ĮVADAS
Kalbant apie socialinę apsaugą yra pravartu teisingai suprasti, kas tai yra socialinė politika, socialinė apsauga ir ką apibrėžia pati socialinės apsaugos sistema.Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės, apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse.Socialinė apsauga – visapusiška socialinės apsaugos sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomų pajamų nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti. Socialinės apsaugos sistema – priemonių sistema, leidžianti socialinės rizikos atvejais išsaugoti garantijas, ekonominį savarankiškumą bei perskirstyti lėšas. Šiame referate bandoma apžvelgti socialinės apsaugos sistemų istoriją pristatant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sukauptą medžiagą.
Socialinės apsaugos sistemų istorijos problema: gebėjimas analizuoti.
Šiandien, bandant analizuoti natūralią socialinės apsaugos sistemų padėtį Lietuvoje, svarbu žinoti socialinės apsaugos ištakas ir pažinti sukauptą patirtį, teorines bei praktines žinias. XX a. ne vienoje valstybėje didžioji dalis visuomenės veiklos pradėta monopolizuoti. Kai kurios valstybės monopolizuoja politinę veiklą, kai kurios religinę, profesinę, mokyklinę, kultūrinę ar keletą veiklos sričių iš karto. Organizuotas valstybinio mąsto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų. Tačiau Lietuvai esant Carinės Rusijos sudėtyje, jau kūrėsi pirmosios nelegalios organizacijos, sprendžiančios aktualiausius lietuvių tautos ugdymo, visuomeninius, politinius, socialinius reikalus. Savo veiklą plėtojo tokios organizacijos: „Sietynas“, „Pelemonas“, „Artojas“ ir kt. Lietuvoje iki 1906 m. veikė senoji rusų koncesinė sistema, griežtai ribojusi draugijų skaičių. 1906 metų kovo 6 dienos įstatymu (laikinosiomis taisyklėmis) buvo įvesta lengvesnė organizacijų registravimo gubernijose sistema.
TARPUKARIO LIETUVADarbo apsaugaDarbo apsaugos srities, kaip ir visų kitų sričių įstatymus, Lietuva paveldėjo iš buvusios Rusijos imperijos, tačiau visi tie teisės aktai buvo gerokai atsilikę ir netiko pakitusioms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Taikant senuosius rusų įstatymus, reikėjo palaipsniui juos keisti, todėl vėliau bene visi šios srities įstatymai buvo pakeisti Lietuvos valstybės išleistais.
Žymiausia darbo apsaugos įstatymų leidimo veikla Lietuvoje pasireiškė žemės ūkio ir pramonės darbininkų samdos sąlygų nustatymu ir tvarkymu.Pirmasis darbo apsaugos įstatymas žemės ūkio srityje buvo 1919 m. liepos 5 d. (V. Ž. Nr. 9) laikinosios Lietuvos vyriausybės išleistas Įstatymas apie darbininkų ordinarininkų iš dvarų dėl darbų sumažėjimo pašalinimą. Šis įstatymas vėliau okupacinės karo valdžios ištuštintuose ir apleistuose dvaruose apsaugojo tūkstančius darbininkų šeimų nuo gresiančio jiems bado ir pašalinimo iš užimamų dvaruose butų. Šis įstatymas vėliau kelis kartus buvo pratęsiamas ir papildomas. Dar 1924 m., pagal darbo inspektorių surinktas statistikos žinias, įstatymas buvo palietęs 18171 darbininką; kituose, ne dvarų žemės ūkiuose, tuo metu buvę samdoma 130947 darbininkai. Atlikus žemės reformą ir išdalijus dvarus savanoriams, bežemiams bei mažažemiams, minėtas įstatymas, netekęs savo aktualumo, buvo panaikintas. Vietoje jo 1929 m. rugpjūčio 12 d. (V. Ž. Nr. 306) išleistas bendrasis „Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas“. Juo remiantis vienodai tvarkomi visų žemės ūkio darbininkų samdos reikalai. Įstatymas apibrėžė samdos sutarties sudarymo tvarką, sutarties vykdymo ir nutraukimo nuostatus, samdytojo ir samdinio savitarpio santykius. 1930 m. balandžio 16 d. (V. Ž. Nr. 324) išleistos Normalinės samdos sutarčių sąlygos, vėliau kelis kartus pakeistos, kuriomis nustatytas sutarties sudarymo laikas, atlyginimo natūra ir pinigais normos, atlyginimo išmokėjimo sąlygos, darbo laikas ir atostogos.1928 m. birželio 13 d. (V. Ž. Nr. 278) buvo išleistos taisyklės, kuriomis nustatytos nuolatinės piniginės pašalpos (pensijos) pasenusiems arba sveikatos netekusiems dvarų darbininkams, darbininkėms, našlėms ir vaikams. Mokama buvo iš valstybės iždo tiems emeritams, kurie pašalpos teises įgijo iki 1929 m. rugpjūčio 12 d. Geriausiai Lietuvoje apsaugoti pramonės darbininkų socialiniai reikalai. Buvęs rusų Pramonės darbo įstatymas geriau nei kitų darbo sričių įstatymai apsaugojo dirbančiuosius pramonėje. Šis įstatymas Lietuvoje vykdytas iki 1933 m., daugelis jo nuostatų buvo paimta pagrindu tais metais išleistam Pramonės darbininkų samdos įstatymui.Pirmasis Lietuvoje pramonės darbo apsaugos įstatymas buvo 1919 m. gruodžio 17 d. (V. Ž. Nr. 17) išleistasis Darbo dienos ilgumo įstatymas, kuris su nežymiais pakeitimais vėliau veikė ne vieną dešimtmetį. Įstatymas nustatė 8 valandų darbo dienos trukmę visoms dirbtuvėms ir fabrikams, kur buvo naudojamas samdomasis darbas, o prekybos įmonėms ir krautuvėms – 10 val. per parą. Įstatymo vykdymą prižiūrėjo Darbo inspekcija. Nusižengusieji jo nuostatams teismo bausti iki 1000 litų bauda arba 4 savaičių areštu.1921 m. kovo 23 d. (V. Ž. Nr. 61) buvo paskelbtas pramonės įstatų papildymas, kuriuo įvestos vadinamosios kompensacijos atleidžiamiems iš darbo pramonės darbininkams. Šio įstatymo nuostatai su kai kuriais pakeitimais ir papildymais vėliau buvo įtraukti į Pramonės darbininkų samdos įstatymą.1925 m. sausio 17 d. (V. Ž. Nr. 179) paskelbtas Darbo inspekcijos įstatymas, jis nustatė šios darbo apsaugos įstatymų vykdymo institucijos tikslą, uždavinius ir organizaciją. Tais pat metais išleista ir šio įstatymo vykdymui skirta instrukcija (V. Ž. Nr. 204), smulkiai apibrėžianti darbo inspektorių teises ir pareigas.1925 m. vasario 2 d. (V. Ž. Nr. 181) paskelbtas Švenčių ir poilsio įstatymas, kuris su vėliau išleistais papildymais nustatė įvairių sričių darbininkams bei tarnautojams privalomą poilsį. Jo nuostatai suderinti su 1931 m. ratifikuota konvencija Dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse.1926 m. balandžio 10 d. (V. Ž. Nr. 221) paskelbtas Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymas, pagal kurį šie tarnautojai, ištarnavę įstatymo nustatytą laiką arba tarnaudami netekę sveikatos ir darbingumo, iš pensijų ir pašalpų fondo gavo atitinkamą pensiją. Tarnautojui mirus, priklausiusios jam pensijos dalį gavo šeimos nariai. Tarnautojui, iš tarnybos be jo kaltės atleistam dar pensijos nesulaukus, pašalpa iš fondo mokėta už tiek mėnesių, kiek metų jis tarnyboje išbuvo. Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų fondo lėšas sudarė atskaitymai po šešis procentus iš jų faktiškai gaunamos algos.1931 m. birželio 19 d. (V. Ž. Nr. 359) Lietuva ratifikavo penkias tarptautines darbo konvencijas: 1) dėl moterų nakties darbo, 2) dėl vaikų nakties darbo pramonėje, 3) dėl 8 val. darbo dienai ir 48 val. darbo savaitės nustatymo pramonės įmonėse, 4) dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse, 5) dėl pramonės, prekybos ir namų ruošos darbininkų draudimo ligos atveju. Šios konvencijos buvo suderintos su veikiančiais darbo apsaugos įstatymais ir dėl jų vykdymo kasmet duoti apyskaitiniai raportai Tarptautiniam darbo biurui.1931 m. spalio 3 d. (V. Ž. Nr.: 366) paskelbtas Nakties darbo kepyklose įstatymas, kuriuo šiose įmonėse uždraustas nakties darbas nuo 21 iki 4 val. Nusižengusieji šiam draudimui administraciniu būdu bausti pinigine bauda iki 500 litų arba areštu iki 2 savaičių.Pagrindinis darbo apsaugos įstatymas pramonėje buvo 1933 m. lapkričio 11 d. (V. Ž. Nr. 429) paskelbtas Pramonės darbininkų samdos įstatymas ir 1934 m. rugsėjo 27 d. (V. Ž. Nr. 457) išleistas šio įstatymo kai kurių nuostatų pakeitimas bei papildymas. Šis įstatymas taikytas visose fabrikų ir amatų pramonės įmonėse, automobilių susisiekimo, automobilių transporto bei laivininkystės įmonėse, kino teatrų mechanikos skyriuose, o jo nuostatai dėl darbininkų uždarbio normavimo – ir statybos įmonėse. Pagal darbo inspektorių surinktas statistikos žinias 1937 m. įstatymas buvo taikomas 2643 pramonės įmonėse (be sezoninių statybos darbaviečių), kuriose dirbo 22759 darbininkai.Įstatymo vykdymą prižiūrėjo darbo inspekcija. Kiekvienoje įmonėje turėjo būti vedėjas, atsakingas už jos tvarką ir įstatymo nuostatų vykdymą įmonėje. Kiekvienoje įmonėje nustatytos tam tikros vidaus tvarkos taisyklės ir piniginės baudos darbininkams už šių taisyklių pažeidimą. Darbininkų sveikatai ir gyvybei darbe apsaugoti šį įstatymą papildančios taisyklės, smulkiai apibrėžiančios technines ir sanitarines apsaugos priemones įvairių rūšių įmonėse. Samdos sutartys sudarinėtos tik raštu, išduodant darbininkui nustatytos formos darbo knygelę. Sutartys sudarinėtos neapibrėžtam laikui, kadangi apibrėžtam laikui galima buvo samdyti tiktai sezoninėse įmonėse. Darbininkų uždarbį, atsižvelgiant į esamą minimalų gyvenimo lygį, normavo darbo inspektoriai ir tam tikra trijų asmenų sudaryta iš valdžios atstovo ir šalių atstovų komisija, kurios nutarimai įgydavo privalomą galią juos patvirtinus vidaus reikalų ministrui. Kasmet darbininkams turėjo būti suteikiama 12 dienų apmokamų atostogų. Įstatymas nustatė moterų ir jaunuolių darbo sąlygas, kurios atitiko ratifikuotas tarptautines konvencijas. Atskiromis prie įstatymo išleistomis taisyklėmis nustatytos darbininkų-mokinių samdos sąlygos, pagal kurias leidimus išduodavo darbo inspektoriai tiktai tokioms įmonėms, kuriose buvo tinkamos darbo, mokymo ir atlyginimo mokėjimo sąlygos. Įstatymas smulkiai apibrėžė darbdavio ir samdinio savitarpio santykius, samdos sutarties vykdymo ir nutraukimo sąlygas. Jeigu darbininką atleisdavo iš darbo ir nutraukdavo be teisėtos priežasties su juo sudarytą sutartį, įmonė mokėjo jam vadinamąją atleidimo kompensaciją, kuri, atsižvelgiant į išdirbtą įmonėje laiką, nustatyta nuo 1 iki 14 savaičių faktinio darbininko uždarbio. Kompensacijoms mokėti atleistiems iš nusigyvenusių įmonių darbininkams visos įmonės nuo kiekvieno savo samdinio mokėjo tam tikrą nedidelį mokestį į sudarytą šiam reikalui fondą. Už įstatymo nuostatų nesilaikymą įmonių vedėjai administraciniu būdu buvo baudžiami bauda iki 500 litų.1934 m. birželio 23 d. ( V. Ž. Nr. 447) išleistas Civilinio proceso įstatų papildymas, kuriuo remiantis, gera valia nesumokėtą darbininkui uždarbį ir kompensaciją, darbo inspektoriui patvirtinus raštu, teismas priteisdavo įsakymo keliu.Siekiant kovoti su nedarbu, 1933 m. gruodžio 22 d. (V. G. Nr. 431) išleistas Viešųjų darbų fondo įstatymas. Šio fondo lėšos sudarytos iš darbdavių, rangovų ir iš valstybės bei savivaldybių įnašų. Fondo lėšomis prie miestų ir apskričių savivaldybių organizuoti viešieji darbai bedarbiams. 1938 metams ministrų kabinetas patvirtino viešųjų darbų planą. Už 3 766 000 litų sąmatą darbu aprūpinti apie 6 000 bedarbių. Tam pačiam kovos su nedarbu tikslui dar 1919 m. išleistas Darbo biržų įstatymas, pagal kurį prie savivaldybių buvo steigiamos darbo biržos su centrine darbo birža prie Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos. Įsteigtosios biržos palaipsniui buvo likviduotos. Vėliau jos veikė tik prie Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybių.Pagal 1935 m. spalio 24 d. (V. Ž. Nr. 505) išleistą Darbo rūmų įstatymą buvo įsteigta nuolatinė darbininkų atstovybė, kurios tikslas, įstatymo žodžiais tariant, „rūpinti kultūrinius, ekonominius ir socialinius pramonės, prekybos, statybos, transporto ir kitų sričių samdomųjų darbininkų ir tarnautojų reikalus“. Pagal šį įstatymą Darbo rūmai turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir siūlyti įstatymų projektus dėl dirbančiųjų kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais reikalais. Rūmų lėšos susidėjo iš apdraustųjų ligonių kasose surinktų tam tikrų mokesčių, darbdavių mokesčių ir valstybės iždo pašalpos. Tokių pajamų pagal 1937 m. sąmatą rūmai turėjo 804 200 litų, o 1938 metams patvirtintoje sąmatoje numatyta 881 500 litų pajamų. 1936 m. vidaus reikalų ministro nustatyta rinkimų tvarka (V. Ž. Nr. 526). Išrinkus rūmų narius, sudarius vadovybę ir suorganizavus rūmų aparatą, per dvejus metus nuveikta nemažai praktinio pozityvaus darbo, ypač kultūriniais ir švietimo reikalais. Didesniuose miestuose bei ten, kur buvo didesnis darbininkų susibūrimas, rūmai išlaikė keliolika vadinamųjų kultūros klubų (liaudies namų), prie kurių veikė skaityklos, bibliotekos, teisių patarimų biurai; prie daugelio klubų suorganizuota chorų, orkestrų, scenos mėgėjų kuopelių, kurios kartkartėmis ruošė koncertus, vaidinimus ir kitas pramogas; prie klubų ir prie didesnių įmonių suorganizuoti sporto būreliai, iš kurių sudaryta darbininkų sporto sąjunga; švietimo reikalais įsteigtas rūmų liaudies universitetas, didesniuose miestuose veikė suaugusiųjų bendro ir profesinio lavinimo vakariniai kursai, išleista keletas atskirų spaudos leidinių, nuolat publikuotas darbininkams skirtas laikraštis „Darbas“. Išrūpinę darbininkams įvairių ekonominių lengvatų, rūmai tarpininkavo ir užtarė jų kasdieninius interesus. Darbo įstatymų leidimo srityje rūmai paruošė keletą reikšmingesnių darbininkams veikiančių įstatymų pakeitimų bei papildymų projektų, kurių dauguma vėliau virto įstatymais. Be čia pažymėtų darbo apsaugos įstatymų, išleistų per dvidešimt valstybės gyvavimo metų, dar buvo paskelbta daugelis šių įstatymų smulkesnių pakeitimų bei papildymų bei aiškinančių ir papildančių įstatymus ar atskirus jų nuostatus teisės aktų, įvairių taisyklių ir instrukcijų.Socialinis draudimasNors prieškario Lietuvoje iš socialinio draudimo srities buvo likę du 1912 m. birželio 23 d. paskelbti rusų įstatymai – Dėl pramonės darbininkų aprūpinimo ligoje ir Dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, dėl savo konstrukcijos (taikyti tik stambiajai pramonei) be esminio pakeitimo jie negalėjo būti pritaikyti naujoms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Buvusi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. buvo paruošusi Draudimo nuo ligos įstatymo projektą. Pastarasis virto įstatymu, tačiau paskelbtas buvo tik 1926 m. gegužės 27 d. (V. Ž. Nr. 227), pavadinus jį Ligonių kasų įstatymu. Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu, paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d. (V. Ž. Nr. 225), įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą, 1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Pradėjus įgyvendinti pirmąjį išleistą ligonių kasų įstatymą, buvo susilaukta nemaža sunkumų, ypač kasų administravimo, draudimo mokesčio dydžio, medicinos pagalbos suteikimo bei kitais atvejais. Įstatymas buvo kelis kartus taisomas, keičiamas ir papildomas, o 1934 m. sausio 23 d. (V. Ž. Nr. 434) paskelbtas visiškai pertvarkytas Ligonių kasų įstatymas.Ligonių kasas steigė ir jų veikimą prižiūrėjo Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Ji sudaryta iš dviejų Vidaus reikalų ministerijos atstovų, dviejų darbdavių ir dviejų apdraustųjų atstovų. Valdyba paruošė kasoms statutą, tvirtino ir keitė metines kasų sąmatas, leido įsigyti kasoms nekilnojamąjį turtą, sprendė įvairius ginčus tarp kasos valdybos ir apdraustųjų, baudė darbdavius už kasų įstatymo pažeidimus ir apskritai prižiūrėjo kasų administravimą ir veikimą. Jeigu kasų valdyba ir taryba nesugebėjo tvarkyti kasos reikalų arba nevykdė įstatymu ir statutu joms pavestų pareigų, tai tokia valdyba ir taryba galėjo būti paleistos. Tuo atveju paskirtas kasos valdytojas turėjo valdybos ir tarybos teises. Ligonių kasose privalomai drausti visi dirbantieji. Įstatymas leido laisvai apsidrausti ir ne vyresniems kaip 50 metų amžiaus žmonėms, ne invalidams ir nesergantiems chroniška bei nepagydoma liga. Kasos lėšas sudarė draudžiamųjų ir draudėjų įnašai lygiomis dalimis ir valstybės priedai kasos narių gimdyvių pašalpoms. Mokestis nustatytas tam tikra lentele ir siekė 5–50% nuo apdraustojo uždarbio sumos. Kasų nariai ir jų šeimų nariai susirgę naudojosi visokeriopa medicinos pagalba, gaudavo vaistus, gydymo reikmenis ir piniginę pašalpą (nuo pusės iki viso uždarbio dydžio); gimdyvėms buvo suteikiama medicinos pagalba bei gimdymo pašalpos. Apskritai pagal šį įstatymą ligonių kasos ne tik gydė ir šelpė sergančiuosius, bet dar ir globojo motinas, rūpinosi jų sveikata. Kasos išdavinėjo laidojimo pašalpas, teikė pirmąją pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui, globojo senelius ir invalidus, jei jie buvo apdraustųjų šeimos nariai. Kasai tvarkyti rinkta kasos taryba, valdyba, revizijos komisija ir taikomoji komisija. Taryba sudaryta iš statuto nustatyta tvarka 4 metams renkamų 10-ies kasos narių atstovų ir 10 darbdavių atstovų. Valdyba sudaryta iš 4 tarybos renkamų atstovų – dviejų iš apdraustųjų tarpo ir dviejų iš darbdavių tarpo, penktuoju valdybos nariu buvo skiriamas valdžios atstovas. Kasos administracijos reikalams galėjo būti išleidžiama ne daugiau kaip 12% metinių kasos pajamų. Revizijas kasose galėjo atlikti tik Valstybės kontrolė ar darbo inspektoriai.Šiuo įstatymu Lietuvoje tvarkyta 10 apygardų ligonių kasų, apimančių visą Lietuvos teritoriją. 1937 m. spalio 1 d. buvo apdrausti 60 777 kasos nariai ir 46 786 šeimos nariai. Šių kasų pajamų sąmatos 1937 m. siekė 5 127 928 litų. Ligonių kasos per palyginti trumpą laiką atliko labai didelį darbą: naudodamosi savo ištekliais pastatė keletą vaikų kolonijų, sanatorijų ir nuosavų namų, kuriuose įsteigtos ir įvairios gydymo įstaigos su moderniomis tuo metu gydymo priemonėmis. Kasos leido periodinį žurnalą “Sveikata ir darbas”, skirtą socialinio draudimo reikalams.Be šių ligonių kasų, tvarkomų bendru įstatymu, Lietuvoje buvo dar ir atskirais įstatymais bei statutais veikiančios kitokio tipo ligonių kasos: 1) Susisiekimo ministerijos ligonių kasa su 5 701 apdraustuoju; 2) Žemės ūkio ministerijos laisvai samdomų eigulių draudimo kasa su 1555 nariais; 3) Lietuvos Banko 1. kasa su 536 nariais; 4) Kauno elektros stoties 1. kasa su 208 nariais ir 5) šv. Zitos tarnaičių draugijos 1. kasa su 508 nariais.1936 m. 30 d. (V. Ž. Nr. 531) paskelbtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas. Pastarasis įsigaliojo nuo 1937 m. sausio 1 d. Privalomas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų taikytas fabrikų įmonėms, kitoms prilygintoms fabrikams pramonės įmonėms, miško eksploatacijos ir plukdymo darbavietėms, statybos, geležinkelių, uostų, plentų ir vandens kelių, telegrafo, telefono ir radijo, gatvių tvarkymo, vandentiekio ir kanalizacijos darbavietėms. Nukentėję nuo nelaimingų atsitikimų žmonės iki tol, kol sugrįš jų darbingumas ar iki kol bus paskirta jiems pensija, gavo visokeriopą medicinos pagalbą ir piniginę pašalpą, lygią 2/3 jų faktinio uždarbio. Gydymas buvo atliekamas per vietos ligonių kasas. Pensija, nustatyta netekusiam 100% darbingumo, – 3/4 metinio nukentėjusiojo uždarbio, o netekusiam mažiau kaip 100% darbingumo – proporcinga prarasto darbingumo dydžiui. Praradusiam 70% darbingumo ar daugiau, už kiekvieną vaiką mokėtas „vaikų priedas“ – po 10% nuo pensijos dydžio. Jei dėl nelaimingo atsitikimo apdraustasis mirė, jo šeimos nariams buvo skiriamos pensijos: žmonai – 1/3 mirusiojo metinio uždarbio, vaikams iki 15 metų amžiaus po – 1/5 metinio uždarbio, tėvams ir kitiems apdraustojo išlaikomiems giminaičiams – po 1/6 metinio uždarbio. Draudimo lėšos sudarytos iš pagrindinio ir papildomojo mokesčio, kurį mokėjo tik samdytojai. Pagrindiniam mokesčiui imti darbavietės suskirstytos pagal jų darbo pavojingumą į 16 klasių. Kiekvienai klasei nustatytas mokestis, nuo samdinių uždarbio svyravęs nuo 0,6 % (1-ąjai klasei) iki 6% (16-ąjai klasei). Jei pagrindinio mokesčio neužteko pensijų kapitalui sudaryti, iš samdytojų imtas papildomas mokestis, sudaręs iki 50% pagrindinio mokesčio. Draudimo mokesčius darbdaviai mokėjo per vietos ligonių kasas. Šiam draudimui vykdyti įsteigta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa, kurios reikalus tvarkė kasos valdyba. 1937 m. ši kasa turėjo 1 430 000 litų pajamų, o 1938 m. – apie 1 689 000 litų pajamų. 1937 m. gale kasa turėjo 60.120 apdraustųjų.Pažymėtinas ir autonominis Klaipėdos krašto socialinis draudimas, kurį tvarkė vadinamoji Klaipėdos krašto apdraudimo įstaiga pagal šiame krašte paveldėtus iš Vokietijos socialinio draudimo nuostatus. Klaipėdos krašte privalomai drausti ir žemės ūkio darbininkai ligos, invalidumo ir nelaimingų atsitikimų atvejais. 1937 m. spalio 1 d. šioje įstaigoje iš viso buvo 33 623 apdraustieji.II PASAULINIO KARO METAISocialinė globaPlatesniu mastu vykdyto socialinės globos darbo pradžia – II Pasaulinio karo metu organizuota pagalba žmonėms, ištremtiems ir pabėgusiems iš karo veiksmų nusiaubtos Lietuvos ir dabar gyvenantiems Rusijoje. Lietuvių visuomenės iniciatyva Rusijoje buvo įsteigtas centrinis nukentėjusiesiems nuo karo šelpti komitetas. Šis komitetas tose vietovėse, kur tik buvo susibūrę daugiau lietuvių tremtinių, organizavo vadinamuosius vietos tremtinių komitetus. Per šiuos komitetus buvo visokeriopai šelpiami ir globojami tūkstančiai atsidūrusių giliame skurde žmonių. Nepamiršti buvo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kuriuos karo pradžioje rusų kariuomenė, užėmusi dabartinio Klaipėdos krašto ir buvusios Rytų Prūsijos plotus, buvo ištrėmusi Rusijos gilumon. Šiuos mūsų tautiečius globojo ir kiek galėdamas šelpė lietuvių visuomenės suorganizuotas Prūsijos lietuvių globos komitetas.Ketverių metų karas sugriovė daugybę Lietuvos miestų, sunaikino beveik visą šalies ūkį, didžiulius žemės plotus pavertė dirvonais, išnaikino beveik visus gyvulius. Savo šeimininkavimu besikeičiančios okupacinės karo valdžios privedė šalį prie bado. Susikūrus sovietinei vyriausybei šalyje buvo jaučiama itin didelė maisto stoka, siautė nedarbas. Tą būklę dar labiau sunkino tūkstančiai grįžtančių tremtinių ir belaisvių. Tad socialinė globa tapo viena iš opiausių problemų. Būtina buvo griebtis visų galimų priemonių bent iš dalies pašalinti skurdui ir vargui šalyje. Valstybės iždas tuo metu buvo beveik tuščias. Visgi nustatyta kaina ir, dažnai remiantis vien tik iždo pasižadėjimais, buvo supirkinėjami maisto produktai, steigiami maitinimo punktai, valgyklos, vaikų ir senelių prieglaudos, organizuojamas tremtinių ir belaisvių grąžinimas, rūpinamasi viešaisiais darbais ir kt. Tuo metu visoje sovietinėje Lietuvoje, pagal išlikusias statistikos žinias, buvo šelpiama ir globojama apie 50 000 gyventojų: našlių, našlaičių vaikų, senelių, invalidų ir kitų į vargą patekusių žmonių. Šalyje susikūrus vietos taryboms, savivaldybėms, dalį socialinės globos darbo jos perėmė savo žinion. Ženklią pagalbą Lietuvai tuomet teikė Amerikos maitinimo misija, kuri, siųsdama didžiulius kiekius maisto produktų, drabužių, skalbinių, avalynės, manufaktūros prekių ir kt., išgelbėjo nemažą skaičių vaikų iš grėsusių jiems bado ir mirties. Gautu iš amerikiečių maistu buvo maitinama apie 25 000 vaikų, o dalis maisto produktų ir drabužių per vietos tarybas, savivaldybes buvo dalinama labiausiai vargstantiems gyventojams.Iš lėto atsistatant kraštui, tvirtėjant jo ūkiui, socialinės globos darbas tapo sistemingesnis. Pati visuomenė pradėjo organizuotis į labdaringas draugijas, o pastarosios steigė įvairias socialinės globos įstaigas. Labdaringoms organizacijoms tvirtėjant ir plečiant savo darbą, valstybė taip pat nuosekliai rėmė savo išlaikomas socialinės globos įstaigas, skyrė joms vis didesnes lėšas bei prižiūrėjo jų tikslingą panaudojimą. Kasmet šis darbas plėtėsi ir vystėsi.Prieškario ir pokario laikotarpiu socialinę globą Lietuvoje tvarkė Vyriausybė per Vidaus reikalų ministeriją, vietos tarybos, savivaldybės bei privačios labdaringos organizacijos (įskaitant valstybės šelpiamas). Visos trys institucijos Lietuvoje išlaikė 57 vaikų prieglaudas su 3 360 globojamųjų, 174 senelių prieglaudas su 5 000 globojamųjų, 7 kūdikių lopšelius su 650 kūdikių, 102 vaikų darželius su 3 660 vaikų ir kitas uždaras socialinės globos įstaigas. Visose minėtose įstaigose tuo metu globota apie 15 000 asmenų. Be to, dar įvairių formų pašalpomis šelpta ir gydyta daugybė atskirų beturčių ir kitokių gyvenimo nuskriaustų žmonių, reikalingų socialinės pagalbos. Beturčiams šelpti ir gydyti, taip pat susirgusiems užkrečiamomis ir socialinėmis ligomis, tokiomis kaip džiova, venerinės ligos, psichiniai susirgimai ir kt. gydyti, valstybė ir savivaldybės išleido nemažai lėšų. Kalbant apie socialinę globą Lietuvoje, būtina paminėti ir svarbesnes labdaringas organizacijas, kurios savo ypatingu pasiaukojimu bei iniciatyva uoliai prisidėjo prie šio darbo:1) Lietuvos motinoms ir vaikams globoti skirta organizacijų sąjunga, jungusi 15 labdaringų draugijų, išlaikė 25 vadinamuosius sveikatos centrus, kurių tikslas – motinų bei vaikų sveikatos apsauga ir kova su vaikų mirtingumu. Kaune sąjunga išlaikė Motinos ir vaiko muziejų.2) Kūdikių gelbėjimo draugija administravo valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą kūdikiams. Lopšelyje išlaikyta 270 vaikų. Vėliau jie atiduoti į kitas prieglaudas, o daugiausia įvaikinti arba auginti už tam tikrą atlyginimą šeimose. Tokių, vėliau perduotų dažniausiai ūkininkams, čia auginta apie 550.3) Šv. Vincento ir Paulo draugija su apie 150 skyrių visoje Lietuvoje išlaikė 75 senelių ir vaikų prieglaudas ir administravo valstybės invalidų namus Strėvininkuose su 280 invalidų bei valstybinę vaikų prieglaudą Čiobiškyje su 150 vaikų.4) Lietuvos moterų globos komitetas išlaikė 2 vaikų prieglaudas su vidurine amatų mokykla ir administravo valstybinę Raudondvario vaikų prieglaudą su 280 vaikų.5) Vaikelio Jėzaus draugija išlaikė 3 vaikų prieglaudas su 2 amatų mokyklomis bei 5 vaikų darželius.6) Vaiko draugija išlaikė visoje Lietuvoje daugybę vaikų darželių ir lopšelių, kuriuose 1937 m. buvo apie 2 300 vaikų.7) Pieno lašo draugija, kovodama su motinų ir kūdikių mirtingumu, išlaikė pieno kūdikiams dalijimo stotis, dieninius lopšelius ir kt.8) Draugija kovai su tuberkulioze, jungianti keliolika skyrių, vedė aktyvią propagandą ir kovojo su šia socialine liga. Išlaikyta sanatorija ir keliolika dispanserių.9) Žiemos pagalbos komitetas per savo 270 skyrių vien 1937 m. surinko aukomis (pinigais ir daiktais) apie 400 000 litų. Šiomis aukomis žiemos metu buvo šelpiamos šeimos ar atskiri asmenys, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos.10) Žmogaus globos draugija rūpinosi atskirų į vargą patekusių asmenų šelpimu ir globa, aprūpindavo juos maistu, drabužiais, nakvyne, darbu draugijos įrengtose dirbtuvėse ir kt.Be šių didesnių, būta dar keliasdešimt mažesnių labdaringų draugijų. Jas steigė lietuvių ir tautinių mažumų atstovai, padėję dirbti bendrąjį socialinės globos darbą.IŠVADOS
„Teisinga socialinė politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas, todėl šiai sričiai Lietuvoje skiriamas ypatingai didelis dėmesys. Mūsų ministerija atsako už socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimą ir įgyvendinimą. Šalyje veikia pažangi sistema, užtikrinanti žmonių socialines teises ir jų apsaugą, tačiau atsižvelgiant į besikeičiančią šalies ekonominę ir socialinę padėtį ši sistema nuolat tobulinama, o šiuolaikinės kompiuterinės technologijos žymia dalimi prisideda prie naujausios informacijos skleidimo“ – teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Teisingas istorijos analizavimas ir supratimas atskleidžia sukauptą patirtį ir leidžia tobulėjimo keliu siekti naujų, geresnių rezultatų, apsaugant šalies gyventojus nuo socialinių problemų. Tai valstybės užduotis.
LITERATŪRA:
www.socmin.lt – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. G. Kvieskienė, Draugijos ir organizacijos, V., 1994.G. Kvieskienė, Socializacijos pedagogika, V., 2000.Socialinės apsaugos paskaitos.