Didžiausi Lietuvos rieduliai

Vištyčio akmuo

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Didysis, Puntukėlis, Stebuklingas, Vištyčio
• Adresas: Marijampolės aps., Vilkaviškio r., Vištytis, Nebūtkiemo k.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1972
• Priklausymas saugomai teritorijai: Vištyčio regioninis parkas
• Sudėtis: Mikroklininis granitas su biotitu
• Unikalumas: ŠEŠTAS PAGAL DYDĮ ŽINOMAS RIEDULYS LIETUVOJE
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
7.10 m 4.74 m 4.01 m 16.86 m

Objekto būklė
Stovis1989.09..20. buvo įvertintas kaip gana geras, nors riedulys turi įtrūkimų ir nuskaldytų vietų. Viršuje, atokesnėje nuo plento riedulio paviršiaus daalyje yra išlikę skaldymo pėdsakai: eilutė iškapotų skylių, kurių septyniose tebėra sukalti jau surūdiję geležiniai strypai (pleištai). Artimiausiame prie plento riedulio gale matosi dar viena linija su iškapotomis skylėmis, kurių penkiose vietose taip pat stirkso suvaryti geležiniai strypai (pleištai). Riedulio skaldymui skirtų visų šių skylių kiekvienos skersmuo siekia iki 2 cm. Kas ir kada šitokiu būdu bandė akmenį suskaldyti, nebežinoma. Žemė, kurioje guli Vištyčio akmuo, 1935 metais priklausė Albertui Boskartui.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, sttebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru (pagonybės laikų aukuro vieta – viršuje esantis didesnis įdubimas), ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavo aukojamos aukos dievams. Akmens viršuje yra keletas ir mažesnių įdubimų – tai velnio pėdos nuo tada, ka

ai senovėje jis ant to akmens tupėjęs. Riedulio viršuje esanti didžioji dubuma kurį laiką buvo vadinama ir Šventos Marijos pėda. 1935 metais Aleksandras Tarasovas yra užrašęs tokią legendą. Pasakojama, kad ant akmens kada tai sėdėjęs velnias ir verkęs. Yra žymės velnio pėdų ir akmenyje įdubimo, kur riedėję velnio ašaros. Velnio ašaros duburyje niekada neišdžiūdavę. Stebuklingosios velnio ašaros gydę žmones nuo įvairių ligų, ypač nuo apakimo. Daug žmonių, pavilgę ir išplovę akis velnio ašarom, praregėdavę. Vieną kartą apspango dvarponio šunytis, kurį jis norėjęs tomis velnio ašaromis pagydyti. Bet kai tik šunelį tose ašarose išmaudęs, vanduo nustojo gydomosios galios. Ir nuo to laiko vasarą duburyje vanduo išdžiūsta ir negydo. Apie Vištyčio akmenį yra žinomi dar du legendos variantai, užrašyti Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyros būūrelio narės Vilkaitytės pagal P.Vilkaitienės (gim. 1916 m.) pasakojimą. Štai vienas jų. Senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje buvęs miestelis Torn (dabar Vištytis). Tuomet čia nebuvo nei ežero, nei kalnų, nei akmenynų. Kartą seniausia Torno gyventoja susapnavo sapną – velnias žada paimti daug sielų. Išgirdę tai, gyventojai nutarė statyti naują bažnyčią. Kai ši buvo beveik baigta, apie tai sužinojo nelabasis. Labai užsirūstinęs jis nuskubėjo į Anykščius pas Puntuką ir paprašė, kad leistų į kelionę su juo savo sūnų Puntukėlį. Šiam sutikus, velnias patenkintas išskubėjo atgal. Be
et neprinešus Puntukėlio 1 km iki Torno, užgiedojo gaidys. Velnias, metęs Puntukėlį, spruko atgal. Puntukėlis nukrito, o nuo trenksmo visi akmenys iškilo į žemės paviršių. Velnias taip skubėjo, kad ten, kuri jis bėgo, žemė įdubo. Nuo to laiko apie Torną atsirado daubos, kalvos ir daugybė akmenų. 1935 metais Kauno miesto savivaldybės atsiųsti darbininkai akmenskaldžiai norėjo Vištyčio akmenį suskaldyti, o hitlerinės okupacijos metais buvo bandyta jį susprogdinti.

Daubos kūlis

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Daubos kūlis, Daubos kūlė
• Adresas: Klaipėdos aps., Kretingos r., Darbėnai, senosios Įpilties k.; Juodupio slėnio deš. pusė
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso
• Sudėtis: Amfibolinis biotitinis granitogneisas (migmatitas)
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
8.89 6.50 1.48 23.57

Objekto būklė
Stovis 1989.07.12. buvo įvertintas kaip geras; akmens paviršius apkerpėjęs ir vietomis samanotas.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
1977 metų pradžioje Laukžemės kolūkio vadovai dėjo pastangų, kad gautų leidimą statyti užtvanką Juodupio upelio slėnyje pagal LTSR Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Šilutės skyriaus 1976 metais paruoštą projektą. Tačiau tam nebuvo pritarta, nes geologijos paminklas Daubos kūlis būtų atsidūręs po vandeniu tvenkinio dugne.

Šilalės kūlis

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Šilalės kūlis, Šilalės riedulys, Mosėdžio milžinas
• Adresas: Klaipėdos aps., Skuodo r., Mosėdis, Šilalės k.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo me

etai: 2002
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
• Priklausymas saugomai teritorijai: Salantų regioninis parkas, Erlos geomorfologinis draustinis
• Sudėtis: Biotitinis amfibolinis granitas (rapakivis)
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
7.48 5.40 3.66 18.35

Objekto būklė
Riedulio stovis 1989.07.12 ir 1999.03.26 buvo įvertintas kaip geras. Riedulio paviršius apkerpėjęs

Moko akmuo

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Mokas, Moka, Generolas Mokas, Dieveniškių
• Adresas: Vilniaus aps., Šalčininkų r., Dieveniškės; Dieveniškių g-ja (155 kv.), Švedų kelio mš.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2002
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1972
• Priklausymas saugomai teritorijai: Dieveniškių istorinis regioninis parkas, Dieveniškių geomorfologinis draustinis
• Sudėtis: Granitas su granatu
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
0.98 0.77 1.84 3.22

Objekto būklė
Stovis 1989.09.22. buvo įvertintas kaip geras, tačiau šis paminklinis riedulys yra išjudintas iš savo vietos: atkastas ir paverstas ant šono. Kyla klausimas, kas taip padarė ir kokių tikslų siekdamas?Gal norima pavogti ir iškalti, pavyzdžiui, kokį antkapį?

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Anksčiau Mokas gulėjo ant šono prie pat pilkapių ir, sako, jame buvę matyti kažkokie ženklai, kurių jau lyg ir nebėra. Dar tvirtinama, jog prie Moko būta lobių ieškotojų, čia raustasi. Tai mitologinis (toteminis) akmuo, jis tikriausiai yra susijęs su mirusiųjų kultu ir laikytinas kapų (Dieviniškių pilkapyno) bendru antkapiu, į kurį buvo žiūrima kaip į buveinę palaidotųjų mirusiųjų sieloms.

Puntukas

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Puntukas, Puntuko akmuo
• Adresas: Utenos ap

ps., Anykščių r., Dvaronių k., Anykščių g-ja, Anykščių šilelis
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos ir dailės paminklas, 1972
• Priklausymas saugomai teritorijai: Anykščių regioninis parkas, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis
• Sudėtis: amfibolinis biotitinis granitas (rapakivis)
• Unikalumas: antras pagal dydį žinomiausias riedulys Lietuvoje; gamtos, archeologijos ir dailės paminklas
• Aprašė: A.Linčius, 1989; V.Mikulėnas, 1998

ilgis plotis aukštis perimetras
7.54 m 7.34 m 5.70 m 21.39 m
Geologinis objekto aprašymas
Riedulio forma artima apzulintam kubui. Jo matmenys: aukštis 5.7 (iš jų 1.5 m žemėje); ilgis – 7.54; plotis – 7.34; didžiausia horizontali apimtis – 21.39 m. Riedulį sudaranti uoliena – amfibolinis-biotitinis granitas, vadinamas dar rapakiviu, tamsiai rudas, porfyroblastiškas, vidutingrūdis ir stambiagrūdis, matosi stambūs ovaliniai kalio feldšpato kristalai. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas, mikroklinas, kvarcas, biotitas, raginukė, rūdiniai, apatitas, cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – <10 mm ir didesnis, kvarco ir raginukės – 3 mm, plagioklazo – <3 mm, biotito – <2 mm; struktūra – granoblastinė, rapakivi tipo, poikilitinė (kvarco įaugimai mikroklino blastuose), vidutingrūdė ir stambiagrūdė; tekstūra – masyvi

Objekto būklė
1989.07.24 ir 1998.03.22 buvo įvertintas kaip geras, tačiau nuo pernelyg gausių lankytojų laipiojimo riedulio paviršius vietomis jau nugludintas iki blizgėjimo. Gerai, kad atsisakyta pastoviai įtvirtintų kopėčių lipimui ant akmens (seniau jos buvo): šitaip bus bent iš dalies atsiginimas nuo masiško laipiotojų antplūdžio. Beje, iškalant S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus bei jų testamento tekstą, Puntuko šonas buvo nuskaldytas ir palygintas, todėl pasikeitė ankstesnė natūrali Puntuko išvaizda.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Viename padavime (jis užrašytas 1924 metais) pasakojama, kad Anykščių parapijos žmonės ant velnių kelio pastatę gražią bažnyčią. Nelabiesiems ji, aišku, nepatiko, todėl nutarę bažnyčią sunaikinti. Vienas velnias suradęs didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, akmenį užsikėlęs ant pečių ir nešęs Anykščių bažnyčios durims užversti. Benešant akmenį, pragydęs gaidys, kūliaraiša nutrūkusi, ir akmuo nuo pečių nukritęs. Velnias išsigandęs ir nudūmęs, o akmuo palikęs lauke iki šiai dienai ir vadinamas Puntuku. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputį įlinkusi. A. Baranauskas poemoje “Anykščių šilelis” padavimą šitaip pateikia: “Nešęs velnias akmenį, didumą kaip gryčios, Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios Arba užuverst upės, bet kai tik išvydęs Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys”. Žinoma ir kitokia legenda apie Puntuką. Netoli tos vietos, kur dabar Puntukas, gyvenusi darbšti, sąžininga ir tvarką mylinti Anykštos giminė. Tada žmonės dar gyvenę giminėmis, o vyriausia tos giminės galva buvusi moteris Anykšta. Laimingai gyvenę žmonės, nes Anykšta buvusi nebloga burtininkė. Ji turėjusi tokį paslaptingą ženklą, kurį pamatę velniukai tuojau į pragarą smukdavę. Supykęs vyriausias velnias ir paliepęs savo anūkui numesti ant Anykštos trobelės didelį akmenį. Ilgai velniukas, pabrukęs uodegą, strypinėjęs apie akmenį, bandęs jį kelti, bet veltui: “Negaliu, nepajėgiu”, – sucypęs. Tada senis liepęs sūnui. Ir tas neįstengęs. “Na, ir nususo velniai – akmenio nebepakelia, – pyktelėjęs senis. – Aš jį viena ranka numesiu”. Bet kaip jis besistengė, nieko neišėjo. Dar labiau supykęs senis ir sušnypštęs. Staiga prigūžėję daugybė velniukų. Jie kaip vabalai apspitę akmenį, pakėlę jį tik iš trečio karto ir pradėję nešti. Visa tai stebėjęs Perkūnas. Pagailo vyriausiam dievui doros moters Anykštos, ir jis ėmė spjaudyti ugnimi. Spjaudė tol, kol velniai išsigando ir, akmenį paleidę, pragaran nudūmė. Akmuo nukritęs į pušynėlį, kur tebegulįs ir dabar. Senovėje Puntukas buvo laikomas aukuro akmeniu. 19 šimtmečio viduryje A. Kosaževskis rašė, kad, pagal padavimus, pagonybės laikais ant Puntuko buvo aukojama, tačiau kažkoks kaimietis Pentikis tas aukas vogdavęs. Tai sužinoję, žmonės vagį ant to akmens užmušė ir nustojo aukoti, o akmenį pavadino Puntuku. Žinomas ir kitas vardo kilmės variantas: Puntuku akmuo pramintas po to, kai šičia buvo sudegintas karžygys Puntukas. Tačiau kalbininkų teigimu, Puntuko vardo kilmė sietina su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu pusti (punta, puto). 1942 metais buvo sužinota, jog okupantai vokiečiai ruošiasi ant Puntuko iškalti Vokietijos imperijos ministro Rytų teritorijų reikalams Adolfo Rozenbergo bareljefą. Kad taip neatsitiktų, kauniečių grupė paskubėjo organizuoti darbus ir Puntuką padaryti paminklu Atlanto nugalėtojams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Darbai buvo pradėti 1942 metų lapkričio 18 dieną ir baigti 1943 metais. Akmens pietiniame šone skulptorius Bronius Pundzius iškalė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus, taip pat ištrauką iš jo testamento lietuvių tautai, parašytą 1933.07.15., t.y. prieš kelionę per Atlanto vandenyną: “Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių.Jaunoji Lietuva, mūsų pasisekimas tegu sustiprins tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą, – tada tu turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai patenkinti tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų tavęs į didįjį teismą”. Praeityje betgi būta ir Puntukui bloga linkinčiųjų. Štai, pavyzdžiui, literatūroje paminimas kažkoks maršalka , norėjęs akmenį Puntuką susigręžioti ir su paraku išsprogdinti. Tačiau per sapną perspėtas, kad akmens nenaikintų, jeigu norįs ilgiau pagyventi, jis šio blogo ketinimo atsisakęs. Pažymėtina, kad 19 amžiaus pradžioje Puntukas, būdamas Šlavėnų dvaro teritorijoje, iš po žemių mažiau matėsi (buvo dar tiek neatkastas). Įdomu ir tai, kad seniau taip pat dėta pastangų Puntuką apsaugoti ir nuo sunaikinimo. Taip, pavyzdžiui, savo laiku Puntuką ir porą dešimtinių jį supančios žemės buvo nupirkęs E. Karosaitės-Gimbutienės senelis Gustavas vien tam, kad apsaugojus Puntuką nuo suskaldymo vieškelio grindiniui. 1997 m. Puntukas įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą, sudarytą ProGEO / IUGS palaikomam GEOSITES projektui.

Didysis Dzūkijos akmuo

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Vangelonių akmuo, Didysis akmuo
• Adresas: Alytaus aps., Alytaus r., Nemunaitis, Vangelonių k.; mš.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso
• Sudėtis: biotitinis plagiogneisas su granatu
• Unikalumas: 9-tas pagal dydį žinomas riedulys Lietuvoje ir didžiausias Dzūkijoje
• Aprašė: A.Linčius, 1989; V.Mikulėnas,1998

ilgis plotis aukštis perimetras
7.10 m 4.58 m 3.82 m 18.03 m

Geologinis objekto aprašymas

Riedulys turi netaisyklingą formą, kuri primena permaigytos tešlos sukietėjusį gabalą. Tai storašonis, pailgas, pilkšvas ir pajuodęs akmuo: pietrytinis jo galas yra aukščiausias ir viršuje daugiausia įskilimų (matyt, pasistengė ir žmonės). Šiame aukščiausiame šone, maždaug 1 m aukštyje nuo žemės paviršiaus, stebimas juodos uolienos ksenolitinis intarpas. Šis intarpas primena paverstą “S” raidę, kurios dydis maždaug 12 ? 15 cm. Riedulio šonuose vienur kitur irgi matosi įtrūkusių laiptiškų nuskilimų, yra gyslotų bei smulkiai raitytai susisluoksniavusių vietų. Riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 3.82, ilgis – 7.1; plotis 4.58; didžiausia horizontali apimtis – 18.03 m. Beje, apatinė riedulio dalis (iš šiaurrytinės pusės net iki 1.7 m) buvo atkasta prieš keletą metų, tvarkant čia aplinką. Riedulį sudaranti uoliena – biotinis plagiogneisas su granatu, rusvai ir juosvai pilkas, itin smulkiagrūdis-smulkiagrūdis, kuriame granitizacijos metu vyko mikroklino ir kvarco blastezė, plagiogneiso keitimasis į smulkiagrūdį-vidutingrūdį biotitinį plagiogneisą, o vietomis ir į pegmatoidinį mikroklininį biotitinį plagiogneisą. Tiriant iš riedulio šiaurrytinio šono paimto biotitinio plagiogneiso su granatu šlifą, buvo nustatyti šie mineralai: plagioklazas (60-65?), biotitas (10-15?), kalio feldšpatas (<10?), granatas (1-5?), apatitas, sfenas, cirkonas, rūdiniai; kristalinių grūdelių dydžiai: plagioklazo – 0.5-2 mm, kvarco – <2 mm, biotito ir granato – <0.7 mm; struktūra – granoblastinė su poligoniškos struktūros elementais (plagioklazas), metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą), smulkiagrūdė; tekstūra – neryškiai gneisiška. Tiriant iš riedulio šiaurvakarinio galo paimto smulkiagrūdžio-vidutingrūdžio biotitinio granitogneiso šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (35?), plagioklazas (25?), kvarcas (20-25?), biotitas (15-20?), kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 0.3-5 mm, kvarco – 0.2-3 mm, plagioklazo – 0.3-2.5 mm, biotito – 0.3-0.6; struktūra – granoblastinė, granitinė, metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą ir mikrokliną), smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; tekstūra – masyvi. Tiriant iš riedulio viršaus (pietrytiniame gale) paimto porfyroblastiško biotitinio granitogneiso su silimanitu, įvairiagrūdžio (nuo smulkiagrūdžio iki gigantogrūdžio), šlifą, nustatyti šie mineralai: kalio feldšpatas (40-50?), kvarcas (20- 30?), plagioklazas (15-20?), biotitas (10?); silimanitas, apatitas, cirkonas, sericitas; kristalinių grūdelių dydžiai: kalio feldšpato – <10 mm, kvarco – <2 mm, plagioklazo – 0.3-1 mm, biotito – <1 mm; struktūra – granoblastinė, ksenomorfinė, porfyroblastinė (kalio feldšpato blastų dydis >10 mm), metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą), poikilitinė (kvarco intarpai kalio feldšpate, silimanito intarpai kvarce), pagrindinė masė vidutingrūdė ir stambiagrūdė, joje – stambūs (>10 mm skersmens) kalio feldšpato (mezopertito) porfyroblastai; tekstūra – neryškiai gneisiška

Objekto būklė
Riedulio stovis 1989.09.21 ir 1998.10.10 buvo įvertintas kaip gana geras. Iš paviršiaus riedulys apkerpėjęs, su plyšiuose įsikūrusiomis žaliomis samanomis ir net žolėmis, vietomis yra stiprokai padūlėjęs, turi plyšių, tačiau šie įtrūkimai kol kas negraso jo vientisumui.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Didysis Dzūkijos akmuo laikomas mitologiniu.

Kriaučiaus akmuo

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Vileikių
• Adresas: Šiaulių aps., Kelmės r., Kražiai, Vileikių k.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: respublikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1990
• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso
• Sudėtis: Biotitinis granitinis granitogneisas
• Unikalumas: TREČIAS PAGAL DYDĮ KONTINENTINIŲ LEDYNŲ ATVILKTAS RIEDULYS LIETUVOJE
• Aprašė: A.Linčius, 1990

ilgis plotis aukštis perimetras
7.84 7.65 >4.00 23.20

Geologinis objekto aprašymas
Riedulio forma netaisyklinga, iš viršaus žvelgiant šiek tiek trikampiška, palyginti neblogai apzulinta; paviršius gana aptakus, turi, parvelkant riedulį, su storais lynais apibrūžintų vietų. Riedulio, kuris visas matomas virš žemės paviršiaus, matmenys: aukštis – >4; ilgis – 7.84; plotis – 7.65; didžiausia horizontali apimtis – maždaug 23.2 m. Riedulį sudaranti uoliena – biotitinis-granitinis granitogneisas, melsvai pilkas su rusvom, rausvom dėmėm (mozaikiškas, pagrindinė masė – pilka, mikroklino porfyroblastai – rausvi), porfyriškas. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas, mikroklinas, kvarcas (kiekvieno po 30?), granatas ir biotitas (kiekvieno po 5-10?), cirkonas, apatitas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – iki 25 mm, kvarco – iki 5 mm, plagioklazo – 0.1-5 mm, granato ir biotito – iki 2 mm; struktūra – granoblastinė, porfyroblastinė (mikroklino dydis iki 25 mm), vietomis mozaikinė (poligoniška – plagioklazas), metasomatinė, (mikroklinas keičia plagioklazą), poikilitinė (kvarco įaugimai granate), vainikinė (biotitas apaugęs granatą), netolygiai grūduota, nuo smulkiagrūdės iki gigantogrūdės; yra plotelių beveik vien iš plagioklazų, tolygiai grūduotų, itin smulkių, (0.1-0.3 mm), su mozaikine struktūra; tekstūra – gneisiška.

Objekto būklė
Stovis 1990.08.07. buvo įvertintas kaip geras. Kai kurios riedulio vietos šiek tiek apibrozdintos jį traukiant su plieniniais linais iš duobės ir tempiant į pakalnę.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Šis riedulys (tiksliau virš žemės paviršiaus prasikišusi nedidelė viršutinė jo dalis) vietos gyventojams buvo seniai žinoma, regis, maždaug nuo 1930 metų. O gulėjo jis Vileikių kaimo siuvėjo Petro Jasulaičio žemėje. Tačiau melioratorių pastangomis milžiniškas akmuo buvo perstumtas į aukštesnę vietą, kurioje dabar ir riogso. Kaip tai buvo padaryta, galima suvokti iš B. Klimašausko straipsnio, kuris buvo atspausdintas Kelmės rajono laikraštyje “Bičiulis” 1989 m. balandžio 25 dieną. Straipsnyje rašoma: “1974 metais čia dirbę melioratoriai pirmąkart buldozeriu prastumdė žemę ir plačiau atidengė riedulio nugarą, pradėjo rodytis jo didybė. 1985-siais akmuo dar labiau buvo atkastas.[.] užsimota jį žūtbūt iškelti į paviršių, paskelbti gamtos paminklu, padaryti prieinamu turistams [.]. Ypač užsispyrusiai Kelmės MSMV vyrai dirbo pernai [t.y. 1988 metais – A. L.]: čia suvažiavę net dešimt vikšrinių, užsinėrę ant akmens trosus, bandė pajudinti žiląjį amžių “miegalių”, bet tas – nė iš vietos? Juk vis dėlto jis, matyt, sveria apie 600 tonų. Tada imta ruoštis lemiamam šturmui šį [t.y. 1989 metų – A. L.] pavasarį: iš Mažeikių naftos gamyklos gauti skriemulių blokai su rankos storumo lynais ir dviem į žemę įkasamais inkarais, kurie atstoja savotišką atspirties tašką. Dar labiau buvo atkastos Kriaučiaus akmens prieigos, giliai į žemę įleisti inkarai, o už jų nusitiesė lynų su skriemuliais tiltas, besibaigiantis ant akmens užneriamom kilpom. Nors jau anksčiau specialiai iškastu kanalu nuo riedulio buvo nuleistas vanduo, bet ir šį [t.y. 1989 metų – A. L.] palyginti sausą pavasarį pajudinta žemė dar atsivėrė šaltiningais akivarais. Jie trukdė gerai prieiti prie akmens, reikiamame aukštyje užnerti sunkiasvorius lynus. Net suplukę, purvini balandžio 14-ąją čia darbavosi MSMV traktorininkai Petras Palubinskas, Pranas Šuklys, Juozas Kriaučiūnas, Juozas Ivanauskas, Antanas Tijūnėlis, Bronislavas Trepenskis, vienkaušio ekskavatoriaus mašinistas Zenonas Barčiauskas. Jiems ir vadovavo, ir kaip pagalbiniai darbininkai plušėjo darbų vykdytojas Romas Barauskas, dirbtuvių vedėjas Zenonas Dominauskas, vyriausias inžinierius Zenonas Macijauskas bei kiti. Tik iš trečio karto pavyko pritaisyti trosus taip, kad jie nenusprūstų per viršų ir neišsinertų per apačią. Sakysim, kai pirmąsyk keturi plieno galiūnai per skriemulių sistemą pradėjo vilkti trosą, atrodė, patikimai “supančiotas” akmuo pajudėjo iš duobės, pašliaužė įkalnėn, bet netikėtai išsprūdo iš kilpos ir vėl lyg didžiulis banginis lėtais nučiuožė į senąją, jau vandens prisipildžiusią duobę. Vėl viską teko pradėti iš naujo, ir tik trečias kartas nemelavo: granito milžinas, tempiamas toli per laukus paskui vienas kito išsidėsčiusių traktorių, lyg laivas išplaukė į kalvelę, palikdamas paskui save stipriai sulementos žemės brydę. Tai jau buvo pergalė? Saulei krentant už P. Jasulaičio eglynėlio, šypsojosi mechanizatoriai, džiaugsmo veiduose nesulaikė jų vadovai ir būrys atsitiktinai užklydusių smalsuolių. Tuoj buldozeris pradėjo “atkirtinėti” galimą akmens kelią atgal: užstumdinėti žemėmis brydę. [.] Kai kas svajoja, kad būtų gerai šį granito milžiną pervežti į Kelmę ir melioratorių garbei pastatyti kelių sankryžoje, vadinamame trikampyje Tytuvėnai-MSMV-Lioliai. Gražu būtų, bet tai neįmanoma, nes kokia technika bepaveš, kokie tiltai ir keliai beatlaikys 600 tonų svorį. Vadinasi, jis liks gulėti pakelėj ant Vileikių kaimo kalvelės”.
Puokės akmuo

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Barstyčių , Barstyčių milžinas, Didysis
• Adresas: Klaipėdos aps., Skuodo r., Barstyčiai, Puokės k.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso
• Sudėtis: Mikroklininis granitas
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
13.25 7.53 3.60 32.00

Geologinis objekto aprašymas
Riedulys yra netaisyklingos pailgos formos, apzulintas ir guli ilgąja ašimi šiaurės-pietų kryptimi. Jo matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 3.6; ilgis – 13.35; plotis – 7.53; didžiausia horizontali apimtis – apie 32 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su skapolitu ir biotitu, rausvai rusvas, vidutingrūdis ir stambiagrūdis. Granito masėje ryškūs mikroklino blokiniai kristalai, suaugę su stambiais kvarco grūdais ir žėručio plokštelėmis, pasitaiko pegmatito gyslų, o riedulio pietiniame gale, kurio viršutinė dalis nuskaldyta, yra įsiterpusio juosvo vidutingrūdžio biotitinio plagiogranitogneiso (1-0.5 m pločio juostos). Tiriant mikroklininio granito su skapolitu ir biotitu šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (50?), kvarcas (35-40?), plagioklazas ir skapolitas (kiekvieno po 10?), biotitas (5?), muskovitas, rūdiniai; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 12 mm, kvarco – 6 mm, skapolito – <5 mm, plagioklazo – 2.5 mm, struktūra – granoblastinė su metasomatinės struktūros elementais (mikroklinas ir skapolitas keičia plagioklazą, mirmekitai), vidutingrūdė ir stambiagrūdė; tekstūra – masyvi. Tiriant biotitinio plagiogranitogneiso šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (60-70?), kvarcas (20-25?), biotitas (10?), muskovitas, cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: kvarco – 1-6 mm, plagioklazo – 2-3 mm, biotito – 1-3 mm, muskovito – <0.5 mm; struktūra – granoblastinė, metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą), tolygiai grūduota, vidutingrūdė; tekstūra – neryškiai gneisiška.

Objekto būklė
Riedulio stovis 1989.07.12 ir 1999.03.26 buvo įvertintas kaip geras. Tačiau pietinio riedulio galo viršutinė dalis (ji aukščiausiai iškilusi) kažkada praeityje nuskaldyta, čia matosi trijų įkaltų surūdijusių metalinių virbų galai, kurių kiekvieno skersmuo apie 2 cm.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis (“kalti” melioratoriai) į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame riedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip,kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta. Padavime sakoma, kad senovėje toje vietoje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį. 1990.03.31. “Valstiečių laikraštyje” buvo paskelbta nauja išplėtota legenda, kurios glaustas turinys yra toks. Labai seniai, kai dar buvo vandeningos upės ir ežerai, o visas kalvotas kraštas priminė gigantišką žydintį sodą, kuriame visi žmonės ir gyvūnai buvo užsiėmę savo darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, pasirodė atėjūnų-žuvėdų didžiulės valtys, ir kiekvienos jų priekyje stovėjo po grėsmingą slibiną. Iškart viskas paskendo liepsnose, liejosi kraujas, žudynės vis nesiliovė. Žyniai prakeikė atėjūnus, kruvinus jų darbus, šaukėsi dangaus keršto. Ir Perkūnas išgirdo. Per dangų ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai su sunkiais šarvais grimzdo į ežero gelmes. Galop audra pakėlė ir ežerą, vėjas jį nusinešė su visomis valtimis. Užsirūstinęs Perkūnas įkandin smarkiai žaibuodamas jas vis spardė, nuo ko šios bematant suakmenėdavo ir, kūliais krisdamos, susmegdavo į žemę ar su debesimis nežinia kur išnykdavo. Dar kartais tie laivai iš praeities atbunda – mat, užpuolikams žuvėdams neduoda ramybės jų padarytos kruvinos piktadarybės. Iškilus iš po žemių didžiulėms valtims, išsipučia šilkinės jų burės, suplevena vimpelai stiebų viršūnėse, suūbauja pelėda, užgieda didysis Baršių gaidys. Ir valtys pajuda, bet kelio atgal į savo kraštą taip ir neranda. Seniau šitaip pasirodydavo ir Puokės akmuo, o ant jo sėdėdavo vienut vienas raguotas žmogus ir liūdnai skambindavo.Jo akmeninė valtis pasukdavo Laumių ežero linkui, o nuo Gaidžių kalno pasigirsdavo laumių choras. Valčiai išnykus paežerės krūmuose, Raganos kalne mėnesienoje pasigirsdavo pagiežingas piktžiugiškas juokas: šokdavo raganaitės. Bet vieną kartą, staiga užgiedojus didžiajam Baršių gaidžiui, Puokės akmuo pargrįžęs nespėjo pasislėpti – liko išsikišusi jo viršūnė. Dabar visą atkastą Puokės akmenį galima pamatyti labai pasikeitusį: be stiebo, be šilkinių burių, nors laivą jis vis dėlto primena . 1997 m. Puokės akmuo įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą, sudarytą ProGEO / IUGS palaikomam GEOSITES projektui.
Velnio akmuo

• Tipas: riedulys
• Sinonimai: Švendubrės akmuo
• Adresas: Alytaus aps., Varėnos r., Ratnyčia, Švendubrės k.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964
• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1977
• Priklausymas saugomai teritorijai: Raigardo valstybinis kraštovaizdžio draustinis
• Sudėtis: Amfibolinis biotitinis granitogneisas
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
6.29 5.67 3.30 19.87

Geologinis objekto aprašymas
Riedulys turi netaisyklingą apzulintą formą, kuri, žvelgiant iš šalies, primena palinkusią trikampę piramidę. Jo paviršius yra kauburiuotas, nelabai lygus, šonuose kai kur apskilinėjęs pagal skalumo plokštumas. Kelios riedulio vietos yra kažkada žmonių apskaldytos, ypač viršuje, kur iškapota griovelių, duobučių. Riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 3.3; ilgis – 6.29; plotis – 5.67; didžiausia horizontali apimtis – 19.87 m. Riedulį sudaranti uoliena – amfibolinis granitogneisas, rusvai, pilkai ir juodai margas, kataklazuotas, porfyroblastiškas, itin smulkiagrūdis ir vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai (dėl sutrupinimo jų kiekius sunku nustatyti): mikroklinas (vyrauja tarp feldšpatų), plagioklazas, kvarcas, biotitas, raginukė, apatitas, cirkonas, rūdiniai; kristalinių grūdelių dydžiai: kvarco ir mikroklino – <5 mm, raginukės – <2 mm, plagioklazo – <1.5 mm, biotito – <1mm; struktūra – blastocementinė, t.y. uolieną sudaro itin smulkiagrūdė pagrindinė masė iš sutrupintų, dalinai perkristalizuotų plagioklazo ir mikroklino grūdelių, o taip pat porfyroblastai – stambesnės (iki 5 mm skersmens plagioklazo ir mikroklino kristalų nuolaužos, pagrindinėje masėje metasomatiškai yra išaugę ištįsę kvarco grūdai (juostinis kvarcas); tekstūra – gneisiška.

Objekto būklė
Stovis1989.09..21. buvo įvertintas kaip geras. Riedulys šiek tiek apkerpėjęs, o jo viršutinės dalies paviršius vietomis net blizga – tai gausių lankytojų laipiojimo išdava. Ant riedulio viršaus iškaltoje skylėje yra įcementuotas savotiškas juodai nudažytas metalinis kryžius, kurio aukštis 1.09 m, skersinio plotis – 0.87 m, o kryžiaus viršutinio ir skersinio abu galai užsibaigia papildomais dekoratyviniais kryžiukais. Po pusapskritimišku skardiniu stogeliu su dekoratyviai karpytu ir išlankstytu kraštu ant kryžiaus yra pritvirtinta nukryžiuoto Kristaus figūra.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Tai – mitologinis akmuo. Anot Švendubrės didįjį riedulį liečiančio padavimo, senovėje buvęs garsus Raigardo miestas, bet jame gyvenę išpuikę, net paties Dievo nebeklausę žmonės. O velnias nešęs milžinišką akmenį, nes norėjęs sudaužyti Raigardo bažnyčią, tačiau, gaidžiams pragydus, jį ne ten išmetęs. Po šituo akmeniu, girdi, tebesąs urvas, kuriuo Joninių naktį du Lipliūnų kaimo vyrukai buvo prasigavę iki pat už savo gyventojų nuodėmes nugramzdinto Raigardo miesto. Retkarčiais čia iš po žemių, esą, tebesklinda vario varpų duslūs dūžiai. Įdomią savitą šio padavimo interpretaciją yra pateikęs rašytojas V. Krėvė. Kitame legendos variante irgi nurodoma, kad su šiuo stambiu akmeniu velnias norėjęs sugriauti Raigardo miesto bažnyčią. Jis jau ir bokštus jos matęs, akmenį betempdamas; o kai pamatęs, tai kad pradėjęs džiaugtis, kvatoti, uodega plakti. Tik staiga ėmęs ir užgiedojęs gaidys, velnias kaip mat akmenį paleidęs, o tas būbt nukritęs prie Švendubrės. Seni žmonės pasakoja ir apie kipšą, kuris su didžiuliu akmeniu norėjęs Nemuną užtvenkti ir Raigardą paskandinti, tik, gaidžiui užgiedojus, jam tekę tą akmenį numesti kur pakliuvo prie Švendubrės. Žinomas dar padavimas, jog velnias, sugriebęs didelį akmenį, iš miško ant mažojo pirštelio nešęs ir norėjęs užbaigti mūryti Liškiavos pilį, tik vėl tas nelemtas plunksnuotas giedorius sutrukdęs. Kažkada norėta riedulį panaudoti bažnyčios pamatams, bet švendubriečiai jo nedavė.

Objektas buvo aplankytas 2004 m. balandžio 29-30 d. Šiaulių ir Varėnos miestų mokyklų gamtos, geografijos ir biologijos 28 mokytojams organizuotos mokomosios – pažintinės išvykos metu. Taip pat susipažinta ir pabuvota Senųjų Trakų žvyro karjeruose, Akmens geologiniame draustinyje, Čepkelių raiste, Raigardo slėnyje, prie Merkio, Ūlos, Skroblaus upių, Varënos geležies rūdos telkinio, Grožio šaltinio Druskininkuose, Kernavės, Liškiavos, Merkinės, Punios piliakalniuose. Jiems paskaitas gamtoje skaitė Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto doc. G.Motuza, Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas J.Satkūnas, specialistai V.Mikulėnas, P.Aleksa, A.Grigienė, A.Jusienė.

Tai buvo renginys organizuojamos septintus metus iš eilės kartu su Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyriumi Šiaulių miesto švietimo įstaigų gamtos dalykų mokytojams ir būrelių vadovams. Tokių mokslinių-pažintinių išvykų tikslas – susipažinti su Lietuvos saugomomis teritorijomis, vertingais gamtos ir kultūros paminklais, ūkiniais objektais, kurie išgauna, naudoja gamtinius išteklius ar kitaip įtakoja šalies aplinką.

Vosgėlių akmuo

• Tipas: riedulys
• Adresas: Utenos aps., Utenos r., Pakalniai, Vosgėlių k.
• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000
• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas
• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1968
• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso
• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso
• Sudėtis: Plagiogranitogneisas su biotitu
• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras
7.61 5.21 3.23 18.55

Geologinis objekto aprašymas
Riedulys turi netaisyklingą apzulintą formą su iškilia suapvalinta ketera. Išilgai per riedulio viršutinę dalį tęsiasi iškapotų duobučių virtinė (tai riedulio ruošimo suskaldymui pėdsakai). Riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 3.23, ilgis – 7.61, plotis – 5.21; didžiausia horizontali apimtis – 18.55 m. Riedulį sudaranti uoliena – plagiogranitogneisas su biotitu, rusvai pilkas su juosvais intarpais (margas), silpnai kataklazuotas, apkvarcėjęs, smulkiagrūdis ir vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (50?), kvarcas (30-40?), mikroklinas (5-10?), biotitas (5?), apatitas, cirkonas, ortitas (?); kristalinių grūdelių dydžiai: plagioklazo – 1-3 mm, kvarco – <2 mm, mikroklino ir biotito – <1 mm; struktūra – granoblastinė, blastocementinė, suturinė (kvarco ploteliuose), metasomatinė (apkvarcėjimas), smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; tekstūra – gneisiška, neryškiai lęšiška.

Objekto būklė
Stovis1989.07.26. buvo įvertintas kaip geras. Viršutinė riedulio dalis šiek tiek apkerpėjusi, o jo šonai pradeda apaugti žaliomis samanomis. Riedulio paviršiuje matosi žmonių, norėjusių jį suskaldyti, palikti pėdsakai. Tai – kirtikliais iškapotos 48 stačiakampės duobutės, kurių gylis 4-6 cm ir skerspjūvis (5- 6)?(2-3)cm2. Viena iš šių duobučių yra iškirsta riedulio keteros aukščiausioje vietoje, o kitos 47 išdėstytos paeiliui išilgai viršutinės riedulio dalies.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Riedulys kadaise lindėjo alksnynu apaugusioje žemėje. Atkasus jį norėta suskaldyti. Utenos miesto DŽDT vykdomasis komitetas dėjo pastangų (1969 m.) riedulį suskaldyti ir panaudoti J. Uborevičiaus paminklo laiptams bei atraminėms sienelėms. Apginant šį riedulį nuo susprogdinimo daug iniciatyvos ir ryžto parodė Utenos kraštotyros muziejaus bendradarbis B. Juodzevičius.

Leave a Comment