LDK teismai

LDK TEISMAI IKI XVI a. VIDURIO REFORMŲ

TURINYS TURINYS 2ĮVADAS 3LDK Teismai susiformavę iki XVI a. vidurio reformų 4Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismas 4Ponų tarybos teismas 5Vaivados teismas 6Vietininko teismas 7Tijūno teismas 7Komisarų teismas 7Maršalkos teismas 8Asesorių teismas 9Dvaro teismas 10Kuopos teismas 11LITERATŪROS SĄRAŠAS 12

ĮVADAS

LDK valstybingumo XIII-XVIII a. raidoje buvo du esminiai teismų sistemos formavimosi kaitos periodai. Pirmuoju – aukščiausiojo teis¬mo ir teisėjo valstybėje funkcijas turėjo valdovas, iš pradžių Lietuvos karalius Mindaugas, vėliau Lietuvos didieji kunigaikščiai ir pagaliau jos perėjo valstybės institucijai – Ponų tarybai. Antruoju periodu, susi¬formavus bajorų luomo teismams ir 1581 m. įsteigus Vyriausiąjį Lie¬tuvos tribunolą, ši valstybės valdžios funkcija buvo išskirta iš valdovo kompetencijos ir tapo savarankiška teismo valdžia. Taip baigtas įgy¬vendinti LDK įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo valdžių pasidalijimo principas.Teismai, kurie susiformavo iki XVI a. vidurio:• Lietuvos valdovo teismas• Ponų tarybos teismas• Vaivados teismas• Vietininko teismas• Tijūno teismas• Komisarų teismas• Maršalkos teismas• Asesorių teismas• Dvaro teismas• Kuopos teismas

LDK TEISMAI SUSIFORMAVĘ IKI XVI A. VIDURIO REFORMŲ

Seniausių žinių apie teismus LDK yra iš Lietuvos didžiojo kunigaikš¬čio Gedimino valdymo laikotarpio diplomatijos dokumentų, kuriuose apie tai užsimenama prabėgomis. Iš 1323 m. taikos sutarties sužino¬me, kad kilusius nesutarimus nagrinėjo vietos teismai, o nepatenkin¬tieji jų sprendimais galėjo kreiptis į valdovą, turėjusį „padėti pasiekti visišką teisingumą“. 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje pasakyta, kad bylos dėl vietoje kilusių nesutarimų ir dėl vagysčių, nepaisant pir¬klio priklausomybės (svetimas ar savas), turėjo būti sprendžiamos gin¬čo ar nusikaltimo vietos teisme, o ginčai „dėl seno dalyko“ pas tą, kuriam atsakovas pavaldus. Svetur išvykusių pirklių, kaip ir svetimša¬lių pirklių, tarpusavio ginčai numatyti spręsti ne ginčo vietose, o pas tų pirklių vyresniuosius. Aukščiausias teismo funkcijas vykdė didysis ku¬nigaikštis, turįs „galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasi¬gailėti, uždaryti ir atverti“. Taigi teismų struktūros ir ginčų teismingumo principai iš esmės atitinka po pusantro šimtmečio įtvirtintas analogiškas 1468 m. Kazimiero teisyno nuostatas.Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismas

Lietuvos valstybei prijungiant gretimas teritorijas ir virstant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tam tikru periodu didysis kunigaikštis teisė tikrojoje Lietuvoje, o prijungtose srityse didžiojo kunigaikščio pa¬skirti ar palikti vietos kunigaikščiai. Vėliau juos naikinant ir valstybei centralizuojantis atsiranda skiriamų valstybės aukštųjų urėdų – vaiva¬dų, vietininkų, tijūnų, laikytojų, seniūnų ir kitokie teismai. Šių teismų sprendimai galėjo būti skundžiami didžiajam kunigaikščiui. Tačiau iš šių teismų jurisdikcijos buvo išskirti tų pareigūnų administracinėje sri¬tyje gyvenę ar buvę kunigaikščiai ir žymieji didikai, vadinami ponais, kuriuos ir toliau teisė pats didysis kunigaikštis ar kartu su juo Ponų taryba arba specialūs Lietuvos didžiojo kunigaikščio įgaliotiniai komi¬sarai. Valdovo teismui taip pat buvo priskiriami ir svetimšaliai.Ponai jau nuo Vytauto laikų stengėsi dalyvauti teisme ir šios pa¬stangos iš dalies buvo apvainikuotos 1468 m. Kazimiero teisyne, tai pakartojant 1492 m. privilegijoje bei įtvirtinant Pirmajame Lietuvos Statute. Valdovas atsisakė teisės atimti pareigybes (urėdus) ir dvarus be teismo. Tokiame teisme įgavo teisę dalyvauti Ponų tarybos nariai.Kaip matyti iš teismų praktikos, proceso metu ponai buvo aktyvūs jo dalyviai. Kai kurie ponai, kaip Radvilos, net siekė išvengti Ponų tarybos teismo, teigdami, kad jų ginčo su Goštautais bylą turėtų spręsti popie¬žiaus teismas. Kaltę dovanoti iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikš¬čiui, vėliau jam ir Ponų tarybai. Taip formavosi kolegialus teismas.Valdovas Vakarų Europos teismų pavyzdžiu galėjo kiekvieną by¬lą perimti savo žinion. Tai buvo daroma atskiromis privilegijomis, va¬dinamomis neteisiamosiomis, arba uždengiamosiomis. Teisingumo vyk¬dymas didžiajam kunigaikščiui teikė politinės galios ir duodavo nemažai pajamų, nes vaivados, seniūnai, dvarų valdytojai turėjo du trečdalius teismo mokesčių atiduoti didžiojo kunigaikščio iždui.Pirmajame Lietuvos Statute jau buvo nustatyta didžiojo kunigaikš¬čio teismo kompetencija. Jis sprendė ginčus dėl žemės paveldėjimo, dėl globos ir žmonų kraičio garantijų, dėl duotų privilegijų valdyti domeno žemes galiojimo, dėl savo dvarų pajamų ir bajorų luominės priklausomy¬bės, taip pat baudžiamąsias bylas dėl valstybinių nusikaltimų, dėl sava¬vališko muitų įvedimo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatliki¬mo, žemių užvaldymo ir kitas. Statutas uždraudė nebaigtą spręsti bylą vietos teisme perduoti didžiojo kunigaikščio arba Ponų tarybos teismui.

Nuolatinė teismo buveinė – Vilnius, bet vykdavo ir toje vietoje, kur valdovas apsistodavo, net užsienyje – Lenkijoje. 1535 m. seimas protestavo prieš teismą Lenkijoje, nors Pirmasis Lietuvos Statutas to nedraudė.Iš pradžių valdovas galėjo pakeisti savo pirmtakų ir savo sprendi¬mą, tačiau laipsniškai privilegijomis bajorijai ši teisė naikinama. Pir¬majame Lietuvos Statute numatyta bausmė už bandymą pakeisti įsiga¬liojusį sprendimą, o Antrajame Statute – tai pakartota. Tačiau būdavo ir išimčių. Antrajame Lietuvos Statute nustatyta, kad politikos bylos būtų nagrinėjamos susirinkus į visuotinį seimą, iki jam prasidedant.Mažinant valdovo teismo kompetenciją atsiranda tarpinė apelia¬cija arba kelių pakopų teismas. Pirmasis Lietuvos Statutas leidžia ape¬liuoti į Ponų tarybą nesant valdovo šalyje. Įtvirtinus apeliaciją, seniūną ir laikytoją leidžiama skųsti vaivadai, vaivadą – Ponų tarybai, o šios sprendimus – valdovui. 1547 m. seimas išplėtė 1542 m. nutarimą Ponų tarybos sprendimą leista apskųsti valdovui, esančiam Lenkijoje. Apeliacija tačiau sprendimo vykdymo nestabdė. Pakeitus sprendimą, ginčijamas turtinis dalykas grąžinamas. Nuostolius padengti privalėjo teisėjas.Ponų tarybos teismas

Tai didžiojo kunigaikščio tarybos, virtusios Ponų taryba, teismas, vei¬kęs, kai didysis kunigaikštis išvykdavo į Lenkiją. Ponų tarybos teismo sprendimai kartais buvo tvirtinami valdovo. Bylos sprendžiamos taip pat Vilniuje. Šis teismas kaip pirmoji instancija nagrinėjo smurto pieš aukščiausius valstybės urėdus bylas ir kaip apeliacinė instancija svars¬tė valstybės dvarų užvaldymo bylas, spręstas komisarų teisme, taip pat bajorų garbės bylas.Pirmasis Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų tarybą Lietu¬vos didžiojo kunigaikščio nesant Lietuvoje. Ponų tarybos nariai prie¬šinosi, kad svarbesnės Lietuvos bylos būtų perkeltos į užsienį. Taip XVI a. Ponų taryba į Lenkiją išvykusį Lietuvos didįjį kunigaikštį ėmė pavaduoti ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ėmė nagrinėti ir visas bylas, priklausančias Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismui. Bylos buvo sprendžiamos Ponų tarybos narių Vilniuje Lietuvos di¬džiojo kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar buvo tvirti¬nami valdovo.Paprasti bajorai, priešindamiesi Ponų tarybos didikų įsigalėjimui, 1542 m. seime pasiekė, kad iš jų teismo būtų galima apeliuoti į valdovą, jei bylos būtų sprendžiamos Ponų taryboje jam nedalyvaujant. Šitokios vyriausiosios instancijos apeliacinės bylos būdavo sprendžiamos Vilniuje, čia skirtu laiku Lietuvos didžiajam kunigaikščiui atvykus. Kadangi jis retai atvykdavo į Lietuvą, bylų baigtis gerokai užtrukdavo. Be to, ir pati Ponų taryba taip pat negalėjo nuolatos rinktis ar būdavo užimta kitais skubiais valstybės reikalais. Dėl to ne kartą tekdavo pavesti kai kurias bylas nagrinėti Ponų tarybos nariams – kancleriui, vaivadoms, seniū¬nams ir kitiems. Tokia padėtimi buvo daug nepatenkintą bajorų.Kadangi Ponų taryba negalėjo nuolat rinktis, o bylų nemažėjo, didžiojo kunigaikščio ar Ponų tarybos pavedimu vykdavo vieno pono teismas. Taip formavosi įvairios kompetencijos teismai. Iš pradžių jiems pavesdavo spręsti vieno atvejo bylą, vėliau – didesnės grupės atsitiki¬mų bylas. Ponų tarybos teismas tapo apeliacine instancija vaivadų, vie¬tininkų, tijūnų dvarų valdytojų, seniūnų teismui.Vaivados teismas

Vaivados Lietuvoje atsirado dėl naujo valstybės teritorinio suskirsty¬mo į vaivadijas XV a. ir XVI amžiuje. Tai svarbiausieji valstybės sričių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, vykdę sričių administravi¬mą ir teisę savo vaivadijos valstybės dvarų valstiečius, taip pat savo vaivadijos bajorus, išskyrus tik pačius stambiuosius didikus. Bajorai betgi galėjo apeliuoti iš vaivados teismo į patį didįjį kunigaikštį. Nuo 1447 m. Kazimiero privilegijos didikų ir bajorų dvarų valstiečiai taip pat buvo išskirti iš valstybės teismų jurisdikcijos.Po 1564-1566 m. vykdytų administracinių ir teismo reformų vai¬vados teismų kompetencija susiaurėjo, nes kiekviename paviete buvo sudaryti žemės teismai, o vaivados teismui buvo pavestos pilies teis¬mo funkcijos centriniame vaivadijos paviete, kur vaivados teismas ta¬po tokiu pat pilies teismu kaip necentrinių pavietų pilies teismai. Cen¬trinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu. Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, juos teisė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko ligi valstybės sunaikinimo XVIII a. pabaigoje.

Vietininko teismas

Šio teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruojamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus. Vietininko teismui priklausė visos jo valsčiaus didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylos, taip pat tų miestų, kurie neturėjo savivaldybės teisių, miestiečių bylos. Vietininko naudai ėjo jo teismo mokesčiai ir baudos. Vietininko teismas iš pradžių buvo vieno asmens teismas. Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kad vie¬tininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu atveju – bent vienam.

Tijūno teismas

Tai iš esmės buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a. pradžios paprastai vadinti ir tijūnais.Šiam teismui priklausė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų laikytojams teisme talkino diečkai, vadinti ir vazniais bei vižais, pagal atliekamus teismo pavedimus, kurie buvo siun¬čiami į nusikaltimo vietą tirti teisės ginčo ar nusikaltimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Pirmajam Lietuvos Statutui įsigaliojant tijūno teismas teisė jam pavestų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečius ir savo valsčiaus gy¬ventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo jurisdikcijoje.Komisarų teismas

Šis teismas buvo susiformavęs XV a., didžiajam kunigaikščiui pra¬dėjus skirti pareigūnus teisėjais, kai reikėdavo bylos tyrimą atlikti vietose. Tai buvo Lietuvos didžiojo teismo atšaka, sudaroma iš kon¬krečiai bylai skirtų asmenų nagrinėti valstybės dvarų ar jų žemių už¬grobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat spręsti ginčus dėl valstybės žemių ir bajorų bei dvasininkijos žemių. Komisarų teismas susidėjo iš trijų asmenų, paskirtų didžiojo kunigaikščio, ir iš tiek pat asmenų, pasirinktų ieškovo ar atsakovo. Didysis kunigaikštis komisarais, kaip ir kitų LDK teismų teisėjais, galėjo skirti tik bajorus, gyvenančius ginčo buvimo paviete – pilininką, kur jo nebuvo – maršalką, pakamarį ir vieną bajorą. Jei kur nebuvo pilininko arba maršalkos, buvo skiriamas pakamaris ar kuris kitas to pavieto urėdas ir du bajorai. Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamario, že¬mės ar pilies teismo knygas.Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą, tos bylos galėjo būti iš karto sprendžiamos didžiojo kunigaikščio teisme arba bajoro pageidavimu – komisarų teisme kaip pirmojoje instancijoje. Tai prilygo trečiųjų teismui. Didžiojo kunigaikščio skirtiems ir bajorų pasirinktiems ko¬misarams susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnįjį teismą, nes apeliacija buvo leidžiama tik esant nesutari¬mui. Komisarų teismui taip pat priklausė visos bylos dėl valstybės ir bažnytinių žemių ribų. Dvasininkai, valdą kuria nors teise nebažny¬tinius dvarus, turėjo būti teisiami už nusikaltimus tose žemėse, kaip ir kiti bajorai, pavieto teismuose. Tačiau jei kiltų ginčų dėl sienų ar dėl skriaudų tarp bažnytinių žemių, didžiojo kunigaikščio dovanotų Bažnyčiai, ir tarp bajorų ar valstybės dvarų, tokioms byloms spręsti didysis kunigaikštis turėjo skirti komisarus. Tuo tarpu bajorų ginčų bylos dėl dvarų ir bažnytinių žemių, kurios Bažnyčiai buvo bajorų užrašytos, turėjo būti sprendžiamos pavieto žemės teisme arba pakamario teisme. Didžiojo kunigaikščio skirtiems komisarų teismams dar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirkimo ir valstiečių skun¬dų valstybės dvarų seniūnais bylos.Komisarams nesusitarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą. Nuo 1581 m. tokių bylų teisėjus jau skir¬davo Vyriausiasis Lietuvos tribunolas.Maršalkos teismas

Šis teismas žinomas nuo XVI a. pradžios. Jis dažniausiai valdovo įsakymu sprendė turtines bylas, susijusias su ginčais dėl sutarčių su¬darymo, skolų grąžinimo, nepilnamečių išlaikymo, mokesčių už miestiečių važiavimą privačių dvarų keliais nustatymo, įkeistų dvarų valdymo, turto dalybų, muitų nustatymo, pabėgusių žmonių susigrą¬žinimo. Maršalkos teismas valdovo pavedimu taip pat sprendė bau¬džiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, savavališko turto ar žmo¬nių užgrobimo, dvarų užpuolimo, smurto, neteisėto Magdeburgo miesto teisių taikymo asmenims, nepriklausantiems jo kompetenci¬jai, dokumentų klastojimo ir kitas. Maršalkos teismui buvo paveda¬mos ir kai kurios politinės bylos, susijusios su bajorijos privilegijų pažeidimais.Po įvykdytos XVI a. antrojoje pusėje LDK teismų reformos mar¬šalkos teismo galios susiaurėjo. Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą (IX sky¬riaus 7 artikulas), maršalkos teismo kompetencija yra artima komisarų teismui. Jis nagrinėjo Vyriausiojo tribunolo pavedimu bylas, susijusias su didžiojo kunigaikščio saugumu. Maršalkos teismo kompetencijai priklausė teisės pažeidimai, padaryti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose ar jo gyvenamojoje vietoje per mylios atstumą. Tai kriminali¬niai nusikaltimai, garbės klausimai, tvarkos palaikymo, aplinkos ap¬saugos, mitybos aprūpinimo, svorio, ilgio matų, apsaugos nuo gaisrų pažeidimai. Išvykus didžiojo kunigaikščio svitai, nebaigtos spręsti by¬los turėjo būti perduotos pilies teismui. Apeliacija dėl maršalkos teis¬mo sprendimų nebuvo galima.

Maršalkos teismas reorganizuotas 1766 m., pertvarkant į koleginį teismą, kuriame privalėjo posėdžiauti ne mažiau kaip keturi tei¬sėjai, pirmininkaujant maršalkai. Pasidalijus balsams po lygiai, mar¬šalka turėjo priimti sprendimą, savo balsu prisidėdamas prie vienos ar kitos balsų grupės.Asesorių teismas

Šis teismas, kaip komisarų ar maršalkos teismai, buvo Lietuvos di¬džiojo kunigaikščio teismo šaka, žinoma nuo XVI a. pradžios, ir nag¬rinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestie¬čių bylas. Šį teismą sudarė valdovo paskirti urėdai, vadinami asesoriais. Asesorių teismui pirmininkaudavo valstybės kancleris. Šis teismas dirbo sesijomis nuo lapkričio mėnesio ir trukdavo pusę metų. Per pirmus du mėnesius buvo nagrinėjamos bylos, atėjusios iŠ miesto ar komisarų teismo, arba pirmosios instancijos bylos dėl miestiečių privilegijų pa¬žeidimų ginčuose su bajorais ir dvasininkais. Trečią mėnesį nagrinėtos bylos dėl skriaudų, padarytų didžiojo kunigaikščio valstiečiams, kitus mėnesius – įvairios turtinio pobūdžio bylos.Asesorių teismas paprastai bylas sprendė balsų dauguma. Išimtis – apeliacinės bylos, patenkančios iš miesto teismo, taip pat miestiečių tarpusavio bylos ir miestiečių bylos su bajorais ir dvasininkais. Tais atvejais jos spręstos kanclerio, vicekanclerio arba senatoriaus, jeigu šie buvo užimti kitais reikalais.Asesorių teismas neturėjo nuolatinės buveinės ir galėjo vykti tuo¬se miestuose, kur apsistodavo didžiojo kunigaikščio dvaras. Asesorių teismo posėdžių metu šalys privalėjo laikytis rimties, nepertraukinėti, kai buvo teikiami įrodymai, o pažeidusieji baudžiami teismo nuožiūra. Prisiekusieji advokatai, esantys prie šio teismo, turėjo būti pasirengę teikti reikiamus įrodymus ir už menkus nusižengimus baudžiami tri¬mis grivenomis, o už didesnius — teismo nuožiūra. Prie asesorių teis¬mo negalėjo būti daugiau kaip 12 prisiekusiųjų advokatų. Visuose teis¬muose ginčo Šalims pateikti papildomų įrodymų buvo nustatytas keturių savaičių terminas, o asesorių teismas šį terminą galėjo pratęsti iki kitos sesijos.Miestai ir miestiečiai, turį savivaldą, buvo teismingi tik asesorių teismui. Juos, pašaukus į kitą teismą ir ten išnagrinėjus bylą, toks spren¬dimas turėjo būti pripažintas niekiniu, o kalti teismo pareigūnai nu¬bausti 40 kapų grašių ir turėjo atlyginti patirtus nuostolius.Apeliacija dėl asesorių teismo sprendimų nebuvo galima net ir paaiškėjus naujų aplinkybių, išskyrus, jeigu sutiko abi šalys. Apskundusieji galėjo būti nubausti šešių savaičių kalėjimu. Teismo sprendi¬mus turėjo vykdyti žemės ar pilies teismo pareigūnai.Asesorių teisme tvarkyti šeši registrai. Pirmame registre regist¬ruotos magdeburginių miestų ir miestiečių bylos bei jų ir bajorų bei dvasininkų bylos. Antrame – bylos dėl didžiojo kunigaikščio valstie¬čiams padarytų skriaudų. Trečiame — žemės ribų nustatymo tarp įvai¬rių grupių savininkų bylos. Ketvirtame – dėl žemių smurtinių užgrobi¬mų, neteisėtos apeliacijos, valdovo privilegijų pažeidimo ir dėl neturtingų asmenų prašymų. Penktame – kriminalinės bylos. Šeštame – valdovo dvarų tiek ieškovų, tiek ir atsakovų bylos.

Dvaro teismas

Privatūs dvarai buvo tvarkomi arba jų savininkų, arba jų paskirtų val¬dytojų. Jeigu savininkai turėjo keletą ar daugiau dvarų, vienas jų val¬dytojas buvo skiriamas vyriausiuoju ir turėjo administracinę bei teis¬mo valdžią. Valdytojai buvo vadinami vietininkais arba seniūnais, o jų pagalbininkai – paseniūniais. Žemiausia administracijos grandis buvo tijūnai. Atitinkamai žemiausia dvaro teismų grandis savo valdiniams buvo atskirų dvarų teismai, o aukščiausia, t. y. apeliacinė, – savininko teismas. Formuojantis dvarų teismams, iš pradžių įkeičiant dvarus, įkai¬to valdytojams buvo leidžiama teisti dvarų žmones, tačiau laipsniškai nuo XVII a. pabaigos ši teismo kompetencija jiems pradėta riboti, ypač baudžiamosiose bylose, sugrąžinant teismą į savininko administraciją,Teismui vadovavo dvaro savininko skiriamas teisėjas, kartu ėjęs ir dvaro vyriausiojo valdytojo pareigas. Civilines ir baudžiamąsias bylas jis sprendė vienasmeniškai, netgi priimdamas ir mirties nuosprendžius. Dėl sunkių nusikaltimų galėjo būti organizuotas ir mišrus teismas, daly¬vaujant 2-5 asesoriams -tarėjams, renkamiems iš aukštesnių urėdų. Tal¬kino teismo raštininkas ir vaznys. Vaznys įteikdavo šaukimus, palaiky¬davo kaltinimą ir atliko kitus teismo veiksmus. Šalys galėjo naudotis advokatais, neįgalintieji juos nusisamdyti, aprūpinti teismo iniciatyva.Teismo posėdžiai organizuoti mėnesio kadencijomis nuo ryto iki pusiaudienio. Kadencija priklausė nuo bylų skaičiaus ir teisėjo užim¬tumo. Teismo kompetencija – gana plati. Jo jurisdikcijai galėjo pri¬klausyti dvaro valdose gyvenantys karaimai arba žydai. Teismas, pri¬imdamas sprendimus, privalėjo vadovautis Lietuvos Statutu. Teismo proceso eiga nėra aiški, tačiau moterims galėjo atstovauti arba jų vyrai, arba bičiuliai, o nepilnamečiams ir netekėjusioms merginoms – globė¬jai. Bylas leista baigti šalių susitarimu, o nesusitaikius – priimamas sprendimas. Apskundus sprendimą, bylos vykdymas sustabdomas, pa¬skiriant apeliacijos dieną, kuri galėjo įvykti po kelių ar keliolikos sa¬vaičių dvaro savininko teisme. Sprendimas vykdomas savanoriškai ar panaudojant dvaro administracijos prievartą. Dėl sprendimo nevykdy¬mo galėjo kilti naujas teismo procesas.

Kuopos teismas

Bajorų dvarų valstiečių bylas sprendė pats žemvaldys arba jo paskirti asmenys, o didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas – tijūnas. Ta¬čiau valstiečių bylas sprendė ir kuopos teismas, kuris veikė daugiausia slavų (baltarusių) gyvenamosiose LDK srityse ir iš esmės buvo vals¬tiečių bendruomenės teismas, susidedąs iš ginčo šalių atstovų. Kuopos teismu buvo vadinamas ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendi¬mas ginčo vietoje. Ginču dėl žemės ribų teisėjai, išvažiuojantys spręsti bylas į ginčo vietą, buvo įvardyti „išvykstančiais”, o jų teismas – „iš¬važiuojamasis”. Baudžiamųjų bylų spręsti kuopos teismas vykdavo į nusikaltimo vietą, o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų – į skly¬pą, kur buvo kilęs ginčas.Šalys vietoje pasirinkdavo po 18 liudytojų, iš jų šeši buvo paren¬kami ir apklausiami. Visi teisėjai turėjo dalyvauti čia pat vietoje ir iš¬spręsti ginčą. Jeigu šalis nesutiko su kitos šalies teisėjų sprendimu, galėjo skųstis vietininkui. Kuopos teismas buvo liekana senųjų laikų, kai dar genčių ginčai buvo sprendžiami vietoje. LDK slavų žemėse kuo¬pos teismas XVI a. pradžioje dažnai sprendė ir baudžiamąsias bylas.Savo sprendimą kuopos teismas paprastai skelbė žodžiu. Jeigu kuopos teismo sprendimas nebuvo vykdomas, po XVI a. viduryje įvyk¬dytos teismų reformos buvo galima skųstis žemės teismui.Kiekviena ginčo šalis į kuopos teismą paprastai paskirdavo po vieną teisėją, kuriems didysis kunigaikštis arba jo vietos pareigūnai pavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasi¬kviestų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų skiria¬mas. Kuopos teismų sprendimai ir byloms nagrinėti skirtas laikas bu¬vo galutiniai. Pirmasis Lietuvos Statutas, kuriame išsamiai sureguliuotas žemės ribų nustatymas ir kuopos teismo darbas, nurodo tik keturias priežastis, dėl kurių kuopos teismas galėjo būti atidėtas – marą, seimą, karo tarnybą ar ligą. Kuopos teismo paskirtu laiku vienai šaliai dėl kitų, statute nenurodytų priežasčių neatvykus, byla buvo sprendžiama remiantis atvykusios šalies parodymais. Didžiojo kunigaikščio dvarų laikytojų padėjėjai teisme – diečkai, taip pat dalyvavo kuopos teis¬muose. LDK kuopos teismai įtvirtinti visuose trijuose Lietuvos Statu¬tuose ir sunyko XVIII a. antrojoje pusėje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vyt. Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. Lietuvos teisės istorija ; Vilnius : Justitia, 2002. 2. Vansevičius, Stasys. Valstybės ir teisės teorija: mokomoji priemonė. Vilnius : Justitia, 2000. 3. M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1997.

LDK TEISMAI IKI XVI a. VIDURIO REFORMŲ

TURINYS TURINYS 2ĮVADAS 3LDK Teismai susiformavę iki XVI a. vidurio reformų 4Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismas 4Ponų tarybos teismas 5Vaivados teismas 6Vietininko teismas 7Tijūno teismas 7Komisarų teismas 7Maršalkos teismas 8Asesorių teismas 9Dvaro teismas 10Kuopos teismas 11LITERATŪROS SĄRAŠAS 12

ĮVADAS

LDK valstybingumo XIII-XVIII a. raidoje buvo du esminiai teismų sistemos formavimosi kaitos periodai. Pirmuoju – aukščiausiojo teis¬mo ir teisėjo valstybėje funkcijas turėjo valdovas, iš pradžių Lietuvos karalius Mindaugas, vėliau Lietuvos didieji kunigaikščiai ir pagaliau jos perėjo valstybės institucijai – Ponų tarybai. Antruoju periodu, susi¬formavus bajorų luomo teismams ir 1581 m. įsteigus Vyriausiąjį Lie¬tuvos tribunolą, ši valstybės valdžios funkcija buvo išskirta iš valdovo kompetencijos ir tapo savarankiška teismo valdžia. Taip baigtas įgy¬vendinti LDK įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo valdžių pasidalijimo principas.Teismai, kurie susiformavo iki XVI a. vidurio:• Lietuvos valdovo teismas• Ponų tarybos teismas• Vaivados teismas• Vietininko teismas• Tijūno teismas• Komisarų teismas• Maršalkos teismas• Asesorių teismas• Dvaro teismas• Kuopos teismas

LDK TEISMAI SUSIFORMAVĘ IKI XVI A. VIDURIO REFORMŲ

Seniausių žinių apie teismus LDK yra iš Lietuvos didžiojo kunigaikš¬čio Gedimino valdymo laikotarpio diplomatijos dokumentų, kuriuose apie tai užsimenama prabėgomis. Iš 1323 m. taikos sutarties sužino¬me, kad kilusius nesutarimus nagrinėjo vietos teismai, o nepatenkin¬tieji jų sprendimais galėjo kreiptis į valdovą, turėjusį „padėti pasiekti visišką teisingumą“. 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje pasakyta, kad bylos dėl vietoje kilusių nesutarimų ir dėl vagysčių, nepaisant pir¬klio priklausomybės (svetimas ar savas), turėjo būti sprendžiamos gin¬čo ar nusikaltimo vietos teisme, o ginčai „dėl seno dalyko“ pas tą, kuriam atsakovas pavaldus. Svetur išvykusių pirklių, kaip ir svetimša¬lių pirklių, tarpusavio ginčai numatyti spręsti ne ginčo vietose, o pas tų pirklių vyresniuosius. Aukščiausias teismo funkcijas vykdė didysis ku¬nigaikštis, turįs „galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasi¬gailėti, uždaryti ir atverti“. Taigi teismų struktūros ir ginčų teismingumo principai iš esmės atitinka po pusantro šimtmečio įtvirtintas analogiškas 1468 m. Kazimiero teisyno nuostatas.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismas

Lietuvos valstybei prijungiant gretimas teritorijas ir virstant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tam tikru periodu didysis kunigaikštis teisė tikrojoje Lietuvoje, o prijungtose srityse didžiojo kunigaikščio pa¬skirti ar palikti vietos kunigaikščiai. Vėliau juos naikinant ir valstybei centralizuojantis atsiranda skiriamų valstybės aukštųjų urėdų – vaiva¬dų, vietininkų, tijūnų, laikytojų, seniūnų ir kitokie teismai. Šių teismų sprendimai galėjo būti skundžiami didžiajam kunigaikščiui. Tačiau iš šių teismų jurisdikcijos buvo išskirti tų pareigūnų administracinėje sri¬tyje gyvenę ar buvę kunigaikščiai ir žymieji didikai, vadinami ponais, kuriuos ir toliau teisė pats didysis kunigaikštis ar kartu su juo Ponų taryba arba specialūs Lietuvos didžiojo kunigaikščio įgaliotiniai komi¬sarai. Valdovo teismui taip pat buvo priskiriami ir svetimšaliai.Ponai jau nuo Vytauto laikų stengėsi dalyvauti teisme ir šios pa¬stangos iš dalies buvo apvainikuotos 1468 m. Kazimiero teisyne, tai pakartojant 1492 m. privilegijoje bei įtvirtinant Pirmajame Lietuvos Statute. Valdovas atsisakė teisės atimti pareigybes (urėdus) ir dvarus be teismo. Tokiame teisme įgavo teisę dalyvauti Ponų tarybos nariai.Kaip matyti iš teismų praktikos, proceso metu ponai buvo aktyvūs jo dalyviai. Kai kurie ponai, kaip Radvilos, net siekė išvengti Ponų tarybos teismo, teigdami, kad jų ginčo su Goštautais bylą turėtų spręsti popie¬žiaus teismas. Kaltę dovanoti iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikš¬čiui, vėliau jam ir Ponų tarybai. Taip formavosi kolegialus teismas.Valdovas Vakarų Europos teismų pavyzdžiu galėjo kiekvieną by¬lą perimti savo žinion. Tai buvo daroma atskiromis privilegijomis, va¬dinamomis neteisiamosiomis, arba uždengiamosiomis. Teisingumo vyk¬dymas didžiajam kunigaikščiui teikė politinės galios ir duodavo nemažai pajamų, nes vaivados, seniūnai, dvarų valdytojai turėjo du trečdalius teismo mokesčių atiduoti didžiojo kunigaikščio iždui.Pirmajame Lietuvos Statute jau buvo nustatyta didžiojo kunigaikš¬čio teismo kompetencija. Jis sprendė ginčus dėl žemės paveldėjimo, dėl globos ir žmonų kraičio garantijų, dėl duotų privilegijų valdyti domeno žemes galiojimo, dėl savo dvarų pajamų ir bajorų luominės priklausomy¬bės, taip pat baudžiamąsias bylas dėl valstybinių nusikaltimų, dėl sava¬vališko muitų įvedimo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatliki¬mo, žemių užvaldymo ir kitas. Statutas uždraudė nebaigtą spręsti bylą vietos teisme perduoti didžiojo kunigaikščio arba Ponų tarybos teismui.Nuolatinė teismo buveinė – Vilnius, bet vykdavo ir toje vietoje, kur valdovas apsistodavo, net užsienyje – Lenkijoje. 1535 m. seimas protestavo prieš teismą Lenkijoje, nors Pirmasis Lietuvos Statutas to nedraudė.Iš pradžių valdovas galėjo pakeisti savo pirmtakų ir savo sprendi¬mą, tačiau laipsniškai privilegijomis bajorijai ši teisė naikinama. Pir¬majame Lietuvos Statute numatyta bausmė už bandymą pakeisti įsiga¬liojusį sprendimą, o Antrajame Statute – tai pakartota. Tačiau būdavo ir išimčių. Antrajame Lietuvos Statute nustatyta, kad politikos bylos būtų nagrinėjamos susirinkus į visuotinį seimą, iki jam prasidedant.Mažinant valdovo teismo kompetenciją atsiranda tarpinė apelia¬cija arba kelių pakopų teismas. Pirmasis Lietuvos Statutas leidžia ape¬liuoti į Ponų tarybą nesant valdovo šalyje. Įtvirtinus apeliaciją, seniūną ir laikytoją leidžiama skųsti vaivadai, vaivadą – Ponų tarybai, o šios sprendimus – valdovui. 1547 m. seimas išplėtė 1542 m. nutarimą Ponų tarybos sprendimą leista apskųsti valdovui, esančiam Lenkijoje. Apeliacija tačiau sprendimo vykdymo nestabdė. Pakeitus sprendimą, ginčijamas turtinis dalykas grąžinamas. Nuostolius padengti privalėjo teisėjas.Ponų tarybos teismas

Tai didžiojo kunigaikščio tarybos, virtusios Ponų taryba, teismas, vei¬kęs, kai didysis kunigaikštis išvykdavo į Lenkiją. Ponų tarybos teismo sprendimai kartais buvo tvirtinami valdovo. Bylos sprendžiamos taip pat Vilniuje. Šis teismas kaip pirmoji instancija nagrinėjo smurto pieš aukščiausius valstybės urėdus bylas ir kaip apeliacinė instancija svars¬tė valstybės dvarų užvaldymo bylas, spręstas komisarų teisme, taip pat bajorų garbės bylas.Pirmasis Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų tarybą Lietu¬vos didžiojo kunigaikščio nesant Lietuvoje. Ponų tarybos nariai prie¬šinosi, kad svarbesnės Lietuvos bylos būtų perkeltos į užsienį. Taip XVI a. Ponų taryba į Lenkiją išvykusį Lietuvos didįjį kunigaikštį ėmė pavaduoti ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ėmė nagrinėti ir visas bylas, priklausančias Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismui. Bylos buvo sprendžiamos Ponų tarybos narių Vilniuje Lietuvos di¬džiojo kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar buvo tvirti¬nami valdovo.

Paprasti bajorai, priešindamiesi Ponų tarybos didikų įsigalėjimui, 1542 m. seime pasiekė, kad iš jų teismo būtų galima apeliuoti į valdovą, jei bylos būtų sprendžiamos Ponų taryboje jam nedalyvaujant. Šitokios vyriausiosios instancijos apeliacinės bylos būdavo sprendžiamos Vilniuje, čia skirtu laiku Lietuvos didžiajam kunigaikščiui atvykus. Kadangi jis retai atvykdavo į Lietuvą, bylų baigtis gerokai užtrukdavo. Be to, ir pati Ponų taryba taip pat negalėjo nuolatos rinktis ar būdavo užimta kitais skubiais valstybės reikalais. Dėl to ne kartą tekdavo pavesti kai kurias bylas nagrinėti Ponų tarybos nariams – kancleriui, vaivadoms, seniū¬nams ir kitiems. Tokia padėtimi buvo daug nepatenkintą bajorų.Kadangi Ponų taryba negalėjo nuolat rinktis, o bylų nemažėjo, didžiojo kunigaikščio ar Ponų tarybos pavedimu vykdavo vieno pono teismas. Taip formavosi įvairios kompetencijos teismai. Iš pradžių jiems pavesdavo spręsti vieno atvejo bylą, vėliau – didesnės grupės atsitiki¬mų bylas. Ponų tarybos teismas tapo apeliacine instancija vaivadų, vie¬tininkų, tijūnų dvarų valdytojų, seniūnų teismui.Vaivados teismas

Vaivados Lietuvoje atsirado dėl naujo valstybės teritorinio suskirsty¬mo į vaivadijas XV a. ir XVI amžiuje. Tai svarbiausieji valstybės sričių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, vykdę sričių administravi¬mą ir teisę savo vaivadijos valstybės dvarų valstiečius, taip pat savo vaivadijos bajorus, išskyrus tik pačius stambiuosius didikus. Bajorai betgi galėjo apeliuoti iš vaivados teismo į patį didįjį kunigaikštį. Nuo 1447 m. Kazimiero privilegijos didikų ir bajorų dvarų valstiečiai taip pat buvo išskirti iš valstybės teismų jurisdikcijos.Po 1564-1566 m. vykdytų administracinių ir teismo reformų vai¬vados teismų kompetencija susiaurėjo, nes kiekviename paviete buvo sudaryti žemės teismai, o vaivados teismui buvo pavestos pilies teis¬mo funkcijos centriniame vaivadijos paviete, kur vaivados teismas ta¬po tokiu pat pilies teismu kaip necentrinių pavietų pilies teismai. Cen¬trinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu. Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, juos teisė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko ligi valstybės sunaikinimo XVIII a. pabaigoje.

Vietininko teismas

Šio teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruojamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus. Vietininko teismui priklausė visos jo valsčiaus didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylos, taip pat tų miestų, kurie neturėjo savivaldybės teisių, miestiečių bylos. Vietininko naudai ėjo jo teismo mokesčiai ir baudos. Vietininko teismas iš pradžių buvo vieno asmens teismas. Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kad vie¬tininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu atveju – bent vienam.Tijūno teismas

Tai iš esmės buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a. pradžios paprastai vadinti ir tijūnais.Šiam teismui priklausė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų laikytojams teisme talkino diečkai, vadinti ir vazniais bei vižais, pagal atliekamus teismo pavedimus, kurie buvo siun¬čiami į nusikaltimo vietą tirti teisės ginčo ar nusikaltimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Pirmajam Lietuvos Statutui įsigaliojant tijūno teismas teisė jam pavestų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečius ir savo valsčiaus gy¬ventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo jurisdikcijoje.Komisarų teismas

Šis teismas buvo susiformavęs XV a., didžiajam kunigaikščiui pra¬dėjus skirti pareigūnus teisėjais, kai reikėdavo bylos tyrimą atlikti vietose. Tai buvo Lietuvos didžiojo teismo atšaka, sudaroma iš kon¬krečiai bylai skirtų asmenų nagrinėti valstybės dvarų ar jų žemių už¬grobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat spręsti ginčus dėl valstybės žemių ir bajorų bei dvasininkijos žemių. Komisarų teismas susidėjo iš trijų asmenų, paskirtų didžiojo kunigaikščio, ir iš tiek pat asmenų, pasirinktų ieškovo ar atsakovo. Didysis kunigaikštis komisarais, kaip ir kitų LDK teismų teisėjais, galėjo skirti tik bajorus, gyvenančius ginčo buvimo paviete – pilininką, kur jo nebuvo – maršalką, pakamarį ir vieną bajorą. Jei kur nebuvo pilininko arba maršalkos, buvo skiriamas pakamaris ar kuris kitas to pavieto urėdas ir du bajorai. Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamario, že¬mės ar pilies teismo knygas.Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą, tos bylos galėjo būti iš karto sprendžiamos didžiojo kunigaikščio teisme arba bajoro pageidavimu – komisarų teisme kaip pirmojoje instancijoje. Tai prilygo trečiųjų teismui. Didžiojo kunigaikščio skirtiems ir bajorų pasirinktiems ko¬misarams susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnįjį teismą, nes apeliacija buvo leidžiama tik esant nesutari¬mui. Komisarų teismui taip pat priklausė visos bylos dėl valstybės ir bažnytinių žemių ribų. Dvasininkai, valdą kuria nors teise nebažny¬tinius dvarus, turėjo būti teisiami už nusikaltimus tose žemėse, kaip ir kiti bajorai, pavieto teismuose. Tačiau jei kiltų ginčų dėl sienų ar dėl skriaudų tarp bažnytinių žemių, didžiojo kunigaikščio dovanotų Bažnyčiai, ir tarp bajorų ar valstybės dvarų, tokioms byloms spręsti didysis kunigaikštis turėjo skirti komisarus. Tuo tarpu bajorų ginčų bylos dėl dvarų ir bažnytinių žemių, kurios Bažnyčiai buvo bajorų užrašytos, turėjo būti sprendžiamos pavieto žemės teisme arba pakamario teisme. Didžiojo kunigaikščio skirtiems komisarų teismams dar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirkimo ir valstiečių skun¬dų valstybės dvarų seniūnais bylos.

Komisarams nesusitarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą. Nuo 1581 m. tokių bylų teisėjus jau skir¬davo Vyriausiasis Lietuvos tribunolas.Maršalkos teismas

Šis teismas žinomas nuo XVI a. pradžios. Jis dažniausiai valdovo įsakymu sprendė turtines bylas, susijusias su ginčais dėl sutarčių su¬darymo, skolų grąžinimo, nepilnamečių išlaikymo, mokesčių už miestiečių važiavimą privačių dvarų keliais nustatymo, įkeistų dvarų valdymo, turto dalybų, muitų nustatymo, pabėgusių žmonių susigrą¬žinimo. Maršalkos teismas valdovo pavedimu taip pat sprendė bau¬džiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, savavališko turto ar žmo¬nių užgrobimo, dvarų užpuolimo, smurto, neteisėto Magdeburgo miesto teisių taikymo asmenims, nepriklausantiems jo kompetenci¬jai, dokumentų klastojimo ir kitas. Maršalkos teismui buvo paveda¬mos ir kai kurios politinės bylos, susijusios su bajorijos privilegijų pažeidimais.Po įvykdytos XVI a. antrojoje pusėje LDK teismų reformos mar¬šalkos teismo galios susiaurėjo. Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą (IX sky¬riaus 7 artikulas), maršalkos teismo kompetencija yra artima komisarų teismui. Jis nagrinėjo Vyriausiojo tribunolo pavedimu bylas, susijusias su didžiojo kunigaikščio saugumu. Maršalkos teismo kompetencijai priklausė teisės pažeidimai, padaryti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose ar jo gyvenamojoje vietoje per mylios atstumą. Tai kriminali¬niai nusikaltimai, garbės klausimai, tvarkos palaikymo, aplinkos ap¬saugos, mitybos aprūpinimo, svorio, ilgio matų, apsaugos nuo gaisrų pažeidimai. Išvykus didžiojo kunigaikščio svitai, nebaigtos spręsti by¬los turėjo būti perduotos pilies teismui. Apeliacija dėl maršalkos teis¬mo sprendimų nebuvo galima.Maršalkos teismas reorganizuotas 1766 m., pertvarkant į koleginį teismą, kuriame privalėjo posėdžiauti ne mažiau kaip keturi tei¬sėjai, pirmininkaujant maršalkai. Pasidalijus balsams po lygiai, mar¬šalka turėjo priimti sprendimą, savo balsu prisidėdamas prie vienos ar kitos balsų grupės.Asesorių teismas

Šis teismas, kaip komisarų ar maršalkos teismai, buvo Lietuvos di¬džiojo kunigaikščio teismo šaka, žinoma nuo XVI a. pradžios, ir nag¬rinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestie¬čių bylas. Šį teismą sudarė valdovo paskirti urėdai, vadinami asesoriais. Asesorių teismui pirmininkaudavo valstybės kancleris. Šis teismas dirbo sesijomis nuo lapkričio mėnesio ir trukdavo pusę metų. Per pirmus du mėnesius buvo nagrinėjamos bylos, atėjusios iŠ miesto ar komisarų teismo, arba pirmosios instancijos bylos dėl miestiečių privilegijų pa¬žeidimų ginčuose su bajorais ir dvasininkais. Trečią mėnesį nagrinėtos bylos dėl skriaudų, padarytų didžiojo kunigaikščio valstiečiams, kitus mėnesius – įvairios turtinio pobūdžio bylos.Asesorių teismas paprastai bylas sprendė balsų dauguma. Išimtis – apeliacinės bylos, patenkančios iš miesto teismo, taip pat miestiečių tarpusavio bylos ir miestiečių bylos su bajorais ir dvasininkais. Tais atvejais jos spręstos kanclerio, vicekanclerio arba senatoriaus, jeigu šie buvo užimti kitais reikalais.Asesorių teismas neturėjo nuolatinės buveinės ir galėjo vykti tuo¬se miestuose, kur apsistodavo didžiojo kunigaikščio dvaras. Asesorių teismo posėdžių metu šalys privalėjo laikytis rimties, nepertraukinėti, kai buvo teikiami įrodymai, o pažeidusieji baudžiami teismo nuožiūra. Prisiekusieji advokatai, esantys prie šio teismo, turėjo būti pasirengę teikti reikiamus įrodymus ir už menkus nusižengimus baudžiami tri¬mis grivenomis, o už didesnius — teismo nuožiūra. Prie asesorių teis¬mo negalėjo būti daugiau kaip 12 prisiekusiųjų advokatų. Visuose teis¬muose ginčo Šalims pateikti papildomų įrodymų buvo nustatytas keturių savaičių terminas, o asesorių teismas šį terminą galėjo pratęsti iki kitos sesijos.Miestai ir miestiečiai, turį savivaldą, buvo teismingi tik asesorių teismui. Juos, pašaukus į kitą teismą ir ten išnagrinėjus bylą, toks spren¬dimas turėjo būti pripažintas niekiniu, o kalti teismo pareigūnai nu¬bausti 40 kapų grašių ir turėjo atlyginti patirtus nuostolius.Apeliacija dėl asesorių teismo sprendimų nebuvo galima net ir paaiškėjus naujų aplinkybių, išskyrus, jeigu sutiko abi šalys. Apskundusieji galėjo būti nubausti šešių savaičių kalėjimu. Teismo sprendi¬mus turėjo vykdyti žemės ar pilies teismo pareigūnai.Asesorių teisme tvarkyti šeši registrai. Pirmame registre regist¬ruotos magdeburginių miestų ir miestiečių bylos bei jų ir bajorų bei dvasininkų bylos. Antrame – bylos dėl didžiojo kunigaikščio valstie¬čiams padarytų skriaudų. Trečiame — žemės ribų nustatymo tarp įvai¬rių grupių savininkų bylos. Ketvirtame – dėl žemių smurtinių užgrobi¬mų, neteisėtos apeliacijos, valdovo privilegijų pažeidimo ir dėl neturtingų asmenų prašymų. Penktame – kriminalinės bylos. Šeštame – valdovo dvarų tiek ieškovų, tiek ir atsakovų bylos.

Dvaro teismas

Privatūs dvarai buvo tvarkomi arba jų savininkų, arba jų paskirtų val¬dytojų. Jeigu savininkai turėjo keletą ar daugiau dvarų, vienas jų val¬dytojas buvo skiriamas vyriausiuoju ir turėjo administracinę bei teis¬mo valdžią. Valdytojai buvo vadinami vietininkais arba seniūnais, o jų pagalbininkai – paseniūniais. Žemiausia administracijos grandis buvo tijūnai. Atitinkamai žemiausia dvaro teismų grandis savo valdiniams buvo atskirų dvarų teismai, o aukščiausia, t. y. apeliacinė, – savininko teismas. Formuojantis dvarų teismams, iš pradžių įkeičiant dvarus, įkai¬to valdytojams buvo leidžiama teisti dvarų žmones, tačiau laipsniškai nuo XVII a. pabaigos ši teismo kompetencija jiems pradėta riboti, ypač baudžiamosiose bylose, sugrąžinant teismą į savininko administraciją,Teismui vadovavo dvaro savininko skiriamas teisėjas, kartu ėjęs ir dvaro vyriausiojo valdytojo pareigas. Civilines ir baudžiamąsias bylas jis sprendė vienasmeniškai, netgi priimdamas ir mirties nuosprendžius. Dėl sunkių nusikaltimų galėjo būti organizuotas ir mišrus teismas, daly¬vaujant 2-5 asesoriams -tarėjams, renkamiems iš aukštesnių urėdų. Tal¬kino teismo raštininkas ir vaznys. Vaznys įteikdavo šaukimus, palaiky¬davo kaltinimą ir atliko kitus teismo veiksmus. Šalys galėjo naudotis advokatais, neįgalintieji juos nusisamdyti, aprūpinti teismo iniciatyva.Teismo posėdžiai organizuoti mėnesio kadencijomis nuo ryto iki pusiaudienio. Kadencija priklausė nuo bylų skaičiaus ir teisėjo užim¬tumo. Teismo kompetencija – gana plati. Jo jurisdikcijai galėjo pri¬klausyti dvaro valdose gyvenantys karaimai arba žydai. Teismas, pri¬imdamas sprendimus, privalėjo vadovautis Lietuvos Statutu. Teismo proceso eiga nėra aiški, tačiau moterims galėjo atstovauti arba jų vyrai, arba bičiuliai, o nepilnamečiams ir netekėjusioms merginoms – globė¬jai. Bylas leista baigti šalių susitarimu, o nesusitaikius – priimamas sprendimas. Apskundus sprendimą, bylos vykdymas sustabdomas, pa¬skiriant apeliacijos dieną, kuri galėjo įvykti po kelių ar keliolikos sa¬vaičių dvaro savininko teisme. Sprendimas vykdomas savanoriškai ar panaudojant dvaro administracijos prievartą. Dėl sprendimo nevykdy¬mo galėjo kilti naujas teismo procesas.

Kuopos teismas

Bajorų dvarų valstiečių bylas sprendė pats žemvaldys arba jo paskirti asmenys, o didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas – tijūnas. Ta¬čiau valstiečių bylas sprendė ir kuopos teismas, kuris veikė daugiausia slavų (baltarusių) gyvenamosiose LDK srityse ir iš esmės buvo vals¬tiečių bendruomenės teismas, susidedąs iš ginčo šalių atstovų. Kuopos teismu buvo vadinamas ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendi¬mas ginčo vietoje. Ginču dėl žemės ribų teisėjai, išvažiuojantys spręsti bylas į ginčo vietą, buvo įvardyti „išvykstančiais”, o jų teismas – „iš¬važiuojamasis”. Baudžiamųjų bylų spręsti kuopos teismas vykdavo į nusikaltimo vietą, o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų – į skly¬pą, kur buvo kilęs ginčas.Šalys vietoje pasirinkdavo po 18 liudytojų, iš jų šeši buvo paren¬kami ir apklausiami. Visi teisėjai turėjo dalyvauti čia pat vietoje ir iš¬spręsti ginčą. Jeigu šalis nesutiko su kitos šalies teisėjų sprendimu, galėjo skųstis vietininkui. Kuopos teismas buvo liekana senųjų laikų, kai dar genčių ginčai buvo sprendžiami vietoje. LDK slavų žemėse kuo¬pos teismas XVI a. pradžioje dažnai sprendė ir baudžiamąsias bylas.Savo sprendimą kuopos teismas paprastai skelbė žodžiu. Jeigu kuopos teismo sprendimas nebuvo vykdomas, po XVI a. viduryje įvyk¬dytos teismų reformos buvo galima skųstis žemės teismui.Kiekviena ginčo šalis į kuopos teismą paprastai paskirdavo po vieną teisėją, kuriems didysis kunigaikštis arba jo vietos pareigūnai pavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasi¬kviestų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų skiria¬mas. Kuopos teismų sprendimai ir byloms nagrinėti skirtas laikas bu¬vo galutiniai. Pirmasis Lietuvos Statutas, kuriame išsamiai sureguliuotas žemės ribų nustatymas ir kuopos teismo darbas, nurodo tik keturias priežastis, dėl kurių kuopos teismas galėjo būti atidėtas – marą, seimą, karo tarnybą ar ligą. Kuopos teismo paskirtu laiku vienai šaliai dėl kitų, statute nenurodytų priežasčių neatvykus, byla buvo sprendžiama remiantis atvykusios šalies parodymais. Didžiojo kunigaikščio dvarų laikytojų padėjėjai teisme – diečkai, taip pat dalyvavo kuopos teis¬muose. LDK kuopos teismai įtvirtinti visuose trijuose Lietuvos Statu¬tuose ir sunyko XVIII a. antrojoje pusėje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vyt. Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. Lietuvos teisės istorija ; Vilnius : Justitia, 2002.

2. Vansevičius, Stasys. Valstybės ir teisės teorija: mokomoji priemonė. Vilnius : Justitia, 2000. 3. M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1997.