaugas“ nuostatas apribojimai bus panaikinti iki 2002 metų). Be to, užsienio valstybių piliečiai Lietuvoje negali būti draudimo įmonės steigėjais.
ĮŠVADOS
EB sutarties 43 (buv. 52) straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo teisė sudaro Europos vidaus rinkos pamatinį pagrindą, nes vieninga rinka galima tik jeigu savarankiškai dirbantieji ar bendrovės turi teisę laisvai kilnotis šioje ekonominėje erdvėje, galėdami pasirinkti buvimo ir veikimo vietą Europos Bendrijų valstybių narių teritorijoje, skatinami tik ekonominių motyvų. Derantis dėl narystės Europos Sąjungoje bei nuosekliai derinant Lietuvos teisės nuostatas su ES teise, savarankiškai dirbančiųjų judėjimo laisvė yra labai svarbi ir sudaro vieną iš kertinių vidaus rinkos dalių. Todėl, manau, įsisteigimo teisei turėtų būti skiriama daugiau dėmesio Lietuvos derybinėje pozicijoje. Tuo tarpu dabar apie ją užsimenama tik keliuose derybinės pozicijos skyriuose, tačiau tinkamos analizės nėra. Lietuvoje Europos Bendrijų valstybių piliečiams ir juridiniams asmenims turėtų būti kuo greičiau faktiškai suteiktas toks pat statusas įsisteigimo srityje kaip ir Lietuvos piliečiams bei juridiniams asmenims. Tačiau kol kas Lietuvoje dar nemažai teisės nuostatų neatitinka Europos Sąjungos teisės nuostatų, nors tai derybinėje pozicijoje praktiškai nenurodoma.
LITERATŪRA
Vadapalas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir stojimas į Europos Sąjungą. Seminaro medžiaga. Vilnius. 2000.
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos derybose dėl narystės Europos Sąjungoje aiškinamasis raštas „Laisvas asmenų judėjimas“.
Valstybės žinios. 2000, Nr. 20-495.
Valstybės žinios. 2000, Nr. 58-1732.

Leave a Comment