Feodalinė Lietuvos teisė be kitų reguliavo ir šeimos turtinius santykius, kurie sudarė vieną iš pagrindinių ekonominių-socialinių santykių rūšių visuomenės ir valstybės raidoje. Remiantis šeima buvo organizuojami visi feodalinės nuosavybės institutai.
Šeimos teisę reguliuojančių normų LDK surandame jau 1387m. Jogailos privilegijoje ir vėlesniuose valstybiniuose aktuose. Atmetus atgyvenusias normas, o kitas papildžius ir susisteminus, jos buvo įjungtos į Pirmąjį (1529 m.), vėliau į Antrąjį (1566 m.) ir pagaliau į Trečiąjį (1588 m.) Lietuvos Statutus. 1588 m. Lietuvos Statutas buvo pats stambiausias LDK kodifikuotas įstatymų rinkinys jis ilgiausiai galiojo ir aiškiausiai atspindėjo feodalų šeimos padėtį to meto visuomeniniuose santykiuose.
Tačiau Lietuvos Statuto nuostatai nebuvo vienintelis įstatymas valstybėje. Priimtas reikalaujant įsigalinčios bajorijos klasei, Lietuvos Statutas gynė jos viešpataujančią padėtį valstybėje. Kiti luomai ir žmonių grupės turėjo kitus, jiems skirtus įstatymus. Savivaldybę gavę miestai vadovavosi Magdeburgo teise. Žydai ir totoriai turėjo savus įstatymus ir privilegijas. Didžioji gyventojų dauguma – valstiečiai – neturėjo jokios rašytinės teisės ir faktiškai priklausė nuo feodalų jurisdikcijos. Be to, tam tirą šeimos santykių sritį reguliavo bažnyčia kanonų ir romėnų teisės pagrindu. Tiesa, Lietuvos Statute yra nemaža normų, kuriose kalbama apie kitus luomus ir žmonių grupe. Tačiau jų teisių šis teisynas negynė ir iš esmės reglamentavo tik tų luomų santykį su bajorija kaip valdančia klase. Todėl Trečiajame Lietuvos Statute nustatytos santuokos sudarymo sąlygos iš esmės liečia tik bajorijos klasei priklausančius asmenis. Bajorai buvo užsitikrinę sau išimtinę teisę į žemės nuosavybę. Todėl dalis sąlygų, kurios yra susijusios su turtine padėtimi, nelietė pagrindinės gyventojų masės – valstiečių, buvusių asmeninėje ir turtinėje feodalų priklausomybėje. Antra vertus, Lietuvos Statutas kaip pagrindinė feodalinės teisės sistema valstybėje ilgai galiodamas veikė feodalinės teisinės minties formavimąsi ir teisinę sąmonę. Tai turėjo įtakos, sprendžiant valstiečių ir miestiečių luomų šeimų klausimus.
I Statutu nustatyta, kad našlės kunigaikštienės ponios, kunigaikštytės panelės ir merginos turi teisę savo draugų patariamos, laisvai ištekėti už ko panorėsiančios. Tačiau be tėvų sutikimo, o jeigu jų nebuvo, be dėdės ir brolių sutikimo merginos tekėti negalėjo. Už šio reikalavimo nevykdymą iš jų buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Jeigu motinos turto nebuvo tokia duktė netekdavo teisės paveldėti tėvo turtą. Tą patį pakartojo II ir III Statutai. Jeigu pilnametei merginai broliai arba kiti giminaičiai leidimo ištekėti neduodavo, ji turėjo teisę kreiptis į urėdininką ir gauti leidimą. Pagal I Statutą pilnametė mergina buvo 15 metų o pagal II Statutą – 13 metų. Santuoka buvo įforminta bažnyčioje pagal kanonų teisę. Santuoka galėjo būti panaikinta tiktai bažnytinio teismo pagal kanonų teisę. III Statutas griežtai draudė giminaičių iki ketvirtos eilės santuoką. Broliai negalėjo vesti ne tik tikrųjų brolių, bet ir pusbrolių žmonų. Negalima buvo vesti ir dėdės žmonos, kol neišgyveno trys kartos. Už šios normos pažeidimą būdavo konfiskuojama pusė vyro dvaro, o žmona prarasdavo kraitį ir pusę savo dvaro. Kita puse dvaro sutuoktinai galėjo naudotis iki gyvos galvos. Tokia santuoka būdavo panaikinama, o vaikai laikomi gimusiais ne santuokoje ir neturėjo tesės paveldėti turto. Be to, toks vyras nebuvo priimamas į valstybinę tarnybą. Tais atvejais, kai antroji žmona būdavo giminaitė, turtą gaudavo pirmosios žmonos vaikai, o kai jų nebuvo – kiti giminaičiai, tačiau vaikai turėjo išlaikyt tėvą iki mirties. Jeigu sutuoktiniai nežinodavo, kad jie yra giminaičiai, turto neprarasdavo, o vaikai būdavo laikomi gimusiais teisėtoje santuokoje ir galėdavo paveldėti turtą. Tačiau pati santuoka būdavo panaikinama. Už dvipatystę Statutas numatė vyrui mirties bausmę. Žmona būdavo baudžiama mirties bausme tik tada, kai žinojo jog vyras yra vedęs ir už jo tekėjo.
Tėvai, išleisdami dukterį už vyro ir duodami jai kraitį, turėjo paimti iš žento su jo parašu ir gerų žmonių antspaudais raštą, kuriuo žentas garantuodavo kraitį trečdaliu savo dvaro. Pinigai, auksas, sidabras, perlai, brangenybės būdavo įvertinami dvigubai, o kita kraičio dalis – brangūs rūbai, įvairūs papuošalai, baltinai, arkliai, gryčios ir kaimai, taip pat įvairūs kilnojami daiktai – viengubai. Žentas turėjo įrašyt raštą į žemės teismo knygas. Tėvui duodavo atskirą raštą, garantuotą laiduotojų. Tokį raštą gaudavo motina arba broliai, kai tėvas buvo miręs. Jeigu tėvai broliai ar giminaičiai iš žento tokio rašto negaudavo, po vyro mirties žmona prarasdavo kraitį, tačiau turėjo teisę gauti lygią su vaikais dalį vyro turto ir tuo turtu naudotis iki gyvos galvos. Jei ji norėtų ištekėti, vaikai turėtų jai sumokėti 30 kapų grašių vainikinės išpirkos. Tuo atveju kai turtas nebuvo vertas 30 kapų grašių, motina, gyvendama su antruoju vyru, turėjo teisę gauti ketvirtadalį turto naudotis iki gyvos galvos. Jeigu vaikai panorėdavo iš jos atpirkti turtą, urėdininkas įvertindavo turtą ir motina gaudavo pusę įvertintos sumos. Jeigu motina nebuvo gavusi įkraičio, po jos mirties vaikai neturėjo teisės to turto išieškoti.
Įstatymu buvo nustatyta įkraičio įforminimo tvarka. Vyras turėjo įvertinti savo dvarą pinigais ir trečdalį užrašyti žmonai. Po vyro mirties, kai žmona ištekėdavo antrą kartą, vaikai turėjo teisę išpirkti iš motinos įkraitį, sumokėdami sumą, kuri įrašyta jų tėvo garantiniame rašte. Jeigu motina gyvendavo su vaikais kartu, po jos mirties vaikai turėdavo sumokėti kraičio vertę tam asmeniui, kuriam motina užrašė kraitį, o už įkraitį mokėti nereikėjo, nes tai jų mirusio tėvo turtas. Nesant vaikų, po žmonos mirties jos kraitis būdavo gražinamas į tėvų ūkį.
Vyras žmonai galėjo užrašyti kilnojamąjį turtą išskyrus ginklus, kumeles, dvaro gyvulius ir šeimynykščius. Jei žmonai būdavo trečdalis ginklų, kumelių gyvulių ir šeimynykščių, ji turėjo atlikti karinę tarnybą nuo trečdalio dvaro. Jeigu vaikai panorėdavo tą trečdalį atpirkti, motina turėdavo paimti iš jų įkraitį ir atiduoti dvarą su pastatais, bajorais, prievolininkais ir šeimynykščiais. Kiti daiktai, t.y. ginklai, kumelės, veisliniai gyvuliai ir javai, likdavo jai.
Tėvai ir giminaičiai turėjo žiūrėti, kad žento trečdalio dvaro vertė būtų dvigubai didesnė negu kraičio vertė. Jeigu trečdalio dvaro vertė būdavo mažesnė už kraičio vertę, tėvas arba brolis už tą sumą kurią numatė duoti dukrai arba seseriai, turėdavo nupirkti dvarą ir duoti žentui nuo žmonos, o vyras savo žmonai turėdavo duoti trečdalį dvaro. Pirktu tėvo ar brolio ir vyro duotu dvaru abudu sutuoktiniai naudojosi bendrai. Po vyro mirties žmona turėjo teisę tokiu dvaru ir savo įkraičiu laisvai disponuoti. Jeigu ji mirdavo anksčiau negu vyras ir nebūdavo vaikų, dvaras būdavo grąžinamas jos tėvams. Vaikai paveldėdavo visą motinos turtą.
Dukterys, ištekančios už vyrų po tėvo mirties turėjo būti išleistos pagal tėvo paliktą raštą arba testamentą. Jei brolis neturėdavo tiek turto, kiek buvo testamente numatyta duoti seserims jis privalėjo duoti ketvirtadalį dvaro. Tuo atveju kai ketvirtadalio dvaro vertė buvo didesnė už pirmajai ištekėjusiai seseriai tėvo duotą turto dalį, brolis galėjo tą ketvirtadalį dvaro palikti sau, o seserims padalyti likusius tris ketvirtadalius, kad joms tektų tokios turto dalys kokią yra gavusi iš tėvo pirmoji ištekėjusi sesuo. Dvarą įvertindavo pakamaris, dalyvaujant dviem liudytojams.
Jeigu brolis ar giminaičiai tėvo arba motinos dukteriai paskirtą turtą išeikvodavo, jie privalėjo jai sumokėti paskirto turto vertę pinigais. Net tuo atveju kai brolis visą dvarą perleisdavo kitam asmeniui, seserys galėjo ieškoti iš dvaro įgijėjo ketvirtadalį joms priklausančio turto kaip kraičio. Vadinasi, visais atvejais seserys galėjo gauti savo kraitį, kuris Statutu buvo nustatytas ketvirtadalio dvaro vertės dydžio. Tėvas ištekančioms dukterims kraitį duodavo gera valia. Kai tėvas kraičio neduodavo, ištekėjusios dukterys po jo mirties neturėjo teisės reikalauti kraičio iš brolių arba jų įpėdinių. Tuo atveju, kai jos tekėdavo po tėvo mirties, jos turėjo teisę reikalauti pagal Statutą ketvirtadalio dvaro per 10 metų senaties terminą. Jei, nepasibaigus terminui, sesuo mirdavo jos vaikai turėjo teisę išreikalauti motinai priklausiusį kraitį.
Likusi be vaikų našlė galėjo naudotis vyro turtu, kuris buvo jai užrašytas kaip įkraitis, o visas dvaras tekdavo vyro giminaičiams. Jeigu jos kraitis nebuvo garantuotas, tai ji, kol ištekės antrą kartą galėjo naudotis trečdaliu turto. Kai našlė ištekėdavo antrą kartą, vyro giminaičiai išpirkdavo iš jos įkraitį, sumokėdami jai 30 kapų grašių. Jeigu našlė, ištekėjusi už antro vyro, rasdavo jo pirmosios žmonos vaikų ir turėjo savų, po vyro mirties ji gyvendavo su visais vaikais. Kai vaikų su antruoju vyru nebūdavo, ji gaudavo lygią su pirmosios žmonos vaikais dalį nekilnojamojo turto naudotis iki gyvos galvos. Jeigu ji ištekėdavo trečią kartą, ši turto dalis likdavo vaikams. Našlės įneštas kilnojamasis turtas priklausė jai, o po jos mirties likdavo vaikams arba giminaičiams, jei nebūdavo vaikų. Tuo atveju, kai vyras žmonai būdavo užrašęs kokį nors turtą, ji galėjo tą turtą palikti sau, tačiau iš vaikų sau lygios dalies reikalauti neturėjo teisės. Taigi Statutas visais atvejais našlėms garantavo pragyvenimo šaltinį.
Našlė, likusi su mažais vaikais, turėjo juos globot ir saugoti jų turtą pagal vyro testamentą. Jeigu būdavo išeikvojamas turtas, vaikų dėdė arba kiti giminaičiai kviesdavo našlę į žemės teismą, kuris atimdavo iš jos turtą ir teisę globoti vaikus ir perduodavo globą dėdei arba kitiems giminaičiams, o jai palikdavo tik kraitį. Kai našlė kraičio neturėdavo, ji gaudavo lygią dalį turto su vaikais ir galėjo ja naudotis. Jeigu našlė apkraudavo dvaro žmones sidabrine, nereikalingais mokesčiais, neūkiškai naudodavo gyvulius, ūkinius pastatus, nė kiek nepadidindavo vaikų turto, žemės teismas, kai nebūdavo giminaičių, skirdavo vaikams ir jų turtui globėją ir, surašęs visą turtą jam perduodavo. Globėjas turėjo saugoti turtą tol, kol vaikai taps pilnamečiais. Našlė privalėjo iš savo turto grąžinti vaikams išeikvotą jų turto dalį. Kai tėvas mirdavo nepaskyręs vaikams ir jų turtui globėjo vaikų ir turto globėjais būdavo dėdė arba kiti giminaičiai, tačiau maži vaikai iš motinos nebūdavo paimami. Jai būdavo paliekamos mergaitės iki jos ištekės, o berniukai-kol sukaks 7 metai. Globėjas kasmet turėjo duoti motinai turto vaikams išlaikyti. Motina neturėjo teisės išleisti dukterų už vyrų be globėjo žinios ir patarimo. Šiuo atveju motinos tesės turto valdymo ir vaikų auklėjimo atžvilgiu įstatymu buvo ribotos. Visus jos veiksmus prižiūrėjo globėjas. Tik mažus vaikus motina auklėjo pati.
Šlėktų luomo našlė negalėjo ištekėti už paprasto nekilmingo žmogaus be savo giminaičių ir draugų patarimo bei sutikimo. Už ištekėjimą už paprasto žmogaus be giminaičių ir draugų patarimo bei sutikimo ji netekdavo visų turtų (tėvo ir motinos). Visas turtas tokiu atveju atitekdavo pirmojo vyro vaikams, o jeigu jų nebūdavo-vyro giminaičiams. Tačiau vaikai arba giminaičiai tokiai našlei už kiekvieną žmonių tarnybą turėjo sumokėti po 10 kapų grašių, o už neapgyvendintą žemę-po 5 kapas grašių. Už kitokias naudmenas našlė gaudavo tik pusę sumos. Jos įkraitis taip pat buvo prarastas ir vaikai neprivalėjo jo išpirkti. Šis našlės teisių suvaržymas aiškintinas tuo, kad šlėktos stengėsi žemės valdas išlaikyti savo luomo rankose.
Našlė neturėjo teisės ištekėti antrą kartą anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po vyro mirties dėl pagarbos santuokai ir dėl to, kad būtų žinomas būsimo vaiko tėvas. Už šio reikalavimo nevykdymą Statute buvo numatytas įkraičio atėmimas, o jeigu jo nebuvo, vaikai arba giminaičiai turėjo teisę pakviesti motiną į žemės teismą ir reikalauti iš jos sumokėti jiems baudą.
Našlė, turinti mirusio vyro įkraitį, tekėdama antrą kartą, iš antrojo vyro įkraičio negaudavo. Jei gimdavo vaikai su antruoju vyru, po jo mirties našlė turėjo teisę naudotis vyro turtu kartu su vaikais iki savo mirties. Jeigu būdavo tik vienas vaikas, našlė gaudavo trečdalį mirusio vyro turto, kuris po jos mirties tekdavo vyro giminaičiams. Vyras turėjo teisę savo žmonai užrašyti kilnojamąjį ir nekilnojamą turtą. Tokiu atveju po vyro mirties našlė neturėjo teisės iš vaikų arba giminaičių reikalauti daugiau turto.
Vyras, užrašęs žmonai trečdalį dvaro kaip įkraitį (garantiją) neturėjo teisės dvaru disponuoti, nors ir turėdamas žmonos raštišką sutikimą. Reikėjo, kad žmona asmeniškai savo sutikimą pareikštų teismui. Už vyro kaltes išieškoti tokio dvaro nebuvo galima, išskyrus tą atvejį, kai žmona laisva valia ir akivaizdžiai teisme duodavo savo sutikimą. Už žmonos padarytą nusikaltimą buvo galima nukreipti ieškinį per jos vyrą į jai užrašytą turtą.
Kai žmona mirdavo bevaikė arba vaikai buvo mirę pirma jos ir ji niekam nebuvo užrašiusi savo kraičio, kraitis be jokių priedų būdavo grąžinamas jos tėvams, o jeigu jų nebuvo-broliams. Jeigu žmona mirdavo bevaikė ir turėdavo brolių duotą ketvirtadalį turto, tačiau niekam jo nebuvo užrašiusi, ir jei būdavo jos neištekėjusi sesuo, kraitis tekdavo ne broliams, bet neištekėjusiai seseriai. Tuo atveju, kai tokį kraitį pasiimdavo broliai jie turėjo seseriai duoti ketvirtadalį turto. Jeigu brolių nebūdavo, toks kraitis tekdavo seserims, nors jos būtų ir ištekėjusios.
Tais atvejais, kai turtas sutuoktinių buvo įgytas santuokoje, po vyro mirties žmonai tekdavo to turto trečdalis, o kiti du trečdaliai tekdavo vaikams. Jeigu vaikų nebuvo, visas turtas tekdavo žmonai. Po žmonos mirties turtas likdavo vyrui ir vaikams, o jeigu vaikų nebuvo-vyrui. Po vyro mirties pusė turto tekdavo jo giminaičiams, o kita pusė-žmonos giminaičiams.
Visas motinos turtas po jos mirties lygiomis dalimis tekdavo sūnums ir dukterims. Tėvo turtas, jeigu nebuvo palikto testamento, tekdavo sūnums ir vyriškosios lyties giminaičiams, jei sūnų nebuvo.
Jeigu būdavo likęs kelių mirusių žmonų kraitis ir nebuvo užrašytas vyrui, sūnūs, kad ir kiek jų būtų, visą tėvo turtą turėjo dalytis lygiomis dalimis. Tačiau, kai vienos iš žmonų kraitis būdavo didesnis negu kitų, tai įnešusios mažesnį kraitį žmonos sūnūs turėjo sumokėti skirtumą sūnums, kurių motina buvo įnešusi didesnį kraitį, ir po to tėvo turtą dalytis lygiomis dalimis.
Santuoka galėjo būti panaikinta tik bažnyčios teismo. Santuoką panaikinus dėl vyro kaltės, žmona gaudavo įkraitį, o panaikinus dėl žmonos kaltės, ji prarasdavo kraitį ir įkraitį. Kai santuoka būdavo panaikinama dėl kitokių priežasčių (religinio pobūdžio), žmona gaudavo savo kraitį, o įkraičio dalis tekdavo vyrui. Tačiau dėl įkraičio likimo turėdavo nuspręsti žemės teismas dvaro buvimo vietoje pagal Statuto reikalavimus. Vyrui tekdavo tik įkraičio dalis (pusė), vadinama „privenok“.
Taigi šeimos turtiniuose santykiuose pirmavo vyrų teisės, nes jie atlikdavo valstybei tarnybą. Moterims buvo numatytos pragyvenimo sąlygos po jų vyrų mirties.