kriminologija

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro tinklalapis – www.nplc.lt:
Kriminologija – mokslas apie nusikalstamumą. Lotyniškai crimen (nusikaltimas), graikiškai logos (mokymas).
Kam reikalinga kriminologija?
Studijuojantiems teisę būtina suprasti, kodėl žmonės pažeidžia teisės normas, ką daryti, kad tos normos nebūtų pažeidžiamos.
Būtina suprasti, koks yra teisės normų egzistavimo poveikis žmogaus elgesio variantų pasirinkimui, koks yra teisės normų taikymo poveikis, koks teisės taikymas duoda geriausius rezultatus.
Teisės normos gali būti neveiksmingos, jei jos bus konstruojamos, nesiremiant kriminologinio pažinimo rezultatais. (Baudžiamoji, bausmių vykdymo, administracinė teisė be kriminologijos žinių negalėtų pasiekti savo tikslų)
Teisininkų vaidmuo teeisėkūros procese didelis.
Interpretuojant ir taikant teisę būtina derinti teisingumą ir resocializuojantį poveikį asmeniui.
Advokatai, prokurorai, teisėjai turi operuoti kvalifikuotu kriminogeninių procesų supratimu.
Teisininkai turi gebėti adekvačiai įvertinti nusikalstamumą, mokėti naudotis jo charakteristikomis.
Tik pakankamai plačiai suvokdamas nusikaltimų žalą asmuo galės skirti adekvatų dėmesį šios problemos sprendimui.
Nusikalstamumo supratimas – socialiai reikšmingas. Nusikalstamumo mokslinis supratimas įgalina visus asmenis, kurie priima socialiai reikšmingus sprendimus, prisidėti prie nusikaltimų prevencijos, mažinti nusikalstamumą ir jo daromą žalą;
Padeda objektyviau vertinti nusikaltimus padariusius asmenis, aukas, atitinkamai elgtis su jais.
Kriminologijos žinios padeda netapti nuusikaltimo auka.
Kriminologija

Kriminologijos samprata

Iš programos: – Kriminologijos samprata. – Teisinis, sociologinis požiūris į kriminologiją. – Kriminologijos tyrimo objektai. – Nusikaltimas, nusikalstamumas, nusikaltėlis, nusikaltimo auka. – Kriminologija ir kiti teisės, sociologijos, psichologijos, ekonomikos, matematikos mokslai.

Daug kriminologijos apibrėžimų. Nėra vienintelio teisingo.
Kriminologija – tai mokslas, tyrinėjantis nusikalstamumą ir visuomenės reakcijas į


Kriminologija tyrinėja nusikalstamumo kilmę; nusikalstamumo dėsningumus; procesus bei reiškinius, sukeliančius nusikalstamumą; nusikaltimus darančius asmenis, priemones, galinčias sulaikyti asmenis nuo nusikalstamo elgesio
Kriminologija – mokslas, siekiantis suformuoti visapusišką nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio sampratą, nustatyti šiam reiškiniui būdingus dėsningumus, nagrinėti jo ryšius su kitais socialiniais procesais bei reiškiniais, aptarti prevencijos kelius bei priemones
Kriminologija – kompleksinis mokslas, nagrinėjantis nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, jį įtakojančius faktorius, metodus, kaip reikia reaguoti į nusikalstamumą, nusikaltėlį ir auką

Kriminologijos sąvokos suformuotos pagal jos tikslus, pagal jos nagrinėjamus objektus.
Nusikalstamumas yra pagrindinis kriminologijos objektas.
Papildomi kriminologijos objektai:
Nusikalstamumą įtakojantys veiksniai;
Kitoks, ne nusikalstamas, nepageidautinas elgesys –
amoralus elgesys, teisės deliktai (administraciniai teisės pažeidimai), alkoholizmas, narkomanija, .;
Nusikaltėlis, auka ir visuomenė nusikaltimų genezėje;
Visuomenės ir valstybės reakcijos į nusikalstamumą;
Socialiniai stereotipai apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltimo auuką, nusikaltėlį, galimas poveikio priemones jam;

Ne tik kriminologija nagrinėja šiuos objektus vienu ar kitu aspektu. Mokslai, nagrinėjantys ir kriminologijos objektus: sociologija, teisė, psichologija, medicina, pedagogika, ekonomika, matematika, informatika, .
Tik kriminologijos moksle nusikalstamumas yra pagrindinis jo objektas.
Kriminologija – kompleksinis mokslas, t.y. jis naudojasi daugeliu kitų mokslų sąvokų, metodų, jų pasiekimų.
Teisinis (norminis) požiūris į kriminologiją:
Kriminologija – baudžiamosios teisės šaka arba viena iš pagalbinių bauž. teisės disciplinų.
Akcentuoja principinį skirtumą tarp nusikalstamų veikų ir kitų elgesio normų pažeidimų.
Egzistuoja dvi teisės: prigimtinė (atrandama) ir pozityvioji (kuriama). Pozityvioji teisė yr

ra gera ir reikalinga, kai ji atitinka prigimtinę teisę. Jei pozityvioji teisė prieštarauja prigimtinei, tai ji visuomenei žalinga.
Šio požiūrio esmę sudaranti prigimtinės teisės idėja gerai dera su visuomenės sąmonėje egzistuojančia aukščiausio teisingumo idėja. Įstatymo tikslas – pasiekti šį teisingumą.
Norminė kriminologija verčia įstatymo leidėją nuolat ieškoti sprendimų, atitinkančių visuomenės dorovines vertybes.

Sociologinis požiūris į kriminologiją:
Kriminologija – viena iš specializuotų sociologinių disciplinų. Bendroji sociologija – kaip užtikrinti tvarką visuomenėje? Kriminologija: kodėl pažeidžiama tvarka visuomenėje? Kriminologija – nusikalstamumo sociologija. Bendroji sociologija tyrinėja normalų elgesį, o kriminologija – elgesį, kuris šią tvarką pažeidžia.
Kriminalizuoti reikia tik kraštutinius šių normų pažeidimus.
Nusikalstamumas nėra unikalus fenomenas, kokybiškai besiskiriantis nuo kitų socialinių reiškinių (biurokratizmo, nekompetentingumo, girtavimo, narkomanijos ir t.t.).
Nusikalstamumas – tai kraštutinė visuomenei nepriimtino (deviacinio) elgesio forma.
Nusikalstamumo sociologija yra vertinga dėl siekimo vystyti kriminologijos teoriją, vadovaujantis ne abstrakčiais samprotavimais apie prigimtinę teisę, bet maksimaliai plačia faktų, kuriuos galima stebėti, tikrinti ir vienareikšmiškai traktuoti, visuma.
Pagrindinės kriminologijos tyrimo kryptys:
Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių tyrimas;
Nusikalstamas veikas padariusių asmenų ypatybių tyrimas;
Aukos asmenybės tyrimas;
Galimų poveikio priemonių nusikalstamumui tyrimas;
Šių tyrimų metodologija (metodika).

Nusikalstamumas
Sociologiniu aspektu: konkrečioje visomenėje ir konkrečiu laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo elgesio formų.
Teisiniu aspektu: (apibrėžiamos tokio elgesio ribos) tai visuma atskirų nusikalstamų veikų, įvykdytų konkrečioje erdvėje per konkretų laikotarpį.

Heterogeninis polistruktūrinis reiškinys:
Priklausantis nuo daugybės veiksnių, aplinkybių. Susidedantis iš

š daugelio rūšių, jų grupių, tarpusavyje besiskiriančių: jų vertinimu, savo priežastimis bei sąlygomis, galimais poveikio būdais. Šias savybes svarbu atsiminti imantis poveikio priemonių prieš nusikalstamumą.

Problema: sąvokos “nusikaltimas” neapibrėžtumas, dideli jos turinio, supratimo skirtumai, ypač lyginant atskirų valstybių nusikalstamumą.
Nusikalstamumo ribos:
– BK
– Platesnis požiūris: + nukrypstamasis (deviacinis) elgesys, apimantis kriminalizuotas ir nekriminalizuotas veikas (kriminalizuotinas ir kt.) + administraciniai teisės pažeidimai (tik formali skiriamoji riba nuo nusik. veikų).
Variacijos laiko, šalių atžvilgiu (kriminalizacija, mažareikšmiškumas, tyčia, bendrininkavimas).
Naujasis BK -> nusikalstamos veikos = nusikaltimai + baudžiamieji nusižengimai.
Visuomenės socialinė reakcija į nusikalstamumą yra procesai, kurie vyksta, kai padaroma nusikalstama veika: nusikaltimo aukos reakcija (pranešimas, .), nusikaltimus tiriančių institucijų reakcija, baudžiamojo proceso dalyvių, aplinkinių, žiniasklaidos, .

Kriminologinių idėjų istorinė raida
1 kl. Kriminologinių idėjų atsiradimas, bendrosios savybės.
2 kl. Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų grupės.
3 kl. Šiuolaikinio kriminologijos mokslo atsiradimas.

Kriminologinių idėjų atsiradimas, bendrosios savybės
Toks elgesys, kaip nužudymai, išžaginimai, plėšimai, vagystės, sukčiavimai, tikriausiai egzistavo ir egzistuoja beveik visose visuomenėse, civilizacijose.
Kiekvienoje visuomenėje – visuomenės reakcija į šias pavojingas, žalingas žmogaus elgesio formas.
Reakcijos formos kartais labai skiriasi skirtingose to paties laikmečio visuomenėse, o kartais labai panašios ilgalaikėje istorinėje raidoje.

Kiek egzistuoja toks elgesys, tiek pat laiko žmogus masto apie tokio elgesio priežastis, apie jo išvengimo ar bent jau pasekmių sušvelninimo galimybes.
Apmastymai apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlius yra glaudžiai susiję su toje visuomenėje esamomis pažiūromis, vertybėmis.
Nusikalstamas el

lgesys labai nedaug priklauso nuo egzistuojančio jo teisinio įvertinimo.

Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų grupės
Kriminologinių idėjų bei praktinių poveikio priemonių nusikalstamumui chronologija, idėjų grupės:
1) Užuomazgos
2) Antika (Platonas, Aristotelis)
3) Viduramžiai (Šv.Augustinas, T.Akvinietis)
4) Atgimimo utopistai (T.Moras, T.Kampanela)
5) Klasikinės kriminologijos atsiradimas (Č.Bekarija, Š.Monteskje, J.Bentamas)
6) Antropologinių kriminologinių idėjų atsiradimas (Č.Lombrozo, E.Ferri)

Idėjų grupės.
7) Sociologinių kriminologinių idėjų atsiradimas (A.Ketlė, E.Diurkheimas)
8) Radikaliųjų kriminologinių idėjų atsiradimas (K.Marksas, F.Engelsas)
9) Šiuolaikinė kriminologija

Užuomazgos
Nusikaltimas dažnai buvo ne tik teisės, bet ir religijos persekiojimo objektas, nusikaltimas buvo tapatinamas su nuodėme (teisė, religija ir moralė nebuvo diferencijuotos).
Nusikaltimas, nusikaltėlis laikytas blogio jėgų pasireiškimu, jų tarnu, įrankiu šių jėgų rankose.
Kaip nusikaltimų užkardymo priemonės įvardintos religinės priemonės: asketizmas (turtinių nusikaltimų prevencija), paklusnumas vyresniajam (ir įstatymui).
Akcentuojamas bausmės neišvengiamumas, jei ne šiame gyvenime, tai po mirties.
Religija kontroliavo žmonių ne tik blogus poelgius, bet ir blogas mintis (Dievas žino).

6 a.prieš m.e. kiekvienas egiptietis privalėjo pateikti metinę savo turto deklaraciją. To vengiantiems ar negalintiems pagrįsti savo aukšto pragyvenimo lygio grėsė mirties bausmė.
Kinijoje 4 a.p.k.:
Kaip kovos su nusikalstamumu priemonė iškeliama idėja bausti žmones dar prieš nusikaltimo padarymą (žmonės laikyti iš prigimties blogais – todėl griežtai turi būti baudžiami smulkūs nusižengimai, tada nusikaltimams vietos neliks).
Rekomenduota kolektyvinė atsakomybė, vienų atsakomybė už kitus.
Senovės Spartoje gyvenimas nesusituokus buvo laikomas nusikaltimu, o naujagimių su išsigimimo požymiais nužudymas – ne. Tikslas – šalies gynyba, naujos kartos fizinė ir moralinė stiprybė.

2) Antika
Jau Demokritas ir Sokratas išsako mintis, kad užkirsti kelią nusikalstamumui galima mokant ir auklėjant jaunimą.
Sokratas – žmogus daro bloga tik todėl, kad nežino kas yra gera.
Demokritas – mokymą sieja su galimybe išvengti nusikaltimo žalos tiek sau, tiek turtui, jei žmogus teisingai elgsis, žinos kaip saugotis.
Platonas.
Nusikalstamumą lemiančios priežastys:
valstybinė santvarka,
nusikaltėlių nenubaudimas,
turtinis nelygumas (rekomendavo, kad skirtumas neviršytų 4 kartų).
Veiksniai, galintys sulaikyti nuo nusikaltimų darymo:
Bausmės;
Visuomenės nuomonė;
Sąžiningumas ir gero elgesio įpročiai;
Dorų piliečių skatinimas;
Aristotelis
Nusikalstamumo priežastys:
Skurdas;
Vienų socialinių sluoksnių privilegijos, o kitų beteisiškumas;
Nacionalinė nesantaika;
Gyventojų įvairiatautiškumas.
Didžiausi nusikaltimai daromi dėl pertekliaus vaikymosi, o ne dėl būtiniausių daiktų stygiaus.
Žmonės blogi savo valia, nes jei būtų kitaip, tai kaip galima būtų bausti žmogų už tai, kas nuo jo nepriklauso.
Nusikaltimus stabdantys veiksniai:
Teisinga santvarka;
Įstatymų stabilumas ir jų viršenybė prieš bet kokį asmenį;
Kova su korupcija;
Pakankamas ekonominis išsivystymas, kad būtų galima užtikrinti visiems pakankamą gyvenimo lygį;
Galimybės save realizuoti priimtinais būdais;
Jaunimo mokyme svarbiausia mokyti paklusti įstatymams. Reikia apsaugoti jaunimą nuo kontakto su ydomis.

Viduramžiai
Įsigalėjus krikščionybei, nusikaltimas tapatinamas su nuodėme.
Šv.Augustinas akcentuoja gėrio ir blogio kovą žmoguje. Žmogaus elgesį nulemia jo laisva valia, kuri gali būti arba gera, arba bloga, o tai lemia gėrio ar blogio jėgos.
T.Akvinietis – nusikaltėlis yra blogio jėgų įrankis, jų tarnas, todėl poveikio priemonės turėtų būti nukreiptos per žmogų į šias blogio jėgas.
Kaip poveikio priemonė įsigali inkvizicija, vienintelė reakcija į nusikaltimą tampa žiaurios, dažnai viešos bausmės, kankinimai.
Pagrindinės Viduramžių idėjos:
Nusikaltimas yra blogio pasireiškimas;
Asmuo turi laisvą valią ir todėl turi būti baudžiamas;
Nusikaltėlis – tai ypatingas žmogaus tipas, pasižymintis specifinėmis savybėmis, pagal kurias jis gali būti iš anksto atpažintas.

Atgimimo utopistai.
T.Moras “Utopijoje”, T.Kampanela “Saulės mieste”:
Atsisakė religinio požiūrio į nusikalstamumą, į žmogų kaip blogio nešiotoją.
Nusikalstamumo pagrindinės priežastys – socialinė gyventojų nelygybė, o ypač turtinė.
Siūlė įvesti priverstinę visų lygybę, dėl to nusikalstamumas išnyktų.
Numatė bausmes už šios lygybės laužymą.

Literatūroje jų idėjos dažnai lyginamos su totalitarinių valstybių ideologija ir taikoma praktika, aptinkama nemažai panašumų.

Klasikinė kriminologija
Užuomazgos – Švietėjų epochoje (Ž.Ruso, Volteras, Didro, ypač Š.Monteskje):
Siekė humanizuoti ir racionalizuoti iš Viduramžių paveldėtą bausmių sistemą.
Svarbiausios nusikalstamumo priežastys – žemiausių sluoksnių beteisiškumas, skurdas.
Iškėlė principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas nekaltas kalėjime”.
Žymiai protingiau ne bausti, bet stengtis padaryti taip, kad nusikaltimas neįvyktų.

Č.Bekaria (1738-1794) veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes” sukoncentravo visus kriminologinės minties pasiekimus iki 18 a. antros pusės:
Bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumo laipsnį, ir užtenka to, kad bausmės daroma žala viršytų nusikaltimo duodamą naudą;
Bausmės tikslas ne sunaikinti nusikaltėlį, bet padaryti taip, kad nei šis asmuo, nei kiti asmenys nedarytų naujų nusikaltimų;
Bausmių neišvengiamumas nusikalstamumą stabdo labiau nei jų griežtinimas;
Norint įveikti nusikalstamumą neužtenka vien tik bausmių;
Nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų;
Nusikalstamumas gali būti mažinamas, naikinant neteisingus įstatymus, teisingu teismo vykdymu, švietimu, mokymu, auklėjimu.
J.Bentham:
Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y. visada racionaliai apgalvojantį naudą, kurią gaus iš nusikaltimo ir žalą, kurią gali patirti, kai jį nubaus.
Sukūrė savo nubaudimo teoriją, išvystė Š.Monteskje ir Č.Bekaria’jos idėjas apie bausmių proporcingumą – pateikė praktines rekomendacijas, kaip parinkti bausmės dydį.
Viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus.
Skiriant bausmes reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į nusikaltėlio jautrumą.
Pasiūlė pataisos įstaigų modelį (Panopticon) – kalinių izoliuotas laikymas su stebėtoju centre. Turi būti įrengtos mokyklos, dirbtuvės, kad kaliniai būtų pataisomi, perauklėjami

Pagrindinės klasikinės kriminologijos idėjos (apibendrinimas):
1) Žmogus turi laisvą valią, nusikaltimas yra jo laisvo ir racionalaus pasirinkimo rezultatas, įvertinus visus už ir prieš;
2) Bausmės turi būti ne absoliučiai sugriežtintos, o tik tiek, kad atsvertų nusikaltimų duodamą naudą;
3) Bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų, nepriimtiną.

Pastabos:
Daugelis šių idėjų yra filosofinės, nelabai pagrįstos konkrečios empirinės informacijos tyrinėjimu.
Ir šiandien šios idėjos dažnai yra baudžiamosios teisės bei kriminologijos pagrindas daugelyje valstybių. Ko gero, jos populiaresnės tarp baudžiamosios teisės ir politikos atstovų.

Antropologinė (biologinė) kryptis
Žmogaus antropologija – jo elgesį nulemiantis faktorius.
Čezarė Lombrozo (1836 – 1909).
Nusikaltėlius reikia tirti ne kabinetuose – teoriškai, bet praktiškai kalėjimuose, policijoje, jų aplinkoje ir kt.
Atliko didelės apimties tyrimus – apklausta, ištirta:
Apie 25 000 nusikaltėlių ir ne nusikaltėlių;
Apie 4 000 kaukolių.
Čezarė Lombrozo (1836 – 1909)
Nusikaltėlis – ypatingas žmogus, besiskiriantis nuo kitų, dažnai jis labiau ligonis nei nusikaltėlis.
Nusikaltėlį kaip asmenį apibūdina didelis kiekis atavistinių, anomalių (netaisyklingų), degeneratyvių (išsigim.) požymių.
Duoda paralelę su ikiistoriniu žmogumi kaukolės ir kt. atžvilgiu.
Nusikaltėliams būdingas sumažėjęs juntamumas (~ 15 % nusikaltėlių nejautrūs skausmui), padidėjęs irzlumas, impulsyvumas, karštakošiškumas.
Čezarė Lombrozo (1836 – 1909)
Nusikaltėliu gimstama, bet ne tampama, jį auklėti yra beprasmiška, jis pagal savo požymius gali būti išskirtas iš kitų žmonių ir turi būti arba izoliuotas, arba sunaikintas.
“Nusikaltėlis yra nekaltas darydamas nusikaltimą, bet ir visuomenė nekalta, kai jos nariai tam, kad apsaugotų save, nubaudžia juos (izoliuoja, sunaikina)”.
Čezarė Lombrozo (1836 – 1909).
Savo ankstyvosiose idėjose siūlė teismus pakeisti psichiatrų komisijomis, vėliau – psichiatrai turėjo būti ekspertais teisme.
Jo idėjoms didelę įtaką padarė E. Ferri bei kiti jo amžininkai. Knygos “Žmogus nusikaltėlis” 5 leidime (po 20 m.) galima pastebėti šiuos pagrindinius idėjų pokyčius:
a) Ne visus nusikaltėlius laikė įgimtais.
b) Pripažįsta ir ne antropologinių faktorių įtaką nusikalstamam elgesiui (klimatas, civilizacijos lygis, gyventojų tankumas, gimstamumas, migracija, alkoholizmas, auklėjimas, ekonominis išsivystymas ir kt.).
c) Ne visi įgimti nusikaltėliai padaro nusikaltimus, nuo to gali sulaikyti palankios aplinkos sąlygos. Toks žmogus turi tik stiprų polinkį nusikalsti, bet ne visada jį realizuoja – didesnė nusikalstamo elgesio tikimybė.
Enriko Ferri (1856 – 1928)
Jo idėjų formavimosi aplinka:
Klasikinės kriminologijos (baudžiamosios teisės) idėjų bankrotas;
Sociologiniai Ketle bei antropologiniai Lombrozo tyrimai, neigiantys laisvą valią kaip pagrindinę nusikalstamumo priežastį.
Enriko Ferri (1856 – 1928)
Nusikaltimas tai trijų grupių faktorių sąveikos rezultatas – fizinių, antropologinių ir socialinių:
Fiziniai faktoriai (klimatas, oro sąlygos, .) visus nusikaltėlius veikia beveik vienodai;
Antropologiniai faktoriai didžiausią įtaką daro įgimtiems, nesveikiems ir aistringiesiems nusikaltėliams;
Socialiniai faktoriai didžiausią įtaką daro atsitiktiniams ir įprastiniams nusikaltėliams.
Nusikalstamumo pokyčius labiausiai įtakoja socialiniai faktoriai.
Enriko Ferri (1856 – 1928)
Siekiant paaiškinti nusikaltimą būtina ištirti asmens šeimyninį, visuomeninį gyvenimą bei jo antropologines ypatybes (anatomines, fiziologines ir psichines).
Mokslą, tyrinėjantį nusikalstamumą ir nusikaltėlį, pavadino baudžiamąja sociologija. Šis mokslas vėliau R.Garoffalo įtakoje imtas vadinti kriminologija.
Enriko Ferri (1856 – 1928)
Jo idėjų apibendrinimas:
Antropologija įrodo, kad nusikaltėlis nėra normalus žmogus, jis dėl savo įgimtų ir įgytų organinių bei psichologinių anomalijų yra specifinis žmogaus tipas;
Statistika įrodo, kad nusikaltimų atsiradimas, padidėjimas ar sumažėjimas priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, o ne nuo bausmių, įrašytų įstatymuose ir skiriamų teismų;
Eksperimentinė psichologija įrodė, kad tariama asmens valios laisvė yra ne kas kitas, kaip asmens iliuzija.
Enriko Ferri (1856 – 1928) (tęs.) Siūlė:
Teisėtvarkos sistema turi būti ne “keršto už nusižengimus” įrankis, o tapti visuomenės apsisaugojimo priemone, panašiai kaip yra saugomasi nuo ligų ar stichinių nelaimių;
Priemonės tradicinės – laisvės atėmimas ir trėmimas;
L. a. trukmė neturi būti iš anksto fiksuota – turi tęstis tol, kol asmuo tampa nebepavojingu visuomenei (kas nustatoma tiriant nusikaltėlį).
Žudikus siūlo iškarto izoliuoti iki gyvos galvos, jei ekspertizė juos pripažino įgimtais nusikaltėliais;
Lengvesnių nusikaltimų atveju toks izoliavimas turėtų būti po 2 – 4 nusikaltimų.
Be bausmių kaip alternatyvas siūlė ir socialinę, ekonominę politiką (viešųjų darbų sukūrimą, mokesčių sistemą, mažinančią socialinę nelygybę ir kt.);

Sociologinė kryptis
L.Ketle (1796 – 1874). Belgų matematikas:
Pirmasis sistemingai pradėjo analizuoti baudžiamosios statistikos duomenis.
Jo atlikti nusikalstamumo tyrimai parodė, kad nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek kiekiu, tiek kokybe (<= +/-10 %/m).
L.Ketle (1796 – 1874)
Iškelia idėją, kad nusikalstamumas vystosi pagal savo dėsningumus, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios;
Mokslo užduotis yra atskleisti šiuos dėsningumus, nustatyti socialinius veiksnius, įtakojančius nusikalstamumą;
Griežtomis bausmėmis įveikti nusikalstamumą yra neįmanoma;
Visuomenė pati subrandina nusikaltimą, o nusikaltėlis – tik įrankis, kuris tą nusikaltimą padaro;
Nusikalstamumas iš esmės gali pasikeisti tik tada, kai iš esmės pasikeis socialinės sąlygos;
Jei socialiniai procesai stabilūs, tai ir nusikalstamumas stabilus.
L.Ketle (1796 – 1874)
Išskyrė pagrindines grupes veiksnių, įtakojančių tai, ar asmuo padarys nusikaltimą:
aplinka, kurioje gyvena, šeimos santykiai, religija, kuria išauklėtas, socialinė padėtis, visuomenės nuomonė, gamtinės sąlygos.
L.Ketle (1796 – 1874).
Paveikti nusikalstamumo būklę galima veikiant į mases, bet ne į atskirus individus.
Kiti atstovai: Gabriel’is Tard’as (1843 – 1904), Emilis Diurkhaim’as (1858 – 1917).

Radikalioji kriminologija.
K.Marksas, F. Engelsas:
Pagrindinė visuomenės vystymosi jėga – jos pagrindinių klasių – išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova.
Žmogus pirmiausia siekia patenkinti savo materialinius poreikius.
Kiti taip pat siekia panašių tikslų – visų karas prieš visus.
Kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau turto ir apsaugoti šį turėjimą.
Privatinė nuosavybė sukuria prielaidas išnaudojimui.
Pirmykštėje bendruomenėje nusikalstamumo lygis buvo ypatingai žemas.
Tuo pagrindu modeliavo ateities visuomenę, kurioje viešpatautų socialinė lygybė, iki minimumo sumažėtų prieštaravimai, nekiltų valstybinės prievartos būtinybė, nusikalstamumas išnyktų.
K.Marksas, F. Engelsas:
Pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėje visuomenės sąrangoje:
Socialinė nelygybė, darbininkų eksploatacija;
Bedarbystė, skurdas, žemas išsilavinimo lygis, blogas auklėjimas – ypač darbininkų sluoksniuose;
Ši būklė vertinama, lyginant su kitų sluoksnių būkle, ir bloga ne todėl, kad maža apimtis, kiekybė, bet kad šalia yra žymiai geresnė.
Skurdas, vargas, “visuomenės atliekos” būklė sunaikina moralės stabdžius, panaikina principus, asmens motyvaciją.
Kas belieka?
Siūlo fundamentalų visuomenės pertvarkymą – viešpataujančių jėgų nušalinimą nuo valstybinės valdžios, socialinę lygybę.

Šiuolaikinė kriminologija
Antropologinės teorijos:
Grynai biologinės (prigimties) teorijos:
1. Protinio atsilikimo teorijos;
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos;
3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai);
Psichologinės – psichiatrinės teorijos:
1. Psichoanalitinės teorijos;
2. Neutralizacijos teorijos;
3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos);
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.

Klinikinė kriminologija.
Sociologinės teorijos:
Struktūrinės teorijos:
1. Socialinės dezorganizacijos teorija;
2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija;
3. Anomijos teorija;
4. Kultūrų teorijos;
5. Įtampos teorijos;
6. Subkultūrų teorijos.
Funkcinės teorijos:
1. Stigmatizacijos teorijos.

Kitokios kriminologinės teorijos:
Neoradikalioji kriminologija;
Feministinės teorijos;
Viktimologinės teorijos;

Šiuolaikinio kriminologijos mokslo atsiradimas
18 – 19 a. klasikinės kriminologijos idėjų autoriai didžiausią dėmesį skyrė juridiniams klausimams, stengėsi humanizuoti, racionaliai reformuoti bausmių sistemą, paveldėtą iš Viduramžių.
19 a. atsiranda naujos kriminologinės idėjos, bendrame pozityvistinio mokslinio metodo suklestėjimo kontekste bei klasikinių teorijų idėjų realizavimo nepasitenkinimo kontekste.
Nors klasikinių teorijų idėjų įtakoje ir buvo reformuotos bausmių sistemos, bet tai nepadarė didesnės įtakos nusikalstamumui.
Netgi priešingai – buvo pastebėtas nusikalstamumo didėjimas ypač miestuose, ko šios teorijos nepajėgė paaiškinti.

Atsirandanti pozityvioji kriminologija:
Pagrindiniu savo uždaviniu iškėlė paaiškinti nusikalstamumo kilmę, atskleisti nusikalstamumo priežastis.
Iš principo visiškai atsisakė ar bent jau labai apribojo pagrindinio klasikinės kriminologijos postulato “apie laisvą žmogaus valią” veikimą, jo pritaikymo sferą.
Susikoncentravo ties nusikalstamumo objektyvaus priežastingumo problema, ties nusikaltimų užkardymu per poveikį socialinėms sąlygoms ir nusikaltėliui.
Teorijas, hipotezes, išvadas grindė moksliškai sukaupta objektyvia informacija apie nusikalstamumą, visuomenę, žmogų.

Pagal tai kur buvo ieškoma pagrindinių nusikalstamumo priežasčių išsiskyrė dvi didelės pozityviosios kriminologijos šakos:
Antropologinių (biologinių) teorijų šaka – ieškojusi priežasčių pačioje žmogaus prigimtyje;
Sociologinių teorijų šaka – ieškojusi priežasčių visuomenėje.

Tema Nr. 3
Kriminologinės teorijos

Antropologinės teorijos:
Grynai biologinės (prigimties) teorijos:
1. Protinio atsilikimo teorijos;
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos;
3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai);
Psichologinės – psichiatrinės teorijos:
1. Psichoanalitinės teorijos;
2. Neutralizacijos teorijos;
3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos);
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.

Klinikinė kriminologija.
Sociologinės teorijos:
1. Socialinės dezorganizacijos teorija;
2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija;
3. Anomijos teorija;
4. Kultūrų teorijos;
5. Įtampos teorijos;
6. Subkultūrų teorijos.
7. Stigmatizacijos teorijos.

Kitokios kriminologinės teorijos:
Neoradikalioji kriminologija;
Feministinės teorijos;
Viktimologinės teorijos;

1 klaus.: Antropologinės teorijos (1)
Visas antropologines teorijas galima suskirstyti į dvi dideles grupes:
grynai biologines (prigimties) teorijas;
psichologines – psichiatrines teorijas.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
Nusikaltėlis – žmogus, turintis biologinių anomalijų.
Toks asmuo turi ypatingų savybių, jis yra pavojingoje būsenoje, jį galima atpažinti pagal specifinius požymius ir tai galima atlikti dar iki nusikaltimo padarymo.
Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra pavojingoje būsenoje.
Grynai biologinės (prigimties) teorijos
1. Protinio atsilikimo teorijos
19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje daugelyje gyvenimo sferų pradėti taikyti įvairūs žmogaus testavimai.
JAV psichologas H.H.Goddard’as tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas – apie 70 % nuteistųjų yra protiškai atsilikę.
Jis atliko ir šeimų linijų tyrimus. Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės pažeidėjai).
Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio.
Padarytos išvados:
Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo.
Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
1. Protinio atsilikimo teorijos
20 a. 2-3 dešimtmečiuose prot. atsilikimo teorijos pelnė masinį pripažinimą, jų pagrindu buvo pradėtos taikyti sterilizacijos ir kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika – rūšies pagerinimas, atimant teisę iš nepilnaverčių visuomenės narių turėti palikuonių.
Šios teorijos greit prarado savo šalininkus, kai apie 1930 – 1935 metus, buvo paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys – nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis faktiškai niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio.
Šeimų linijų nusikalstamas elgesys pradėtas aiškinti socialinio paveldimumo mechanizmu, kad neturtingų šeimų vaikai neturi galimybių vystyti savo gabumus.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
1. Protinio atsilikimo teorijos.
Galutinį tašką eugeniniams nusikalstamumo reguliavimo metodams ko gero padėjo tai, kad per II Pasaulinį karą vokiečiai taikė eugenikos metodus, vykdė genocidą.

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos
Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo išvaizda – kūno sandara.
1924 m. M.G.Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus – apie 1/3 įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos
E. Hooton’as išmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenusikaltėlių.
1939 m. jis paskelbė išvadas – nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio.
W. Sheldon’as: endomorfiniai, mezomorfiniai, ektomorfiniai.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos
Sutuoktiniai Sh. ir E.Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė – apie 60% nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30%.
Jie pasiūlė sąvoką “nusikalstamas potencialas”, kurį tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara.
Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo socio-kultūrinės aplinkos.
Jų nuomone, veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį nusikalsti.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos.
1959 m. Glueck’ai pasiūlė nusikalstamo elgesio prognozavimo sistemą (lentelę) sudarytą iš dviejų dalių:
1) vaiko socialinių sąlygų šeimoje nustatymo skalė,
2) vaiko psichologinių – psichiatrinių charakteristikų nustatymo skalė.
Jų teigimu šios metodikos pagalba padarytų prognozių patikimumas apie 90%.
Metodika orientuota į vaikų tyrimą, priimant juos į mokyklą.
7 – ame dešimtmetyje ja remiantis vaikai iš anksto, dar iki teisės pažeidimų padarymo, buvo talpinami į specialios paskirties mokymo įstaigas.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
3. Genetinės teorijos
20 a. 2-5 dešimtmečiuose genetiniai tyrimai pradėti taikyti nusikalstamo elgesio priežasčių tyrinėjimui – nusikaltimų geno paieška.
1) Dvynių metodas
Tyrinėjami dvyniai – lyginami monozigotinių ir parazigotinių dvynių elgesio panašumai ir skirtumai.
Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abu monozigotiniai dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100%) padaro nusikaltimus nei abu parazigotiniai dvyniai (iki 36%).
Toks dėsningumas buvo laikomas nusikalstamo elgesio genetinio paveldimumo įrodymu.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
3. Genetinės teorijos
1) Dvynių metodas.
Visi šio pobūdžio tyrimai turi esminių trūkumų:
1) Neatsižvelgiama į tai, kad abu dvyniai faktiškai gyveno tokioje pačioje aplinkoje (gali būti ne genetinis, bet socialinis paveldimumas);
2) Menkas šių tyrimų statistinis patikimumas dėl mažos šių tyrimų imties (būdavo ištiriama tik iki kelių dešimčių dvynių porų).
Šiuose tyrimuose nebuvo tokių atvejų, kad monozigotiniai dvyniai ankstyvoje vaikystėje ar kūdikystėje būtų buvę išskirti ir augę visiškai skirtingomis sąlygomis (kad būtų kuo mažiau sukaupę socialinės patirties).
Vėliau buvo surasta 130 monozigotinių dvynių, kurie nuo anktyvos vaikystės buvo išskirti ir augo skirtingose šeimose.
Dvyniai gyveno panašų gyvenimą, tačiau nebuvo užregistruota nė vieno nusikaltimo, kurį padarė tokie dvyniai.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
3. Genetinės teorijos
2) Giminaičių tyrimai.
Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai.
Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažniau nusikaltėliai, negu smulkių nusikaltėlių giminaičiai.
Šiuose tyrimuose taip pat egzistuoja trūkumas – nėra atribota biologinio paveldimumo dalis nuo socialinio paveldimumo.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
3. Genetinės teorijos.
3) Chromosomų anomalijų tyrimai.
20 a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis, taip vadinamų XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Normalios chromosomų poros, nuo kurių priklauso lytis: XX – moterų, XY – vyrų.
Ši genetinė anomalija pradėta naudoti kriminalistikoje nusikaltėlių identifikavimui – jos pagalba buvo atskleisti keli neeiliniai nusikaltimai (serijinės žmogžudystės).
Pirmuoju kriminologiniu tyrimu buvo pateikti sensacingi duomenys – tarp nusikaltėlių yra kelis kartus daugiau asmenų su tokia genetine anomalija nei tarp ne nusikaltėlių.
Vėlesniais tyrimais ši išvada buvo paneigta.
Taip pat nepasitvirtino teiginys, kad būtent ši anomalija (papildoma Y chromosoma) nulemia ypač agresyvų žmogaus elgesį, nes tik apie 9 % iš nusikaltėlių, turinčių šią anomaliją, yra nuteisti už smurtinius nusikaltimus.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos
PASTABOS:
Ko gero stipriausią smūgį visoms biologinėms teorijoms sudavė tai, kad kai kurių tyrimų duomenimis net 90 – 100 % apklaustų asmenų ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus (baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke apklausta 2 000 gyventojų. 91% atsakė “taip”.
Kitas faktas prieš genetines nusikalstamumo teorijas – su amžiumi žmogaus kriminalinis aktyvumas labai sumažėja, nors jo genetika nesikeičia.
Dabar atsirado teorinė galimybė galutinai išspręsti genetinės nusikalstamumo kilmės klausimą. Nusikaltėlio klonavimas ir jo klonų augimas visiškai kitokiomis sąlygomis nei augo “genetinis šaltinis” bei atskirų klonų auginimas visiškai skirtingomis sąlygomis leistų gana vienareikšmiškai spręsti nusikalstamo elgesio paveldimumo klausimą.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos.
PASTABOS.
Jau paskelbta, kad iššifruotas žmogaus genetinis kodas.
Tai atveria perspektyvas žmogaus elgesio, jo asmenybės tyrimams.
Tai leis žymiai tiksliau įvertinti, kiek žmogaus elgesys, asmeninės savybės yra nulemtos biologinių, genetinių faktorių.
Tai galėtų tapti grynai biologinių teorijų atgimimu arba dar labiau jas nustumtų tik į istorinę kriminologinių idėjų sritį.

Psichologinės-psichiatrinės teorijos
1. Psichoanalitinės teorijos:
Jų pagrindą sudaro idėja, kad žmogus dažnai nesuvokia savo elgesio tikrųjų priežasčių, žmogaus elgesį lemia ne sąmonė, o pasąmonės impulsai.
Pateikiami savo elgesio aiškinimai dažnai tėra tik patogus šablonas, nelabai susijęs su tikrove, ne visada teisingas pasąmonės procesų įvardijimas.
Psichoanalizė – tai gydymas, nustatant žmogaus psichines traumas, slypinčias pasąmonėje, tai pagalba pacientui suvokti šias traumas ir tokiu būdu išvengti liguistų pergyvenimų.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
1. Psichoanalitinės teorijos
Šios teorijos siejamos su S.Freud’o asmenybės idėjomis:
Asmenybę sudaro trys dalys – Id, Ego ir SuperEgo (Tai, Aš ir SuperAš):
Id – visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai: savisaugos ir naikinimo (mirties). Id funkcionuoja, remdamasis malonumo principu, jis negali būti vertinamas racionalumo ar moralės požiūriu;
Ego – tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. Jo veikimo pagrindas racionalumas;
SuperEgo – tai tradicijos, sąžinė, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais: “Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Jis veikia kaip vidinis cenzorius, vertintojas.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
1. Psichoanalitinės teorijos
S.Freud’o asmenybės idėjos
Tarp Id ir SuperEgo egzistuoja įtampa, konfliktas.
Asmuo elgiasi nusikalstamai, kai nugali Id.
Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį.
Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija.
Žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Jei jis bus užslopintas jėga iš išorės, tai pasireikš autoagresija – savęs žalojimai, savižudybės.
Todėl socialiai pageidaujamiausia forma būtų sukurti alternatyvas (socialiai pageidaujamas, neutralias ar bent mažiau žalingas), į kurias žmogus galėtų nukreipti savo agresiją, išsilieti.

1. Psichoanalitinės teorijos.
S.Freud’o asmenybės idėjos.
Freud’o idėjos padėjo geriau suprasti nusikalstamo elgesio motyvaciją (pasąmonė – motyvų šaltinis).
PVZ, perkėlimo mechanizmas padeda suprasti daugelio nemotyvuotų nusikaltimų kilmę, kai keršijama ne tam, kas padarė žalą (nestatutiniai santykiai ir kt.).
Freud’o psichoanalizės metodai taikomi penitencinėse įstaigose – stengiamasi padėti nusikaltėliui suprasti, kuo pasireiškia jo vidinis pažeidžiamumas, kad jis galėtų harmonizuoti savo asmenybę, išmokti iškęsti kraštutinai nemalonius pojūčius, iššaukiamus būsenomis, jo požiūriu, be išeities.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
2. Neutralizacijos teorijos
Iš dalies remdamiesi Freud’o psichoanalitinėmis išstūmimo idėjomis ir psichologinių gynybos mechanizmų funkcionavimu 1960 m. G.Sykes ir D.Matza (JAV) sukūrė neutralizacijos (dreifų) teoriją.
Pagal ją didžioji dalis teisės pažeidėjų laikosi tokių pačių moralinių vertybių, pripažįsta esamus teisinius apribojimus kaip ir asmenys, nedarantys teisės pažeidimų.
Teisės pažeidėjai yra įvaldę, susikūrę neutralizacijos mechanizmus, savęs pateisino techniką.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
2. Neutralizacijos teorijos
Žmogus yra tarp absoliučios laisvės ir absoliučių apribojimų, bet šioje erdvėje jis ne visą laiką yra vienoje vietoje.
Teisiniai, moraliniai šią erdvę apibrėžiantys rėmai ne visada yra aiškiai, griežtai suformuluoti, ribos yra šiek tiek “išplaukusios”.
Daugeliu atvejų nusikaltėlis išplečia pateisinamų aplinkybių ratą ne tik įstatymo numatytomis lengvinančiomis aplinkybėmis.
Tokiu būdu jis pateisina savo poelgį “ad hoc” (tam konkrečiam atvejui).
Neutralizavimo mechanizme galima išskirti du aspektus:
1) Asmuo taip nuramina savo sąžinę.
2) Asmuo taip pasiteisina aplinkiniams.
Antrasis būdas gali būti tik gerai įvaldyta technika, kuria švelninama aplinkinių reakcija savo atžvilgiu.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
2. Neutralizacijos teorijos
D.Matza ir G.Sykes išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus:
1) Atsakomybės neigimas. Nusikaltėlis save vertina, kaip kažkieno paveiktą, kaip aplinkybių auką, tuo jis atskiria save nuo savo veiksmų, nusikrato atsakomybės;
2) Žalos neigimas. Dažnai asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai dėl šio elgesio kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės.
Tokie nusikaltimai, kur reali tiesioginė žala yra nedidelė ar jos visai nėra, ir kur nėra aiškios tiesioginės nusikaltimo aukos, vertinami kaip nežalingas elgesys.
Padarytą žalą stengiamasi pateikti kaip mažareikšmę ar santykinai nedidelę, arba ji pateisinama tuo, kad kilo tarp savų, ir joks pašalinis nenukentėjo.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
2. Neutralizacijos teorijos 5 neutralizacijos mechanizmai.
3) Aukos neigimas. Asmuo dalį kaltės priskiria nusikaltimo aukai. Jo požiūriu, tai yra teisingas atlyginimas, pagrįstas kerštas, auka to nusipelnė.
4) Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo savo atsakomybės dydį stengiasi santykinai sumenkinti nurodydamas, kad jį smerkiantys asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus, kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už šių asmenų daromą žalą, atsakomybę. Apeliuojama į teisingumą, kad asmuo neturi atsakyti tada, kai didesni nusikaltėliai išvengia atsakomybės.
5) Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių įsipareigojimų. Arba, kad reikalavimai kitaip pasielgti toje situacijoje, jo atžvilgiu būtų buvę neteisingi, jis būtų patyręs žymiai didesnę žalą, nei padarė savo veiksmais.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
2. Neutralizacijos teorijos
Kitas JAV mokslininkas J.C.Coleman pateikė kitokį neutralizacijos mechanizmų sąrašą:
1) Realybės neigimas – asmuo nesistengia objektyviai suvokti esamos realybės, nes tai galėtų sutrukdyti jo tikslų įgyvendinimui (dėl baimės, užuojautos ir kt.);
2) Represija – negalvojimas, išstūmimas nemalonių, nenaudingų minčių iš sąmonės;
3) Slopinimas – tolimesnis jau kilusių nemalonių ar nenaudingų minčių ignoravimas, jų pakeitimas kitomis;
4) Racionalizacija – elgesio teisinimas kažkokiais svarbiais tikslais, sąlygomis;
5) Projekcija – savo negatyvių savybių, charakteristikų priskyrimas kitiems, savo elgesio pripažinimas tokiu pačiu kaip ir kitų;
6) Kompensacija – savo silpnybių, trūkumų pridengimas įsitvirtinimu kitoje srityje;
7) Perkėlimas – keršto perkėlimas nuo objekto, kuris jį sukėlė, į kitą dažniausiai ne tokį pavojingą objektą;
8) Išsikrovimas – vidinės įtampos, nerimo sumažinimas išorine labai aktyvia veikla.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
2. Neutralizacijos teorijos.
APIBENDRINIMAS.
Visus neutralizacijos mechanizmus galima suskirstyti į tris grupes:
1) Negatyvaus elgesio ir jo priežasčių interpretacija;
2) Ryšių tarp negatyvaus elgesio ir jo sukeliamų pasekmių interpretacija;
3) Negatyvaus elgesio pasekmių, aukos, trečiųjų asmenų apibūdinimai.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
3. Išmokimo teorijos
Konkretus elgesys siejamas su pasirinkimu asmeniui žinomų elgesio variantų, kurie susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir išmokstami iš aplinkos.
1) Diferencijuotų asociacijų teorija.
Ją 1939 -1947 m. paskelbė E.H.Sutherland – nusikalstamas elgesys yra išmoktas per asmens sąveiką su kitais asmenimis. Visuomenėje egzistuoja elgesio formų perimamumas (pamėgdžiojimas).
Konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis asmuo dažniausiai bendrauja.
Pav., didelio nusikalstamumo skurdžiuose miestų rajonuose vaikai perima savo aplinkos žmonių įpročius, vertinimus, elgesio formas, išmoksta nusikalstamų veiksmų (susirasti bendrininkų, realizuoti vogtą turtą ir kt.)

Buvę nedideli elgesio nukrypimai žmoguje kaupiasi, didėja, tampa nusikaltimais – elgesio patirtis kaupiasi.
Nusikalstamo elgesio išmokimo laipsnį, jo intensyvumą labai įtakoja egzistuojantis foninis (kitų žmonių aplinkos) tokio elgesio vertinimas.
Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa nusikaltėliu.
Išmokimui didžiausią įtaką turi neformalus bendravimas, autoritetas (psichologija).

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
3. Išmokimo teorijos
1) Diferencijuotų asociacijų teorija.
Vienas iš trūkumų – ši teorija nepaaiškina pirminio nusikalstamumo kilmės (iš ko išmoko pirmasis nusikaltėlis?).
Buvo pradėtos kurti specialios paauglių laisvalaikio organizavimo programos.
Padidėjo asmenų diferencijavimas bausmių atlikimo vietose.
Ši teorija pradėjo aiškinti nusikalstamumą per žmonių pažiūrų, orientacijų, vertinimų, mokėjimų ir įpročių analizę.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
3. Išmokimo teorijos.
2) Modernesnės išmokimo teorijos.
Diferencijuotų asociacijų teorijos idėjos buvo papildytos psichologiniais išmokimo mechanizmais:
1) asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą;
2) asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai bendraudamas realiose situacijose, bet ir iš kino, televizijos.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija
E.Fromm 1973 m. išleido veikalą “Žmogiškosios destrukcijos anatomija”.
Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė.
Žmogaus elgesį nulemia ne tik instinktai ir ne tik socialinė aplinka – elgesį įtakoja abu šie veiksniai.
Agresija pagal savo paskirtį ir kilmę yra skirstoma į dvi rūšis:
1) Gynybinė agresija – labiausiai nulemta instinktų, jos pagrindinis tikslas yra apsisaugoti, bet ne sunaikinti šios grėsmės šaltinį.
2) Piktybinė agresija – būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti. Jos ištakos yra žmogaus gyvenimo būde ir visuomenės kultūros trūkumuose.

Psichologinės – psichiatrinės teorijos.
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.
Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai, kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje aplinkoje, jis visą civilizacijos egzistavimo laiką gyvena nelaisvėje, netgi savotiško “įkalinimo” sąlygomis – destruktyvioje (žmogų griaunančioje) visuomenėje.
Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu (laikinai).
Žmogaus normaliai savijautai reikia pakankamo kiekio ir lygio emocinių dirgiklių, o tai lengviausiai pasiekiama agresyviomis elgesio formomis.
Agresijos lygio sumažinimui visuomenėje siūlomi du keliai:
1) sąlygų, mažinančių gynybinę agresiją, sudarymas (tiek faktinės realios, tiek įsivaizduojamos grėsmės mažinimas);
2) visuomenės reformavimas į nedestruktyvią (pagalba kitiems, savirealizacija).

1 klaus.: Antropologinės teorijos
PASTABOS.
1) Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio.
Normos – tai elgesio variantų įvertinimas, kurį atlieka visuomenė.
Šie vertinimai nėra pastovūs, pasikeitimai yra susiję ne su žmogaus, kaip biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu.
2) Psichiniai nukrypimai gali įtakoti asmens antisocialinį vystymąsi bei nulemti jo elgesį.
Tačiau psichinės anomalijos viso asmenybės turinio neužpildo.
Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendri suvokimo mechanizmai (kurių reikalauja baudžiamoji teisė) ir galimybė valdyti savo elgesį.
Todėl lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės.
Tas pats pasakytina ir apie genetinį faktorių – tiesiogiai jo sieti su nusikaltimo padarymu negalima, nes žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai.

2 klaus.: Klinikinė kriminologija
Ji remiasi 19 a. pabaigoje E.Ferri ir R.Garoffalo sukurta pavojingos būsenos koncepcija, pagal kurią nusikaltėlį reikia ne bausti, bet išvesti iš pavojingos būsenos, mažinti jo polinkį daryti nusikaltimus ir, kol tai nepadaryta, tokį asmenį reikia izoliuoti.
Pagal šią teoriją poveikis turi būti sukoncentruotas į individualiąją prevenciją, o ne į bendrąsias socialines priežastis.
Klinikinės kriminologijos atstovai praktiškai neigė bausmę, kaip prevencinę sulaikomąją priemonę.
Pagal juos, pagrindinis klinikinio poveikio tikslas – nusikaltėlio resocializacija, kuri efektyviau apsaugo visuomenę nuo nusikaltimų, negu bausmės.
Jie bandė kriminologiją paversti antikriminogenine medicina, o kalėjimus – klinikomis.

Prancūzų kriminologas J. Pinatel XX a. 7-ame dešimtmetyje pasiūlė tokią klinikinio poveikio nusikaltėliui seką:
1) Diagnozavimas, kurio metu reikia išsiaiškinti (psichol. testai, apklausos, praeities analizė):
– ar lengvai nusikaltimas yra suderinamas su asmens etiniais principais (ar sąžinė leis jam padaryti nusikaltimą);
– ar bausmės grėsmė veikia jį kaip sulaikantis faktorius;
2) Prognozavimas, kurio metu įvertinama tikimybė, ar asmuo padarys nusikaltimą. Tai be galimos kriminogeninės situacijos nulemia:
– asmens nusikalstami gabumai;
– asmens sugebėjimai socialiai adaptuotis;
3) Poveikis – asmens perauklėjimas, korekcija. Tikslas – agresijos, egocentrizmo sumažinimas, nuostatų ir įpročių pakeitimas. Naudojama psichoanalizė, elektrošokas, medikamentinės ar chirurginės priemonės.
Poveikis didžiąja dalimi remiasi bihevioristinėmis psichologijos teorijomis, pagal schemą: “stimulas – reakcija”. Poveikis – radikalus, griežtas, nehumaniškas.

Medikamentinis poveikis yra siejamas su:
fiziologinių ir psichinių nukrypimų gydymu,
su asmens agresyvumo lygio slopinimu.
Naudojama atstumianti terapija piktybiniams tvarkos pažeidėjams l.a. įstaigose.
Mažas antikriminogeninis efektyvumas, pašalinis neigiamas poveikis.
Chirurginis poveikis yra siejamas:
su smegenų operacijomis, siekiant paveikti psichinius procesus (dažniausiai agresijos reakcijų kilimą). Mažas efektyvumas, asmenybės sunaikinimas (pasyvus, negyvybingas);
kastracija ir sterilizacija;
su plastine chirurgija, kai yra keičiama asmens išvaizda – siekiant padėti atsikratyti psichologinių kompleksų, nutraukti senus socialinius ryšius (kai kurių tyrimų duomenimis tai sumažina recidyvą net iki 2 kartų).
Šios teorijos paplitimas siejamas su neterminuotais nuosprendžiais, kai asmuo laikomas įkalintas tol, kol ekspertų (medikų-psichiatrų-psichologų) komisija nuspręs, kad jis prarado pavojingą būseną. Ši praktika buvo paplitusi 8-9 dešimt.

3 klaus.: Sociologinės teorijos (1)
1. Socialinės dezorganizacijos teorija
Atsirado JAV Čikagoje 20 a. pradžioje. Aplinkybės:
Po I-ojo Pasaulinio karo, vykstant intensyviai migracijai iš Europos, miestų pramonės kilimui ir urbanizacijai, kai miestuose staiga padaugėjo gyventojų, kilusių ne iš miesto, atsirado didelė kultūrinė, etninė įvairovė, miestai išsiplėtė pigiais, greitai pastatytais priemiesčiais – “lūšnynais”.
Miestuose pastebėtas spartus nusikalstamumo didėjimas.
Tuo metu Čikagoje besiformuojanti viena didžiausių sociologijos mokyklų Amerikoje ėmėsi nagrinėti ir šias problemas.
Tuo pačiu metu formavosi ir ekologinė kriminologija.

1. Socialinės dezorganizacijos teorija
Nusikalstamumo didėjimas, naujų asmenų kriminalizavimasis aiškinamas tuo, kad naujai susiformavusi miesto visuomenė nėra tokia organizuota, kaip tradicinės (kaimo, mažų miestelių, įprastinio etnoso) visuomenės.
Visuomeninė tvarka, sąlyginai žemas nusikalstamumo lygis yra tik tose visuomenėse, kur egzistuoja glaudūs ją sudarančių individų ir institucijų tarpusavio ryšiai.
Šie ryšiai labiausiai pasireiškia per sutarimą dėl tikslų, tinkamų ir netinkamų elgesio būdų.
Tokių ryšių, organizuotumo nebuvimas automatiškai reiškia didelę socialinę netvarką, kuri dažnai pasireiškia ir nusikalstamumu.

Socialinės dezorganizacijos teorija
Naujoji miesto visuomenė savo kilme, atsineštais tikslais ir elgesio standartais buvo labai įvairi, todėl joje nevyko įvairių tikslų ir elgesio būdų integracija.
Trūko skatinančių sąlygų, individų bendrumo, vyko atskirų miesto dalių tarpusavio izoliacija, susipriešinimas – kūrėsi etniniai kvartalai ar gatvių rajonai, nesutariantys su kaimyniniais tokiais pat dariniais.

Socialinės dezorganizacijos teorija
Mokslininkai tyrė didžiausio deviantinio elgesio (nusikalstamumo, savižudybių, prostitucijos ir kt.) lygio miesto dalis.
Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai. Pastebėti šie dėsningumai:
– Vyresnės kartos imigrantai, dažniausiai valstiečiai, net ir miesto lūšnynuose išlaikė savo gyvenimo būdą (individualiai ar kartu su kaimynais turėdavo nedidelį darželį prie namo arba priemiestyje, talkino vieni kitiems, bendrai praleisdavo laisvalaikį, turėjo panašius pomėgius, bendrus prisiminimus ir pan.);
– Jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo sąlygomis (kaimiškoje aplinkoje praėjo tik jų vaikystė), turėjo nedaug kaimiškų tradicijų, o ir šios buvo silpnos. Jie taip pat nebeįsisavino ir naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų sąskaita iš esmės ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis.

Socialinės dezorganizacijos teorija
Dėl šių pokyčių:
tarp atskirų visuomenės narių, socialinių grupių buvo prarandami tarpusavio ryšiai,
esamos institucijos nebegalėjo sėkmingai patenkinti visuomenės poreikių,
kaip kompensacija kūrėsi kriminalinės naujos struktūros arba kitur nepritapę migrantai įsiliedavo į esamas kriminalines struktūras.
Sutriko:
visuomeniniai tarpusavio įsipareigojimai,
šeimos kontrolė,
visuomeninis valdymas ir kontrolė,
veiklos efektyvumas.

Socialinės dezorganizacijos teorija
Trūkumai:
Dalinai tie patys mokslininkai vienu metu vykdė ne tik dezorganizacijos tyrimus bet ir erdvinio nusikalstamumo pasiskirstymo Čikagoje tyrimus, todėl ne visada šių tyrimų rezultatai ir išvados buvo atskiriami – nebuvo aiškiai atskirta, kiek ir kokią įtaką nusikalstamumui daro dezorganizacija, o kiek nusikalstamumą lemia miesto struktūra.
Visuomenės kitimas dažnai buvo tapatintas su jos dezorganizacija, trūko istorinio požiūrio, esminių “organizuotumo – neorganizuotumo” savybių išskyrimo, būdingas prisirišimas prie konkrečių organizacinių struktūrų.
Nebuvo aiškiai apibrėžtos sąvokos, pav., “visuomenės neorganizuotumas”, – skirtingi autoriai tai pačiai sąvokai teikė skirtingas reikšmes (pvz., organizuotas nusikalstamumas gali būti labiau organizuotas, nei likusi visuomenė – tik jo santykis su visa visuomene yra negatyvus, dezorganizuojančio pobūdžio).

Socialinės dezorganizacijos teorija.
Nepaisant minėtų trūkumų, pamatinė teorijos idėja, kad visuomenei praradus savo homogeniškumą, sutelktumą padidėja jos narių elgesio įvairovė, ko sąskaita ir nusikalstamumas, nėra praradusi aktualumo ir šiandien.

Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija
Atsirado Čikagoje.
Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į nusikalstamumo ir nusikaltėlių erdvinį pasiskirstymą mieste.
Nusikalstamumas buvo vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, susijusių su darbu, mokymusi, gyvenimo kokybe ir kt.
Mieste buvo išskirtos skirtingo nusikalstamumo lygio zonos – centras, pramoniniai ir priemiestiniai (gyvenamieji) rajonai.
Didžiausias nusikalstamumas buvo nustatytas skurdžiausiuose kvartaluose.

Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija
Tyrimais nustatyta, kad konkrečioje gyvenamoje vietovėje neegzistuoja tolygus nusikalstamumo pasiskirstymas, jis koncentruojasi sąlyginai nedidelėse erdvėse, tam tikro tipo rajonuose (aukšti daugiabučiai namai – neaiškios ribos “savos” ir “svetimos” erdvės, yra daug priėjimų, nuošalumas, uždarumas, daug galimo slėpimosi, tykojimo vietų, blogas apžvelgiamumas). Žr.pastabos.
Šios krypties tyrinėtojai nagrinėjo aplinkos, gyvenimo vietos ir sąlygų poveikį nusikalstamumui.
Apie 8-9 dešimtmečius atsinaujinę šios krypties tyrinėjimai, kartu su viktimologinėmis teorijomis išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos kryptį, kuri stengiasi įtakoti miestų rajonų išplanavimą juos statant ar rekonstruojant, vykdo saugaus būsto rekonstrukcijos programas.

3. Anomijos teorija
Autorius E.Diurkheim (1858-1917).
Jis vartojo terminą “anomija” apibūdindamas socialinių normų trūkumą.
Dėl šio trūkumo sutrinka visuomenės gyvenimo reguliavimas ir kontrolė.
Žmonės pasimeta, nes nebežino, ko galima tikėtis vieniems iš kitų.
Miesto gyvenimo būdas skatina susvetimėjimą ir anomiją.
Anomija atsiranda keičiantis visuomenės struktūrai – visuomenei vystantis iš paprastos nespecializuotos formos į sudėtingą specializuotą formą.
Paprastoje visuomenėje:
Žmonių vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas yra daugmaž vienodi.
Jie vykdo beveik tokias pačias funkcijas.
Turi beveik tokius pačius tikslus.
Egzistuojančios visuomeninės struktūros yra visiems vienodai artimos, suprantamos, jų yra nedaug.

Anomijos teorija.
Visuomenei specializuojantis:
Įvairėja žmonių atliekami vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas.
Jie ima vykdyti skirtingas funkcijas, įgyja skirtingus tikslus.
Atsiranda labai daug naujų visuomenės struktūrų, kurios suprantamos, artimos yra tik nedidelei visuomenės daliai.
Žmonės jau nebesusiję vienas su kitu betarpiškai (susvetimėjimas), jų tarpusavio įsipareigojimai (nenusižengti bendroms normoms, nedaryti žalos artimui) tampa nuasmeninti, todėl dažniau pažeidžiami.
Buvusių normų taip pat ima nebepakakti naujam gyvenimo būdui, atsiradusiai įvairovei, jos kartais ima nebetikti naujoms sąlygoms, dėl to žmogus nebežino, kaip jam elgtis, todėl padaugėja konfliktų, tuo pačiu ir nusikaltimų.

Įtampos teorijos
JAV sociologas R.Merton toliau vystė anomijos teoriją, dažnai ji taip pat vadinama Merton’o įtampos teorija.
Skirtingai nuo E. Diurkheim’o, čia reali problema kyla ne dėl visuomenės pasikeitimo, bet dėl ribotų resursų.
Visuomenės socialinė struktūra nustato siektinus tikslus ir jų siekimo priemones (taisykles), bet ne visiems šios visuomenės nariams egzistuoja vienodos galimybės juos patenkinti tiek dėl asmeninių savybių, tiek dėl socialinių sąlygų.
Toks neatitikimas tarp tikslų ir galimybių juos pasiekti visuomenės nustatytomis priemonėmis sukelia nenormalų elgesį, kuris tampa tos visuomenės savybe.

Įtampos teorijos
Merton’o anomijos (įtampos) teorija buvo sukurta orientuojantis į JAV vidurinę klasę, jos keliamus tikslus – ekonominį pasisekimą ir propaguojamas priemones jam pasiekti – išsilavinimas, aktyvus darbas.
Tarp asmenų, kurie negali ar nesugeba pasinaudoti šiomis priemonėmis Merton’as išskyrė 5 galimas adaptacijos formas – “nenormalias” reakcijas:
1) Konformistas – labiausiai paplitusi forma, kai asmuo ir toliau siekia keliamų tikslų siūlomomis priemonėmis, nors jų ir nepasiekia (prisitaik.).
Esant stabiliai situacijai, mažam nusikalstamumui ši forma nekelia didesnės grėsmės.
Situacijai keičiantis ir pasiekus kritinį tašką, didelė konformistų armija gali greitai perimti kriminalinio elgesio formas, jei tik aplinka ims pritarti tokioms formoms.

Įtampos teorijos
2) Novatorius – veikia dėl tų pačių tikslų, bet sukuria “naujas” jų pasiekimo priemones tiek pozityvias, tiek negatyvias ir tokiu būdu kartais pasiekia šių tikslų.
Kriminogeniniu aspektu svarbios yra tik “naujos” negatyvios elgesio formos, nes “naujos” pozityvios formos bent jau jokios tiesioginės grėsmės nekelia, nors nusikalstamumą gali ir paskatinti.
“Naujos” – čia nebūtinai reiškia iki tol visai nežinomas elgesio formas – tai tereiškia neatitikimą visuomenės siūlomoms elgesio formoms.
3) Ritualistas – atsisako tikslų, bet išlaiko įprastą gyvenimo būdą (gali demonstruoti tikslų atsisakymą, bet turėti jų išsipildymo viltį).
Kriminogeniniu požiūriu šis reakcijos tipas nėra labai pavojingas, bet savo atsainia veikla dažnai sudaro labai palankias sąlygas kitų asmenų nusikalstamumui.

Įtampos teorijos
4) Retreatistas – atmeta tiek tikslus, tiek ir propaguojamą elgesio būdą jiems pasiekti.
Kriminogeniniu požiūriu, tai pasyvios elgesio formos, dažniausiai linkstama į alkoholizmą, narkomaniją, valkatavimą, savižudybes.
Platus retreatistinių reakcijų išplitimas menkina visuomenės galimybes pasipriešinti nusikalstamumui.
Dalis retreatistinių reakcijų įgauna religinį pobūdį, kai žmogus nuo šio pasaulio rūpesčių pasitraukia į dvasinę veiklą – nors pačios savaime tokios pasyvios formos nekelia kriminalinės grėsmės, bet jos tampa palankia dirva įvairiems kriminaliniams išnaudojimams (sukčiavimui, turto pasisavinimui ir pan.).

Įtampos teorijos
5) Maištininkas – atmetęs tiek tikslus tiek priemones asmuo pasirenka aktyvią poziciją, susikuria savo tikslus ir priemones, dažnai radikalias.
Kriminogeniniu požiūriu, tai dažniausiai ekstremistiniai politiniai, religiniai judėjimai, kartais besigriebiantys labai sunkių nusikaltimų: terorizmo, perversmų, diversijų.
Rečiau toks aktyvumas būna pozityvus, skatina visuomenės pokyčius (taikios revoliucijos, išsivadavimo judėjimai), o kartais jis skatina visuomenės demokratiškumo mažėjimą.

Įtampos teorijos
1961 m. R.Cloward atskleidė, kad visuomenė, skiepydama vaikams vertybes, mažai rūpinasi, ar šių vertybių pasiekimas yra realus daugeliui jaunų žmonių.
Jaunimas, iš idealaus auklėtojų vaizduojamo pasaulio patekęs į realų gyvenimą, patiria nusivylimą ir frustracijas. Tipinė reakcija:
Vagių grupių susikūrimas.
Įtampos sumažinimas agresyviose gaujose (smurtas, vandalizmas).
Pasitraukimas iš visuomenės – būrimasis į narkomanų grupes, alkoh. vartoj.

Įtampos teorijos.
APIBENDRINIMAS:
Visoms įtampos teorijoms bendri teiginiai:
Egzistuoja neatitikimas tarp skirtingų visuomenės dalių poreikių, interesų ir galimybių juos patenkinti;
Dalis visuomenės negali patenkinti savo poreikių legaliais būdais, kas skatina nepasitenkinimą, konfliktiškumą ir nusikalstamą elgesį.
Įtampos teorijoje pozityvu yra tai, kad numačius keletą reakcijos tipų, galima buvo paaiškinti nemažą ir įvairią nusikalstamumo dalį, ko dažniausiai nepavykdavo padaryti universaliomis teorijomis.
Merton’o įtampos teorija dominavusi 7 dešimtmetyje, nuo 8 vidurio buvo labai kritikuota, šiuo metu jos įtaka labai sumažėjusi.

Kultūrų teorijos
Atsiradusios 20 a. 2-3-ame dešimtmečiuose nusikalstamumą aiškino kultūrų skirtumais. Tai kas leistina ar net skatintina vienoje kultūroje, kitoje gali būti laikoma nusikalstamu elgesiu.
Reali problema iškyla tada, kai skirtingų kultūrų asmenys ima maišytis, kai į homogenišką visuomenę su viena dominuojančia kultūra atsikelia sunkiai suderinamos kultūros atstovai.
Žmogus staiga negali pasikeisti, atsisakyti savo atsineštos kultūros.
Dėl to neišvengiamai kyla konfliktai tarp atvykėlių ir vietinės kultūros.
Tokie konfliktai ypač pastebimi, kai susiformuoja nemažos, homogeniškos atvykėlių bendruomenės, kuriose de facto laikomasi kitokių elgesio standartų, besiskiriančių nuo egzistuojančių visoje valstybėje.
Naujos bendruomenės etninis, religinis ar kitoks uždarumas, siekimas išlaikyti savo identitetą gali ilgam nulemti tokius elgesio neatitikimus, nusikalstamumą dėl kultūrinių skirtumų.

Kultūrų teorijos.
Kitas veiksnys, skatinantis nusikalstamumą, yra priimančios visuomenės nepakantumas kitokiai kultūrai.
Esant mažam pakantumui, net jei naujoji bendruomenė yra kriminogeniškai pasyvi, jos narių atžvilgiu gali būti pradėti vykdyti įvairūs nusikaltimai, persekiojimas dėl rasinių, religinių, etninių ar kitokių kultūrinių savybių.
T.Selinas 1938 m. “Kultūrų konfliktas ir nusikalstamumas” – kultūrų skirtumai mažina žmonių tarpusavio supratimą, gali sukelti priešiškumą kitos kultūros atstovams.

Subkultūrų teorijos
A. Cohen 1955 m. “Delinkventiniai vaikinai”.
Subkultūra galime laikyti visuomenės dalį, besiskiriančią nuo dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis, gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip skirtybės nuo visumos.
Subkultūros formuojasi specifinių veiksnių, sąlygų ir poreikių įtakoje, su kuriais didžioji visuomenės dalis iš esmės nesusiduria.
Subkultūrų teorijos atsirado kaip kultūrų teorijų ir įtampos teorijų sintezė. Ji apjungė teiginius:
asmenys negali pasinaudoti legaliomis tikslų siekimo priemonėmis,
nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse.
Kultūrinėse teorijose, besiskiriantys kultūriniai dariniai yra stambūs (tautos, regionai ir kt.), subkultūrų teorijose dėmesys pradėtas kreipti į žymiai mažesnes – mikrosocialines grupes, į specifinius visuomenės sluoksnius.

Subkultūrų teorijos
Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo tradicinės kultūros ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Tokia subkultūros aplinka dažnai yra pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja, joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius.
Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti savo specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis.
Subkultūra formuojasi, kai individai, patekę į analogiškas situacijas, yra suvaržomi, izoliuojami ar ignoruojami bendrojo srauto individų. Todėl tokie asmenys grupuojasi, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą, palaikymą, bendravimo aplinką.

Subkultūrų teorijos
Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje, kai JAV dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių buvo laikomas nenormaliu.
Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslais, o renkasi sau patogiausią gyvenimo būdą – mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.
Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jis bandė kompensuoti pripažinimu, statusu savo vienminčių neformaliose grupėse.
Kitas veiksnys – asmens adaptacijos problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai įsisavinti naujos aplinkos kultūros.
Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis gali būti savimi, atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinti savo norus.

Subkultūrų teorijos
Subkultūros gali būti ir nenusikalstamos, bet tarp skirtingų subkultūrų šalininkų padaugėja progų kilti konfliktams, dalis kurių įgauna ir nusikaltimų formas.
Kartais subkultūrų vertybės gali nesiskirti nuo bendrosios kultūros vertybių, išskyrus selektyvų jų pobūdį, t.y. jos taikomos tik saviems. Svetimųjų atžvilgiu normos, standartai arba iš viso nėra fiksuojami, arba yra netgi priešiško pobūdžio – tai būdinga aiškiai nusikalstamoms grupėms, taip pat kai kurioms religinėms grupėms.
Atsiradusios kaip nepilnamečių nusikalstamumą aiškinančios teorijos, šiuo metu jos plačiausiai taikomos analizuojant recidyvinį ir profesionalųjį nusikalstamumą, o ypač nagrinėjant sąlygas laisvės atėmimo vietose, ten padaromus nusikaltimus, kurių pagrindine priežastimi ir laikoma ten egzistuojanti nuteistųjų subkultūra.

. Subkultūrų teorijos.
Subkultūrų teorijų rūšys:
Žemiausios klasės kultūros teorija (W.Miller). Nusikalstamumas yra šios klasės vertybių sistemos šalutinis produktas. Siekimas išvengti nemalonumų; “kieto vaikino” įvaizdis; sugebėjimas pergudrauti, apmulkinti kitus; siekimas stiprių pojūčių; pasidavimas likimui; prieštaringas nepriklausomybės įtvirtinimas.
Prievartos subkultūros teorija (F.Wolfgang). 1958 m. tyrė juodųjų ir baltųjų Amerikos gyventojų nusikalstamumą. Didelis skirtumas nužudymų atžvilgiu. Išvada: nusikalstamumo šaltinis – prievartos subkultūra, maža žmogaus gyvenimo “kaina”.
Nusikaltimų potencialo teorija (E.Banfield). Ar subkultūra paveiks asmenį daryti nusikaltimus priklauso nuo: dorovinių įsitikinimų stiprumo (priklausymas nuo aplinkinių nuomonės); sugebėjimo valdytis; gyvenimo perspektyvų.
Frustracijos dėl statuso teorija (S.Kobrin, A.Cohen). Nesugebantis prisitaikyti prie visuomenės paauglys laikomas nevykėliu, dėl nepasitenkinimo jis protestuoja.

Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos
F.Tannenbaum 1938 m. “Nusikaltimai ir visuomenė” – netinkamas visuomenės reagavimas į nusikaltimus (blogio dramatizavimas) yra vienas iš reikšmingiausių kriminogeninių faktorių.
Klausimas, paskatinęs šių teorijų atsiradimą buvo “Kodėl tokie patys veiksmai, vienu atveju, buvo pripažinti nusikaltimais, o kitu atveju ne?”
Į nusikaltėlį buvo pažiūrėta ne kaip į asmenį, padariusį vienokią ar kitokią veiką, bet kaip į asmenį, kuriam teisinė sistema, visuomenė suteikė specifinę žymę, statusą.
Šiuo požiūriu svarbiausia yra ne objektyvus elgesys, o jo įvertinimas.
Daliai asmenų priskiriamas tam tikras vaidmuo, savybės, nepriklausomai nuo to, ar šios savybės objektyviai egzistuoja, – aplinkiniai į tokį asmenį ima reguoti, kaip į asmenį, objektyviai turintį šias savybes (stereotipas).
Tokiu atveju bet koks asmens elgesys gali būti vertinamas neigiamai, nepriklausomai nuo to, ar jis daro kam nors žalą.

Stigmatizacijos teorijos
“Pažymėtasis nusikaltėlis” net gerai elgdamasis nuvilia aplinkinių lūkesčius, rodo jų neteisumą, menkina jų savęs vertinimą, kas jiems yra nemalonu. Tai didina neapykantą, išankstinį priešiškumą. Toks vertinimas grindžiamas tuo, jog laikoma, kad “pažymėtasis” tik apsimetinėja.
“Pažymėtasis”, ilgą laiką būdamas tokioje psichiškai įtemtoje, priešiškoje aplinkoje, praranda bet kokį norą elgtis socialiai (paranoja) ir pasirenka psichologiškai lengvesnį kelią – elgtis taip, kaip iš jo yra tikimasi – ima daryti nusikaltimus.
Kitas veiksnys, skatinantis “pažymėtąjį” elgtis nusikalstamai, yra jo atžvilgiu de facto taikomi apribojimai, suvaržymai (tiek formalūs – oficialūs, tiek ir neformalūs – neoficialūs), dėl ko asmuo praranda socialinius ryšius, galimybes patenkinti poreikius.
Siekdamas kompensuoti šiuos praradimus, asmuo priverstas ieškoti alternatyvios aplinkos, dažnai “atstumtųjų”, nusikalstamų sluoksnių. Dažnai pilnavertiškam įsijungimui į šią aplinką asmuo savo nusikalstamą statusą turi patvirtinti konkrečiais veiksmais – nusikaltimais.

Stigmatizacijos teorijos
Žemesnės klasės atstovas “panašus į nusikaltėlį” (A.Cicourel). Politizuojamas teisės taikymas.
Biurokratai nemėgsta problemų – kriminalinė justicija į skirtingų klasių atstovų nusižengimus reaguoja nevienodai.
JAV kriminologas H.Becker pagal stigmatizacijos teoriją išskiria tokią nusikalstamos karjeros (tapsmo nusikaltėliu) periodizaciją:
1) Pirminis socialinių normų pažeidimas (dažniausiai atsitiktinis);
2) Po to pagrindiniu tokio elgesio skatinančiuoju stimulu tampa jo teikiamas malonumas ar gaunama nauda;
3) Areštas ir nuteisimas dažniausiai įtvirtina asmens, kaip nusikaltėlio statusą (oficialiai – bausmės laikotarpiui, kol išlieka teistumas, realiai – visam gyvenimui);
4) Aktyvus pasirinktojo (primestojo) vaidmens realizavimas – dažniausiai nusikaltimų serijomis.

Stigmatizacijos teorijos
Esminiai stigmatizacijos teorijos teiginiai:
1) Neegzistuoja jokie absoliutūs požymiai, leidžiantys konkretų elgesį įvertinti kaip nusikaltimą, toks vertinimas priklauso vien tik nuo aplinkinių reakcijos;
2) Nusikaltėliai beveik niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių, o skirtumai tarp išaiškintų ir neišaiškintų nusikaltėlių yra dideli;
3) Teisėsaugos ir baudžiamosios sistemos poveikis nusikalstamumui, ko gero labiau neigiamas nei teigiamas, jos daro didesnę žalą nei duoda naudos;
4) Nereikia perdėti, sureikšminti blogio, svarbiausia ne bausmė, o priemonės kurios galėtų sulaikyti asmenį nuo nusikaltimo.

Stigmatizacijos teorijos.
Praktinė stigmatizacijos teorijos įtaka labiausiai pasireiškė:
1) Išplėstos nebaudžiamojo poveikio priemonės;
2) Paieška alternatyvių bausmių, nesukeliančių stigmatizacijos (baudos, kūno bausmės, nepilno laiko įkalinimas, lygtinės priemonės);
3) Paieška būdų, kaip sumažinti stigmatizacijos efektus, kai bausmių atsisakyti negalima (resocializacijos sistemos, kūrimasis pagalbos organizacijų nuteistiesiems);
4) Kai kurių rūšių bausmių atsisakymas (trumpalaikis įkalinimas);
5) Nepilnamečių nebevadinimas nusikaltėliais, dažniausiai keičiant į delinkventus ar teisės pažeidėjus;
6) Alternatyvios nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemos kūrimas.

Socialinės kontrolės teorijos
Natūralu, kad žmonės nori daryti nusikaltimus. Juos sulaiko nuo nusikaltimų visuomenės specialūs socialiniai mechanizmai – socialinė kontrolė. Padidėjęs nusikaltimų skaičius siejamas su tų mechanizmų gedimu ar susilpnėjimu.
Šios teorijos grindžiamos principine nuostata, kad žmogus socialaus elgesio išmoksta ir jis elgiasi prosocialiai, tik esant pakankamai jo veiklos kontrolei.
Prosocialaus elgesio stiprinimui reikia naudotis pačių įvairiausių socialinių institutų pagalba (šeimos, mokyklos, moralės, teisės, bendruomenių, darbo kolektyvų ir kt.).
Viena iš pagrindinių galimybių apriboti nusikalstamumą, yra asmenų įtraukimas į prosocialią veiklą, socialines programas, jų užimtumo didinimas:
1) Tai mažina laisvo laiko, kuris galėtų būti išnaudojamas nusikalstamai veiklai.
2) Tai leidžia sukurti papildomus asmens elgesio kontrolės mechanizmus.

Socialinės kontrolės teorijos
Šios teorijos gali būti nagrinėjamos dviem lygiais:
1) Makrosocialiniu – nagrinėjamos formalios valdymo, kontrolės sistemos (įstatymai, jų įgyvendinimo mechanizmai), moralė, papročiai, ekonominės ir socialinės visuomeninių ir privačių organizacijų direktyvos, veikla;
2) Mikrosocialiniu – yra nagrinėjamos neformalios valdymo, kontrolės sistemos, žmonių tarpusavio santykiai, ryšiai, padedantys užtikrinti prosocialų elgesį.
Pagal kai kurias iš šių teorijų, visi yra potencialūs nusikaltėliai, tik dėl sėkmingai jų atžvilgiu funkcionuojančios valdymo ir kontrolės sistemos didžioji dalis asmenų nedaro nusikaltimų.
Skirtingi autoriai lemiamą vaidmenį priskiria įvairioms kontrolės formoms: moralei, švietimui, teisei, šeimai ir t.t.

Socialinės kontrolės teorijos
Pradininkas – prancūzų sociologas E.Durkheimas:
Žmogaus fiziniai ir psichiniai (socialiniai) poreikiai reguliuojami skirtingai.
Kur nepakanka socialinės kontrolės, ten prasideda anomija (-> nusikaltimai).
Amerikiečiai C.Shaw ir H.McKay (1931, 1942 m.) atliko nusikalstamumo erdvinio pasiskirstymo mieste tyrimus. Nustatė, kad regione socialinę kontrolę silpnina žemas gyvenimo lygis, didelis gyventojų mobilumas ir jų įvairovė.
W.Thomo keturių poreikių koncepcija. Socialinė aplinka vykdo socialinę kontrolę, jei patenkinami asmens 4 svarbiausi poreikiai: naujų įspūdžių, saugumo, simpatijos ir pripažinimo.
F.Trasher – jaunimo grupuotės (gangai) atsiranda ten, kur šeima, mokykla, bendruomenė netenkina šių svarbiausių poreikių. Jaunimas stengiasi nepriklausyti nuo “padorios visuomenės”, nepaklusti jos socialinei kontrolei. Dėl to poreikiai tampa nevaldomi, daromi nusikaltimai. Jaunimo grupuotės ne tik išsilaisvina iš visuomenės socialinės kontrolės, bet ir pačios yra nauja soc. kontr. forma ir poreikių tenkinimo organizacija (antisocialinės grupės “įstatymai”).

Socialinės kontrolės teorijos.
W.Thomo tyrimai (prostitucijos) parodė:
kaip keičiasi socialinės kontrolės reikalavimai;
jie gali tapti veiksniais, skatinančiais žmones smerktinai elgtis.
Moters elgesys priklauso nuo to, kaip suprantamas moteriškumas.
Skaistumas praranda prasmę.
Esant ribotoms ekonominėms galimybėms lytis panaudojama kaip būdas kitiems savo poreikiams tenkinti (saugumo, naujų įspūdžių, simpatijos).
Jos siekia, ko reikalauja visuomenė, – pažeidžia vienus socialinės kontrolės reikalavimus siekdamos kitų.
T.Hirshi aiškino, kaip veikia socialinė kontrolė. Žmogus paklūsta socialinei kontrolei dėl (ne bausmės baimės):
Prisirišimo prie žmonių, kurie mums svarbūs (nenoras juos skaudinti, nuvilti);
Dalyvavimo (turtas, reputacija – nenorima jų prarasti);
Užimtumo (nusikaltimams nėra laiko);
Atyvaus tikėjimo visuomenės vertybėmis (jei aktyviai prisideda prie jų įtvirtinimo).

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (1)
Neoradikalioji kriminologija
Nepaisant triukšmingų neoradikaliosios kriminologijos autorių pareiškimų (kritinė kriminologija), jų teorijose iš esmės nieko kardinaliai naujo, palyginus su radikaliąja kriminologija, nebuvo. Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir turtinę nelygybę.
Pagrindiniai šių teorijų teiginiai:
1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė visuomenė iš esmės yra ydinga, nusikalstamumo priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose – jos baziniuose principuose, struktūrinėje visuomenės sąrangoje, svarbiausiose vertybėse, egzistuojančiame kultūriniame pavelde;
2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą esamoje visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes nebus pašalintos, pakeistos pagrindinės nusikalstamumo priežastys;
3) Norint įveikti nusikalstamumą, iš esmės turi būti pakeista pati visuomenė, jos egzistavimo principai, pagrindinės vertybės – siūlomas platus spektras įvairių priemonių.

R.Quinney (1975 m.): Kriminalizacija – klasinio pobūdžio.
Vokiečių mokslininkas H.Haferkamp (1974 m.): kriminalinė justicija sukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį valdytų glaudžiame kontakte su nuskalstamomis grupėmis, kad kontroliuotų tuos, kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas. Nusikalstamumas – tai produktas tokio teisės taikymo, kuris nukreiptas prieš žemesniuosius sluoksnius.
Mokslininkas A.Platt (1974 m.): visuomenė, siekdama sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, turi padaryti jų gyvenimą atitinkančiu žmogiškąjį orumą – realus teisės į normalų būstą, maitinimąsi ir savigarbą įgyvendinimas.

APIBENDRINIMAS.
Siūlymai – dažnai utopiniai.
Savo aktyvumu radikalieji kriminologai atkreipia visuomenės dėmesį į socialinę nelygybę, sąlygotą kapitalistinės visuomenės, į problemas, apie kurias nelinkstama kalbėti – politiniai nusikaltimai, korupcija, aplinkos tarša dėl verslininkų kaltės ir k.t.
Praktinis poveikis – įstatymai prieš korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, nušalintas JAV prezidentas R.Niksonas, policijos ir teisingumo atstovų didesnis lojalumas žemesniųjų sluoksnių atstovams.
Radikalioji kriminologija gali būti laikoma kriminologijos sąžine. Ji savo aktyvumu, šokiruojančiomis idėjomis paruošė dirvą teorijoms, į kurias nebūtų žiūrima rimtai dėl jų radikalumo, jei nebūtų kraštutinės radikaliosios teorijos, pakėlusios savotišką tolerancijos, priimtinumo lygį.

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (4)
Feministinės teorijos
Atsirado 20 a. viduryje, o labiau paplito paskutiniaisiais dešimtmečiais, nors oficialiajame moksle kol kas jos nėra labai pripažįstamos.
Feministinių teorijų atsiradimas kriminologijoje – tarsi priekaištas iki tol buvusiems tyrinėjimams, kurių išdavoje suformuluoti teiginiai buvo grindžiami vyrų padarytų nusikaltimų analize.
Sąvoka feministas paprastai yra vartojama apibudinant asmenis:
Teigiančius, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties,
Siekiančius panaikinti moterų nelygybę socialinių bei teisinių pokyčių pagalba.

Feministinės teorijos
K. Daly ir M. Chesni-Lind išskyrė 5 esminius feministinio mąstymo elementus, kurie atskiria feminizmą nuo kitų socialinių teorijų formų:
Skirtumai tarp lyčių – ne natūralus faktas, o sudėtinis socialinių, istorinių ir kultūrinių reiškinių produktas;
Lytis bei lyčių skirtumai nulemia gyvenimo turinį bei pagrindinius socialiai priimtinus veikimo būdus;
Vyriškumo ir moteriškumo sampratos konstrukcijos nėra simetriškos (lygiavertės), jos yra pagrįstos gyvenimo principų sistema, pasižyminčia vyrų pranašumu bei socialiniu, politiniu, ekonominiu dominavimu moterų atžvilgiu;
Susiklosčiusi mąstymo sistema atspindi standartinį, besiskiriantį vyrų ir moterų požiūrį į socialinį pasaulį;
Moterys, jų elgesys bei mąstymas turi būti intelektualaus tyrinėjimo centre, atskirtame nuo moters kaip “vyro šešėlio” ar “vyro priedo” suvokimo.

Feministinės teorijos
Pagrindinis feministinių teorijų teiginys– nusikalstamumas iš esmės yra vyrų elgesio forma, moterys nusikaltimus daro žymiai rečiau.
Pastaruoju metu stebimas santykinis moteriško nusikalstamumo didėjimas aiškinamas tuo, kad moterys, perimdamos vyrišką veiklą, vertybes, taip pat perima ir jų nusikalstamą elgesį.
Pagrindinė socialinė nusikalstamumo priežastis – patriarchalinė visuomenės sąranga, kuri sukelia įtampą tarp lyčių, skatina nesveiką konkurenciją tarp vyrų, kuri netelpa vien į legalias konkurencijos formas ir bendrai destruktyviai veikia jaunimo auklėjimą, formavimąsi, kelia visą eilę kitų problemų.
Kaip galimas nusikalstamumo sprendimo kelias siūlomas, visuomenės reformavimas į labiau feministinę, moterų kontroliuojamą visuomenę.

Feministinės teorijos
Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys:
Liberalusis feminizmas.
Moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių – lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą.
Vyrų ir moterų daromų nusikaltimų modeliai yra “pririšti” prie vyriškumo bei moteriškumo kultūrų modelių. Nusikaltimai labiau būdingi vyriškumo kultūrai. Tai padeda paaiškinti žemesnį moterų nusikalstamumo lygį.
Moterų nusikalstamumas padidėjo atsiradus daugiau galimybių moterims veikti kaip vyrams.

Feministinės teorijos
Marksistinis feminizmas.
Lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir moterų socialinę padėtį visuomenėje. Vyrų dominavimas – klasinės visuomenės įrodymas. Moterų vaidmuo pasireiškia tik šeimoje, namuose ir seksualiniame gyvenime.
Moterų nusikalstamumas – engiamų moterų padėties atspindys kapitalistinės ekonomikos sistemoje. Naudojami gamybos būdai klasinėje visuomenėje sukelia ir stiprina lyčių nelygybę ir smurtą prieš moteris.

Feministinės teorijos
Radikalusis feminizmas.
Vyrų jėga ir privilegijos – pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė ir seksualinė prievarta. Vyrų anatominė ir biologinė kūno sandara skatina žaginti moteris, o moterys dėl fizinės kūno sandaros negali “atsilyginti” tuo pačiu. Vyro anatomija sukūrė vyro-grobiko ideologiją.
Kiti autoriai nesutinka su kraštutiniu biologiniu determinizmu. Jie teigia – dėl vyrų dominavimo visuomenėje “normalus” vyras yra fiziškai agresyvus ir “normali” moteris tą agresiją patiria per seksualinę prievartą. Moterys nuo jauno amžiaus mokomos, kad jų seksualumas priklauso ne joms – vyrai gali bet kuriuo metu įsibrauti į jį. Vyro smurtas – yra patriarchalinės kultūros paprotys.

Feministinės teorijos
Socialistinis feminizmas.
Klasinė visuomenė ir lyčių skirtumai sąveikauja tarpusavyje. Patriarchato ir kapitalizmo sąveika suformuoja nusikaltimų rūšis ir sunkumą. Ši sąveika sukuria bejėgę moterų grupę, darbo bei žemesnes klases, galingą vyrų grupę, tradicinę vidurinę klasę ir kapitalistų klasę. “Galingieji” turi daugiau teisėtų galimybių, tačiau proporcingai jie turi ir daugiau galimybių veikti neteisėtai. Žemas moterų nusikalstamumas paaiškinamas bejėgiška moterų padėtimi visuomenėje – jos turi mažai teisėtų veikimo būdų, o tuo pačiu ir mažai galimybių veikti neteisėtai.

4 klaus. Kitokios kriminologinės teorijos (11)
Viktimologinės teorijos
1941 m. JAV H.Henting (vokietis) išleido savo knygą, kurioje vienas skyrių buvo paskirtas nusikaltimo aukai. Faktiškai per 10 metų viktimologinės idėjos išsivystė į atskirą kriminologijos šaką.
Tarp situacinių nusikalstamumo priežasčių teorijų atsirado ir tokios, kurios teigė, kad lemiamas vaidmuo nusikaltimo padaryme priklauso neteisingam, netinkamam nusikaltimo aukos elgesiui.
Vystymosi eigoje šios teorijos pakeitė ir požiūrį į nusikaltimo auką – pradžioje auka buvo laikomas tik žmogus, dabar auka be žmogaus gali būti pripažįstamos ir organizacijos, institucijos, žmonių grupės.
Pagrindinį dėmesį šios teorijos skiria ne tiek teoriniam nusikalstamumo kilmės paaiškinimui, kiek praktinių problemų, kylančių dėl nusikalstamumo, sprendimui.

Viktimologinės teorijos
Įtaka, kurią padarė viktimologinės teorijos kriminologijai, nusikaltimų prevencijai, nusikaltėlių baudimo sistemai:
1) Atsiradimas visuomenės judėjimų, iniciatyvų, nukreiptų prieš nusikalstamumą, į savo saugumo didinimą;
2) Kriminologinių idėjų taikymas architektūroje (maksimaliai saugios erdvės kūrimas);
3) Žalos nusikaltimų aukoms atlyginimo, jų reabilitacijos sistemų sukūrimas;
4) Baudžiant ar taikant kitokias priemones nusikaltėliui, visų pirma pradėta atsižvelgti į nusikaltimo aukos interesus;
5) Pripažinimas baudžiamojoje teisėje abipusės kaltės koncepcijos;
6) Praktiniai žmonių mokymai, kaip apsiginti nuo nusikaltimų ar bent kaip minimizuoti galimą žalą;
7) Viktimologinių tyrimų (apklausų), kaip savarankiško informacijos apie nusikalstamumą šaltinio įsitvirtinimas;
8) Paskatino taikomosios kriminologijos, situacinės prevencijos raidą.

5 klaus. Teorijų klasifikavimas (1)
Pateikta kriminologinių teorijų klasifikacija pagal nusikalstamumo priežastis yra sąlyginė.
Europoje plačiai pripažįstamos 3 didelės kriminologinių teorijų šakos:
Klasikinės teorijos,
Antropologinės teorijos,
Sociologinės teorijos.
Į atskirą grupę yra išskiriamos radikaliosios, feministinės ir kitokios neįprastos teorijos.
Tarp antropologinių ir sociologinių teorijų tarpinę padėtį užima psichologinės teorijos, kurios gali būti laikomos tiek antropologinių, tiek sociologinių teorijų pošakiu.

Pagal tai, koks socialinio gyvenimo aspektas laikomas pirminiu ir turinčiu didesnę įtaką, sociologinės kriminologijos teorijos gali būti skirstomos į šias grupes:
1) struktūrinės teorijos – pagrindinį dėmesį skiria visuomenėje egzistuojančioms tiek formalioms, tiek neformalioms institucijoms, organizacijoms;
2) funkcinės teorijos – pagrindinį dėmesį skiria visuomenėje vykstantiems procesams, veiklai.

Pagal tai, kas vaidina lemiamą vaidmenį konkrečiame žmogaus elgesyje, išskiriamos šios teorijų grupės:
1) situacinės teorijos – kai žmogaus elgesiui didžiausią įtaką turi konkreti situacija;
2) formuojančios (asmenybės) teorijos – kai žmogaus elgesiui didžiausią įtaką turi jo asmenybė, o aplinka, sąlygos tik formuoja šią asmenybę.
Pagal tai, kam skiriamas didžiausias dėmesys, ko siekiama, gali būti išskiriamos šios teorijų grupės:
1) aiškinamosios teorijos – kai pagrindinė jų idėja yra atskleisti nusikalstamumo kilmę, jį įtakojančius veiksnius, jo mechanizmus;
2) prevencinės teorijos – kai pagrindinis dėmesys skiriamas sukurti galimus poveikio nusikalstamumui, potencialiems nusikaltėliams mechanizmus.
Pagal apimtį, vidinį vieningumą gali būti išskiriamos teorijų grupės:
1) universaliosios (bendrosios) – kai aiškinamas visas nusikalstamumas;
2) specialiosios (konkrečiosios) – kai aiškinamos tik kai kurios nusikalstamumo rūšys.

Šiuo metu didžiausią įtaką turinčios kriminologinės teorijos, koncepcijos:
1) neokalsicizmas (modifikuotos Bentamo ir Fojerbacho teorijos);
2) psichoanalitinės nusikalstamumo teorijos;
3) sociobiologinė destrukcijos teorija;
4) sociologinė anomijos teorija (išvystyta remiantis Diurkheimo idėjomis);
5) nusikalstamumo kontrolės koncepcijos;
6) diferencijuotų ryšių (asociacijų) teorija (modifikuota Saterlendo pasiūlyta teorija);
7) viktimologinės teorijos.

6 klaus. Šiuolaikinė kriminologija (2)
Šiuolaikinėje kriminologijoje galima būtų išskirti tokias kriminologinių idėjų vystymosi tendencijas:
1) vyksta įvairių teorijų idėjų tarpusavio integracija, jų tobulinimas, plėtojimas, atnaujinimas, remiantis naujesniais, patikslintais tyrimais, kitų mokslų pasiekimais;
2) vyksta kriminologinių teorijų, tyrimų specializacija pagal atskiras nusikalstamumo rūšis, nes pripažįstama, kad parengti universalią visaapimančią teoriją yra neįmanoma;
3) stiprėja reikalavimas praktiniam jų pritaikomumui;
4) plinta taikomieji kriminologiniai tyrimai;
5) plinta situacinė prevencija, orientuota į svarbiausių einamųjų problemų sprendimą.

4 tema. Nusikalstamumas

1 klausimas. Nusikalstamumo samprata
2 klausimas. Nusikalstamumo rodikliai
3 klausimas. Šiuolaikinis nusikalstamumas Lietuvoje
4 klausimas. Latentinis nusikalstamumas
5 klausimas. Nusikalstamumo priežastys
6 klausimas. Nusikalstamumu daroma žala

1 klaus.: Nusikalstamumo samprata (1)
Nusikalstamumo sampratų yra daug.
Skirtingi autoriai, skirtingų mokslų atstovai, net ir to paties mokslo skirtingos kryptys nusikalstamumą apibrėžia įvairiai.

Bet kokį visuomenėje egzistuojantį reiškinį pripažindami nusikalstamumu ar nusikaltimu, visada susiduriame su dviem komponentais:
1) elgesio (poelgio) rūšimi, kurio priežastys gali būti tiek biologinės, tiek socialinės,
2) tokio elgesio (poelgio) vertinimu, kuris visada yra socialinis, priklausomas nuo konkretaus sociumo.

Nusikalstamumo samprata (2)
Paprastai žmogus vertinimus daro, nulemtas savo vertybinių savybių, kurios susiformuoja socialinės aplinkos poveikio išdavoje.
Tačiau gali būti ir biologinių prielaidų, vertinant žmogaus elgesį (kažkas kelia instinktyvų pasišlykštėjimą, kažkas inkstinktyviai gąsdina).
Oficialų elgesio kaip nusikaltimo vertinimą civilizuotose visuomenėse daro vien tik institucionalizuotos visuomenės struktūros – atitinkamos valstybinės institucijos, kriminalinės justicijos sistema.
Šiuolaikinėje visuomenėje toks įvertinimas daromas:
iš anksto tai abstrakčiai numatant įstatymuose, teismo precedentuose ir;
post factum, kai nagrinėjamas jau įvykęs konkretus elgesys.

Nusikalstamumas – tai visuma nusikalstamų veikų, padarytų apibrėžtoje erdvėje per konkretų laikotarpį.
Nusikalstamumas – tai ne vien atskirų nusikalstamų veikų suma (miškas – ne vien medžiai).
Nusikalstamumas įgyja savybes, kurių neturi jį sudarantys atskiri nusikaltimai, jis paklūsta socialiniams, statistiškai pastebimiems dėsningumams, turi savo raidą, ko nėra atskiruose nusikaltimuose.
Tik esminių nusikalstamumo savybių visumos supratimas leidžia nusikalstamumą suvokti kompleksiškai, pažinti jo specifiką.

Nusikalstamumas – tai neišvengiamas, sąlyginai masinis, gana stabilus, socialiai sąlygotas, nepageidaujamas, istoriškai kintamas, gana latentiškas socialinis-teisinis reiškinys, pasireiškiantis kaip atskirų nusikalstamų veikų visuma.
Neišvengiamumas pasireiškia tuo, kad vienokios ar kitokios jo formos egzistuoja bet kurioje visuomenėje, net jei nėra aiškių teisinių apibrėžimų.
Nusikalstamumą tegalima tik pakeisti, padaryti labiau priimtiną visuomenei, bet ne visiškai panaikinti.
Sąlyginis masiškumas pasireiškia tuo, kad:
nusikalstamas veikas daro ne vienas, o beveik visi žmonės,
nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip veikia didelę dalį visuomenės – nemažai asmenų tampa jų aukomis, patiria vienokią ar kitokią žalą, dalis visuomenės kovoja su šiuo reiškiniu.
Stabilumas pasireiškia tuo, kad nusikalstamumas kaip reiškinys, esant stabilioms socialinėms sąlygoms, negali staiga pasikeisti kiekybine ar kokybine prasme. Staigūs nusikalstamumo pakitimai galimi tik iš esmės kintant socialinėms sąlygoms. Nusikalstamumui būdingi statistiniai dėsningumai.
Socialinis sąlygotumas pasireiškia tuo, kad lemiami nusikalstamumą įtakojantys veiksniai yra socialinės kilmės. Socialiai sąlygotas yra nusikalstamas elgesys ir jo vertinimas.
Nepageidaujamumas pasireiškia tuo, kad didžioji dalis bet kurios visuomenės tokį elgesį vertina kaip nepriimtiną, neleistiną, baustiną. Visuomenės sąmonėje egzistuoja nusikaltimų suvokimas, kuris labai įtakoja, bet nenulemia teisines nusikalstamumo ribas. Šis vertinimas didžiąja dalimi kyla dėl to, kad nusikalstamumas daro žalą visai visuomenei. Žala gali būti ne tik tiesioginė, bet gali pasireikšti moraliniais, ideologiniais ar kitokiais vertybiniais praradimais. Skirtingos visuomenės analogišką elgesį gali vertinti diametraliai priešingai.

Istorinis kintamumas pasireiškia tuo, kad istorijos eigoje nusikalstamumas, kaip elgesio variantų aibė nėra pastovi, vyksta jos kitimas. Kinta ir elgesio vertinimas (kriminalizacija, dekriminalizacija).
Latentiškumas pasireiškia tuo, kad nusikalstamas elgesys absoliučios daugumos nusikaltėlių, o kartais ir nemažos dalies aukų yra slepiamas. Latentiškumas – tai ir nusikalstamumo pažinimą apibūdinanti savybė.

Nusikalstamumo ir nusikaltimo santykis.
Dalis aptartų nusikalstamumo požymių yra būdingi ir nusikalstamai veikai (socialinis sąlygotumas, nepageidaujamumas, istorinis kintamumas, latentiškumas).
Atskirai nusikalstamai veikai būdingos kai kurios savybės, kurias nusikalstamumas neturi, nors ir yra atskirų nusikalstamų veikų visuma. Nusikalstama veika yra atsitiktinis reiškinys, ji neturi neišvengiamumo, sistemiškumo.

Kitas požiūris į nusikalstamumą
Nusikalstamumas nėra socialinis reiškinys, nusikalstamumas pats savaime neegzistuoja.
Nusikalstamumas yra kriminalinės justicijos poveikio produktas.
Tai dirbtinai konstruojama socialinės tikrovės dalis, kuri kaip tokia realybėje neegzistuoja arba jei ir atsiranda, tai tik šios sistemos poveikio dėka.
Vadinamasis nusikalstamumas yra elgesio rūšis. Kai padaromas toks poelgis, jis dar nėra nusikaltimas, nes galiojant nekaltumo prezumpcijai nustatyta tvarka dar nėra galutinai konstatuota, kad padarytas nusikaltimas.
Kriminalinė justicija gana atsitiktinai reaguoja į tokį elgesį (į vienas formas labiau, į kitas mažiau – tiek dėl latentiškumo, tiek dėl kitų priežasčių). Prasideda tokio elgesio virsmo nusikaltimu procesas, taip pasielgusio asmens virsmas nusikaltėliu.
Šio proceso metu, paprastai vyksta gana nemaži “nubyrėjimai” – dalis asmenų nenustatoma, dalis išteisinama ir pan.

Kitas požiūris į nusikalstamumą.
Šie “nubyrėjimai” dažnai niekaip nesusiję su pačiu valstybės persekiojamuoju asmeniu ar jo padarytu poelgiu.
Dažnai tai kriminalinės justicijos darbo nesklandumai, bendrasocialinė situacija, politinės ir kitokios priežastys, skatinančios “užmerkti akis”.
Tai rodo, kad galutinis rezultatas dažnai labiausiai priklauso nuo kriminalinės justicijos sistemos, kuri savo egzistavimo pateisinimui turi sukurti “nusikalstamumą”, nes kitaip visuomenė panaikins tokią sistemą.
Išvada – nusikalstamumo rodikliai labiau apibūdina kriminalinę justiciją, o ne patį nusikalstamumą.

2 klaus.: Nusikalstamumo rodikliai (1)
Nusikalstamumas pasireiškia per atskiras nusikalstamas veikas.
Todėl jis (kaip ir kiti kaupiamieji reiškiniai) pasižymi statistiškai išmatuojamomis savybėmis, bruožais.
Išmatuotos šių savybių, bruožų reikšmės vadinamos nusikalstamumo rodikliais.
Galima išskiri kiekybines ir kokybines nusikalstamumo charakteristikas.
Visuotinai pripažįstami ir vartojami šie nusikalstamumą apibūdinantys rodikliai:
1) būklė ir lygis (kartais vadinami kiekiu ir indeksu) – apibūdinantys nusikalstamumo paplitimą (nurodantys nusikalstamumo kiekybines charakteristikas);
2) struktūra – apibūdina nusikalstamumo kaip reiškinio vidinę sandarą (nurodo nusikalstamumo kokybines charakteristikas);
3) dinamika – apibūdina nusikalstamumo raidą, kitimą.

Rodikliai būklė, lygis ir struktūra apibūdina statines nusikalstamumo charakteristikas.
Nusikalstamumo rodikliams beveik visada taikomi sukonkretinimai, dažniausiai laiko ir erdvės atžvilgiu – nustatomas apskaitos (stebėjimo) laikotarpis bei teritorija.

Nusikalstamumo būklė – tai visuma padarytų nusikalstamų veikų, apibrėžta erdvėje ir laike.

Nusikalstamumo lygis – tai konkrečioje erdvėje ir per konkretų laikotarpį padarytų nusikalstamų veikų skaičius, tenkantis pasirinktam tos erdvės gyventojų skaičiui.
Dažniausiai 10 000 ar 100 000 gyventojų;
Kartais, skaičiuojant lygį, yra vykdomos korekcijos. Jis gali būti skaičiuojamas ne visų gyventojų atžvilgiu, o tik galinčių būti nusikalstamų veikų subjektais ir kriminogeniškai aktyviausių, atmetant mažamečius ir senus žmones. Lietuvoje tai būtų 14-60 metų amžiaus asmenys.
Kartais tikslinama ne gyventojų dalis, bet prie padaromų nusikalstamų veikų skaičiaus pridedamas ir ne nusikaltimo subjektų padarytų veikų skaičius. Tai gali būti svarbu nusikalstamumo priežasčių tyrimo ir galimos nusikaltimų prevencijos numatymo aspektais.

Nusikalstamumo lygis.
Nusikalstamumo lygis nebūtinai turi būti skaičiuojamas gyventojų atžvilgiu.
Bendriausiu atveju lygis tai vienos charakteristikos dydžio dalis, tenkanti kitos charakteristikos daliai, vieno dydžio dalis tenkanti kito dydžio iš anksto apibrėžtai daliai. Pvz.:
1) Vagystės iš butų. Kartais tikslinga apskaičiuoti nusikalstamumo lygį, tenkantį ne gyventojams, bet butams, kaip tiesioginiams objektams, į kuriuos yra nukreipti šie nusikaltimai. Viename bute gali būti labai skirtingas gyventojų skaičius, ir vieną tokią vagystę gali padaryti taip pat skirtingas nusikaltėlių skaičius.
2) Nusikalstamos veikos, susijusios su kelių eismo taisyklių pažeidimais. Kartais tikslinga lygį paskaičiuoti pasirinktam automobilių kiekiui – įvertinti valstybės automobilizaciją.
Apskaičiuojamas:
Nusikalstamumo lygis = (nusikalstamų veikų sk. / gyventojų sk.) * 100 000

Kiti kiekybiniai rodikliai.
Nusikalstamumo intensyvumas arba nusikalstamų veikų periodiškumas išreiškiamas vidutiniu laiko tarpu, per kurį padaromas vienas nusikaltimas.

Nus. veikų periodiškumas = 365*24 / nus. veikų sk. per metus (val.)
Nusikalstamų veikų dažnumas – yra išreiškiamas vidutiniu nusikalstamų veikų skaičiumi per laiko vienetą (dažniausiai valandą, parą).
Nus. veikų dažnumas = nus. veikų sk. per metus / (365*24) (nus. veikų per val.)
Nusikalstamumo paplitimas gali būti apibūdinamas tikimybėmis, ypač jei tai susiję su nusikaltimo aukomis.
Nustatoma tikimybė, konkretaus kontingento asmeniui tapti nusikaltimo bendrai ar konkrečios rūšies nusikaltimo auka (PVZ.: vienas iš šimto prekybos darbuotojų per metus tampa nusikaltimo nuosavybei auka).

Nusikalstamumo kokybiniai rodikliai
Nusikalstamumo struktūra
Struktūra – viso nusikalstamumo ar atskiros jo rūšies vidinis pasiskirstymas į atskiras rūšis (porūšius), vidinė sandara.
Dažniausiai išreiškiama nusikalstamumo vidinių rūšių santykine dalimi arba tarpusavio proporcijomis.
PVZ.: vagystės sudaro apie 57 % visų užregistruotų nusikalstamų veikų, vagysčių užregistruota apie 10 kartų daugiau nei plėšimų (Lietuvoje 2003 m.).
Nusikalstamumo struktūra turi skaitinę (kiekybinę) išraišką.

Nusikalstamumo kokybiniai rodikliai
Nusikalstamumo struktūra
Nusikalstamumas yra polistruktūrinis reiškinys, jame gali būti išskiriamos įvairios vidinės dalys.
Požymių, pagal kuriuos išskiriamos nusikalstamumo struktūros, yra be galo daug. Juos visus galima apjungti į dvi grupes:
1) asmenį (nusikaltėlį) apibūdinantys požymiai;
2) elgesį (nusikalstamą veiką) apibūdinantys požymiai.
PVZ.:
1) Nusikalstamumo struktūros pagal amžių, lytį, išsilavinimą, ankstesnę kriminalinę patirtį (recidyviškumą) ir pan.
2) Nusikalstamumo struktūros pagal nusikaltimų sunkumo laipsnį, objektą, padarymo vietą, padarymo laiką ir pan.

Nusikalstamumo kokybiniai rodikliai
Nusikalstamumo struktūra.
Struktūros yra išskiriamos (kuriamos) ir nagrinėjamos pagal iškylančius poreikius, tyrimo tikslus.
Svarbu išlaikyti metodinį principą – bet kokia klasifikacija klasifikavimo metu negali pakeisti savo pagrindo.
Pvz., nekorektiška lyginti “moterų” ir “recidyvinį” ar “organizuotą” ir “smurtinį” nusikalstamumus.

Nusikalstamumo kokybiniai rodikliai.
Nusikalstamumo pobūdis.
Jį išskiria tik kai kurie autoriai, kaip dar vieną kokybinį rodiklį.
Su jais galima nesutikti, nes šis pseudorodiklis neturi savo matuojamosios, skaitinės išraiškos. Nors kartais yra bandoma vykdyti reitingavimus, sukurti įvairius nusikalstamumo indeksus, t.y. suteikti jam skaitinę (kiekybinę) išraišką.
PVZ. transnacionalinis, turtinis nusikaltimų pobūdis.
Pobūdis – rodiklis, apibūdinantis konkrečios nusikalstamumo struktūros dalies savybes.
Juo išreiškiamas kokybinis atskirų nusikalstamumo struktūros dalių santykis, jos palyginamos, įvertinamos pagal tam tikras savybes, dažniausiai pagal sunkiai kiekybiškai aprašomas charakteristikas, pvz. “pavojingumo laipsnį”, “motyvacijas” ir pan.

Nusikalstamumo raidą apibūdinantys rodikliai:
Nusikalstamumo dinamika:
Dinamika – tai nusikalstamumo kiekybinių ar kokybinių rodiklių kitimas per pasirinktą laikotarpį.
Dinamika dažniausiai yra išreiškiama:
1) tendencijomis (didėjimo, mažėjimo, stabilizavimosi),
2) vykstančių pokyčių tempu, dažniausiai išreiškiamu procentine išraiška nuo bazinio ar prieš tai buvusio dydžio (paplitimo rodikliams nusikalstamumo didėjimo ar mažėjimo tempas).

Nusikalstamumo raidą apibūdinantys rodikliai
Nusikalstamumo dinamika.
Užregistruoto nusikalstamumo būklės dinamika:

Dinaminiai nusikalstamumo procesai dažnai vaizduojami grafiškai.

Nusikalstamumo rodiklių specifinė reikšmė
Ką mums duoda kiekvienas iš pagrindinių rodiklių, kam jis reikalingas, kokios jo pritaikymo ribos?
Būklė yra bazinis rodiklis. Iš būklės skaičiuojami visi kiti rodikliai. Pritaikymo ribos – būklės palyginimai dažnai būna gana netikslūs.
Lygis yra išvestinis rodiklis, pagrindinė jo paskirtis – palyginti skirtingo laikotarpio, skirtingų erdvių nusikalstamumą. Ribos – dėl savo išvestinumo, įvairių korekcijų metodikų, įvairių lygio pagrindų didėja jo paklaidos.
Periodiškumas, dažnumas yra išvestiniai rodikliai (laiko atžvilgiu), psichologiškai suprantamesni paprastam vartotojui. Ribos – kaip ir būklės + tai, kad jie yra vidutiniai dydžiai, kas didina jų paklaidas, nes realiai nusikalstamumas laike nėra pasiskirstęs tolygiai.

Nusikalstamumo rodiklių specifinė reikšmė
Tikimybės – sudėtingi išvestiniai rodikliai, skirti įvertinti artimiausią ateitį, nusakant esamą, o dažniau tik buvusią padėtį. Ribos – yra sudėtingai paskaičiuojamos ir dėl prognostinės orientacijos visada yra tik apytikslės, bet psichologiškai yra artimos ir aktualios vartotojui (potencialiai aukai).
Struktūra yra suvestinis rodiklis, gaunamas apibendrinant giminingų rūšių (išskirtų tuo pačiu pagrindu) nusikalstamumo būkles, skirtas parodyti platesnės nusikalstamumo grupės kokybę. Ribos – struktūros kartais būna gana dirbtinės, patogios vertintojui, bet neatspindinčios realių nusikalstamumo vidinių ryšių, todėl galinčios labai iškreipti tikrovės vaizdą.
Pobūdis yra abejotinas rodiklis. Tai greičiau kitų rodiklių įvertinimas arba labai dirbtinis rodiklis, gautas indeksuojant nusikaltimus, nusikalstamumo rūšis. Ribos – labai subjektyvus, daugiau atspindintis vertintojo nuomonę, nei realią situaciją.

Nusikalstamumo rodiklių specifinė reikšmė.
Dinamika yra multirodiklis, gali būti paskaičiuota kiekvienam statiniam rodikliui. Skirta įvertinti to paties rodiklio pokyčiams laike. Ribos – perima kiekvieno rodiklio ribas + negali atsižvelgti į daugelį realių nusikalstamumo, jo apskaitos pokyčių, todėl papildomai iškreipia vaizdą.
Deja, nieko geresnio, kaip įvertinti nusikalstamumą, nėra sugalvota.

Nusikaltėliai nusikalstamumo rodikliuose
Dažnai operuojama ne nusikaltimų, bet nusikaltimus padariusių asmenų, dažniausiai nuteistų, skaičiumi. Visada būtina tikslai nurodyti, koks konkrečiai rodiklis – nusikaltimų ar nusikaltėlių – yra naudojamas.
Skirtumai tarp šių rūšių duomenų:
1) egzistuoja neatitikimas tarp nusikaltimų ir nusikaltėlių skaičiaus, dėl to, kad tas pats asmuo gali padaryti keletą nusikaltimų arba keletas asmenų gali padaryti vieną nusikaltimą;
2) asmenys, padarę nusikaltimus, yra nustatomi tik išaiškinus nusikaltimus. Tai visada tik dalis visų nusikaltimų;
3) dėl priežasčių kaip ir antruoju atveju egzistuoja nesutapimas laike, žinios apie asmenį dažniausiai vėluoja, todėl nesutampa informacijos registravimo laikas bei yra galimas informacijos registravimo išsklaidymas laike;

Nusikaltėliai nusikalstamumo rodikliuose.
4) yra pasiekiama ir naudojama skirtingo pobūdžio informacija – apie nusikalstamą veiką (apie elgesį, jo pobūdį, jo padarymo sąlygas, aplinkybes, sukeltas pasekmes), arba apie nusikalstamą veiką padariusį asmenį (jo asmenybę, gyvenimo ir veiklos sąlygas, ryšius ir pan.).

Veiksniai, įtakojantys nusikalstamumo rodiklius.
Nusikalstamumo rodiklių pokyčius iš esmės lemia 3 veiksnių grupės:
1) socialinių nusikalstamumo sąlygų visuomenėje pasikeitimas;
2) teisinio elgesio vertinimo kaip nusikalstamo pasikeitimai;
3) nusikaltimų (nusikaltėlių) apskaitos sistemos pokyčiai. PVZ., kas yra laikoma epizodais, o kas atskirais nusikaltimais, kaip skaičiuojamos nusikaltimų sutaptys ir t.t.

3 klaus.: Šiuolaikinis nusikalstamumas Lietuvoje (1)
Nusikalstamos veikos. 2004 metais Lietuvoje užregistruota 93419 nusikalstamų veikų, nusikalstamumo lygis 2 719 nusikalstamų veikų tenka 100 000 gyventojų.

Per 2004 m. užregistruotų nusikalstamų veikų lygis savivaldybėse:

Daugiausiai:
Vilniaus m. sav. 4 543 Palangos m. sav. 3 890 Klaipėdos m. sav. 3 429
Panevėžio r. sav. 3 194 Panevėžio m. sav. 3 149

Mažiausiai:
Skuodo r. sav. 972 Elektrėnų sav. 1 106 Trakų r. sav. 1 140

Nusikalstamumo 2004 metais struktūra:
nusikalstamos veikos nuosvybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams sudaro 68% užregistruotų nusikalstamų veikų (vagystės – 54%);
nusikalstamos veikos valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu, – 6%;
nusikaltimai žmogaus sveikatai – 5%;
nusikalstamos veikos finansų sistemai – 4%;
nusikalstamos veikos transporto eismo saugumui – 3%;
nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, – 2%;
mieste užregistruota 73% nusikaltimų, kaime – 27% (2003 m.);

2004 metais:
ištirta 41% užregistruotų nusikalstamų veikų;
tyčinių nužudymų su pasikėsinimais ištirta 92%, vagysčių 26%, automobilių vagysčių 17%;
Asmenys, padarę nusikalstamas veikas. Nusikalstamas elgesys, kurį fiksuoja statistika, yra menkai išsimokslinusių, dažniausiai niekur nedirbančių ir nesimokančių jaunų vyrų problema. Bloga socialinė padėtis, bedarbystė ir prastos gyvenimo perspektyvos verčia ieškoti nesocialių praturtėjimo ar net išgyvenimo galimybių.
Vaikų ir jaunimo nusikalstamumo struktūrai būdingas grupiškumas, truputį daugiau chuliganiško pobūdžio nusikaltimų, lyginant su bendru nusikalstamumu;

Nusikaltimų aukos.
2004 metais Lietuvoje 962 asmenys žuvo dėl nusikaltimų.
Kaip rodo Lietuvoje ir kitose šalyse atlikti viktimologiniai tyrimai, nusikaltimo aukai ne tiek svarbus kaltininko nubaudimas, kiek patirtos žalos atlyginimas ir saugumo jausmas ateityje.
Reakcijos į nusikaltimus.
Baudžiamoji politika Lietuvoje pagal laisvės atėmimo bausmės trukmę ir kalinių skaičių yra viena iš griežčiausių Europoje;
2003-01-01 vienam įkalintam asmeniui tenko 3 m2 kameros ploto;
2004-01-01 Lietuvoje 234 įkalintų asmenų teko 100 000 gyventojų;

4 klaus.: Latentinis nusikalstamumas (1)
Bet kokie nusikalstamumo rodikliai atskleidžia žinomo (registruotojo) nusikalstamumo charakteristikas.
Ne visi žinomi nusikaltimai užregistruojami.
Pagrindiniai žinojimo apie nusikalstamumą (nusikalstamas veikas) lygiai:
1) niekas nežino apie nusikalstamą veiką – kai objektyviai buvęs elgesys, nors ir turėtų būti suvoktas ir įvertintas kaip nusikalstama veika, realiai taip suvoktas nebuvo nei vieno iš dalyvių (nusikaltėlio, aukos) ar apie jį žinančių trečiųjų asmenų;
2) žino tik nusikaltėlis ir (ar) auka, bet nežino tretieji asmenys;
3) žino ir tretieji asmenys, bet nežino teisėsaugos institucijos;
4) žino ir teisėsaugos institucijos, bet į egzistuojančią apskaitą (registraciją) ši nusikalstama veika dėl įvairių priežasčių nepatenka (galimos vertinimo klaidos, tiek teisėti, tiek neteisėti pagrindai);
5) žinoma ir užregistruota nusikalstama veika;
6) ištirta nusikalstama veika.

Neužregistruotas nusikalstamumas (nepatekęs į oficialią apskaitą) vadinamas latentiniu nusikalstamumu (pirmi keturi žinojimo lygiai).

registruotasis + latentinis = realusis nusikalstamumas

Latentiškumas yra natūrali nusikalstamumo savybė, kuri tik dėl papildomos specialios žmonių veiklos (informacijos rinkimo, tyrimo, registracijos ir t.t.) yra dalinai neutralizuojama.
Latentinio nusikalstamumo rūšys:
natūralus,
ribinis,
dirbtinis.

Registruotasis nusikalstamumas visada sudaro tik dalį viso realaus nusikalstamumo.
Ar tik dalies žinojimas mums nedaro daugiau žalos nei suteikia naudos?
Galima žala – tikrojo vaizdo iškreipimas ne tiek kiekybiniu, kiek kokybiniu aspektu.
“Pastovaus santykio dėsnis”.
Prof. V. Justickis: “Jokių tyrinėjimų negalima atlikti remiantis vien oficialiąja statistika. Nėra jokių mokslinių garantijų, kad oficialiosios statistikos duomenys bent apytikriai atspindi tikrąjį nusikalstamumą”.
Nusikalstamos veikos yra labai skirtingos savo pobūdžiu, priežastimis, sąlygomis, jas darančių asmenų ypatybėmis, todėl būtų nelogiška tikėtis, kad visų rūšių nusikalstamumas oficialioje registracijoje atsispindi vienodai.
Nepriklausomai nuo realios padėties iškreipimo registruotasis nusikalstamumas yra naudingas.
Dėl santykinio stabilumo veiksnių, įtakojančių nusikalstamumą ir jo registraciją, išlieka apytiksliai stabilus registruotojo ir realaus nusikalstamumo santykis.
Todėl realūs pokyčiai (ypač kiekybinio pobūdžio) analogiškai pastebimi ir registruotajame nusikalstamume.
Veiksniai, įtakojantys registruotojo nusikalstamumo santykį su realiu nusikalstamumu:
Informacijos vėlavimas, nes į apskaitą nusikalstamos veikos įtraukiamos pagal sužinojimo apie jas datą, bet ne pagal jų įvykdymo datą.
Netolygus informacijos išdėstymas laike, kadangi ne apie visas nusikalstamas veikas ar nusikaltėlius informacija gaunama praėjus tokiam pačiam laiko tarpui.
Šių veiksnių įtaka ypač ryški trumpo periodo apskaitoje ir dinamikoje.
Į juos būtina atsižvelgti, analizuojant nusikalstamumo raidą, jo santykį su socialinių sąlygų ir priežasčių kitimu.

Keturi pagrindiniai nusikalstamumo registracijos tikslai, jos pritaikymas ir duodama nauda:
1) pažintinis – leidžia sužinoti esamą nusikalstamumo padėtį;
2) prognostinis – leidžia numatyti tolimesnį nusikalstamumo vystymąsi;
3) taikomasis – leidžia parengti nusikaltimų prevencijos ir kontrolės priemones;
4) kontrolinis – leidžia įvertinti panaudojamų priemonių efektyvumą.
Informaciją apie nusikalstamumą galima gauti ir atliekant įvairius kriminologinius tyrimus.
Yra dvi pagrindinės kryptys, renkant informaciją iš asmenų (juos apklausiant):
1) Viktimologiniai tyrimai – ar jie nebuvo tapę nusikaltimų aukomis;
2) “Self-Report” tyrimai – ar jie patys nedarė nusikaltimų.

Pagal 2005 m. birželio mėnesį atliktą Lietuvos gyventojų viktimologinį tyrimą (NPLC, MRU, SPINTER tyrimai) 2004 metais nuo nusikalstamų veikų nukentėjo 16% Lietuvos gyventojų 15-75 metų amžiaus (maksimali paklaida 2,4%).
Įvertinus atitinkamo amžiaus gyventojų skaičių ir užregistruotų nusikalstamų veikų skaičių Lietuvoje per 2004 metus buvo užregistruota apie 20% realiai padarytų nusikalstamų veikų.

5 klaus.: Nusikalstamumo priežastys (1)
Bendra apžvalga
Priežasčių, nusikalstamumo veiksnių, kurie skatina žmones daryti nusikaltimus, yra labai daug – apie 200-300.
Jų sąveika yra labai sudėtinga.
Veiksniai, kurie veikia nusikaltimo situacijoje, patys yra daugelio kitų veiksnių pasekmė.
Tas pats veiksnys, kuris vienoje situacijoje, būdamas susijęs su vienais veiksniais, skatina padaryti nusikaltimą, o kitoje veiksnių grandinėje, būdamas susijęs su kitais veiksniais, gali stabdyti nusikaltimą arba būti neutralus.

Bendra apžvalga
Konkrečias priežastis ar jų grupes aiškina atskiros kriminologinės teorijos.
Nėra integruotos nusikalstamumo teorijos.
Nežinome, ko dar nežinome.

Kriminologijos moksle yra dvi labiausiai paplitusios nusikalstamumą nulemiančių, įtakojančių veiksnių vertinimo pozicijos:
1) nusikalstamumą nulemiantys, įtakojantys veiksniai skirstomi į nusikalstamumo priežastis ir sąlygas;
2) toks skirtumas nedaromas, o kalbama apie nusikalstamumą įtakojančius veiksnius.

Bendra apžvalga
Moksle, filosofijoje išskiriama iki 30 priežastingumo paaiškinimo rūšių, bet kriminologijoje dažniausiai yra naudojamos trys:
1) Priežasties – pasekmės priklausomybė. Kai vieno reiškinio atsiradimas būtinai sukelia kito reiškinio atsiradimą.
2) Sąlygojimo priklausomybė. Kai vieno reiškinio (sąlygų) susidarymas, leidžia atsirasti, pasireikšti kitam reiškiniui (pasekmėms).
3) Funkcinė priklausomybė. Kai vieno reiškinio pokyčiai yra susiję su kito reiškinio pokyčiais, juos nulemia.
Šiuo atveju dažnai nėra aišku, kuris iš šių reiškinių yra kito priežastis ar abu jie yra trečiojo reiškinio pasekmė, ar jie abu jie vystosi savarankiškai pagal tuos pačius dėsningumus.
Čia tik pastebimas ir gali būti išmatuojamas jų pokyčių ryšys, bendri pokyčių dėsningumai. Dažniausiai tai yra išreiškiama koreliaciniais koeficientais. Šie ryšiai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami, o jų stiprumas paprastai išreiškiamas nuo “0” iki “1”.

Bendra apžvalga
PASTABA: Nustačius koreliacinius ryšius, jų negalima automatiškai pakeisti priežasties-pasekmės ar sąlygų ryšiais, kas dažnai yra daroma.

“Priežasčių” ir “sąlygų” naudojimas yra būdingesnis postsovietiniams kraštams, jų kriminologijos mokslui.
Šių šalių mokslui būdingas didesnis “teoriškumas”, nors pasaulyje visuotinai pripažįstamų kriminologinių teorijų kaip tik jie ir nesukūrė.
Vakarų Europos, Amerikos kriminologai nusikalstamumo aiškinimui žymiai plačiau naudoja “faktorius” (veiksnius).

Bendra apžvalga.
Postsovietinėje literatūroje nusikalstamumo priežastimis ir sąlygomis dažnai yra pripažįstami tik negatyvūs socialiniai reiškiniai.
Šis požiūris diskutuotinas, nes ne visi pozityvūs ar neutralūs reiškiniai sukelia vien tik teigiamas ar neutralias pasekmes.
Paprastai kyla ir neigiamos pasekmės, kaip šalutinis produktas, ar atsiranda palankios sąlygos kilti neigiamiems reiškiniams.
PVZ. Laisvės padidėjimas yra vertinamas teigiamai, bet jis pats savaime reiškia ir tai, kad didėja pasirinkimo galimybės tiek socialiai pageidautina linkme, tiek ir nepageidautina linkme. Nusikalstamumo didėjimą šia prasme galime laikyti visuomenės mokesčiu už jos galimybių padidėjimą.
Neigiamų pasekmių neutralizavimui visuomenė imasi priemonių – patiria papildomas išlaidas. Vykdant reformas reikia atsižvelgti į galimas negatyvias jų pasekmes. Kartais gali tekti atsisakyti pozityvių pokyčių dėl to, kad jų šalutinių pasekmių daroma žala žymiai viršija tiesioginę jų duodamą naudą.

Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių klasifikacija
Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių yra labai daug.
Jie tarpusavyje skiriasi savo svarba, veikimo mechanizmu, kilme, galimu poveikiu jiems.
Siekiant geriau suprasti visą šią įvairovę veiksniai apjungiami į rūšis, grupes.
Toks apjungimas daromas pažintiniais ir praktiniais tikslais.
Klasifikacija turi atitikti keletą principinių reikalavimų:
1) apjungiama (ar klasifikuojama) turi būti vienu pagrindu;
2) išskiriama klasifikacija turi būti reikšminga.

Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių klasifikacija
Pagal jų įtakos nusikalstamumui lygį:
1) bendrieji, visą nusikalstamumą įtakojantys veiksniai;
2) atskirų rūšių nusikalstamumą įtakojantys veiksniai;
3) konkrečius nusikaltimus lemiantys veiksniai.
Pagal nusikalstamumą įtakojančių veiksnių kilmę:
1) antropogeniniai veiksniai (per žmogų);
2) socialiniai veiksniai (per visuomenę);
3) fiziniai veiksniai (per aplinką, gamtą).

Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių klasifikacija
Pagal galimą poveikį nusikalstamumą įtakojantiems veiksniams:
1) objektyvūs – sunkiai likviduojami, paveikiami veiksniai. Jiems iš esmės galima tik sukurti papildomus neutralizuojančius veiksnius;
2) subjektyvūs – sąlyginai lengvai likviduojami, paveikiami, bent jau teoriškai. Tai dažniausiai žmogiškasis – socialinis faktorius.
Pagal jų įtaką, ryšį su konkrečiu nusikaltimu:
1) tiesioginiai (artimi) veiksniai;
2) netiesioginiai (tolimi) veiksniai.

Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių klasifikacija.
Pagal nusikalstamumą įtakojančių veiksnių pobūdį, jų pasireiškimo sferą:
1) ekonominiai veiksniai;
2) socialiniai veiksniai;
3) politiniai veiksniai;
4) demografiniai veiksniai;
5) religiniai, moraliniai, kultūriniai veiksniai;
6) teisiniai veiksniai;
7) mokslo, technikos, technologijų vystymosi veiksniai.

Nusikalstamumas ir ekonomika
Ekonomika iš esmės formuoja vartojimo standartus, gyvenimo lygį, kuria prekių, paslaugų, pinigų cirkuliaciją, kuri paklūsta objektyviems ekonominiams dėsniams.
Vyksta visuomenės turtinė diferenciacija, kuri nulemia skirtingas įvairių sluoksnių galimybes.
Ekonominės sistemos, gamybos ir paskirstymo apsaugai visuomenėje susiformuoja teisiniai rėmai.
Būtent šių teisinių rėmų peržengimai ir sudaro didžiąją dalį visų nusikalstamų veikų (Lietuvoje ~3/4 nusikalstamų veikų sudaro nusikalstamos veikos nuosavybei).

Nusikalstamumas ir ekonomika
Rinkos ekonomika sukuria konkurenciją kriminogeniniu požiūriu dviejose svarbiose sferose:
darbo jėgos rinkoje, kuri pasireiškia per bedarbystę;
prekių-paslaugų rinkoje, kuri pasireiškia per nesąžiningą konkurenciją (monopolijas, falsifikatus, kontrabandą ir t.t.).
Prekių ir paslaugų pasiūla formuoja, skatina žmonių poreikius ir didina jų galimybes.
Neteisėtu būdu poreikių patenkinimas ir galimybių įgijimas asmeniui būna dažnai paprastesnis, pigesnis.
Jei rinkoje atsiranda prekių, paslaugų stygius, tai prasideda konkurencija tarp vartotojų tiek teisėtais būdais (mokant daugiau), tiek ir neteisėtais būdais (kiekvienas vagia, “gauna” ką gali ir kiek gali).

Nusikalstamumas ir ekonomika
Nusikalstamo verslo prielaidos:
Stiprus nepatenkintas visuomeninis poreikis (narkotikų, vaikų, atgauti skolas ir t.t.);
Teisiniai draudimai organizuojant paklausos patenkinimą;
Galimybė patenkinti paklausą organizuojant įstatymo pažeidimą.
Ekonominis draudimo padarinys – kuo didesnė paklausa, griežtesnis draudimas ir kuo sunkiau jo išvengti, tuo brangiau kainuoja nelegali prekė ar paslauga.
Už įstatymo pažeidimą galima gauti pelną.
Kuo didesnis skirtumas tarp prekės pardavimo kainos ir išlaidų jai pagaminti ar gauti, tuo pelningesnis verslas.
Svarbiausia nusikalstamo verslo dalis yra nusikaltimo rizikos kaina.

Nusikalstamumas ir ekonomika
Nusikalstamumo ir ekonominės gerovės istorinės vystymosi tendencijos iš esmės sutampa.
Ekonominė gerovė ir nusikalstamumas didėja.
Vartojimo minimumo lygis taip pat nuolatos didėja.
Šiuolaikinėse valstybėse priklausomai nuo jų ekonominio išsivystymo yra išskiriamos dvi nusikalstamumo rūšys:
“gerovės” nusikalstamumas;
“skurdo” nusikalstamumas.

Nusikalstamumas ir ekonomika.
Nusikalstamumas ekonomikai daro dvejopą poveikį:
jis iš esmės didina “šešėlinę” ekonomikos dalį;
mažina ekonominį saugumą, stabilumą, pelną legalioje ekonomikoje.
Nusikalstamumas gali daryti teigiamą įtaką visai ekonomikai, ypač jei jis yra “išorės”, t.y. kai į valstybę ateina pinigai iš užsienio, o į jų kilmės šaltinį nekreipiama didelio dėmesio.
Dažnai nusikalstamumo (ypač ekonominio) žala yra ne tiek ekonominio, kiek socialinio pobūdžio. Dėl jo valstybė praranda dalį savo pajamų, kas tiesiogiai mažina jos sugebėjimą vykdyti savo socialines funkcijas.
Siekdama tai kompensuoti valstybė mokesčių naštą dažnai perkelia į legalią ekonomiką, taip ją darydama nekonkurentabilią “šešėlinės” ekonomikos atžvilgiu ir netiesiogiai skatindama pereiti į “šešėlinę” sferą.

Nors nusikaltimai yra labai skirtingi, bet savo sukeliamų negatyvių pasekmių pobūdžiu jų įvairovė yra žymiai mažesnė.

Nusikalstamumo žalos klasifikacija
Pagal nusikalstamo pasikėsinimo objektą:
gyvybės atėmimai,
sveikatos sužalojimai,
turtinių interesų, saugumo, moralės, ideologijos pažeidimai ir pan.
Ši žala iš esmės yra tik tiesioginė nusikalstamumo žala, o kriminologiją domina ir netiesioginė žala.
Pagal formą žala:
turtinė;
neturtinė.

Nusikalstamumo žalos klasifikacija
Pagal žalos atstatomumą:
absoliuti žala – tai vertybių sunaikinimai, neatstatomi sužalojimai, vertės, kokybės sumažėjimai;
santykinė žala – tai laikino pobūdžio vertės, kokybės praradimai, neteisėti perskirstymai.
Konkrečios nusikalstamos veikos žala dažniausiai pasireiškia beveik visomis rūšimis, tik skiriasi, kuri žalos rūšis dominuoja.
Pagal žalos ryšį su nusikalstama veika galima išskirti:
tiesioginę (pirminę) žalą – betarpiškai padarytą nusikalstamos veikos,
netiesioginę (antrinę) žalą – kaip nusikalstamos veikos padarymo padarinius, išlaidas,
netiesioginę (tretinę) žalą – kaip negautą pelną, teigiamą socialinį efektą, kuris būtų, jei nusikaltimas nebūtų padarytas, t.y. jei prarastas turtas, sueikvojami resursai būtų panaudoti kitur.

Nusikalstamumo žalos klasifikacija.
Amerikiečių kriminologai išskiria šias pagrindines žalos grupes:
tiesioginė materialinė žala – padegimai, turto sunaikinimai (akivaizdu), nužudymai;
turto perėjimas (pagrobimas) – čia turtą praranda tik teisėtas jo savininkas, bet nepraranda visuomenė, jis tarnauja nusikaltėliui;
nuvertėjimas ir pridėtinės atstatymo išlaidos – produkto vertės sumažėjimas (vogtų prekių, piratinės produkcijos pigumas), gydymo, psichologinės reabilitacijos, draudimo išmokos, išlaidos saugumo užtikrinimui;
išeikvojimai, iššvaistymai – šešėlinė ekonomika, lėšų nutekėjimai (lošimai, prostitucija, narkotikai), neteisėti praturtėjimai;
teisėsaugos sistemos išlaidos.

JAV 1993 m. smurtinių nusikaltimų žalos įverčiai.
Skaičiuota buvo gydymo, reabilitacinės išlaidos, draudimo išmokos, gamybiniai nuostoliai, darbo užmokesčio praradimai, gamybos pajėgumų (darbo našumo, pridėtinės vertės nesukūrimo) praradimai bei įvertinti nepiniginiai nuostoliai: psichiniai sutrikimai, gyvenimo kokybės praradimai (siekia iki ¾ sumos).
Neįskaičiuoti tiesioginiai nuostoliai nuosavybei bei visuomenės išlaidos.

Nusikaltimų žalos atlyginimo problemos.
Žalos atlyginimas nukentėjusiems, visuomenei.
Žalos išieškojimas, antstolių darbo rezultatai.
Nusikaltimais padarytos žalos ir jos atlyginimo apskaitos informacinė sistema, jos poreikis Lietuvoje.

5 tema. Nusikaltėliai
1 klausimas. Nusikaltėlio asmenybės samprata
2 klausimas. Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės
3 klausimas. Asmenybės tapsmas. Socializacija
4 klausimas. Nusikaltėlių (kriminogeninių) asmenybių klasifikacija

Didžiausią įtaką nusikalstamumui turi socialinė aplinka.
Tačiau nelogiška būtų nagrinėti nusikalstamą veiką atskirai nuo jos subjekto – žmogaus.
Nusikalstamas elgesys negali būti paaiškinamas vien išorinėmis sąlygomis, kurios susiklostė prieš padarant nusikalstamą veiką.
Visada lieka pasirinkimo galimybė.
Elgesio varianto pasirinkimas priklauso ir nuo individo gyvenimo patirties, vertybinių orientacijų ir kitų savybių.
Analogiškoje situacijoje vieni žmonės padaro nusikalstamas veikas, kiti ne. Logiška manyti, kad nusikaltėliai turi kažkokių blogų asmenybės savybių (bruožų).
Daugybė žmonių yra įsitikinę, kad jie gerai žino, kuo skiriasi nusikaltėliai nuo kitų žmonių, ko jie nori, ko bijo, kaip juos galima paveikti.

Nusikaltėlio asmenybės problematika yra viena iš painiausių, bene daugiausiai sukėlusi nesutarimų kriminologijoje.

Kam reikia tyrinėti nusikaltėlių ypatybes?
Žinodami, kokios savybės būdingos nusikaltėliams, galėtume:
prognozuoti konkrečių asmenų elgesį;
taikyti nusikaltimų prevencijos priemones
(atitinkamų savybių susiformavimo stabdymas, asmenybės korekcijos priemonės, kitų nusikaltimų prevencijos priemonių taikymas potencialiems nusikaltėliams)

Ar reikia tyrinėti nusikaltėlių asmenybes?
Vienas požiūris:
Toks tyrinėjimas neturi prasmės, nes pagal “Self-report” tyrimų rezultatus beveik visi žmonės daro nusikalstamas veikas.
Nusikalstamas veikas darančių asmenų savybės apytiksliai yra tokios pačios kaip ir visų žmonių savybės.
Čia nusikaltėlis – tai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar ši veika buvo užregistruota, ar ištirta, ar įsigaliojo apkaltinamasis teismo nuosprendis šio asmens atžvilgiu.
Kitas požiūris:
Nuteistų asmenų savybių (bruožų) tyrinėjimas yra prasmingas.
Žinodami nuteistiems asmenims būdingas savybes galime daryti prielaidą, kad panašios savybės būdingos visiems nusikalstamas veikas darantiems asmenims. Galime taikyti prevencines priemones ne tik nuteistų, bet ir kitų asmenų, turinčių šias savybes, atžvilgiu.
Čia nusikaltėlis – asmuo, kuriam įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis.

1 kl.: Nusikaltėlio asmenybės samprata (1)
Kiekvieną nusikaltimą padaro bent vienas asmuo.
Naujajame LR BK numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, juridiniai asmenys pripažįstami nusikalstamų veikų subjektais.
Už juridinių subjektų visada egzistuoja fiziniai asmenys, kurie atlieka realius veiksmus, priima sprendimus, tegu ir juridinio asmens vardu, veikdami jo interesais.
Veikiančiaisiais asmenimis, reiškia ir nusikalstamas veikas darančiaisiais asmenimis, yra fiziniai asmenys.

Kas tai yra nusikaltėlio asmenybė?
Ką reiškia “nusikaltėlis”, ką “asmenybė”?
Ar sąvokos “nusikaltėlis”, “nusikalstamos veikos subjektas”, “baudžiamosios atsakomybės subjektas”, “nusikaltėlio asmenybė”, “kriminogeninė asmenybė” yra tapačios?

“Nusikaltėlis”.
Sąvoka “nusikaltėlis” dažniausiai vartojama buitinėje kalboje.
“Nusikaltėlio” sąvoka patiogiausia.
Teisine prasme asmenį nusikaltėliu galime vadinti tik po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Sąvoka “nusikalstamos veikos subjektas” pagal minimalų požymių kiekį leidžia atskirti asmenis, kuriems pripažįstama (gali būti taikoma) baudžiamoji atsakomybė ir kurių elgesį baudžiamosios justicijos sistema gali įvertinti kaip nusikalstamą.
Ši sąvoka apibrėžia tik aiškias baudžiamosios atsakomybės ribas, bet neduoda atsakymo, kodėl asmuo padarė nusikaltimą, koks jis yra, ar jis kuo nors skiriasi nuo kitų asmenų.
Semantiškai sąvoka “nusikalstamos veikos subjektas” reiškia tą, kuris daro nusikalstamą veiką, kai pati nusikalstama veika nepriklauso nuo darančiojo savybių.
Bet egzistuojanti baudžiamojoje teisėje nusikalstamos veikos sudėties samprata, nusikalstamą veiką daro priklausomą nuo jį padariusiojo asmens savybių.

“Nusikalstamos veikos subjektas”.
Kriminologiniu aspektu, sąvoka “nusikalstamos veikos subjektas” yra tiek svarbi, kiek svarbi yra baudžiamoji teisė, apibrėžianti visuomenės daromą elgesio formų negatyvų vertinimą ir reagavimo į šį elgesį būdus.
Nusikalstamos veikos subjektas apibrėžia šio vertinimo ir reagavimo ribas.

Kriminologinė sąvoka “nusikaltėlio asmenybė” apima žymiai daugiau kriminologiškai reikšmingų asmens savybių, ji padeda atsakyti į aukščiau minėtus klausimus.
Ši sąvoka dažnai vartojama, siekiant įvardinti nusikalstamą veiką padariusio asmens savybių visumą.
Toks vartojimas yra galimas, nors ir nekorektiškas, nes asmenybė – tai žmogaus įvairių savybių unikali visuma (sistema), sudaranti šio individo esmę.

“Nusikaltėlio asmenybė”
Sąvoka “nusikaltėlio asmenybė” apima, apjungia labai daug įvairiausių asmenų, kurie daro, padarė nusikalstamą veiką.
Šiems asmenims formaliai bendras yra tik vienas juridinis požymis – kad jie padarė nusikaltimą.
Visi kiti bendri požymiai yra bendrosios savybės, kurios gali būti būdingos:
ir asmenims, nepadariusiems baudžiamosios veikos,
ir asmenims, padariusiems baudžiamąją veiką, bet nesantiems nusikalstamos veikos subjektais,
ir asmenims, padariusiems baudžiamąją veiką ir esantiems nusikalstamos veikos subjektais.
Bendrųjų savybių paplitimas tarp tokių asmenų gali būti dažnesnis ar retesnis. Kokie šie bendrieji požymiai – klausimas tebėra neatsakytas.

“Nusikaltėlio asmenybė”.
“Nusikaltėlio asmenybės” sąvoka prasminga tada, kai konkrečios asmenybės bruožų reikšmė nusikalstamos veikos genezėje gali būti objektyviai atskleidžiama.
Dažnai beveik nėra jokio ryšio tarp nusikalstamą veiką padariusio asmens ypatybių ir padaryto nusikaltimo, nes išorinės (objektyvios) priežastys turi daug didesnę reikšmę, negu nusikaltusio asmens bruožai.
Tik tada, kai asmens savybės nulemia nusikalstamą veiką ar turi didelės reikšmės jai formuojantis, galime kalbėti apie “nusikaltėlio asmenybę”. Tokios savybės yra:
Kaltininko elgesys prieš nusikalstamą veiką;
Aktyvus kriminogeninės situacijos kūrimas.

Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas
Vienų kriminologų požiūriu, nusikaltėlio asmenybės egzistavimo trukmė – nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo iki bausmės atlikimo ar teistumo išnykimo.
Kitų požiūriu – nuo nusikalstamos veikos padarymo (net jei šis jų elgesys dar nėra, o gal ir niekada nebus įvertintas kaip nusikalstamas) iki bausmės atlikimo ar teistumo išnykimo, ar iki patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų suėjimo.
Pirmasis požiūris yra visiškai priimtinas tik baudžiamajai teisei, bet ne kriminologijai – liktų neišnagrinėta daugelis svarbių klausimų, susijusių su baudžiamąsias veikas darančiais asmenimis.

Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas
Kartais, norėdami išvengti sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ribotumo ir norėdami viena sąvoka apimti asmenis iki nusikaltimo padarymo ir asmenis po teistumo išnykimo, kriminologai ją keičia sąvokomis “kriminogeninė asmenybė”, “asmuo, vykdantis kriminalizuotą elgesį”.
Čia pagrindinis dėmesys sutelkiamas į asmens polinkius, elgesio kryptingumą.
Šis pakeitimas grindžiamas tuo, kad sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ribos yra formalaus išorinio pobūdžio, parodančios tik specifinio teisinio statuso buvimą, bet neparodančios vidinės tokių asmenų specifikos.

Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas.
Kriminologiniu (ypač praktiniu) aspektu svarbu nagrinėti ne tik asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, asmenybes, bet ir asmenybes tų asmenų, kurie dar nepadarė nusikalstamų veikų, bet turi didelį kriminogeninį potencialą, esančių pavojingoje būklėje, ar nors ir darančių baudžiamąsias veikas, bet nesančių nusikalstamų veikų (baudžiamosios atsakomybės) subjektais.
Vienas iš asmenybės sąvokos galimų apibrėžimų:
Asmenybė – tai santykinai stabili sistema asmens socialinių bei psichologinių savybių, pasižyminti kryptingumu, konkrečiu išsivystymo, atsparumo, izoliuotumo ir individualumo laipsniu.

2 kl.: Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės (1)
Asmenybė – tai įvairiausių žmogaus savybių visuma, pasižyminti labai sudėtingais vidiniais ryšiais, tarpusavio sąveika ir kilme.
Teoriškai nagrinėjant žmogaus asmenybę šios savybės dažnai yra atskiriamos viena nuo kitos, išryškinami tik patys svarbiausi jos bruožai.
Todėl kartais atrodo, kad žmogaus asmenybė – tai padrikas mažai susijusių savybių, bruožų rinkinys.
Realiai įvairiose situacijose, skirtingais žmogaus gyvenimo etapais šios savybės turi nevienodą įtaką žmogaus elgesiui.
Įvairių savybių poveikis asmenybei visada yra kompleksiškas.

Kuriant žmogaus asmenybės modelius (tarp jų ir nusikaltėlio) nereikšmingos asmens savybės atmetamos, jų tarpusavio ryšiai supaprastinami.
Nusikaltėlio asmenybės struktūra:
1) socialinis-demografinis savybių kompleksas – lytis, amžius, išsilavinimas, užsiėmimo rūšis, socialinis statusas, socialinė-turtinė padėtis. Kaip pakompleksį galima išskirti asmens ryšius: giminystės, pažinčių, darbinius, laisvalaikio ir pan.;
2) socialinis-funkcinis kompleksas (socialinių vaidmenų) –
šeimos vaidmenys: tėvas, motina, vaikas, brolis, sesuo, vyras, žmona ir k.t.; hierarchiniai vaidmenys: vadovas, pavaldinys, partneris, laisvasis ekspertas; finansiniai: išlaikytinis; išlaikantysis, savarankiškas;
veiklos srities: intelektualas, gamintojas, prekybininkas, socialinės gerovės vartotojas, valdininkas ir pan.;

Nusikaltėlio asmenybės struktūra:
3) teisinis kompleksas – teisinio išprusimo ir sąmoningumo lygis, teisinių santykių sudėtingumas, kokybė ir apimtys, ankstesnė susidūrimų su teisės institucijomis patirtis, pasikliovimas teisiniais mechanizmais, teisės pažeidimų patirtis, ankstesnis baustumas (už ką ir kokį poveikį patyrė), specialusis subjektiškumas, turimi įgaliojimai ir pan.;
4) psichologinis kompleksas – charakterio savybės; asmeninės patirties, asociacijų kompleksas; intelektualumo ir emocionalumo lygiai ir tarpusavio santykiai; psichinės ligos, sutrikimai, sindromai, deviacijos, psichologinės traumos; socializacijos defektai-traumos; asmens santykių, ryšių kokybė ir artumas, intymumas, atvirumas ir pan.; pasitenkinimas esama situacija ir polinkis mobilumui; mokėjimai spręsti asmenines ir artimųjų asmenų problemas; asmens atsakingumas, autoritetingumas, priklausomybės, įtaigumas ir pasidavimas įtaigai, prietaringumas; elgesio automatizmas ar novatoriškumas; asmenybės progresavimas ar degradavimas ir t.t.;

Nusikaltėlio asmenybės struktūra:
5) moralinis-vertybinis kompleksas – vertybių, poreikių sistemos turinys, išvystymas ir turtingumas; vertybinis aiškumas ir stabilumas; religingumas; moralinė asmenybės formavimosi aplinka; socializacijos defektai – amoralumo perėmimas; moralinis dezorientuotumas ir pan.
Skirtingoje literatūroje yra daug platesnių ir siauresnių nusikaltėlio asmenybės struktūrų.
Nusikaltėlio asmenybės struktūra – tai nusikaltėlio asmenybės esminių savybių sugrupavimas į grupes, kompleksus pagal asmenybės savybių požymius ar vidinius šių savybių ryšius.

] Kuriant asmenybės struktūros modelį svarbu suprasti esmę, išskirti svarbiausias, vidine vienybe pasižyminčias žmogaus savybių grupes, apibūdinti pagrindines asmens savybes ir įvertinti jas žmogaus nusikalstamo elgesio įtakojimo aspektu.
Biologiniai požymiai paprastai neįtraukiami į asmenybės modelius, nes jie apibūdinami per asmenybę sąlygojančias funkcijas.
Manoma, kad asmenybės struktūroje jie pasireiškia ne tiesiogiai, o per kitų grupių savybes, ypač psichologines, funkcines, net ir demografines, pvz., lytis.

Socialiniai psichologiniai tyrimai rodo, kad nusikaltėliai labai neigiamai vertina save, gyvenimo perspektyvas, sunkiai valdosi, o ateityje labiausiai norėtų nerūpestingo gyvenimo.
Nusikaltėliams būdingas impulsyvumas, padidėjęs jautrumas, neprognozuojamas elgesys, socialinių normų nepriėmimas.
Tačiau kai kurie nusikaltėliai nepasižymi tokiomis savybėmis, ypač padarę neatsargius nusikaltimus.
Visiems be išimties nusikaltėliams yra būdinga tik viena savybė – jie yra padarę bent vieną nusikalstamą veiką.

3 kl.: Asmenybės tapsmas. Socializacija (1)
Asmenybė yra kintama, nors ir santykinai stabili asmens kaip individo ir socialinės bendruomenės nario savybių sistema.
Jei apie 30 – 40 metų amžiaus asmenybę pagal savo savybių kiekį, sudėtingumą ir išsivystymą, laikyti artimu 100 %, tai galima būtų teigti, kad ką tik gimusio to paties asmens asmenybė tesudarė kelis procentus, bet maždaug 5 – 6 metų ji jau siekė apie 50 – 60 %.
Senatvėje, ypač sergant kai kuriomis ligomis, šis dydis vėl gali sumažėti iki 50 – 60 % ar iki mažiau.
Jei asmenybės potencialių savybių visumą laikyti 100 %, tai, įvairių autorių nuomone, žmogus realiai teišnaudoja nuo 10 iki 50 % savojo potencialo.

Asmenybė ypač sparčiai formuojasi žmogaus vaikystėje (ypač jos psichologiniai, moraliniai-vertybiniai savybių kompleksai).
Šis procesas nenutrūksta visą gyvenimą, t.y. asmuo įgyja naujų savybių, praranda ar susilpnina jau turimas.
Brandžiame amžiuje staigūs asmenybės pasikeitimai dažniausiai galimi dviem atvejais:
dėl ekstremalių asmens patirtų išgyvenimų, krizių, traumų,
dėl aktyvaus asmens įsijungimo į religinę veiklą.

Asmens religiniai atsivertimai dažniausiai nelaikomi pakankamu pagrindu pakeisti nusikaltėliui taikomas poveikio priemones.
Taip visuomenė apsisaugo nuo galimos tokių pokyčių simuliacijos.
Tačiau esminis asmenybės pasikeitimas galėtų būti pagrindas peržiūrėti asmeniui taikomas poveikio priemones, galėtų būti iš naujo įvertinamas jo kriminalinis potencialas, pavojinga būklė.

Vienas svarbiausių socialinių procesų, įtakojančių žmogaus asmenybės susiformavimą, yra asmens socializacija.
Socializacija – tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi, prisitaikymas gyventi visuomenėje.
Ką tik gimusį žmogų mes iš esmės galime laikyti beveik vien tik biologine būtybe.
Jis beveik visiškai neturi socialinių bruožų, nors kai kurie bruožai, vaidmenys, savybės jam yra priskiriami “avansu”, kas savo ruožtu įtakoja jų faktinį susiformavimą, panašiai kaip veikia stigmatizacijos mechanizmai.
Asmenybės socializacijai turi įtakos ir biologinės individo savybės, anomalijos, kaip pagrindas, pirminė statybinė medžiaga, galimybių ribos, individualus biologinių polinkių stiprumas, intensyvumas.

Individas, kontaktuodamas su socialine aplinka, perima iš jos socialinę patirtį, kaupia individualią patirtį savo veiklos, jos rezultatų ir aplinkos reakcijų į save bei savo elgesį.
Taip susiformuoja asmenybės bruožai, sukuriamos naujos savybės, slopinamos esamos.
Socializacijos procesą, jo greitį, įsisavinimo gylį ir stabilumą labai įtakoja visuomenės homogeniškumas.
Juo visuomenė yra įvairiapusiškesnė, tuo didesnė tikimybė, kad individas susidurs su prieštaravimais, kad formuosis asmenybės daugiastruktūriškumas, savybių paviršutiniškumas.
Tokioje situacijoje susiformavusios savybės, elgesio alternatyvūs variantai yra palaikomi neatspariais fiksacijos mechanizmais ir įvykus, kad ir nedideliems aplinkos pokyčiams, žmogaus elgesys ir vertybės gali labai pasikeisti.

Su amžiumi asmuo keičia savo socialinę aplinką, įgyja vis daugiau socialinių kontaktų su skirtingomis grupėmis, socialiniais institutais. Jo tolimesnei socializacijai lemiamą įtaką ima vaidinti vis kiti socialiniai institutai, atsiradusi jų įvairovė, senų institutų autoriteto ir įtakos sumažėjimas.
Tai ypač ryšku paauglystėje, kai tėvų autoritetą išstumia bendraamžių ar kokie kiti socialiniai institutai.
Socializacija – dvipusis procesas, pasireiškiantis:
1) visuomenės poveikiu individui, siekiant jį priderinti prie savęs, perduoti jam savo reikalavimus, sampratas, standartus, elgesio modelius ir t.t.;
2) asmens selektyvia veikla, siekiant įsisavinti aplinkos reikalavimus, vertybes, sampratas, standartus, elgesio modelius, vaidmenis ir t.t.

3 kl.: Asmenybės tapsmas. Socializacija (7)

Jei žmogus laikosi pagrindinių socialinių normų ne todėl, kad bijo galimų sankcijų už šių normų pažeidimus, bet suvokdamas, kad jos yra teisingos ir būtinos normaliam bendram žmonių gyvenimui užtikrinti, tai toks žmogus yra socializuotas.

Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai):
1) Sąmoninga elgsena – asmuo suvokia reikalavimus, juos įsisavina, vertina kaip geriausius galimus, dažnai racionaliai sugeba juos pagrįsti, argumentuotai ginti, išaiškinti kitiems;
Paprastai tai būna nedidelė visuomenės dalis, socialiai labai pageidautina, bet turinti ir rizikos – ji racionaliu pagrindu, gali atmesti kai kuriuos, visuomenės daugumai brangius reikalavimus kaip neprotingus, gali daryti esamų reikalavimų modifikacijas, kurios nesiderins su nuo seno visuomenėje egzistuojančiais standartais.

Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai):
2) Įpročio (stereotipinė) elgsena – asmuo žino reikalavimus, juos priima ir vertina kaip savus, kaip savaime suprantamus, kaip vienintelius teisingus, kurie dažnai yra sudedamoji jo vertybinės sistemos dalis;
Stabilioje situacijoje, esant nedidelei vidinei socialinei įtampai šią elgseną gali praktikuoti didelė visuomenės dalis.
Beveik visi vaikai, augantys prosocialioje aplinkoje, išgyvena tokios elgsenos fazę.
Tai yra labai pozityvi elgsenos forma, nors ir turi trūkumų – jos nesugeba laikytis dinamiški žmonės, ji netinka greitam gyvenimo tempui, ji gali žlugti, vykstant kardinaliems visuomenės pokyčiams.
Asmuo, susidūręs su kitokiais elgesio variantais, esant nepalankiai asmeninei situacijai bei negatyvios elgsenos nebaudžiamumui, gali desocializuotis, patirti asmeninę vertybių krizę, arba užsidaryti, atsitraukti iš visuomenės.

Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai):
3) Mėgdžiojamoji elgsena – asmuo suvokia ir žino visuomenės reikalavimus, bet jų paiso tiek ir todėl, kad aplinkiniai taip elgiasi, dėl solidarumo, be didesnių vidinių stimulų;
Tai yra antra pagal paplitimą elgsena.
Esant stabiliai situacijai, socialinei kontrolei ir negatyvių elgesio atvejų pakankamam baudžiamumui, ši elgsena socialiai yra naudinga.
Visuomenėje plintant negatyviam elgesiui, nusikalstamo elgesio nebaudžiamumui, šios elgsenos atstovai papildo nusikalstančių asmenų gretas.
Stabilizuojantis situacijai, jie grįžta prie prosocialaus elgesio variantų.

Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai):
4) Vengimo elgsena – asmuo priima reikalavimus ir jų paiso tik tiek, kiek tai jam reikalinga išvengti negatyvios reakcijos savo atžvilgiu, negatyvių pasekmių.
Gana paplitusi elgsena.
Ji nesukelia didesnių problemų tik esant gerai organizuotai ir efektyviai negatyvaus elgesio socialinei kontrolei, pakankamam nusikaltimų išaiškinamumui.
Įvykus kontrolės sistemos sutrikimams ar patekus į mažiau kontroliuojamas sąlygas, tokie asmenys pradeda elgtis asocialiai.

Asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai, elgesio fiksacijos mechanizmai):
5) Nelegali elgsena – kai asmuo, nors ir suprasdamas esančių visuomeninių reikalavimų svarbą, jų nepaiso dėl didelio aplaidumo ar sąmoningo tokios elgsenos pasirinkimo. Dažnai kaip širma būna imituojama legali gyvensena.
Paprastai šios elgsenos atstovai padaro didžiąją dalį recidyvinio, profesionalaus ir organizuoto nusikalstamumo, bei nemažą dalį kitų rūšių nusikalstamumo.
Brandžios asmenybės dažniausiai sunkiai pasiduoda resocializacijai, nebent susilpnėja jų kriminalinis potencialas.
6) Asociali elgsena – asmuo visiškai ignoruoja visuomenės reikalavimus, jų nežino, nesuvokia arba demonstratyviai ignoruoja, jis visuomenei nepripažįsta teisės reguliuoti jos narių gyvenseną, vertinti elgesio būdus.
Dažnai tai neišsivysčiusios, nesubrendusios ar jau degradavusios asmenybės, arba asmenys, patyrę esminius socializacijos sutrikimus.
Resocializuoti tokius asmenis, pakeisti jų gyvenseną yra labai sudėtinga, nes jie dažnai neturi bent kiek aukštesnės poreikių, vertybių sistemos.

Šiuolaikinėje visuomenėje dėl padidėjusios įvairovės, dėl padidėjusio gyvenimo tempo, pastovaus tapsmo gana dažnai asmens socializacija tebūna paviršutinė, gana prieštaringa.
Tai galima būtų laikyti viena iš deviacinio elgesio spartaus plitimo priežasčių.
Būtina suvokti, kad dėl dabartinės visuomenės subkultūriškumo, heterogeniškumo tai, kas vienos grupės požiūriu laikoma socialiu elgesiu, kitos grupės požiūriu gali būti laikoma asocialiu, nelegaliu elgesiu.
Tokioje visuomenėje dažniausiai nebeegzistuoja absoliučių standartų, autoritetų, vertybių, vertinimo monopolio.

4 kl.: Nusikaltėlių (kriminogeninių) asmenybių klasifikacija (1)
Kriminologiniu požiūriu reikšmingas yra nusikaltėlių asmenybių klasifikavimas pagal asmens elgsenos kryptingumą ir pastovumą:
1) Atsitiktinis tipas – nusikalstamą veiką padaro susiklosčius itin palankioms, provokuojančioms aplinkybėms, esant aplinkos spaudimui. Tokie asmenys yra gana nestabilūs, nepasižymintys tvirta orientacija, siekiantys pritarimo, populiarumo, teigiamo savęs vertinimo iš aplinkos;
2) Kriminogeninis pasyvus tipas – nusikalstamą veiką padaro, jei tik pasitaiko pakankamai palanki proga;
3) Kriminogeninis aktyvus tipas – nusikalstamą veiką padaro ne tik esant palankiai progai, bet ir pats aktyviai susikuria sau tokias progas, sąlygas.

Pagal savo veiklos sferos pastovumą (tik asmenys, padarę ne vieną nusikaltimą):
1) Asmenys, darantys vienarūšes nusikalstamas veikas;
2) Asmenys, darantys skirtingų rūšių nusikalstamas veikas.
Čia nusikalstamų veikų rūšį reikia nebūtinai suprasti kaip rūšį baudžiamosios teisės požiūriu, bet kaip pagrindinę dedamąją, kaip efektą duodančią veiklą.

Pagal veiklos sferą, sritį, interesą, duodamą efektą jį darančiajam:
1) Asmenys, darantys turtinius nusikaltimus. Galimi du porūšiai – nusikaltimų nuosavybei ir nusikaltimų ekonomikai;
2) Asmenys, darantys smurtinius nusikaltimus;
3) Asmenys, darantys lytinius nusikaltimus;
4) Asmenys, darantys nusikaltimus prieš moralę, viešąją tvarką;
5) Piktnaudžiavimai turima padėtimi;
Taip pat yra galimos bei naudojamos ir kitokios klasifikacijos, priklausomai nuo konkrečių poreikių.
Paminėtini ir tokie klasifikavimo pagrindai:
pagal prioriteto teikimą intelektualioms ar fizinėms priemonėms;
pagal polinkį į grupinę veiklą ir kt.

6 tema. Nusikalstamo elgesio mechanizmas

1 klausimas. Nusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė
2 klausimas. Vidiniai žmogaus veiksniai
3 klausimas. Išoriniai situacijos veiksniai
4 klausimas. Nusikalstamo elgesio mechanizmo dalių sąveika

1 kl.: Nusikalstamo elgesio mechanizmo samprata ir reikšmė (1)
Kodėl žmogus padaro konkretų nusikaltimą?
Atsakyti “Kodėl?” dažnai yra sudėtinga.
Mes nežinome daugelio dalykų.
Mūsų pažiūros, vartojamos sampratos, išeitinės pozicijos įtakoja tai, kaip mes suvoksime konkretų reiškinį, ypač kaip mes nustatysime, konstruosime priežastinius ryšius.
Klausimai “Kodėl?” dažnai paliekami filosofijai.
Pozityvistiniai mokslai dažnai stengiasi atsakyti į klausimą “Kaip?”, t.y. kaip konkretus reiškinys pasireiškia, kas jam daro įtaką, kaip pasireiškia ši įtaka.
Mokslo požiūriu išvystyta atsakymų į klausimą “Kaip?” sistema dažnai leidžia gana tiksliai atsakyti ir į klausimą “Kodėl?”.

Sprendžiant klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, galima išdėstyti labai ilgą šį įvykį įtakojančių veiksnių grandinę, gal būt prasidėjusią kažin kelintoje protėvių kartoje, ar valstybės, visuomenės susiformavimo aušroje, veikusioje per tėvus dar iki jam gimstant, formavusioje vaikystėje šio žmogaus asmenybės pagrindus, sąlygojusioje asmeninę patirtį, ankstesnį elgesį, veikusioje prieš pat nusikaltimo padarymą ir nusikaltimo darymo metu.
Padarius nusikaltimą veiksnių, įtakojančių žmogaus elgesį, grandinė nenutrūksta, ji tęsiasi toliau – tai ir veiksniai, įtakojantys elgesį iš karto po nusikaltimo, ir vėlesni veiksniai, lemiantys kaip buvo sureaguota į nusikaltimą, kokias pasekmes patyrė jį padaręs asmuo ir t.t.

Žmogaus gyvenimas – tai procesas, įtakojamas įvairiausių veiksnių, o žmogaus poelgiai – tai tik regimoji jo išraiška.
Siekdami suprasti, kaip yra daromas nusikaltimas, kaip sumažinti nusikaltimų skaičių, ką daryti, kad neįvyktų konkretūs nusikaltimai, turime visoje žmogaus elgesį įtakojančių veiksnių grandinėje išskirti svarbiausias dalis ir dalis, kurias dar galime paveikti.

Spręsdami artimiausio nusikalstamumo problemas mes galime labiau įtakoti tik esamas konkrečias situacijas, kuriose daromi nusikaltimai.
Tolimesnės ateities nusikalstamumo problemų sprendimui galime įtakoti žmogaus asmenybę formuojančius veiksnius, kad ateityje būtų lengviau įtakoti būsimas situacijas ar kad jų būtų mažiau.
Daugelis kitų veiksnių yra sunkiai paveikiami arba visiškai nepaveikiami dėl to, kad jie yra praeityje.
Galime išskirti dvi labiausiai nusikaltimų darymą įtakojančias sritis:
konkrečias situacijas,
nusikaltimus darančių žmonių asmenybes.

Kas labiau įtakoja konkretaus nusikaltimo padarymą – ar žmogaus vidinės savybės, ar konkrečios situacinės aplinkos (išorės) veiksniai?
Logiškai samprotaujant galima padaryti šias išvadas:
1) Jei didesnę įtaką daro vidiniai veiksniai, asmenybė – tai kas gi lemia elgesio variantų pasirinkimą, kaip asmenybė reaguoja į konkrečią situaciją, nes tas pats asmuo vienose situacijose daro nusikaltimus, kitose ne?
2) Jei didesnę įtaką daro aplinka, išorės faktoriai – tai kodėl analogiškose situacijose vieni žmonės padaro nusikaltimą, o kiti ne, kaip aplinka veikia žmogaus elgesį?

Abiem atvejais mes prieiname prie asmenybės ir situacijos sąveikos, prie šios sąveikos mechanizmo, struktūros, stadijų.
Kaip veikia šis mechanizmas, kaip jis atsiranda?
Į šiuos klausimus ir bando atsakyti kriminologijos dalis, nagrinėjanti nusikalstamo elgesio mechanizmą.
Nusikalstamo elgesio mechanizmu vadinama subjektyvių (asmeninių) ir objektyvių (situacinių) veiksnių, tiesiogiai paskatinusių padaryti nusikalstamą veiką, visuma, jų sąveika bei poveikis nusikalstamai veikai.
Struktūriškai pagal kilmę galima išskirti dvi šio mechanizmo dalis:
vidinių žmogaus veiksnių sistemą;
konkrečios situacijos sąlygų sistemą.

2 kl.: Vidiniai žmogaus veiksniai (1)

Priklausomai nuo pasirinktų išeities pozicijų labai priklauso ir šių veiksnių nagrinėjimo rezultatas.
Atskiros kriminologijos šakos, teorijos šią konkretaus nusikaltimo darymo problemą aiškina skirtingai.
Vienos iš jų vidiniams žmogaus veiksniams suteikia išskirtinę svarbą, kitos – visiškai sumenkina jų reikšmę.

Klasikinė kriminologija konkretaus elgesio pasirinkimą iš esmės suveda į elementarią racionalaus pasirinkimo schemą, kai asmuo, įvertindamas visus už ir prieš, priima sprendimą, pagrįstą logika.
Pasirinkdamas jis yra visiškai laisvas.
Pagrindinė netinkamo elgesio priežastis yra nežinojimas.
Net ir laikydamiesi šios schemos mes konkrečioje situacijoje susiduriame su veiksniais, įtakojančiais tokį racionalų sprendimą:
1) Asmens turimos informacijos ribotumas. Asmuo niekada neturi visos informacijos apie konkrečią situaciją, savo elgesio pasekmes, galimą aplinkinių elgesį, jis nežino visų būsimų pliusų ir minusų;
2) Skirtinga tų pačių dalykų interpretacija. Skirtingi asmenys tuos pačius dalykus gali suvokti nevienodai, kas vienam pliusas, kitam gali būti minusas;
3) Laiko ribotumas. Dažnai sprendimas turi būti priimtas greitai, ir asmuo nėra pajėgus atlikti pilno informacijos apdorojimo bei įvertinimo. Jis yra priverstas elgtis anksčiau, nei būna pasiruošęs priimti sprendimą.

Kai kurios psichologinės teorijos konkretaus elgesio pasirinkimą suveda į grynų refleksų schemą: stimulas – reakcija.
Bihevioristinė pakraipa: žmogus, patyręs konkretų stimulą, sureaguoja pagal jo turimą sąlyginį refleksą. Jei šis refleksas (ankstesnė patirtis) yra nusikalstamo pobūdžio, tai ir naujas elgesys analogiškoje situacijoje bus nusikalstamas.
Instinktyvistų pakraipa: žmogus, patyręs stimulą, sureaguoja pagal besąlyginį (įgimtą) refleksą, instinktą

Sociologinės teorijos paprastai stengiasi operuoti didesnio mąsto tiriamaisiais objektais (nei individas) – tokiais, kaip visuomenė, sluoksnis, amžiaus grupė.
Realūs asmenys tokiuose tyrimuose dažnai pakeičiami vidutiniais statistiniais įvairių sociumų atstovais.
Kai kurios iš šių teorijų, jei ir imasi spręsti konkretaus nusikaltėlio ir konkretaus nusikaltimo problemą, tai paprastai linksta į klasikinį arba į psichologinį aiškinimą.
Šiuos aiškinimus jos papildo tuo, kad konkretų mechanizmą, kaip žmogus reaguos, nulemia asmenybė, o šios susiformavimą įtakojo visuomenė, aplinka.

Nagrinėjant nusikalstamo elgesio mechanizmą ypatingai svarbios psichologijos žinios apie žmogaus elgesį.
Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad žmogaus elgesys dažnai nėra nulemtas racionalių priežasčių, sprendimų.
Žmogaus elgesio priežastys bei mechanizmas yra mažai pažintas, lyginant su analogiškais gamtos mokslų pasiekimais.

Apžvelgiant tai, kas žinoma apie žmogaus elgesį, galime išskirti vidinių jo savybių, bruožų grupes, darančių įtaką jo elgesiui:
1. Asociacijų kompleksas.
Žmogus nuo vaikystės kaupia asmeninę pažinimo, suvokimo patirtį, formuoja individualias asociacijas bei dalinai perima egzistuojančias visuomenėje asociacijas.
Asociacijų kompleksas dažnai yra pasąmonėje. Mes beveik niekada nesusimastome, kodėl vienas dalykas yra savas, o kitas svetimas, atstumiantis, kodėl vienus dalykus mes priimame tarytum savaime, o kitus suprasti mums reikia didelių pastangų, kodėl kartais negalime susikalbėti su vienu žmogumi, o kitus suprantame iš pusės žodžio, kodėl vienų tautų jumoras, pasakos mums suprantamos, o kitų ne ir t.t.
Asociacijų kompleksas nulemia tai, kaip asmuo suvoks jį supančią tikrovę, iš aplinkos gaunamą informaciją, kiek adekvatų jos vaizdinį jis susikurs.
Tai ypač pasireiškia situacijose, pasižyminčiose laiko trūkumu, pradinėse sąlyčio su kažkuo stadijose.
Tai taip pat įtakoja, kokias prognozes žmogus kuria, ko tikisi iš konkrečios situacijos, aplinkinių ir savo poelgių.

2. Racionalumo-emocionalumo kompleksas
Žmogus dažniausiai laikomas protinga būtybe.
Jis daugiau ar mažiau racionaliai vertina save, aplinką, kitus žmones, prognozuoja savo ir kitų veiklą, aplinkos įvykius, kontroliuoja savo ir kitų veiklą.
Žmonės vieni su kitais keičiasi išgryninta, racionaliai sumoduliuota, koduota informacija – naudoja rašytinę kalbą, dalykinius pokalbius ir t.t.
Pas skirtingus asmenis racionali, jų fizinius veiksmus lydinti psichinė veikla skiriasi ne tik bendra apimtimi, lygiu, bet ir šios racionalios veiklos pasireiškimo sfera.
Vienas asmuo racionaliai veikia beveik visą sąmoningos būsenos laiką (kai nemiega, nėra labai apsvaigęs ir pan.).
Kitas – tėra racionalus tik savo darbe ir praranda racionalumą veikloje, nesusijusioje su jo darbu.
Dar kitas racionalumą praranda situacijose, kuriose dalyvauja jam emociškai artimi asmenys, kur paliečiami jų interesai, ar situacijose, kai jis patiria stresą, atsiduria visiškai nežinomoje situacijoje, išsigąsta, yra užpuolamas ar patiria netikėtą stiprų poveikį.

. Racionalumo-emocionalumo kompleksas
Pas kai kuriuos asmenis su psichikos sutrikimais pastebimas racionalios psichikos sferos neišsivystymas, visiškas ar dalinis nesugebėjimas racionaliai mastyti, vertinti, priimti sprendimus.
Net tarp pakaltinamų asmenų yra nemažai su psichikos sutrikimais ar nepakankamu racionalios psichikos dalies išvystymu.

Visą žmogaus veiklą lydi emociniai psichiniai procesai.
Išgyvenama emocinė būsena gali skatinti žmogų atlikti konkrečius veiksmus:
+ ją pratęsti, jei yra maloni;
– jos atsikratyti, jei ji yra nemaloni.
Atskirą problemą sudaro psichiniai stimuliatoriai (alkoholis, narkotikai ir pan.), nuo jų susiformavusios priklausomybės, kai konkrečios būklės siekimas ar vengimas užgožia visus kitus psichinius procesus.

2. Racionalumo-emocionalumo kompleksas.
“Normalaus” žmogaus elgesyje emociniai impulsai dažnai lieka nepastebėti, nes pats žmogus dažnai jų nesuvokia, neidentifikuoja.
Racionali veikla yra aiškiai suvokiama, nes suvokimas ir yra jos dalis.
Dažnai pirminis impulsas būna emocinis, tik vėliau jis įgauna pagrindimą racionalioje sferoje, dažnai tai tėra tik patogus paaiškinimas aplinkiniams, o kartais ir sau.
Šiuolaikiniai psichologai linksta link tos nuomonės, kad emociniai impulsai yra pirminiai, svarbesni žmogui, nei jo racionalūs sprendimai.
Bendras racionalumo-emocionalumo komplekso elementų stiprumas, išsivystymas pas skirtingus asmenis nėra vienodas.
Jis nėra vienodas netgi to paties žmogaus skirtinguose gyvenimo etapuose, skirtingose sąlygose, esant skirtingoms būsenoms (pavargęs, pailsėjęs, susidomėjęs ar abejingas, jam kažkas nauja ar jau žinoma ir pan.).
Racionalumo-emocionalumo elementų pusiausvyra kinta.

3. Patirties kompleksas.
Patirties komplekse mus domina asmeniui jau žinomi, mokami, įvaldyti elgesio variantai, galimybė šios patirties pagrindu formuoti naujus elgesio variantus.
Patirties kompleksas apima ir ankstesnio elgesio pasekmių patirtį.
Į patirtį gali įeiti ir ne asmeninė, o aplinkinių patirtis, nes žmogus sugeba perduoti savo patirtį, ją perimti, net jei specialiai to ir nesiekia.
Sėkmingo asmens elgesio patirtis apibūdina automatizmo-inovacijų santykį, leidžia gana tiksliai įvertinti tikimybę, kaip asmuo elgsis, ypač jam tipinėje situacijoje ar situacijoje, kai riboti informacijos, laiko resursai.
Patirtis – kai elgesio būdas buvo žinomas žmogui iki veiklos pradžios.
Inovacija – kai jis buvo “atrastas” veiklos eigoje.
Dažniausiai žmogus, patekęs į įprastas, tipiškas situacijas ar tik klaidingai suvokiamas kaip tipines, elgiasi psichologiškai ekonomiškiausiu būdu – renkasi tipinį, jam standartinį elgesio variantą.

4. Filtrų kompleksas
Jį iš esmės sudaro asmens poreikių, vertybių bei motyvų sistemos.
Kriminologinėje literatūroje kartais per daug sureikšminama motyvų įtaka nusikalstamam elgesiui.
Asmens poreikiai ir vertybės sudaro dvi gana savarankiškas sistemas, kurios kartais atitinka viena kitą, o kartais viena kitai prieštarauja.
Poreikių sistema savo kilme yra ankstesnė, galima sakyti bazinė.

4. Filtrų kompleksas
Poreikiai
Poreikių sistema ir jų patenkinimo lygis atsako į klausimą “Ko trūksta?”, ko asmuo sieks savo elgesiu arba nuo ko ir vardan ko susilaikys.
Poreikiai yra įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindinti jo priklausomybę nuo aplinkos.
Asmenybės poreikiai gali būti suskirstyti į sąlyginę hierarchinę piramidės pavidalo sistemą:
– Savirealizacijos poreikiai: menas, religija, mokslas, gyvenimo įprasminimas, gyvenimo tikslai.
– Pripažinimo poreikiai: aplinkinių vertinimas, savigarba, lygybė.
– Bendravimo poreikiai: savų turėjimas, jautimasis sociumo dalimi, galėjimas atsiverti, dalyvauti.
– Saugumo poreikiai: artimiausios ateities tikrumas, perspektyvos buvimas, laisvė.
– Biologiniai (įskaitant išgyvenimo) poreikiai: maistas, šiluma, seksas, poilsis, aktyvumas.

4. Filtrų kompleksas
Poreikiai.
Poreikių sistema funkcionuoja 2 kryptimis:
1) Kad efektyviai ir stabiliai būtų tenkinamas aukštesnysis poreikis, turi būti pakankamai patenkintas žemesnysis poreikis.
2) Tuo pačiu metu kai kurie žemesnieji poreikiai gali būti aukojami aukštesniųjų vardan, atskirais atvejais žmogus net miršta, tenkindamas aukštesnįjį poreikį.
Daugeliui asmenybių būdinga pirmoji kryptis, kuri yra viena iš žmonijos, atskirų tautų biologinio išgyvenimo sąlygų, įgalinančių prisitaikyti.
Į poreikių sistemą gali būti įtraukiami ir ne savo, o savo bendraminčių, artimųjų, ypač vaikų, mylimųjų poreikiai.
Jie pakeičia savuosius arba gali įgyti labai aukštą padėtį, būti užkelti į piramidės viršūnę.

. Filtrų kompleksas
Vertybės
Vertybių sistema iš esmės atsako į klausimą “Ko žmogus nedarys?”, dėl ko jis to nedarys, koks elgesys jam yra normalus, priimtinas.
PVZ., asmuo, kuriam vertybė yra teisingumas, nepraktikuos sukčiavimo.
Pateikti vertybių sistemos struktūrą yra sudėtinga, nes nėra vieningo požiūrio, kas priskirtina žmogaus vertybėms.
Visuomenė paprastai propaguoja vertybių sistemą, artimą poreikių hierarchinei sistemai, tik veikimo kryptis čia nustatoma vienareikšmiškai – iš viršaus į apačią.
Klasikinėse visuomenėse svarbiausiomis laikomos dvasinės, tautos laisvės, bendražmogiškosios vertybės, teikiamas prioritetas valstybei, visuomenei prieš individą.

4. Filtrų kompleksas
Vertybės
Modernesnės tautos, sociumai paprastai prioritetą teikia asmeninėms žmogaus teisėms, po to visos visuomenės teisėms ir tik tada valstybės interesams.
Modernesnės visuomenės neturi aiškių absoliučių universalių vertybių, netgi atmetama idėja apie galimybę atrasti tokias vertybes.
Viena visuomenės dalis stengiasi neprimesti savo vertybių likusiajai daliai, iš pastarosios tikėdamasi to paties.
Apsiribojama taikaus sambūvio mechanizmų sukūrimu, vieni kitų gerbimu ir pripažinimu teisės būti, kokiems norisi, jei tik tai tiesiogiai, realiai ir esmingai nepažeidžia kitų žmonių teisių.
Valstybė dažnai tokiu atveju tampa ne kažkokių konkrečių vertybių gynėju, propaguotoju, o tik arbitru, sutaikytoju tarp konfliktuojančių vertybių, reguliuoja tik išorinę šių vertybių išraišką – elgesį.

. Filtrų kompleksas
Vertybės
Konkretaus žmogaus vertybių sistema dažnai yra latentiška, nes žmogus nelinkęs atskleisti savo vertybinio skirtingumo nuo aplinkinių, net jei vertybių tyrimas vykdomas anoniminiu būdu.
Vertindami asmenis, išaiškintus padarius nusikaltimus, didelė dalis tyrėjų konstatuoja tokių asmenų vertybines deformacijas:

– dažną nesugebėjimą aiškiai suformuluoti savųjų vertybių,

– vertybių hierarchijos skurdumą,

– hierarchijos iškraipymus, kai “didžiojoje” visuomenės dalyje pripažintoms vertybėms teikiama nedidelė reikšmė, o sureikšminamos “visuomenės požiūriu” negatyvios, destruktyvios vertybės, kai iš viso atmetamos “tikrosios” vertybės.

4. Filtrų kompleksas
Vertybės.
Vertybinė sistema visiems asmenims funkcionuoja panašiai.
Dauguma atvejų aukštesniosios vertybės subordinuoja žemesniąsias.
Elgesys, jei ir neatitinka vertybių sistemos, tai dažniausiai pažeidžia tik žemesniąsias vertybes.
Kad asmuo pažeistų savo aukščiausiąsias vertybes, jis turi patirti labai stiprų vidinį ar išorinį poveikį.

. Filtrų kompleksas
Motyvai.
Motyvai (badas, kerštas, pavydas ir t.t.) iš esmės yra baigiamasis filtrų komplekso elementas.
Jie veikia kaip momentinis, situacinis pastiprinimas, kaip papildomas stimulas veikti konkrečia linkme, konkrečiu būdu.
Motyvai savo kilme ir kryptingumu glaudžiai susiję su asmens poreikiais, vertybių sistema, elgesio patirtimi.
Motyvai yra žymiai mobilesni, nei kiti filtrų komplekso elementai, jie labiau susiję su artimiausia asmens praeitimi, einamaisiais nepatenkintais poreikiais, nei su ilgalaikiais, tegu ir žymiai svarbesniais poreikiais.
Ilgai besitęsianti poreikių nepatenkinimo būklė gali sugriauti ne tik asmens vertybių sistemą, iškreipti motyvacinę sistemą, bet gali deformuoti ir kitus asmenybės elementus.

. Filtrų kompleksas.

Filtrų kompleksas veikia, nustatydamas tikslų, reakcijų, elgesio būdų hierarchiją, iš panašaus stiprumo reakcijų atrinkdamas labiausiai pageidautinas.
Jis egzistuoja ne tik reakcijų atžvilgiu, bet ir gaunamos informacijos, išorės suvokimo atžvilgiu.
Asmens vertybinė orientacija, poreikių sureikšminimas, slopinimas ar ignoravimas labai įtakoja asmens asociacijas ir gebėjimą racionaliai, objektyviai suvokti išorės informaciją, pasirinkti adekvatų situacijai elgesį.

5. Reakcijų greičio bei stiprumo kompleksas.
Šį kompleksą iš esmės sudaro asmens stabilumas, impulsyvumas ir inertiškumas.
Jie nulemia:
1) kaip greitai atsiranda konkreti reakcija – vienas iš galimų suvokimo, vertinimo ar elgesio variantų;
2) kaip ilgai ši reakcija išsilaiko;
3) kokio stiprumo ji yra, kiek ji kontrastuoja su bendru asmens ramybės psichologiniu aktyvumu;
4) kiek esama reakcija slopina naujų alternatyvių reakcijų atsiradimą.
Šis kompleksas taip pat nulemia, kokio stiprumo poveikio (stimulo) turi susilaukti asmuo, kad jame iš viso įvyktų reakcijos, kad tos reakcijos būtų labai stiprios, kad tos reakcijos būtų afektinės.

6. Valingumo kompleksas.
Valingumas iš esmės nulemia, kiek kryptingai asmuo veikia, kokias kliūtis jis pasiryžęs įveikti judėdamas užsibrėžta kryptimi, t.y. kiek jis yra linkęs nepasiduoti aplinkos kliūtims, nepatogumams.

APIBENDRINIMAS.
Nagrinėjant nusikalstamo elgesio mechanizmą būtina atsižvelgti ir į atskiras individo savybes, kurios nebuvo paminėtos išnagrinėtuose kompleksuose, PVZ., agresyvumą, tolerantiškumą, savarankiškumą ir kt.
Sugretinus vidinius elgesio mechanizmo elementus su žmogaus asmenybės struktūra galime pastebėti, kad jie iš esmės atspindi psichologines ir moralines-vertybines žmogaus savybes.
Kiti asmenybės elementai labiau įtakoja ne konkretų poelgį, bet charakterizuoja asmenybės kryptingumą bei jos aplinką ir formuoja žmogaus psichologines, moralines-vertybines savybes.
Būtent moralinės-vertybinės asmens savybės daro didžiausią įtaką konkrečiam žmogaus elgesiui.

Nagrinėjant žmogaus elgesio mechanizmo vidinę pusę negalima jos komponentų nagrinėti izoliuotai ar stengtis juos išdėstyti į vieningą nuoseklią loginę schemą – grandinę.
Vidiniai veiksniai nuolat veikia vienas kitą, pasireiškia kaip sistema, kartais funkcionuojanti ne suderintai, o konfliktiškai.
Vidinių žmogaus veiksnių sąveika nuolatos kinta, vystosi.

3 kl.: Išoriniai situacijos veiksniai (1)

Bet kokį elgesį lydintis faktorius yra išorinė aplinka – konkreti situacija.
Galima išskirti du poveikius, kuriuos situacija daro asmeniui:
1) objektyvus poveikis, sudaromos galimybės;
2) subjektyvus poveikis, subjektyvios galimybės.
Subjektyvus poveikis dažnai suvaidina lemiamą įtaką žmogaus elgesiui.

Situacijos, kuriose yra didelė nusikaltimo padarymo tikimybė, yra vadinamos kriminogeninėmis.

Pagal įtaką asmens elgesiui galima išskirti tokias situacijas:
1) skatinanti situacija, kai nusikalstamas poelgis jos metu gali būti padarytas žymiai lengviau nei įprastomis, dažniausiai pasitaikančiomis sąlygomis;
2) neutrali situacija – tai dažniausiai pasitaikanti situacija, įprastos sąlygos;
3) sulaikanti situacija, kai nusikalstamą elgesį jos metu atlikti žymiai sunkiau nei įprastomis, dažniausiai pasitaikančiomis sąlygomis.

Situacijos pagal objektyvų asmeniui daromą poveikį:
1) aktyvi situacija, kai asmuo patiria specifinį, tik į jį nukreiptą poveikį, gauna tik jam skirtą informaciją. Tai dažniausiai būna kitų asmenų poelgiai, veiksmai, žodžiai;
2) pasyvi situacija, kai bet kuris asmuo, esantis toje situacijoje, patiria panašų poveikį, gauna daugmaž tą pačią informaciją.

Situacijos pagal asmens subjektyviai patiriamą poveikį:
1) aktyvi situacija, kai asmuo patiria poveikį, priima informaciją į tai specifiškai reaguodamas, nesvarbu ar objektyviai koks nors poveikis buvo ar ne;
2) pasyvi situacija, kai asmuo nepriima poveikio, informacijos nepriima ar nesuvokia, t.y. į tai nereaguoja, nesvarbu ar objektyviai koks nors poveikis buvo ar ne.

Pagal situacijos suvokimo klaidingumą galima išskirti:
1) adekvataus arba teisingo suvokimo situacijas;
2) neadekvataus arba klaidingo suvokimo situacijas.
Pagal situacijos santykį su asmens patirtimi, asociacijomis galima išskirti:
1) įprastas;
2) naujas, netipines situacijas.
Atsižvelgiant į konkrečius poreikius galima išskirti ir daug kitokių situacijų rūšių.
Situacija nėra statiška, ji keičiasi priklausomai nuo asmens atliekamų veiksmų, nuo kitokių veiksnių, veikiančių tiek prieš konkretų poelgį, tiek jo metu, tiek po jo.
Taip pat keičiasi ir situacijos suvokimas, vertinimas.

4 kl.: Nusikalstamo elgesio mechanizmo dalių sąveika (1)
Informacinis nusikalstamo elgesio mechanizmo modelis
Jei žmogaus elgesį (poelgį) paverstume informaciniu procesu, tai aplinką galėtume laikyti įvedama (gaunama) informacija, žmogų – informacijos apdorojimo sistema su tos informacijos apdorojimo algoritmų aibe, patį poelgį – išvedama informacija.

Informacinis nusikalstamo elgesio mechanizmo modelis.
Žmogus savo mąstymu, emociniais išgyvenimais gali keisti, įtakoti savo vidinį informacijos apdorojimo algoritmą beveik nepriklausomai nuo konkrečios aplinkos.
Todėl netgi analogiškoje situacijoje, tas pats žmogus gali pasielgti visiškai skirtingai – tiek pozityviai, tiek negatyviai.
Būtent šia žmogiška savybe yra grindžiamos bet kokios asmens auklėjimo, pataisymo bei nusikalstamumo sumažinimo idėjos.

Elgesio varianto pasirinkimas
Nusikaltimas yra viena iš galimų poreikio patenkinimo formų.
Lemiamą vaidmenį vaidina ne tiek pats poreikis ar jo sąlygoti motyvai, bet visas pasirinkimo mechanizmas iš galimų variantų.
Pasirinkimo mechanizme žymiai didesnį vaidmenį vaidina žmogaus mokami, jau žinomi ir suvokiami, konkrečiomis sąlygomis galimi elgesio variantai ir savo elgesio vertinimas.
Motyvai veikia kaip filtras: esant lygiaverčiams poreikiams, nugali poreikis su stipriausiais motyvais.
Susidarius poreikių hierarchijai, vyksta jų patenkinimo būdų atranka, kur motyvų vaidmuo palyginti nedidelis.
Didžioji nusikaltimų dalis yra veikimo būdas (priemonė), bet ne tikslas (pats savaime).

Elgesio varianto pasirinkimas
Pagal nusikaltimų vaidmenį konkrečiam asmeniui (tikslą) daugumą nusikaltimų galima suskirstyti į grupes:
1) nusikaltimai – priemonės, naudojami kaip būdas pasiekti konkrečių tikslų, dažniausiai dėl duodamos praktinės naudos ateityje (tipiškai – vagystė, ekonominiai nusikaltimai);
2) nusikaltimai vertingi patys savaime, jau pats jų atlikimas padeda išspręsti asmens psichologines problemas, patirti malonumą, pasijusti reikšmingu (tipiškai – išžaginimas, chuliganizmas, netgi nepilnamečių grupinės vagystės).
Antrajai grupei priskiriami emocinius poreikius tenkinantys nusikaltimai.

Elgesio varianto pasirinkimas.
Kitas veiksnys, pasirenkant elgesio variantą, yra automatizmas.
Jis nulemia įprasto, dažniausiai vartojamo elgesio būdo pasirinkimą, jei daugmaž visi elgesio būdai konkrečiu metu ir konkrečioje situacijoje vertinami vienodai.

7 tema. Kriminologinis tyrimas. Kriminologinė informacija
1 klausimas. Kriminologinio tyrimo samprata
2 klausimas. Kriminologinio tyrimo rūšys
3 klausimas. Kriminologinio tyrimo metodai
4 klausimas. Kriminologinio tyrimo organizavimas
5 klausimas. Kriminologinis prognozavimas
6 klausimas. Kriminologinė informacija
7 klausimas. Kriminologinė statistika

1 kl.: Kriminologinio tyrimo samprata (1)
Kriminologinis tyrimas – pažintinė, dažniausiai mokslinė veikla, nagrinėjanti nusikalstamumą, su juo glaudžiai susijusius procesus ir reiškinius bei nusikalstamas veikas darančius asmenis.
Šia veikla siekiama ne tik aprašyti minėtus objektus, bet ir atskleisti, nustatyti bei paaiškinti jų kilmę, raidą, juos įtakojančius veiksnius bei šios įtakos pasireiškimą.
Siekiama pateikti rekomendacijas praktinei žmonių veiklai, kuriomis remiantis galima būtų įtakoti nusikalstamumą ir su juo glaudžiai susijusius kitus reiškinius socialiai pageidautina linkme.
Kriminologinis tyrimas – ne vien profesionalų mokslininkų monopolis.

Kriminologinis tyrimas – tai ne padrikas atskirų pažintinių veiksmų rinkinys, bet nuosekli jų seka, sistema.
Jame galima išskirti etapus, stadijas.
Kriminologinis tyrimas – tai kriminologinių idėjų patikrinimo ir naujų idėjų ar jų prielaidų formavimo mechanizmas.
Sąlyginai galima išskirti penkis kriminologinio tyrimo etapus:
1) prielaidų atsiradimas – tai problemos atsiradimas, teorijų, idėjų kėlimas, socialinis užsakymas ir t.t.
2) parengiamasis etapas – tai tikslų numatymas, metodų parinkimas, programos sudarymas, organizacinis ir materialinis tyrimo aprūpinimas, kiti organizaciniai klausimai ir t.t.
3) vykdomasis etapas – tai informacijos rinkimas, pirminių rezultatų nustatymas, tyrimo koregavimas, atsižvelgiant į kilusias problemas, tarpinių išvadų formulavimas ir tikrinimas ir t.t.

(tęs.) kriminologinio tyrimo etapai:
4) baigiamasis etapas – tai surinktos informacijos ir rezultatų aprašymas bei įvertinimas, išvadų formulavimas, darbo pateikimas, atsiskaitymas užsakovui ir t.t.
5) potyriminis etapas – tai siūlymų ir rekomendacijų įgyvendinimas, tyrimo patirties ir sukauptos informacijos naudojimas, problemų atsiradimas, teorijų, koncepcijų ir idėjų kūrimas, mokslinės ir socialinės aplinkos pokyčiai, nulemti atlikto tyrimo.
Šie tyrimo etapai būdingi kiekvienam tyrimui.
Dažnai pirmas ir penktas etapai skirtinguose tyrimuose sutampa. Kas vieno pabaiga – kito pradžia.

Kriminologinio tyrimo tikslai.
1) pažintinis – iš esmės tenkina mokslinį smalsumą ir sudaro prielaidas kitų tikslų įgyvendinimui;
2) prognostinis – leidžia pagrįstai numatyti tolimesnę tiriamojo objekto raidą, galimas vystymosi alternatyvas;
3) taikomasis – nukreiptas į rezultatų pritaikymą, praktinių pageidaujamų priemonių parengimą;
4) kontrolinis – iš esmės nukreiptas į praktinių siūlomų taikyti priemonių efektyvumo nustatymą, jų trūkumų pašalinimą.
Šie tikslai, praktinės veiklos tyrimo kryptys nėra izoliuoti vienas nuo kito, jų išskyrimas yra sąlygiškas.
Atliekant kriminologinius tyrimus susiduriama su visais iš jų.
Sėkmingas šių tikslų įgyvendinimas, jų tarpusavio suderinimas žymiai padidina veiklos efektyvumą.

Pagal tiriamų objektų lygį (abstrahavimo laipsnį):
1) bendrieji – viso nusikalstamumo, bendrai nusikaltėlių, aukų tyrimai;
2) rūšiniai – nusikaltimų rūšies, nusikaltėlių kategorijos, konkrečios nusikaltimų rūšies sąlygų tyrimai;
3) individualieji – atskirų nusikaltimų ar nusikaltėlių tyrimai.
1994 m. lietuviškame kriminologijos vadovėlyje 1 rūšis įvardijama fundamentaliaisiais, o 2 ir 3 rūšys – taikomaisiais tyrimais (riba sąlygiška). Toks priskyrimas diskutuotinas.
Fundamentalieji – tai dažniausiai tie tyrimai, kurie suformuoja teorijas, ilgalaikes koncepcijas, padaro didelę įtaką, nagrinėja gilumines priežastis, formavimosi-sąveikos mechanizmus, bet tai dar nereiškia, kad jie yra išskiriami pagal tyrimo objekto lygį.
Taikomieji – tai tyrimai pagal jų pobūdį, orientaciją, pagrindinį tikslą, kryptį, bet ne pagal tiriamojo objekto savybes. Kaip priešprieša jiems turėtų būti teoriniai tyrimai.

2 kl.: Kriminologinio tyrimo rūšys (2)
Pagal tiriamų objektų mąstą (tyrimų apimtį):
1) globalūs tyrimai – didelės apimties pagal objektų skaičių ir/arba pagal tiriamų charakteristikų skaičių, kad ir nedaugelio objektų;
2) mini (lokalūs) tyrimai – mažos apimties, paprastai nedidelis objektų ir jų charakteristikų skaičius.
Pagal tikslus, atliekamos analizės gilumą, išsamumą:
1) žvalgybinis (pilotažinis) tyrimas – paprasčiausias tipas, juo dažnai siekiama išbandyti metodikas, patikrinti tyrimo objektų pasirinkimą (jų patikimumą, atrankos teisingumą ir t.t.), nustatyti keletą elementarių tiriamųjų objektų charakteristikų;
2) aprašomasis tyrimas – juo siekiama gauti išsamų tiriamojo objekto vaizdą, surinkti kuo daugiau visapusiškos informacijos apie jį ar atskleisti objekto vidines struktūras;
3) analitinis tyrimas – juo siekiama dar ir atskleisti vidinius įvairių struktūrų dalių ryšius, jų tarpusavio sąveikas, funkcionavimo mechanizmą.

Pagal tyrimo objektų atrankos būdą:
1) masiniai tyrimai – kai stengiamasi gauti informaciją iš visų pasiekiamų, žinomų tos rūšies objektų ar informacijos šaltinių;
2) atrankiniai tyrimai – kai pasirenkama dalis iš visų įmanomų, žinomų tos rūšies objektų, o rezultatai nustatyti šiai daliai pritaikomi visiems šios rūšies objektams.
PVZ.: Kalbant apie registruotą nusikalstamumą galima būtų teigti, kad čia taikomas masinis tyrimas, bet realaus nusikalstamumo požiūriu tai būtų atrankinis tyrimas.

Pagal tyrimo juridinę erdvę:
1) vidaus tyrimai – kai nusikalstamumas yra tiriamas vienoje juridinėje erdvėje (vienoje valstybėje).
Čia neiškyla specifinės lyginimo, bendrų suvestinių rezultatų nustatymo problemos, nes vienoje valstybėje teoriškai galioja vienodos juridinio vertinimo taisyklės, egzistuoja vieninga teisės realizavimo praktika.
2) tarptautiniai tyrimai – kai nusikalstamumas yra tiriamas keliose, dažnai gana skirtingose juridinėse erdvėse (valstybėse).
Čia iškyla problemos palyginti, apibendrinti rezultatus.
Būtina atlikti išankstinį tiriamų objektų, jų nustatomų charakteristikų suderinimą, bendrų atskaitos taškų nustatymą.

Išskiriami tokie bendriausi mokslinio tyrimo metodai, kurie taip pat naudojami ir kriminologijoje:
stebėjimas,
modeliavimas,
eksperimentas,
ekspertinis vertinimas,
lyginamasis vertinimas.
Beveik visus tyrimo metodus galima suskirstyti į:
informacijos rinkimo metodai;
informacijos apdorojimo metodai (dažniausiai matematiniai statistiniai metodai).

3 kl.: Kriminologinio tyrimo metodai (2)
Dažniausiai naudojami informacijos rinkimo ir analizės metodai:
Dokumentų analizė – tai informacijos rinkimo mechanizmas, kai pagrindinis informacijos šaltinis yra įvairūs dokumentai (ne vien rašytiniai).
Dokumentams būdinga tai, kad jie nėra sudaromi ar sudaryti kriminologinio tyrimo tikslams.
Dažniausiai tai baudžiamosios bylos, nuteistų asmenų bylos, kiti oficialūs dokumentai, įskaitant ir teisės aktus, bei neoficialūs dokumentai – publikacijos spaudoje, atsiminimai, dienoraščiai, laiškai ir t.t.

Dokumentų analizė
Privalumai:
+ tyrėjas nedaro įtakos dokumentuose užfiksuotai informacijai;
+ informacija gali būti apie praeityje buvusius įvykius, bet fiksuota tyrimo metu;
+ nemaža dalis dokumentų surašyti profesionaliai;
+ galimybė tyrimą vykdyti reikiamą (norimą) laikotarpį.
Trūkumai:
galimas šališkumas, nes dokumentai gali atspindėti to laikotarpio sensacijas, turėti reklaminių savybių;
nestandartizuotumas – tie patys dalykai skirtingų autorių gali būti ne tik skirtingai įvertinti, bet netgi ir vadinami skirtingai;
dokumentų atrankos nereprezentatyvumas, ypač jei tai asmeniniai dokumentai, nes ne visi žmonės yra vienodai linkę rašyti tokius dokumentus kaip laiškai, atsiminimai ir k.t.

Dokumentų analizė.
Du pagrindiniai informacijos analizės dokumentuose metodai:
Tradicinė analizė – kai įsigilinama į kiekvieną tiriamą dokumentą, išskiriama jo esmė, dominantys aspektai, formuluojamos išvados, apibendrinimai, atliekama dokumento interpretacija.
Tai gana subjektyvus metodas.
Kontent analizė – kai statistiniais informacijos apdorojimo būdais tikrinamas formalių dokumento turinio charakteristikų paplitimas, PVZ., konkrečių temų, frazių, klausimų, faktų minėjimo dažnumas.
Tai objektyvesnis metodas, bet gerai tinkantis tik standartizuotiems dokumentams.

Stebėjimas – tai pirminės informacijos rinkimo metodas, kuris pasireiškia suplanuotu, sistemingu konkrečių socialinių faktų suvokimu ir registracija.
Specifinė, bet ypač dažnai naudojama, stebėjimo forma yra oficiali nusikaltimų registracija.
Specifika čia pasireiškia tuo, kad informaciją centrinei tokio stebėjimo įstaigai pateikia patys juridinius veiksmus atliekantys subjektai, o centrinė įstaiga vykdo tik šios informacijos apskaitą ir apibendrinimą.
Privalumai:
+ galimybė socialinius reiškinius tirti visapusiškai,
+ dažnai taikomas didelėms tiriamų objektų grupėms.
Trūkumai:
neišvengiama subjektyvaus tyrėjo poveikio tyrimo eigai;
kartais taikomas ribotoms atrankoms, kurių natūraliomis sąlygomis neįmanoma koreguoti, PVZ. mitingo dalyvių skaičius.

Stebėjimas.
Pagal stebėtojo vaidmenį tiriamoje situacijoje išskiriamos 4 stebėjimo rūšys:
1) atviras aktyvus – kai stebėtojas yra ir pilnateisis grupės, reiškinio, proceso dalyvis, o kartu yra ir tyrėjas, apie tai žinant kitiems dalyviams;
2) slaptas aktyvus – kai stebėtojas yra ir pilnateisis grupės, reiškinio, proceso dalyvis, o kartu yra ir tyrėjas, bet kiti dalyviai to nežino;
3) atviras pasyvus – kai stebėtojas nesistengia pilnai įsijungti į stebimą procesą, reiškinį, grupę, bet kiti dalyviai žino, kad yra stebimi;
4) slaptas pasyvus – kai stebėtojas yra tik tyrėjas, jis nedalyvauja procese, reiškinyje, grupėje, o tikrieji dalyviai nežino, kad yra stebimi.

Apklausa – tai toks pirminės informacijos rinkimo metodas, kai atrinkti asmenys, maždaug tuo pačiu metu atsakinėja į tokius pačius jiems pateiktus klausimus.
Apklausa dažniausiai taikoma:
kai tiriama problema nėra pakankamai aprašyta arba sunku gauti informacijos;
kai objekto savybių, charakteristikų negalima nustatyti stebint;
kai tyrimo dalykas yra žmogaus ar visuomeninės sąmonės elementai: poreikiai, motyvai, vertybės ir t.t.;
dažnai kaip papildomas metodas prie kitų tyrimo metodų, kai reikia gauti papildomos informacijos apie tiriamą objektą, respondentus ir jų reakcijas.

Apklausa
Pagrindiniai apklausų būdai:
1) anketavimas – kai respondentai patys užpildo anketas.

Ypatingas dėmesys – klausimų ir atsakimų formuluotėms (aiškumas, vienareikšmiškumas, vertinamojo pobūdžio);
2) interviu – kai tyrėjas (interviu ėmėjas) užduoda respondentui klausimus ir fiksuoja jo atsakymus ar reikšmingas pasakojimo dalis.

Svarbu – geras psichologinis kontaktas, kad visų interviu ėmėjų psichologinis poveikis respondentams būtų kuo vienodesnis.
Pagal apklausiamųjų dalyvavimą apklausos metu:
1) grupinės apklausos;
2) individualios apklausos.

Apklausa
Privalumai:
+ leidžia surinkti subjektyvią, išoriškai kitur neužfiksuotą informaciją;
+ galima sudaryti reprezentatyvias apklausas;
+ galima gauti papildomą informaciją apie tiriamąjį objektą, tiriamuosius (apklausiamuosius) ir apie tyrimo metodus iš apklausiamųjų reakcijos, pateikiamų pastabų, interpretacijų;
+ galima išsiaiškinti neaiškumus – dažniausiai grupinio anketavimo atveju, imant interviu.
Trūkumai:
apklausėjas daro didelę įtaką tyrimo eigai ir rezultatams;
daug anketų yra negaunama atgal (ypač individualiame anketavime);
kartais būna skuboti, neišsamūs atsakymai ypač grupiniame anketavime tų asmenų, kurie lėčiau pildo anketas.

Apklausa.
Apklausos metu paprastai renkama informacija:
1) apie respondentą (amžius, lytis, išsimokslinimas ir kt.);
2) apie tiriamąją problemą (požiūris į nusikaltėlius, teisėsaugos veiklą ir kt.).
Pagal konstrukciją ir galimus atsakymus klausimai būna:
Atviri – kai respondentas pats turi suformuluoti atsakymą;
Uždari – kai pateikiami galimi atsakymų variantai, ir respondentas turi pasirinkti labiausiai, jo nuomone, tinkantį atsakymą;
Mišrūs klausimai – kai respondentas vietoj standartinių atsakymų pasirinkimo gali pateikti savo variantą, arba kai numatoma galimybė pateikti savo argumentaciją ir motyvus.

Testavimas – tai pirminės informacijos rinkimo metodas, kai respondentui pateikiami standartizuoti klausimai ir užduotys, turintys fiksuotas galimų atsakymų reikšmes.
Testavimas – tai savotiška apklausos rūšis, kuria remiantis dažniausiai tiriamos respondento psichologinės, moralinės savybės.
Šis metodas dažnai taikomas norint nustatyti ir standartizuotai įvertinti individualius asmenų skirtumus.

Sociometrija – tai pirminės informacijos rinkimo metodas, kai įvairiais būdais fiksuojami ir vertinami grupės vidaus ryšiai, jos narių tarpusavio santykiai.
Sociometrija – tai stebėjimą, apklausą ir testavimą suderinanti tyrimo rūšis, leidžianti kiekybiškai ir kokybiškai įvertinti socialinius, psichologinius asmens ir jo grupės ryšius, padėtį bei statusą.
Sociometrija leidžia atskleisti latentinius veiksnius, turinčius įtakos asmens elgesiui.
Tyrimo rezultatai dažniausiai išreiškiami schemomis su grupės narių ryšiais, statusu ir kt. savybėmis.

Ekspertinis vertinimas – panašus į apklausą metodas, tik čia vietoj klausimų yra pateikiama problema, nurodomas objektas, apie kurį ekspertas tyrėjui pateikia savo nuomonę.
Paprastai nebūna apsiribojama trumpais atsakymais.
Tyrėjas nurodo jį labiausiai dominančius aspektus.
Šis metodas paprastai taikomas ekspertų grupei, tačiau gali būti taikomas ir vienam ekspertui.
Kelių ekspertų pateiktas nuomones gali apibendrinti tiek tyrėjas, tiek ir patys ekspertai, padarydami bendras išvadas, suderindami savo nuomones.
Yra daug tokio derinimo būdų (Delfų metodas).

Ekspertinis vertinimas.
Privalumai:
+ greitas ir pigus metodas;
+ informaciją pateikia šios srities specialistai, panaudodami visas savo žinias, patirtį, todėl ji būna gana patikima;
+ informacija būna profesionali ir gana standartizuota, todėl lengvai apdorojama, paprastai yra išlaikoma sąvokų ir terminologijos vienovė.
Trūkumai:
gali būti per mažai naujovių, galimi standartiniai tipiniai sprendimo variantai, šabloniškumas;
atrankos gali būti šališkos, nes atsakymus pateikia specifinio kontingento atstovai;
galimas nemažas atotrūkis tarp teorinių samprotavimų ir realių tiriamojo objekto savybių.

Eksperimentas – tai informacijos rinkimo metodas, kuriuo siekiama atskleisti proceso, reiškinio, objekto funkcionavimo mechanizmą, nustatyti priežastinius ryšius tarp nepriklausomų kintamųjų (mūsų daromo poveikio) ir priklausomų kintamųjų (gaunamų rezultatų, padarinių).
Reikalavimai eksperimentui:
galimybė kontroliuoti aplinką, kontrolines ir eksperimentines grupes, nepriklausomąjį kintamąjį;
galimybė išmatuoti priklausomą kintamąjį prieš ir po poveikio.

Eksperimentas
Privalumai:
+ leidžia nustatyti priežastingumo ryšius;
+ galimybė pakartoti eksperimentą (ribota, lyginant su gamtos mokslais).
Atlikus tokį pat eksperimentą su kita tokių pačių tiriamųjų grupe, turi būti gauti panašūs rezultatai.
Trūkumai:
socialiniuose tyrimuose ribotos pritaikymo galimybės;
ne visada imanoma parinkti kontrolines grupes;
dažnai, siekiant sumažinti šalutinius poveikius, eksperimentas atliekamas dirbtinėmis sąlygomis, o tai yra šalutinis poveikis;
eksperimentas dažnai gali būti pritaikytas tiriant tik mažas grupes ar pavienius asmenis.

Lyginamasis metodas – tai dviejų ar daugiau panašių objektų, kurių vienas yra geriau pažintas, sugretinimas, siekiant nustatyti nežinomojo objekto analogiškas savybes.
Privalumai:
+ leidžia gauti informaciją apie objektą netiesiogiai, jo specialiai netyrinėjant, renkant informaciją pagal analogiją su panašiu objektu;
+ leidžia nustatyti veiksnius, darančius įtaką tiriamajam objektui, jo savybes.
Trūkumai:
tyrimo rezultatų patikimumas ima priklausyti ir nuo informacijos apie pavyzdinį objektą patikimumo;
dažnai yra sudėtinga palyginti skirtingus objektus, nes jų aplinka labai nevienoda.

Modeliavimas – tai metodas, kai realus tikrovės reiškinys, procesas, objektas pakeičiamas jo teoriniu ar kitokiu dirbtiniu modeliu, su kuriuo atliekamos įvairios pažintinės operacijos, manipuliacijos, siekiant išnagrinėti jo savybes, atskleisti vidinis priežastinius ryšius.
Tikrovėje šios operacijos realaus objekto atžvilgiu dažnai yra visiškai neįmanomos ar nepriimtinos.

Modeliavimas.
Privalumai:
+ leidžia išnagrinėti visapusišką poveikį tiriamajam objektui;
+ modelio atžvilgiu leidžia atlikti operacijas, kurios realaus objekto atžvilgiu negalimos, bet realiai toks poveikis yra tikėtinas;
Trūkumai:
visada egzistuoja neatitikimas tarp modelio ir realaus objekto, tikslas yra kiek įmanoma priartinti modelį prie tikrovės;
reikalingos sąnaudos, darbas tinkamo modelio sukūrimui, palaikymui ir apdorojimui;
modelyje gali būti neatsižvelgta į kai kuriuos labai svarbius, bet dar nenustatytus realaus objekto aspektus, savybes.

Kriminologiniuose tyrimuose daugiausiai naudojami statistiniai informacijos apdorojimo metodai.
Jų pagalba atskleidžiami tiriamų objektų dėsningumai, savybės.
Vėliau atliekama šių dėsningumų, savybių įvertinimas, interpretacija, paaiškinimas.
Empirinis-analitinis pažinimas remiasi duomenimis, kuriuos galima stebėti tiesiogiai ar netiesiogiai. Svarbūs reikalavimai – intersubjektyvizmas ir galimybė patikrinti teiginius.
Nomotetinis pažinimas remiasi prielaida, kad kiekvienas atvejis ir kiekvienas žmogus yra labai individualus ir nepakartojamas, skirtingos ir sąlygos, kuriomis kiekvienas žmogus gyvena. Aprašydami tik atskirus žmogaus bruožus mes prarandame pačią svarbiausią informaciją apie jį. Daugiausiai galimybių suprasti kitą žmogų teikia bandymas patekti į jo padėtį.

4 kl.: Kriminologinio tyrimo organizavimas (1)
Kriminologinio tyrimo organizavimas – tai seka veiksmų, kuriais rengiamas tyrimas, užtikrinamas jo įgyvendinimas bei rezultatų siekimas.
Galima išskirti šias pagrindines organizacinių veiksmų kryptis:
valdymo,
aprūpinimo,
koordinavimo.
Dažniausiai rimti tyrimai atliekami, prieš tai sudarius programą.

Dažniausiai tyrimo programoje išskiriamos trys dalys:
1) Metodologinė dalis, kuriai priklauso:
problemos formulavimas bei pagrindimas;
tyrimo tikslų bei uždavinių nustatymas;
tyrimo objekto ir dalyko preliminarus aprašymas;
vartojamų sąvokų aprašymas;
tyrimo termino ir trukmės nustatymas;
hipotezių formulavimas.

Dažniausiai tyrimo programoje išskiriamos trys dalys
2) Metodinė dalis, kuriai priklauso:
tiriamų objektų aibės aprašymas;
daromos atrankos aprašymas;
informacijos rinkimo metodų nurodymas ir apibūdinimas;
informacijos apdorojimo loginės struktūros bei jos analizės metodų nurodymas;
informacijos interpretavimo būdų nurodymas.

Dažniausiai tyrimo programoje išskiriamos trys dalis.
3) Organizacinė dalis, kurioje nurodomi pasiruošimo tyrimui ir jo vykdymo veiksmai:
informacijos rinkimas ir apdorojimas;
tyrimo ataskaitos (pateikimo formos) nurodymas;
jei tyrimą atlieka keletas asmenų, – jų tarpusavio koordinavimo sistema;
materialinis tyrimo aprūpinimas.
Galimi ir kitokie elementai, kurie yra numatomi tyrimo programoje, atsižvelgiant į tyrimo tikslus ir mastą.

Bendrą kriminologinių tyrimų vietą kriminologijos moksle galima apibūdinti tokia schema:
1 teorija –> praktinis jos tikrinimas (tyrimas) –> 2 teorija;
1 praktika –> problemos tyrimas, rekomendacijų pateikimas –> 2praktika.
Organizuojant tyrimą, reikalinga koordinacija tarp tyrimų, kuria siekiama pasikeisti patirtimi ir informacija, mokytis iš klaidų, pasisemti patirties, išvengti veiksmų dubliavimo.

Keičiantis informacija susiduriama su dviem priešingomis tendencijomis (interesais):
1) mokslinis interesas – kuo plačiau keistis informacija, skatinančia mokslo raidą ir socialiai pageidautinos patirties platesnį diegimą;
2) ekonominis interesas – riboti naudingos informacijos plitimą ar bent jau gauti už ją didžiausią įmanomą atlyginimą (ypač tai būdinga konkretiems taikomiesiems tyrimams; PVZ.: po atlikto tyrimo sėkmės sulaukusi firma yra nesuinteresuota tokia savo konkurentų sėkme).
Organizuojant tyrimą reikia stengtis suderinti šiuos interesus, siekti maksimalaus tyrimo efektyvumo (palankiausio naudos ir sąnaudų santykio).

5 kl.: Kriminologinis prognozavimas (1)
Prognozavimas yra jau surinktos informacijos analizės būdas.
Kriminologinis nusikaltimų prognozavimas – tai moksliškai pagrįstas tikėtinas sprendimas apie būsimą konkretaus laikotarpio nusikalstamumo paplitimą, struktūrą, raidos tendencijas, jį nulemiančius veiksnius bei nusikaltimų prevencijos galimybes, įskaitant kiekybinius ir kokybinius numatomų pasikeitimų rodiklius bei nutatomą jų atsiradimo laiką.
Nusikaltimų prognozavimo tikslas – nukreipti nusikalstamumą pageidaujama linkme, užtikrinti savalaikes nusikaltimų prevencijos ir kontrolės priemones.

Prognozavime galima išskirti kelis lygius. Kraštutiniai iš jų:
bendrai nusikalstamumo prognozavimas (ar per nusikaltimus, ar per nusikaltėlius, ar per aukas);
individualaus nusikalstamo elgesio, individualaus asmens ar objekto viktimizacijos prognozavimas.
Dauguma autorių išskiria šiuos prognozavimo metodus:
1) Ekstrapoliacija – atsižvelgiama į praeityje veikusius ir dar tebeveikiančius veiksnius (tendencijas).
Taikoma trumpalaikėms, artimos ateities prognozėms. Tokios prognozės yra patikimos, jei atitinkami veiksniai, tendencijos yra nekintančios;
2) Ekspertinis vertinimas – atsižvelgiama į ekspertų išvadas, vertinimus apie galimus veiksnių ir tendencijų kitimus per konkretų laikotarpį;
3) Modeliavimas – atsižvelgiama į daugelį veiksnių, sukuriamas kiekybinio pobūdžio tiriamojo objekto matematinis modelis.
Dažniausiai taikomas ilgalaikėms, tolimos ateities prognozėms;

Prognozavimo metodai
4) Lyginamasis metodas – prognozuojama atsižvelgiant į tapačią konkrečių nusikalstamumui įtakos turinčių veiksnių raidą, pokyčius kitose valstybėse ir teritorijose.
Dažniausiai taikomas siekiant nustatyti bendras apytiksles prognozes ir galimas raidos kryptis.
Norint veiksmingai ir pakankamai tiksliai prognozuoti, būtina derinti visus šiuos metodus.
Pagal tai, kokia informacija grindžiama prognozė, išskiriami šie prognozavimo metodai:
1) kokybiniai – jie dažnai įvardijami kaip subjektyviniai, nes prognozuojant naudojama informacija grindžiama ekspertų išvadomis ir nuomonėmis;
2) kiekybiniai – analizuoja objektyvius, santykinai patikimus, dažniausiai praeities duomenis.

Pagal kilmės šaltinio juridinį statusą kriminologinė informacija skirstoma į:
1) oficialią – teisės aktai, statistinės ataskaitos, ikiteisminio tyrimo medžiagos, privataus kaltinimo bylos, pagreitinto proceso bylos, .;
2) neoficialią – kriminologinių tyrimų medžiaga, mokslinė ir mokomoji literatūra, žiniasklaidos pranešimai, asmenų pareiškimai ir pranešimai ir t.t.
Toks skirstymas leidžia atriboti nustatyta tvarka valstybinių įstaigų patvirtintus duomenis ir vertinimus nuo tų, kurie yra gaunami tyrimų metu ir atspindi tyrėjų nuomonę, taip pat nuo duomenų ir vertinimų, kuriuos pateikia neprofesionalai.
Toks suskirstymas neduoda atsakymo apie jos tikrumą, atitikimą realiai padėčiai.

6 kl.: Kriminologinė informacija (2)
Kriminologinės informacijos pagrindiniai šaltiniai:
1) Oficiali registracija – tai trečiųjų asmenų (ikiteisminio tyrimo įstaigų) vykdoma nusikalstamų veikų apskaita.
Jos pagrindinis trūkumas, kad čia neatspindimas latentinis nusikalstamumas.

Kriminologinės informacijos pagrindiniai šaltiniai
2) Viktimizacijos tyrimai, kurių metu renkama ir analizuojama informacija, gaunama apklausiant nusikaltimų aukas ar trečiuosius asmenis, žinančius apie nusikaltimus.
Tokios apklausos pradėtos reguliariai daryti JAV 1965 m.
Šios informacijos trūkumai, netikslumo priežastys:
neteisingas prisiminimas (ypač laiko atžvilgiu, dažniausiai nusikaltimas priskiriamas apklausiamajam laikotarpiui, nors jis buvo anksčiau);
apie tą patį nusikaltimą gali informuoti keli asmenys;
geografinio nusikaltimų pasiskirstymo neatitikimas respondentų pasiskirstymui;
netikslus informavimas apie nusikaltimą dėl juridinio neišprusimo, subjektyvaus nusikaltimo suvokimo;
klaidinimas – informacijos apie nebūtus nusikaltimus pateikimas, ar informacijos, gautos iš žiniasklaidos, perpateikimas;
nenoras informuoti – dėl asmeninių, dažniausiai psichologinių priežasčių (baimė, gėda, per daug asmeniška, abejotinas paties elgesys ir t.t.).

Kriminologinės informacijos pagrindiniai šaltiniai.
3) Self-report tyrimai, kurių metu renkama ir analizuojama informacija, apklausiant asmenis, ar jie padarė nusikalstamas veikas.
Apklausa absoliučiai anoniminė.
Galimi šios informacijos trūkumai, netikslumai:
didelė respondentų dalis neatsako arba atsako neteisingai į bet kurią pusę (dažniau į sumažinimo), kiekybės ir kokybės prasme;
skirtingas suvokimas kas yra nusikaltimas (teisės pažeidimas). Siekiant tai minimizuoti vykdomos apklausos pagal nusikaltimų rūšis;
asmuo galėjo būti ne vykdytoju, o kitaip dalyvauti nusikaltime;
galėjo padaryti veiką, bet būti už ją neatsakingas.

Reikalavimai kriminologinei informacijai:
1) Išsamumas (optimalumas) – turi atspindėti esmingiausias objektų savybes;
2) Tikrumas – faktų atitikimas tikrovei, inf. šaltinio, metodų patikimumas;
3) Operatyvumas – nepasenusi informacija;
4) Vienareikšmiškumas – inf. pateikiama aiškiai, nevartojant dviprasmybių;
5) Kompleksiškumas – teisinės inf. derinimas su ekon., socialine, psich. ir kt.;
Visi šie penki reikalavimai (vertinimo kriterijai) yra aptari lietuviškame (1994 m.) kriminologijos vadovėlyje.
Kriminologinė informacija – tai ne tik pirminė informacija apie nusikalstamumą, bet ir jos pagrindu padarytos išvados, rekomendacijos.
Todėl kai kurie autoriai dar prideda 2 reikalavimų (vertinimo) kriterijus:
6) Efektyvumas (veiksmingumas);
7) Pritaikomumas (tinkamumas).

Terminas “statistika” kilęs iš lotynų k. žodžio status – būklė, padėtis.
Pažodžiui, statistika – būklės, padėties aprašymas.
Pagr. statistikos paskirtis – kiekybiškai aprašyti objektus.
Ne kiekvienas kiekybinis aprašymas yra statistika (PVZ, nusikaltimą padariusio asmens amžius – 19 metų).
Statistikos esmė – masinio stebėjimo metu gautos informacijos “suspaudimas”, informacija sutvarkoma taip, kad ją galima būtų apžvelgti, o aprašymas atspindėtų pagr. objekto požymius, įgalintų išryškinti dėsningumus, padėtų nustatyti dėsningumų kilmę.
Statistiniais metodais galima naudotis tiriant tik pakankamai dideles objektų grupes.
Statistiniai metodai įgalina nustatyti tikėtinus dėsningumus (atskiri atvejai gali jiems neatitikti).

Statistinių metodų naudojimas yra pagrįstas tada, kai gautus kiekybinius rezultatus siekiama paaiškinti kokybiškai.
Statistiniais metodais neišvengiamai gaunamas supaprastintas objektų vaizdas, nes daugiausia naudojamos tik kiekybinės objektų charakteristikos.
Statistiniai metodai naudojami kai kuriems visumos vienetų požymiams tirti. Šie požymiai skirstomi į:
1) Atributinius – požymiai, kurie įgalina atskirti visumos vienetus, turinčius šiuos požymius, nuo kitų, neturinčių tokių požymių, visumos vienetų. (PVZ, teistumas, nepilnametis ir t.t.);
2) Pusiau kiekybiniai – pagal kuriuos visumos vienetus galima palyginti, vartojant sąvokas “daugiau”, “mažiau”, tačiau negalima palyginti, kiek daugiau ar mažiau. (PVZ, nusikaltimo pavojingumas);
3) Kiekybiniai – pagal kuriuos visumos vienetus galima palyginti, vartojant sąvokas “kiek daugiau” ir “kiek mažiau”. Reikšmės nusakomos skaičiais. (PVZ, nusikalstamumo lygis)

Statistinėse analizėse naudojami dydžiai:
1) absoliutūs;
2) santykiniai (apibendrinantys).
Statistinis aprašymas nusako tiriamos visumos požymių tipines reikšmes.
Realizuojant statistinį aprašymą vykdomas:
1) Grupavimas – tiriamos visumos suskirstymas į kokybiškai vienarūšių vienetų grupes. (PVZ, užregistruotos vagystės, nužudymai ir t.t.);
2) Suvestinės sudarymas – visumos vienetų, turinčių vienodas požymio reikšmes, apskaičiavimas. (PVZ, kiek yra užregistruota vagysčių, kiek nužudymų ir t.t.).

Suskaičiavus visumos vienetus, atsidūrusius kiekvienoje išskirtų grupių, gaunama pasiskirstymo eilutė.
Jei grupuojama pagal kokybinį požymį, tai gauta pasiskirstymo eilutė vadinama atributine.
Jei grupuojama pagal pusiau kiekybinį ar kiekybinį požymį, tai gauta pasiskirstymo eilutė vadinama variacine.
Visumos vienetų, įeinančių į vieną grupę, skaičius vadinamas atitinkamo požymio skaitmeninės reikšmės paplitimo dažniu, o šio skaičiaus santykis su bendru tiriamos visumos vienetų skaičiumi – santykiniu dažniu.
Variacinės eilutės pasiskirstymo rūšis – dinaminė eilutė, kurioje visumos vienetai paskirstomi pagal laikotarpius – mėnesius, metų ketvirčius, metus ir pan.
Kumuliacinė dinaminė eilutė – kai nuosekliai sumuojami ankstesnių laikotarpių grupių duomenys.

Pagrindiniai variacinių eilučių analizės instrumentai yra:
1) minimumas;
2) maksimumas;
3) aritmetinis vidurkis;
4) moda – požymio skaitmeninė išraiška, kuri dažniausiai pasitaiko variacinėje eilutėje;
5) požymio svyravimo (variacijos) diapazonas – maksimumo ir minimumo skirtumas;
6) vidutinis kvadratinis nuokrypis.

Kriminologiniuose tyrimuose dažniausiai naudojama dinaminių eilučių analizė, kurios metu nustatoma, skaičiuojama:
1) trendai – pagrindinės rodiklio kitimo tendencijos;
2) absoliutūs ir santykiniai pokyčiai (ne padidėjimai!);
3) slankieji vidurkiai;
4) koreliacijos koeficientai (ten, kur egzistuoja priežastinis ryšys, yra ir koreliacija, bet ten, kur yra koreliacija, nebūtinai turi būti ją atitinkantis priežastinis ryšys).

Atrankinis stebėjimas
Generalinė aibė – tai visų tiriamų elementų aibė, kurią siekiama apibūdinti, remiantis turima informacija apie jos elementų dalį.
Atrankinė aibė – tai ta generalinės aibės dalis, apie kurią turime informaciją.
Statistinė išvada – generalinės aibės rodiklių įvertinimas, remiantis atrankinės aibės rodikliais.
Atrankinė aibė reprezentatyvi, kai egzistuoja vienoda tikimybė, kad bet kuris generalinės aibės vienetas gali patekti į atrankinę aibę.
Paprasčiausias būdas tokiai tikimybei užtikrinti – suformuluoti atrankinę aibę atsitiktiniu būdu.

Atrankinis stebėjimas
Dažniausiai naudojami atrankos formavimo metodai:
Atsitiktinė atranka, kai iš generalinės aibės atsitiktine tvarka atrenkamas tam tikras elementų skaičius.
Sisteminė atranka, kai iš generalinės aibės iš anksto žinoma tvarka atrenkamas tam tikras elementų skaičius.
Stratifikuota atranka, kai tiriama generalinė aibė iš anksto suskirstoma į tam tikras grupes (stratas) pagal iš anksto žinomus ir tyrimui reikšmingus požymius. Vėliau kiekvienoje stratoje daroma atsitiktinė arba sisteminė atranka. Žr. pavyzdį komentaruose.
Kvotinė atranka, kai generalinė aibė suskirstoma į tam tikras grupes pagal iš anksto atrinktų požymių statistinį pasiskirstymą. Remiantis iš anksto žinomu kiekvienos tokios grupės statistiniu pasplitimu, kiekvienai grupei nustatomas tam tikras atrenkamų elementų skaičius (kvota).

Atrankinis stebėjimas
Atrankinės aibės ir generalinės aibės rodiklių skirtumai nepašalinami.
Reprezentacijos paklaidai nustatyti skaičiuojama ribinė atrankos paklaida, kuri nepriklauso nuo generalinės aibės dydžio (formulė pateikta vadovėlyje – Kriminologija. V, 1994, p. 135).
Reprezentacijos paklaida procentais nurodo ribas generalinės aibės vienetų, turinčių konkrečią požymio reikšmę.
PVZ: 25% – 5% < M < 25% + 5% ,
čia 5% – ribinė atrankos paklaida.

Tema Nr. 8
Nusikaltimų prevencija
1 klausimas. Nusikaltimų prevencijos samprata
2 klausimas. Prevencija ir bausmė
3 klausimas. Prevencinių priemonių rūšys
4 klausimas. Reikalavimai prevencijai, jos įvertinimo kriterijai
5 klausimas. Situacinė prevencija
6 klausimas. Institucijos, vykdančios nusikaltimų prevenciją Lietuvoje

Didžiosios Britanijos statistika rodo, kad yra nuteisiami asmenys, padarę tik apie 2 % visų nusikaltimų. Todėl nusikaltimų prevencija yra būtina.

Nuteisti asmenys dažnai neatlygina nukentėjusiems padarytos žalos.
Visuomenei padaryta žala ne tik neatlyginama, bet dar visuomenė už nusikaltimų tyrimą, asmenų nuteisimą, kalinių išlaikymą ir kt. turi mokėti.

Lietuvoje 1 kalinio išlaikymas vidutiniškai kainuoja 37 Lt per parą, 1,1 tūkst. Lt per mėnesį ir 13,6 tūkst. Lt per metus (2004 m.).

Lietuvoje visų kalinių išlaikymas per metus 1 gyventojui kainuoja 31 Lt. (2004 m.).
NPLC skiriamos biudžeto lėšos (2004 m. 1 gyventojui kainuoja 0,1 Lt) yra keliolika ir net kelis šimtus kartų mažesnės, negu kitose valstybėse analogiškų įstaigų finansavimas.

Didėjantis įkalinimo ir privačių saugos tarnybų naudojimas yra ribotas.
Baudžiamojo teisingumo institucijų apsauginės galimybės yra ribotos.
Policijos veikla yra orientuota į reakciją, kai nusikaltimai jau yra padaryti.
Įkalinimas turi mažą įtaką nusikaltimus padariusiems asmenims.
Vakarų valstybėse visuomenė labiau vertina prevenciją, negu tradicines nusikaltimų kontrolės priemones.
Baudžiamojo teisingumo sistema yra brangi (išsivysčiusiose šalyse nusikalstamumas kainuoja apie 5 % bendro nacionalinio produkto, besivystančiose – apie 14 %).
Tarptautiniai tyrimai parodė, kad ankstyvosios prevencijos priemonės, nukreiptos į rizikos veiksnius, yra daug efektyvesnės, negu tradicinės nusikaltimų kontrolės priemonės.

Prevencinės priemonės ne tik turi didesnę įtaką nusikalstamumui, bet ir turi didesnį lėšų panaudojimo efektyvumą:
daugiau žmonių turi darbo, todėl didesnės yra mokesčių įplaukos;
mažesnis yra kriminalinės justicijos paslaugų poreikis;
mažiau reikia socialinės pagalbos ir sveikatos apsaugos;
Nusikaltimų prevencija gerina gyvenimo kokybę, rodo atsakingą visuomenės lėšų panaudojimą.
Europos gyventojai nusikalstamumą laiko svarbiausia problema arba antra pagal svarbą (po nedarbo).
Prancūzijoje yra ne tik Nacionalinė nusikalstamumo prevencijos taryba, bet ir 850 vietinių nusikalstamumo prevencijos tarybų.

1 kl. Nusikaltimų prevencijos samprata (1)
Daugelį šimtmečių vienintelė pasipriešinimo nusikaltimams forma buvo nusikaltėlių nubaudimas.
Buvo manoma, kad taikant nusikaltėliui bausmę, galima paveikti visą nusikalstamumą.
Tik prieš 2 amžius Š.Monteskjė iškėlė mintį: geras įstatymų leidėjas labiau rūpinasi nusikaltimų prevencija, o ne nubaudimu už nusikaltimus; bausmės, šalindamos vienas negeroves, sudaro sąlygas didėti kitoms.
Š.Monteskjė laikomas nusikaltimų prevencijos teorijos pradininku.
Kriminologijos kaip savarankiško mokslo atsiradimą žymia dalimi sąlygojo nusikaltimų prevencijos teorinių pagrindų būtinumas.

Egzistuoja daug nusikaltimų prevencijos sampratų.
Pats žodis “prevencija” reiškia užkirtimą, užkardymą, išvengimą.
Tai taikoma tik nepageidaujamo reiškinio, įvykio išvengimui, veiksmais, atliekamais dar iki šio reiškinio, įvykio.
Prevencija apima ir nusikaltimų žalos minimizavimą, sušvelninimą, kai tokie veiksmai yra atliekami iki nusikaltimo padarymo.
Prevencija visada yra prieš nusikaltimo padarymą.
Jei kažkokios tegu ir analogiškos priemonės naudojamos po nusikaltimo padarymo, tada šio nusikaltimo atžvilgiu tai yra bausmė, žalos atlyginimas ar dar kas nors.

Nusikaltimų prevencijoje galima išskirti:
1) prevencijos subjektus – kurie vykdo šią veiklą,
2) prevencijos objektus – į ką nukreipta ši veikla.
Pati veikla pasireiškia per poveikio objektams būdus, metodus, kas vadinama prevencijos priemonėmis.
Klasikinis prevencijos apibrėžimas: prevencijos subjektų sistemos naudojimas priemonių, nukreiptų prieš (į) objektus.
Kartais prevencija apibrėžiama vien tik kaip priemonės, veikla ar daroma įtaka, poveikis.

Vienas iš platesnių nusikaltimų prevencijos apibrėžimų:
Nusikaltimų prevencija:
– tai individų, jų grupių, visuomeninių asociacijų, bendruomenės ar savivaldos, visos visuomenės ar valstybės veikla,
– pasireiškianti nusikalstamumą sukeliančių veiksnių šalinimu, papildomų neutralizatorių jiems sukūrimu, poveikiu konkretiems asmenims ar asmenų grupėms, socialinėms ar valstybinėms institucijoms,
– siekiant teigiamų socialinių pokyčių ar tokių asmenų ir institucijų elgesio pasikeitimų, kurie sumažintų nusikalstamumą ar kitaip pozityviai jį veiktų.

Šiuo metu pasaulyje paplitęs savivaldos, vietos bendruomenių, verslo struktūrų ir individų veiklos, jų bendradarbiavimo reikšmės akcentavimas nusikaltimų prevencijai.
Nusikaltimų prevenciją galima traktuoti 2 prasmėmis.
Nusikaltimų prevencija plačiąja prasme – tai bet kokia veikla, kuri faktiškai daro teigiamą įtaką socialiniam gyvenimui, padeda palaikyti teisėtvarką, mažindama grėsmes, nusikalstamumą ar bent jo žalą.
NUOMONĖ: objektyvi prevencinė reikšmė ir prevencinė priemonė – tai ne tas pats.
Nusikaltimų prevencija siaurąja prasme – tai priemonės, taikomos subjektų, kurie užsiima veikla, specialiai nukreipta prieš nusikalstamumą.

Tarybinėje literatūroje nemažai “iečių” buvo sulaužyta svarstant pačią nusikaltimų prevencijos sąvoką – ar ji turėtų būti nusikaltimų ar nusikalstamumo, ar ji turėtų vadintis prevencija ar profilaktika.

Dažnai yra sakoma “valstybė ar visuomenė turi apsaugoti savo piliečius (narius), jų turtą nuo nusikaltimų”.
Šią poziciją daugeliu atvejų reikėtų suprasti ne kategoriškai, o kaip pageidavimą kryptingumo valstybės ar visuomenės veikloje, palankių sąlygų tam sudarymą.
Tai ypač pasakytina apie turto apsaugą.
Kažin ar būtų teisinga visą turto saugojimo krūvį užkrauti ant pečių visai visuomenei, tuo pačiu ir asmenims, neturintiems vertingesnio turto?
Asmuo, turintis turtą, be jo teikiamos naudos dar patiria ir išlaidų, susijusių su šio turto kokybės, funkcionalumo palaikymu, priežiūra.
Todėl ir išlaidos, susijusios su turto apsauga, turėtų būti laikomos viena iš minėtų išlaidų rūšių.

Įstatymų leidėjas kriminalizuoja vis daugiau veikų.
Nusikalstamumo lygis su laikinais svyravimais didėja.
Pagrindinis nusikaltimų prevencijos tikslas yra ne mažinti nusikaltimų skaičių, o saugoti piliečių, visuomenės ir valstybės teisėtus interesus.

2 kl. Prevencija ir bausmė (1)
Jei kalbėsime apie šių priemonių (reakcijų) teorinį išskyrimą, įvardijimą, šių dienų sampratomis, tai toks teiginys bus teisingas.
Bet jei vertinsime įvairias istorijos eigoje egzistavusias reakcijas į nusikaltimus, tų priemonių turinį, esmę, tai galėsime teigti, kad nubaudimo ir prevencijos funkcijos beveik visą laiką egzistuoja kartu, tik teoriškai prevencija nebuvo išskirta iš bausmės.
Netgi pirmykštės bendruomenės reakciją – išvarymą iš genties – galima vertinti kaip tos genties siekimą apsisaugoti nuo nepageidaujamų individo veiksmų ateityje, nors tai kartu ir bausmė individui – beveik neišvengiama jo pražūtis.
Detaliai analizuojant bausmę, jai keliamus tikslus, dažnai matome, kad šie tikslai yra labiau prevenciniai, negu baudžiamieji.
Todėl galime kalbėti apie bausmės prevencinę funkciją.
Kai kurios prevencinės priemonės turi ir baudžiamąją funkciją, PVZ, administracinės nuobaudos.

LR BK 41 str. 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis:
1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Tik 2-asis ir 5-asis tikslai teoriniu požiūriu yra grynai baudžiamieji. Tačiau ir jie gali tapti prevencijos plačiąja prasme priemone per tai, kad patenkina visuomenės teisingumo jausmą ir tuo didina jos pasitikėjimą teisėsauga.
Visi kiti bausmės tikslai turi akivaizdų prevencinį kryptingumą.

Lyginant bausmę ir prevenciją dažnai privalumai yra suteikiami prevencijai:
1) Prevencija yra humaniška priemonė, nes bausmė yra prievartos priemonė.
Tačiau dalis prevencijos priemonių gali būti prievartos priemonės.
Prievartinės prevencinės priemonės, taikomos individui iki nusikaltimo padarymo ar jam atlikus bausmę, teisingumo požiūriu, yra mažiau pateisinamos, dažnai jos yra arti teisingumo – neteisingumo ribos.
PVZ.:
1) Asmens laikinas sulaikymas (BPK 140 str.).
2) Administracinių nuobaudų (nusikaltimų prevencijos priemonių) realios procesinės gynybos galimybės dažnai yra gerokai mažesnės, negu bausmių atveju.

2) ”bet kokia prievarta gimdo prievartą”.
Prievarta daro žiauresnius tuos, kurie baudžia, ir tuos, kurie yra baudžiami.
Bausmė skatina žiaurumą ir visuomenės dehumanizaciją.

Tačiau organizuotos prievartos nebuvimas ar jos neefektyvumas visuomenėje gali iššaukti stichišką prievartą, kuri sukelia pašalinių nepageidautinų pasekmių (pavyzdžiui, linčo teismus, pogromus, kraujo kerštą ir pan.).

) “baudimas yra nemaloni veikla”.
Jei žmogus bausdamas galėtų išlikti visiškai anonimišku, tai daliai visuomenės baudimas būtų visai malonus užsiėmimas.
Dalis asmenų yra linkusi išlieti savo agresiją prieš kitą, ypač jei negali susilaukti realaus pasipriešinimo. PVZ, šeimoje dažnai imamasi prievartos kaip vaikų “auklėjimo” priemonės.

4) Prevencija yra žymiai efektyvesnė už bausmę.
Bausmės kaip elgesio reguliatoriaus galimybės yra ribotos.
Pagrindinio bausmės tikslo – pataisyti ir perauklėti nusikaltėlį, kad jis laikytųsi įstatymų – dažnai nepasiekiama.
Nepasiekiama ir kito tikslo – kad kiti asmenys nedarytų nusikaltimų.
Vienintelė žinoma bausmės alternatyva yra nusikaltimų prevencija.
Tačiau tai nereiškia, kad bausmė nereikalinga.
Visuomenės sąmonėje – teisingumo supratimas – už blogį baudžiama.
KITAS POŽIŪRIS: šis prevencijos privalumas yra neapibrėžtas.
Jei mes darome griežtą bausmės ir prevencijos atskyrimą, tai toks lyginimas yra ne visai korektiškas.
Čia ima skirtis ne tik bausmės ir prevencijos tikslai, bet ir jų objektai – bausmė taikoma tiems, kuriems prevencija nepadarė poveikio, o tiems, kuriems bausmė nepadarė poveikio, vėlgi kaip papildomos priemonės imama taikyti prevencija.
Bausmė ir prevencija čia iš esmės lopo viena kitos spragas.

DAR KITAS POŽIŪRIS: jeigu bausmę traktuojame ne siaurai, o paliekame jai ir prevencines funkcijas, tai kai kuriais atvejais galime teigti, kad bausmė yra žymiai efektyvesnė už prevenciją.
PVZ, laisvės atėmimas, o dar labiau mirties bausmė yra maksimaliai efektyvios jų veikimo laikotarpiu, kaip priemonės nukreiptos prieš recidyvą, nes asmuo beveik visiškai ar net visiškai praranda galimybę daryti nusikaltimus.

“Prevencija yra žymiai efektyvesnė už bausmę” è “Bausmė yra neefektyvi perauklėjimo priemonė”.

POŽIŪRIS: Bausmės efektyvumas perauklėjant nusikaltėlį galėtų būti padidintas populiariu pasaulyje keliu, atsisakant kai kurių bausmės tikslų (nubaudimo) ir susikoncentruojant į teisingumo atkūrimą, gal dar į atėmimą asmeniui galimybių daryti naujus nusikaltimus bausmės vykdymo laikotarpiu.

Ar reikalingas nubaudimas?

5) Prevencija gali padėti išvengti nusikaltimo.
Tai yra vienas iš stipriausių argumentų prevencijos naudai.
Bausmė panašų vaidmenį gali vaidinti tik nusikaltimų recidyvo atžvilgiu baudžiamosios teisės prasme.
Didžiąją dalį realaus nusikalstamumo sudaro nusikaltimai, padaryti asmenų, kuriems anksčiau nebuvo taikytos baudžiamojoje teisėje numatytos bausmės.
Prieš šiuos asmenis bausmė yra negalima, lieka tik prevencija.

Baudžiamosios teisės nusikaltimų recidyvo samprata skiriasi nuo kriminologinės.
LR BK apibrėžiama (27 straipsnis): “Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų”.
Kriminologijos moksle nusikaltimų recidyvas suprantamas plačiau -kaip “pakartotinis arba daugkartinis nusikaltimų padarymas, nepaisant teisminio nuteisimo už jų padarymą, bausmės paskyrimo ir atlikimo, laiko tarpo, praėjusio po pirmojo ir vėlesnio nusikaltimų, bei kitų faktinių ir teisinių aplinkybių. Kriminologinis recidyvas iš esmės apima visus nusikaltimų pakartotinumo atvejus, išskyrus idealiąją nusikaltimų sutaptį.”

6) Prevencija leidžia išvengti nusikaltimų nepageidaujamų pasekmių.
Vien ši galimybė pateisina prevencijos naudojimą.
POŽIŪRIS:
Kartais teigiama: jei bausmė būtų efektyvi, tai kartą nubausti asmenys nedarytų nusikaltimų.
Tą patį kai kurie autoriai pritaiko ir prevencijai.
Asmenys, kuriems taikyta prevencija, turi nedaryti netgi pirmojo nusikaltimo, ir bausmė tada nebereikalinga.

Nepakanka vien bausmės ir vien tik prevencijos.
Nubaudimo ir prevencijos sistemos turi veikti kaip darni viena kitą papildanti, tarpusavio trūkumus kompensuojanti sistema.

3kl. Prevencinių priemonių rūšys (1)
Nusikaltimų prevencija, atsižvelgiant į konkrečius poreikius, gali būti klasifikuojama į daugelį rūšių, skirtingais pagrindais.
Pagal tai, į ką yra nukreipta (objektą):
1) Bendroji – nukreipta į nusikalstamumą skatinančių veiksnių šalinimą ar neutralizavimą;
2) Individualioji – nukreipta tiesiogiai į konkretų asmenį ar asmenų grupę, siekiant juos paveikti taip, kad nedarytų nusikaltimų.
Visus tokius asmenis galima suskirstyti į dvi teisiškai reikšmingas grupes:
– jau padariusius nusikaltimus, teisės pažeidimus, ar kitokiais savo veiksmais įgijusius oficialiai patvirtintą teisiškai reikšmingą statusą (nuteisti asm.);
– tik potencialiai labai linkusius į teisės pažeidimų, nusikaltimų darymą, bet neįgijusių oficialaus statuso (adm.t. pažeid., narkom., alkohol,.).
PROBLEMA iškyla dėl antrosios grupės asmenų – ar galima jiems taikyti prevencines priemones? Teisingumo principas neleidžia nusikaltimų prevencijoje naudotis pavojingos būklės institutu.

Individualiosios nusikaltimų prevencijos priemonės:
1) įtikinimo (įstatymų, numatytų bausmių aiškinimas; veikų pavojingumo, žalingumo atskleidimas; nusikalstamų veikų nenaudingumo pačiam nusikaltimo subjektui aiškinimas, .);
2) prievartos – taikomos, kai yra nustatyti teisės pažeidimai (administracinės nuobaudos, nepilnamečių išsiuntimas į mokymo-auklėjimo įstaigą, įpareigojimas neišvykti iš nurodytos vietos, .);
3) pagalbos (minimalių darbo ir buities sąlygų sutvarkymas, moralinė-psichologinė pagalba, neigiamos nuomonės apie save sugriovimas, teigiamo elgesio skatinimas, neigiamos mikroaplinkos pakeitimas, .).
Pagal veikimo subjektą nusikaltimų prevencija yra:
1) bendra – kai subjektas vykdo nusikaltimų prevenciją, bet tai nėra jo tiesioginė paskirtis, o tik viena iš daugelio jo atliekamų socialinių funkcijų;
2) speciali – kai prevenciją vykdantis subjektas yra sukurtas, atsiradęs specialiai prevencijos tikslu.

Pagal specializacijos laipsnį nusikaltimų prevencija:
1) nespecializuota – kai prevencija taikoma įvairioms sritims, sferoms, asmenims;
2) specializuota – kai yra konkrečiai apibrėžta veiklos sfera, asmenų kontingentas.
Šiuo metu vyksta prevencijos subjektų specializacija, diferenciacija.

Pagal daromo poveikio momentą (laiką) išskirtinos dvi kraštutinės nusikaltimų prevencijos rūšys:
1) ankstyvoji – prekriminalinė (iki nusikaltimo), dažniausiai suprantama, kaip taikoma jauno amžiaus asmenims, besiformuojančioms, potencialiai kriminogeniškai grėsmingoms sąlygoms;
2) vėlyvoji – postkriminalinė (po nusikaltimo), ja labiausiai siekiama užkardyti galimą recidyvą, tiek asmens, tiek situacijos. Jos esmė – nusikaltimas neturi būti padarytas vėl tokiom pat sąlygom ar anksčiau jau nusikaltusio asmens.

Pagal konkretumo laipsnį nusikaltimų prevencija yra:
1) bendrasocialinė – nukreipta į socialines sąlygas, priežastis, situacijas, asmenis, problemas ir iš esmės remiasi formavimosi, asmenybės teorijomis;
2) situacinė – nukreipta į konkretaus, potencialiai galimo nusikaltimo užkardymą ir iš esmės remiasi situacinėmis teorijomis.

Rusų mokslininkas S.Inšakovas išskiria šiuos globalius poveikio nusikalstamumui metodus:
1) auklėjimas (patirties perdavimas, socializacija, skatinimas ir baudimas);
2) gyventojų poreikių tenkinimas:
formavimas žemų materialinio vartojimo standartų ir aukšto dvasingumo stereotipų;
materialinių ir dvasinių poreikių patenkinimo didinimas.
3) socialinė kontrolė (nusikalstamo elgesio užkardymas, atsakomybės taikymas teisės pažeidėjui);
4) visuomenei pavojingų asmenų izoliavimas (nors ir kritikuotinas, bet socialiai reikšmingas, naudojamas visose valstybėse);
5) savisauga.

4kl. Reikalavimai prevencijai, jos įvertinimo kriterijai (1)

Tiek prevencija, tiek ir bausmės turi atitikti konkretaus laikmečio reikalavimus, netgi reikalavimų, vertinimo kriterijų sistemą.
Ši sistema yra dinamiška ir reliatyvi – priklausoma nuo daugelio socialinių veiksnių.

Pagrindiniai nusikaltimų prevencijos vertinimo kriterijai:
Efektyvumas.
Siaurąja prasme – tai santykis tarp tiesioginių sąnaudų ir tiesioginio rezultato.
Plačiąja prasme – kai dar be tiesioginių sąnaudų ir rezultato atsižvelgiama į visas kitas sąnaudas ir šalutinius efektus, tiek teigiamus, tiek neigiamus. PVZ.: būtinumas atsisakyti savo stereotipų, principų, ar įvesti naujus; visuomenės reakcija, spaudimas, netiesioginė įtaka kitoms gyvenimo sferoms ir t.t.
Vartojant efektyvumo kriterijų plačiąja prasme, jis iš esmės apima beveik visus kitus prevencijos vertinimo kriterijus, todėl toliau vartosime efektyvumo kriterijų tik siaurąja prasme.

Pagrindiniai nusikaltimų prevencijos vertinimo kriterijai
Priimtinumas.
Taikomos priemonės turi būti priimtinos visuomenei moralės ir kitų pagrindinių vertybių aspektu, įskaitant ir teisines.
Jos negali griauti pačios visuomenės bazinių vertybių, esminių principų, jos sąrangos sistemos, kirstis su visa kita pozityvia žmonių veikla, ją varžyti.

Pagrindiniai nusikaltimų prevencijos vertinimo kriterijai
Teisėtumas.
Taikomos priemonės, turi būti įgyvendinamos esamais teisiniais mechanizmais, teisėtomis priemonėmis.
Jei reikia, gali būti keičiama teisinė aplinka, tačiau formalus atitikimas esamai tvarkai, sistemai turi išlikti.
Visa prevencinė veikla, kuri susijusi su daugelio žmonių interesais, su bazinėmis žmogaus teisėmis, turėtų būti aiškiai apibrėžta, reglamentuota, bent jau nustatyti kompetencijos ir atsakomybės rėmai.
Turi būti sukurti gynybos mechanizmai nuo prevencinių priemonių taikymo “perlenkimų”.

Pagrindiniai nusikaltimų prevencijos vertinimo kriterijai.
Dinamiškumas.
Prevencinės priemonės neturi būti griežtai pririštos prie vienos tipinės situacijos, jos turi turėti galimybę, potencialą transformuotis, prisitaikyti prie skirtingų situacijų, visuomenėje vykstančių pokyčių, turi naudotis naujausiais mokslo ir praktinės veiklos pasiekimais.
Šis kitimas neturi būti tik retrospektyvus, t.y., jis kiek įmanoma turi vykti kartu su pokyčiais ar net šiek tiek juos lenkti, būti visada pasiruošęs galimiems pakitimams, nukreiptas į ateitį – prognozuoti galimus pokyčius, iš anksto rengti priemones, kaupti lėšas, resursus.

Poveikio nusikalstamumui sėkmės pagrindiniai principai pagal S.Inšakovą:
1) sistemiškumo (kompleksinis įvairių metodų taikymas);
2) adekvataus aprūpinimo (materialiniai, ideologiniai, personalo, informaciniai, moksliniai ir kt. resursai);
3) plėtojimo (nuolatinis poveikio sistemos keitimas atitinkamai pagal socialinius ir nusikalstamumo pokyčius):
nusikalstamumą įtakojančių veiksnių atskleidimas
jų pašalinimo ar neutralizavimo būdų paieška
reikiamų resursų paieška
kompleksinis poveikio būdų taikymas, siekiant maks. efektyvumo
4) visų visuomenės narių dalyvavimo;
5) humanizmo.

5kl. Situacinė prevencija (1)
Situacinės prevencijos reikšmės didėjimą lemia keletas priežasčių:
1) Nusikaltimų prevencija ir kontrolė nėra prioritetinė kryptis valstybei, nors priešingų deklaracijų girdime dažnai;
2) Nusikaltėlių resocializacija ir nusikaltimų tyrimas yra mažai efektyvūs;
3) Prevencinė politika, besiremianti “giluminių” (pirminių, ankstyvųjų) nusikalstamumo priežasčių ieškojimu, dažniausiai žlunga.
Atsižvelgiant į šias priežastis, stebimas tendencijas siūloma visas pajėgas ir priemones skirti esamų, artimiausių problemų sprendimui.
Lengviau padaryti, kad konkretūs nusikaltimai neįvyktų, nei pertvarkyti visą visuomenę, atskirus žmones, kad jie nedarytų nusikaltimų.

Pagal daromą poveikį išskiriamos tokios situacinės prevencijos priemonių rūšys:
1) apsunkinančios nusikaltimo padarymą:
a) apsunkinančios tikslo pasiekimą, pačią nusikaltimo realizaciją,
b) priėjimo prie objekto apribojimas,
c) potencialių pažeidėjų nukreipimas į mažiau pažeidžiamus rajonus,
d) palankių sąlygų, provokuojančių faktorių pašalinimas;
2) padidinančios riziką darant nusikaltimą;
3) mažinančios galimą nusikaltimo naudą.

6kl. Institucijos, vykdančios nusikaltimų prevenciją Lietuvoje (1)
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (www.nplc.lt).
Tikslai ir uždaviniai yra:
formuoti moksliškai pagrįstą nusikalstamumo prevencijos, jo priežasčių bei sąlygų šalinimo politiką Lietuvoje, kaip prioritetinę ir strateginę nusikalstamumo kontrolės kryptį;
inicijuoti, organizuoti ir koordinuoti nusikalstamumo prevencijos programas bei priemones, derinant jas su šalyje vykdomomis teisinės sistemos, socialine, ekonomine ir kitomis reformomis;
sukurti ir įgyvendinti veiksmingą nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje sistemą, galinčią prognozuoti ir stabdyti nusikalstamumą mažinant jo lygį, gerinant šalies gyventojų, jų teisių bei interesų apsaugą;
teikti informacinę, analitinę, mokslinę, metodinę bei kitą paramą nusikalstamumo prevencijos subjektams;

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras
Veikla:
kaupia informaciją apie nusikalstamumą, jį įtakojančius veiksnius ir jo prevenciją, tvarko šią ir su ja susijusios teisinės, statistinės ir kitos informacijos duomenų bazę;
analizuoja kriminogeninę situaciją, nusikalstamumo priežastis bei sąlygas, vertina šio reiškinio tendencijas ir prognozes;
inicijuoja, organizuoja ir atlieka mokslinius bei kitus taikomojo pobūdžio tyrimus nusikalstamumo prevencijos srityje;
rengia ir teikia Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir kitoms valstybės, savivaldos ir visuomeninėms institucijoms siūlymus nusikalstamumo prevencijos strategijai bei taktikai formuoti;
inicijuoja, rengia bei organizuoja nusikalstamumo prevencijos programų bei kitų priemonių, padedančių užtikrinti visuomenės saugumą, įgyvendinimą;

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras
Veikla:
inicijuoja ir dalyvauja rengiant įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su nusikalstamumo prevencija, projektus;
atlieka įstatymų, kitų teisės aktų, programų, susijusių su nusikalstamumo prevencijos politikos įgyvendinimu, sisteminę analizę, ekspertizę ir teikia pasiūlymus bei išvadas;
koordinuoja (derina) valstybės ir visuomeninių institucijų rengiamas bei vykdomas programas ir kitą veiklą nusikalstamumo prevencijos srityje;
teikia informacinę, metodinę ir kitą paramą nusikalstamumo prevencijos subjektams;
organizuoja ir rengia konferencijas, seminarus, diskusijas, kursus bei stažuotes nusikalstamumo prevencijos srityje;

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras.
Veikla:
leidžia periodinius ir specializuotus leidinius;
bendradarbiauja su visuomenės informavimo priemonėmis, dalyvauja gyventojų teisinio švietimo programose;
bendradarbiauja su kitų šalių bei tarptautinėmis panašaus profilio institucijomis.

Kitos specialios institucijos (tarnybos) yra:
Lietuvos viešosios policijos biuro prevencijos tarnyba; Nepilnamečių reikalų inspekcijos; Pataisos inspekcijos (teritorinės ir regionų); Organizacija “Stabdyk nusikalstamumą”; Saugos tarnybos; Lietuvos kalinių globos draugija; Lietuvos šaulių sąjunga; Policijos rėmėjai.
Bendro pobūdžio nusikaltimų prevencijos subjektai yra:
teisėsaugos institucijos ir teismai; švietimo, mokymo ir auklėjimo įstaigos; socialinės rūpybos, įdarbinimo įstaigos ir organizacijos bei kt.

Tema Nr. 9
Kriminologinių idėjų realizacija
1 klausimas. Kriminalizacija ir dekriminalizacija.
2 klausimas. Kriminalinės justicijos (baudžiamojo teisingumo) samprata.
3 klausimas. Kriminalinė justicija, orientuota į nusikaltimų užkardymą (Sulaikymo modelis).
4 klausimas. Į atlygį orientuota kriminalinė justicija.
5 klausimas. Į nusikaltėlio asmenybės korekciją orientuota kriminalinė justicija.
6 klausimas. Į nusikaltėlių atskyrimą nuo visuomenės orientuota kriminalinė justicija.
7 klausimas. Atkuriamoji (restitucijos) kriminalinė justicija.
8 klausimas. Baudžiamosios politikos ribos ir samprata kriminologiniu aspektu.
9 klausimas. Baudžiamosios politikos kilmės ir funkcionavimo mechanizmas.
10 klausimas. Poveikio nusikalstamumui šiuolaikinė praktika užsienyje

1 kl. Kriminalizacija ir dekriminalizacija (1)
Kriminalizacija – baudžiamasis draudimas, t.y. veika, pripažįstama kaip nusikalstama ir persekiojama baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.
Kitas apibrėžimas – socialinės problemos sprendimas draudžiant konkrečias veikas baudžiamojo įstatymo priemonėmis.
Dekriminalizacija – procesas priešingas kriminalizacijai. Pvz., spekuliacijos dekrim.; draudž. veikų -> ATPK; kiti problemos sprendimo būdai.

Kodėl kriminalizuojamos konkrečios veikos?
Kokias veikas reiktų kriminalizuoti?
Kas lemia kriminalizacijos veiksmingumą?

Iškilus socialinei problemai, atsiranda ir potencialūs jo sprendimo būdai:
Ekonominis
Techninis
Pedagoginis
Teisinis ir kt.
Teisinis draudimas – problemos sprendimas:
Problema
Priežiūra
Medžiagos dėl pažeidimo rengimas teismui
Teismas
Bausmės vykdymas
Teisininkų rengimas ir kt.
Faktinis draudimo padarinys – visa kriminalinės justicijos sistema.

Abolicionizmo šalininkai (lot. abolitio – panaikinimas. Visuomeninis politinis judėjimas, kilęs 18 a. pabaigoje JAV, kovojęs už negrų vergovės, rasinės diskriminacijos panaikinimą, vėliau prieš mirties bausmę, prostitucijos draudimą, laisvės atėmimo bausmę):
Kriminalizacija iš viso neturėtų būti taikoma sprendžiant socialines problemas;
Kriminalizacijai nepritaria dėl dorovinių bei humanistinių įsitikinimų (prievarta gimdo prievartą), remiasi baudžiamojo įstatymo veikimo tyrimais;
Kriminalizacija nenaudinga nusikaltimų aukoms;
Kritikuoja baudž. įst. formalizmą: baudžiamąjį įstatymą galima taikyti tik supaprastinant, schematizuojant žmogaus asmenybę, ignoruojant jo istoriją, individualybę, visa, kas padarė jį tokį.

Abolicionizmo šalininkai.
Siūlo (H.Bianchi) karantiną:
Sunkius nusikaltimus padariusius asmenis apgyvendinti specialioje vietoje (ne bausmė) tam, kad rastų būdą atlyginti aukai ir visuomenei padarytą žalą ir pradėtų derybas tuo klausimu;
Teisėjas – tarpininkas tarp nusižengusio asmens ir visuomenės;
Jei asmuo nerodo pastangų ir neieško išeities, jis suimamas kaip piktybinis skolininkas (ne nusikaltėlis).

Nuosaikieji abolicionistai siūlo dekriminalizuoti tik dalį (nesunkių ir vidutinio sunkumo) nusikaltimų, mažinti l.a. bausmę.

Kriminalizacija – tai visuomenės savigyna nuo pavojaus, kilusio jos gyvybiškai svarbioms teisinėms vertybėms.
Teisinės vertybės (ką įstatymas gina) tapo BK specialiosios dalies sisteminimo pagrindu.

Būdingas subjektyvizmas, svarstant kriminalizacijos klausimus, nesinaudojimas kriminalizacijos poveikio tyrimais.
Taikomas bausmės veikimo postulatas.
Būtina pereiti prie bausmės neveikimo prezumpcijos.
Tik atliktų reprezentatyvių tyrimų rezultatų išdavoje galime laikyti, kad bausmė turi sulaikomąjį poveikį.

Kriminalizacijos prielaidos:
Kriminalizacija reikalinga;
Kriminalizacija galima;
Baudžiamosios teisės priemonės tinka siekiant kriminalizacijos tikslų (kovai su alkoholizmu netinka; realios galimybės įrodyti kaltę; tikslus draudimo formulavimas);
Šalutiniai kriminalizacijos padariniai turėtų būti mažesni už jos naudą (išlaidos; gaištamas laikas; psichologiniai išgyvenimai; draudimas skatina neteisėtų paslaugų verslą; kliūtys tarp visuomenės ir nusikaltėlio; įpratimas prie masinio baudimo);
Neturėtų būti kriminalizuojamos visuotinai paplitusios veikos (“visi nusikaltėliai”; apsunkinamas teisėsaugos darbas; baudžiami lengviausiai išaiškinami asmenys);
Atsižvelgimas į visuomenės kultūrą, požiūrį, teisines tradicijas;
Kriminalizacija kaip išskirtinė priemonė (išbandyta viskas).
Įstatymų kriminologinė ekspertizė.

Kriminalizacijos pagrindimui reikia svarių argumentų, nes kriminalizacija pasižymi:
Ekonominiu nepagrįstumu. Kriminalizacija – tai brangiausias problemos sprendimo būdas;
Neefektyvumu. Kriminalizacija neišsprendžia problemos, o tik ją paslepia, veikia ne priežastis, o jos padarinius (sotiems žmonėms sudaroma galimybė nepastebėti alkanojo alkio);
Represijos padariniais. Kad visuomenėje būtų santarvė, reikia kuo mažiau taikyti represiją;
Pagrindinių žmogaus teisių pažeidimais. Drastiški žmogaus teisių apribojimai (suėmimas, sulaikymas iki teismo ir kt.);
Valstybės ypatingu kišimusi į visuomenės gyvenimą. Reiktų sudaryti kuo daugiau galimybių piliečiams patiems spręsti savo problemas.

8 kl. Baudžiamosios politikos ribos ir samprata kriminologiniu aspektu (1)
Pačios bendriausios baudžiamosios politikos ribos neapsiriboja vien baudžiamosios teisės diktuojamais rėmais.
Nors galima sakyti, kad būtent baudžiamosios teisės pagalba yra formuojama pagrindinė (o gal tik regimiausia) šios politikos dalis.
Baudžiamosios politikos kryptys ar keturios politikos?:
1. Kriminalizacijos politika, tiek įstatymų leidėjo, tiek teisminiame lygmenyje. Kiek mažesnę įtaką turi nusikaltimų tyrimo neteisminių institucijų veikla, mokslinės rekomendacijos;
2. Bausmių skyrimo politika, didžiąja dalimi priklausoma nuo teismų pozicijos, nuo netiesioginio užsakymo teismams;
3. Bausmių vykdymo politika, didele dalimi priklausoma nuo bausmių vykdymą kontroliuojančių institucijų;
4. Reabilitacijos politika, vykdoma labai plataus rato valstybinių, netgi visuomeninių organizacijų.

Tuo baudžiamosios politikos elementų sąrašas nėra išsemtas.
Dar egzistuoja daug papildančių, aptarnaujančių, tarpinių elementų.
Šie keturi elementai yra nuoseklias baudžiamosios politikos stadijas atitinkantys elementai.

Baudžiamosios politikos lygmenys
1. Oficialusis įstatymų leidėjo lygmuo.
Jame išsakomi pageidavimai, formuluojami lūkesčiai, apibrėžiamos teisinės baudžiamosios politikos ribos, šios politikos įgyvendinimo metodai bei už jos įgyvendinimą atsakingos institucijos, ją vykdysiantys subjektai ir pan.
Šiuo atveju yra galimybė sukonstruoti neblogą, tarpusavyje suderintą baudžiamosios politikos sistemą, vykdyti vieningą politiką visose jos stadijose.
Deja, tai tėra tik teorinis idealus modelis.
Realiai netgi šiuo lygmeniu kuriamas baudžiamosios politikos modelis dažnai yra neišbaigtas, fragmentiškas, dažnai nepakankamo konkretumo ir aiškumo, atitrūkęs nuo realios situacijos, nuo realių socialinių ir ekonominių galimybių, lengvai pasiduodantis politinėms nuotaikoms, madoms.

Baudžiamosios politikos lygmenys
2. Teisminių institucijų lygmuo.
Jame prižiūrima ir unifikuojama baudžiamosios politikos praktika, tiek užpildant esamas spragas, tiek ir keičiant įstatymo leidėjo kuriamą modelį, ypač jei pastarasis nėra aiškus, apibrėžtas.
Dažnai šiame lygmenyje suteikiama stabilumo, kartais netgi inertiškumo valstybės baudžiamajai politikai, formuojasi atsvaros politinei madai, nuotaikų svyravimams, politiniams užsakymams.

Baudžiamosios politikos lygmenys
3. Vykdomosios valdžios (teisėsaugos institucijų) lygmuo.
Dažnai būtent šiame lygmenyje, yra vykdomas mobilus baudžiamosios politikos koregavimas.
Šiame lygmenyje didžiausią įtaką bando daryti atskirų grupuočių, politinių, socialinių sluoksnių lobistiniai interesai.
Būtent šiame lygmenyje dažnai koncentruojasi didžiausios baudžiamosios politikos problemos, pasireiškia jos įgyvendinimo sistemos trūkumai.

Baudžiamosios politikos lygmenys
4. Atskirų teisėsaugos pareigūnų (įstaigų) lygmuo.
Jame vyksta baudžiamosios politikos įgyvendinimas konkrečioje sferoje, erdvėje.
Šiame lygmenyje formuojasi konkreti baudžiamosios politikos įgyvendinimo praktika, formuojasi santykiai tarp baudžiamosios politikos dalyvių, pasiekiami arba nepasiekiami aukštesniais lygiais užsibrėžti tikslai.

Nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimas
Atskira problema, sprendžiant baudžiamosios politikos ribų klausimą, yra nusikalstamų veikų ir ATP santykis.
Formaliu požiūriu, administraciniai teisės pažeidimai lieka už baudžiamosios politikos ribų, bet savo esme, pagal daromą poveikį, tikslus, įgyvendinimo principus ir pan., jie yra neatskiriama tokios politikos dalis.

Nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimas
Savo esme ATP yra toks pat nusikaltimas, tik mažesnis.
Tik tiek, kad ATP padarymo atveju:
1. Dažniau žiūrima “pro pirštus”;
2. Dažniau nesilaikoma visų įstatymu numatytų procedūrinių reikalavimų;
3. Formaliai ATP vertinamas kaip kažkas, kas nėra nusikaltimas, ir todėl jis neatspindi visuomenės saugumo – nesaugumo situacijos;
4. Tradiciškai teoriniu lygiu už ATP skiriamų nuobaudų pasekmės laikomos gerokai lengvesnėmis nei bausmių už nusikaltimus (nors faktiškai įvertinus juo padarytos žalos ar sukeltos grėsmės dydį bei gynybos garantijų ribotumą kartais nubaudimas už ATP būna sunkesnis nei kriminalinė bausmė);

Nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimas.
ATP padarymo atveju (tęs):
5. Reikšmingiausias skirtumas tarp nusikalstamos veikos ir ATP yra reagavimo į pažeidimą ir baudimo procedūros, įskaitant reaguojančius subjektus. Baudžiamosios teisės požiūriu – tai jau proceso dalykas. Dėl nepakankamo ir neaiškaus įstatymų leidėjo požiūrio į šią probleminę situaciją negalima aiškiai suformuluoti baudžiamosios politikos ribų, nustatyti jos uždavinių ir funkcijų, procedūrinių ir reagavimo turinio principų, metodų. Todėl sunku tikėtis efektyvios baudžiamosios politikos.

Galima sukonstruoti tokią baudžiamosios politikos sąvoką:
Baudžiamoji politika – tai sudėtinė visuomenės saugumo bei legitimumo užtikrinimo politikos dalis, pasireiškianti negatyvaus reagavimo ir poveikio mechanizmų (baudimo – pačia plačiausia prasme) teisę pažeidžiantiems asmenis formavimu ir įgyvendinimu.
Baudžiamoji politika yra glaudžiai susijusi su teisės pažeidimų prevencine valstybės politika.
Prevencinė politika – yra sudėtinė visuomenės saugumo bei legitimumo užtikrinimo politikos dalis, pasireiškianti teisės pažeidimų mažinimo ir švelninimo mechanizmų bei poveikių sistemos formavimu ir įgyvendinimu.

9 kl. Baudžiamosios politikos kilmės ir funkcionavimo mechanizmas (1)
Klasikiniu požiūriu, baudžiamosios politikos kilmė ir jos funkcionavimas yra talpinamas į griežtas logines ir laiko ribas.
Baudžiamosios politikos pradžia laikomas įstatymo leidėjo apsisprendimas kriminalizuoti ar dekriminalizuoti konkretų elgesį, po to seka nuosekli loginė grandinė:
1. Baudžiamosios politikos gairių, principų įtvirtinimas, prezumpcijų nustatymas;
2. Veikų kriminalizavimas-dekriminalizavimas;
4. Pakitusio teisinio reguliavimo (naujosios tvarkos) poveikis realiems socialiniams santykiams;
5. Naujosios tvarkos pažeidimų fiksavimas ir tyrimas;
6. Bausmių skyrimas už naujosios tvarkos pažeidimus;
7. Bausmių vykdymas;
8. Reabilitacijos priemonių nubaustiesiems taikymas.

Tokiu būdu apsiribojama formaliu mechanizmų sukūrimu, manant, kad tiesioginis ar netiesioginis veikų kriminalizavimas yra pakankamai veiksmingas instrumentas socialiniams santykiams reguliuoti.
Deja, realybė nepaklūsta tiesioginei žmogaus valiai, ji vystosi pagal savus dėsningumus.

Šiuolaikiniai kriminologiniai tyrimai rodo, kad grynai teisinis reguliavimas yra veiksmingas tik labai siaurose, specializuotose srityse.
Teisinis reguliavimas dažniau veiksmingas būna formos, o ne turinio prasme (valstybinės valdžios institucijų sąrangai, oficialiems tarpvalstybiniams santykiams, konkrečioms sandorių formoms ir kt.).

Bet kokiems socialinių santykių turinio pasikeitimams reikia ne tik teisinių priemonių, bet ir ilgai trunkančios teisinės tokių santykių praktikos, įvairiausių kitokių stimulų poveikio.
Apibrėžiamos teisinio reguliavimo ribos gali tik labai nedaug nutolti nuo realios socialinės situacijos, realaus visuomenės “pasiruošimo” socialiniams pokyčiams, įskaitant ir baudžiamosios politikos pasikeitimus.

Baudžiamosios politikos rizikos
Per didelis nukrypimas baudžiamojoje politikoje į bet kurią pusę vaidina didelį destruktyvų vaidmenį:
1. Arba visuomenė krypsta totalitarizmo linkme, valstybė realiai ir tiesiogiai pažeidžia šios visuomenės narių teises ir vis tiek neišsprendžia nusikalstamumo problemos, dažnai slepia realybę, atima galimybes „saugotis“ nuo nusikalstamumo;
2. Arba valstybė nesugeba užtikrinti žmonių teisių, apvilia jų lūkesčius didindama nusivylimą valstybės valdžia, ardo visuomenės moralės normas, reikalaujančias nubaudimo už įvairių visuomenės vertybių pažeidimus, tuo netiesiogiai sudaro palankesnes sąlygas nusikalstamumui.

Baudžiamosios politikos rizikos
Negalima visiškai neigti formuojančio valstybės baudžiamosios politikos vaidmens.
Progresyvi baudžiamoji politika (užbėgimas į priekį), jei ji yra vykdoma nuosekliai, keičia pačią visuomenę.
Bet tai yra ilgas ir skausmingas procesas.
Toks procesas dažniausiai yra savižudiškas politiškai, nes visuomenė nelinkusi taikstytis su baudžiamosios politikos švelninimu, racionalizavimu, kai tai neduoda staigaus apčiuopiamo rezultato.
Tokios politikos rezultatus visuomenė priskiria ne šią politiką pradėjusiems politikams, bet tiems, kurių valdymo metu jie buvo pasiekti.
Todėl, kartais baudžiamosios politikos pakeitimas yra įvykdomas ne kaip tiesioginis (politikų rankomis), bet kaip nulemtas teisminės valdžios (teisėjų rankomis).

Baudžiamosios politikos rizikos.
Baudžiamojo pobūdžio reguliatorių per platus taikymas visoms gyvenimo sferoms.
Jei draudimai būtų taikomi visiems galimiems nukrypimams nuo griežtai apibrėžiamų elgesio standartų, tai būtų stabdomas visuomenės vystymasis, prisitaikymas prie šiuolaikinio mobilaus pasaulio.
Dėl plataus tokių pažeidimų paplitimo pažeidėjų nubaudimui nepakaktų visuomenės resursų.
Tokiomis sąlygomis tikimybė būti nubaustam už teisės pažeidimą beveik atvirkščiai proporcinga draudimų skaičiui įstatymuose.
Viso to rezultatas – aukštas nebaudžiamumo lygis, kaip vienas iš esminių nusikalstamumą sąlygojančių veiksnių.

Baudžiamosios politikos formavimo principai
1. Sprendžiant adekvačių baustinumo ribų nustatymo problemą, tikslinga pradėti nuo minimalistinės pozicijos – apsiriboti tik tokio elgesio baudžiamumu, kuris tiesiogiai gresia visai visuomenei ir kartu atskiriems jos nariams.
2. Įtvirtinti aiškią vertybių hierarchiją, kas leistų ne tik patikslinti baustinumo ribas, bet ir leistų nustatyti santykius tarp atskirų rūšių pažeidimų baustinumo laipsnio (sankcijų).
3. Vertinti draudžiamo elgesio faktinį paplitimą – vienetinius atsitiktinius atvejus drausti netikslinga (bent jau jiems skirti specialias teisės normas), taip pat netikslinga bausti nelabai pavojingus, masiškai paplitusius ir visuomenei beveik priimtinus elgesio variantus, nes nepavyks užtikrinti tokių elgesio variantų užkardymo ir baudžiamumo.

Baudžiamosios politikos formavimo principai.
4. Nustatyti realius tikslus atskiroms baudžiamosios politikos kryptims, jų pasiekimo efektyvumo vertinimo kriterijus.
5. Aiškiai apsispręsti dėl lėšų, skirtinų įgyvendinti baudžiamąją politiką. Baudžiamoji politika turėtų tapti efektyvi, jai įgyvendinti skiriamos lėšos turėtų atsipirkti, nebūti paleidžiamos vėjais, išvaistomos ne pačioms svarbiausioms kovos su nusikalstamumu sritims. Efektyvumo vertinimas neturėtų apsiriboti vien tik tiesioginiais ekonominiais kriterijais, reiktų atsižvelgti ir į visuomenei, atskiriems jos nariams daromą teigiamą socialinį, psichologinį, moralinį poveikį.

Baudžiamosios politikos vertinimo kriterijai.
Galima pasiūlyti 3 kriterijus kurie, turėtų būti subalansuoti, nenustatant griežtos jų hierarchijos tam, kad baudžiamoji politika taptų reali ir įgyvendinama, o ne tik išsakoma ir pageidaujama.
Tai būtų: teisingumas, efektyvumas ir ekonomiškumas.
Kiekvieno iš šių kriterijų turinys gali būti plačiai diskutuojamas.
PVZ., skiriant bausmes, kam turi būti teikiamas prioritetas ir kokiu santykiu – pagal padarytą žalą (atsitiktinumo elementas) ar pagal nusikaltimą padariusio asmens savybes? Kaip turi būti atsižvelgiama į nusikalstama veika sukeltą pavojų?
Grįžtant prie baudžiamosios politikos principų, prezumpcijų nustatymo – vėl dera pritaikyti šiuos kriterijus ir išspręsti bent 2 dilemas: diskrecinių įgaliojimų ribų ir baudžiamosios atsakomybės ribų.

Įgaliojimai ir atsakomybė
Diskreciniai įgaliojimai
Kas yra atsakingas už baudžiamąją politiką?
Kaip apriboti galimą teisėjų (jau nekalbant apie kitų pareigūnų) savivalę?
Kiek detaliai ir individualiai nagrinėti kiekvieną teisinį pažeidimą?
Kas gali nagrinėti pažeidimus ir kas gali bausti?
Kokią laisvę palikti baudžiančiajam?
Kiek auka gali reikalauti keršto ar atleisti kaltininkui? ir t.t., ir pan.
Visa tai daugeliu atvejų yra mūsų išankstinio pasirinkimo, įsivaizduojamo idealo realizavimas.
Deja, jis realiai ne visada funkcionuoja taip, kaip mes įsivaizduojame.
Gal problema tame, kad pasaulis ne toks, kokį mes įsivaizduojame?

Įgaliojimai ir atsakomybė
Diskreciniai įgaliojimai
Neretai tarp teisininkų išgirstame tokio pobūdžio teiginį:

“Tam, kad užtikrintume teisingumą ar išvengtume piktnaudžiavimų – reikia apriboti teisėjų diskrecines galias, jie turi tik vykdyti įstatymą ir nieko daugiau”.
Tai vienas iš galimų pasirinkimų –bandyti iš anksto viską numatyti, išspręsti, detaliai apibrėžiant įstatymais.
Bet ar ne dėl to mūsų BK tiek kartų lopomas ir perlopomas?
Jame vis yra ir yra spragų, visko tiesiog neįmanoma numatyti.

Įgaliojimai ir atsakomybė
Diskreciniai įgaliojimai.
Ar ne todėl turime ATPK, kuris iš viso neaišku, kiek galioja formaliai, o kiek realiai?
Ar ne todėl, užuot sprendę realias problemas, galime slėptis už kompetencijos, įgaliojimų, funkcijų, kur kažkas ėmė ir pamiršo numatyti kažkokį konkretų atvejį, ir dar vieną, ir dar.?
O ar ne todėl kartais būna absurdiškų spendimų, aiškiai pažeidžiančių visos visuomenės teisingumo jausmą, bet visiškai teisėtų įstatymo požiūriu?
Ar ne todėl teisėjai laisvai nusišalina nuo problemos sprendimo, pareikšdami – deja, šito įstatymas nereglamentuoja – reiškia problema nebus išspręsta, konfliktas bus paliktas savieigai, kol kažkuri iš šalių neperžengs lemtingos ribos.

Įgaliojimai ir atsakomybė
Atsakomybės ribos
Ką daryti su mažamečiu vaiku, kuris nužudo kitą mažametį vaiką?
Ką daryti su tėvais, kurių mažametis ar nepilnametis vaikas vagiliauja?
Ką daryti su sutrikusios psichikos asmenimis, kurie kelia realią grėsmę aplinkiniams?
Ką daryti su pareigūnais, kurie piktnaudžiauja pasitikėjimu ir jiems suteiktais įgaliojimais?
Ką daryti su išgėrusiais asmenimis, kurie tvirtina nieko neprisimeną?
Ką daryti su nekvalifikuotais asmenimis, kurie daro pažeidimus savo veikloje dėl nežinojimo?
Ar tikrai asmenys turi būti lygūs prieš įstatymą?
Ko sieksime bausmėmis ir su kokiu dar poveikiu, priemonėmis derinsime bausmes, jei iš viso dar ką nors be bausmių taikysime? ir t.t., ir pan.

Įgaliojimai ir atsakomybė.
Atsakomybės ribos.
Atsakymai į šiuos klausimus dažnai nėra pakankamai pagrindžiami, nepavyksta įrodyti objektyvių vienos alternatyvos privalumų prieš kitą.
Tai yra mūsų pasirinkimai.
Kartais jie savo esme yra tolygūs, bet mes įsivedame formalius skirtumus, vienus pasirinkimus vadiname bausmėmis, kitus priverčiamosiomis auklėjimo ar medicininėmis priemonėmis (nors savo esme abiem atvejais yra apribojamos žmogaus teisės, sukuriamos papildomos pareigos).
Kartais, užuot šias problemas sprendę iš esmės kiekvienu konkrečiu atveju, pasirenkame atsakomybės amžiaus ribas ar pakaltinamumo prezumpcijas.

10 klausimas. Poveikio nusikalstamumui šiuolaikinė praktika užsienyje (1)
Vakarų Europoje
Socialinės reformos 20 a. 8 dešimtmetyje.
Turtinės diferenciacijos mažinimas
Nedarbo mažinimas (gamybos nacionalizavimas, naujų darbo vietų kūrimas)
Socialinė pagalba bedarbiams (materialinės pagalbos didinimas; profesinio persikvalifikavimo parama)
Benamiams savivaldybės išskiria gyvenamąjį plotą

Vakarų Europoje
Baudžiamosios politikos ir penitencinės sistemos pokyčiai
Klinikinės kriminologijos idėjų taikymas ypač Prancūzijoje ir Italijoje (neterminuoti nuosprendžiai)
Specializuoti nepilnamečių teismai
Baudžiamosios politikos humanizacija (l.a. bausmės trukmės mažinimas; įspėjimai; baudos; lygtinis nuteisimas; įkalinimas tik išeiginėmis dienomis ir nakties metu). Teorinės nuostatos:
represijos negali būti vienintelis valstybės atsakas į nusikaltimus
griežtos bausmės asmenims, nepripažįstantiems savo poelgių netinkamumo, – visuomenė turi teisę ginti savo vertybes
teismų nuosprendžiuose turi nelikti vietos abejonėms dėl paskirtos bausmės būtinumo, turi būti atskleistos vertybės, kurias gina baudžiamasis įstatymas
Vakarų Europoje
Baudžiamosios politikos ir penitencinės sistemos pokyčiai.
Kalėjimų kameros tapo panašios į viešbučių kambarius (atskirais atvejais net vadinamos poilsio namais)
Kaliniai pradėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, studijuoti aukštosiose mokyklose; tapybos darbus eksponuoti parodose

Vėliau (apie 9 dešimt.) įvyko pasikeitimai link griežtesnės reakcijos į nusikaltimus (“nusikaltėliai turi sėdėti kalėjime”), tačiau didėjant kalėjimų ir kalinių skaičiui, didėjo ir nusikalstamumas

Vakarų Europoje
Baudžiamosios politikos ir penitencinės sistemos pokyčiai.
Kalėjimų kameros tapo panašios į viešbučių kambarius (atskirais atvejais net vadinamos poilsio namais)
Kaliniai pradėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, studijuoti aukštosiose mokyklose; tapybos darbus eksponuoti parodose

Vėliau (apie 9 dešimt.) įvyko pasikeitimai link griežtesnės reakcijos į nusikaltimus (“nusikaltėliai turi sėdėti kalėjime”), tačiau didėjant kalėjimų ir kalinių skaičiui, didėjo ir nusikalstamumas

Vakarų Europoje
Sisteminis poveikis nusikalstamumui Šveicarijoje.
Ištekėjusios moterys bene mažiausiai pasaulyje užimtos profesine veikla (ypatingai mažas nepilnamečių nusikalstamumas)
Auklėjimas mokykloje pasižymi dideliu draudimų kiekiu; mokytojai turi labai aukštą socialinį ir ekonominį statusą
Beveik nėra nedarbo jaunimo tarpe

Vakarų Europoje
Policijos reformos
Nors policijos pajėgos buvo daug kartų didinamos, tačiau policija nepajėgė atlaikyti nusikalstamumo spaudimo
Didžiojoje Britanijoje atėjus į valdžią M.Tečer, pagrindinis akcentas – policijos pajėgų stiprinimas:
policija buvo geriau aprūpinta, padidinti jos valdiniai įgaliojimai
9 dešimtmetyje išlaidos policijai padidėjo 3 kartus, o užregistruotų nusikaltimų skaičius padidėjo 2 kartus, nusikaltimų išaiškinamumas sumažėjo, visuomenėje sumažėjo policijos autoritetas
tyrimai parodė, kad policija gali daryti labai ribotą poveikį nusikaltimų dinamikai (pvz, policija negali sustabdyti naktinių plėšimų skaičiaus didėjimo)
“bandymas nusikaltimų problemą spręsti, panaudojant policiją ir penitencines priemones, yra panašus į bandymą skėčiu sustabdyti lietų”

Vakarų Europoje
Policijos reformos.
9 dešimtmečio pabaigoje daugelyje valstybių policijos funkcijos buvo perorientuotos į bendruomenių poreikius (policininkai gynėjai, auklėtojai, globėjai):
nepilnamečių auklėjimas
gyventojų konsultacijos, kaip apsisaugoti nuo nusikaltėlių
operatyvus tarpasmeninių konfliktų sprendimas

Vakarų Europoje
Teismų vaidmuo
Visuomenės lūkesčiai:
bausmių griežtinimas
teismų veikla turi būti suprantama aukai, nusikaltėliui ir visuomenei
Griežtėjo teismų praktika (ilgesni l.a. terminai; ribojama kaltinamojo teisė būti paleistam už užstatą, tam didelę įtaką turėjo nukentėjusiojo nuomonė)
Didėjo kalinių skaičius, statomi kalėjimai
ES integraciniai procesai, tarpvalstybinio judėjimo supaprastinimas palengvino nusikaltimų darymą ir atsakomybės išvengimą, paskatino nusikalstamumo persikėlimą iš vienos valstybės į kitą

Vakarų Europoje
Teismų vaidmuo.
Tyrimai parodė, kad bausmių didinimas retai yra lydimas nusikalstamumo mažėjimo; dažniausiai didėjant kalinių skaičiui, didėja ir nusikalstamumas
Prieinama išvada, kad teismai nėra tas instrumentas, kurio dėka galima labai sumažinti nusikalstamumo lygį

Vakarų Europoje
Mokslinių-techninių priemonių panaudojimas.
1992 m. Londone pastatyta 40 slaptų vaizdo kamerų, fiksuojančių automobilius, viršijančius nustatytą greitį. Efektas buvo toks didelis, kad policijos valdyba užsakė dar 260 tokių kamerų.
1992 m. viename Anglijos mieste kriminalinė policija pastatė 10 distancinio stebėjimo kamerų – nusikalstamumas sumažėjo 75%, o nusikaltimų atskleidimas padidėjo 2 kartus
Prieš automobilių vagystes pradėti naudoti automobiliai-gaudyklės: nuvarytame automobilyje po kelių minučių automatiškai išsijungdavo variklis, užsiblokuodavo durys ir langai, įsijungdavo sirena ir radijo pranešimas policijai
Pradėta naudoti palydovinė automobilio vietos nustatymo sistema

Vakarų Europoje
Narkomanijos prevencija ir kontrolė.
Kai kuriose šalyse (Nyderlandai, Danija) legalizuoti narkotikai, kurių veikimas nėra stiprus ir kurie nesukelia didelės priklausomybės
Tokiu būdu sprendžiamos 2 problemos:
pakertami ekonominiai narkomafijos pagrindai
mažinama narkomanų socialinė izoliacija
Narkomanams steigiami reabilitaciniai centrai (medicininė, psichologinė, pedagoginė pagalba, padedama įsigyti profesiją ir įsidarbinti)
Visą parą veikianti psichologinė pagalba (padeda išeiti iš krizinių situacijų)
Jaunimo auklėjime dalyvauja buvę narkomanai ar užsikrėtę ŽIV

Vakarų Europoje
Visuomenės vaidmuo
Profesionalai – nepajėgūs susidoroti su nusikalstamumu
20 a. 9 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje – savanoriai, patruliuojantys ir pranešantys apie nusikaltimus
Danijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje atsirado nusikaltimų prevencijos visuomeninės tarybos:
valdymas – autoritetingi politikai, ministrai
uždaviniai: patikslinti nusikalstamumo vaizdą, panaudojant viktimologinius tyrimus; nustatyti tuos faktorius, kuriuos galima efektyviai paveikti vietiniame lygyje; materialinė ir pedagoginė pagalba nedarnioms šeimoms; mokytojų konsultavimas; konsultavimas ir kriminologijos mokymai policininkų, teisėjų, prokurorų, architektų, socialinių darbuotojų

Vakarų Europoje
Visuomenės vaidmuo.
Danijoje sukurti 7 000 klubų, būrelių, skirtų įvairiausių interesų paaugliams, – vienas iš tikslų, kad paaugliai pajustų darbo skonį, kad darbo ir kūrybos teikiamas pasitenkinimas pakeistų vandalizmo ir agresijos impulsus
Rezultatas – per 10 metų (1979-1989) Danijoje jaunimo padarytų sunkių nusikaltimų skaičius sumažėjo 2 kartus

Vakarų Europoje
Teisėsaugos ir penitencinės sistemos privatizacija Didžiojoje Britanijoje
9 dešimtmetyje M.Tečer eksperimentas – kalėjimų, valstybinio kaltinimo, konvojavimo dalinis privatizavimas
Privatizuojamos ne pagrindinės policijos funkcijos:
paieška dingusių be žinios žmonių
piliečių savisaugos mokymas
pamestų daiktų paieška
tylos kontrolė
licenzijų šaunamajam ginklui išdavimas ir kt.

Vakarų Europoje.
Teisėsaugos ir penitencinės sistemos privatizacija Didžiojoje Britanijoje.
Teigiami aspektai:
teisėsaugos sistema tapo pigesnė
išlaisvintos teisėsaugos pajėgos galėjo susikoncentruoti ties svarbesniais poveikio nusikalstamumui uždaviniais
Neigiami aspektai:
privačiuose kalėjimuose pastebėtas žymiai didesnis kyšininkavimas, negu valstybiniuose
režimo pažeidimai privačiuose kalėjimuose tapo norma
grupinės moralės kalėjimuose praradimas; pareigos jausmas, pašaukimas nebuvo tuščios frazės; bandymas juos pakeisti formaliais kriterijais, pagal kuriuos išmokami pinigai, patyrė fiasko
Privatizacija sėkmės neatnešė – 1991 m. nusikalst. padidėjo 16%

JAV
Socialinės reformos.
Tikslas – visuomeninių prieštaravimų šalinimas, socialinės dezorganizacijos lygio mažinimas
Vyko atsargiau, negu Vakarų Europoje
Policijos ir FTB orientacija į socialinę profilaktiką: sukurti specialūs nusik. prevencijos padaliniai (efektyvūs)
Kuriami nepilnamečių teismai
Kosmetinių socialinių reformų politika nedavė teigiamų rezultatų – nusikalstamumas intensyviai didėjo
Poveikio rezultatai nevienareikšmiai, pvz, vienišoms motinoms teikiama parama, prilygstanti vidutiniam darbo užmokesčiui, – ištuokos ir nepilnamečių nusikalstamumas pradėjo labai didėti

JAV
Bausmių vykdymo politika.
Reforma labiau radikali, negu Vakarų Europoje
Praktikoje įsitvirtino neapibrėžti nuosprendžiai – gydytojų, sociologų, pedagogų ir kalėjimų administracijos komisija spręsdavo, kiek laiko realiai turi kalėti nusikaltėlis
Neapibrėžtų nuosprendžių praktika buvo kritikuojama, kaip nedemokratinė

JAV
Policijos reformos
9-ame dešimtmetyje R.Reiganas pagr. dėmesį sukoncentravo į policiją (asignavimai, techninis aprūpinimas):
Sugriežtinta baudžiamoji praktika
Statomi nauji kalėjimai
FTB suteikti platūs įgaliojimai veikti prieš transnacionalinį nusikalstamumą užsienyje
1982, 1983 metais nusikalstamumas pradėjo mažėti (3 ir 7 proc.)
Tačiau 1985 metais nusikalstamumas vėl padidėjo (5 proc.), nusirito smurtinio nusikalstamumo banga, kuri persikėlė į mažesnius miestelius
Griežtesnės reakcijos priemonės nebuvo lydimos kitų poveikio priemonių – valstybės finansai buvo perorientuoti iš paramos nedarbui, neturtingiausių sluoksnių palaikymo į policijos pajėgų stiprinimą

JAV
Policijos reformos
Pasaulinė patirtis rodo, kad griežtų poveikio priemonių efektas yra trumpalaikis, jei nesustiprinamas kitomis poveikio priemonėmis
Griežtos poveikio priemonės gimdo ekstremizmą, smurtinį nusikalstamumą
20 a. paskutiniame dešimtmetyje suprasta, kad policija izoliavosi nuo gyventojų ir dėl to negali kontroliuoti nusikalstamumo
Tyrimai parodė, kad policijos patruliuojančių automobilių skaičiaus padidinimas konkrečioje teritorijoje:
nemažina nusikalstamumo
nedidina gyventojų saugumo jausmo
nedidina gyventojų pasitenkinimo policijos darbu
didina policijos ir visuomenės fizinę, psichologinę ir socialinę atskirtį

JAV
Policijos reformos
Motorizuotų patrulių veiklos efektyvumo analizė parodė, kad patrulinė mašina į nusikaltimo vietą atvyksta per 5-15 minučių, dėl to nusikaltėliai spėja pasislėpti
Dalį nusikaltimų policija neužregistruoja, didelę dalį nusikaltimų neatskleidžia – policijos efektyvumas labai kuklus

JAV
Policijos reformos
20 a. paskutiniame dešimtmetyje atsirado nauja policijos strategija, orientuota į visuomenę (community policing):
pagr. policijos uždavinys – aktyvi nusikaltimų prevencija, o ne reagavimas į pranešimus
veikla sukoncentruota į mikrorajonus
policijos buvimo demonstracija gyvenamuosiuose rajonuose
mažiau naudojami automobiliai, daugiau dviračiai, patruliavimas pėsčiomis
dėmesys tvarkos palaikymui, vandalizmo aktų užkirtimui, konfliktų sprendimams, gyventojų aktyvumo nusikaltimų prevencijos sferoje skatinimas
Dėl padidėjusio pasitikėjimo policija padidėjo nusikaltimų išaiškinamumas, sumažėjo policininkų žuvimo atvejų

JAV
Policijos reformos
Tyrimai parodė, kad policijos įspėjimai gerai veikia tik atsitiktinių teisės pažeidėjų atžvilgiu
Kitiems teisės pažeidėjams tai stiprino nebaudžiamumo jausmą, jų atžvilgiu pradėta taikyti trumpalaikiai sulaikymai – vidutiniškai 1- 7 parom (antikriminogeninis efektas išsilaiko apie 1 metus)
Tyrimais nustatyta, kad policininkų skaičiaus padidinimas viešose vietose turi didesnį sulaikomąjį efektą nusikaltėliams, negu buvimo kalėjime terminų prailginimas

JAV
Policijos reformos.
Mokslinių-techninių priemonių panaudojimas:
pirštinės, apsaugančios nuo pjautinių žaizdų
patogios apsauginės liemenės
dujiniai ginklai, elektrošokeriai
lazerinė technika, pirštų atspaudų aptikimui (seni dokumentai, korėti pavir.)
DNR ekspertizė
melo detektoriai
nusikaltėlio socialinio-psichologinio portreto metodikos
hipnozės taikymas nusikaltimų tyrime
informacinis aprūpinimas (vieninga nusikaltimų apskaitos ir registracijos sistema; Automatizuota pirštų atspaudų identifikavimo sistema – elektroninis skanavimas)
automobiliai su oro pagalvėmis – žūna 24% mažiau

JAV
Bausmių politika
1992 m. buvo papildomai įvesta mirties bausmė už 50 nusikaltimų
Už ginkluotą federalinės nuosavybės grobimą nustatyta l.a. bausmė iki gyvos galvos
Dėl didinamų l.a. bausmės terminų, didėjo kalinių skaičius
Išplėstas bausmių skaičius, nesusijusių su l.a.:
probacija su intensyvia priežiūra – per 60% nuteistųjų už turtinius nusikaltimus (probacija – priežiūra su 20-30 kontaktų per mėnesį, pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam ir apmokėti jo kontrolės išlaidas, viešieji darbai, periodiškas narkotestavimas, mokymasis ar darbas)
namų areštas su elektroniniu stebėjimu (gali eiti į darbą, parduotuvę, polikliniką ar kt.)
statybinės perauklėjimo kolonijos (90-180 dienų šoko terapija; per dieną 6-8 val. sunkaus rankų darbo, fiziniai pratimai, mokymasis, konsultavimas ir gydymas nuo narkomanijos)

JAV
Bausmių politika.
Ypač pavojingi nusikaltėliai sodinami į kalėjimus “Maxi-maxi” (pastovus karceris, auklėjimo nenaudoja, laiko vienutėse tol, kol tampa nebepavojingi)
JAV kriminologas A.Najeras teigia, kad kalėjimo nauda tame, kad kaliniai izoliuojami kriminogeniškai aktyviu laikotarpiu

JAV
Kova su narkomanija.
Pagrindinis akcentas – kelio užkirtimas narkotikų platinimui (numatytos bausmės net iki mirties bausmės)
Kova su nelegalia narkotikų gamyba (operacijos užsienyje, besivystančių šalių vyriausybėms skiriami kreditai darbo vietoms kurti)
Propaganda
Patruliavimas civilių su vaizdo kameromis prekybos vietose
Gydymas (savanoriškas ir priverstinis)
Narkomanams – baudos, vairavimo teisių atėmimas, skelbimas jų pavardžių vietinėje spaudoje

JAV
Viktimologinės priemonės.
35% iš apklaustų nukentėjusiųjų teigė, kad būtų išvengę tokių pasekmių, jei būtų žinoję, kaip saugotis
Patarimai, kaip elgtis nežinomame mieste, tamsiu paros metu
Iš anksto apgalvoti, kaip elgtis užpuolimo metu
Didesnė viktimizacijos tikimybė vyrams, jauniems žmonėms (16-19 metų), asmenims, gaunantiems mažiausiai pajamų
Valstybė teikia pagalbą durų sutvirtinimui, signalizacijos įrengimui
Veikia organizacijos, teikiančios pagalbą nukentėjusiems

JAV
Ginkluota savisauga.
Teisė turėti asmeninį ginklą įtvirtinta JAV konstitucijoje 1791 m.
Tyrimai rodo, kad įsigijęs šaunamąjį ginklą asmuo turi 2,6 kartus didesnę tikimybę žūti nuo jo savo namuose ir 4,8 karto didesnę savižudybės tikimybę, negu asmuo, neturintis šaunamojo ginklo
1958-1972 m. JAV asmenys, turintys šaunamąjį ginklą nužudė 6 kartus daugiau savo giminaičių, draugų ir kaimynų, negu plėšikų ir vagių
Privatūs asmenys nužudo 2 kartus daugiau nusikaltėlių, negu policija
57 % apklaustų nusikaltėlių atsakė, kad ginkluotų piliečių bijo labiau negu policijos
Tikimybė būti nužudytam amerikiečiui yra 5 kartus didesnė, negu Japonijoje, kur griežtai ribojama teisė turėti šaunamąjį ginklą
Tyrimu nustatyta, kad 1990 m. apie 20 % mokinių nešiojo ginklą
Draudžiamos pavojingesnės ginklų rūšys, ginklų reklamos apribojimai, didinami mokesčiai prekiaujantiems ginklais bei ginklo įsigijimo licenzijai

JAV
Jogų poveikis nusikalstamumui Vašingtone.
1993 m. surinkti 5 milijonai dolerių ir pakviesti 4 000 jogų
Vykdomi grupiniai mediacijos seansai, siekiant sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų ir konfliktų
Eksperimentą stebėjo 27 mokslininkai, jis vyko 55 dienas
Visų išvados panašios – transcendentinė mediacija mažina nusikalstamumą, socialinį stresą ir stiprina pozityvias visuomenės tendencijas
Pasibaigus eksperimentui nusikalstamumas Vašingtone vėl padidėjo

Leave a Comment