1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra
Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos.[1]
Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba ministrų taryba sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje –
valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu.[2]
Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę.
Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant parlamentui, kartais savo nuožiūra.
Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas, įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų konstitucingumo kontrolė ir panašiai.[3]
Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.
Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi.
Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai, tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens
Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai turi vietų parlamente.
Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje taip pat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija, tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.
Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos “technokratinėmis” arba”tarnybinėmis”.
Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija), religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija)[4].
Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius
Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja
Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius
Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų, vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus[5].
2. Vyriausybė – kas tai?
Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei sudėtį.
“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis
Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras
Pirmininkas ir ministrai.”[6]
Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu, o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti (prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos
Prezidento).
“6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir
Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę”[7].
Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6
straipsnio 2 dalis nustato:
“Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras
Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo”[8].
Lietuvos Vyriausybę sudaro 14 ministerijų: 1) Aplinkos ministerija; 2)
Finansų ministerija; 3) Krašto apsaugos ministerija; 4) Kultūros ministerija; 5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; 6) Susisiekimo ministerija; 7) Sveikatos apsaugos ministerija; 8) Švietimo ir mokslo ministerija; 9) Teisingumo ministerija; 10) Ūkio ministerija; 11) Užsienio reikalų ministerija; 12) Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija; 13) Vidaus reikalų ministerija; 14) Žemės ūkio ministerija.
Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31
straipsnio 2 dalis)[9].
3. Vyriausybės sudarymo modelis
Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose.
Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos. [10]
Europos valstybių teisinių sistemų įvairovę, nulėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos.
Skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai:
parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu.
Parlamentas, pritardamas Vyriausybės programai, jai suteikia įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios
Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Parlamentui principą. Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos įgyja teisinę reikšmę. Tai yra parlamentinės demokratijos ypatumas. Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti
Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Parlamento pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais.
Lietuvoje Konstitucija numato pusiau prezidentinį valstybės valdžios sistemos mechanizmą, analogišką veikiančiam Prancūzijoje, Austrijoje,
Suomijoje ir kitose Europos valstybėse. Pusiau prezidentinėje respublikoje prezidento vaidmuo priklauso nuo santykių su parlamento dauguma, kuri “paprastai” keičiasi per Seimo rinkimus. Ši dauguma turi pritarti
Vyriausybės programai, kuri yra politinis dokumentas.[11]
3. Kada Vyriausybė turi atsistatydinti?
Lietuvoje prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta ir
Vyriausybės ryšys su buvusiu valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo.
Todėl Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos
Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas. Jie turėtų būti grąžinami
Respublikos Prezidentui tą dieną, kai jis pradeda eiti savo pareigas.
1998 m. sausio 20d. buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl
Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai”. Bylą inicijavo Vyriausybė. Ji prašė ištirti, ar Seimo 1996
m. gruodžio 10d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”
neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai.
“Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.”[12]
Prašymas pagrįstas tuo, kad šiuo nutarimu Seimas pritarė Vyriausybės programai, kurioje numatyta Vyriausybės veikla Seimo įgaliojimų laikotarpiu, o ne iki dabartinio Respublikos Prezidento įgaliojimų pabaigos. Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė turi grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą, o Konstitucijos 101 straipsnyje, kuriame nustatyti atvejai, kada Vyriausybė turi atsistatydinti, nėra reikalavimo jai tai padaryti po Respublikos Prezidento rinkimų.
Konstitucijos 84 straipsnyje kaip Respublikos Prezidento prerogatyva nustatyta teisė priimti Vyriausybės įgaliojimus išrinkus naują Seimą, taip pat priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir teikti Seimui svarstyti Ministro
Pirmininko kandidatūrą. Prašyme nurodyta, kad tai nereiškia, jog
Respublikos Prezidentui suteikiami įgaliojimai po Respublikos prezidento rinkimų teikti Seimui iš naujo svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą ir tvirtinti naują Vyriausybės sudėtį.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdinta kaip tarpfunkcinė partnerystė.
Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. Pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai.
Kaip po Seimo rinkimų, taip ir po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Tačiau Konstitucijos normose nenumatyta, jog tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti, kadangi pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe.
Konstitucinis teismas konstatavo, kad įgaliojimų gražinimas po Respublikos
Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei, kadangi sąvokos “Vyriausybės atsistatydinimas” ir “Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas” nėra tapačios.
Šiuo požiūriu Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.[13]
Konstitucijos 101 straipsnyje išvardyti visi pagrindai, kada
Vyriausybė privalo atsistatydinti. Šis sąrašas yra baigtinis. Jame nėra numatytas privalomas Vyriausybės atsistatydinimas išrinkus
Respublikos Prezidentą, todėl aiškinimas, kad tokiu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti, yra plečiamasis Konstitucijos aiškinimas.
Konstitucijos, kaip vientiso akto, analizė leidžia teigti, kad
Vyriausybės atsistatydinimas ir įgaliojimų grąžinimas Respublikos
Prezidentui nėra tapatūs teisiniai veiksmai, todėl jie sukelia skirtingus teisinius padarinius.
“101 straipsnis
Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą.
Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti.
Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais:
1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos
Vyriausybės programai;
2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;
3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;
4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.
Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių.
Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos
Prezidentas.”[14]
Išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybę įgaliojęs veikti Seimas nenustoja savo įgaliojimų tol, kol nei Seimas, nei pati Vyriausybė nepareiškia politinės valios nutraukti Vyriausybės įgaliojimus, nėra pagrindo teigti, kad jie pasibaigę. Tauta, gerbdama naujai išrinktą valstybės vadovą, Konstitucija suteikia jam teisę ir kartu įpareigoja
Seimą sužinoti ir įvertinti Respublikos Prezidento poziciją
Vyriausybės atžvilgiu ir iš naujo apsvarstyti Vyriausybės įgaliojimų klausimą. Tačiau viską lemia Seimo daugumos pozicija ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ši procedūra susijusi su Vyriausybės atsistatydinimu. [15]
Įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė –
svarbi Seimo kompetencijos sritis. Konstitucijos 67 straipsnyje numatytos šios Seimo prerogatyvos: Seimas pritaria ar nepritaria
Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru ir kt. Kaip nustatyta
Konstitucijos 96 straipsnio pirmojoje dalyje, Vyriausybė yra solidariai atsakinga Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia
Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą.
4. Vyriausybės sudarymas kitose Europo šalyse
Vyriausybės sudarymas, kaip minėjau, yra panašus ir kitose Europos šalyse. Toliau apžvelgsiu keletą iš jų.
Prancūzijoje Respublikos prezidentas paskiria ministrą pirmininką, po to kai atsistatydina paskutinioji vyriausybė, ar pasibaigia laikas.
Prezidentas Ministro pirmininko teikimu skiria ir kitus ministrus bei patvirtina. Respublikos Prezidento kompetencijoje yra ir tai, kad jis pirmininkauja Ministrų Tarybos posėdžiuose.
Kita valstybė tai Austrija. Šioje valstybėje už aukščiausią administraciją yra atsakingi Federacinis kancleris, vicekancleris ir kiti federaciniai ministrai. Federacinis kancleris ir kiti vyriausybės nariai, pastarojo teikimu, yra paskiriami federacinio prezidento. Šie asmenys sudaro vyriausybę pasirašant pirmininkui ir federaciniam kancleriui.
Tik žmonės, kurie gali būti išrinkti į atstovų rūmus, gali teikti savo kandidatūrą į federacinio kanclerio, vicekanclerio, federacinio ministro ar nario į federacinę vyriausybę vietą, bet jie neturi priklausyti atstovų rūmams. Be to Vyriausybės sudėtį Prezidentas turi patvirtinti iki tol kol neprasidėjo pirmasis atstovų rūmų posėdis.
Belgijoje vyrauja karaliaus valdžia. Karalius skiria ir atleidžia ministrus
Federacinė vyriausybė pateikia savo atsistatydinimus karaliui jeigu atstovų rūmai absoliučia narių dauguma tai priima. Konstitucijoje yra nuostata, kad kiekvienas belgas gali būti ministru, išskyrus asmenis kurie priklauso karališkajai šeimai.
Ministrų taryba susideda daugiausia iš penkiolikos žmonių.
Suomijoje Vyriausybė susideda iš ministro pirmininko ir reikalingo ministrų skaičiaus. Ministrai turi mokėti suomių kalbą ir būti sąžiningi ir kompetentingi. Ministrai yra atsakingi parlamentui už savo veiksmus.
Suomijoje veikia pusiau prezidentinis principas, bet yra ir parlamentinės
Vyriausybės sudarymo procedūros požymių (pusiau prezidentinis linkstantis į parlamentinį).
Parlamentas išrenka Ministrą pirmininką, kuris yra patvirtinamas prezidento. Prezidentas skiria ministrus pagal Ministro pirmininko teikimą.
Prieš išrenkant Ministrą pirmininką, grupės pateikia parlamentui apsvarstytą vyriausybės programą ir sudėtį. Atsižvelgiant į šią programą prezidentas pateikia ministro pirmininko kandidatūrą ir ji yra parvirtinama parlamente jei už ją balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių.
Jeigu šio nario kandidatūra atmetama tuomet tokiu pačiu principu svarstoma kito asmens pareiškimas.
Patvirtinant vyriausybę ar ją iš esmės keičiant turi vykti parlamento posėdžiai.
Ministras pirmininkas yra skiriamas Respublikos Prezidento, pastarajam rekomenduojant, jis taip pat skiria ir likusius ministrus –
tokia sistema yra Graikijoje. Prezidentas gali atleisti ministrą pirmininką taip pat ir visą ministrų kabinetą, kilus nepasitikėjimui parlamente. Jeigu
Ministras pirmininkas miršta, tuomet Respublikos prezidentas turi paskirti naują iš partijos deputatų, kuriai priklausė pastarasis. Tai turi padaryti ne vėliau kaip per tris dienas, tą laiką ministro pirmininko pareigas atlieka Ministrų kabineto vicepirmininkas.
Vyriausybė susideda iš Ministro pirmininko ir ministrų. Ministras pirmininkas gali paskirti ir daugiau žmonių: vieną ar kelis kabineto vicepirmininkus.
Olandija yra karalystė. Čia tai pat kaip Belgijoje valdžia yra sutelkta karališkosios šeimos rankose.Vyriausybę sudaro ministrai ir
Karalius. Už vyriausybės veiksmus atsakingi ministrai, bet ne Karalius.
Ministras pirmininkas ir kiti ministrai yra paskiriami ir atleidžiami pateikus Karališkąjį Dekretą. Ministrai turi jį patvirtinti. Karališkasis dekretas turi būti pasirašytas Ministro pirmininko. Ministrai, kurie neatstovauja tam tikroms ministerijoms, taip pat turi būti patvirtinti.
Ministrai turi kartu sudaryti ministrų tarybą. Ministras pirmininkas turi būti Ministrų tarybos pirmininku. Ministrų taryba turi nuspręsti ir aptarti vyriausybės programą.
Karališkasis dekretas patvirtinantis Ministro pirmininko kandidatūrą turi būti pastarojo pasirašytas. Taip pat Ministras pirmininkas turi patvirtinti dekretą dėl ministrų skyrimo ir atleidimo.
Liuksemburgas. Vyriausiasis Hercogas skiria ir atleidžia Vyriausybės narius. Vyriausybė turi būti sudaryta iš mažiausiai trijų asmenų
Airijoje Vyriausybę sudaro ne mažiau kaip septyni ir ne daugiau kaip penkiolika narių, kurie yra paskirti prezidento pagal Airijos konstitucijos reikalavimus.
Vyriausybė yra atsakinga Atstovų rūmams.
Ministras pirmininkas pateikia vicepirmininko kandidatūrą. Pastarasis eina Ministro pirmininko pareigas esant reikalui ar mirus Ministrui pirmininkui tol kol bus išrinktas naujas.
Kiti ministrai turi būti Atstovų rūmų arba senato nariai (iš senato ne daugiau kaip du).
Portugalijoje Vyriausybė sudaroma neparlamentinės procedūros principu. Ministrų kabinetą sudaro Ministras pirmininkas, ministro pirmininko pavaduotojas ir kiti ministrai.
Ministras pirmininkas yra skiriamas Respublikos prezidento, patariant partijoms sudarančioms Asamblėją. Kiti vyriausybės nariai yra patvirtinami
Respublikos Prezidento Ministro pirmininko teikimu.
Vyriausybė yra atsakinga Respublikos Prezidentui ir Asamblėjai.
Išnagrinėjus keleto Europos šalių konstitucijas niekur neradau gryno parlamentinio modelio: vyrauja prezidentinis arba pusiau prezidentinis, kuris dažnai formaliai pereina į parlamentinį, tačiau niekur nefigūruoja.
Lietuvos Vyriausybės sudarymo modelis taip pat panašus į daugelio Europos valstybių procedūras. Apžvelgdami randame tikrai daug panašumų.
5. Naujoji vyriausybė: jos programa
SUDARYTA 2000M. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBė PARENGė IR TOLIMESNIO
DARBO PROGRAMą. JOJE IšDėSTOMI VISI BENDRIEJI JOS VEIKLOS PRINCIPAI IR
KRYPTYS. VIENA Iš TEMų, KURI DABARTINIU MOMENTU YRA SVARBI IR MAN, TAI
VALSTYBėS VALDYMO PAKEITIMAI IR PATOBULINIMAI. 2000-2004 M. PROGRAMOJE
NUMATYTA “PERTVARKYTI VYRIAUSYBėS STRUKTūRą, TAI YRA:
1) parengti atitinkamą Vyriausybės struktūros pertvarkymo projektą, jame numatyti tikslų ir funkcijų pasiskirstymą, tai pat parengti naują Vyriausybės įstatymo projektą;
2) pereinamojo laikotarpio pradžioje palikti 13 ministerijų, vėliau jų sumažinti iki 12, palikti galimybes ir toliau mažinti ministerijų skaičių.”[16]
“Prieš rinkimus Liberalų sąjunga planavo, kad jai laimėjus turėtų būti sujungtos Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bet pretendentas į šios ministerijos vadovo postą nebuvo paskelbtas.”[17]
6. pabaiga
Taigi valstybės aparatą sudaro visuma valstybės institucijų, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos
Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė susiję tuo, Kad Seimas priima įstatymus, o Vyriausybė juos privalo vykdyti; Seimas tvirtina Vyriausybės veiklos programą; Vyriausybė yra atsakinga Seimui už savo veiklą; Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Vyriausybė ir jos funkcijos (kaip ir kitos valstybės institucijos ir jų funkcijos) yra įtvirtinamos valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Tačiau
Lietuvoje kaip ir kitose demokratinėse valstybėse suverenitetas priklauso tautai (valstybei), o parlamentas drauge su vykdomąja valdžia, t.y.
vyriausybe ir teismais, tik realizuoja suverenią tautos valią. Lietuva, kaip žinia, yra pusiau prezidentinė (mišri) respublika, taigi jai būdingas ypatumas – vykdomosios valdžios dualumas. Esant tokiai valstybės valdymo formai ministras pirmininkas yra gana nepriklausomas nuo prezidento ir gali vadovauti vyriausybei tik turėdamas parlamento pasitikėjimą.
7. Naudota literatūra
1. Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: Kolpingo kolegijos leidykla
“Interverslas”, 1999. – P.299.
2. Grumadaitė Rita Kairieji nuvyti nuo rinkimų grobio dalybų // Lietuvos rytas. – 2000 10 11. – Nr. 239. P.1-2.
3. Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:
“Technologija”, 1996. – P.179.
4. Kūris Egidijus. Politinių klausimų jurispundencija//Politologija, 1998/1
(11)
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta
1992 m. spalio 25d. referendume)
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,
Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.
7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 m. Programa. – V., 2000 m. –
P.34.
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-
464, Vilnius.
9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m.
balandžio 28 d. Nr. VIII-717
10. Austria – Constitution
11. Belgium – Constitution
12. Finland – Constitution
13. France – Constitution
14. Greece – Constitution
15. Ireland – Constitution
16. Luxembourg – Constitution
17. Netherlands – Constitution
18. Portugal – Constitution
[1] Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: Kolpingo kolegijos leidykla
“Interverslas”, 1999. – P.299.
[2] Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:
“Technologija”, 1996. – P.179.
[3] Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:
“Technologija”, 1996. – P.179.
[4] Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:
“Technologija”, 1996. – P.79-81.
[5] Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: Kolpingo kolegijos leidykla
“Interverslas”, 1999. – P.85.
[6] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-
464, Vilnius.
[7] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-
464, Vilnius.
[8] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m.
balandžio 28 d. Nr. VIII-717
[9] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m.
balandžio 28 d. Nr. VIII-717
[10] Kūris Egidijus. Politinių klausimų jurispundencija//Politologija,
1998/1 (11)
[11] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,
Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.
[12] Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25d. referendume)
[13] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,
Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.
[14] Lietuvos Respublikos Konstitucija
[15] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,
Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.
[16] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 m. Programa. – V., 2000 m.
– P.34.
[17] Grumadaitė Rita Kairieji nuvyti nuo rinkimų grobio dalybų // Lietuvos rytas. – 2000 10 11. – Nr. 239. P.1-2.