Lietuvos bankų sistema

1. LIETUVOS BANKŲ SISTEMA

1.1 Bankų veiklos esmė ir klasifikacija

Bet kurios šalies gerovės pagrindas – efektyvus finansų sistemos funkcionavimas, o viena seniausių ir labiausiai išplėtotų jos grandžių – bankininkystė.
Literatūros šaltiniuose sutinkami įvairūs banko sąvokos apibūdinimai. Vienas iš pirmųjų, lietuvių, įsitraukusių į finansų mokslų kūrimą – prof. V. Jurgutis. Jis bankus priskiria kredito įmonėms, kurių pagrindinis verslas yra kredito operacijos, t.y. kredito ėmimo (pasyvinės) bei kredito teikimo (aktyvinės) operacijos. Autorius šias operacijas detalizuoja, klasifikuodamas bankus. Anot profesoriaus [1, p.9], „bankai bus tokios kredito įmonės, kurios :
· leidžia notas ir paarūpina sau pinigų notų emisija;
· gauna apyvartinių pinigų, priimdamos indėlius;
· teikia trumpalaikius kreditus;
· leidžia į apyvartą savo akceptus ir akceptuoja svetimus skolos pasižadėjimus;
· emituoja procentinius ir dividendinius popierius;
· verč· iasi stambių pramonės bei prekybos įmonių pinigais ir jas finansuoja;
· leidžia įkaito paskolos lakštus ir tais lakštais pagamintais gyvais pinigais ar net pač· iais lakštais duoda paskolas.“
Kiek siauresnė banko sąvokos apibrėžimą pateikia B.Martinkus [2,p.172]. Jis teigia, kad „bankai yra indėlių priėmimo įstaiga gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių organizacijų, ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą“.
Lietuvos baankų veiklą reglamentuojančiame LR komercinių bankų įstatyme (3) sakoma, kad „bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu, ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įs

statymo numatyta veikla“.
Literatūros šaltiniuose pažymima, kad bankai yra komercinės (2) įstaigos. Žinoma, tame yra dalis tiesos: daugumos bankų veiklos tikslas – pelnas. Tačiau tai būdinga tik komerciniams bankams sudarantiems pagrindinę bankų sistemos grandį. Emisijos bankas savo veiksmus nustato remdamasis daugiau visuomenės, o ne akcininkų interesais. Be to, bankai yra finansinės institucijos, nes tiek komerciniai, tiek centrinis bankas yra finansų sistemos širdis [ 4,p.143].
Taigi, viską apibendrinant galima pasakyti, jog bankas – tai finansinė institucija, kuri užsiima grąžintinų pinigų priėmimu, tarpininkauja vykdantiems piniginius atsiskaitymus, teikia ilgalaikius ir trumpalaikius kreditus, emituoja vertybinius popierius ir pinigus ir atlieka su tuo susijusias operacijas. Taigi, mano nuomone, teisingiausias banko sąvokos paaiškinimas pateikiamas minėtame įstatyme.
Išsiaiškinus banko sąvoką, matome, kad ji dažnai siejama su įvairiomis bankų atliekamomis funkcijomis. Funkcijų įvairovė irr sąlygoja bankų įvairovę. Taigi, dabar pateiksiu bankų klasifikaciją.
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai (B. Martinkus): centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, teikia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercinius bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynais pinigais ir panašiai); komerciniai bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); investicijų bankai (atlieka vertybinių popierių em
misijos, pirkimo ir pardavimo operacijas); taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalo rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio bankas (teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir panašiai); užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus.
Skirtingi autoriai pateikia įvairias bankų rūšis. D. Ivaškevičius [5, p. 18] bankus skirsto pagal kelis kriterijus:
Pagal veiklos struktūrą:
a) universalūs;
b) specializuoti.
Šiuo metu visi Lietuvos komerciniai bankai yra universalūs.
Pagal nuosavybės formą:
a) privatūs;
b) valstybiniai.
Be to, autorius (5, p.13) bankus dar skirsto į:
a) emisijos bankus;
b) komercinius bankus:

Paprastai emisijos bankas būna vienas – centrinis bankas. Kiti bankai yra jo klientai. Universalūs komerciniai bankai atlieka klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Jie vykdo visas pagrindines bankų pinigų apyvartos ir kreditavimo funkcijas.
Lietuvos Respublikos kreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos organizacijos, atliekančios kai kurias bankines operacijas. [5, p. 13].

.
1.2 Bankai ir parabankai

Lietuvos kreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos organizacijos, atliekančios kai kurias bankines operacijas. Skiriami du posistemiai: bankai ir nebankai – parabankai (artimos bankams, kvazibankinės institucijos). [5, p. 13]
Bankas – finansinis tarpininkas, teikiantis daugumą kreditinių finansinių paslaugų, kuriam yra būdingas finansinės veiklos universalumas. Klasikinės banko operacijos yra lėšų pritraukimas per atsiskaitomąsias sąskaitas ir terminuotus indėlius.

Parabankinės institucijos – atlieka vieną ar kelias banko operacijas. Tai – specializuotos institucijos, kuriamos, kai bankams draudžiama užsiimti tam tikra veikla (pvz., draudimu, tiesioginėmis investicijomis) arba ka

ai bankų sistema operatyviai nesureaguoja į naujų veiklos sričių atsiradimą ir palieka laisvas nišas kitoms institucijoms.

2. BANKINIŲ INSTITUCIJŲ CHARAKTERISTIKA

Lietuvos Respublikos bankų sistemą sudaro:
· emisijos bankas;
· komerciniai (universalūs ar specializuoti) bankai.
Lietuvos bankas yra centrinis Lietuvos Respublikos bankas (emisijos bankas).
Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nurodyta (6), kad centrinis emisijos bankas vykdo tokias pagrindines funkcijas:
· kontroliuoja pinigų apyvartą, atlieka jų emisiją;
· valdo aukso/valiutinius rezervus;
· veikia kaip bankų atsiskaitymų ir rezervų centras;
· aptarnauja vyriausybės įsipareigojimų vykdymą;
· nustato bankų veiklos limitus, normatyvus, centrinio banko oficialius kredito palūkanų procentus;
· atlieka bankininkystės mokslinius tyrinėjimus;
· nustato kreditinių finansinių institucijų veiklos teisinius pagrindus ir principus, reglamentuojanč· ius trumpalaikes ir ilgalaikes kredito operacijas, piniginių atsiskaitymų dokumentus;
· kontroliuoja komercinių bankų veiklą;
· formuoja efektyvų šalies ekonominio reguliavimo piniginį kreditinį mechanizmą;
· atlieka bankų banko vaidmenį.
Emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju gali sutrikti pinigų ūkis. Centrinis emisijos bankas turi tokias stambias pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas, kadangi jo pasyvus sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai pinigai. Tai sudaro realią galimybę daryti įtaką kitų bankų veiklai. Visi bankai atlieka tarpusavio atsiskaitymų operacijas per centrinį banką, jei reikia – gauna jo kreditus, jame saugomi komercinių bankų rezervai, jis vykdo bankų priežiūrą ir kontrolę. Todėl Centrinis emisijos bankas – Lietuvos bankas – kitų komercinių bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir todėl jis yr

ra vadinamas „bankų banku“.
Universalūs komerciniai bankai atlieka finansinį – kreditinį klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines banko pinigų apyvartos ir kreditavimo funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiausius Lietuvos bankus.
D. Ivaškevičius [5, p.15] teigia, kad bankai gali daugiau specializuotis vienoje ar kitoje srityje. Taip susiformavo specializuoti bankai. Bankai gali specializuotis pagal vieną ar kelis kriterijus (žr. 2 pav.).

2 pav. Bankų specializavimosi kriterijai
Šaltinis: [5, p. 15].
Tačiau Lietuvoje visi komerciniai bankai yra universalūs.
Investiciniai ir inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas. Investiciniai bankai aktyviai dalyvauja pramonės emisiniuose steigiamuosiuose procesuose, jie dažniausiai organizuoja trečiųjų asmenų vertybinių popierių pirminę ir antrinę apyvartą, būna emisijos garantais ir kredituoja fondines operacijas. Inovaciniai bankai daugiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažnai būna rizikinga (naujų veiklos sričių skatinimas, naujos technikos ir technologijos diegimas ir pan.).
Atsiskaitymų ir depozito bankai specializuojasi teikti trumpalaikius kreditus. Yra bankų, kurie specializuojasi vykdyti specifinius atsiskaitymus, pvz., organizuoja atsiskaitymus su buvusiomis Sovietų Sąjungos įmonėmis.
Taupomieji bankai pritraukia smulkius indėlius. Jie dažniausiai orientuojasi į gyventojų kreditavimą – įdėjimus į gyvenamąją statybą, smulkų verslą.
Hipotekos (žemės) bankai išduoda paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dažniausiai žemę.
Be funkcinės galima ir regioninė specializacija. Dažnai tokie yra regioniniai taupomieji bankai. Regionus gali aptarnauti ir didžiųjų bankų regioniniai filialai. Šakinės specializacijos bankai orientuojasi į tam tikrą ūkio šaką ar klientų grupę. Pavyzdžiui, Vilniaus bankas daugiau dėmesio skiria prekybos įmonėms (kredituoja eksporto ir importo operacijas), „Snoras“ stengiasi būti patrauklesnis gyventojams. Kartais stambios finansinės grupuotės kuria bankus savo įmonėms aptarnauti; tuo atveju turime pagal klientus specializuotą banką. Prie tokių bankų galima būtų priskirti AB „Achema“ įkurtą „Industrijos“ banką, kuris aptarnauja pramonės įmones, bet nepriima indėlių, t. y. atlieka ne visas banko funkcijas. [5, p. 15]

3. NETRADICINĖS KREDITAVIMO FORMOS

Parabankinės sistemos institucijos labai glaudžiai bendradarbiauja su bankais. D. Ivaškevičius [5, p.16] teigia, kad pagrindinės šio bendradarbiavimo priežastys yra:
· Kai kurios veiklos rūšys atsirado vėliau ir dėl jų specifinio pobūdžio jas tikslinga palikti parabankinių organizacijų specialistams, jau turintiems šioje srityje reikalingą kvalifikaciją, dažnai gerokai besiskirianč· ią nuo bankinės.
· Dažnai bankams yra draudžiamos tam tikros veiklos rūšys, o kapitalui pritraukti jos yra neabejotinai naudingos.
· Kai kurios veiklos rūšys neturi gero vardo visuomenėje (ypač· tai būdinga Lietuvai, pvz., investicinių firmų veikla), ir bankai nori nuo jų bent formaliai atsiriboti.
Parabankinės sistemos institucijų nomenklatūra yra labai plati, labai dažnai bankai yra jų tiesioginiai savininkai, akcininkai. [5, p. 16]
Parabankai apima specializuotas institucijas ir pašto sistemą.
Specializuotos institucijos yra šios:
· lizingo firmos;
· faktoringo firmos;
· lombardai;
· kredito unijos;
· draudimo draugijos;
· investicinės kompanijos;
· fondai;
· finansų kompanijos;
· atsiskaitymo (kliringo) centrai.
Lizingo (išperkamosios nuomos) firmos užsiima ypatinga nuomos rūšimi, kai produkcija ne parduodama, o išnuomojama, reguliuojant nusidėvėjimo kompensavimo mechanizmą. Lizingo sąvoka labai plati ir apima finansinius, komercinius, teisinius ir techninius aspektus. Plačiąja prasme jis apima aibę turtinių sąvokų, susijusių su turto perdavimu laikinam naudojimui, to turto įsigijimu ir tolimesniu jo išnaudojimu. Lizingas – tai kapitalo nuoma, kai nuomotojas įsigyja nuomininkui reikalingas nuomojamas priemones.
Patį lizingo procesą galima suskirstyti į kelias stadijas:
· Naudotojas suranda įmonę ar organizaciją, kuri gamina jam reikalingą įrangą. Su ta įmone aptaria techninę reikalo pusę ir sudaro išankstinį susitarimą.
· Lizingo gavėjas, kartais kartu su gamintoju, kreipiasi į lizingo kompaniją su prašymu nupirkti jam šiuos įrenginius iš tiekėjo, o po to juos jam suteikti laikinai nuosavybei.
· Lizingo kompanija, nupirkusi įrenginius ir tapusi savininke, perduoda laikinam naudojimui už nustatytą mokestį.
Lizingo davėjas perka įrenginį už pilną jo vertę savo nuosavybėn, bet jį perka ne sau, o naudotojui, kuris gauna ir naudojasi įrenginiais nesumokėdamas pilnos jų kainos, o periodiškai mokėdamas įnašus. Iš to seka, kad lizingą galima nagrinėti kaip turto perdavimą laikinam naudojimui pagal tam tikras sąlygas. Jos būtų:
· Grąžintinumas;
· Terminuotumas;
· Mokumas.

Lizingo sistemoje dalyvauja trys pagrindiniai subjektai:
· Lizingo subjekto gamintojas;
· Lizingo davėjas (įmonė);
· Lizingo gavėjas.
Lizingo operacijoje dar dalyvauja lizingo kompaniją finansuojanti institucija, draudimo kompanija bei valstybės institucija (mokesčių inspekcija).
Lizingo davėjas (nuomotojas) sudaręs su gavėju lizingo sutartį, jis nuperka įrangą, pastatus, mašinas, kitą materialųjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą (Lizingo objektas – gamybinės paskolos kilnojamam ir nekilnojamam turtui) perka savo lėšomis arba gauna paskolą.
Lizingo gavėju (nuomininku) gali būti bet kuris juridinis asmuo, nepriklausomai nuo jo nuosavybės tipo.
Trečiasis lizingo sandorio dalyvis – lizingo objekto pardavėjas, tiekėjas, turintis juridinio asmens teises, yra gamybinė įmonė, tiekimo organizacija ar prekybinė firma.
Egzistuoja daugybė lizingo operacijų, kurios skiriasi dalyvių sudėtimi, turto rūšimi, nuomos terminu, atsipirkimo laipsniu ir kitomis sąlygomis. Priklausomai nuo dalyvių sudėties N. Žaltauskienė [7, p. 17] išskiria šias lizingo rūšis:
· Tiesioginis lizingas, kur turto savininkas ar tiekėjas savarankiškai perduoda objektą lizingui (dviejų šalių sandoris);
· Šalutinis (tarpinis) lizingas – kai turto perdavimas nuomai vyksta per tarpininką. Šis sandoris gali būti sudarytas su viena ar keliomis šalimis.
Pagal atsipirkimo laipsnį lizingas skirstomas į:
· Su pilnu atsipirkimu, kai vienos sutarties galiojimo metu vyksta pilnas nuomojamo turto vertės išmokėjimas lizingo davėjui;
· Su nepilnu atsipirkimo laipsniu – kai vienos sutarties galiojimo atsiperka tik dalis nuomojamo turto vertės.
Priklausomai nuo atsipirkimo laipsnio lizingas gali būti:
· Operatyvus – kai nuomojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daug kartų, tač· iau neperleidžia nuosavybės teisės.
· Finansinis – kai lizingo sutartis garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų lėšų grąžinimą ir taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimas.
Priklausomai nuo rinkos lizingas skirstomas:
· Vidinis – kai dalyviai yra iš vienos šalies.
· Tarptautinis – kai dalyviai iš kelių šalių.
Lizingas suteikia galimybę gauti įrangą naudojimui be pilno apmokėjimo. Tai naudinga organizuojant naują gamybą. Lizingo dėka, galima dirbti su įrenginiais iki pilno apmokėjimo, t. y. iki pilno įsigijimo.
Be to, lizingas atleidžia nuomininką nuo išlaidų, susijusių su turto valdymu, nes turto juridiniu savininku lieka nuomotojas. Nuomininko nauda ta, kad jis gali išpirkti įrenginį pagal nominalią ar likutinę vertę, kai pasibaigia kontrakto galiojimo terminas.
Kalbant apie lizingą labai svarbu paminėti, kad nuomininkas sumoka visus mokesčius, draudimo išlaidas, padengia visą arenduojamos priemonės vertę, amortizaciją, finansavimo išlaidas.
N. Žaltauskienė [7, p. 12] faktoringą apibūdina sekančiai – tai debeto pavedimų supirkimas iš klientų (prekių ir paslaugų tiekėjų). Tai finansavimo paslauga, kurią teikia firmos faktoriai (faktoringo firmos), glaudžiai susijusios su bankais arba pačios esančios bankai ar jų filialai. Faktoringo paslaugomis daugiau naudojasi smulkios ir vidutinės firmos, kurios nenori ar nepajėgia rūpintis savo klientų (pirkėjų) mokumo tikrinimu, nori sutaupyti kontoros apskaitos ir sutarčių vykdymo kontrolės išlaidų, perduoti dalį rizikos dėl abejotinų skolų susidarymo ir tikisi greičiau susigrąžinti investuotas lėšas.
Finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą.
Faktoringo operacijos atliekamos pagal faktoringo sutartis. Sudarant šią sutartį, faktoringo kompanija prisiima iš pirkėjo pusės nemokumo riziką, iki pasirašant sutartį išaiškės klientų mokumas. Faktoringo kompanija tikrina kiekvieno pirkėjo mokumą ir praneša galimus kredito limitus pagal kiekvieną pirkėją.
Faktoringai gali būti:
· atvirieji (Pirkėjas iš anksto žino, jog teks atsiskaityti per faktoringą (firmą faktorių).Tai gali būti numatyta pirkimo – pardavimo sutartyje arba nurodyta sąskaitoje);
· uždarieji (kai debitoriai (įmonės pardavėjos skolininkai) nežino, jog bus atsiskaitoma naudojantis faktoringo paslaugomis);
· vidiniai (kai tiekėjas, pirkėjas ir faktoringo kompanija randasi vienoje šalyje);
· tarptautiniai (kai tiekėjas, pirkėjas ir faktoringo kompanija išsidėstę skirtingose valstybėse).
Gali būti sudaromos tokios faktoringo sutartys visiškai aptarnaujant pirkėją:
1. apsauga nuo abejotinų skolų ir skolininkų;
2. kredito apskaita ir valdymas;
3. lėšų gavimo užtikrinimas (teikia garantijas);
4. išankstinių apmokėjimų vykdymas, jei yra toks susitarimas;
5. per nustatytą laiką ar iki tam tikros datos sumokama nustatyta pardavėjų reikalavimų dalis, neatsižvelgiant į tai, ar pirkėjas sumokėjo už prekes ar už paslaugas.
Pardavėjui belieka tik faktoringo atliekamų operacijų apskaita. Faktoringo sutartis galima tik tuo atveju, kai pardavėjas firmai faktoriui perduoda visas savo skolininkų skolas.
Lombardų piliečiams teikiamos paskolos užtikrinamos namų apyvokos ir asmeninio naudojimo reikmenų įkeitimu, dažniausiai aukso gaminiais, brangiaisiais metalais, juvelyriniais dirbiniais. Paskolos dydis sudaro 70 -80 proc. užstatomų daiktų vertės.
Kredito unija – tai kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų savanoriškai įsteigta ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių pinigines lėšas kredito unijos įstatuose numatytiems narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams tenkinti savitarpio paskolos teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę [9]. Kredito unijos veikia pagal 1994 m. priimtą Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą, kuris nustato kredito unijų veiklos pagrindus, narystės sąlygas, reglamentuoja kredito unijų steigimą, veiklą, jos narių teises ir pareigas. Be to, šis įstatymas numato kredito unijų reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą bei veiklos priežiūrą. 2000m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 33 [2], 2001m. – 40, o 2002 metais – 54 kredito unijos [8]
Draudimo draugijos už įvairias draudimo paslaugas (gyvybės, turto ir pan.) draudimo įmokų pavidalu sukaupia dideles lėšas ir jas investuoja. Čia ir pasireiškia tiesioginis abiejų pusių suinteresuotumas: bankas suinteresuotas pasinaudoti šiomis lėšomis, draudimo draugija suinteresuota banko asmenyje turėti patikimą partnerį išmanantį finansavimo verslą. Draudimo bendrovių veiklą reglamentuoja LR draudimo įstatymas, priimtas 1996 07.
Investicinės bendrovės sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas, viešai platindama savo akcijas, ir investuoja jas į vertybinius popierius ar prekybą jais. Bankai gali atlikti vertybinių popierių saugojimo – depozitoriumo funkcijas. Be to, investicinės bendrovės yra kreditavimo subjektas. Per jas užmezgami tiesioginiai kontaktai su gamybos ir prekybos įmonėmis, galima geriau kontroliuoti jų kreditingumą, daryti įtaką jų veiklai.
Fondai (Atviros Lietuvos, smulkaus verslo rėmimo ir kiti) taip pat atlieka kreditavimo funkciją, tiesa, jie dažniausiai nesiekia pelno arba vadovaujasi labdaros principu.
Atsiskaitymo (kliringo) centrai specializuojasi vykdyti atsiskaitymus tam tikroje srityje ar tarp atskirų šalių, taigi atlieka vieną iš pagrindinių banko funkcijų. Kliringo įstaigos – centralizuotas atsiskaitymų tarp šalies bankų mechanizmas. [5, p. 16-17]
Kai kuriose šalyse daugelį banko funkcijų atlieka paštas,taupomosios kasos.
Bankinė ir parabankinė sistema vis labiau integruojasi, kurdama įvairaus tipo sąjungas, steigdama dukterines kompanijas. Tai skatina daryti tiek bankų veiklos universalumo didėjimas, tiek, esant universalumo apribojimams, būtinybė ieškoti netiesioginių bendradarbiavimo formų, apeinant šiuos draudimus.
4. LIETUVOS BANKAS

Svarbiausią vietą bankininkystės sistemoje užima centrinis bankas.
Pagal Lietuvos Respublikos Banko įstatymą [6] Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo statutą bei antspaudą, tai yra Respublikos centrinis bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei. Lietuvos Banką steigia ir likviduoja Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Bankas nepriklauso valstybės valdymo institucijoms, jis vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir nėra pavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar kitoms valstybės vykdomosioms valdžios įstaigoms.
Lietuvos Bankas atstovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansinėse institucijose, taip pat tarp valstybiniuose pasitarimuose pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais, gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininku, jei tai susiję su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos tobulinimu ir Lietuvos Banko tikslų įgyvendinimu.

LR Lietuvos banko įstatyme [6] teigiama, kad pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:
· parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
· reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
· vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
· nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas savo tikslus ,vykdo šias pagrindines funkcijas:
· leidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;
· gali aptarnauti Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas;
· organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už juos išmokėjimą ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius;
· įgyvendina įstatymų nustatyta tvarka pinigų politiką tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;
· konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;
· renka ir skelbia pinigų bei finansinę statistiką;
· kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;
· saugo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų rezervus;
· nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų, tarp jų ir kliringinių atsiskaitymų tvarką;
· išduoda ir atšaukia licenzijas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir prižiūri jų veiklą;
· įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje;
· organizuoja bankinės informacijos sistemą;
· nustato bankų ir kitų Lietuvos Banko licenzijuotų kredito įstaigų apskaitos, ataskaitų ir atskaitomybės tvarką;
· sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą [6].
Taigi, mano nuomone Lietuvos bankas – tai finansinė institucija, kurios svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o pagrindinis tikslas – siekti Lietuvos pinigų stabilumo [10]. Šis tikslas turi du aspektus, t. y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis pinigų stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą ( arba palyginti pastovias kainas), tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu. Lietuvos Bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuojasi į išorinį lito stabilumą.
Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, valdo užsienio atsargas, leidžia į apyvartą litų banknotus ir monetas, vykdo kredito įstaigų priežiūrą, atlieka kitas funkcijas, kurios skatina šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą bei efektyvų funkcionavimą [9].
Lietuvos bankas, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Fiksuoto valiutos kurso strategija pagrįsta dviem pagrindiniais principais: Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti Lietuvos banko laikomomis aukso bei užsienio valiutos atsargomis ir litai neribotu mastu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu. Lito kursas nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą. Sprendimai dėl lito susiejimo su euru priimti atsižvelgian į· tai, kad Lietuvos ūkis tampa vis labiau susijęs su Europos Sąjungos ir šalių kandidačių į Europos Sąjungą ekonomika. Formuojantis atitinkamai eksporto struktūrai, vis aktualiau yra mažinti realiojo lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu.[9]
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pinigų politiką, taiko ir kitas pinigų politikos priemones, tai: privalomųjų atsargų reikalavimas yra taikomas formuojant bankų sistemos likvidumo atsargas. Lietuvos užsienio atsargos (užsienio valiuta ir auksas) yra kertinis akmuo, įgalinantis užtikrinti lito stabilumą. Užsienio atsargų valdymo strategija iš esmės yra nulemta Lietuvos banko vykdomos pinigų politikos. Lietuvos bankas visomis galimomis priemonėmis siekia užsienio atsargų saugumo, likvidumo ir pelningumo, todėl stengiasi investuoti jas kuo patikimiau. Didžiąją dalį užsienio atsargų Lietuvos bankas investuoja įsigydamas Vakarų šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansų institucijų išleistų vertybinių popierių. Užsienio atsargos taip pat investuojamos į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose ir kitas finansines priemones [9].
Vykdydamas kredito įstaigų priežiūrą, Lietuvos bankas stebi, kaip kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų reikalavimus, tarptautinius apskaitos standartus bei Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus. Lietuvos bankas yra nustatęs bankų veiklos riziką ribojančius normatyvus, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Šiuo metu yra taikomi šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai [9].
Teikdamas tarpbankinių atsiskaitymų paslaugas, Lietuvos bankas kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą TARPBANK, atsako už jos nenutrūkstamą veiklą. Sistema TARPBANK naudojama didelės ir mažos vertės tarpbankiniams mokėjimams bei atsiskaitymams. Šiuo metu Lietuvos bankas kuria naują tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą, „Litas“. Naujoji sistema suteiks galimybę klientų lėšų pavedimus į kitus bankus vykdyti realiu laiku. “Lietuvos bankas sumažino įkainius, todėl naujoji sistema bus pigesnė nei dabartiniai atsiskaitymai. Pavyzdžiui, bankai už vieną pavedimą turės mokėti 37 centus, o dabar moka 42 centus”.
Lietuvos bankas turi išimtinę teisę išleisti į apyvartą ir išimti iš apyvartos pinigus. Lietuvos bankas nustato išleidžiamų į apyvartą Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą bei saugojimą. Šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja 10, 20, 50, 100, 200, 500 litų banknotai ir 1, 2, 5 litų bei 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų monetos. Lietuvos bankas siekia, kad į mūsų rankas patektų patikimi ir gražūs pinigai. Litų banknotai pagaminti senas pinigų spausdinimo tradicijas turinčiose Vakarų Europos banknotų spausdinimo kompanijose, yra šiuolaikiški ir apsaugoti naujausiomis pinigų apsaugos priemonėmis. Litų ir centų monetos kaldinamos Lietuvos monetų kalykloje laikantis pasaulyje egzistuojančių monetų kaldinimo standartų bei taikant naujausias technologijas. Siekdamas, kad apyvartoje būtų tik kokybiški pinigai, Lietuvos bankas įdiegė visiškai automatizuotus banknotų ir monetų apdorojimo būdus. Į centrinį banką iš apyvartos grįžtantys pinigai su modernių technologijų pagalba ne tik perskaičiuojami, rūšiuojami, bet ir nustatomas jų susidėvėjimo laipsnis. Netinkami apyvartai banknotai iš karto sunaikinami, o geros kokybės banknotai vėl išleidžiami į apyvartą [9].
Savo uždaviniams įgyvendinti Lietuvos Bankas turi stambias pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas. Lietuvos centrinio emisijos banko pasyvus sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai pinigai. Tarpusavio atsiskaitymo operacijas visi bankai atlieka per centrinį banką, esant reikalui, gauna kreditus, jame saugomi komercinių bankų rezervai. Būtent todėl, Lietuvos Bankas kitų bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir todėl jis yra vadinamas bankų banku. Lietuvos Bankas nemoka jokių mokesčių ir rinkliavų, išskyrus mokėjimą iš pelno.
Lietuvos banko kapitalą sudaro:
· Įstatinis kapitalas, kuris yra 100 mln. lt.
· Atsargos kapitalas, kuris yra ne mažesnis kaip 10% Lietuvos Banko įsipareigojimų litais. Jis sudaromas iš Lietuvos banko pelno.
· Lietuvos banke yra sudaromi rezervai[6].
· Lietuvos Banko finansinių metų pelnas (nuostolis) skaič· iuojamas iš pajamų atimant išlaidas, o išlaidos padengiamos iš pajamų.

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir dešimt narių. Lietuvos banko valdybai vadovauja jos pirmininkas, kurį penkeriems metams skiria Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir narius devyneriems metams skiria Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos Banko Valdyba nustato ir tvirtina Lietuvos respublikos pinigų politikos formas, metodus ir tvarką; nustato ir tvirtina bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus bei privalomųjų atsargų normas bankams; priima teisės aktus; sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo užsienio ir tarptautinėse organizacijose; sprendžia pinigų išleidimo į apyvartą ir išėmimo iš apyvartos klausimus; steigia, likviduoja Lietuvos banko skyrius, filialus; taiko įstatymo nustatytas poveikio priemones bankams; tvirtina Lietuvos banko metinį biudžetą; sprendžia Lietuvos banko turto ir lėšų naudojimo klausimus; išduoda ir atšaukia licenzijas bankams;nustato atlyginimo dydį Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojams valdybos nariams. [6]
Taigi pagrindinė Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas atlieka aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas Vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprieštarauja jo pagrindiniam tikslui.
Apibendrindamas noriu pasakyuti, kad palyginus su tarpukario laikotarpiu Lietuvos banko veikla buvo praplėsta, suteikiant jam ne vien tik pinigų emisijos ir apyvartos funkcijas, bet ir pavedant tvarkyti Lietuvos kredito įstaigų steigimo, likvidavimo ir veiklos reguliavimo reikalaus bei leisti bankų veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
Mano nuomone, Centrinis bankas pabrėžia bankų veiklos rodiklių gerėjimą, tačiau savo periodiniuose leidiniuose pateikia tik statistinę informaciją ir nepagrindžia šio teiginio išsamesne analize. Trūksta atskirų bankų veiklos sričių palyginimo su kaimyninėmis respublikomis ir Europos Sąjungos šalimis.

5. KOMERCINIAI BANKAI IR JŲ VEIKLA

LR komercinių bankų įstatyme [3] teigiama, kad komercinis bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ar (ir) paskolų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo nustatyta veikla.
Kiek siauresnį banko sąvokos apibrėžimą pateikia B. Martinkus [2, p. 209]. Jis teigia, kad komercinis bankas yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, gaunančių iš banko kreditus. Tai pelno siekianti institucija, kuri priima indėlius (depozitus), teikia paskolas ir įgyja kitų aktyvų, ypač obligacijų.
Toliau nagrinėsiu pagrindinius komercinių bankų veiklos bruožus, kurie yra susiję su bankų funkcijomis.

Kaip teigia B. Martinkus [2, p. 172], bankas yra įstaiga, kuri priima indėlius iš fizinių ir juridinių asmenų ir įsipareigoja juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Taigi, pagrindinė banko funkcija – saugoti indėlius ir skolinti pinigus.

Dar viena banko funkcijų – finansinis tarpininkavimas. Bankai yra kanalas, per kurį pinigai pasiekia investuotojus. Veikdami, kaip tarpininkai yra indėlininkų ir skolininkų, sutelkia kapitalą ir paskirsto jį po tas ūkio sritis, kur jis reikalingiausias.

B. Martinkus [2, p. 204] išskiria tris bankų operacijas:

1) aktyvines (bankai – kreditoriai: skolina sukauptus indėlininkų pinigus, imdami už tai palūkanas);

2) pasyvines (bankai – skolininkai: priima indėlius, atidaro sąskaitas);

3) aptarnaujamąsias (bankai – tarpininkai: perkelia pinigus iš vienos sąskaitos į kitą, saugo įvairias vertybes).

Autorius paminėjo tik pagrindines komercinių bankų funkcijas. LR komercinių bankų įstatyme [3] teigiama, kad komerciniai bankai gali atlikti šias funkcijas:
1) priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti;
2) duoti ir imti paskolas;
3) išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus;
4) išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) ir atlikti jais operacijas;
5) atlikti operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.);
6) atlikti operacijas užsienio valiuta;
7) pirkti ir parduoti tauriuosius metalus;
8) išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones;
9) priimti saugoti iš klientu vertybes ir nuomoti klientams banko saugykloje seifų kameras vertybėms ir dokumentams saugoti;
10) teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais;
11) atlikti kitas Lietuvos banko teisės aktuose nustatytas operacijas.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 4 užsienio bankų skyriai, Lietuvos centrinė kredito unija ir 57 kredito unijos. Komercinių bankų pagrindinės įstaigos yra šios:
1. Akcinė bendrovė “HANSABANKAS”
2. Akcinė bendrovė Ūkio bankas
3. Akcinė bendrovė bankas “Snoras”
4. Akcinė bendrovė NORD/LB Lietuva
5. Akcinė bendrovė PAREX BANKAS
6. Akcinė bendrovė Šiaulių bankas
7. Akcinė bendrovė Vilniaus bankas
8. Uždaroji akcinė bendrovė Sampo bankas
9. Uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas
10.Akcinė bendrovė VB būsto kreditų ir obligacijų bankas
11.AB Turto bankas.
Be to, Lietuvoje veikia ir užsienio valstybių banko padaliniai. Užsienio banko skyrius (filialas) yra užsienio valstybės banko padalinys, veikiantis šio banko vardu Lietuvoje ir atliekantis bent vieną banko operaciją pagal banko įgaliojimą. Už jo sandorius ir veiklą bankas atsako visu savo turtu. 1997 m. rugsėjo mėn. Lietuvos banke buvo įregistruotas pirmasis užsienio banko – “Kredyt Bank S.A.” (Lenkija) skyrius. Šio banko skyrius Vilniuje atlieka visas bankines operacijas ir aptarnauja tiek fizinius, tiek juridinius asmenis. Skyriaus paslaugos itin priimtinos toms Lietuvos įmonėms, kurios perka ar parduoda prekes Lenkijoje. Visi šio banko atsiskaitymai atliekami Lenkijos zlotais, todėl Lietuvos įmonėms nekyla valiutų keitimo sunkumų. 2000 m. Lietuvoje savo skyrių įsteigė Suomijos bankas “Nordea Bank Finland Plc”, o 2001 m. Sausio mėnesį Vokietijos bankas.
IŠVADOS

1. Lietuvos bankininkystės sistemą sudaro centrinis Lietuvos bankas, komerciniai bankai ir parabankinės sistemos institucijos.

2. Bankas – finansinis tarpininkas, teikiantis daugumą kreditinių finansinių paslaugų, kuriam yra būdingas finansinės veiklos universalumas. Klasikinės banko operacijos yra lėšų pritraukimas per atsiskaitomąsias sąskaitas ir terminuotus indėlius.

3. Parabankinės institucijos tai – specializuotos institucijos, kuriamos, kai bankams draudžiama užsiimti tam tikra veikla (pvz., draudimu, tiesioginėmis investicijomis) arba kai bankų sistema operatyviai nesureaguoja į naujų veiklos sričių atsiradimą ir palieka laisvas nišas kitoms institucijoms.
4. Pagrindinis skirtumas tarp valstybinio centrinio banko ir komercinių bankų yra pelno siekimas, kuris yra jų veiklos stimulas. O tuo tarpu, valstybinio banko pagrindinis tikslas – siekti Lietuvos pinigų stabilumo.
5. Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 4 užsienio bankų skyriai, Lietuvos centrinė kredito unija ir 57 kredito unijos. Išanalizavęs komercinių bankų finansines ataskaitas, galiu teigti kad komercinių bankų lyderiu ir toliau išlieka Vilniaus bankas.

LITERATŪRA
1. Jurgutis V. Bankai. – Kaunas, 1940. – 582 p.
2. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. – Kaunas: Technologija, 1996. – 261 p.
3. Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas 1994 m. gruodžio 21 d. Nr. 1 – 720 // Teisės aktų rinkiniai, – Vilnius: Lietuvos bankas, 1998
4. Rose S. , Fraser D. Finansial institutions. – USA,1995. – 253 p.
5. Ivaškevič6. ius D., Sakalas A. Bankų vadyba. – Kaunas: Technologija, 1997. – 239 p.
7. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas. – 1994 m. gruodžio 1 d. // Teisės aktų rinkiniai, – Vilnius: Lietuvos bankas, 1998.
8. Žaltauskienė N. Žemės ūkio kreditavimo formos bei kreditoriaus pasirinkimo metodika. – Kaunas: Akademija. – 2000. – 126 p.
9. Pranešimas apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę 2002m. – Vilnius: Lietuvos bankas, 2003m. balandis.
10. Pagrindiniai bankų veiklos rodikliai. Vilnius: Lietuvos bankas, 2003. sausis.
11. Lietuvos banko internetinis puslapis – http://www.lb.lt/Apie banką

Leave a Comment