Liublino unija

Liublino unija ir jos teisinis įvertinimas

Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, unijinių valstybių buvo ir daugiau, bet jos buvo mažiau ryškios ir gyvavo trumpesnį laikotarpį. Jogailos pradėta Lietuvos ir Lenkijos unija buvo labai gyvybinga. Ji gyvavo nuo 1385m (Krėvos sutarties) iki 1499m.(Vilniaus kunigaikštiškos, arba asmeninės unijos, pabaigos). 1501m buvo sukurta realios arba parlamentinės unijos koncepcija, kuri buvo realizuota 1569 Liublino unijoje.
Lenkijos feodalai nuo pat 1385m Krėvos sutarties stengėsi inkorporuoti LDK į savo sudėtį , tačiau jėgų santykis tarp Lenkijos ir Lietuvos viidaus santykių nedavė galimybės tai padaryti. Tarp LDK feodalų XIV- XVa nebuvo suinteresuotų inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkija. Horodlės unija 1413m patvirtina Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440m Lietuvos ponai ir bajorai išrinko did. Kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Jie privertė Žyg. Augustą 1547m išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žamės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus.

LDK foedalai personalinę unją su Lenkija sudarė dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio priešų pavojus). Turėjo reeikšmės ir paprastų bajorų siekimas per uniją gauti visas privilegijas, kurias turėjo lenkų šlėktos. Pirmojoe XVIa pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maksvos kiunigaikštyste Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo, 1526m Lietuvos po

onai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodaų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančių Podolės dalį. 1562m bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir 1562m rugsėjo 13 d priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augustą šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotųsi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai, vengdami didelių feodalų klasės prieštaravimų, 1564m Bielsko seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. Ponai tikėjosi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalavę unijos su Lenkija.Tačiau vykstant kaarui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuvos feodalai savo jėgomias jo nelaimės.Bajorai bijojo to karo ir matė, kad nesugebės išlaikyti savo valdžioje baltarusių ir ukrainiečių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiataisių šalių uniją, o lenkai stengėsi inkorporuoti Lietuvą į karalystės sudėtį. Kova vyko 1563 – 1564 metais seime, bet ponai ir bajorai vieningai stojo prieš inkorporaciją. Ginčytasi dėl išsaugojimo Lieuvos centrinių valdymo įsaigų, kurias lenkai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Le
enkijai ir Lietuvai. Lietuvos feodalai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Kai susitarti su lenkais nepavyko, kovo 1 d Lietuvos feodalų atstovai išvyko iš Liublino. Tuo pasinaudojo lenkų senatoriai ir šlėktų pasiuntinii, kad Lenkija užgrobtų Polesę ir Volynę.
Aštrėjanti valstiečių kova prieš baudžiavos sustiprinimą taip pat skatino feodalus ieškoti sąjungininkų. Kartu su prekinių pinigų vystimusi feodalai stiprino valstiečių išnaudojimą ir blogino jų teisinę padėtį. Išorinis pavojus, noras išlaikyti užgrobtas baltarusių ir ukrainiečių žemes bei valstiečių kova vertė sudaryti unija su Lenkija. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvinimo vidutiniuose dvaruose. Vidutiniųjų ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėgą suvaidino lemiamą vaidmenį sudarant uniją. Tačiau prieš lenkijos feodalų siekius užgrobti LDK žemes ir tarnybas ponai ir bajorai stoj vieningai.
Lenkijos feodalai turėjo gerą progą prasiskverbti į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Žyg. Augustas neturėjo įpėdinių ir todėl stengėsi personalinę uniją pakeisti Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kad po jo mirties unija neiširtų. Tokiai sąjungai sudaryti buvo palankios sąlygos. LDK santvarka tapo panaši į Lenkijos Karalystės santvarką, ūkis vystėsi iš natūralaus į prekinį piniginį, o feodalai konsolidavosi į vieningą luomą, jų interesai labai suartėjo. Žyg. Augustas, palaikydamas lenkų šlėktas, atsisakė savų teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu pijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą. Ta
ada Lietuvos feodalaipasijuto žymiai silpnesni ir buvo priversti pasirašyti unijos aktą.
Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lieuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seimeatstovavo visiems abiejų šalių feodalams, nes buvo gavę įgaliojimus avietų seimeliuose. Liublino akte buvo pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytos tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lietuvos feodal atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai nenorėjo prisiimti lygiomois karo sunkumų ir iš pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Lietuvos ponai tarėjai pasiuntė savo atstovus į Lenkijos senatą perduoti atsakymą, jog jie sutinka tartis dėl unijo, tačiau prieš tai karalius turi patvirtinti Lietuvos statute įrašytas teises. Lietuvos feodalams ypač rūpėjo 1566m statuto straipsniai, kurie įpareigojo karalių Lietuvos Kunigaikštystėjestiprinti garbę, titulus ir valdžią, ginti sienas ir plėsti teritoriją, ne mažinti ją,pagal satutą Žygimants Augusatas buvo įsipareigojęs grąžinti Lietuvai priešų užimtas jos žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams. Statutas neleido įjungti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį.
Lietuvos feodalų atstovai pateikė sutarties projektą, kurį Lenkijos feodalų atstovai atmetė ir reikalavo, kad unija būtų sudaryta senųjų privilegijų pagrindu. Tada Lietuvos feodalų atstovai 1569m vasario paskutinės dienos naktį protestuodami išvyko iš
š Liublino. Lenkijos feodalų spaudžiamas Žygimantas Augusatas savo 1569 m kovo 1 d įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Lietuvos feodalų baimė netekti dvarų ir tarnybų Volynėje ir Palenkėje bei karaliaus pažadas teigiamai išspręsti jų privačias bylas Liublino seime paskatino grįžti atgal į seimą.Lietuvos Kunigaikštystės feodalų atstovai, nors ir netekę Volynės, Palenkės ir Kijevo žemių, reikalavo sau lygių teisių su Lenkija, kad abi šalys tartųsi vienodomis sąlygomis ir nediktuotų savo valios viena kitai. Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalų atstovai. Lietuvos feodalų atstovai pristatė Lenkijos senatui pakeistą lenkų privilegijos projektą kaip savo privilegiją. Po ilgo svarstymo Lenkijos šlėktų atstovų rūmai sutiko su karaliaus ir senato padarytais pataisymais. Karaliaus pastangomis Lietuvos feodalų atstovai sutiko su unijos aktu. Lietuvos ir Lenkijos sąjunga buvo dualistinė federacija.
Žečpospolitos organai
K a r a i a u s v a l d ž i a. Pagal Liublno unjos aktą karaliaus byvo renkamas bendrame lenkų ir lietuvių feodalų seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kai lenkų feodalai vieni rinko karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad LDK titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, tuo pat metu jis buvo paskelbiamas Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Tą paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka.Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis greta senato ir bajorų pasiuntinių. Seimas kišdavosi į karaliaus valdžios vykdymą; nustatydavo administarcinių organų veiklos kryptiį. Be to, prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai, kurie dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo karaliaus valdžią. Karalių rinko elektroninis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę rinkti karalių .Tokia tvarka sudarė sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaką bajorams juos paperkant, kad į sostą patektų vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teimus. Kovokacinis seimas paskkirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektroninis seimasišklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo pacta conventa. Karalius turėdavo pasirašyti seimo priimtą „pacta conventa“. “Pacta conventa“ visų pirma lietė užsienio politiką, karaliaus reikalus ir finansus. Buvo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, uždraudžiama karaliui be senatorių rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Seimai turėjo būti šaukiami kas dveji metai, garantuota tikybos laisvė bajorams, laisvas naudojimasis žeme. Karalius be seimo leidimo negalėjo nustayti naujų mokesčių bei muitų, įvesti monopolio vietinės gamybos produktams. Rinkimai ir „pacta conventa“ priėmimas karaliui dar nesuteikdavo valdžios. Jis valdžią gaudavo karūnacijos aktu.
Karalius turėjo įstaymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konsttucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo leidimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius miestus, sprendė savo valstičių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią,karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors ištikrųjų jo karinę valdžią valdė etmonai. Jo teismo funkcijo buvo ribotos.
S e i m o v a l d ž i a. Seimas susidėjo iš bajorų pasiuntinių, senato ir karaliaus. Bajorų pasiuntinių buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasininkams atstovavo vyskupai senate. Kadangi į seimo sudėtį įėjo karalius, todėl seimas buvo aukščiausias valstybinės valdžios organas. Be karaliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes karalius buvo feodalų klasės valios reiškėjas. Karalius seimą šaukė universalu, kuriame nustatydavo seimo susrinkimo vietą ir darbų tvarką. Seimas buvo šaukiamas esant reikalui vieną du kartus per metus. Senato narių buvo 140. tarp jų iš Lietuvos – 27. Senate pirmininkavo pats karalius. Senatas buvo karaliaus taryba ir tam tikra prasme ribojo jo valdžią. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius kviesdavo senatorius į pasitarimą. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos feodalų atstovai atstovavo tik savo šalims. Lenkijos ne visi seimeliai turėjo teisę rinkti pasiuntinius į seimą ir duoti jiems instrukcijas. Vaivadijos siuntė į seimą ne mažiau kaip du pasiuntinius.Lietuvos Kunigaikštystėje vaivadijos, išskyrus Mastislavo ir Polocko, buvo suskirstytos į pavietus, kurių seimeliai rinko po du pasiuntinius į seimą. Seimas sudarydavo darbo organus – komisijas: konstitucijoms pataisyti, Karūnos iždo, Lietuvos Kunigaikštystės iždo, artlerijos generolų ataskaitų seimo teismams, deputatų mandatų patikrinimui. Konstitucijos buvo spausdinamos tik pasirašius komisijos nariams. Komisijos neturėjo jokio teisinio statuso ir nustatytos kompetencijos, todėl jų veikla buvo neefktyvi. Visi seimo nutarimai turėjo būti priimti vienu balsu. Kiekvienas atstovas turėjo teisę pareikšti veto. Tik seimo maršalka buvo renkamas balsų dauguma. Dėl liberum veto teisės įsigalėjimo seimas prarado įstaymų leidybos organo statusą ir tapo politinių intrigų arena.Seimo leidžiamos konstitucijos apie seimo ir karaliaus funkcijas, šalies gynybos reikalus galiojo visoje Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje su sąlyga,kad būtų priimtos dalyvaujant ir balsuojant už jas Lietuvos feodalų atstovams. Šalių vidaus gyvenimo klausimais buvo leidžiamos atskiros konstitucijos arba bendroje konstitucijoje buvo pasakyta, kad ji galioja ir Liet. Kunigaikštystėje, nes kiekviena sąjunginė šalis vidaus reikalus sprendė savarankiškai. Negaliojo konstitucijų normos prieštaraujančios Lietuvos Statutui. Seimo konstitcijas vykdė karalius, ministrai, senatas, reliaciniai seimeliai ir teismai. Tačiau visų vykdytojų veikla nebuvo koordinuota.Seimai daugiausia svarstė karinius klausimus, kariuomenės išlaikymo, feodalų ekonominių ir politinių teisių ir laisvių garantijas, apribodami karaliaus ir jo valdžios aparato teises, nustatydavo mokesčius, nustaydavo užsienio politiką, turėjo malonės bei amnestijos teisę.Mirus karaliui, valstybės organai nustodavo veikę ir susiorganizuodavo bajorų ginkluota konfederacija, kuri saugojo tvarką šalies viduje ir šalį nuo išorinių pavojų.Tik 1768m seimas priėmė savo regulaminą ir nustatė darbo tvarką. XVIII a seimo raidos tendencijos buvo šios: politines teises turėjo tik sėslūs žemių savininkai; seimelių reikšmė sumažinta; panaikintas vienbalsiškumo principas; karalius nustojo būti seimo sudėtiniu institutu; karaliaus sostas tapo paveldimu;seimo įgaliojimai pratęsti iki 2 m; apribotas senato vaidmuo ir kt.
Lietuvo ir Lenkjos sąjunga buvo tik politinė. Susijungimas nebuvo valstybinio pobūdžio, nes šalys galėjo bet kada sutartį nutraukti ir uniją panaikinti. Federaciniai santykiai buvo tik užsienio politikos ir karinėse srityse. Mirus karaliui , Lenkija ir Lietuva tarptautiniuose santykiuose dalyvavo savarankiškai . Lenkai Lietuvoje, o lietuviai Lenkijoje buvo laikomi svetimšaliais, nes kiekvienos jų atstovai seime gynė savo šalies interesus. Tačiau faktiškai ryšiai tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo palaikomi dėl abiejų šalių feodalų susiliejimo į vieną socialinį luomą su vienodais interesais. Abiejų šalių feodalai turėjo vienodas teises bei laisves ir buvo laikoma viena tauta. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga buvo dualistinė federacija. Kiekvienos šalies valdžia buvo savarankiška. Tarp jų buvo ne subordinacijos,o koordinacijos santykiai. Tai vadinama juridiniu instituciniu federalizmu. Tačiau ši savita organizacinė struktūra neleido nutraukti ryšių. Lietuvos bajorai bijojo prarasti lygias teises su lenkijos šlėktomis, norėjo iš laikyti savo valdžioje baltarusiškas žemes ir bendromis jėgomis priešintis karaliaus valdžios įvedimui. Be to, bendromis jėgomis tikėjosi išlaikyti savo priklausomybėje valstiečių ir miestiečių mases. Didikai ir bajorai siekė tik asmeninės naudos, garbės ir dar didesnių privilegijų. Jie negynė tautinių ir valstybinių pozicijų, nesirūpino bendrais valstybės ir visuomenės reikalais, ir tokia politika sukėlė ekonominę bei politinę krizę. Jų valstybė turėjo nišvengiamai žlugti.

Leave a Comment