Mutualizmo – pozityvios sąveikos reikšmė bendrijos organizacijoje

1887 m. A De Baris (De Bary) pasiūlė simbiozės terminą. Dabar šis terminas dažnai vartojamas norint pabrėžti įvairiu rūšių organizmų tamprų ir pastovų sugyvenimo būdą, t. y. komensalizmo ir mutualizmo atveju. Dauguma ekologų simbiozę laiko mutualizmo sinonimu.

Mutualizmas (gr.”mutulus”- abipusis) – tai tokie simbioziniai ryšiai, kai abi sąveikaujančios pusės iš to turi naudos. Dažnai mutualistiniai ryšiai organizmams padeda išvengti plėšrūnų, prasimanyti maisto.
Dabar nustatyta, kad mutualistiniai santykiai tarp rūšių labai paplitę ir yra svarbūs ekosistemos funkcionavimui bei evoliucijai. Jie gali būti trofiniai ir errdviniai.
Mutualistinei tarpusavio santykių formai priklauso entomofilija – augalų apdulkinimas vabzdžių pernešamomis žiedadulkėmis; endozoochorija – augalų vaisių ir sėklų plitimas per gyvūnų virškinamąjį traktą; endomochorija – vaisių, sėklų, sporų plitimas vabzdžių pagalba.
Mutualizmo formos aptinkamos sausumos organizmų bei vandens aplinkoje. Pavyzdžiui jūrų kirmėlės Aspidosifon, kaip ir vėžys vienuolis apsigyvena tuščiose moliuskų kriaklėse, ant kurių vėliau įsitaiso aktinijos. Aktinija juda su savo simbiontu, o gindamasi dilgiosiomis ląstelėmis nuo priešų, saugo ir vėžį.
Mutualizmo, kaip ir parazitizmo, pavyzdžių galima rasti visose gyvosios gamtos karalystėse. Žmogaus virškinamajame trakte gyvenančios baakterijos yra aprūpintos maistu, o jos mums tiekia vitaminų – molekulių, kurių nesintetiname patys. Termitai visai negalėtų virškinti įprastinio maisto, jei nebūtų jų žarnyne gyvenančių pirmuonių. Šie suvirškina celiuliozę, kurios termitai vieni patys neįveiktų. Mikorizė yra augalo šaknų ir grybo hifų mu

utualistinis ryšys. Dabar jau žinoma, kad daugelio augalų šaknys sudaro tokius ryšius. Hifai didina dirvos mineralinių medžiagų tirpumą, palengvina augalams jas pasisavinti, saugo augalų šaknis nuo patogenų ir gamina augalų augimo hormonus. O grybai iš augalų gauna angliavandenių. Augalų ir grybų mutualizmas vadinamas mikorizė. Mutualistiniai tarpusavio santykiai tarp dviejų rūšių gali pasireikšti skirtingu sugyvenimo lygiu nuo nevisiškai būtino iki būtino sugyvenimo.

Dauguma mutualistinių ryšių nėra vienodai naudingi abiem rūšims. Jau buvo minėti augalų ir juos apdulkinančių gyvūnų mutualistiniai ryšiai. Galima spėti, kad šie ryšiai pasidėjo tada, kada žolėdžiai ėmė vaišintis žiedadulkėmis. Be pačių žiedadulkių augalai ėmė skirti ir nekartą ir žiedus lankančius gyvūnus galutinai pavertė apdulkintojais. Kerpės gali augti ant plikų akmenų, nes kerpių sudėtyje esantys grybai išsaugo vandenį ir ištirpina miineralines medžiagas, kurias tiekia kartu gyvenantiems dumbliams. Pastarieji savo ruožtu atlieka fotosintezę ir tiekia abiejų organizmų populiacijoms organinio maisto. Jei šie santykiai būtų tikrai mutualistiniai, kiekvienas i partnerių nelabai galėtų išsilaikyti pavieniui. Atrodo, kad kerpių dumbliai gali sėkmingai gyventi ir be grybų, o grybams be dumblių apsieiti labai sunku. Todėl manoma, kad grybai dumblių atžvilgiu iš dalies yra parazituojantis organizmai.

Skruzdėlės turi mutualistinių ryšių tiek su augalais, tiek su kitais vabzdžiais. Amerikos atogrąžose augančios jaučiaragės akacijos teikia prieglobstį skruzdėlėms Pseudomyrmeū ferruginea. Ne
e taip, kaip kitų akacijų, minėtosios spygliai labai išsipūtę, tuščiaviduriai, o jų viduje – tinkamos sąlygos skruzdėlių lervoms augti. Akacijos skruzdėlėms teikia ne tik būstą, bet ir maisto. Skruzdėlės minta nektaru, kurį akacijos išskiria prie kiekvieno lapo pagrindo, bei gumbelinėmis išaugomis, susidarančiomis kai kurių lapų galiukuose. Skruzdėlės nuolat budriai saugo akaciją nuo augalėdžių ir kitų augalų, kurie galėtų užstoti jai saulę. Kai tokiuose medžiuose gyvenančios skruzdėlės buvo išnaikintos, akacijos nudžiūvo. Dar kiti medžiai, pavyzdžiui, priklausantys Croton genčiai, gamina nektarą skruzdėlėms, toms pačioms, kurios palaiko mutualistinius ryšius su drugiais Thisbe irenea (jų vikšrai minta Croton sėjinukais). Thisbe vikšrai gamina nektarą, kuris vilioja skruzdėles, tad jos visada sukinėjasi apie šiuos vikšrus. Vikšrai išskiria cheminių medžiagų ir taip signalizuoja skruzdėlėms, kad reikia ginti skruzdėlyną nuo priešų (plėšrūnų). Kol skruzdėlės puotauja šiuose medžiuose, vikšrai jaučiasi saugūs. Paradoksalu – vikšrai minta ne tik lapais, bet ir skruzdėlėms skirtu nektaru!

Yra ir tokių simbiozinių ryšių, kai vienos rūšies gyvūnas valo kitos rūšies gyvūną, dažnai stuburinį. Tai vadinamoji valymo simbiozė. Tarp valytojų yra vėžiagyvių, žuvų, paukščių – visi jie paslaugas teikia stuburiniams. Koralų rifuose gyvenančios stambios žuvys „valymo punktuose“ net laukia eilės, kol jas ims valyti smulkios žuvelės, nebijančios įplaukti į pražiotus stambiųjų žuvų narsus. Ar valymo simbiozė mutualizmo atvejis, pastaruoju metu su
uabejota, nes neatlikta pakankamai išsamių tyrimų. Jei valomieji gyvūnai nereaguoja į prisilietimus ir laikosi ramiai, valytojai galėjo imti naudotis tokiomis reakcijomis ir maitintis tiek ektoparazitais, tiek kai kuriais „klientų“ audiniais. Galimas daiktas, kad valomiesiems ėmus ramiai reaguoti į valytojų prisilietimus, tokia reakcija pasirodė naudinga jiems patiems – padidėjo jų prisitaikymo laipsnis.

Leave a Comment