Lietuvai 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę šiuolaikinės pasaulinės migracijos tendencijos su visomis joms budingomis savybėmis ėmė ryškėti ir Lietuvoje. Lietuva yra kryžkelėje tarp migrantų kilmės valstybių ir daugelio migrantų tikslo valstybių. Dėl šios ir kitų priežasčių, tokių kaip teisinės bazės nebuvimas bei prastos sienos apsaugos, migracijos procesų intensyvumas Lietuvoje, ypač pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo metais, buvo didelis. Migracijos procesų ypatumai, būdingi Europos Sąjungai ir kitoms aukšto pragyvenimo lygio valstybėms, pamažu tampa būdingi ir Lietuvai. Dėl valstybės geopolitinės padėties ir narystės Europos Sąjungoje Lietuvai didėja migracinis spaudimas iš Rytų. Antra vertus, ekonominiai veiksniai lemia iš tiesų didelius emigracijos iš Lietuvos į Vakarus srautus, maždaug 30 procentų jų sudaro nelegali darbo migracija. Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo viena iš pirmųjų Vidurio ir Rytu Europoje priėmė migracijos procesus reglamentuojančius įstatymus bei kitus teisės aktus, sukūrė migracijos procesų valdymo sistemą, pradėjo rengti specialistus. 1995 m. buvo pasirašyta, o 1996 m. ratifikuota Europos sutartis, įsteigusi Europos Bendrijų ir jos narių bei Lietuvos asociacija, kuri įsigaliojo nuo 1998 m. vasario 1 d. Jau 2002 m. gruodį buvo baigtas Lietuvos stojimo į Europos Sąjunga procesas ir 2003 m. balandžio 14 d. pasirašyta Stojimo į Europos Sąjungą sutartis. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos valstybe nare. Lietuva pradeda dalyvauti formuojant ir įgyvendinant Europos Sąjungos politiką vizų, migracijos, prieglobsčio ir laisvo asmenų judėjimo srityse. Siekdama prisidėti prie migracijos problemų sprendimo, Lietuva iš karto aktyviai isitraukė ir į tarptautinių organizacijų veiklą. 1991 m. Lietuvos atstovai dalyvavo Berlyno konferencijoje, kuri buvo skirta nelegalios migracijos prevencijos klausimams (nuo 1993 m. vasario mėnesio, po Budapešto konferencijos vadinamas Budapešto procesu, kurio tikslas – skatinti bendradarbiavimą tarp valstybių siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai). 1992 m. balandį užmegzti pirmieji kontaktai su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba, kuri kartu su Skandinavijos valstybėmis 1993–1997 m. padėjo Lietuvai sukurti prieglobsčio procedūrą. Nuo 1993 m. Lietuva dalyvauja Tarptautinės migracijos organizacijos, kurios nare tapo 1998 m. lapkricio 23 d., veikloje (iki to laiko šios organizacijos veikloje dalyvauta stebėtojo teisėmis). Taip pat, 1993 m. gegužę Lietuvai tapus Europos Tarybos nare, migracijos, pilietybės ir prieglobsčio klausimai pradėti nagrinėti atitinkamuose šios organizacijos įsteigtuose komitetuose. 1996 m. Lietuva pradėjo bendradarbiauti su Tarptautiniu migracijos politikos vystymo centru, kurio pagrindinis tikslas – keistis informacija tarp valstybių migracijos politikos plėtojimo klausimais. Įsteigus Baltijos Ministrų Tarybos Migracijos komitetą, nuo 1997 m. aktyviai palaikomi ryšiai migracijos ir prieglobsčio politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais su kitomis Baltijos valstybėmis – Estija ir Latvija.
Kasmet norėdami patekti į Europos Sąjungą, tūkstančiai migrantų rizikuoja gyvybe, tačiau daugelis nepasiekia kelionės tikslo gyvi. Jie vyksta tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Migracijos keliamų problemų sprendimas yra prioritetinis Europos Parlamento ir ES klausimas. Neseniai Maroko sostinėje Rabate buvo surengta ES ir Afrikos šalių ministrų konferencija migracijos ir vystymosi klausimais. Reikia skubiai spręsti situaciją, susidariusią dėl nesiliaujančio nelegalios migracijos į Europą srauto. Dėl šios priežasties Prancūzija, Ispanija ir Marokas liepos 10-11 d. organizavo jungtinę konferenciją, į kurią susirinko 57 valstybių atstovai iš abiejų Viduržemio jūros krantų. „Tai pirmasis atvejis, kai emigracijos, tranzito ir tikslo valstybės susirinko kartu aptarti šią problemą ir įvertinti galimas bendras priemones“, sakė konferencijoje dalyvavęs Prancūzijos europarlamentaras Jean-Marie Cavada (Žanas-Mari Kavada) iš ALDE frakcijos. J. M. Cavada yra Parlamento Piliečių laisvių komiteto pirmininkas. Migracijos ir prieglobsčio klausimai yra vieni svarbiausių šio komiteto darbotvarkėje. Jis pridūrė: „Pirmą kartą po 1999 m. Tamperėje surengto Europos vadovų susitikimo ES pripažino, jog imigracijos problemos daugiausiai kyla dėl netinkamos ekonominės plėtos politikos kilmės šalyse. Mes privalome kovoti su nelegalia migracija, tačiau būtina padėti integruotis legaliems migrantams.“ Konferencija patvirtino 62 punktų veiksmų planą, numatantį „artimą partnerystę“ tarp Europos ir Afrikos, kurį Komisijos vardu pasirašė ES Teisingumo komisaras Franco Frattini (Frankas Fratinis). Planas pabrėžia būtinybę toliau stiprinti Afrikos valstybių vystymąsi, įskaitant ir papildomas lėšas, kurios būtų skirtos Europoje legaliai gyvenantiems imigrantams, norintiems investuoti į projektus savo kilmės šalyse. Planą pasirašiusioms šalims taip pat svarbi kova su užsiimančiais prekyba žmonėmis nusikaltėlių tinklais .