TURINYSĮVADAS 1ŽMOGAUS TEISIŲ SĄVOKA 1ŽMOGAUS TEISIŲ RAIDA 1PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS 3Socialinės – ekonominės teisės 3Politinės teisės 3Asmeninės teisės 4PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS LIETUVOJE 4IŠVADOS 5ĮVADASMotyvacija: šią temą pasirinkau todėl, kad norėjau daugiau sužinoti apie įvairias normas ir tarptautinius dokumentus, kurie reguliuoja mano, kaip žmogaus teises. Be to, norėjau praturtinti savo žinių bagažą tiek teisiniu, tiek istoriniu aspektu.Darbo tikslas: išsiaiškinti kaip suprantama žmogaus teisių sąvoka, kokios yra žmogaus teisės tiek tarptautiniu, tiek Lietuvos atžvilgiu.Teisė – tai moralinis principas, apibrėžiantis ir sankcionuojantis žmogaus veikimo laisvę socialiniame kontekste. Yra tik viena fundamentali teisė (visos kitos yra išvestinės): žmogaus teisė į savo paties gyvenimą. Gyvenimas – tai savarankiško veikimo principas; tai laisvė imtis visų veiksmų, kurių reikalauja protingos būtybės prigimtis palaikant, turtinant ir naudojant savo gyvenimą. Tokia yra teisės į gyvybę, laisvę ir laimės siekį prasmė.Teisės sąvoka liečia tik veiksmą, konkrečiai – veiksmo laisvę. Ji reiškia laisvę nuo kitų žmonių fizinės prievartos ir kišimosi.Tad kiekvienam individui teisė yra moralinė sankcija pozityviam dalykui – laisvei veikti savo paties sprendimu, pagal savo tikslus, savo laisvu, neprievartiniu pasirinkimu.ŽMOGAUS TEISIŲ SĄVOKAŽmogaus teisės turi plačią politinę, filosofinę, moralinę bei teisinę prasmę, jų sąvokos teisinis apibrėžimas yra visiškai įmanomas.Žmogaus teisių sąvoka yra dinamiška: ji kito ir plėtojosi. Ši sąvoka reiškia, kad kiekvienas individas turi tam tikras neatimamas ir teisiškai užtikrintas teises, apsaugančias jį nuo valstybės kišimosi bei vyriausybės piktnaudžiavimo savo valdžia.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1str. skelbia:“Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.”
Ši principinė nuostata pirmiausia orientuoja į prigimtinį žmogaus teisių supratimą. Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės.Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių gali reikalauti žmogus “kaip savo teises” kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena.Doktrinoje populiaru išskirti “trijų kartų” žmogaus teises. Prie pirmos kartos priskiriamos individualios žmogaus teisės: teisė į gyvybę, laisvė, neliečiamybė ir kt. Antrai kartai priskiriamos kolektyvinės žmogaus teisės: tautų apsisprendimo teisė, teisė į laisvą gamtos turtais ir ištekliais disponavimą. Trečios kartos teisės apima teisė į taiką, vystymąsi, sveiką aplinką ir kt. Tačiau šios “trečios kartos” teisės dar nėra pakankamai apibrėžtos ir įpareigojančios. Teigiama, kad vėlesnių žmogaus teisių “kartų” koncepcija yra nepagrįsta, nes faktiškai ja paneigiama žmogaus teisių, kaip atskiro individo svarbių teisių, samprata.
Apibendrinant: Ne kiekvienas eilinis žmogus teisingai supranta “žmogaus teisių” sąvoką ir kiekvienas ją interpretuoja savaip. Tačiau ar valdžios atstovai ją supranta? Tikriausiai irgi nelabai, nes mėgsta kištis ten kur nėra jo arba yra uždraustaŽMOGAUS TEISIŲ RAIDAŽmogaus teisių institutas tarptautinėje teisėje įtvirtintas tik po Antrojo Pasaulinio karo, tačiau jis yra kur kas senesnis. Žmogaus teisės yra daugiaplanė kategorija, turinti politinį, teisinį bei moralinį aspektus. Ji gimė kovoje su feodaline priespauda, politine, socialine ir religinę nelygybę ir kuriant valstybę bei visuomenę, pagrįstas laisvės, lygybės ir brolybės idealais.Pirmieji aktai: Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija (1776m.), Didžiosios Prancūzų Revoliucijos Žmogaus Teisių Deklaracija (1789m.), 1815m. Jungtinės Karalystės sutartis “dėl prekybos vergais uždraudimo”.Apskritai santykiai tarp valstybės ir jos piliečių buvo laikoma kiekvienos valstybės vidaus reikalu.XIXa. pilietinės teisės buvo įtvirtintos, nors ir skirtinga forma, daugelyje demokratinių Europos ir Amerikos valstybių konstitucijų. Buvo griežtai prisilaikoma taisyklės, kad tik valstybės yra tarptautinės teisės subjektai, todėl tarptautinė teisė negali nustatyti individo teisių ir pareigų.
Istoriniame procese išskiriami keli etapai:1. Antikinėje Graikijoje politines teises turėjo tik laisvieji Atėnų piliečiai. Jų dauguma varžė individo asmenines teises ir laisves. Buvo kišimąsi į pačius intymiausius asmens reikalus, primetami grožio, skonio, elgesio kanonai. Vergai teisių neturėjo.2. Naujaisiais Laikais (XVII – XVIIIa.) daugumos valdžią ima riboti konstitucijomis – valdžia imama riboti asmeninėmis piliečių teisėmis, kurių neleidžiama pažeisti jokiai net demokratiškiausiai valdžiai. XVII amžiuje kartu su humanizmo idėjomis formuojasi žmogaus teisių ir laisvių teorija.Žanas Žakas Ruso 1672m. paskelbė traktatą “visuomenės sutartis”, dėl kurio jis turėjo bėgti iš Prancūzijos.“<…Žmogus iš prigimties įgauna teisę laisvai apsispręsti ir todėl turįs teisę savarankiškai elgtis ir jokiu būdu negali būti kitų valdomas. Tokie laisvi žmonės gali bendrai susitarę nustatyti visuomeninio gyvenimo normas ar įstatymus ir apjungti į valstybę…>” XIXa. Europoje visuomeninis interesas ir gerovė tapo prioritetu, lyginant su asmens teisėmis ir laisvėmis. Iškelta tautos teisių idėja.
“Asmenines žmogaus teises suprato kaip pareigą visuomenei ir valstybei.”
Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje buvo įkurta Tautų Sąjungos Organizacija (1920m.). Valstybės įsipareigojo rūpintis vienodomis ir žmoniškomis darbo sąlygomis savo šalyse, ir garantuoti teisingą elgesį su žmonėmis savo kolonijose. Tačiau ši organizacija didelės įtakos žmogaus teisių stiprinimui neturėjo.3. Po Antrojo Pasaulinio karo žmogaus teisių skleidėjas tapo ir yra iki šiol Jungtinių Tautų Organizacija (JTO): “Siekdama sudaryti stabilumo ir gerovės sąlygas būtinas taikiems ir draugiškiems tautų savitarpio ryšiams siekti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, ir kad visi jų laikytųsi nepriklausomai nuo rasės, lyties, religijos.”
1948 12 10 JTO Generalinės Asamblėjos priimta “Visuotinė žmogaus teisių deklaracija”. Joje įtvirtintos nuostatos, išvardijusios dalykus, vėliau tapusius pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Jos draudžia vergovę, nežmonišką elgesį, savavališką areštą ir kišimąsi į asmeninį gyvenimą, diskriminaciją rasės, spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ir kitokių pažiūrų, nacionalinės ir socialinės kilmės, turto ir kitokių pagrindų.
Šis aktas išlieka svarbiausias tarptautinis dokumentas reglamentuojantis žmogaus teises.Apibendrinant:Su amžiumi kitus žmogaus teisių sampratai, kito ir jų teisinis reglamentas. Vis daugiau ir daugiau buvo pasirašoma teisės aktų reguliuojančių žmogaus teisių normas. Nors ir daugelis eilinių žmonių įsivaizduoja, kad valstybių teisinė pareiga yra gerbti Deklaracijoje išvardintas teises, žinome, kad taip nėra, nes dažnas ieškininis pareiškimas yra “dėl žmogaus teisių pažeidimo”.PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖSŽmogus – socialinė – biologinė būtybė, visuomenės sudedamoji ir neatskiriamoji dalis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs – taip pasakyta daugelyje aktų: Konstitucijose, 1948m. JTO Generalinėje Asamblėjoje, kurioje svarbus organas yra Ekonominė ir socialinė taryba (ECOSOC), kuri gali teikti rekomendacijas žmogaus teisių klausimais, rengti konvencijų projektus, organizuoti tarptautines konferencijas. Ji svarsto įvairių institucijų ataskaitas; 1948 12 10 Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Jos nuostatos skirstytinos į dvi pagrindines kategorijas:1. nuostatos įtvirtinusios pilietines ir politines teises,2. nuostatos apimančios ekonomines, socialines ir kultūrines teises. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje. Ši konvencija apima beveik tuos pačius klausimus kaip ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Vienas ryškus jų skirtumas tas, kad 1-jo protokolo 1str. Yra kur kas radikalesnis nei Deklaracijoje 17str., apimantis nuosavybės neliečiamumą; 1966m. paktuose. Daugelis paktų str. yra labai panašūs į 1978m. Deklaracijos nuostatas. Paktuose numatoma tam tikra priežiūros sistema, kuri, deja, yra gana silpna. ir daugelyje kitų dokumentų.Valstybė nustato tarpusavio santykius su piliečiais, suteikia jiems teises, sudaro sąlygas jas praktiškai realizuoti.Pagrindinės žmogaus teisės – tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos Konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti, siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą.Visos pagrindinės žmogaus teisės apima visas svarbiausias gyvenimo sferas: darbą, politiką, asmens laisvę, socialinę, ekonominę,
ir kitas sferas, kurios sudaro vieningą sistemą.Atskirų teisių rūšių įvairovė neleidžia tiksliai nustatyti loginę jų klasifikaciją. Skiriamos šios pagrindinės žmogaus teisių grupės: socialinės – ekonominės teisės, politinės teisės, asmeninės teisės.Socialinės – ekonominės teisėsSocialinės – ekonominės teisės – tai žmogaus konstitucinių teisių, suteikiančių jam teisinę galimybę pretenduoti gauti iš valstybės, esant tam tikroms sąlygoms, atitinkamą gėrybių socialinėje ir ekonominėje sferose, visuma. Daugumose konstitucijų numatytos šios pagrindinės žmogaus socialinės – ekonominės teisės: darbo santykių sferoje:– teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą,– teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą,– teisė gauti socialinę apsaugą ne darbo metu,– teisė streikuoti ginant savo interesus– teisė į poilsį ir laisvalaikį. teisė gauti senatvės, invalidumo, našlių, našlaičių pensijas teisė į mokslą. teisė į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose.Visas šias socialines – ekonomines teises nustato tą sferą atitinkantys įstatymai ir teisės aktai, taip pat tarptautinės sutartys ir kita.Politinės teisėsPolitinės teisės – pagrindinių konstitucinių teisių, suteikiančių piliečiams galimybę dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime, grupė. Politinės teisės apima: piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, teisė kritikuoti valstybinių įstaigų ir jų pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisę piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, tautos ir piliečių teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinamasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.Asmeninės teisėsAsmeninės teisės – tai prigimtinių, neperleidžiamų pagrindinių teisių, atsiradusių nuo žmogaus gimimo ir nepriklausančių jokiai valstybei, visuma. Šios teisės sudaro viso žmogaus teisinio statuso pagrindą. Skirtingų valstybių konstitucijos asmeninėms teisėms priskiria: kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę, asmens laisvės neliečiamumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, žmogaus būsto neliečiamumą, žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržymą, teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą tos valstybės, kurioje gyvena teritorijoje, laisvai iš jos išvykti ir sugrįžti.Tačiau kai kurie įstatymai numato, kad dėl tam tikrų priežasčių gali būti ribojamos šios teisės: žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, žmogaus būsto neliečiamumas, laisvė reikšti įsitikinimus, teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie pilietį, piliečio teisė laisvai kilnotis, piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas ar organizacijas, politines partijas, teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.Apibendrinant:Kaip matome, beveik į visas žmogaus teises kokios jos bebūtų nepasiekiamos ir kaip griežtai apibrėžtos teisės aktuose gali kištis valstybė. Tačiau ir šios žmogaus teisės turi būti tinkamai apsaugotos nuo savavališkų ir neteisėtų valstybės ir jos pareigūnų veiksmų.PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS LIETUVOJEPagrindinės žmogaus teisės Lietuvoje yra nustatytos ir aiškiai apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Jos beveik nesiskiria nuo kitų valstybių įtvirtintų žmogaus teisių, ir taip pat yra prigimtinės.Pagrindinės žmogaus teisės pagal LR Konstituciją yra šios: žmogaus teisė į gyvybę (19str.), žmogaus laisvės neliečiamumas (20str.), žmogaus asmuo neliečiamas (21str.), žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas (22str.), žmogaus nuosavybės neliečiamumas (23str.), žmogaus būsto neliečiamumas (24str.), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti (25str.), minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržymo (26str.), laisvas žmogaus gyvenamosios vietos pasirinkimas ir migracija (32str.), žmogaus teisė dalyvauti tiesioginiame ir netiesioginiame (per išrinktus atstovus) valstybės valdyme (33str.), rinkimų teisė (34str.), teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir kita (35str.), be ginklo rinktis į taikius susirinkimus, mitingus ir kita (36str.), teisė į savo kalbą, kultūrą ir papročius (37str.). asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą (31str.). ir gerai peržiūrėjus visus šaltinius rastume dar daug kitų žmogaus teisių ir laisvių.Apibendrinant:Lietuva, kaip ir kitos valstybės, neatsilieka nuo žmogaus teisių gausos. Čia taip pat turim įvairių teisių, kurias pažeidus, valstybė ir įvairių institucijų pareigūnai privalo apginti. LR pilietis turi teisę kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu, ir netgi su reikalavimu, apginti bet kokią jam priklausančią teisęIŠVADOSVisos ankstesnės sistemos žmogų laikė aukojimo priemone kitų tikslams, o visuomenę – tikslu sau pačiai. JAV paskelbusi žmogų tikslu sau pačiam viskas tarsi apsivertė “aukštyn kojom” ir visos valstybės iš paskos ėmė kitaip vertinti ir apibrėžti pagrindines žmogaus teises. JAV paskelbė, kad žmogaus gyvenimas priklauso jam pagal teisę, kad ji yra individo nuosavybė, kad visuomenė kaip tokia neturi į ją jokių teisių ir kad vienintelis moralinis valdžios tikslas yra individo teisių apsauga.Nepriklausomybės Deklaracija “iškėlė” principą, jog šioms “teisėms” apsaugoti žmonės steigia valdžią, kurios vienintelis tikslas yra ginti žmogaus teises nuo bet kokio galimo jų pažeidimo ar fizinės prievartos.Žmogaus teisių raida tarptautiniu lygiu yra viena iš ryškiausių šiuolaikinės tarptautinės teisės naujovių, nes ji turi galios išjudinti esminį sistemos principą – suvereniteto principą. Tačiau atidžiau pažvelgus į dabar jau gana išplėtotą tarptautinių normų žmogaus teisių apsaugos klausimais sistemą, paaiškėja, jog sunku nustatyti, ar pagal tarptautinę teisę asmenys įgyja teisių, ar tik gauna tam tikros naudos.Asmens pilietinių teisių apsauga nuo valstybės kišimosi ir šiandien išlieka svarbiu uždaviniu, ir tai yra būtent ta sritis, kurioje tarptautinė teisė bei jos užtikrinimo mechanizmo plėtojimas pasiekė didžiausią pažangą.