Kriminologija

2000KRIMINOLOGIJA

I. KRIMINOLOGIJOS DALYKAS IR SISTEMA

1.1. Nusikalstamumo ir jo prevencijos problemų mokslinės analizės aktualumas. Nusikalstamumą moksliškai tirti būtina, nes nusikalstamumas – tai blogis, kurio padarinius patiria labai didelė visuomenės dalis. Jis dezorganizuoja visuomenę, stabdo socialinį progresą, trukdo patenkinti materialinius ir dvasinius žmonių poreikius, neigiamai veikia moralę.Kriminologinių koncepcijų įvairovė.Lietuvoje kriminologijos supratimas yra nevienareikšmiškas. BT katedroje kriminologijos supratimas artimas vidurio Europoje ir Rusijoje paplitusiam supratimui, o filosofijos katedroje – kriminologija yra suprantama kitaip.Vadovėliuose (rusų) pateikiamos skirtingos kriminologijos sampratos:Kuznecova – kriminologija – socialinis teisinis mokslas, kuris tiria nusikalstamumą, jo priežastis, sąlygas ir nusikaltėlio asmenybę (taip pat manė ir Čepas),Azalija Ivanovna – kriminologija yra mokslas apie dėsningumus (o ne vardija dalykus).Pavadinimą kriminologija pirmasis pavartojo 1885 m.italas Garofalo savo veikale “Kriminologija”, nors kriminologijos pradininku daug kas laiko Bekariją.Tačiau dar ir šiandien yra nesutariama dėl kriminologijos turinio.Žodžiu yra dvi pagrindinės kryptys: 1) Kriminologija suprantama kaip BT šaka, 2) K – tai viena iš specializuotų sociologinių disciplinų.Nusikalstamumas yra judėjime, pasireiškia įvairiose modifikacijose. todėl yra nagrinėjama praeitis , dabartis ir prognozės. Susikaupęs kiekybiškai jis kinta kokybiškai.Kai kurių mokslininkų teigimu – nusikaltimas yra abstrakcija. Realiai egzistuoja konkretūs nusikaltimai ir jų rūšys. Todėl nusikalstamumas reiškia proceso vyksmą. Tyrėjo neturi dominti padariniai, o turi dominti pats vyksmas.Kiti mokslininkai – nusikalstamumas yra santykinai savarankiškas reiškinys ir jo tyrimui yra būtina struktūrinė analizė.Vokiečių mokslininkai – kriminologijos mokslas – savarankiška mokslo sritis su savo istorija ir originaliais tyrimo metodais. kriminologija grindžiama naujų tyrimo metodų kūrimu. Kriminologijos mokslo samprata.Kriminologija-“crimin”-nusikaltimas, “logija”-mokslas. Mokslas ieškantis atsakymo į klausimą- kodėl žmogus daro nusikaltimą?Žmogus jau gimdamas turi tam tikrus požymius, savybes, kurie gali sąlygoti to žmogaus polinkį smurtauti- antropogeninė mokykla. Sociologinė mokykla- žmogus nusikaltėliu tampa dėl aplinkos poveikio, socialinių savybių, socialinio vertinimo. Šis mokslas turi nagrinėti ne tik socialinius, bet ir psichologinius momentus, sąlygojančius nusikalstamumą.Kriminologijos paskirtis- analizuoti, pažinti nusikalstamumą kaip reiškinį, matyti jo dėsningumus, formas, savybes ir daryti įtaka tam, kad nusikalstamumas nesivystytų.Kriminologija bandoma apibrėžti labai įvairiai. Kriminologija- mokslas, kuris nagrinėja nusikalstamumo pasireiškimo dėsningumus, formas, priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir poveikio į šį reiškinį galimybes.Pagrindiniai kriminologijos principai:1) Kriminologija nusikalstamumą vertina kaip globalinį socialinį reiškinį. Šis reiškinys labai pavojingas ir sudėtingas.2) Nusikalstamumo priežastys tiriamos kompleksiškai.3) Nusikaltėliai yra pataisomi. Kriminologijos paskirtis parodė, kad bausti mirties bausme yra netikslinga.4) Svarbiausia kriminologijos paskirtis- užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikalstamumui. Kriminologijos objektas ir dalykas.Kriminologija neturi taisyklių, kuriomis reguliuotų tam tikrus reiškinius, ji analizuoja visuomeninius santykius. Analizuoti imama tada kai šie reiškiniai pradeda formuotis netinkama linkme, tam kad jie neišaugtų į nusikaltimus. Dabar kriminologijos dalyką ir jo elementus nesunku išskirti:1) Nusikalstamumas, visuma nusikaltimų; 2) jo priežastys, pasireiškimo priemonės ir sąlygos; 3) nusikaltėlio asmenybė;4) nusikalstamumo prevencija ir kontrolė.Kitos sudėtinės dalys neįeina (alkoholizmas, narkomanija ir pan.), nors įtaką turi labai didelę, nes šie reiškiniai kriminalinėmis priemonėmis nėra reguliuojami.Kriminologijos objektas – nusikalstamumas, jį veikiantys procesai, jo veikimo pobūdis ir padariniai,Kriminologijos objektas- foniniai mūsų gyvenimo reiškiniai, bet kriminologai juos tiria tiek, kiek jie susiję su nusikalstamumu. Tai priklauso nuo to, kiek galima plėsti kriminologijos objektą. Sociologinė kryptis – išeina plačiau – ima foninius reiškinius. BT – tik tai, kas nusikalstama ir kas BK numatyta.Reikia pasirinkti tinkamą pažinimo pagrindą. Lietuvos pozicija – apsiriboti reiškiniais, reglamentuojamais baudžiamųjų įstatymų, tačiau nepamiršti ir to, kas sąlygoja tuos reiškinius

1.2. K vieta kitų visuomenės mokslų sistemoje.Kriminologijos santykis su kitais socialiniais mokslaisFilosofija- jos rekomendacijos, išvados apie įvairius reiškinius padeda nustatyti Kriminologijos tyrinėjimo kryptį, tikslus;Sociologija- sunku atskirti kur baigiasi sociologija ir prasideda kriminologija. Galbūt kriminologija yra sociologijos dalis. Bet šiuos mokslus vis dėlto skirti būtina. BT sociologija nagrinėja kaip socialiniuose reiškiniuose atsispindi BT institutai. Ši sociologijos rūšis glaudžiai siejasi su kriminologija;Psichologija- labai aktuali nagrinėjant nusikaltėlio asmenybę. Pas mus labai retos nusikaltėlių psichologinės ekspertizės, o tai nėra gerai. Svarbu tinkamai įvertinti tradicijų poveikį nusikalstamumui;Psichiatrija- padeda kriminologijai atriboti psichinių ligonių padarytus visuomenei pavojingus veiksmus nuo nusikaltimų. Tuo tarpu kriminologijos tyrinėjimai padeda nustatyti socialinius faktorius, kurių poveikis gali sukelti tam tikrų asmenų psichines anomalijas;Pedagogika- siekiant, kad konkretus asmuo nedarytų nusikaltimų būtina derinti 2 dalykus:siekti, kad asmuo žinotų visuomenės keliamus reikalavimus;auklėti asmenį taip, kad jis gerbtų kitų piliečių teises ir interesus.Antrojo tikslo pasiekti kaip tik ir padeda pedagogika (kaip auklėjimo ir mokymo teorija). Kitas šių mokslų ryšio aspektas- kriminologija tyrinėja įvairių mokymo įstaigų veiklos defektus ir jų įtaką asmenybės deformacijoms ir nusikaltimams;Ekonomika- matomas tiesioginis ryšys tarp to, kad kuo geriau reguliuojami ekonominiai santykiai, tuo geresnė kriminologinė situacija, nes spartus ekonomikos vystymasis stabdo nusikalstamumo priežastis. Galimas ir atvirkštinis variantas. Be to nustatyta, kad sulaikyti asmenis nuo ekonominių nusikaltimų efektyviausiai galima ekonominėmis priemonėmis. O tokias priemones parengti gali tik abiejų mokslų atstovai dirbdami kartu;Demografija- gyventojų amžiaus ir lyties struktūros prognozės, kurias rengia demografai, turi labai didelę reikšmę planuojant nusikaltimų prevencijos priemones;Matematika- kriminologija naudoja matematinius metodus. Šis procesas vadinamas kriminologijos matematizacija. Dėsningas reiškinys- informacija, kuri renkama tiriant nusikaltimus ir nusikaltėlius, daugiausiai sudaro skaitmeninių duomenų visumą. Norint išsiaiškinti šių duomenų prasmę bei reikšmę, būtina juos apdoroti matematiniais statistikos metodais.Kriminologijos santykis su kitais teisės mokslaisBaudžiamoji teisė- skiriasi tuo, kad BT tiria teisės normas, o kriminologija stengiasi išsiaiškinti jų socialinį efektą. Kriminologija plačiai naudoja BT sąvokas, bet ji nelaiko baudžiamojo įstatymo nekintamu reiškiniu. Nustačiusi, kad kurios nors BT normos socialinis efektas nepatenkinamas, ji rekomenduoja tas normas panaikinti ar pakeisti, t.p. siūlo priimti naujas BT normas, kai paaiškėja, kad to reikalauja socialinės priežastys;Bausmių vykdymo teisė- kartu su kriminologija turi bendrą tikslą- išsiaiškinti nusikaltimų recidyvo priežastis ir jas pašalinti. Bet šio tikslo jos siekia skirtingai- BVT tyrinėja bausmės efektyvumo didinimo galimybes, kriminologijai rūpi nusikaltėlių resocializacijos problemos;Baudžiamasis procesas- baudžiamųjų bylų medžiaga yra nepakeičiamas kriminologijos informacijos šaltinis. Be to kriminologija siekia, kad BP įstatymai įrodinėjimo dalyku pripažintų nusikaltimo padarymo priežastis ir sąlygas;Kriminalistika- tobulina nusikaltimų, t.y. kriminologijos objektų, išaiškinimo ir tyrimo metodiką bei taktiką, teikia rekomendacijas kaip teisėsaugos institucijoms išsiaiškinti priežastis bei sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą;Administracinė teisė- dalis deliktų, kurie numatyti Adm.T įstatymuose, yra analogiški nusikaltimams. Skirtumai nėra esminiai, atsiradę tik dėl įstatymų leidėjo požiūrio. Ši riba sąlyginė, bet kada gali pasislinkti į vieną ar į kitą pusę. Taigi administracinių nusižengimų visuma glaudžiai susijusi su nusikalstamumu ir įeina į kriminologijos dalyką. Be to Adm.T institutų ir priemonių tikslas- nusikaltimų prevencija;Šeimos teisė- tyrinėja tėvų pareigą auklėti savo vaikus pareigos įstatymui dvasia ir prižiūrėti jų elgesį;Finansų teisė- finansinės veiklos subjektų pareiga yra ginti pinigų apyvartą nuo nusikalstamų modifikacijų;Darbo teisė- įmonių administracijos pareiga užkirsti kelią nusikalstamiems darbo saugos bei saugumo taisyklių pažeidimams.

1.3. Kriminologijos mokslas naudodamas įvairius tyrimo metodus teikia tam tikrus pasiūlymus pvz.: kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu ir panašiai); Įgyvendinant minėtus pasiūlymus kriminologų galimybės ribotos. Jie gali tik priminti, prašyti, kiek galima- reikalauti.

1.4. K sistema:nusikalstamumas;konkretus nusikaltimas;atskiros nusikaltimų rūšys.

2. KRIMINOLOGIJOS METODIKA

2.1.Metodologija padeda suprasti reiškinių esmę, t.y. tai bendri dėsningumai, padedantys suprasti kriminalinius reiškinius. Tikslas – pažinti kriminalinių reiškinių esmę.Bet kokius reiškinius galima analizuoti nežinant bendrų dėsningumų, išskyrus reiškinius, kurie būtent domina. Bet lengviau žinant dėsningumus.Metodika – tam tikrų metodų visuma, kuri naudojama rinkti informaciją apie nusikalstamumą, ją analizuoti, pažinti tyrinėjamo reiškinio esmę, formą, kad galima būtų padaryti atitinkamą išvadą bei sprendimus.Nusikaltimas negali būti padarytas izoliuotai, jis priklauso nuo mus supančios aplinkos. Kiekviename nagrinėjamame reiškinyje turime matyti vienybę ir priešingumą. Vienos aplinkybės skatina, kursto daryti nusikaltimus, kitos atvirkščiai- trukdo, sulaiko nuo nusikaltimo padarymo. Šių aplinkybių veikimo procese atsiranda vieningas reiškinys- susikuria nusikaltėlis. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastį. Tiriant nusikalstamumą priežastys tiriamos kompleksiškai.

2.2.Informacijos šaltiniai:įvairūs statistikos duomenys (pvz.: kriminalinė statistika, kuri yra įvairiose policijos institucijose- pradedant komisariatais ir baigiant VRM). Visi nusikaltimai yra fiksuojami policijos komisariatuose. VRM yra informacijos centras, kuriame kaupiami visi duomenys. Be to dalinė informacija yra ir valstybės statistikos institucijose. Lietuvos statistikos departamentas prie Vyriausybės kaupia tik pagrindinę (ne visą) informaciją. Greta kriminalinės yra reikalinga ir kita informacija- ekonominė, socialinė ir panašiai;įvairūs dokumentai: pirmiausia baudžiamosios bylos, kuriose jau sukaupta informacija apie nusikaltimo priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir kt. Ši informacija jau yra patvirtinta, patikrinta, o ypač tose bylose, kurios išnagrinėtos teisme;įvairių institucijų veikla (Valstybės kontrolė, Mokesčių inspekcija ir pan.). Čia vėl susiduriama su įvairiais dokumentais, įvairiais teisės pažeidimais;visuomenės nuomonė apie nusikaltimą, jo priežastis ir nusikaltėlio asmenybę. Ši informacija labai įvairi ir prieštaringa ir todėl sunkiau vertinama. Ja ne visada galima pasitikėti (pvz.: visuomenės nuomonė suformuoja tendenciją griežtinti bausmes. Žmonių, visai nesusidūrusių su nusikaltimu , nuomonė yra mažiau naudinga nei tų, kurie su tuo susiduria dažnai- pvz. teisėsaugos organų darbuotojų ir kt.);pačių nusikaltėlių savo padaryto nusikaltimo objektyvi analizė. Ši informacija atspindi žmogaus pergyvenimus, susijusius su nusikaltimų darymu;nusikaltusių asmenų kūryba. Ji atspindi šių asmenų dvasinę būseną.

2.3. Informacija gaunama tiriant nusikalstamumą. Kriminologijos tyrimo etapai:programos sukūrimas;kiekvienas darbas turi turėti savo programą: ką ir kaip tyrinėti, kokias hipotezes sukurti (pvz.: ar tirsim visą nusikaltimą ar tik jo dalis, kokią teritoriją imsime ir pan.);informacijos rinkimo priemonės sukūrimas; nurodo kokiu būdu bus renkama informacija (pvz.:gali būti daromos anketos, sukuriamos kompiuterinės programos priklausomai nuo tyrimo tikslo);informacijos rinkimas; tai svarbiausias etapas. Renkama informacija iš bylų, pildomos anketos, vykdomos apklausos;surinktų rezultatų analizė; tai gautų duomenų apdorojimas, kad iš gautos informacijos būtų galima daryti tam tikras išvadas. Sulyginus informaciją matomi įvairūs pasikartojimai;išvadų formavimas; išvados daromos apdorojus ir išanalizavus gautą informaciją;rekomendacijų rengimas; gautas išvadas reikia kažkaip panaudoti, iš jų “išnešti” tam tikrus pasiūlymus (pvz.: kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu ir panašiai);rekomendacijų įgyvendinimas; įgyvendinant minėtus pasiūlymus kriminologų galimybės ribotos. Jie gali tik priminti, prašyti, kiek galima- reikalauti.Tyrinėjant šiuos reiškinius susiduriame su dviem pagrindiniais būdais:pilnas tyrimas; tiriama viskas ir viskas suskaičiuojama (bet taip pat sąlyginai, nes tyrimas vis vien daromas tam tikra apimtimi);

atrankinis tyrimas; vykdomas tada kai iš reiškinių visumos paimame tirti tam tikrą dalį ir analizuodami ją darome prielaidą, kad toks yra ir visas reiškinys. Atstovavimas tam reiškiniui turi būti proporcingas (pvz.: atstovavimas pagal teritoriją. Darant tyrimą Lietuvos mastu, iš Vilniaus reikės paimti atstovą nuo 11 tūkst., iš rajono nuo pvz. 5 tūkst.;Visuose kriminologiniuose tyrimuose išvados daromos tik apytiksliai, nes visais atvejais būna patikimumo paklaida. Kuo daugiau faktų tyrinėta tuo mažesnė ta paklaida. Ir didinant tiriamų faktų skaičių, ta paklaida mažėja ir duomenys tampa patikimesni.Pagrindiniai kriminologinių tyrimų metodaiStatistinis analizės metodas;Apklausų metodas;interviu;anketavimas;betarpiškas stebėjimas;kriminologinis eksperimentas;dar yra matematinis modeliavimas, psichologiniai metodai, bet jie nėra pagrindiniai.

2.4. Statistinis analizės metodas yra labiausiai paplitęs, dažniausiai naudojamas. Pirmiausia analizuojama kriminalinė statistika, po to ji lyginama su kita- demografine, ekonomine ir pan. Iš to mes sprendžiame apie nusikalstamumo paplitimą, struktūrą, dinamiką- t.y. kokia yra nusikalstamumo būklė. Demografinė statistika naudojama tiriant asmenybę. Naudojantis statistiniu metodu taikomi tokie statistikos grupavimo metodai, t.y. grupavimas tipologinis, analitinis, variacinis, grafinis vaizdas, koeficientai.Statistiniai metodai užima ypatingą vietą, nes pateikia apibendrintus duomenis. Tačiau paties statistikos fakto pateikimas ne viską paaiškina, pats vienas statistikos faktas nieko nereiškia. Jis nepaaiškina reiškinio priežasčių.

2.6.Apklausų metodasanketavimas- informacija imama iš bylų ir jos pagrindu pildomos anketos, kurios gali būti standartizuotos arba laisvos formos. Standartizuotą lengviau užpildyti, bet ji duoda mažiau informacijos. Laisva anketos forma leidžia surasti daugiau informacijos apie nusikaltimus ar nusikaltėlius, bet tokias anketas daug sunkiau analizuoti. Informaciją galima gauti ne vien iš bylų, bet ir iš kitų dokumentų;interviu- tai visuomenės nuomonės apklausa per tam tikrus klausimus. Čia vėl galima laisva arba standartinė forma. Interviu gali būti:individualus- atskirai su kiekvienu asmeniu;kolektyvinė nuomonė (pvz.: balsuojant). Žymiai geresnis yra individualus interviu.Galimas papildomas interviu arba anketavimas, t.y. po tam tikro metų skaičiaus vėl pakartojama tuo pačiu klausimu.Betarpiškas stebėjimas- taikomas labai plačiai, kartais net nevadinamas stebėjimu. Galimas išorinis stebėjimas- kai tai atlieka tam tikros valstybinės institucijos. Vidinis stebėjimas yra tada kai jį atlieka kokia nors organizacija savo viduje (pvz.: mokytojai mokykloje stebi mokinius). Galimas savęs stebėjimas.Kriminologinis eksperimentas- taikomas tada kai norima įsitikinti ar prevencijos priemonės yra veiksmingos; tada, kai nėra pilno įsitikinimo, kad jos turės norimą įtaką nusikaltimo užkardinimui. Tuo tikslu tam tikroje teritorijoje daromi eksperimentai. Bet šis eksperimentas turi turėti ribas ir, svarbiausia, nepažeisti žmogaus teisių, neprieštarauti įstatymams.Kiti metodai:baudžiamųjų bylų analizė (vieni mano, kad tai joks savarankiškas metodas – tik atskira anketų rūšių (A. Čepas), kiti – savarankiškas metodas.socialinis eksperimentas, šio metodo pagrindinis uždavinys – patikrinti hipotezę apie socialinius reiškinius, kurie reikšmingi pažeidėjo elgesiui. rezultatas – poveikio priemonių efektyvumui nustatyti.biografinis asmenybės tyrimo metodas – kai kaltininkas ar kitas tiriamas asmuo laisva forma pasakoja savo biografiją ir atsako į tam tikrus formalizuotus klausimus apie savo gyvenimą. Metodas leidžia patikrinti poveikio priemonių efektyvumą, tačiau labai brangus ir reikalauja daug laiko.Kiekvieno numatomo tyrimo metodai priklauso nuo tikslo – kokios tyrimų apimtys pasirenkamos, kokios hipotezės iškeliamos.

2.9. Kriminologijos mokslas naudodamas įvairius tyrimo metodus teikia tam tikrus pasiūlymus pvz.: kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu ir panašiai); Įgyvendinant minėtus pasiūlymus kriminologų galimybės ribotos. Jie gali tik priminti, prašyti, kiek galima- reikalauti.

3. KRIMINOLOGIJOS RAIDOS BRUOŽAI.

Prielaidos atsirado tada, kai žmonėms iškilo klausimas- kodėl daromi nusikaltimai?Išvados: konstatuojama, kad žmoguje glūdi tam tikros jėgos, kurios lemia blogį arba gėrį. Priežastis rasdavo žmoguje- sukuria tam tikras savybes, kurios verčia daryti tam tikrus neleistinus veiksmus, kurie yra nepriimtini žmonėms. Buvo taikomos labai griežtos, žiauriausios bausmės.14-15 a. Kompanela ir kiti – bandoma atitrūkti nuo žmogaus vidinių priežasčių ir manoma ieškoti kitur priežasčių, verčiančių daryti nusikaltimus. Siejama su visuomeniniais santykiais, tam tikru visuomenės susiskaldymu. Diegiama privačios nuosavybės žala. Marksistinė, ekonominė teorija – jie laikė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys.Monteskje- nusikalstamumas- tam tikros visuomenės bruožas. Visuomenė yra tokia kaip nusikalstamumas ir atvirkščiai- t.y. nusikalstamumą vertino pagal visuomenę. Tai buvo posūkis nuo dvasinio, vidinio įvertinimo prie visuomeninio įvertinimo. Kriminologijos mokslui pradžią davė 1793 m. Č.Bekarija. Vienas jo veikalas “Nusikaltimas ir bausmė” yra išverstas į įvairias kalbas. Nuostata – reikia atsisakyti griežtų, žiaurių bausmių. Koncepcija- kovoti su nusikalstamumu reiškia keisti socialinę aplinką. Atsiranda statistika, nes pradedama analizuoti.Ketle- davė pradžią kriminalinei statistikai, sudarė galimybes analizuoti ir įvertinti nusikalstamumą.Vėliau ėmė reikštis antropologinio pobūdžio kryptis. Atstovas – Čezari Lombrazo (1835-1907). “Nusikaltimas”, “Nusikalstamumas, jo priežastys ir gydymo priežastys”. Žmogus savo prigimtimi, savo fiziologija yra nusikaltėlis. Atrado nusikaltėliams būdingas savybes, kurios pasireiškia tam tikromis išorinėmis savybėmis. Tai – ilgi pirštai, galvos, veido forma, paniurusios akys. Surinko gausiai informacijos. Turėjo daug pasekėjų- Garofalo, Ferri.1919 m. Goringui paskelbus tyrimus pirmą kartą buvo suabejota antropologine teorija. Reikšmingą vietą kriminologijos istorijoje užėmė prancūzas Tardas. Jis teigė, kad žmonės prie nusikalstamumo prisitaiko, pamėgdžioja ir taip vyksta procesas. Nusikaltėliai pamėgdžioja nusikaltėlius, tačiau kodėl mato procesą į vieną pusę, o ne atvirkščiai.Emilis Diurheimas vertina nusikalstamumą kaip normalų reiškinį, priklausantį nuo gyvenimo sąlygų. Kriminologijoje yra 2 pagrindinės kryptys:sociologinė;biopsichologinė.Tai nereiškia, kad jas galima griežtai apriboti. Jos yra persipynusios, priklauso viena nuo kitos, yra priemaišų iš vienos ir kitos.

3.3.Kriminologijos raidos etapai LietuvojeTrys pagrindiniai etapai:tarpukario Lietuvos;tarybinis laikotarpis;dabartinis laikotarpis.Tarpukario Lietuvoje kriminologinės kryptys nebuvo dubliuojamos, kopijuojamos, buvo tiriamos savarankiškos nuostatos. Nusikalstamumas buvo vertinamas kaip neišvengiamas reiškinys. Kita nuomonė- žmonės per aplaidžiai vertina nusikalstamumą, todėl jis egzistuoja. Visuomenė turėtų aktyviau reikštis. Dar viena nuomonė- nusikalstamumą sieja su tautos tragedija.Nusikalstamumo priežastis buvo bandoma konkrečiai įvardinti, formalizuoti. Skaičiuojama ~50 reiškinių, kurie lemia: karo padariniai; maisto stoka; nederlingumas; stichinės nelaimės; bedarbystė; įgimti polinkiai; girtavimas ir t.t.Priežasčių išvardinimas pats savaime nieko gero negali duoti.Gustainis savo teorijas siejo su Lombrazo mokymu. Endokrininė teorija- žmogaus organizme sutrinka t.t. liaukos funkcijos ir todėl žmogus tampa nusikaltėliu. Ši teorija neįgavo plataus mąsto, tačiau turėjo pasekėjų ir Lietuvoje. Buvo nustatomi nusikaltėlių tipai, tačiau siejama daugiau su žmogaus intelektualine-psichologine išore.Konkrečių darbų nebuvo. Įvairūs tyrinėjimai, jų rezultatai periodinėje spaudoje. 1933 m. buvo išleistas rinkinys “Kovokime su nusikaltimais”. Bieliūnas 1976 m. apgynė disertaciją “Nusikaltimas ir jo priežastys buržuazinėje Lietuvoje”. Pilnai išnagrinėti visi tyrimai tarpukario Lietuvoje, atsispindi reiškinio analizė. Dabar labai vertingas.Tarybinis laikotarpis. Kriminologijos raidai buvo t.t. sunkumai. Stalino laikais kriminologija smerkiama kaip buržuazinis mokslas, maskuojantis tikrąją nusikaltimo esmę. Po Stalino mirties 1955-1957 m. prasideda t.t. judėjimas. Pradeda analizuoti nusikalstamumą, raidą, priežastis, spausdina straipsnius, atskirus darbus. 1961 m. pasijuto t.t. atgimimas. Išėjo Sacharovo veikalas “Nusikalstamumas, nusikaltimai asmeniui ir nusikaltimai TSRS”. 1964 m. suorganizuota konferencija. Iškilo pasiūlymai steigti atitinkamą įstaigą, kuri nagrinės nusikalstamumą. Teisminės ekspertizės institute įsteigtas padalinys, kuris nagrinėjo nusikalstamumo priežastis. Buvo išleistas slaptas veikalas, nes duomenys apie nusikalstamumą buvo viešai neskelbiami. Susiformavo 3 pagrindinės kryptys:bendra nusikalstamumo analizė;nepilnamečių nusikalstamumas;turto grobimo nagrinėjimas.Po nepriklausomybės atkūrimo ši tarnyba reformuota į Valstybinį informacijos departamentą prie teisingumo ministerijos- ji analizavo nusikalstamumą, teikė per ministeriją pasiūlymus Vyriausybei. Egzistavo nepilnus 2 metus. Neteko mokslinės reikšmės, tapo biurokratine įstaiga.Suformuotas teisės institutas prie Teisingumo ministerijos, užsiima ir kitais teisės nagrinėjamais klausimais. Jame formuojamos visos nusikalstamumo tendencijos, tyrimas ir pan.

4. NUSIKALSTAMUMAS IR PAGRINDINĖS JO TENDENCIJOS

4.1.Nusikalstamumas ir jo požymiai. Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, gyvenimo norma su ženklu minus, tai patologija. Tačiau nusikalstamumas šalia neigiamų dalykų vykdo ir teigiamus – parodo leistino elgesio visuomenėje ribas (be jo nežinotume, kas yra nusikaltimas).Čepas – nusikalstamumas – tai procesas, kurį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų padarytų tam tikroje valstybėje, regione per tam tikrą laikotarpį. Šneideris – nusikalstamumas – individualių neteisėto elgesio faktų suma, padarytų tam tikroje erdvėje per tam tikrą laikotarpį. Visi kriminologai sutinka, kad :nusikalstamumas – ne pavieniai nusikaltimai, o nusikaltimai, kurie yra pasikartojantys,Čepas – nėra masiškumo – nėra ir dėsningumų. Šis požymis reikalingas, nes nagrinėjame ne atskirus nusikaltimus, o jų dėsningą pasikartojimą, čia pasitelkiami kiti mokslai- statistika, matematika ir pan.istorinis kintamumas – kinta nusikalstamumas, nes kinta ir nusikaltimai ir jų formos, nes nusikaltimas priklauso nuo žmogaus gyvenimo, kultūrinių, ekonominių sąlygų pasikeitimo,Socialumas- turi didelę reikšmę, liečia žmonijos gyvenimo sąlygas. Pagrindiniai argumentai:nusikaltimai daromi visuomenėje, kur gyvena žmonės;nusikaltimus padaro žmonės Atskiria nepakaltinamų asmenų padarytas pavojingas veikas nuo nusikaltimų; teisinis- kriminalinis pobūdis atskiria nusikalstamumą nuo kitų neigiamų reiškinių. antagonistinis pobūdis; šio reiškinio priešiškumas visai visuomenei.Nusikaltimų visuma- siejamas su masiškumu. Kaip atskirti visumą nuo masiškumo? Keletas namų, medžių- yra suma, bet dar ne visuma, ne reiškinys. Visuma- kai yra reiškinys ir yra priklausomybė nuo t.t. faktorių

4.2. Nusikalstamumo tendencijos. Svarbu apsiriboti tam tikru tiriamuoju laikotarpiu. 7 dešimtmečio nusikalstamumas Europos valstybėse: 32 valstybėse nusikalstamumas per 10 m. išaugo 85%, o gyventojų skaičius padidėjo tik 20%. Šie rodikliai sako: nusikalstamumas daugiau nei 4 kartus aplenkia gyventojų skaičiaus augimą. Įdomi tendencija: kuo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau nusikaltėlių laikoma kalėjimuose. Auga turtiniai nusikaltimai, jie maždaug patrigubėjo.Vagystės – 73% visų nusikaltimų, Kūno sužalojimai – 12%, Plėšimai – 5%, Nusikaltimai, susiję su narkotikais – 3%, Sukčiavimas – 3%, Nužudymai, išžaginimai, korupcija – po 1%.2 pagrindinės tendencijos: 1)Nusikalstamumas nuolat auga; 2)Nusikalstamumas sunkėja. Vertinti nusikalstamumo paplitimą, jo lygį yra labai sudėtinga. Yra skirtingai vertinama nusikaltimai, skirtingai įstatymais įvardintos veikos. Įvairios šalys nusikaltimais laiko skirtingas veikas. Ten, kur aukštas nusikalstamumo lygis, ten yra aukštas kriminalizacijos lygis, baudžiama už smulkius nusižengimus. Vertinant kriminologinę informaciją (ją tiriant) taikomi kriterijai: išsamumas – negalima nei susiaurinti nei išplėsti informacijos rinkimo zonos; tikrumas –priklauso nuo pasirinkto metodo tinkamumo; operatyvumas – greitai pasirinkti geriausius sprendimus; vienareikšmiškumas – vartoti aiškius terminus; kompleksiškumas – teisinės informacijos derinimas su ekonomine ir pan.Kartais neteisingai traktuojami t.t. nusikaltimai, pvz. tyčinis nužudymas ir gyvybės atėmimas (nelaimingi atsitikimai, neatsargūs ir kt.) jų negalima suplakti į vieną visumą

4.3. (ir 4.5)Nusikalstamumo būklė, struktūra, dinamika LRLietuvoje nusikalstamumo būklė yra patenkinama, nes neišsiskiria iš kitų valstybių. Nusikalstamumo būklė Lietuvoje apibūdinama: bendru užregistruotų nusikaltimų skaičiumi, per tam tikrą laiką tam tikroje teritorijoje97 m. 75816 nusikaltimų Lietuvoje užregistruota. 100 tūkst. gyventojų 1830 nusikaltimų. Jų tarpe yra 15% sunkių nusikaltimų.Vidutiniai duomenys per visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį apie 60 tūkst. nusikaltimų ir 1600 koeficientas 100 tūkst. gyventojų , sunkių nusikaltimų 12%.

Latvijoje pastaraisiais metais 1520 nusikaltimų 100 tûkst. gyventojų koeficientas, Estijoje – 2300. Lietuva užima vidutinę padėtį tarp visų trijų valstybių – palyginti galima, nes kriminalizacijos lygis buvo tas pats, o dabar skirtumai atsiradę yra panašūs labiau negu kt. valstybėse.Pagrindinis rodiklis – nepilnamečių nusikalstamumas. 97 m. buvo padaryta (o ne užregistruota) 5278 nusikaltimų. Koeficientas – nepilnamečių atitinkamam gyventojų skaičiui. T.y. – 266 nusikaltimai 10 tūkst. nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų.Mūsų nusikalstamumas skiriasi nuo kitų pasaulio šalių. Vokietijoje nusikalstamumas 100 000 – 830, Anglijoje – 883, LR – 2110.Nusikalstamumo struktūra– tai ir kiekybinė ir kokybinė nusikalstamumo charakteristika. Ji išreiškiama atskirų nusikaltimų rūšių, grupių, skirstomų pagal pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą, subjektą ir kt. santykį bendroje nusikaltimų visumoje. Vienas svarbiausių rodiklių, atspindinčių kokybinę nusikaltimo charakteristiką – santykis tarp sunkių ir tokiems nepriskiriamų nusikaltimų. taip pat svarbus ir santykis tarp įvairių nusikaltimų rūšių. Pagal kaltės formą ir veikos kryptingumą: tyčiniai ir neatsargūs, savanaudiški ir smurtiniai. Be to iš visų nusikaltimų išskiriami grupiniai, recidyviniai, turintys mažiausią latentiškumą.Nusikalstamumo dinamika – nusikalstamumo būklės, struktūros pasikeitimai toje pačioje visuomenėje, teritorijoje per t.t. laiką. Ji priklauso nuo 2 veiksnių:socialinių procesų, kurie turi įtakos dinamikai,baudžiamųjų įstatymų pakeitimų pobūdžio ir mastų (LR 1994 m. buvo BK pakeitimai, todėl kartu ir pasikeitė kriminalinių veikų turinys, todėl absoliučiuose skaičiuose 1994 m. ryškūs pasikeitimai).Dažn. nagrinėjama per ilgesnį laiką – geriau atspindi dinamiką. Nagrinėjame 3 laikotarpius pagrinde ir tai jie suskirstyti ne kalendoriškai:tarpukario Lietuvos – 1931-1939 metai,tarybiniai metai – 1962-1987 m.:,dabartinės Lietuvos – 1990-1997 m.Pagal tai, kaip pažįstamas nusikalstamumas: žinoma nusikalstamumo dalis, kuri yra užregistruojama, latentinė nusikalstamumo dalis – visuma nusikaltimų, neįtrauktų į statistinė apskaitą dėl oficialių žinių apie juos trūkumo. Latentinis nusikalstamumas skirstomas į:natūralų – atsiranda dėl to, kad nukentėjęs nesikreipia į teisėsaugos institucijas,ribinį – nusikaltimas žinomas bet neregistruotas dėl klaidos;dirbtinį – nusikaltimas žinomas bet neregistruotas siekiant tam tikrų tikslų.Orientaciniais tyrimais nustatyta, kad kai kur užregistruojamas kas 50 nusikaltimas, kt. – 18, Čepo nuomone – kas 34,35 as. Tai netikslu ir negalima patikrinti, bus tik prognozinis paskaičiavimas.Dideliu latentiškumu pasižymi kyšininkavimas, spekuliacija, pirkėjų apgaudinėjimas, neteisėto atlyginimo gavimas aptarnavimo sferoje ir pan. Labai maža dalis žinoma – tai turto prievartavimas. Nežinoma, nors šis faktas pasitaiko kiekviename žingsnyje, o statistika nerodo žymesnių pokyčių šioje srityje.Galimybė išaiškinti latentiškumo skaičių yra vykdoma apklausų metu pas mus visuomenės, o pasaulyje yra sugalvota daug ir įvairesnių būdų. Pvz. galima derinti įvairius duomenis – pvz. žmonių, gydytų nuo įvairių sužalojimų su toje vietovėje užregistruotais sužalojimais, įvairių draudimo įstaigų duomenis sulyginti su užregistruotais, tačiau tai padaryti yra sunkiau. Kt. būdas – daromi eksperimentai tam, kad išryškinti įvairius apgaudinėjimus.Latentinio nusikalstamumo mažinimas yra svarbesnis negu žinomo nusikalstamumo.Tarpukario Lietuvoje Analizuojant nusikalstamumo lygį tarpukario Lietuvoje matomas l.aukštas lygis. Be to teritorijoje buvo daug mažesnė negu dabar, skyrėsi veikų kriminalizacija. Gyvybės atėmimas – 0,6%, įžeidimai – 7,5%, naudojimasis svetimu turtu -12,3%, nepaklusnumas valdžiai – 14 tūkst. nusikaltimų, viešosios ramybės pažeidimas – 14snumas valdžiai – 14 tūkst. nusikaltimų, viešosios ramybės pažeidimas – 14% (12 tûkst.). ir pan.Tarybiniai metai – apibūdinti sudėtinga, nes sunku patikėti statistikos duomenimis, nes jiems turėjo didelę įtaką valdžios sprendimai. Buvo koreguojami nusikalstamumo duomenys – įvairiai buvo bandoma sumažinti nusikalstamumo lygį. Nusikalstamumo dinamika labai svyravo. Pokario metais analizuoti nusikalstamumo buvo išvis neįmanoma – buvo reiškinių, kurie užtemdydavo nusikalstamumo rodiklius (pvz. rezidentų judėjimai ir pan.).Dabartinis laikotarpis (nuo 88 m.) buvo posūkis nusikalstamumo dinamikoje. Iki 88 m. beveik tolygus nusikalstamumas buvo.98 m. – 21337 nusikaltimai, 89 m. 10000 daugiau nei 88 m., 90 m. 37000 nusikaltimai, 91 m. – 44984 nusikaltimai, 92 m. – 56000 nusikaltimų, 93 m. – 60370 nusikaltimų, 95 m. sustojo laipteliai: 94 – 58634 nusikaltimai, 95 m. – 60000 nusikaltimų.Koeficientai t.p. 90 m. – 1007 nusikaltimai, 91 m. – 1095 nusikaltimai, 92 m. – 1505 nusikaltimai, 93 m. – 1109 nusikaltimai, 94 m. – 1586 nusikaltimai, 96 m. – 1670 nusikaltimai, 97 m. – 1830 nusikaltimai 100 tūkst. gyventojų.Augant ryškiai nusikalstamumui, nepilnamečių nusikalstamumas pralenkia bendrą augimą: 93 m. koef. 1520 nusikaltimų, 94 m. – 1450 nusikaltimų, 97 m. – 2660 nusikaltimų 100 tūkst. gyventojų.

4.4.Veiksniai, turintys įtakos nusikalstamumo būklei:kriminalizacijos ir dekriminalizacijos procesai;socialiniai procesai – socialinių institucijų disfunkcija ir soc bendrijų dezorganizacija.Per nagrinėjamą laikotarpį dalis nusikaltimų išnyko. Pvz. spekuliacija. Kaip nusikaltimas ji niekur neatspindima. Kai kuriuo metu buvo 7%, todėl tai minusuoti reikia. Tai reiškia, kad bendras nusikalstamumas dar labiau išaugo.Tačiau yra veikų, kurios kriminalizuotos – tyčinis bankrotas, pinigų plovimas ir pan., bet jie neužima tų 7%. Nusikalstamumas savo kriminalizacijos laipsniu keitėsi: dalis veikų buvo papildomai pripažįstama sunkiais nusikaltimais. Visa eilė straipsnių (daugiau kaip 12) papildomai atsirado sunkių nusikaltimų tarpe – pvz. nusikalstamas susivienijimas, nelegalus asmenų gabenimas, turto prievartavimas, pinigų plovimas, kontrabanda ir kt.3) Taip pat galima priskirti prie veiksnių ir nusikalstamumo registravimą. Dabartiniu laikotarpiu registracija vargu ar pagerėjo – neįvertinami ar neužregistruojami t.t. nusikaltimai. Skiriami kriminaliniai ir ekonominiai nusikaltimai, o toks skirstymas Čepo nuomone neteisingas – visi kriminaliniai. Ekonominio pobūdžio nusikaltimai – jų neieškant, tai ir nepastebėsime. Ekonominių nusikaltimų ne tik neaugo, bet ir mažėjo.

4.6. Nusikalstamumo sąveika su kitais teisės pažeidimaisATPK rasime beveik tas pačias veikas kaip ir KB. Tik mažesnis kiekis pvz. narkotinių medžiagų bus ATPK, o daugiau – BK. ATPK 50 str. svetimo turto grobimas, bet tai ne tas pats kaip vagystė. Pvz. įvairūs alkoholiniai gėrimai: BK 310 str., ATPK 2 str.Problema: BK projekte numatyti nusikaltimai ir nusižengimai. Jeigu analizuosime tik nusikaltimus, tai nusikalstamumas labiau sumažės. Nusikalstamumo analizavimas ir rodikliai bus siauresni.Glaudi sąveika tarp nusikaltimų ir kt. teisės pažeidimų, kurie sudaro vieningą nusikaltimo procesą. Veiklos, kurios išvardintos ATPK, nepriskiriamos nei prie latentiškų, nei prie žinomų nusikaltimų. Galėtume atriboti ATPK, kurie turi nusikalstamą pobūdį, ir jie atspindėtų tą procesą.

4.7.Tarptautinio pobūdžio nusikalstamumas ir jo reikšmė LRTai visų pirma nusikaltimai, kurie pasireiškia nedažnai – karo agresija ir kt. nusikaltimai taikai. Tai nėra masiškai paplitęs reiškinys, tai atskiri žmonės, kurie vykdė pvz. genocidą. Nesudaro didesnių problemų. Kyla problemų vertinant genocido nusikaltimą.Kriminologiniu požiūriu nagrinėti genocido reiškinį reikia tik istoriškai – priežastys, pasekmės, rezultatai. Tarybiniais metais žuvo daug žmonių – iškyla problema kaip vertinti šį reiškinį ir kaip jį traktuoti. Svarbu vadovautis kaip numatyta įstatyme, bet čia turime reikalą ne vien etniniu, tautiniu požiūriu, bet ir socialiniu politiniu požiūriu. Iškyla klausimas, ar tai yra tikrai genocidas. Pas mus įstatyme vertinamas genocidas išplečiamai, bet šie nusikaltimai kriminaliniu požiūriu neįvertinti. Nėra pas mus masiško pasikartojimo, todėl kriminaliniu požiūriu mes negalime analizuoti genocido.Yra kriminologinių nusikaltimų – žmonių prekyba. Ateity gali sukelti daug problemų. Tai yra sąvadavimo reiškiniai – žmonės viliojami t.t. darbams, veiklai, o po to perduodami atitinkamiems asmenims. Moterys dažnai įveliamos į nusikalstamą veiką – pirmiausiai todėl, kad bijotų pabėgti, turėtų kuo grasinti. Kitas nusikaltimas – žmogaus organų pardavimas ir su tuo susiję žudymai. Kiti – terorizmas, narkotikų platinimas (nėra paplitęs taip kaip yra kitur – pats reiškinys yra išėjęs už kontrolės ribų).

5. NUSIKALSTAMUMO PRIEŽASTYS

5.1. Nusikalstamumo priežasčių samprata. Nusikalstamumo priežastys (apibendrintai) – tai socialinių ir socialiai reikšmingų reiškinių, faktų, įvykių , determinuojančių nusikalstamumą, visuma.Nusikalstamumo priežastys – įv. veiksniai, kurie iššaukia nusikalstamumą ir jį sąlygoja. Tai ne tik socialiniai veiksniai.

5.2. Įvairios teorijos apie nusikalstamumo priežastis2 kryptys:socialinio pobūdžio (socialinės teorijos),biopsichologiniais reiškiniais (biopsichologinės teorijos)..Tų teorijų yra labai daug, reikėtų pradėti nuo Bekarijos ir pan.Socialinio pobūdžio:Visuotinio dėsningumo (diferencijuotos asociacijos). Žmonės, bendraudami tarp savęs, išmoksta daryti nusikaltimus ir auga nusikalstamumas. Amer Saterlendas – žmonės įsisavina nusikalstamumo patyrimą bendraudami tarp savęs. Tačiau tokie reiškiniai nėra visuotiniai, pvz., kalėjimo darbuotojai, tardytojai, teisėjai. Nuo to, kaip vertinamos nu-tėlių savybės, kaip jomis žavimasi. Savu laiku ši teorija buvo labai vertinama.Socialinės dezorganizacijos teorija (Duirheimas) – žmonės visuomenėje panaudoja, įgyvendina savo egoistinius poreikius, kurie nuolat auga ir jų sutramdyti niekas negali ir neįmanoma. Visi, bandantys šalinti priežastis, yra bejėgiai, šis procesas yra nevaldomas. Tai korupcija, narkomanija, bedarbiai ir pan. Yra įjungiami į visuomenės dezorganizaciją.Mokslinės –techninės revoliucijos teorija (daugiafaktorinė teor.) – nusikalstamumas siejamas su miestų, industrijos augimu, žmonių migracija. Tie reiškiniai ardo žmonių santykius, žmonės svetimėja, vystosi jų psichinis nepastovumas. Stigmatizacijos teorija (ženklinimo teorija) – Tenenbaumas. Pats įstatymas sukuria nusikalstamumą. Kai nebuvo įstatymo, veikos nebuvo pavadintos nusikaltimais, o kai ėmė vadinti nusikaltimais, tai jie ir atsirado. Žmogus, padaręs nusikaltimą, įgauna t.t. reikšmingus ženklus – jis nusikaltėlis, teistas ir pan. Ir tokius ženklus visuomenės akyse l. sunku panaikinti. Tokiam paženklintam žmogui šis ženklas yra kelias grįžti atgal, kur pavyzdžiui nusikaltėlių tarpe už tai jis g.b. gerbiamas. Tokia teorija ir dabartinėse sąlygose reikšminga.Kultūrų konflikto teorija ( Selinas ir kt.) – pažangos nuostatos, idėjos yra perkeliamos į kt. sferas ir tampa reikšmingais – draugystės, savitarpio pagalbos idėjos. Šias idėjas nu-tėliai naudoja savo tikslams – neišduoti asmens, padariusio nusikaltimą.Kritikos (naujosios kriminologijos) teorija – kritikuoja visuomenės negeroves, mato jose nusikalstamumo priežastis. Jie naudoja naujus metodus (kibernetinis ir kt), bando naujau įrodinėti nusikaltimo priežastis.

Biopsichologinė kryptis. Lombrazo yra t.p. šios krypties pradininkas. Nagrinėjo nusikaltėlio asmenybę.Pavojingos būsenos teorija (Garofalo, Pinatelis). Klinikinės kriminologijos teorija. Kiekvienas žm. savyje turi t.t. siekį daryti nusikaltimus. Tie veiksniai yra l. skirtingi – veikdami žmogų, aplinką apsprendžia ar žmogus nusiklatėlis ar ne. Tokiems žmonėms galima taikyti medicininio poveikio priemones ir užkirsti kelią nusikaltimui. Pagal Čepą yra abejonės – kokie tie reiškiniai, kaip jie veikia, kaip susiję su žmonių protavimu, mintimis, gyvenimo būdu ir pan.Froidas (psichiatras) t.p. lietė socialinius psichologijos reiškinius, kartu ir nusikaltimo problemas. Jie matė instinktų kovą su žmonių dorovinėmis nuostatomis. Lytiniai, agresijos instinktai įtakoja žmonių elgesį, ir jei tie instinktai yra nukreipti į nusikaltimų darymą, tai jokie doroviniai draudimai jų nesulaikys. Valensologija (mokymas apie agresyvumą) – daug kur pasaulyje taikomos medicininės priemonės, bandoma šalinti agresyvumą. Bandoma daryti operacijas, bet rezultatai nėra l.dideli.Psicho-patologinės teorijos. Kiekvienas nusikaltėlis yra psichiškai nepilnavertis, jei būtų pilnavertis – nedarytų nusikaltimų. Čia priskaičiuojami keli šimtai psichopatijos reiškinių. Tačiau atliekant tyrimus pasirodė, kad nedaugelis nusikaltėlių turi psichopatinius nukrypimus, arba bent jau dabar kol kas nematomas.Paveldimumo teorija – kelios atmainos. Asmuo gauna nusikaltėlio savybes paveldėjimo būdu, nes priskaičiuojamos visos dinastijos nusikaltėlių. Paprasti faktai rodo, kad dažnai būna, kad šeimoje nebuvę nusikaltėlių, o kažkas iš šeimos tapo nusikaltėliu. L. abejotinos išvados teorijos.Dvynių nusikalstamumas – vienaląsčiai dvyniai dažnai kartoja panašius nusikaltimus, tai nustatyta tyrimais. Yra didelis skirtumas tarp vienaląsčių ir nevienaląsčių dvynių, kurie nepanašūs tiek veiksmais, tiek išvada. Japonijoje nustatyta – vienaląsčiai dvyniai, gyvendami atskirai, skirtingose sąlygose, nekartoja tų pačių veiksmų (vėlgi pavieniai faktai).

Lytinių chromosomų įtaka nusikalstamumui – vienu metu buvo paskelbta, kad surasta lytinė chromosoma, kuri įtakoja nusikaltimo padarymą. Tačiau darant tyrimus tų lytinių chromosomų nukrypimų nustatyta ne tiek daug.Trečmerizmas. Pasekėjai Gliukai, įkūrėjas Trečmas. Vertina pagal kūno sandarą: atletams būdingi vieni nusikaltimai, nepilnamečiams – kt. T.y. turint t.t. išvaizdą, faktiškai lengviau padaryti nusikaltimus.Rasizmo teorija. – Siejama su priklausomumu rasei. JAV – negrai padaro 4 k. daugiau nusikaltimų nei baltieji, t.p. geltonieji daro daugiau nei baltieji. Iš to peršasi išvada, kad baltieji mažiau nusikalsta. G.b. ir paneigimas – jie gyvena sunkesnėmis sąlygomis.

5.3. Nusikaltimo priežasčių klasifikavimasKriterijų yra daug ir įvairių. 1) priežasčių veikimo mechanizmas; 2) veikimo mastas; 3) veiksnių turinys (pobūdis); 4) prigimtis; 5) šaltiniai.1) Pagal veikimo mechanizmą: reiškiniai, kurie apsprendžia, nulemia nusikalstamumą. Tai esminė nusikalstamumo determinacija. Šie reiškiniai sukuria nusikalstamumą, apsprendžia jo egzistavimą. Tai – žmonių įpročiai, požiūriai, psichologija. Savybės, formuojančios žmonių gyvenimo būdą ir antivisuomenišką orientaciją.Reiškiniai, turintys mažesnę reikšmę. Šie veiksniai padeda tiems esminiams reiškiniams veikti. Užtikrina jų veikimą, intensyvina juos (pvz. Blogas auklėjimas, nepakankama vertybių apsauga ir kt.)Šių dviejų kategorijų veiksniai yra tarpusavy susiję, ir, veikdami kartu, sukuria kur kas didesnes galimybes daryti nusikaltimus.Tuo pačiu pagrindu išsiskiriamas:pilna nusikalstamumo priežastis – kai yra ir nusikalstamumą nulemiančios (esminės) ir jį sąlygojančios priežastys; specifinė priežastis (dalinė).Šiuo pagrindu vyksta trijų skirtingo pobūdžio veiksnių veikimo mechanizmas:nulemiančios nusikalstamumą žm. nuostatos;padedančios daryti nusikaltimą nuostatos;nuostatos, turinčios situacinę reikšmę nusikalstamumo priežasčių veikimo mechanizme (sunkios gyvenimo situacijos). Jos vaidina skirtingą vaidmenį priklausomai nuo žmogaus orientacijos. Sunkios situacijos – pvz. artimųjų mirtis, stich. nelaimės ir pavieniais atv. situacijos gali suvaidinti l. didelį vaidmenį, kt. atv. – visai neturėti reikšmės (pvz., nelaimės atv. vieni žmonės padeda, kiti pasinaudoja ta situacija nusikaltimams daryti.)2) Pagal veikimo mastą:veiksniai, kurie veikia visą nusikalstamumą (pvz., t.t. asmens nuostatos, kai jam bet kuris nu-as yra priimtinas – jei yra proga, daro bet kurį nusikalstamumą.)veiksniai, apsprendžiantys nusikalstamumų specifiką (pvz. sąlygoja vagystes). K.k. veiksniai būdingi tik konkrečiam nusikaltimui (konkr. aplinkybės – laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kt.). Taigi, yra 3 laipsnių priežastys:viso nusikalstamumo; atskirų rūšių nusikaltimų; konkretaus nusikaltimo.Mastas yra matuojamas įv. lygiais: pvz., kas būdinga visam pasauliui; kas- Europos, kas – Lietuvai ir pan.3) Pagal turinį (pobūdį):ekonominės priežastys; politinės ; ideologinės ;psichologinės ; valdymo ; moralės; teisinės; ir kt.4) Pagal prigimtį:objektyvios priež. – tie veiksniai, kurie paprastai nepriklauso nuo žm. valios, kuriuos diktuoja visuomenės raidos dėsningumai, ekon. santykių vystymasis, gamtos, psichikos reiškiniai. Žmonės šių veiksnių negali rimčiau paveikti (pvz., bedarbystė ir pan.).subjektyvios priežastys – kai žm. valia pasitelkiama tam, kad daryti nusikaltimus.5) Pagal šaltinius (iš kur tos priežastys kyla):reiškiniai, atėję iš praeities, pvz., tokie kaip kerštas, pavydas atsirado jau kartu su žmonija, jie iki šiol gajūs. Kt. pvz., – socialistinės nuosavybės reikšmė. Socialistinė nuosavybė -tai visų turtas, o kadangi jis priklauso visiems, tai jį kiekvienas gali ir pasiimti. Tokia linkme ir formuojasi žmonių sąmonė. O kadangi už tai yra baudžiama, formuojasi nuostata, kad tai yra neteisinga.reiškiniai, atėję iš kitų valstybių – pvz., taryb. laikais buvo teigiama, kad kapitalizmas daro žalingą įtaką sovietinei santvarkai ir soviet. Valstybėms. Nuo įtakos iš užsienio neįmanoma apsisaugoti. Iš ten ateina daug naudingų ir vertingų dalykų, tačiau t.p. ateina ir įv. neigiami reiškiniai, kurie ten jau seniai susiformavę, ir kurių iki tol pas mus nebuvo.mūsų gyvenimo reiškiniai.

5.7. Nusikalstamumo priežasčių kaitaLaikotarpiai:Tarpkarinės Lietuvos laik.TarybinisDabartinisTarpkarinis – siejama su okupacijos reikalais. Suskaičiuojami įv. veiksniai: nederlius, bedievystė, mažaraštingumas, ek. krizių atgarsiai, t.t. perprodukcijos dalykai. Priežastys buvo šalinamos racionaliai – buvo kuriama ir vystoma švietimo sistema. Nusikalstamumas tuo laikotarpiu – jį vertinti yra sudėtinga. Karo pasekmės – prasideda nauji, dar didesni sudrumstimai. Prasideda žmonių naikinimas, žudymas tampa paprasta kasdienybe. Žmonės lieka beverčiai. Žmones naikinti kai kuriuos asmenis skatino “turtiniai” laimėjimai – nužudytų, išvežtų asmenų turto dalybos. Dėl to taip pat vyko tarp žmonių konfliktai.Pokario laikotarpis – pasibaigus karui, tęsėsi karinė padėtis dar ilgą laiką – tas procesas toliau alino žmonių dvasinę būseną. Pokario Lietuva beveik buvo privesta prie bado slenksčio (ekonominė problema). Tada žmogų labai nesunku prisikviesti, kad darytų nusikaltimus, t.p. ir pats darydavo. Tas laikotarpis truko gana ilgai. Nuo smulkių žingsnių prieidavo prie labai stambių kombinacijų. Korupcijos procesas susiklostė labai neblogai – vieni kitiems padėdavo. Kolūkizacijos procesas sukūrė sunkią materialinę padėtį – žmonės dirbdavo kolūkiuose visus metus ir gaudavo už tai keletą naujų grūdų. Gamybos nebuvo. Vėliau, naudojant valst. rezervus, buvo sukurtos įmonės ir pasiekta neblogų rezultatų. 60-70 m. žmonės materialiai atsigauna: beveik visi apsirūpina darbu ir gauna t.t. pajamas. Tačiau už tas pajamas nelabai ką galėjo nusipirkti, neturėdavo kur realizuoti uždirbto turto. Prasideda švaistymas, netaupumas ir su tuo susijęs girtavimas.Girtavimas klestėjo Tuo laikotarpiu viskas galima (jeigu vienas kažką sau leidžia, tai daro visi kiti tai matantys). Prasideda valst., visuomeninio turto grobstymas t.p. ir savo.Tos priežastys skatino daryti nusikaltimus turtinio pobūdžio, t.p. valstybinius nusikaltimus, smurtinio pobūdžio.Dabartinis – vyksta pertvarkymas, viskas pradėjo griūti – atvirkštine prasmeDabar žmonės laisvesni, gali išvažiuoti kur nori, daryti ką nori. Dabar sąlygos nusikalstamumui yra naudingesnės, negu buvo Stalino laikais. Kai kas pertvarkant gyvenimą kartojasi – pvz., naikinami dvarai, fabrikai. Geriausius rūmus daug kur nugriovė, nieku pavertė. T.p. dabar – fermos, gamyklėlės – esmė ta pati. Žmonių vidinis nusistatymas yra tik perkeltas į kt. žmonių nusistatymą, mąstymą.Dvasinės, kultūrinės vertybės. Vertingiausias yra doleris, po to litai. Tik po to yra knyga yra gal gerai. Tas procesas buvo nukritęs ir dabar vėl pradedame šiek tiek vertinti.

6. NUSIKALTĖLIO ASMENYBĖ.

6.1. Samprata: Nusikaltėlio asmenybė – socialinių ir socialiai reikšmingų savybių, požymių, ryšių ir santykių visuma, apibūdinanti asmenį, kaltą baudžiamojo įstatymo pažeidimu ir kartu su kitomis sąlygomis bei aplinkybėmis darantį įtaką jo antivisuomeniniam elgesiui. Doc. A. Čepo nusikaltėlio asmenybės samprata susideda iš sociologinės asmenybės sampratos ir tam tikrų teisinių pozicijų.Išorinio pasaulio aplinka – visuma įgyvendinama per vidinį žmogaus pasaulį Išorinio ir vidinio sąveika sudaro asmens vidinio pasaulio turinį. Biologinis pradas – socialinės esmės vystymosi pagrindas. Asmenybė – socialinių psichologinių bruožų visuma. Žmogus – dalyvauja visuomeniniuose santykiuose. Kriminologinėje literatūroje išskiriamos tam tikros psichinės anomalijos. Nukrypimas nuo normos nulemia atitinkamą kaltininko elgesį (jos dažniausiai stebimos pas recidyvistus ir darančius smurtinius nusikaltimus ir asmenis, kurie neturi gyvenamosios vietos ir darbo).LR teismo psichiatrai – Bendinskas nurodo, kas yra psichopatija (žinoti)Charakterio anomalija, susiformavusi per pirmuosius 2 gyvenimo dešimtmečius. Organinis smegenų…Neteisėtam elgesiui reikšmės turi ir psichopatinis sindromas, kuris atsiranda kai asmenybė jau susiformavusi – žmogaus elgesys pasikeičia po ligos. Psichologinės anomalijos ne visada gali būti sutapatinamos su prievarta – didelė dalis jų įgyta, bet ne įgimta.Anomalijos sudaro galimybę giliai psichopatijai. O psichopatinė asmenybė dėl nepalankių auklėjimo sąlygų gali tapti kriminaline. Tai vidinis asmens fonas, kuriam esant tam tikros aplinkybės realizuojasi į tam tikrą kriminalinį elgesį. Psichologinės anomalijos dažniausiai susijusios su agresyvumu.Agresyvumo (“kraugeriškumo paslaptis”) atsiradimo paaiškinime yra keletas teorijų:1.Biogenetinės koncepcijos šalininkai – agresija yra įgimta,2.Socialinės kriminologijos atstovai – žmogui neįgimtas poreikis prievartai, prievartos išmokstama gyvenimo eigoje, ją lemia mokslinė ir techninė revoliucija, dideli jos tempai.3.Psichologinė teorija – remiasi neurofiziologijos mokslu. Agresija priklauso nuo pradinės nervų sistemos būsenos, agresijos centrų. Agresija gali pasireikšti dėl įgimtų savybių, cheminės kraujo sudėties pakitimų, berniukų lytinio brendimo laikotarpiu, sukaupta gyvenimo patirtimi ir specialiu ugdymu griovimui. Fromas – žmogus skiriasi nuo gyvulių tuo, kad jis žudikas. Tik žmogus gali kankinti ir žudyti savo gentainius ir jausti pasitenkinimą. Agresija pakankamai sudėtingas fenomenas, kurio komponentai turi skirtingą genetinę prigimtį ir įvairų priežastingumą. Antras aspektas, ką visi pabrėžia anomalijoje – alkoholizmas –dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga, pasireiškianti liguistu, sunkiai įveikiamu poreikiu gerti alkoholinius gėrimus, psichologine ir fizine priklausomybe nuo jų, sukelta įvairių psichinių ir fiziologinių sutrikimų bei sąlygojanti konfliktus su socialine aplinka.Alkoholizmas skiriasi nuo girtavimo. Kriminologijoje analizuojama ne fiziologinė ar psichologinė asmens būklė, bet alkoholio sukelti psichikos ar socialinės degradacijos sukelti padariniai. Asmenybę sudaro 3 posistemės:1.asmenybės socialinis statusas apibūdina žmogaus priklausomybę tam tikram sluoksniui, grupei.2.socialinės asmenybės funkcijos – jo vaidmenys įvairiose veiklos sferose3.dorovinė psichologinė charakteristika atspindi asmenybės santykį su tam tikromis socialinėmis vertybėmis ir atliekamomis socialinėmis funkcijomis.Asmenybę apibūdina darbo psichologija, buitinė psichologija, teisinė psichologija ir kt. bei savojo aš suvokimas. Tik tada kai asmens savybės nulemia nusikalstamą veiką ar bent jau turi didelės reikšmės jai formuojantis, galima kalbėti apie “nusikaltėlio asmenybę”.

6.2. Visiems nusikaltėliams bendrų bruožų nėra. Esminę reikšmę nusikaltėlio asmenybei turi asmenybės bruožai (pastovieji ir ne), kuriuos sudaro dominuojantys interesai, orientacijos, nulemiančios jo elgesio motyvus.Nusikaltėlio tipas turi tam tikrų bruožų visumą, o konkretus nusikaltėlis gali turėti arba ne vieną ar kitą bruožą.Bruožų visuma, statistinės daugumos paskaičiavimu leidžia prognozuoti jo elgesio kryptį. Kol žmogus nepadaro nusikaltimo neturime teisės jo vadinti nusikaltėliu. Visi asmens bruožų tyrimai iki nusikaltimo, po jo – atliekami norint nustatyti asmenybės elgesio priežastis. Nusikaltimų priežastimi kriminologai dažnai įvardina socialinius asmenybės bruožus ir prie to pridedami dar ir įvairūs elgesio motyvai. Kriminologai yra tos nuomonės, kad vidinės orientacijos sąveikoje su neigiamomis aplinkos sąlygomis ir daro asmenį nusikaltėliu.Asmenybės bruožų ir motyvų analizė – individualios ir specialios prevencijos pagrindas.Literatūroje išskiriami 2 pagrindiniai asmenybės virsmo nusikaltėliu etapai:Prieš kriminogeninis etapas – asmenybė dar nepadarė nusikaltimo, bet daro kitus pažeidimus ar amoraliai elgiasi,2.kriminogeninis etapas – kai jau yra padaromas nusikaltimas.Kriminogenis asmenybės tyrimas atliekamas įvairiais lygmenimis:1.individualus konkretaus asmens tyrimas – aiškinantis konkretaus asmens individualius bruožus, kurie yra jam būdingi,2.mokslinis kriminologinis statistinis asmenybės tyrimas, teismų praktikos apibendrinimas ,t.y. tyrimas grupiniame lygmenyje. Tokiu būdu yra išskiriamos atskiros nusikaltėlių kategorijos ir nusikaltėlių tipai pagal subjektų bruožus,l socialinius demografinius požymius, nusikalstamo elgesio kartotinumą.3.asmenybė, jos bruožai analizuojami visumos lygmenyje nustatomos bendriausios savybės, bendriausia struktūra.Struktūra: 1) teisiniai požymiai – kiek padaryta nusikaltimų; 2) demografiniai požymiai – amžius šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta ir pan.; 3) socialiniai, kultūriniai – išsilavinimas, dvasiniai poreikiai; 4) ekonominiai – materialinė padėtis; 5) santykis su socialinėmis institucijomis; 6) asmeninio požiūrio į socialines bendrijas; 7) požiūris į soc normas; 8)socialiniai vaidmenys

6.5.Nusikaltėlių klasifikacijaSuskirstymas, grupavimas pagal pasirinktus vieningus kriterijus. Asmens pavojingumas priklauso nuo dominuojančių nusikalstamo elgesio motyvų, jų pastovumo, gilumo. Pagal tai dažniausiai ir klasifikuojama. Nors pasaulyje kriterijų yra labai daug.

Paprastas tyčinis nužudymas (104 str.) kaip jį suklasifikuoti – Nocius mėgsta paklausti – pagal motyvus, pagal padarymo įrankius, pagal subjekto pozicija ir kt.Įsidėmėti ir žinoti ne 1-ą klasifikaciją o daugiau.Kuznecovos (MU kriminologės) siūloma klasifikacija:Pagal motyvų pobūdį ir turinį:su negatyviu, niekinančiu požiūriu į kito žmogaus asmenį, jo svarbiausius gėrius – gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę (tai daugiau būdinga smurtiniam nusikaltėliui);su savanaudišku motyvu kryptingumu;su niekinančiu požiūriu į savo pilietines ir darbines pareigas;lengvabūdiškas ir neatsakingas požiūris į keliamus reikalavimus ir atliekamas pareigas – neatsargūs nusikaltėliai;turintys absoliučia orientaciją tik į savo ir savo artimųjų poreikių patenkinimą;orientuoti tik į būtinumą patenkinti elementarius gyvybinius poreikius (pvz. valkatos);Mokslininkės nuomone nėra švarios klasifikacijos – gali būti ir vienų ir kitų motyvų.Pagal kriminologinių motyvų gilumą ir pastovumą nusikaltėliai skirstomi į:1.asmenys, nusikaltę pirmą kartą dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių, kai jų padaromas nusikaltimas visam ankstesniam asmens elgesio kryptingumui – atsitiktiniai nusikaltėliai,2.asmenys, pirmą kartą padarę nusikaltimą dėl nepalankių asmens formavimosi bei gyvenimo sąlygų. Tokie asmenys aplinkinių labiau charakterizuojami teigiamai – situaciniai nusikaltėliai,3.asmenys, nusikaltę pirmą kartą, bet iki nusikaltimo padarymo yra padarę įvairių teisės pažeidimų ir iš esmės charakterizuojami neigiamai. Jie priklauso nuo gyvenimo aplinkybių – nepastovūs nusikaltėliai,4.asmenys ne kartą padarę nusikaltimus ir anksčiau teisti (anksčiau vadinti piktybiniais nusikaltėliais, dabar be pavadinimo). BT prasme – recidyvai visokie, o kriminologijoje – recidyvas – kai jau du kartus padaro nusikaltimą – tai faktinis recidyvas.5.ypatingai pavojingi recidyvistai ir ypač piktybiniai nusikaltėliaipiktybiniai nusikaltėliai nusikaltėliai profesionalai.Feri nusikaltėlių klasifikacija:nepilnapročiai (mes žmonių pagal sveikatos būklę, psichines anomalijas neskirstome)įgimti nusikaltėliai,nusikaltėliai iš įpročio,atsitiktiniai nusikaltėliai,nusikaltėliai iš aistros.Feri klasifikacija buvo modifikuota, panaši klasifikacija buvo ir tarpukario Lietuvoje, o tarybiniais metais apie 6 klasifikacijų. Vieną pirmųjų pateikė A. B. Sacharovas:atsitiktiniai nusikaltėliai,situaciniai,nepastovūs,piktybiniai,labai pavojingi(ši klasifikacija – visuose vadovėliuose).Daugelis išskiria laisvalaikio sferą – šeimyninių santykių deformaciją (susijusi su valkatavimu, t.t. gyvenimo būdu). Būtent laisvalaikio sferoje padaroma daugiausia chuliganiškų veiksmų, nužudymų (buitinių, ne užsakomųjų).Kriminologinė deformacija teisinėje psichologinėje sferoje:nusikaltimų padarymas dėl draudžiančiųjų atitinkamą veiką normų nežinojimo – būna labai retai – neatsargūs nusikaltimainiekinantis požiūris į bausmę (gręsiančią),Vertinime (savęs ir kitų asmenų) svarbiausią reikšmę turi kriminologinė subkultūra, dažnai yra kaltinama auka.

7. VIKTIMOLOGINIAI NUSIKALSTAMUMO ASPEKTAI

7.1. Samprata. Viktimologija- aukos vaidmuo nusikaltime. Aukos priežastingumas tampriai susijęs su nusikaltimo priežastimis.Neteisingas aukos elgesys – dažnas nužudymų, sunkių kūno sužalojimų ir daugelio kitų nusikaltimų “katalizatorius”. Viktimologijos klausimai plačiau pradėti nagrinėti po II pasaulinio karo. Tai svarbu, nes kartais nusikaltėlis ir auka sunkiai atskiriami. Viktimologija su kriminologija yra persipynę, bet viktimologija dar nėra kriminologijos dalyku. Dalyko elementai sąveikauja, yra susiję vienas su kitu. Viktimologija – atskira kriminologijos šaka. Padidėjęs konkrečios gyvenimo situacijos kriminogeninis vaidmuo, dažnai susijęs su klaidingu nusikaltimo aukos elgesiu. Neteisėti, amoralūs, neatsargūs potencialaus nukentėjusiojo poelgiai kelia pavojų jam pačiam. Taigi, nusikaltėlio ir aukos santykiai gali pasireikšti iki nusikaltimo padarymo, jo metu ir po jo. Aspektai:dažniausiai santykiai parodo, kad pati auka iššaukė nusikaltimą sudarydama tam tikras aplinkybes.pats nusikaltimo mechanizmas – ta pusė kai kaltų nėra viktimologijai nesvarbi;santykiai po nusikaltimo apibūdina asmenį – vieni išsigąsta, kiti grasina, treti ieško išeities kaip sušvelninti nusikaltimo padarinius

8. NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

8.1. Nusikalstamumo prevencijos samprata.Įstatymas – Nusikalstamumo užkardinimo. Šis įstatymas – nepavykęs bandymas. Kelio užkirtimas – teisinga, bet labai griozdiška. 2 sąvokos : Nusikalstamumo prevencija ir nusikaltimo prevencija. Kai siekiama užkirsti kelią konkretiems nusikaltimams – bus nusikalstamumo prevencija. Tarybiniais laikais buvo kova su nusikalstamumu. Dabar – nusikalstamumo kontrolė. Nusikaltimų prevencija – tai ypatinga valdymo rūšis, kurios tikslas – užtikrinti svarbiausių socialinių vertybių apsaugą. Baudžiamojo įstatymo normos yra svarbiausios socialinės vertybės; jų neliečiamybės užtikrinimas ir yra nusikaltimų prevencijos egzistavimo esmė.Lietuvos kriminologai nusikalstamumo prevenciją traktuoja plačiąja prasme (kaip ir vokiečiai) – nusikalstamumo prevencija apima visas priemones, kurios įtakoja nusikalstamumo priežastis ir sąlygas. Visa, kas padeda palaikyti teisėtvarką. Rusai – veikla, siekiant apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų.Siaurąja prasme – prevencija – išaiškinti priežastis ir sąlygas ir šalinti jas, išaiškinti asmenis, linkusius daryti nusikaltimus ir dirbti su jais.Žinoti A. Čepo poziciją – nusikalstamumo prevencija – jis apibūdina kaip sistemą, nutraukiančią ryšius tarp visuomenės nusikalstamų procesų formavimosi ir funkcionavimo, ryšius tarp šių procesų ir asmenybės formavimosi, ryšius tarp asmenybės ir nusikaltimų padarymo situacijos.Nusikalstamumo prevencija Lietuvoje vykdoma 3 kryptimis:1.socialinės nusikalstamumo prevencijos priemonės (šalinamos aplinkybės, sąlygojančios šį reiškinį) – įvertinama ekonominė, politinė padėtis2.priemonės, skirtos asmenybės korekcijai (dėl jos susiformavusio poreikio nusikalsti),- skiriama ne tiek daug dėmesio, 1990 m. mokykla teigė, kad ji neprivalanti auklėti moksleivių – ji tik suteikia žinių. Šiandien pedagogai kalba apie ugdymą. Taip pat ir su policija, apie 90 m. panaikinti, o šiandien vėl grįžtama prie senų valstybės institucijų (nepilnamečių reikalų padaliniai)3.nusikaltimų situacijų prevencija (saugos priemonių, trukdančių daryti nusikaltimus ir slopinančių interesą daryti nusikaltimus taikymas).Nusikalstamumo prevencijos priemonių pagrindiniai reikalavimaiŠie reikalavimai yra susiformavę tiek iš moralinių, tiek iš teisinių nuostatų. Tokie reikalavimai: valstybingumo; humaniškumo; demokratiškumo; teisėtumo; pagrįstumo; kompleksiškumo; konkretumo; diferencijuotumo; progresyvumo; realumo.Nusikalstamumo prevencijos priemonės turi atitikti valstybės vykdomą politiką (jos turi atsispindėti įstatymuose ir Vyr. sprendimuose ir kt.). Šis principas t.p. pasireiškia visuomeninių organizacijų veikloje.Priemonės negali demoralizuoti visuomenės, nekenkti socialinėms vertybėms. Dažnai šios priemonės suvaržo žmonių teises, interesus, bet tai yra neišvengiama. Tos priemonės negali būti nukreiptos į žmonių žeminimą, kankinimą ir pan. Įvairių visuomenėje ir valstybėje sprendžiamų klausimų tvarka, jų demokratiškumas. Visas procesas dalyvaujant visuomenės atstovams, turėtų atsispindėti visų žmonių nuomonę. Absoliučios demokratijos pasiekti neįmanoma, turi būti numatytos ribos tarp demokratijos ir prievartos.Nusikalstamumo prevencijos priemonės turi atitikti įst., taikomos priemonės numatytos tik įstatymuose. Pirmiausiai siekiama sukurti įstatyminę bazę. Veiklos atitikimo įstatymui f-ja, įst. vykdymo priežiūros f-ja. Reikalingas tikslus įst. aiškinimas ar suformulavimas. Teisėtumą įgyvendinti padeda ir spauda.Priemonės turi atitikti N būdą, paplitimą, nusikaltėlių degradacijos laipsnį, N situaciją. T.p. įvairūs ypatumai soc., kultūrinio, tautinio pobūdžio ir pan. Pvz. Didžiasalis – žmonės asocialiai susiformavę.Priem. t.b. rengiamos ir įgyvendinamos ne pavieniui, o kompleksiškai. Turi sudaryti darnią sistemą, kuri veiktų vieną kitą papildant.T.b. konkrečios, bendri samprotavimai neturi didesnės naudos.Visos sistemos dalys ir elementai t.b. reikalingi ir naudingi. Reikia nustatyti, kaip bus geriau – ar kai jos veikia pavieniui, ar komplekse. Jei priemonė efektyvi – kitos priemonės nereikalingos – bus ir efektyvu, ir pigu.Kaip priemonės atitinka naujausiems mokslo pasiekimams, kaip jos pritaikytos prevencijai. Kuriant prev. priemones reikia pasitelkti specialistus. Turi atitikti vis. lygį, soc. potencialą. Kiekv. vis. įmanoma vienokias ar kitokias prim. įgyvendinti skirtingai. Realumas – kokie klausimai sprendžiami, ką norima pasiekti ir kiek jos kainuos. Kaip jos atsilieps į taikomos situacijos sąlygas, kaip jos pakenks N ir kt. reiškiniams. Nerealių priem. neverta net kurti. Ekonominis tikslingumas. Reikia kurti įmanomas įgyvendinti priemones, kurios t.b. suderintos su ekonomine, soc. ir teisine tvarka.

8.2.Kriminologinis prognozavimas – t.t. numatymas, kaip reikšis nusikalstamumas. Be prognozavimo negalima numatyti, kas vyks ateityje. Reikia skirti nusikalstamumo ir nusikaltimo mechanizmo prognozavimą. Daug lengviau yra numatyti nusikalstamumo, nei konkretaus nusikaltimo. Nusakyti, kada ir kokį nusikaltimą darys – l. sudėtinga. Žinant priežastis ir sąlygas, galima prognozuoti nusikalstamumą. Nusikalstamumas prognozuojamas remiantis praeityje buvusiais ir dabartyje esančiais rodikliais. Pvz., koks bus išsilavinimas, kaip pasikeis kitos savybės.Prognozuojama 2 pagrindiniais būdais:ekspoliacijos – tendencijos pratęsiamos, nekreipiant didelio dėmesio į kt. veiksmus, kurie turi reikšmės nusikalstamumui. Jis remiasi objektyviais rodikliais apie nusikalstamumo raidą;ekspertinio vertinimo – daro t.t. specialistai analizės būdu, įvertinami reiškiniai, kurie turėjo ar turės reikšmės nusikalstamumo pasikeitimo tendencijai, pvz. vyks gamybos pasikeitimai, ar bus vykdomi t.t. statybiniai įrenginiai ir pan. ne visus reiškinius įmanoma numatyti. Prognozės t.t. ribose pasitvirtina. Pagal tai, kuriam laikui prognozuojama, 2 pagrindinės rūšys:ilgalaikis – giliai išstudijuoti reiškiniai, numatyti dėsningi pasikeitimai per t.t. laiką, pvz. 20 m.;trumpalaikis – jos prognozuoja t.t. įvykius per t.t. neilgą laikotarpį ar vykstant t.t. įvykiui (atvažiuoja popiežius į t.t. vietą t.t. laiku). Numatomos prognozės susijusios su tuo įvykiu – užkirsti kelią pasikėsinimui. Po to įvykio tampa nereikalingos. Bet kokiems trump. reiškiniams vykstant yra būtinos prognozės. Galima numatyti soc. pasikeitimus, žmonių nedarbingumo netekimą.Dar prognozavimas g.b.:1) mokslinis2) praktinis.

8.3. Nusikalstamumo prevencijos priemonių klasifikavimasNusikalstamumo prevencijos priemonių klasifikavimasVieni reiškiniai tarnauja kaip priežastys, kiti – kaip prevencijos priemonės.Pagal veikimo apimtį:bendrosios tikslas – išaiškinti aplinkybes, sąlygojančias nusikaltimus atskirose teritorijose, atskiruose kontingentuose, visuomenės gyvenimo srityse,individualiosios- tai individuali prevencija – asmenybės korekcija.Individuali prevencija apima 3 pagrindinius aspektus:poveikį į asmenį (patį individą) Šio poveikio 3 tikslai:atstatyti tolesnį normalų pozityvų asmenybės interesų vystymąsiatstatyti normalų bendravimo statusąugdyti socialinės atsakomybės jausmą.poveikis į aplinką, kurioje gyvena individas,poveikis į negatyvaus elgesio šaltiniusPagal tikslą:bendro pobūdžio – nesiekiama užkirsti kelio nusikalstamumui (vaikai eina į mokyklą, tuo pačiu rečiau tampa nusikaltėliais);specialaus pobūdžio – siekiama užkirsti kelią nusikalstamumui (vaikai neina į mokyklą, jų atžvilgiu reikia imtis priemonių, kad jie netaptų nusikaltėliais).Pagal mastą:tarptautinio pobūdžio (kova su narkotikais);valstybės (nacionalinio) masto prevencinės priemonės – visus įpareigoja vienodai tiek piliečius, tiek ne piliečius įstatymais ir kt. teisės aktais;t.t. teritorijoje galiojančios priemonės;t.t. institucijų, įmonių, organizacijų, bendrovių mastu;priemonės, veikiančios gatvės, kiemo, namo aplinkoje (mikroaplinkoje). T.p. kolektyviniuose lygiuose.Pagal priemonių pobūdį:ekonominės – t.t. visuomeninių santykių ekonominis tobulinimas. Galima riboti priimant atitinkamus įstatymus ar kitaip draudžiant;socialinės;politinės – įvairūs santykiai su valdžia, kuri priima politinio pobūdžio sprendimus. Pvz. politinių partijų veikla. Valdžia turi pertvarkyti savo politiką taip, kad ją priimtų. Valdžioje esantys tautos atstovai nesugeba įgyvendinti tokių priemonių, kurios stabdytų nusikalstamumą.psichologinės – didėja psichologijos vaidmuo žmonių gyvenime. Kriminologijai yra svarbūs biopsichologiniai reiškiniai;organizacinės;kultūrinės – daugiau turi įtakos žmonių doroviniam supratimui, tačiau tiesiogiai neužkerta kelio nusikalstamumui. Atsisakyti irgi neverta, nors įtaka ir nedidelė;auklėjimo – įv. priemonės, kuriomis auklėjami žmonės, kad mažėtų nusikalstamumas. Didelis vaidmuo mokytojams. Suaugusiems didelę įtaką daro žiniasklaida;teisinės – jos susijusios su visomis kitomis priemonėmis. Visos kitos priemonės įteisinamos įst. ir kt. teisės aktuose. Reikia siekti įstatymų stabilumo, įstatymų spragų nebuvimo;techninės – tai ir kontrolės priemonės (žinybinės, valstybinės, žmogaus teisių gynimo ir pan.) ir pan.

8.5. Nusikalstamumo prevencijos priemonių įgyvendinimas.Priemones įgyvendina Generalinė prokuratūra, tačiau Teisingumo ministerija yra tarptautinis padalinys kriminologiniais klausimais (pvz., tarpt. susitarimas nesiūlyti mirties bausmės). Kitos valstybinio lygio prevencijos priemonės priklauso įvairioms. valstybės institucijoms. Įvairių institucijų veikloje, net ir tiesiogiai nesusijusioje su nusikalstamumo prevencija , yra t.t. prevencijos priemonių (švietimo įstaigų veikla, soc aprūpinimo inst rūpinasi užimtumu).Tam skirtos institucijos. Tai visa sistema – policija, įkalinimo įstaigos, kvota, spec. tyrimai, prokuratūra su visomis grandimis, teismai su visa sistema, notariatai, Teisingumo ministerija.Operatyvinė veikla – Operatyvinės veiklos įstatymas numato įv. renginius, skirtus išsiaiškinti nusikaltimus. VR, saugumo, KA, kontržvalgybos padaliniai. Jie imasi veiklos, kai yra pagrindas manyti, kad yra daromas nusikaltimas, pabėgę t.t. asmenys ir pan. Anksčiau padėdavo tardymo organams, bet dabar tokios veiklos nevykdo. Nusikaltimų modeliavimas – tam, kad pastatyti t.t pinkles, į kurias tikimasi pagauti t.t. asmenį ( imituojamas nusikaltimas, kuriuo siekiama įtraukti t.t. asmenį). Galima vertinti tai, kaip nusikalstamą veiką ( Ukrainos BK numatyta BA už veiką, provokuojančią nusikaltimą). Kitas vertinimas – su tokiu modeliavimu potencialius nusikaltėlius siekiama nubausti, užkirsti jiems kelią nepadarius ar nepabaigus nusikaltimo. Tokiu požiūriu tai yra prevencija. Policijos veikla. Nusikalstamumo užkardinimo įstatymas. Esmė – pastebėjus t.t. veiklos neatitikimą įstatymams jau galima imtis atitinkamų priemonių.Kvotos darymas. Keliamos bylos, daromi įv procesiniai veiksmai, aprašomas turtas, daromos ekspertizės ir pan., sukuriama plati bazė taikyti plačias prevencijos priemones. ATPK pagalba daugelis poveikio priemonių įgyvendinama. Bausmių vykdymas – dalis bausmių yra jokios bausmės (bauda asmeniui, kuris neturi jokio turto). Kai pakeičiama į areštą – valstybė turi išlaikyti, be to jis turi stogą virš galvos, gauna maisto. Prevencinė reikšmė yra tiems, kurie turi t.t. turto. Dažnai skiriamos laisvės atėmimo bausmės – jos veiksmingiausiai veikia. Pataisos darbai skiriami mažiau, nes nustoja reikšmės, sustoja galimybės įgyvendinti (tais atvejais, kai žm. neturi darbo). Jos taipogi žmonės ir nebijo. Bausmių vykdymo sistemos vertinimas yra prieštaringas. Iš vienos pusės – per daug griežtos bausmės, o vis nuomone jos neveiksmingos, negriežtos, nėra jų poveikio.Nusikalstamumo prevencijos priemonių efektyvumo vertinimasEfektyvumas – įgyvendina valstybės ir visuomenės institucijos, atlikdamos savo tiesioginį darbą arba spręsdamos socialinius klausimus.Mokslinio pobūdžio renginiai, sprendimai. Prieš įgyvendinant reikia turėti t.t. tyrimus, iš jų daryti t.t. sprendimus. Įkurtas nusikalstamumo prevencijos centras. Į jo veiklą įtraukiami ne tik teisės instituto darbuotojai, bet ir kiti teisės darbuotojai. Parengta nemažai programų: Nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės programa, patvirtinta Vyriausybės, todėl visiems yra privaloma. T.p. ekonominės nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės programa, moksleivijos nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės programa, kurie adresuoti švietimo įstaigoms, t.p. organizuoto nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės metmenys – pagrindas t.t. programai. Numato tobulinti visą teisinę sistemą, keisti įst., juos tobulinti.Visos šios programos yra susijusios su tarpt. bendradarbiavimu. Tarptautinės konvencijos neišsprendžia visų aktualių klausimų. Aktuali ekstradicijos problema ir kt.Pirmiausia reikia numatyti nusikalstamumo reiškinius, kaip jie keičiasi. Pagrindiniai kriterijai:1) nusikalstamumo lygis:visos valstybės mastu;atskiruose miestuose;t.t. vietose.2) individualaus žmogaus požiūriu: kaip jis buvo sulaikytas.Kaip pasikeitė recidyvistų dalyvavimas nusikaltimų padaryme.Kaip prognozuojama nusikalstamumo tendencijų pasikeitimas, tiek konkrečių žmonių veiklos (nusikalstamumo) tendencijų pasikeitimas.Gali būti klaidingi kriterijai – nusikalstamumo būklė formaliai pagal būklę pasikeitė, pritaikius prevencijos priemones. Pažvelgus giliau, galima pamatyti, kad visa tai vyksta latentinio nusikalstamumo sąskaita. Tas kriterijus turi būti įvertintas. Ne bet koks rodiklių sukaupimas padeda įvertinti realią padėtį.

8.9. Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcija Bendroji dalisNusikalstamumas yra ekonominės, politinės, teisinės ir kitų jos sistemų (posistemių) vidinių ir tarpusavio prieštaravimų padarinys. Kuo ryškesni šie prieštaravimai, tuo didesnė tikimybė nusikalstamumui plisti. Respublikos ekonominės ir socialinės situacijos stabilizavimas, valstybinių institucijų stiprėjimas gali sulėtinti nusikalstamumo augimą. Terminas “nusikalstamumo kontrolė” (paplitęs demokratinių valstybių kriminologijoje ir praktikoje) geriau išreiškia šio proceso esmę ir orientuoja ne tiek arba ne vien į teisinės prievartos mechanizmą (nors apima ir jį), bet pirmiausia į racionalų socialinio reiškinio valdymą, jo priežasčių šalinimą. Valstybė, vykdydama aktyvią nusikalstamumo kontrolės politiką, pirmiausia siekia užtikrinti gyventojų teisių bei teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų pasikėsinimų, kartu ir valstybės saugumą. Nusikalstamumo kontrolės politikai Lietuvoje įgyvendinti būtinos šios sąlygos: 1)socialinės, ekonominės, politinės, teisinės piliečių veiklos ir pajamų garantijos; 2)visuomenė, siekdama apsaugoti savo interesus, aktyviai dalyvauja nusikalstamumo kontrolėje; 3)kiekvienas pilietis siekia veikti nepažeisdamas įstatymų (pareiga gyventi pagal įstatymus įteisinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Pagrindiniame Įstatyme), o poreikį laikytis įstatymų valstybė skatina ekonominių, socialinių ir kitų paskatų sistema bei teisės normose numatytų sankcijų taikymo grėsme); 4)valstybinės ir privačios įmonės, vykdydamos savo veiklą įstatymų nustatyta tvarka, užtikrina tinkamą savo turto apsaugą, apskaitą, dirbančiųjų teises; 5)teisėsaugos organai vykdo visas įstatymuose numatytas priemones nusikalstamumui kontroliuoti, ieško naujų efektyvių priemonių bei metodų nusikalstamumui mažinti, užtikrina operatyvų reagavimą į gyventojų pranešimus apie nusikaltimus, jų priežastis, konfliktines situacijas, taip pat kai kreipiamasi suteikti pagalbą; 6)gyventojai turi teisę reikalauti efektyvaus teisėsaugos organų darbo ir objektyvios informacijos apie nusikalstamumo kontrolę; 7)plėtojami nusikalstamumo kontrolės mokslo tiriamieji darbai, užtikrinamas jų rezultatų panaudojimas praktikoje. Įgyvendinama aktyvi nusikalstamumo kontrolės politika neatskiriama nuo teisinės valstybės kūrimo sąlygų – įstatymų viršenybės įtvirtinimo, valdžių padalijimo, teisėtumo principų įgyvendinimo.Nusikalstamumo kontrolės sistema ir jos valstybinis reguliavimasNusikalstamumo kontrolė apima:1.nusikalstamumo kontrolės subjektų sistemos sukūrimą ir plėtojimą; 2. socialines, ekonomines, teisines nusikalstamumo kontrolės priemones; 3.nusikaltimų prevencijos, jų atskleidimo, teisingumo vykdymo bei nuteistųjų resocializacijos procesą.Bendra nusikalstamumo kontrolės subjektų sistema 1) Valstybė į nusikalstamumo kontrolės sistemą telkia visas socialines, politines, ekonomines struktūras, valstybinius valdžios ir valdymo organus, juridinius ir fizinius asmenis. 2)Nusikalstamumo kontrolės sistemą plačiąja prasme valdo Seimas priimdamas aktus, kurių vykdymą koordinuoja Vyriausybė, o realizuoja ir kontroliuoja teisėsaugos institucijos bei valstybiniai valdymo organai. 3) Nusikalstamumo kontrolės programoms rengti ir jų vykdymui koordinuoti sudaroma vyriausybinio lygio taryba. 4) Gali būti sudaroma nepriklausoma nuo teisėsaugos institucijų nusikalstamumo kontrolės mokslinė praktinė taryba iš aukščiausios kvalifikacijos teisininkų ir kitų specialistų, kurie nėra tiesiogiai susiję su nusikalstamumo kontrole. Šios tarybos funkcija būtų patariamoji (nusikalstamumo kontrolės politikos formavime bei prioritetinių nusikalstamumo kontrolės krypčių nustatyme) ir siūlomų koncepcijų, programų bei atskirų priemonių ekspertinė analizė.Teisėsaugos organų sistema Teisėsaugos organų sistemą sudaro institucijos, kurių pagrindinis tikslas yra užtikrinti teisėtvarką. Kiekviena šios sistemos grandis vykdo specifines funkcijas: nusikaltimų prevencijos; visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos; operatyvinė; kvotos; tardymo; teisingumo vykdymo; valstybinio kaltinimo palaikymo; gynybos (advokatūros); bausmių vykdymo; resocializacijos. Teisėsaugos organų bei įstaigų efektyviam darbui būtina maksimaliai decentralizuoti jų valdymą Gerai suformuota ir efektyviai funkcionuojanti pirminės grandies teisėsaugos institucijų struktūra yra viena iš pagrindinių sąlygų išspręsti daugelį nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo problemų. Sėkmė tiesiogiai priklauso nuo aukštesniosios kvalifikacijos teisėsaugos pareigūnų skaičiaus (bendro ir procentinio) ir sąlygų kelti jų profesionalumą.Teisėsaugos institucijos turi užtikrinti, kad būtų operatyviai ir tinkamai tiriami ir registruojami asmenų pareiškimai (kreipimaisi). Asmenys turi teisę kreiptis į bet kurio lygio instituciją ir gauti pagalbą. Privačių ir visuomeninių teisėsaugos paslaugas teikiančių institucijų veiklos sritis turi būti aiškiai apibrėžta ir nustatytos jų veiklos teisinės sąlygos bei valstybės interesų prioritetas. Nusikalstamumo kontrolės prioritetinės kryptys Parengiamos pagrindinės nusikalstamumo kontrolės programos: 1) gyventojų, jų turto saugumo kontrolė (pagrindinė kryptis – teisinių, organizacinių priemonių stiprinimas, visuomeninės savisaugos sistemos formavimas); 2)nusikaltimų ekonomikos sferoje, ypač vykstant privatizacijos procesui, kontrolė (pagrindinė kryptis -teisinio ekonomikos procesų reguliavimo pagrindų, taip pat kitų sąlygų, griaunančių nusikaltėlių ekonominį potencialą ir ardančių jų organizuotumą, kūrimas); 3)linkusių į nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus asmenų, tarp jų teistų, alkoholikų, narkomanų, kitų socialiai nepritapusių bei degradavusių asmenų, gyvenimo sąlygų ir būdo kontrolė (pagrindinė kryptis – resocializacijos sistemosformavimas ir plėtojimas); 4) nepilnamečių nusikalstamumo, kaip bendro nusikalstamumo rezervo, kontrolė (pagrindinė kryptis – nepilnamečių teisių svarbiausiose jų gyvenimo ir veiklos sferose socialinės apsaugos ir jų teisės pažeidimų prevencijos sistemų formavimas). 5)Nusikalstamumo kontrolės subjektai formuluoja savo reguliavimo sferos nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo, resocializacijos bei kitas problemas ir nustato bei įgyvendina priemones joms išspręsti. Nusikalstamumo kontrolės sistemos valdymas Nusikalstamumo kontrolės sistemą plačiąja prasme valdo šie pagrindiniai svertai: įstatymai, informacija, ekonominės paskatos, finansinė kontrolė, administravimas, materialiniai ištekliai bei moralės nuostatos. Valstybė nusikalstamumo kontrolę vykdo teisinio reguliavimo būdu – priimdama įstatymus ir nustatydama jų realizavimo tvarką, taip pat nustatydama įeinančių į nusikalstamumo kontrolės sistemą valstybinių tarnybų ir visuomeninių institucijų bei privačių asmenų įgaliojimus, veiklos kryptis, sritis, teisinę atsakomybę, sąveiką, užtikrindama būtinus informacinius procesus bei išteklius.Valstybė, siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, turi: užtikrinti ūkio funkcionavimą ekonominėmis paskatomis, finansinės kontrolės būdu riboti neskatintiną ūkinę veiklą, nustatyti teikiamų paslaugų apskaitos ir kokybės reikalavimus, atsiskaitymo mechanizmo funkcionavimą, kurti pajamų deklaravimo, licencijavimo (leidimo užsiimti konkrečia ūkine veikla) ir kitas kontrolės sistemas. Mokesčių inspekcija, kontroliuodama ir atskleisdama neteisėtas pajamas, perima dalį teisėsaugos organų funkcijų;Draudimas nuo nusikaltimų yra svarbus ekonominis nusikalstamumo kontrolės svertas, padedantis užtikrinti piliečių teises bei ginti jų teisėtus interesus ir skatinantis viktimologiniu požiūriu saugiausią elgesį. Be to, sukuriamos sąlygos papildomai finansuoti tikslines nusikalstamumo kontrolės programas Teisėsaugos organų kadrų politika Nusikalstamumo kontrolės politikos įgyvendinimo sėkmė daugiausia priklauso nuo teisėsaugos darbuotojų kvalifikacijos. Mokymo įstaigos, rengiančios šiuos darbuotojus, turi užtikrinti, kad išėjusieji mokymo kursą specialistai profesionaliai vykdytų savo funkcijas.Pareigūnai, norėdami įsigyti aukštesnę kvalifikaciją, gauti didesnį pareiginį atlyginimą, užimti atsakingesnes pareigas, tobulinasi už savo ar suinteresuotų tarnybų lėšas. Tikslinga organizuoti teisėsaugos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursus. Visiems teisėsaugos organų pareigūnams taikomas valstybinis kvalifikacijos atestavimas. Atestaciją vykdo komisija kas penkeri metai. Aukščiausio lygio specialistams gali būti taikoma praktinio ir mokslinio pedagoginio darbo rotacija (derinimas). Kadrų tarnybos turi aktyviau naudoti psichologinius ir materialinio skatinimo valdymo metodus Administracinės pareigos gali būti užimamos paskyrimo ar konkurso būdu. Statutiniais santykiais grindžiamose struktūrose tikslinga diegti principą, kad svarbiausias administracines pareigas gali užimti asmenys – profesionalūs organizatoriai, tiesiogiai nesusiję su vadovaujama žinyba.Sudaromas teisėsaugos draudimo fondas. Jo tikslas – mokėti kompensacijas juridiniams ar fiziniams asmenims nepasiteisinusios teisėsaugos pareigūnų tarnybinės rizikos atvejais. Nusikalstamumo kontrolės mokslinių tyrimų plėtojimas Nusikalstamumo kontrolės moksliniai tyrimai ir jų rezultatų taikymas neatskiriami nuo nusikalstamumo kontrolės politikos, specialistų rengimo bei praktinio darbo, nuo viso Lietuvos mokslo plėtojimo. Nusikalstamumo kontrolės problemų moksliniai tyrimai organizuojami aukštųjų mokyklų bazėje, esamose mokslinio tyrimo įstaigose, grupėse, laboratorijose ar institutuose. Skatinamas turinčių mokslininkų asmenybių, taip pat besikuriančių perspektyvių mokslininkų grupių aktyvumas. Skatinama ir praktinių darbuotojų iniciatyva tirti savo veiklos sferos problemas. Nusikalstamumo kontrolės koncepcijos įgyvendinimas

Nusikalstamumo kontrolės koncepcijai įgyvendinti rengiamos ir vykdomos specialios programos, kuriose formuluojamos konkrečios kontrolės subjektų sistemos kūrimo bei nusikalstamumo kontrolės pagrindinių krypčių problemos, konceptualiai nusakomas jų sprendimo būdas ir prognozuojami rezultatai. Programose numatomos ir jų įgyvendinimo priemonės, etapai, resursai, kontrolės mechanizmai, taip pat vykdomų priemonių ir koncepcijų korekcija pagal konkrečią situaciją Respublikoje. Koncepcijos pagrindinės nuostatos ir įgyvendinimo kryptys nelaikytinos absoliučiomis ir netaikytinos bet kuriuo jos įgyvendinimo periodu.

9. NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMAS IR JO PREVENCIJA

9.1. Ypatumai: nusikaltimų subjektai yra nepilnai socialiai ir psichofiziškai subrendę;(socialinės brandos riba neaiški, sąlyginė ir nuo metų nepriklauso)nepilnamečiai nusikalsta dažniau nei suaugusieji;(anksti padarytas nus padidina tikimybę kad padarys ir vėliau)nepilnamečių padarytų nusikaltimų didelis latentiškumas, nes už juos atsako tėvai.Būklė, struktūra, dinamika:1971-1992m. nepilnamečių daromų nusikaltimų skaičius padidėjo 3,3 karto, o lyginant su bendru nusikaltimų skaičiumi, – beveik 2 kartus. Dažniausiai padaromos vagystės tai ¾ visų nepilnamečių daromų nus. Dinamikos tendencija – juntamas spartus vagysčių skaičiaus augimas. Autotransporto priemonių nuvarymų skaičiaus didėjimas nežymus, sunkių smurtinių nus rodikliai nepasikeitė, chuliganizmas sumažėjo. Nusikaltimus dažniausiai padaro berniukai ir jaunuoliai apie 95 proc. jaunesni (14-15) padaro mažiau nus, nei vyresni(16-17).

9.2. Priežasčių specifika ir pagrindinės veikimo sferos:Dvi pagrindinės kriminogeninių veiksnių grupės:Bendri veiksniai – faktoriai: soc institucijų disfunkcija, gyvenimo lygio smukimas, kt. ekonominės ir soc organizacijos sutrikimo procesai (dėl to nepilnamečių nusikalstamumas glaudžiai susijęs su suaugusiųjų nus);Specifiniai veiksniai – tai padidėjęs nepilnamečių jautrumas bendriems veiksniams, jie yra jautrūs aplinkinių žmonių įtakai, kriminogeninėm situacijom, tai susilpnina sugebėjimą kontroliuoti save ar sukelia didelius emocinius išgyvenimus:šeima daro didžiausią poveikį individui pirmais gyvenimo metais. Viena iš svarbiausių sėkmingo šeimos funkcionavimo prielaidų yra jos narių nuomonių vienybė svarbiausiais gyvenimo klausimais. Tai šeimos orientacija, kurios neigiamos formos stimuliuoja nusikalsti nepilnamečius (kai dominuoja fizinė jėga, kai dominuoja nerūpestingumas – polinkis gyventi šia diena, kai – avantiūrizmas, siekiant apeiti įstatymus, kai šeimos visiškai dezorganizuotos)mokymo įstaigos – lemiamos įtakos turi prastas mokymo bei auklėjimo proceso organizavimas, ko pasėkoje kai kurie mokiniai ima atsilikti nuo visos klasės. Siekiant to išvengti reikia išmokti realiai įvertinti kiekvieno mokinio galimybes bei išsivystymo lygįneformalios bendraamžių grupės – jos tenkina nepilnamečių poreikius ir kartu jiems kelia reikalavimus. Pagal kryptingumą skiriamos trys neformalių grupių atmainos: 1) kur nusikaltimas pagrindinis grupės tikslas 2) asocialios – kai nusikaltimas šalutinis tikslas 3) siekiant bendrų interesų – nusikaltiną gali paskatinti būtinumas gauti pinigų, detalių.9.4. Prevencijos sistema:Dar 1990m. buvo parengta, aprobuota ir jau dabar pradėta įgyvendinti L nepilnamečių teisės pažeidimų prevencijos ir teisingumo vykdymo sistemos reformos koncepcija – programa. Tikslas – pereiti nuo formalaus totalinio administravimo ir teisingumo deklaravimo prie realaus teisės pažeidimų priežasčių šalinimo, vaikų ir paauglių teisių ir interesų apsaugos. Reikalavimai:sistema turi maksimaliai atitikti JTO, taip pat Europos Tarybos dokumentuose užfiksuotas normas, taisykles, standartus ginančius nepilnamečių teises vykdant teisės pažeidimų prevenciją.Sistema turi būti humaniška, demokratiška, profesionali, teisinga, teisėta ir pan.;Sistema turi būti integruota į pagrindines paauglių gyvenimo ir veiklos sferas (šeima, mokykla, darbas, gyvenamoji vieta);Prevencijos priemonių sistemą sudaro:nepilnamečių reikalų tarnybos steigiamos savivaldybėse, kurių tikslas – organizuoti prevencinį – auklėjamąjį darbą, padėti adaptuotis šeimoje(nusikaltimą padariusiam nepilnamečiui), teikti medicininę, psichologinę paramą ir pan. specializuoti nepilnamečių teismai, kurie nagrinėja baudžiamąsias, administracines bylas, taiko priverstinio auklėjimo priemones. Tikslas – užtikrinti, kad laisvės atėmimas ar apribojimas būtų taikomas tik išimtinais atvejais; padidinti tėvų atsakomybę už vaikų auklėjimą;specializuoti policijos padaliniai, tai nepilnamečių reikalų inspekcijos ir Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centras – jie turi būti tobulinami. Rengia užkardymo priemones, atskleidžia padarytų nusikaltimų priežastis, bei sąlygas. Šių sistemų veiklą reglamentuoja SSRS norminiai aktai, todėl reikia reformuoti, t.y. humanizuoti ir demokratizuoti šias įstaigas, suteikti joms ugdomąjį pobūdį, parengti paauglius darbui, gyvenimui visuomenėje.Taigi šiuo metu sistema reformuojama, kuriasi nauji šios veiklos subjektai, todėl yra daug problemų.

10. RECIDYVINIS NUSIKALSTAMUMAS IR JO PREVENCIJA

10.1. Recidyvinio nusikalstamumo samprata, pagrindinės jo rūšys. Šio nusikalstamumo būklė, struktūra ir dinamika.Kriminologijoje recidyvinis nusikalstamumas (kitaip nei BT) – tai visuma nusikaltimų padarytų asmenų, kuriems anksčiau buvo taikytos bausmės arba jas pakeičiančios administracinio bei visuomeninio poveikio priemonės. Ši nusikaltimų visuma vadinama faktiniu recidyvu. Juridinis recidyvas įeina į faktinio recidyvo sąvoką ir sudaro jo rūšį. Kriminologija daugiausia dėmesio skiria faktiniam nusikaltimų recidyvui, nes jo nagrinėjimas įgalina išsiaiškinti aplinkybes, dėl kurių nebuvo efektyvi bausmė arba ją pakeitusi priemonė. Recidyvinius nusikaltimus būtina išskirti ir nagrinėti kaip ypatingą nusikalstamumo rūšį dėl šių veikų pavojingumo. Pavojingumą nulemia 4 aplinkybės:1.Pakartotinis nusikaltimas rodo kaltininko asmenybės neigiamos orientacijos pastovumą t.p šios orientacijos ir nusikalstamo elgesio ryšį, todėl recidyvo negalima vertinti kaip atsitiktinio įstatymo pažeidimo. 2.Socialinių vertybių sistema, būdinga recidyvistams (jie neigiamai vertina įstatymus, visuomenę, aplinkinių žmonių teises ir interesus), nesuderinama su tomis vertybėmis, kurias pripažįsta ir saugo visuomenė.3. Nusikaltėlių recidyvistų egzistavimas neigiamai veikia neatsparius, linkusius nusikalsti, ypač jaunus, kurie matydami, neefektyvias pastangas priversti recidyvistus laikytis įstatymų, patys ima jų negerbti.4. Recidyvistai yra nusikalstamų įsitikinimų ir įgūdžių puoselėtojai, perduodant juos kitiems, kaip tam tikrą elgesio šabloną.Taigi, sėkmingą kovą su recidyviniu nusikalstamumu reikia vertinti kaip svarbią viso nusikalstamumo kontrolės sąlygą, o kiekvieną recidyvinį nusikaltimą galima vertinti kaip teisėsaugos sistemos nesėkmę.Analizuojant recidyvinio nusikalstamumo struktūrą, skiriamas paprastas ir daugkartinis recidyvas. Paprastas recidyvas – tai nusikaltimai, padaryti asmenų, kuriems vieną kartą jau buvo paskirta bausmė arba pakeičiančios administracinės ar visuomeninio poveikio priemonės. Daugkartinis recidyvas – tai nusikaltimai, padaryti asmenų, kuriems bausmė ar priemonės buvo paskirtos du ir daugiau kartų. Skiriamas specialus ir bendras recidyvas. Specialus (dominuojantis) – tai pakartotinis analogiškų arba vienarūšių nusikaltimų padarymas. Bendras – tai pakartotinis skirtingų rūšių nusikaltimų padarymas. Recidyvinio nusikalstamumo struktūra iš esmės panaši į bendrą nusikalstamumo struktūrą: labiausiai paplitusios vagystės. Tačiau yra ir skirtumų: recidyviniam nusikalstamumui labiau būdingi smurtiniai nusikaltimai, plėšimai, atvirosios vagystės, chuliganizmas.

10.2. Recidyvinio nusikalstamumo priežasčių specifika.Recidyvinį nusikalstamumą sąlygoja:1.Bausmės neišvengiamumo principo pažeidimai – recidyvistas iš savo gyvenimo patirties žino, kad praeityje šį principą įgyvendinti trukdė masinis nusikaltimų neregistravimas, o dabar blogėjantis nusikaltimų išaiškinamumas.2.Pati bausmė, ypač laisvės atėmimo, vidinis prieštaringumas. Tačiau laisvės atėmimas praranda gėdingos bausmės pobūdį ir laikomas didelės gyvenimo patirties, mokėjimo kovoti dėl savęs, požymiu. Šis požiūris mažina kriminalinės bausmės prevencinį poveikį.3. Nusikaltėlių recidyvistų egzistavimas neigiamai veikia neatsparius, linkusius nusikalsti, ypač jaunus, kurie matydami, neefektyvias pastangas priversti recidyvistus laikytis įstatymų, patys ima jų negerbti.4. Recidyvistai yra nusikalstamų įsitikinimų ir įgūdžių puoselėtojai, perduodant juos kitiems, kaip tam tikrą elgesio šabloną.Tačiau nusikaltimų recidyvo tikybė priklauso ne tik nuo to, kaip išaiškinami nusikaltėliai ir skiriamos bausmės, bet ir anksčiau teistų asmenų resocializacijos efektyvumo (atstatyti sugebėjimą gyventi visuomenėje). Jeigu adaptacijos procesas vyksta sėkmingai, nusikaltimų recidyvo tikimybė gerokai sumažėja.10.3. Recidyvistų asmenybės pagrindiniai bruožai. Jų ryšiai su profesionaliais nusikaltėliais. Recidyvistų tipologijos ypatumai.Ilgas buvimas kalinimo vietose, sukelia asmenybės pakitimus, kurie vertinami, kaip socialinė degradacija – procesas, palaipsniui sunaikinantis asmenybės sugebėjimą taikiai egzistuoti su visuomene. Ryški socialinė asmenybės degradacija dar labiau slopina nusikaltėlio savikontrolę, sugebėjimą apskaičiuoti vieno ar kito poelgio rizikos laipsnį. Todėl recidyvistai daro tipiškus nusikaltimus, suvokdami, kad vargu ar pavyks išvengti bausmės, tačiau nerasdami jėgų ir noro bent minimaliai derinti savo elgesį su keliamais reikalavimais. Laisvės atėmimui būdingas vidinis prieštaringumas. Izoliavimas nuo visuomenės, priverstinis darbas, griežtas kiekvieno poelgio reglamentavimas ir kiti laisvės atėmimo bausmės elementai, keičia asmenybę ir sąlygoja jos elgesį. Laisvės atėmimo bausmė orientuota į nuteistojo resocializaciją, izoliuotas nuo visuomenės, nuteistasis ribojamas nuo kontaktų su išoriniu pasauliu, kurie jį galėtų veikti teigiamai. Asmuo pasmerktas ilgą laiką būti nusikalstamoje aplinkoje, kurioje didžiausią įtaką vienas kitam daro nuteistieji, o kalėjimo personalo auklėjimo pastangos tampa neefektyvios ir elgesio normos, prie kurių nuteistieji pripratę, kurios “zonoje” laikomos normaliomis ar net privalomomis, dažnai tampa skaudžių konfliktų šaltiniu laisvėje. Be to, įprotis būti tarp panašių į save žmonių, negali staiga išnykti išėjus į laisvę, todėl daugelis jaučia stiprų poreikį bendrauti su “nelaimės draugais”, kurių vertybių skalė vienoda, o tai trukdo nutraukti ryšius su nusikalstama praeitimi, susirasti darbą ir t.t. Darbas teigiamai veikia asmenybę, tačiau priverstinis ir menkai apmokamas nuteistojo darbas, suprantamas kaip vienas iš bausmės elementų, todėl susiformuojamas negatyvus požiūris į darbą apskritai. Tai būdinga profesionaliems nusikaltėliams – dažniausiai recidyvistams, kurie nepripažįsta jokio darbo ir tai vertina, kaip vieną savo bendrijos “įstatymų”, o su tais kurie pažeidė šį įstatymą – žiauriai susidoroja. Laisvės atėmimo bausmę atliekančiam asmeniui būdingos stresinės būsenos, kas silpnina adaptacijos sugebėjimą ir sąlygoja elgesio nepastovumą, todėl minėti asmenys labai blogai pasiruošę spręsti iškylančias problemas, kurių iškyla labai daug išėjus į laisvę.

10.4. Recidyvinio nusikalstamumo prevencija. Kriminalinės bausmės ir kitų pataisymo priemonių efektyvumo didinimas. Vietinių valdžios ir valdymo, vidaus reikalų organų, prokuratūros, teismo bei visuomenės vaidmuo recidyvinio nusikalstamumo prevencijai.Plačiąja prasme recidyvinio nusikalstamumo prevencijos priemonėmis laikoma visa teisėtvarkos palaikymo veikla, nes recidyvo prevencijai lemiamą vaidmenį atlieka tinkamas nusikaltimų išaiškinimas laiku, kokybiškas baudžiamųjų bylų tyrimas, teisingos bausmės paskyrimas, t.p bausmę vykdančių įstaigų administracijos vaidmuo. Šis požiūris išeina už kriminologijos ribų ir reikalauja prevencijos priemonių kompleksinio naudojimo analizės. Siaurąja prasme – tai išaiškinimas ir šalinimas priežasčių ir sąlygų, padėjusių padaryti nusikaltimus asmenims, kurie jau buvo bausti arba kuriems bausmė pakeista kitomis priemonėmis, taip pat individualus profilaktinis poveikis tokiems asmenims. Recidyvinio nusikalstamumo prevencijos (plačiąja prasme) pagrindinė kryptis būtų kuo retesnis laisvės atėmimo bausmės taikymas, nes laikantis atsargumo taikant laisvės atėmimo bausmę, ypač nepilnamečiams, ne tik kad nekyla katastrofiškų padarinių, bet ir mažėja recidyvinis nusikalstamumas bei gerėja kriminologinė situacija. Recidyvinio nusikalstamumo prevencija (siaurąja prasme) sudaro dvi dalis: 1.Nuteistųjų asmenų įkurdinimas bei įdarbinimas – tai būtina recidyvinio nusikalstamumo prevencijos efektyvumo sąlyga. 2.Anksčiau teistų asmenų elgesio kontrolės užtikrinimas, pagrindinis vaidmuo tenka savivaldybių policijos prevencijos tarnybai.Ypatingas nusikaltimų recidyvo individualiosios prevencijos institutas – administracinė priežiūra, kurios esmė – policijos viešos kontrolės ir teisių apribojimo sistemos įsteigimas tiems bausmę atlikusiems asmenims, kurių anksčiau padarytas nusikaltimas, elgesys bausmės atlikimo metu arba laisvėje leidžia įžvelgti didelę recidyvo tikimybę, t.p asmenims, lygtinai paleistiems iš įkalinimo vietų.

11. NUSIKALSTAMUMO, SUSIJUSIO SU GIRTAVIMU IR NARKOMANIJA, APIBŪDINIMAS

11.1. Nusikalstamumo, girtavimo, narkomanijos ir toksikomanijos sąveika. Labiausiai susiję su šiais reiškiniais nusikaltimai, jų pobūdis ir dinamika.Alkoholizmas –dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga, pasireiškianti liguistu, sunkiai įveikiamu poreikiu gerti alkoholinius gėrimus, psichologine ir fizine priklausomybe nuo jų, sukelta įvairių psichinių ir fiziologinių sutrikimų bei sąlygojanti konfliktus su socialine aplinka.Alkoholizmas skiriasi nuo girtavimo. Kriminologijoje analizuojama ne fiziologinė ar psichologinė asmens būklė, bet alkoholio sukelti psichikos ar socialinės degradacijos sukelti padariniai. Kriminologai sako, kad 1/3 nusikaltimų (smurtinių ir pan.) padaro neblaivūs asmenys (docentė sako, kad biskį perdeda, nes mes turime daug nusikaltimų, kurie nieko bendro su alkoholizmu neturi) tačiau faktas, kad: 90 proc. chuliganų nusikaltimo metu būna girti, 62 proc. užpuolikų daugiau nei 1/5 savižudybių, 69 proc. nuskendimų, 38 vaikų prievartos, daugiau nei 50 proc. prievartos sutuoktinio atžvilgiu.Alkoholizmui kaip ligai susiformuoti suaugusiam reikia – 5-10 metų, o paaugliui – 10 –11 mėnesių.Išskiriami faktoriai, kurie sąlygoja jaunų žmonių poreikį alkoholiui, narkotikams:1).aplinkos faktoriai: 1.turtiniai ir socialiniai nepritekliai – neturtingų ir socialiai neaprūpintų šeimų žmonės,2.šeimos ir atskiro individo neturėjimas ryšio su kaimynais ir kitais bendruomenės nariais3.gyvenamosios vietos pasikeitimai4.bendruomenės narių, kurioje gyvena jaunuolis teisinių ir moralinių normų laikymosi įtakoje,5. alkoholio ir narkotikų prieinamumas.2) įgimti faktoriai:paveldime poreikį alkoholiui kaip ir kiekvienai kitai psichikos ligai. Ji gali realizuotis dėl socialinių aplinkybių. Asmenims, kurie iki 40-50 metų niekada negėrė, pakanka labai trumpo laiko, kad taptų alkoholikais. Alkoholikų dukros išteka už alkoholikų. Docentė tai pateisina socialinėmis aplinkybėmis.2.Girtavimo, alkoholizmo, narkomanijos vieta nusikalstamumo priežasčių sistemoje. Šių reiškinių reikšmė buitiniuose, savanaudiškuose bei autotransporto nusikaltimuose. Girtavimo priežastingumo bei sąlygotumo reikšmė nusikalstamumui.

3. Prevencijos priemonės alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos srityje, jų ekonominis, kultūrinis ir kitoks pobūdis. Teisinių kovos su girtavimu ir narkomanija priemonių reikšmė nusikalstamumo prevencijai.

12. ORGANIZUOTAS NUSIKALSTAMUMAS

12.1. Baudžiamosios teisės doktrinoje organizuotas nusikalstamas susivienijimas suprantamas kaip viena iš pavojingiausių bendrininkavimo formų. Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusikaltimus, pasižymintis išankstiniu bendrininkų susitarimu, aiškiu organizatoriaus buvimu, detaliu vaidmenų pasiskirstymu, ilgalaikiais, labai glaudžiais, tvirtais konspiraciniais tarpusavio ryšiais Atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, organizuotą nusikalstamumą reikia suprasti kaip stabilų nusikaltėlių grupuotės funkcionavimą, kuri verčiasi nusikalstama veikla, kuri tampa pelningu bizniu. Nusikaltėlių grupė saugodamasi socialinės kontrolės, sudaro savotišką apsaugos mechanizmą, pasitelkiant į pagalbą korupciją Požymiai: Masiškumas ir organizuotumas. Nusikaltėlių grupuotėje yra tam tikra grupė jos narių, kurie sistemingai dalyvauja nusikalstamoje veikloje ir kuri pasižymi dideliu organizuotumu. Ekonominis požymis. Organizuotas nusikalstamumas visada pasižymi tuo, kad jis yra vienintelis arba pagrindinis organizuotos nusikaltėlių grupuotės narių gyvenimo šaltinis. Korupcijos požymis. pagrindas yra neteisėti pareigūnų veiksmai ir sandoriai pažeidžiant valstybės ir visuomenės interesus. Motyvai, kuriais vadovaujantis atliekami pareigūnų tam tikri veiksmai, gali skirtis, todėl bus skirtingos ir korupcijos rūšys Korumpuoti pareigūnai dengia nusikaltėlius, teikia jiems naudingą informaciją, reikalingus dokumentus ir daro neigiamą poveikį sąžiningiems pareigūnams, kurie kovoja su organizuotu nusikalstamumu.Priežastys: Korupcijos mastai priklauso nuo to kiek valstybė kišasi į ekonomikos sferą, stengdamasi sureguliuoti šalies ūkinę veiklą. Veikimo mechanizmas, turinys: Organizuoto nusikalstamumo perspektyvas galima numatyti remiantis jo vystymusi pradedant nuo siekimo išsilaikyti, vėliau – praturtėti, dar vėliau – užimti valdžią. Atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, organizuotą nusikalstamumą reikia suprasti kaip stabilų nusikaltėlių grupuotės funkcionavimą, kuri verčiasi nusikalstama veikla, kuri tampa pelningu bizniu. Nusikaltėlių grupė saugodamasi socialinės kontrolės, sudaro savotišką apsaugos mechanizmą, pasitelkiant į pagalbą korupcijąBūklė, struktūra ir dinamika: organizuotam nusikalstamumui būdingos konkrečios nusikalstamos veikos, tai: kontrabanda, automobilių vagystės, turto prievartavimas, pinigų ir dokumentų padirbinėjimas, narkotikų biznis, ginklų bei sprogmenų laikymas gabenimas ir pan., prostitucija, pinigų plovimas ir kiti ne ekonominiai nusikaltimai. Laikotarpyje 1995 – 1999m organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje didėja. Pavyzdžiui, organizuotam nusikalstamumui būdingos nusikaltimų rūšies, kaip oficialus dokumento suklastojimas, skaičius, nuo 1995 iki 1999 metų, išaugo 119 proc. Pasų sistemos taisyklių pažeidimų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo 313 proc. Pareigūnų papirkimo skaičius – 1900 procentų, netikrų pinigų pagaminimo skaičius – 84 procentų, neteisėto narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimo, laikymo skaičius – 81 procentų. Tai didžiausi iš lentelės paimti skaičiai.Nusikaltimų padarymų staigus didėjimo tempas jaučiamas nuo 1996 metų, vėlesniais metais nusikalstamumas daugmaž pastoviai didėjo, tačiau nejaučiami staigūs nusikalstamumo didėjimo šuoliai.Nusikalstomumo mažėjimas jaučiamas atskirose nusikaltimų rūšyse, pavyzdžiui, tyčinių nužudymų, nuo 1995 iki 1999 metų, skaičius sumažėjo 33 procentais, taip pat, prekyba žmonėmis per tą patį laikotarpį sumažėjo 29 procentais, neteisėtas šaunamojo ginklo laikymo, gabenimo skaičius – 8 procentais, kyšių ėmimo skaičius – 16 procentų

12.3. Asmenybės bruožai. Dažniausiai tai profesionalūs nusikaltėliai, kurių nusikalstama veikla yra pagrindinis pajamų šaltinis. Žodžiu yra įvairių kategorijų, kurie atsitiktinai papuola į organizuoto nusikaltimo vykdymą, ir kurie pastoviai tame veikia. Nusikalstamų grupuočių nariai atlieka tik jiems paskirtas funkcijas, tai yra vyksta pareigų pasiskirstymas, kuriuo siekiama bendrų visai grupei tikslų.

12.4. Prevencija, jos sistemos kūrimo problemos: nusikalstamumo prevencija turi apimti nacionalinį, tarpvalstybinį ir tarptautinį lygius. 1) Nacionaliniu lygiu nusikalstamumas gali būti ribojamas parengiant tikslines mokslines – praktines programas susijusias su organizuotų ir ekonominių nusikaltimų prevencija, su antikorupcinių priemonių įgyvendinimu ir su kitomis sritimis. Naudojami mokslinių tyrimų rezultatai, kurie apima kriminologinius, sociologinius, baudžiamuosius, administracinius, civilinius teisinius ir kitus nagrinėjamos problemos aspektus. Tikslas: stiprinti prevencijos struktūras, tai – revizija, auditas, kontrolės institucijos, socialinė parama ir pan. 2) “Būtina sukurti ir stiprinti informacinę – analitinę bei mokslinę – metodinę prevencijos sistemą (socialinės, ekonominės, teisinės ir kitos kriminologinės informacijos duomenų banko kaupimas, šių duomenų sisteminimas, analizavimas, šešėlinės ekonomikos ir kitų kriminogeninių reiškinių nustatymas, jų prognozės, specialių mokslinių tyrimų organizavimas, metodinių priemonių ir specialistų rengimas bei mokymas)”.Problema: Tačiau visa tai reikalauja atitinkamo finansavimo, materialinio – techninio aprūpinimo ir visa tai priklauso nuo valstybės ekonominės būklės. Taip patenkame į užburtą ratą: valstybės ekonomika blogėja dėl organizuoto nusikalstamumo plėtimosi, o organizuotas nusikalstamumas plinta, nes valstybė neturi lėšų reikalingų organizuoto nusikalstamumo prevencinės sistemos sukūrimui. Tačiau ne vien ekonominės aplinkybės lemia organizuotą nusikalstamumą. Šalies įstatyminė bazė taip pat nėra tobula, t.y. įstatymuose sutinkame spragų, kolizijų, kas sąlygoja nusikaltimų didėjimo galimybę. Taip pat valstybė ir jos institucijos turi gerbti įstatymui paklusnius žmones, skatinti jų teisėtą elgesį, sudaryti ekonomines ir kitas sąlygas sąžiningai vystyti savo verslą.

15. NEATSARGUS NUSIKALSTAMUMAS (NN)

15.1. NN samprata, pagrindinės tendencijos10 str. BK Nusikaltimo padarymas dėl neatsargumoNusikaltimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padariusis asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas visuomenei pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta.Nusikaltimas laikomas padarytu dėl neatsargumo ir tuo atveju, kai jį padariusis asmuo nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti.NN- tai sudėtinga jungtinė sąvoka, kuri apima BĮ numatytas pavojingas veikas, padarytas dėl neatsargumo.

15.2. NN būklė struktūra ir dinamikaAtsižvelgiant į tai, kokioje sferoje padaryti NN, skiriama:• neatsargumas buityje (BK, 109 (nužudymas dėl neatsargumo) dinamika 97-34, 98-33, 99-26);• neatsargumą, susijusį su technikos naudojimu (BK 84 str. (transporto eismo saugumo ir eksploatacijos taisyklių pažeidimas) 97-2, 98-2, 99-1, 141 str. (saugos darbe norminių aktų pažeidimas) 97-32, 98-32, 99-28);• profesinį neatsargumą (BK 73, 129 (nesuteikimas ligoniui medicinos pagalbos) 97-1, 98,99-0);• pareigūnų neatsargumą (BK (sukčiavimas) 274 str. 97-2371, 98-2275, 99-1927).Apie 21 proc. (94 m. duomenys) visų BK ypatingosios dalies normų numato atsakomybę už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo (58 straipsniai, bet čia 94 metais taip buvo, dabar gerokai mažiau). Klaidos, kurios naudojant tradicinę technologiją sąlygodavo tik minimalią žalą, šiandien gali sukelti tikrą katastrofą. Dėl to įstatymų leidėjai pastaruoju metu kriminalizavo vis daugiau neatsargumo veikų. Neatsargumo nusikaltimai paprastai sudaro 12-15 proc. visų registruojamų nusikaltimų. Lietuvoje 1980-1990 NN sudarė 5-8 proc. Šiuos skaičius reikia vertinti tik kaip orientacinius. Jie grindžiami oficialios statistikos analize; ten nemaža NN dalis atskirai nėra nagrinėjama, o tik pateikiama grafoje “kiti nusikaltimai” kartu su įvairiomis tyčinėmis veikomis. Kai kurie NN pasižymi dideliu latentiškumu (darbo saugos taisyklės), kadangi juos sunku atskirti nuo kazusų. Įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja su žalingais padariniais.Vertinant materialinės ir fizinės žalos požiūriu, NN padaro žymiai daugiau žalos už tyčinius. Antai trys penktadaliai visų atvejų, kurie baigiasi nukentėjusiojo mirtimi įvyksta dėl neatsargumo.Didžioji NN dalis (82-92 proc.) – nusikalstami kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimai. 4-9 tenka aplaidumui, 3-7 gaisrams, 1-3 darbo saugos taisyklių pažeidimams ir 1-2 neatsargiems nužudymams, kūno sužalojimams bei kitiems.

15.3. NN atskirų rūšių priežasčių ypatumai ir jų reiškimosi sferosAutotransporto nusikaltimų (AN)ir gaisrų charakteristika246 str. Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių (97-1938, 98-1896, 99-1596)Autotransporto įvykiai: kelių transporto įvykiai ir autotransportiniai nusikaltimai (kur numatyta atsakomybė BK). Autotransportinių nusikaltimų skaičius didėjo. Augimas pasidarė ypač ryškus pastarajame dešimtmetyje. Autotransportinių nusikaltimų dinamikai iš esmės buvo būdingos tos pačios tendencijos, kaip ir viso nusikalstamumo dinamikai. Ypatingas dėmesys tiems AN, kurie turėjo sunkių padarinių, t.y. žuvo žmonės. Su žmonių aukomis susijusių nusikaltimų dinamika buvo “banguota”. Per 81-84 padidėjo 41 proc., 84-87 sumažėjo 25 proc. Pagal autoįvykių metu žuvusių žmonių skaičių, lyginant su automobilių kiekiu Lietuvos Respublika užima 27 vietą.Gaisrai: trijų ryšių a) priežastys, nepriklausančios nuo žmonių valios, b) tyčiniai padegimai c) gaisrai, kuriuo sukėlė neatsargumas. Šnekam tik apie C. Šių nusikaltimų dinamikai būdinga nuoseklaus augimo tendencija, jų lyginamoji dalis išliko stabili 2,7 proc.

15.4. NN prevencijaNN prevencijai būdingos dvi pagrindinės ypatybės: NN prevencijos priemonės gali būti panašios arba net visiškai tokios pačios, kaip ir priemonės, skirtos apsaugoti nuo atsitiktinės žalos (pvz. automobilio diržai). Prevencinių priemonių tikslas – ne tik užkirsti kelią tam tikram įvykiui, bet ir minimaliai sušvelninti galimą žalą. Antra, NN prevencijai reikšmingos yra įvairios techninės priemonės. NN prevencija yra žymiai sėkmingesnė už tyčinių.Pagrindinės NN prevencijos kryptys:• Įrankių ir priemonių tobulinimas. Techninis jų patikimumo didinimas, draudimas naudotis pašaliniam asmenim ir t.t.• Poveikis pavojingai situacijai. Signalizacijos apie situacijoje esančius pavojus įvedimas, profesinės veiklos reglamentavimas, elgesio tokiose situacijose taisyklių reglamentavimas ir t.t.• poveikis asmenybei. Profesinis darbuotojų mokymas, saugumo taisyklių mokymas, darbuotojų veiklos kontrolė, atsakomybės didinimas ir t.t.NN kėsinimasis į labai įvairių rūšių visuomeninius santykius, todėl ir šių nusikaltimų prevencijos kryptys gali būti įvairios. Čia nurodytos tik svarbiausios.

15.5. Kriminologijos buitinio neatsargumo apibūdinimas.Knygoje tiksliai nėra, Čia gal saugus buitinių prietaisų naudojimas, saugumo taisyklių laikymasis, saugus buitinių įrengimų eksploatavimas, nužudymas, sužalojimas dėl neatsargumo ir t.t. Šiandien, intensyviai vystantis mokslui ir technikai, žmogus visur – darbe, kelionėje ir netgi poilsiaudamas – susiduria su įvairiausiomis techninėmis priemonėmis. Tačiau tos pačios priemonės, kurios palengvina žmogaus buitį ir be kurių mes dabar jau neįsivaizduojame normalaus gyvenimo, gali būti grėsmingos žmonių gyvybei ir sveikatai. Kiekviena techninė priemonė, netinkamai arba nerūpestingai naudojama, gali sukelti nepageidaujamų padarinių. Yra ne tik “techniniai” neatsargumo nusikaltimai, bet ir “tradiciniai”, kaip neatsargus nužudymas arba tarnybinis aplaidumas.

Buitinio neatsargumo pavyzdžiai: BK 109 Nužudymas dėl neatsargumo, 115 str. sunkus ir apysunkis žmogaus kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas dėl neatsargumo, 236 str. nerūpestingas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų bei sprogstamųjų medžiagų laikymas.

13. SMURTINIS NUSIKALSTAMUMAS (SN)

13.1. SN samprata, jo būklė, struktūra ir dinamikaŠiai grupei paprastai priskiriamos visos nusikaltimų rūšys, susijusios su smurto vartojimu. Čia apsiribota tik trijų kalbamosios grupės nusikaltimų rūšių apibūdinimu: tyčinių nužudymų, tyčinių sunkių kūno sužalojimų bei išžaginimų. Tyrimai rodo, kad šie nusikaltimai kriminologine prasme iš esmės reprezentuoja ir kitus smurtinius nusikaltimus. Be to jie pavojingiausi. Kartu nagrinėjamas ir chuliganizmas. Pagal kriminologines charakteristikas jis yra artimas smurtiniams nusikaltimams.Jau daug metų didėja smurtinių nusikaltimų absoliutus skaičius ir lygis. Nors ši tendencija ne tokia ryški kaip viso nusikalstamumo arba turtinio nusikalstamumo. Daug fliuktuacijų. Pastaraisiais (iki 94) SN skaičiaus didėjimas tapo grėsmingas. SN lygis žemesnis, nei kaimyninėse šalyse. L Lyginamoji dalis svyruoja 1,5-2 proc. diapazone.Struktūra iš esmės stabili: nužudymai (31.9), sunkūs kūno sužalojimai 42.5, išžaginimai 25.9. Tyčinių nužudymų, tyčinių sunkių kūno sužalojimų ir išžaginimų dinamikos tendencijos labai panašios, skiriasi tik nusikaltimų skaičiaus padidėjimo tempai. Tyčinių nužudymų padaugėjimo tempas buvo pats didžiausias ir daugiau nei dvigubai viršijo kitų smurtinių nusikaltimų daugėjimo tempą.Smurtiniai nusikaltimai labiau paplitę miestuose ir tuose rajonuose, kur labiau išvystyta pramonė. Ten padaroma 2/3 visų nusikaltimų. Nepilnamečiai retai padaro tyčinių nužudymų. Išžaginimų padaro 15-20 proc.Chuliganizmo dinamikos tendencija yra priešinga nei SN. Pastaraisiais metais (iki 94) chuliganizmo atvejų užregistruota daugiau. Tai dėl teisėsaugos įstaigų veiklos aktyvizavimo. Chuliganizmas – dažnas nepilnamečių nusikaltimas (86-90 m sudarė 8 proc.). Nepilnamečių chuliganizmo tendencijos panašios į chuliganizmo bendrai.BK 104 str. Tyčinis nužudymas 97-271, 98-234, 99-228.BK 111 str. Tyčinis sunkus kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas 97-371, 98-381, 99-395.BK 118 str. Išžaginimas 97-166, 98-166, 99-225.

13.2. SN ir chuliganizmo priežastys, jų turinys ir pagrindinės sferosAkcentuojami sovietinio režimo padariniai, žemas dvasingumas ir dorovė. Nihilistinis požiūris į žmogaus orumą, gyvybę, laisvę ir t.t. Nagrinėjant specifines aplinkybes, sąlygojančias SN verta atkreipti dėmesį į tas, kurios susijusios su teisėsaugos įstaigų veiklos trūkumais.1. SN dažnai būna ilgai trukusių šeimos narių, kitų artimų žmonių konfliktų rezultatas.2. Teisėsaugos įstaigos nepakankamai kontroliuoja asmenų, teistų už smurtinius nusikaltimus ir chuliganizmą, elgesį.3. Daug spragų paliekama užtikrinant viešąją tvarką, užkertant kelią nedideliam chuliganizmui ir kitiems administraciniams nusižengimams, neretai peraugantiems į pavojingus smurtinius nusikaltimus.4. Didelis chuliganizmų ir išžaginimų latentiškumas, kuris sudaro faktinio šių pavojingų nusikaltimų nebaudžiamumo atmosferą. Daug fiktyvaus susitaikymo atvejų, nors tai grasinimų rezultatas.5. Aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro tik nedidelę smurtinių nusikaltimų ir chuliganizmo priežasčių bei sąlygų dydį. Pagrindinės priežastys ir sąlygos glaudžiai susijusios su visuomenės dvasinės atmosferos ydomis.

13.3. Smurtinio nusikaltėlio asmenybės pagrindiniai bruožaiTyčinius nužudymus dažniausiai padaro vyrai (89.9 proc.). Beveik pusę padaro jauni žmonės iki 29 metų amžiaus. Nors tarp žudikų yra gana daug 39-49 m. amžiaus žmonių (41.9 proc.). Žudikų išsilavinimo lygis paprastai žemas. Beveik kas ketvirtas nuteistas už tyčinį nužudymą būdamas darbingas, niekur nesimokė ir nedirbo, darbe ir buityje elgėsi amoraliai.

13.4 SN prevencija, jos sistema. Buitinių konfliktų užkardos reikšmė šio nusikaltimo prevencijai.Organizuojant šios rūšies nusikaltimų prevenciją, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į konfliktinių situacijų išaiškinamumą ir likvidavimą. Tam tikslui reikalingos ne tik kriminologijos, bet ir psichologijos bei pedagogikos žinios. Kai konfliktas gali baigtis smurtu, reaguoti į jį yra būtina. Turi būti panaudojamos tiek teisinės (baudžiamosios, civilinės, administracinės), tiek ir moralinės priemonės. Jeigu tarp konflikto dalyvių yra alkoholikų arba narkomanų, būtinosios taip pat medicininio pobūdžio priemonės.Tarp šiuos nusikaltimus darančių asmenų yra palyginti daug socialiai dezadaptuotų asmenų (narkomanų, alkoholikų ir t.t.). Būtina nuolat derinti įtikinimo ir prievartos priemones su pagalbos priemonėmis. Pagalbą šiem asmenim turi teikti ne tik ir netgi ne tiek teisėsaugos įstaigos, bet žymiai didesnis skaičius valstybinių bei visuomeninių institucijų (medicinos įstaigos ir t.t.).Reikia sudaryti realias kliūtis SN viešose vietose ir gatvėse (patruliuoti, gatvės turi būti apšviestos ir .t.t.).Svarbu, panaudojant teisines priemones, neleisti nedideliems viešosios tvarkos pažeidimams peraugti į kriminalinį chuliganizmą arba smurtą.Reikia atkakliai mažinti šių veikų latentiškumą.

15. Savanaudiškas nusikaltimas SNU

15.1. Savanaudiškas ir savanaudiškai smurtinio nusikalstamumo samprata. Organizuoto nusikalstamumo ekonomikoje pagrindiniai bruožai ir tendencijos.Turtiniai nusikaltimai nagrinėjamu laikotarpiu nuolat sudarė žymią visų registruojamų nusikaltimų dalį. TN sudaro didžiąją dalį visų nusikaltimų ne tik L, bet ir daugumoje pasaulio šalių. Turtiniams nusikaltimams būdinga:• aukšti bendro ir specialaus recidyvo rodikliai;• didelė grupinių nusikaltimų lyginamoji dalis;• daugumos šiuos nusikaltimus darančių asmenų kriminalinė specializacija ir kriminalinis profesionalumas.Visų šių nusikaltimų rūšinis objektas yra bendras – nuosavybė. Detaliau dvyliktas straipsnis numato atsakomybę už vagystę (271 straipsnis), plėšimą (272), turto prievartavimą (273), sukčiavimą, turto pasisavinimą arba iššvaistymą (275), radinio pasisavinimą (276), turtinės žalos padarymą apgaule arba piktnaudžiaujant pasitikėjimu (277), turto sunaikinimą ar sužalojimą tyčia (278), turto sunaikinimą ar sužalojimą dėl neatsargumo (279), nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas (281).Šešėlinės ekonomikos apibrėžimas dar neturi vientisos mokslinės sampratos. Literatūroje vartojami ekonominiai, juridiniai, sociologiniai ir kiti jos apibrėžimo kriterijai, pagal kuriuos šešėlinė ekonomika rinkos ekonomikoje ir pereinamo etapo ekonomikoje yra ne tik daugiau ar mažiau nutolusios viena nuo kitos, bet ir skiriasi savo turiniu. Šiam fenomenui apibūdinti egzistuoja vienas bendras požymis: sukurtos, bet neapskaičiuotos vertybės. Šešėlinei ekonomikai priskiriame bet kokį ekonominį aktyvumą, kuris didina bendrą vertę šalyje, bet nėra įtrauktas į nacionalinę sąskaitybą ir neparodomas apskaičiuojant bendrąjį vidaus produktą. Dar kitaip šešėlinę ekonomiką galime apibrėžti kaip ekonominę veiklą, vykdoma nesilaikant galiojančių įstatymų arba prieštaraujant šiems įstatymams.Šešėlinė ekonomika taip pat yra organizuoto nusikalstamumo požymis. Daugumos mokslininkų nuomone, būtent šis požymis yra pagrindinė tikroji organizuoto nusikalstamumo ašis, nes organizuotų nusikaltėlių formuočių kūrimosi tikslas yra jų narių praturtėjimas.Kadangi šešėlinė ekonomika yra siejama su nelegalia veikla ir įstatymų pažeidimais, tai čia neišvengiamai susiduriama ir su teise. Šešėlinė ekonomika kaip reiškinys yra visuma ekonominių nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į valstybės ekonominius interesus, ūkinę, komercinę, finansinę veiklą. Šešėlinė ekonomika taip pat yra susijusi ir su kyšininkavimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, korupcija ir kitais teisės pažeidimais. Ji glaudžiai susijusi su valstybės nekontroliuojamom įvairiom veiklom, kurios yra draudžiamos įstatymu.Pats organizuotas nusikalstamumas gali būti suprantamas ir kaip nusikalstamos veiklos būdas šešėlinėje rinkos ekonomikoje, o jo pagrindinis tikslas – turtinė nauda (pradinis kapitalo kaupimas, konkurencinė kova dėl įtakos sferų ir kt.). Pagal šešėlinės ekonomikos mastą šalyje galima spręsti ir apie organizuoto nusikalstamumo paplitimą joje.Tai gali būti kontrabandinė veikla, nelegali įvairių prekių gamyba, nelegalių alkoholinių falsifikatų platinimas, narkotinių ir kitų svaiginamųjų medžiagų gamyba ir platinimas, prekyba vogtais daiktais, turto prievartavimas, sukčiavimas, prostitucija ir t.t.

15.2. Savanaudiško nusikalstamumo būklė struktūra ir dinamika. Jo tendencijų vertinimo ypatumai, atsižvelgiant į nusikaltimų latentiškumą.Nusikaltimams nuosavybei būdingos tos pačios tendencijos, kaip ir kitų daromų nusikaltimų. Nusikaltimai nuosavybei sudaro didžiausią, apie ¾, visų užregistruotų nusikaltimų dalį, todėl jų analizė be abejo yra labai svarbi. Tai dažniausiai padaromi nusikaltimai. Tiesa juntama bendra mažėjimo tendencija. Ši dalis nuo 1995 iki 1999 šiek tiek sumažėjo nuo 80 iki 76.6 procentų.Metams bėgant nusikaltimų nuosavybei skaičius, kaip ir bendras užregistruotų nusikaltimų skaičius, augo ir tik pastaraisiais metais stabilizavosi bei nuo 1998 iki 1999 sumažėjo 2 procentais. Lyginant penkių metų laikotarpį matyti, kad augimo tempai gana spartūs ir per penkis metus sudaro apie 1.2 karto.Kalbant apie nusikaltimų nuosavybei išaiškinamumą, reikia konstatuoti, kad išaiškinamą tik kiek mažiau nei trečdalis tokių nusikaltimų. Ir metams bėgant ši tendencija eina neigiama linkme. 1995 metai buvo išaiškinta 33.6 proc., 1996 – 33.7, 1997 – 32.8, 1998 – 31, 1999 – 30.2. Taigi nuo 1995 iki 1999 metų nusikaltimų išaiškinamumas sumažėjo 3.4 procentais. Tai nėra didelis skaičius, tačiau nerimą kelią pastovi mažėjimo tendencija.Visų rūšių nusikaltimų nuosavybei skaičius nuo 1995 iki 1999 metų išaugo ir tik per pastaruosius keletą metų jis daugiau ar mažiau stabilizavosi ir daugumos rūšių net sumažėjo.Didžiausią lyginamąjį svorį tarp nusikaltimų nuosavybei turi vagystės. Jos sudaro net 85.55 proc. nuo visų nusikaltimų nuosavybei. Nuo 1995 iki 1997 metų šis skaičius mažėjo (sumažėjo 5 %), o nuo 1997 iki 1999 išliko santykinai pastovus ir 1999 sudarė 81.16 %. Tačiau vėlgi nerimą kelia aiški vagysčių išaiškinamumo mažėjimo tendencija. 1995 m. buvo išaiškinta 32.14 % vagysčių, o 1999 jau tik 26.6. Ir šis kaičius kasmet tolygiai mažėjo.Bendras užregistruotų vagysčių skaičius pastoviai augo apie 4.7 %, ir tik 1999 metais buvo užregistruota 0.7 % mažiau nei ankstesniais metais. Didžiausia vagysčių dalis (80 %) buvo padaryta privačios nuosavybės sektoriuje. Antroje vietoje yra transporto priemonių vagystės (13-14 %). Apie 17 % visų vagysčių yra vagystės iš transporto priemonių. Be to jų išaiškinamumo rodiklis yra vienas mažiausių – 19.5 %. Vagystės iš parduotuvių ir kitų prekybos taškų sudaro 5 % visų registruojamų vagysčių. Santykinai nedidelis yra ir užregistruotų gyvulių vagysčių skaičius.Antroje vietoje pagal padarytų nusikaltimų skaičių yra Turto sunaikinimas arba sužalojimas tyčia (7.57 %). Šių nusikaltimų skaičius nuo 1995 iki 1999 metų išaugo daugiau nei du kartus, taip pat svarbu pažymėti, kad šių nusikaltimų išaiškinimo procentas yra didesnis, nei vagysčių ir 1999 metais jis sudarė 43.7 %.Trečioje vietoje yra plėšimai, kurie sudaro apie 5 % nuo visų nusikaltimų nuosavybei. Šis skaičius metam bėgant svyravo, tačiau išliko gana pastovus. Šių nusikaltimų išaiškinamumo procentas taip pat gana žemas. 1995 jis sudarė 33.3 %, o 1999 – 30.5. Tokius nusikaltimus dažniausiai daro nepilnamečiai ir socialiai degradavę asmenys.Kitų nusikaltimų nuosavybei rūšių lyginamasis svoris bendrame kontekste yra gana žemas – tai sukčiavimai (3.26 %), turto pasisavinimas arba iššvaistymas (1.12 %) ir t.t. Mažiausiai, vos keli per metus, yra padaromi Radinio pasisavinimo nusikaltimai.Labiausiai išaugo Turtinės žalos padarymo apgaule arba piktnaudžiaujant pasitikėjimu nusikaltimų skaičius – 3.4 karto. Tuo tarpu labiausiai sumažėjo Radinio pasisavinimo atvejų – 4 kartus. Tačiau sunku apibendrintai kalbėt apie šias tendencijas, nes šių nusikaltimų rūšių skaičius yra labai žemas.Jeigu į situaciją žvelgsime pagal išaiškinamumo prizmę, tai matyti, kad didžiausias išaiškinamumo procentas (net 93.4) yra nusikaltimų, susijusių su Nusikalstamu būdu turto įgijimu arba realizavimu. Tiesa tokių nusikaltimų lyginamasis svoris yra tik 0.21 %. Bet vargu, ar šie skaičiai yra teisingi, nes šis nusikaltimas pasižymi natūraliu latentiškumu. Kitų nusikaltimų nuosavybei rūšių išaiškinamumo procentas taip pat yra gerokai didesnis: sukčiavimai (67.4), turto prievartavimas (70.3) ir t.t.

Vien per dešimt šių metų mėnesių policijos įstaigose užregistruota 67411 nusikaltimų, t.y. 3872 nusikaltimais (6.1 %) daugiau nei per tą patį 1999 metų laikotarpį. Palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo vagysčių (nuo 39227 iki 43819), plėšimų (nuo 2676 iki 3384).

15.3. Savanaudiško nusikalstamumo ypatumai, jų reiškimosi sferosPagal nusikaltimo padarymo būdą turtinius nusikaltimus galima skirstyti į kelias grupes:1. slapta padaromi nusikaltimai (vagystė);2. nusikaltimai, susiję su psichiniu ir fiziniu smurtu nukentėjusiojo atžvilgiu (atviroji vagystė, plėšimas, turto prievartavimas);3. nusikaltimai, padaromi apgaule ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu (sukčiavimas);4. įtikėto ar nusikaltusio asmens žinioje esančio turto pagrobimas (valstybinio turto grobimas, išeikvojimo būdu ar piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, saugomo ar naudojamo valstybinio turto vagystė.Kriminologiniu požiūriu vagystės iš esmės skiriasi nuo analogiškai kvalifikuojamų ekonominių nusikaltimų, t.y. nuo valstybinio turto vagysčių, kai kaltininkai naudojasi savo darbo funkcijomis. Vagystės yra dažniausiai daromi nusikaltimai, o jų daugėjimo tempas yra pats didžiausias. Daugiausia vagysčių padaroma įsibrovus į gyvenamąją patalpą. Įsibrovimo būdai metams bėgant nepakito, tačiau šiuos nusikaltimus darančių asmenų kriminalinė kvalifikacija pastebimai išaugo. Juos būtina laikyti profesionalais, besispecializuojančiais daryti tokius nusikaltimus. Padaugėjo iš anksto parengtų vagysčių skaičius. Daugiau nei pusė visų vagysčių – iš butų ir patalpų, kur buvo laikomi itin vertingi daiktai. Šie nusikaltimai dažnai padaromi asmenų grupėse (1990 – 26.8 proc.).Automobilių vagystės – tai palyginti “jauna” nusikaltimų rūšis. Šie nusikaltimai dažnai yra grupiniai. Kišenvagių lyginamoji dalis yra vos 0.5-1.2 proc., tačiau tikrą jų skaičių galima įsivaizduoti tik labai apytiksliai dėl didelio latentiškumo. Vidutiniškai vagis profesionalas per mėnesį padaro 25 kišenvagystes. Apie 20 proc. visų vagysčių sudaro vagystės iš automobilių.Turtiniai nusikaltimai, susiję su fiziniu ar psichiniu smurtu nukentėjusiojo atžvilgiu.1. atvirosios vagystės ir plėšimai, padaromi gatvėse;2. autotransporto vairuotojų užpuolimai, pagrobiant automobilį;3. užpuolimai įsibraunant į butą ar saugyklą;4. piniginių lėšų grobimas panaudojant smurtą finansų sistemos objektuoseDaugiau nei pusė šių nusikaltimų – tai gatvėse daromos atvirosios vagystės ir plėšimai (dažniausiai vakare ar naktį). Nusikaltėlių kvalifikacijos lygį parodo jų pasiruošimo užpuolimams lygis ir būdas.Turto prievartavimas. Oficialioji statistika jį išskyrė tik 1988 m., kai staiga padidėjo šių nusikaltimų skaičius. Būdingas latentiškumas.Sukčiavimas. Dauguma turto grobimų, padarytų apgaule ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, priskiriami kvalifikuotų nusikaltimų grupei. Šiuo nusikaltimu nukentėjusiajam dažniausiai padaroma žymi žala. Šių nusikaltimų skaičius yra nedidelis, jiem priklauso “lėlininkai”, “antpirštininkai” ir t.t.

15.4. Vagies, grobstytojo, kyšininko, sukčiaus, prievartautojo ir kt. kriminologinė charakteristika, pagrindiniai jų asmenybės bruožai.Dauguma (84,3%) turtinius nusikaltimus darančių asmenų – vyrai. Moterų vaidmuo yra gana specifiškas. Jos retai būna šių nusikaltimų tiesioginės vykdytojos ar bendravykdytojos. Paprastai moterys yra vyrų ar sugyventinių, darančių nusikaltimus, padėjėjos.42-45% turtinių nusikaltimų, susijusių su smurtu, padaro 18-30 metų asmenys. Tarp kišenvagių, sukčių, kurių profesinis meistriškumas labai priklauso nuo patirties, psichologijos išmanymo, daugiau 30-49 metų amžiaus asmenų.Nepilnamečiai nusikaltėliai padaro 26-33% visų vagysčių, 24-29% atvirųjų vagysčių ir plėšimų, padaromų gatvėje. Tik 3-8% turtinius nusikaltimus darančių asmenų turi aukštąjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą.70% nuteistų už smurtinius turtinius nusikaltimus, 50% nuteistų už sukčiavimą ir 80% nuteistų už vagystes vyrų – nevedę. Daugiau kaip pusė nusikaltėlių moterų – ištekėjusios ar turi sugyventinį.Turtinius nusikaltimus darančių asmenų profesionalumas kaip būdingas šio kontingento požymis. Galima teigti, kad praktiškai visi asmenys, darantys butų vagystes, automobilių vagystes, kišenvagystes, užsiimantys turto prievartavimu, taip pat šuleriai, ,,antpirštininkai”, ,,lėlininkai” ir kiti sukčiai -tai nusikaltėliai profesionalai. Daugelis, o galbūt ir dauguma jų yra organizuotų nusikalstamų grupuočių dalyviai. Tai rodo, kad žmonės, darantys turtinius nusikaltimus, sudaro nusikalstamo pasaulio branduolį, būtent jie saugo ir perduoda kitiems nusikalstamo elgesio standartus bei tradicijas.

15.5. Savanaudiško nusikalstamumo prevencija. Ekonominės reformos reikšmė šalinant ir neutralizuojant šio nusikalstamumo priežastis.Šio uždavinio aktualumas neabejotinas, nusikalstamumo struktūroje dominuoja turtiniai nusikaltimai. Reikia diegti pagarbą svetimai nuosavybei, valstybė turi garantuoti privačios nuosavybės apsaugą. Tokių nusikaltimų prevencija – tai didelę politinę reikšmę turintis darbas. Svarbu sužinoti, kokiose vietose ir kuriuo metu tokie nusikaltimai daromi dažniausiai, kokie labiausiai paplitę jų padarymo būdai, į ką dažniausiai kėsinasi nusikaltėliai, kaip realizuoja pagrobtus daiktus, kaip maskuoja nusikaltimų pėdsakus, kitas turinčias reikšmę aplinkybes.Bendrajai nusikaltimų prevencijai didelę reikšmę turi patikimos apsaugos priemonės, naudojamos tuos objektuose, kur sukauptos vertingos lėšos. Dėmesys gabenamų vertingų krovinių apsaugai. Dažnai kur kas efektyviau samdyti policijos apsaugą, nei tikėtis išvengti vagystės. Prevencijai užtikrinti būtina sukurti optimalią policijos postų bei patruliavimo maršrutų sistemą.Parduotuvių ir kitų įstaigų dienos pajamos turi būti pristatomos į banką, lėšos gabenamos tik saugių būdu, tam įgaliotų pareigūnų ir darbuotojų. Svarbu išsiaiškinti abejotinos kilmės prekių patekimo į parduotuves kelius, mokesčių inspekcija padeda tikrinti gyventojų pajamų teisėtumą. Butų vagysčių prevenciją galima būtų garantuoti techninėmis priemonėmis (geros durys, signalizacija, nelaikyti vertingų daiktų namuose ilgai išvykus).Automobilių ir vagystės iš jų – savotiška išeitis – mokamos automobilių stovėjimo aikštelės. Automobilių vagystes padėtų geriau išaiškinti tobulesnė duomenų bazė, atskirų dalių markiravimas.Dažnai vagystes paskatina arba palengvina pačių turto savininkų lengvabūdiškas požiūris į turto apsaugą.Dažniausiai gatvėse daromų atvirųjų vagysčių bei plėšimų priežastis – piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, todėl išeitis būtų neleisti girtiems asmenims būti viešosiose vietose.Analizuojant sukčiavimo mechanizmą, aiškėja, kad protingas pačių nukentėjusiųjų elgesys būtų buvęs pakankama priemonė daugumai šių nusikaltimų išvengti.