Laidavimu užtikrintos prievolės vykdymas

Planas

I. Įvadas
II. Laidavimu užtikrintos prievolės vykdymas:
1. Laidavimo samprata;
2. Skolininko ir laiduotojo atsakomybė
3. Laidavimu užtikrintos prievolės pasibaigimo pagrindai.
III. Išvados

I. Įvadas
Teisės normos, reguliuojančios prievolinius santykius, įskaitant ir tuos, kurie susidaro vidaus ir tarptautinėje komercijoje, kiekvienoje valstybėje paprastai priskiriamos civilinei teisei, o joje išskiriamos į atskirą grupę normų, sudarančių prievolinės teisės institutą. Tai ypač svarbi šalies teisinės normos dalis, nes su vienokios ar kitokios rūšies prievolinės teisės normomis sureguliuotais santykiais nuolat susiduria kiekvienas pilietis ir visi ūkio subjektai – fiziniai bei juridiniai asmenys. Per įteisintas prievoles ir sureguliuotus prievolinius – teisinius santykius piiliečiai ir ūkio subjektai tenkina didžiąją savo materialinių ir kultūrinių poreikių dalį.

Kiekvieną dieną tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys atlieka smulkius ir stambius buitinius sandorius. Kiekvienas sandorių dalyvis nori, kad teisės būtų įvykdytos. Tik teisių ir pareigų žinojimas leidžia prievolę tinkamai įvykdyti. Vienas iš tinkamo prievolės vykdymo užtikrinimo būdų yra laidavimas. Su šia norma susiduriame ne taip dažnai, todėl šiame darbe norėčiau išsamiau aptarti laidavimu užtikrintos prievolės vykdymą, laidavimo sampratą, kuo jis skiriasi nuo netesybų, kuria taip pat galima užtikrinti prievolės vyykdymą. Tai pat paanalizuosime ir pačios prievolės vykdymo ypatumus.

Literatūros šia tema yra ne taip jau mažai. Čia remsiuosi naujuoju LR civiliniu kodeksu, Lietuvos teismų praktika, jų apžvalgomis, konsultacijomis, nutarimais, sprendimais, V. Sūdžio išleista knyga “Sutartys: principai ir praktika”, J.Šato “Prievolių te

eisinis reguliavimas vidaus ir tarptautinėje komercijoje” ir kita literatūra.

II. Laidavimu užtikrintos prievolės vykdymas:
1. Laidavimo samprata

Norint, kad kreditoriui būtų užtikrintos prievolės įvykdymas, kaip prievolių užtikrinimo būdas yra laidavimas. Laidavimas – tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo (laiduotojas) įsipareigoja atlyginti kito (laiduojamojo) asmens kreditoriaus skolą, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės arba jos dalies. Šis prievolių užtikrinimo būdas plačiai taikomas visose šalyse, siekiant apsaugoti kreditorius nuo skolininkų nemokumo. Laidavimo atveju kreditoriaus padėtis sustiprėja tuo, kad prievolę turinčių asmenų skaičius padaugėja (privalomais tampa mažiausiai du asmenys). Skirtingai nuo netesybų, kurios jokiu būdu neapsaugo kreditoriaus nuo nemokaus skolininko, laidavimas sudaro jam galimybę gauti atlyginimą ir tada, kai skolininkas tampa nemokus.
Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu. Ji turi būti būūtinai rašytinė, nes kitu atveju ji tampa negaliojančia. Laidavimo dokumentas – vienpusis kontraktas, nes įsipareigojimą prisiima tik laiduotojas. Jis pridedamas prie pagrindinės sutarties, sudarytos tarp kreditoriaus ir skolininko. Laidavimo dokumente po žodžių “pasirengęs laiduoti” pasirašo pats laiduotojas.1 Sutartį juridinio asmens vardu pasirašo jo vadovas (savininkas) arba kitas tam įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant į šio dokumento svarbą, visais atvejais dedamas įmonės antspaudas (LR Vyriausybės 1990 05 30 nutarimo Nr. 188 6p.) . Vyriausiojo finansininko (buhalterio) parašas nebūtinas (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8str.).2
Pasirašęs tokį kontraktą laiduotojas prisiima ypatingus įsipareigojimus, todėl ja

am keliami reikalavimai, kad laiduotojas būtų veiksnus asmuo ir turėtų realų užstatą, priklausantį jam pačiam. Kai skolininkas privalo pateikti laidavimą įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu, vietoj laidavimo jis turi teisę pateikti kitą adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Ginčus dėl to, ar pakanka laiduotojo turto ir ar prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas adekvatus, sprendžia teismas.
Be to, laidavimas negalioja, jei sudarytas suklydus arba jei laidavimas pasiektas jėga arba apgaule.
Laidavimas gali atsirasti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo užtikrinti prievolę, taip pat į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją.
Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek ir už šio laiduotoją.
Kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį.
Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas.
Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės. Negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimas negali būti suvaržytas ir kitokiu būdu. Jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio.
Į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų (šalutinių) prievolių užtikrinimas.

Laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, savo juridine prigimtimi yra antrinė (papildoma) prievolė. Papildomas (akcesorinis) jos pobūdis pasireiškia tuo, ka
ad:
1) pripažinus pagrindinę prievolę negaliojančia, netenka galios ir laidavimas, kaip pagrindinės prievolės užtikrinimo būdas;
2) laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų nemokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (LR CK 6.81str.2d.). Taigi laiduotojo prievolė gali būti ir mažesnė negu skolininko, jei tai bus numatyta laidavimo sutartyje.
3) Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę (LR CK 6.82 str.2d.)
4) įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (LR CK 6.83str. 1d.)

Laidavimo atsiradimo juridinį pagrindą sudaro sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo sutinka būti kreditoriui laiduotoju už skolininką. Laiduotoju gali būti vienas asmuo ar keli asmenys, ir fiziniai ir juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti laiduotojais, jeigu to nedraudžia įstatymai ar jų įstatai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 9 punktas nurodo, kad įmonės turtu negali būti užtikrintas kitų asmenų prievolių įvykdymas. Šios įmonės negali būti nei laiduotojomis, nei įkaito davėjomis.3

2. Skolininko ir laiduotojo santykiai bei atsakomybė

Laidavimo sutartis gali būti: solidarinė (įprasta) ir subsidiarinė.
Solidaraus laidavimo sutarties atveju kreditoriaus atžvilgiu skolininkas ir laiduotojas yra vienodai įpareigoti (solidarūs) skolininkai. Todėl prievolinio reikalavimo pateikimo eiliškumas neturi reikšmės. Ta

ai reiškia, kad neįvykdymo atveju savo reikalavimą kreditorius gali pateikti ir tiesiogiai laiduotojui, ir skolininkui bei laiduotojui kartu. Jeigu yra keletas laiduotojų, tai jų atsakomybė yra solidarinė, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.
Subsidiarinės laidavimo sutarties atveju skolininkui tenka pagrindinė pareiga prievolę įvykdyti. Kreditorius, pasibaigus nustatytam prievolės įvykdymo terminui, privalo pirmiausia imtis visų skolos atgavimo iš skolininko priemonių. Ir tik po to (nesėkmės atveju) gali pateikti reikalavimus laiduotojui.
Kai laiduotojas reikalauja, kreditorius privalo suteikti laiduotojui informaciją apie pagrindinės prievolės turinį ir sąlygas, taip pat apie jos vykdymą.
Laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Jeigu kreditorius nepasinaudojo laiduotojo nurodymu ir pirmiausia nenukreipė išieškojimo į nurodytą konkretų pagrindinio skolininko turtą, tai kreditorius atsako už po to atsiradusį pagrindinio skolininko nemokumą tiek, kokia yra laiduotojo nurodyto turto vertė. Šios taisyklės netaikomos, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji.
Tiek anksčiau galiojęs civilinis kodeksas tiek dabar galiojantis Civilinis kodeksas numato ir laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės pagrindus. Kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.

3. Laidavimu užtikrintos prievolės pasibaigimo pagrindai.
Laiduotojui arba keliems laiduotojams įvykdžius prievolę už skolininką, jo (jų) prievoliniai santykiai su kreditoriumi pasibaigia. Tačiau tada jis (jie) tampa kreditoriumi pagrindinio skolininko atžvilgiu. Laiduotojas arba kiekvienas iš kelių laiduotojų, įvykdę savo prievolę, įgyja visas kreditoriaus teises, kurias pagrindinis skolininkas turėjo prievolėje, t.y įvyksta subrogacija. Todėl kiekvienas iš jų turi teisę atgrežtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Buvęs kreditorius privalo perduoti laiduotojui ar laiduotojams visus su skola susijusius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises (LR CK 6.83str.4d.).
Civilinio kodekso 6.87str. numato tokius laidavimo pasibaigimo pagrindus:
1. Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.
2. Laidavimas taip pat baigiasi, kai laiduotojas miršta.
3. Kai skolininkas ir laiduotojas sutampa, laidavimas lieka galioti, jeigu kreditorius suinteresuotas, kad laidavimas išliktų.
4. Laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.
5. Laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką.
6. Laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą.
Civilinis kodeksas išskiria terminuota ir neterminuota laidavimą. Taigi vienu ar kitu laidavimo atveju šiek tiek skiriasi laidavimo pasibaigimo pagrindai. Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.Terminuotas laidavimas, kuriuo užtikrinta būsima prievolė, baigiasi suėjus laidavimo terminui, jeigu prievolė iki šio termino pabaigos neatsirado.
Kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Jeigu neterminuotu laidavimu užtikrinta būsima prievolė, tai laidavimas vienašaliu laiduotojo pareiškimu gali būti panaikintas praėjus trejiems metams po jo atsiradimo, jeigu per šiuos trejus metus prievolė neatsirado. Apie laidavimo panaikinimą laiduotojas privalo nedelsdamas raštu pranešti skolininkui ir kreditoriui.

III. Išvados

Apibendrinant visa tai, kas šiame darbe buvo išdėstyta, galime daryti išvadą, kad prievolių užtikrinimas laidavimu yra pakankamai gerai apsauganti kreditoriaus teises teisės norma. Laidavimas, kaip prievolių užtikrinimo būdas, prievoliniuose santykiuose dar nėra plačiai taikomas. Santykiuose tarp fizinių ir juridinių asmenų, taip pat vien tik tarp fizinių arba vien tik tarp juridinių asmenų dažniau pasitaikantys prievolių užtikrinimo būdai yra įkeitimas, netesybos. Tačiau manau, kad ateityje toks prievolių užtikrinimo būdas tūrėtų paplisti, nes tai suteikia didesnes galimybes kreditoriams atgauti skolas. Jau vien dėl to, kad čia dalyvauja daugiau asmenų, prisiimančių atsakomybę už prievolės neįvykdymą. Intensyviai plėtojantis rinkos ekonomikos santykiams, vertybinių popierių rinkai, šis prievolių užtikrinimo būdas įgaus didelę reikšmę, nes ji efektyviai užtikrina prievolių įvykdymo realumą, t.y. kreditoriaus interesus.4

Literatūra
1. LR CK Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. V., 2000.
2. Civilinė teisė. Vilnius: Vijusta, 1998.
3. J.Šatas “Prievolių teisinis reguliavimas vidaus ir tarptautinėje komercijoje”. Kaunas: Technologija, 1999.
4. V.Sūdžius “Sutartys; principai ir praktika”. Vilnius: Pačiolis, 2001.
5. Verslo ir komercinė teisė. Nr.1, 2000.
6. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Valstybės žinios. 1994. Nr.102-2049.

Leave a Comment