Laidavimo sutartys

TURINYS

 ĮVADAS..............................2 psl.
 DĖSTYMAS:
1. LAIDAVIMO SUTARTIS
1.1 Laidavimo sutarties samprata............................3 psl.
1.2 Laidavimo atsiradimo pagrindai..........................3 psl.
1.3 Laidavimu užtikrinamos prievolės..........................4 psl.
1.4 Laidavimo sutarties forma ir turinys.........................5 psl.
2. LAIDAVIMO SUTARTIES ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ, JŲ TEISĖS BEI PAREIGOS
2.1 Kreditoriaus ir laiduotojo santykiai.........................5 psl.
2.2 Laiduotojo ir skolininko atsakomybė........................6 psl.
2.3 Kreditoriaus ir laiduotojo teisės bei pareigos.....................6 psl.
2.4 Įvykdžiusio prievolę laiduotojo teisės.......................7 psl.
3. LAIDAVIMO PABAIGA
3.1Terminuoto laidavimo pabaiga...........................9 psl.
3.2 Neterminuoto laidavimo pabaiga..........................9 psl.
 IŠVADOS..............................10 psl.
 LITERATŪRA..............................11 psl.

ĮVADAS

Šiandien, rinkos ekonomikos sąlygomis, vienas iš būdų gauti finansinę paramą, tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims, yra bankų teikiamas kreditas. Kreditoriai, ypatingai teikdami dideles paskolas, neišvengiamai susiduria su rizika prarasti paskolintą piinigų sumą dėl skolininko nemokumo ar dėl kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Siekiant apsaugoti kreditorių interesus Europos kontinentinės anglų ir amerikiečių teisės sistemos numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys savo finansines prievoles kreditoriui. Vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų yra laidavimas. Jis garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys laiduotojas.
Žvelgdamas į dabartinę verslininkystės situaciją pasaulyje, laidavimą vertinu kaip vieną iš priimtiniausių ir palankiausių būdų, kaip užtikrinant kreditoriaus saugumą ir tokiu būdu garantuojant finansinį patikimumą, gauti krreditą. Tai paskatino mane labiau įsigilinti į laidavimo sąvoką, pasidomėti jos forma, laiduotojo bei skolininko santykiu su kreditoriumi.
Mano darbo tikslas – visapusiškai apžvelgti bei įvertinti laidavimą, kaip vieną iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.
Darbo planą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje apibrėžiama la

aidavimo sąvoka bei aptariami su laidavimo sutartimi susiję punktai. Siekiant įvertinti laidavimo sutarties šalių riziką bei atsakomybę, antrojoje darbo dalyje išdėstomos pagrindinės skolininko, laiduotojo ir kreditoriaus teisės bei pareigos. Terminuoto bei neterminuoto laidavimo pabaigos sąlygos ir aplinkybės aprašomos paskutiniojoje darbo dalyje.

LAIDAVIMO SUTARTIS
1. Laidavimo sutarties samprata
Laidavimas – tai sutartis, kuria laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui , jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo apibrėžimas sako, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius laidavimu užtikrintą prievolę, kreditoriui atsiranda teisė pareikšti reikalavimą skolininkui arba jo laiduotojui.

Laidavimo sutartis reguliuoja turtinius santykius tarp kreditoriaus, skolininko ir skolininko laiduotojo. Laidavimo sutarties esmė yra ta, kad trečias asmuo įsipareigoja atsakyti kreditoriui už skolininką, jeigu šis neįvykdys savo subjektinės pareigos prievolėje.
Laidavimas, kaaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, savo juridine prigimtimi yra papildoma, šalutinė prievolė. Jos galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu. Pagrindinei prievolei negaliojant, negalioja ir laidavimas. Tuo laidavimas iš esmės skiriasi nuo kito prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo – garantijos. Laidavimas taip pat gali baigtis pasibaigus pagrindinei prievolei.
Laidavimo sutartis juridiniu požiūriu apibūdinama kaip konsensualinė ir vienašalė. Ji gali būti atlygintinė, kai už sutikimą laiduoti laiduotojui sumokama tam tikra pinigų suma ar atsilyginama kitu būdu ir neatlygintinė, taip pat terminuota ir neterminuota.
Laiduotoju ga

ali būti vienas asmuo ar keli veiksnūs, tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti laiduotojais, jei jų įstatai (nuostatai) tai nedraudžia. Pavyzdžiui, Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 9 punktas nustatė, kad įmonės turtu negali būti užtikrintas kitų asmenų prievolių įvykdymas. Tai reiškia, kad šios įmonės negali būti laiduotoju.
2. Laidavimo atsiradimo pagrindai
Pagal CK 6.77 straipsnio pirmą dalį, yra galimi trys laidavimo atsiradimo pagrindai–įstatymas, sutartis ir teismo sprendimas. Praktikoje laidavimas dažniausiai atsiranda pagal laidavimo sutartį. Tačiau tam tikrais atvejais galimas ir laidavimo atsiradimas pagal įstatymą. Tarkime, jei prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems skolininkams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai pagal įstatymą laikomi to skolininko laiduotojais. Teismo sprendimu laidavimas atsiranda, kai teismas įpareigoja šalį, neturinčią gyvenamosios vietos Lietuvoje, pateikti galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užstatą, taip pat kitais įstatyme numatytais atvejais.
Laidavimas gali atsirasti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo užtikrinti prievolę, taip pat į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją. Laidavimu siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus, todėl laidavimo atsiradimui neturi reikšmės, ar yra skolininko prašymas už jį laiduoti, taip pat ar skolininkas žino kas už jį laiduoja. Tad laidavimo sutartį kreditorius su laiduotoju ga
ali sudaryti ir be skolininko žinios.
Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek ir už šio laiduotoją – šiuo atveju tai yra dvigubas laidavimas, o kreditoriui dvigubas garantas. Be viso to, kreditorius gali reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo, pavyzdžiui draudimo kompanija, bankas ir panašiai. Toks kreditoriaus interesas gali būti aiškinamas kreditoriaus siekiu užsitikrinti, kad laiduotojas bus patikimas ir mokus asmuo. Todėl kreditorius gali pareikšti sudarysiąs su skolininku sutartį tik jeigu už šį laiduos konkretus laiduotojas. Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Tokiais atvejais skolininkas privalo elgtis sąžiningai ir pateikti kreditoriui teisingą informaciją apie būsimo laiduotojo mokumą. Kilus abejonių, ar skolininko siūlomas laiduotojas mokus ir ar turi pakankamai turto prievolės įvykdymui, kreditorius ir skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti išspręsti ginčą.
Kai skolininkas privalo pateikti laidavimą įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu, vietoj laidavimo jis turi teisę pateikti kitą adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Tai galėtų būti turto įkeitimas, užstatas ir pan.

3. Laidavimu užtikrinamos prievolės
Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės vykdymas. Būsimos prievolės laidavimas yra sąlyginė prievolė, todėl užtikrinant būsimą prievolę, laidavimo sutartyje būtina nurodyti esmines minėtos prievolės sąlygas: atsiradimo pagrindą, šalis, vertę ir panašiai. Laiduoti būsimos pr

rievolės įvykdymo užtikrinimą dažnai tenka, kai paskolos suteikimo sąlyga yra reikalavimas pateikti laidavimą dar prieš sudarant paskolos sutartį. Šiuo atveju bankas prašo laiduoti, o tik tada duoda pinigų.
Paprastai laidavimas užtikrina visos prievolės įvykdymą, tačiau pagal įstatymą galimos išimtys. Pavyzdžiui, kai pagrindinės prievolės suma yra per didelė laiduotojui ir jo turimo turto nepakanka visai prievolei įvykdyti. Todėl laidavimo sutartyje būtina apibrėžti užtikrinamą prievolės dalį konkrečia suma, procentine išraiška ar kitu būdu. Svarbu tai, kad laiduotojo atsakomybė negali viršyti skolininko atsakomybės. Kitaip tariant, laidavimas už didesnę sumą, nei skolininkas skolingas, yra negalimas. Taip yra todėl, kad laidavimas, palyginti su pagrindine prievole, yra šalutinė prievolė ir ji negali būti labiau apsunkinta nei pagrindinė. Tokiais atvejais laidavimo suma mažinama iki sumos, kuri atitinka skolininko privalomą gražinti sumą.
Įstatymai apibrėžia, kad į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų prievolių užtikrinimas. Taigi laidavimas neišvengiamai apima tiek pagrindinės, tiek ir papildomų prievolių (pvz. palūkanų) įvykdymo užtikrinimą, jeigu laidavimo sutartyje nenurodyta kitaip.

4. Laidavimo sutarties forma ir turinys
Lietuvos Respublikos įstatymai nurodo, kad laidavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma visais atvejais, neatsižvelgiant į pagrindinės prievolės formą, jos sumą, laidavimo sutarties šalis. Laidavimo sutartis gali būti sudaryta kaip atskira sutartis arba į ją gali būti įrašytos laidavimo sąlygos. Jei sutartis sudaroma ne rašytine forma, ji pripažįstama negaliojančia. Be to, laidavimo sutartimi gali būti užtikrinta tik galiojanti prievolė, nes, pripažinus pagrindinę sutartį negaliojančia, laidavimo sutartis, kaip papildomos prievolės atsiradimo pagrindas, irgi negalioja.
Laidavimo sutarties turinį sudaro ją pasirašančių šalių–skolininko, kreditoriaus, laiduotojo-teisės ir pareigos, kurios aptariamos kitame darbo skyriuje.

LAIDAVIMO SUTARTIES ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ,
JŲ TEISĖS BEI PAREIGOS
1. Kreditoriaus ir laiduotojo santykiai
CK 6.80 straipsnis reglamentuoja laiduotojo ir kreditoriaus tarpusavio santykius. Straipsnio pirma dalis nustato kreditoriaus pareigą suteikti laiduotojui informaciją apie užtikrintą pagrindinę prievolę tiek šiai atsirandant, tiek ją vykdant. Laiduotojas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus informacijos apie prievolės pobūdį, dydį, vykdymo sąlygas, skolininko atsakomybė, palūkanų dydį, vykdymo terminus, skolininko finansinę padėtį ir pan. Ši teisė grindžiama tuo, kad bet kokia informacija laiduotojui yra būtina siekiant tinkamai įvykdyti savo prievoles, nes įvykdęs prievolę už skolininką, laiduotojas perima kreditoriaus teises. Kreditorius neprivalo teikti informacijos savo iniciatyva. Jo pareiga teikti informaciją tik laiduotojui to reikalaujant. Jei kreditorius atsisako teikti laiduotojui informaciją, tai vertinama kaip kooperavimosi pareigos pažeidimas, ir todėl laiduotojas turi teisę reikalauti atlygio už atsisakius padarytus nuostolius, taip pat panaudoti šį faktą kaip atsikirtimą į kreditoriaus pareikštą ieškinį.
CK numato, kad laidavimo sutartis gali būti solidari ir subsidiarinė. Nagrinėjamo straipsnio antroje dalyje aptariama laiduotojo atsakomybė yra subsidiarinė – laiduotojas atsako tik jeigu pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita būtų galima įvykdyti prievolę. Tokiu atveju kreditorius pirmiausia turi pareikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas. Todėl laiduotojas taip pat turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia išieškotų iš konkretaus skolininko turto. Nurodytas turtas turi būti toks, iš kurio kreditorius gali reikalauti išieškoti (pvz. turtas negali būti įkeistas, areštuotas). Jei kreditorius šia galimybe nepasinaudoja dėl savo paties kaltės, jam tenka pagrindinio skolininko nemokumo rizika tokio dydžio, kokia buvo laiduotojo nurodyto turto vertė. Tai reiškia, kad šia verte sumažėja laiduotojo atsakomybė. Ši tvarka negalioja, kai laiduotojo atsakomybė yra solidarioji arba kai kreditorius negalėjo patenkinti laiduotojo reikalavimo ne dėl savo kaltės.

2. Laiduotojo ir skolininko atsakomybė
Skolininkui tenka pagrindinė subjektinė pareiga prievolėje-ją įvykdyti, nors prievolė užtikrinta laidavimui. Skolininkui neįvykdžius šios pareigos, ją privalo įvykdyti laiduotojas, nes jo atsakomybė tokia pati kaip ir skolininko, t.y. sumokėti netesybas, procentus, atlyginti nuostolius, jeigu kitaip nenustato laidavimo sutartis. Laidavimo sutartis suteikia šalims teisę pagal sutartį nustatyti laiduotojo atsakomybės apimtį (pvz., laiduotojas neatsako už nuostolių atlyginimą).
Kreditorius savo reikalavimus gali pareikšti tiek skolininkui, tiek laiduotojui, nes skolininkas ir laiduotojas yra solidarūs skolininkai. Bendrai laidavę asmenys atsako taip pat solidariai.
Laiduotojas arba kiekvienas iš kelių laiduotojų, įvykdę prievolę už skolininką, įgyja visas kreditoriaus teises, kurias jis turėjo šioje prievolėje. Be to, kreditorius privalo perduoti laiduotojui dokumentus, kurie patvirtina jo reikalavimus skolininkui, taip pat teises, užtikrinančias tą reikalavimą. Skolininko atsakomybė yra pranešti laiduotojui, kad jis įvykdė laidavimu užtikrintą prievolę. Jeigu skolininkas šios pareigos neįvykdė, o laiduotojas įvykdė prievolę kreditoriui, tai laiduotojas įgyja atgręžtinio reikalavimo skolininkui teisę. Šiuo atveju laiduotojas turi teisę reikalauti tai, ką įvykdė kreditoriui, taip pat visų su prievolės įvykdymu susijusių išlaidų. Skolininkas iš kreditoriaus gali išieškoti tik tai, ką šis be pagrindo gavo (CK 217 ir 512 straipsniai).

3. Kreditoriaus ir laiduotojo teisės bei pareigos
Kreditorius pagal laidavimo sutartį turi šias teises ir pareigas:
1) Kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko arba laiduotojo prievolės įvykdymo;
2) Kreditoriaus atžvilgiu skolininkas ir laiduotojas yra solidarūs skolininkai;
3) Kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą skolininkui, laiduotojui arba abiems kartu;
4) Laiduotojui patenkinus kreditoriaus reikalavimą, pastarasis privalo perduoti laiduotojui visus dokumentus, patvirtinančius reikalavimus skolininkui (CK 216 str.).
Laiduotojo teisės ir pareigos yra šios:
1) Jeigu skolininkas neįvykdo prievolės, kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, kuris privalo į bylą įtraukti skolininką, kad pastarasis galėtų pateikti atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams;
Šioje įstatymo dalyje nustatyta laiduotojo, kuriam pareikštas ieškinys dėl prievolės įvykdymo, pareiga įtraukti į bylą pagrindinį skolininką, kuris dalyvaus kaip bendraatsakovis (laiduotojas ir skolininkas yra solidarieji bendraskoliai). Tai suteikia skolininkui galimybę pareikšti kreditoriui atsikirtimus. Jei laiduotojas neįtraukė skolininko į bylą, tai laiduotojui įvykdžius prievolę ir perėmus kreditoriaus teises, skolininkas išsaugo galimybę reikšti laiduotojui visus atsikirtimus, kuriuos jus būtų galėjęs reikšti kreditoriui. Tokios teisės skolininkas netenka, jei jis dalyvavo byloje ir kreditoriui tokių atsikirtimų nereiškė.
3. Laiduotojas turi teisę pareikšti prieš kreditoriaus reikalavimus visus atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti skolininkas nei ir prieš jo valią;
Kadangi yra solidarusis skolininkas, laiduotojas turi teisę reikšti kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos turi teisę reikšti pagrindinis skolininkas, t. y. galimi skolininko gynybos būdai yra ir laiduotojo gynybos būdai. Net skolininkui atsisakius reikšti kai kuriuos atsikirtimus, laiduotojas nepraranda tokios teisės.
4. Laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudoti skolininkas, išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu. Laiduotoji yra suteikiama teisė pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus kitus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti pagrindinis skolininkas, išskyrus tuos, kurie yra grynai asmeniniai. Pavyzdžiui, laiduotojas negali ginčyti prievolės remdamasis pagrindinio skolininko neveiksnumo, jo suklydimų ir pan.
5. Prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui.

4. Įvykdžiusio prievolę laiduotojo teisės
Laiduotojas, įvykdęs prievolę, perima kreditoriaus teises, t.y. įgyja teisę pareikšti skolininkui regresinį reikalavimą. Todėl laiduotojas turi teisę reikalauti iš skolininko gražinti visas sumokėtas sumas, patirtus nuostolius, taip pat reikalauti palūkanų už kreditoriui sumokėtą sumą, kaip tai numato CK 6.83 str. 2 dalis. Kad laiduotojas galėtų tinkamai įgyvendinti savo regreso teisę, prievolės įvykdymo faktas turi būti tinkamai įformintas. Laiduotojas įvykdęs prievolę, apie tai privalo informuoti skolininką.
Laiduotojo regreso teisės apimtis yra skirtinga, atsižvelgiant į tai laidavimas atsirado skolininko prašymu arba sutikimu ar ne. Didesnes galimybes laiduotojas turi tuomet, jeigu laidavimas atsirado paties skolininko prašymu ar jo sutikimu. Tokiu atveju laiduotojas turi teisę ne tik išieškoti iš skolininko visas kreditoriui sumokėtas sumas, bet ir reikalauti atlyginti patirtus nuostolius, susijusius su prievolės įvykdymu, taip pat išieškoti iš skolininko palūkanas už kreditoriaus sumokėtą visą sumą.
Jei laidavimas atsirado be skolininko prašymo ir sutikimo, laiduotojas regreso tvarka iš skolininko gali reikalauti tik tokios sumos, kurią būtų privalėjęs sumokėti pats skolininkas, jeigu nebūtų buvę laidavimo, taip pat savo patirtų nuostolių, susijusių su prievolės įvykdymu.
Kelių laiduotojų tarpusavio santykiai ir santykiai su skolininku grindžiami dalinės prievolės principais. Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos.
Kad laiduotojas galėtų tinkamai įgyvendinti savo regreso teisę, prievolės įvykdymas turi būti tinkamai įformintas ir patvirtintas. Kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo laiduotojui perduoti skolos dokumentą ar išduoti pakvitavimą, kurie patvirtins faktą, kad laiduotojas įvykdė prievolę ir įgijo regreso teisę.
Jei laiduotojas nepraneša skolininkui apie prievolės įvykdymą, skolininkas, nežinodamas, kad prievolė jau įvykdyta, gali ją įvykdyti dar kartą. Tokiu atveju, laiduotojas atgręžtinį reikalavimą gali pareikšti ne skolininkui, bet kreditoriui, gavusiam dvigubą įvykdymą. Tokių pat padarinių atsiranda ir kai skolininkas, nepranešęs laiduotojui, įvykdo prievolę, kurios nebereikia vykdyti, nes ji baigėsi.
Jeigu tos pačios prievolės įvykdymą laidavo keli laiduotojai ir vienas iš jų prievolę įvykdė, jis įgyja teisę reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno iš jų daliai, jei tos sumos negali būti išieškotos iš skolininko.
Pagal įstatymą, laiduotojas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jei kreditorius atsisako savo teisių, kuriomis pasinaudodamas būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą. Tačiau šiuo atveju laiduotojas privalo įrodyti tris aplinkybes: kad kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą; buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis; kreditorius šių teisių atsisakė. Laiduotojas nuo atsakomybės neatleidžiamas, jei kreditorius savo teisių neatsisakė, bet dėl nuo jo nepriklausomų priežasčių, viso įvykdymo nebuvo galima gauti ir pasinaudojus kitomis teisėmis ir pan.

LAIDAVIMO PABAIGA
Laidavimas paprastai pasibaigia skolininkui įvykdžius laidavimu užtikrintą prievolę. Laiduotojui įvykdžius prievolę už skolininką , jo prievoliniai santykiai su kreditoriumi pasibaigia, t.y. pasibaigia laidavimas. Tačiau laiduotojas tada tampa kreditoriumi skolininko atžvilgiu.
Laiduotojo atsakomybė kreditoriui pasibaigia šiais atvejais: 1) pasibaigus laidavimu užtikrintai prievolei, t.y. ją įvykdžius skolininkui arba laiduotojui; 2) kreditoriui per tris mėnesius nepareiškus laiduotojui ieškinio nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo dienos; 3) kai prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos.
Laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų ir tarp fizinių ir juridinių asmenų, kol kas nėra plačiai praktikuojamas. Tačiau toliau intensyviai plėtojantis rinkos ekonomikos santykiams, vertybinių popierių rinkai, šis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas įgaus didelę reikšmę, nes jis efektyviai užtikrina prievolių įvykdymo realumą, t.y. kreditoriaus interesus.

1. Terminuoto laidavimo pabaiga
Terminuotu laikomas laidavimas, kai laidavimo sutartyje nurodyta, kad laiduojama tik tam tikram laikui arba buvo laiduota už terminuotos prievolės įvykdymą. Tokiu atveju laidavimas baigiasi praėjus trims mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos ( pvz., keturiems mėnesiams) arba buvo laiduota už terminuotos prievolės įvykdymą. Tokiu atveju laidavimas baigiasi praėjus trims mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos arba terminuotos prievolės įvykdymo termino pabaigos, jeigu per šį laiką kreditorius laiduotojui nepareiškia ieškinio. Kreditoriaus neveikimas tris mėnesius terminuoto laidavimo ar terminuotos prievolės atveju rodo jį nebesant suinteresuotą, kad ji būtų įvykdyta. Trijų mėnesių terminas yra naikinamas ir teismo negali būti atnaujinamas. Toks šios normos aiškinimas grindžiamas laidavimo teisine prigimtimi – paprastai apdairus laiduotojas laiduoja už skolininką tik įsitikinęs šio mokumo ir finansiniu pajėgumu įvykdyti prievolę. Per ilgesnį nei trijų mėnesių terminą skolininko turtinę padėtis gali iš esmės pasikeisti, jis gali tapti nemokus, t.y. atsirasti tokių aplinkybių, kurių laiduotojas, sutikdamas laiduoti, nenumatė ir negalėjo numatyti.

2. Neterminuoto laidavimo pabaiga
Kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui, o ir teismas negali jo atnaujinti. Jeigu neterminuotu laidavimu užtikrinta būsima prievolė, tai laidavimas vienašaliu laiduotojo pareiškimu gali būti panaikintas praėjus trejiems metams po jo atsiradimo, jeigu per šiuos trejus metus prievolė neatsirado. Apie laidavimo panaikinimą laiduotojas privalo nedelsdamas raštu pranešti skolininkui ir kreditoriui.

IŠVADOS
Atlikęs išsamią laidavimo analizę priėjau išvados, kad šis prievolės įgyvendinimo užtikrinimo būdas yra vienas parankiausių laidavimo sutarties šalims. Jis užtikrina efektyvų trišalį bendradarbiavimą, kuris lemia visapusiškai naudingą laidavimo sutarties pabaigą.
Laidavimo tema neapsiriboja vien tik tuo, kas buvo aptarta šiame rašto darbe, nes ji gana plati ir neišsemiama. Praktikoje galima susidurti su įvairiomis aplinkybėmis, kurių nenumato įstatymai. Vis dėlto savo atliktą darbą vertinu kaip labai naudingą ir įdomų. Tikiu, kad rašant įgytos žinios pravers ateityje dirbant verslo srityje, o skaitytojai mano darbe atras daug naujos bei vertingos informacijos.

LITERATŪRA

 LR pagrindiniai įstatymai. Civilinis kodeksas, Vilnius, 2000
 V Mikelėnas. Prievolių teisė, Pirmoji dalis, 2002
 V. Sūdžius. Sutartys: principai ir praktika, 2001
 P. Vaitkevičius ir kiti. Civilinė teisė, Kaunas, 1997
 Interneto puslapiai:
www.google.lt
www.lrs.lt

Leave a Comment