Kriminalinės bausmės paskirtis

REFERATAS

KRIMINALINĖS BAUSMĖS PASKIRTIS

Vilnius
2003

Įvadas
XIX a. nusikalstamo elgesio aiškinimai, taip pat kaip prieš tūkstančius metų buvusieji, stengėsi nusikalstamą elgesį paaiškinti taip, kad pateisintų nusikaltėliui skiriamą bausmę. Bausmė, skiriama už nusikaltimus, praėjo keletą etapų. Vienas pirmųjų baudimo už nusikaltimus būdų buvo kraujo kerštas. Jį palaipsniui apribojo genties vado, lyderio valdžia ir nužudymą, kaip vienintelę priemonę pagal kraujo kerštą papildė bausmės, susijusios su nuosavybės atėmimu (kompozicijos principas) ir kitokie baudimo būdai. Baudžiamasis įstatymas gali numatyti tokias bausmes kaip baudos mokamos valstybei, nuostolių atlyginimas nusikaltimo auukai ar kitiems, visuomeninės paslaugos ar darbai, lygtinis nuteisimas paprastai su nuteistojo priežiūra ir tam tikrais apribojimais, įkalinimas, kūno bausmės, dalyvavimas įvairiose programose (pvz. gydymo nuo narkomanijos) ir kt. Kai kurios šių bausmių, pvz. kūno bausmės, dabar daugumoje šalių nebepripažįstamos, nors praeityje buvo taikomos.
Istoriškai, kūno bausmės suvaidino didelį vaidmenį kaip nusikaltimo aukų ir visuomenės reakcija į nusikaltimus. JAV Konstitucijos 8-oji pataisa uždraudė žiaurių ir neįprastų bausmių taikymą. Tą patį sako ir svarbiausios tarptautinės sutartys, priimtos žmogaus teisių ir laisvių srityje.
Baudžiamojoje teeisėje bausmės pasireiškia tik kaip valstybės prievarta. Praeityje buvo pripažįstama ir privačių asmenų teisė taikyti bausmes pažeidėjams. Klausimai šiandien kyla ne dėl to, ar valstybė turi bausti pažeidėjus, bet dėl to, kokiu pagrindu, kokia apimtimi, kokiu būdu ir kokiais tikslais ji

i turėtų takyti bausmes. Kad galima būtų mėginti atsakyti į šiuos klausimus, reikia apžvelgti koncepcijas, kurios kalba apie bausmių paskirtį. Nuo krypties, kuri pripažįstama valstybėje, priklauso ir jos vykdoma bausmių politika.

1. Fiziškas sulaikymas
Vienas iš bausmės tikslų gali būti fiziškai atimti nusikaltėliui galimybę pakartoti nusikaltimą ateityje. Šiandien tai dažniausiai pasireiškia kaip įkalinimas, bet anksčiau buvo taikomos ir tokios bausmės kaip vagies rankos nukirtimas, prievartautojo kastracija ar prostitutės subjaurojimas.
Šiais laikais taikomas terminas – selektyvus teisių apribojimas, kai griežta, fizišką sulaikymą nuo nusikaltimo padarymo garantuojanti bausmė, taikoma tik tam tikrais atvejais, o ne visiems nusikaltėliams. Nusikaltėliai, padarę pavojingesnius nusikaltimus įkalinami, tuo tarpu už mažiau pavojingus nusikaltimus jie susilaukia švelnesnės bausmės. Praeityje, o kai kuriose šalyse ir dabar, nusikaltėlio sulaikymas nuo nusikaltimų padarymo ateityje reiškėsi kaip fiiziškas teisių apribojimas (pvz. vagių rankų kapojimas). Tai nėra visiškai praeityje dingusi praktika, štai 1992 m. Malaizijoje kilo etinė, o kartu ir teisinė dilema dėl Islamo įstatymų, pagal kuriuos leidžiama vagiui amputuoti ranką. Jei tokie įstatymai įsigaliotų, kaip reglamentuoti pačią procedūrą? Ar ją turėtų atlikti Malaizijos gydytojai?
Neseni bandymai fiziškai apriboti nusikaltėlio teises susikoncentravo ties įvykdžiusiais seksualinius nusikaltimus. Seksualinių nusikaltėlių teisių apribojimas juos kastruojant – kontraversiška tema. Anksčiau, chirurgiškai atlikta kastracija JAV buvo praktikuojama. Pavyzdžiui, 1996 m. Larry Don McQuay, nuteistas už vaiko tvirkinimą, be

eveik iškalėjęs jam priklausantį terminą, prisipažino, kad tvirkino mažiausiai 240 vaikų ir paprašė Teksaso valstijos chirurgiškai jį kastruoti. Pasak jo, tai vienintelis būdas sulaikyti jį nuo nusikaltimo pakartojimo, jei jis bus paleistas. Pastaraisiais metais kai kuriose valstijose leidžiama savanoriška cheminė kastracija. Ši procedūra apima preparato Depo-Provera vartojimą, kuris sumažina, tačiau neeliminuoja vyro seksualinių galimybių. Jei preparatą nustojama vartoti, atsistato normali vyro būklė. Priverstinė cheminė ar chirurginiu būdu atliekama kastracija neleidžiama, o dėl savanoriškos chirurginės kastracijos tebediskutuojama.
2. Atpildas ir kerštas
Istorijos bėgyje, buvo priimtina, kad aukos ar jų šeimos galėjo pačios imtis priemonių atkeršyti už įvykdytą nusikaltimą. Tokia praktika susijusi su keršto ir atpildo terminais. Tai nėra sinonimai. Kerštas atspindi senais laikais taikytą taliono principą. Taliono paprotys (lot. atpildas) paprastai išreiškiamas formule „akis už akį“ arba „dantis už dantį“. Valstybės sankcionuotas šis paprotys virto taliono teise. Jis reiškė, kad aukai leidžiama savo skriaudėją nuskriausti taip pat arba panašiai, kaip kad nukentėjo jis pats. Kai kuriose šiuolaikinėse teisinėse sistemose vis dar leidžiama aukoms atkeršyti nusikaltėliams, tačiau jau seniai suprasta, kad privačių asmenų kerštas labai lengvai gali tapti nekontroliuojamu, todėl atsakomybę atkeršyti prisiėmė valstybė. Kai kuriais atvejais, galima tvirtinti, kad teismai, ypatingai nukentėjusiųjų požiūriu, būna per švelnūs nusikaltėliui. Pavyzdžiui, 1994 m. JAV svarstytoje baudžiamojoje byloje teisėjas Ro
obert E. Cahill nuteisė vyrą kalėti 18 mėnesių (paleistas jis buvo 12 mėn.) už savo žmonos nužudymą, kurį jis įvykdė po poros valandų, kai aptiko ją lovoje su meilužiu. Teisėjas pareiškė, kad „Aš rimtai svarsčiau kiek vedusių vyrų būtų buvę pakankamai stiprūs, kad susilaikytų tiesiog nueidami šalin ir niekaip fiziškai jos nenubaudę. Man net baisu pagalvoti, ką aš pats būčiau daręs.“ Tai sukėlę didžiulį atgarsį ir byla buvo svarstoma iš naujo, įvertinant teisėjo žodžius. Teisėjas buvo kaltinamas tuo, kad jo elgesys buvo diskriminuojantis moteris. Vis dėlto jam pavyko įrodyti, kad ir priešingu atveju, t.y. jei žmona būtų nužudžiusi savo vyrą tokiomis pat aplinkybėmis, jis būtų nusprendęs taip pat. Komisijos sprendimas buvo toks, kad teisėjo sprendimas ir komentaras, net jei buvo neprotingas, neparodė išankstinio nusiteikimo prieš moteris.
Pati visuomenės reakcija šiuo atveju parodė, kad asmeninis kerštas šiandien nepriimtinas. Bet istoriškai tai buvo vienas svarbiausių bausmės pagrindų. Biblinė „akis už akį“ doktrina cituojama ir šiandieniniuose teismuose. Pavyzdžiui, 1963 m. byloje, kur 15 metų berniukas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už jaunos moters nužudymą, teismas pažymėjo, kad toks nuosprendis gali atrodyti per ilgas tokiam jaunam nusikaltėliui, „bet mes turime atsiminti, kad jis pats, veikdamas kaip teisėjas, prisiekusysis ir budelis savo aukai paskyrė nuosprendį amžinybei.“ Teismas taip pa
at minėjo ir Bibliją: „Senojo testamento doktrina „akis už akį ir dantis už dantį“ gali atrodyti pernelyg griežta nusikaltėliui, kuriam labiau patiktų šiuolaikinė perauklėjimo politika, bet aukos požiūris tikriausiai būtų kitoks; kaip ir visų tų, kurie yra praradę akį, dantį ar gyvybę.“
Klasikinės kriminologijos atstovai nepripažino kraštutinės „akis už akį“ bausmių politikos. Jie atmetė griežtas bausmes, tikindami, kad baudžiamoji teisė neturi tapti keršto įrankiu.
Nors atpildas, kaip bausmės tikslas buvo griežtai kritikuojamas mokslinėje literatūroje, XX a. JAV Aukščiausiajame teisme ši koncepcija buvo pripažįstama pakankamu mirties bausmės pagrindu. 1976 m. Aukščiausiasis teismas pareiškė nuomonę, kad nors atpildo koncepcija nėra dominuojanti, tačiau ji visiškai pateisina mirties bausmės taikymą išimtiniais atvejais, kaip vienintelis adekvatus ir visuomenei priimtinas atsakymas į itin pavojingą ir žiaurų nusikaltimą. Teismas teigė, kad atpildo troškimas yra žmogiškosios prigimties dalis, o mirties bausmė – tai visuomenės moralinio pasipiktinimo nusikaltimu išraiška. Tokia bausmės funkcija gali atrodyti nepatraukliai, tačiau ji būtina, kad išliktų piliečių pasitikėjimas teisminiu procesu ir jie nesiimtų savavališkų veiksmų gindami savo teises.
Štai iki pat XIX a. vidurio Anglijoje buvo vykdomos viešos mirties bausmės. Viešoje egzekucijoje turėjo būti laikomasi tam tikrų ritualų. Centrine spektaklio figūra, žinoma, būdavo pasmerktasis mirti. Iš jo buvo tikimasi tam tikro elgesio, priklausomai nuo to, kokį nusikaltimą jis buvo padaręs. Pavyzdžiui, iš kelių plėšikų, kurie buvo tam tikra prasme mitologizuoti, buvo tikimasi, kad jie mirs drąsiai, neparodydami jokių išgąsčio ženklų. Iš kitų nusikaltėlių, atvirkščiai, buvo tikimasi atviros atgailos, nuo XVII a. vidurio ypač iš žudikų buvo laukiama kalbos, kurioje jie išreikštų savo viltį, kad jų likimas taps pavyzdžiu kitiems, kad jie papasakos apie savo nuodėmingą gyvenimą (pradedant nuo tėvų neklausymo baigiant girtuoklystėmis, laisvo elgesio moterimis ir tinginyste), atvedusį į kartuves. Jei nusikaltėlis elgdavosi taip, kaip iš jo buvo tikimasi, minia atitinkamai reaguodavo – palaikydavo nusikaltėlį, raudodavo kartu su žudiku ar rodydavo savo pasipiktinimą ir panieką, mėtydavo į jį akmenis ir pan. Šiais laikais viešai vykdomos bausmės jau nebėra visuomenės pramoga, tačiau galima atsekti tam tikrus elementus išlikusius iš senų laikų ir liudijančius apie visuomenės poreikį matyti, kaip nubaudžiami tie, kurie nepakluso įstatymui ir poreikį įsitikinti, kad griežta bausmė veikia taip, kaip iš jos tikimasi.
Taip pat yra nuomonių, kad pastaraisiais metais labiau palaikoma atpildo koncepcija, kadangi bausmių prevencinio poveikio įrodymai itin susilpnėjo ir visuomenė nebetiki jų perauklėjančiu poveikiu. Atpildo koncepcija vienintelė, kuri bausmių apskritai, o ypatingai mirties bausmės reikalingumą pagrindžia neliesdama efektyvumo argumento. Bausmių efektyvumas šioje koncepcijoje nevaidina jokio vaidmens. Bausmės tikslas – teisingumo įvykdymas, o ne nusikaltimų prevencija. Visuomenė nori matyti, kad už nusikaltimus baudžiama. Taip išreiškiamas visuomenės pasmerkimas, o taip pat ir patenkinamas jos noras matyti bausmę už veiksmus, nuo kurių ji pati susilaikė laikydamasi įstatymų ar bijodama bausmės, tuo tarpu kai nusikaltėlis patenkino savo interesus ir įgyvendino norus. Baudžiama dėl to, kad to norima arba tiesiog jaučiama, kad taip reikėtų.
3. Teisingumas
Andrew von Hirsch, David Fogel ir kt. suformuluota teisingumo koncepcija artima Bentham ir Beccaria klasikinės kriminologijos idėjoms. Jie pabrėžė nepasitikėjimą valstybės valdžia, atmetė tikslą perauklėti ir neapibrėžto termino įkalinimo reikalingumą. Vietoj to, jie pasisakė už trumpesnius įkalinimo terminus ir už ribotą įkalinimo kaip bausmės taikymą apskritai. Pagal šią koncepciją bausmė veikia kaip atbaidantis nuo nusikaltimo padarymo veiksnys. Laisvą valią turintis žmogus pats pasirenka savo elgesio variantą ir yra už tai atsakingas. Bausmių sistema skirta ne pamokslavimui, skatinimui ar auklėjimui. Žmogus turi būti nubaustas būtent už tai, ką padarė. Veiksmų laisvė baudžiat negali būti visiškai eliminuojama. Tik kontroliuojama, susiaurinama ir prižiūrima. Įkalintas pažeidėjas turi išlaikyti visas savo teises. Kaliniai patys pasirenka, ar nori dalyvauti reabilitacijos programose. Kalėjimo paskirtis – izoliuoti nusikaltėlį tam tikram laikui, o ne jį perauklėti.
Šis modelis atrodo paprastas ir teisingas – nusikaltėliai gauna tokią bausmę, kokios nusipelno už tam tikro pavojingumo nusikaltimą – ne didesnę ir ne mažesnę. Problema atsiranda, kai reikia nuspręsti, kas yra toji teisinga bausmė. Tai sprendžia įstatymų leidėjai, teisėjai ir kt., o jų sprendimų objektyvumas ir nešališkumas nėra neabejotinas. Tikslus ir alternatyvų neleidžiantis įstatyminis reglamentavimas taip pat gali teisingumo koncepciją paversti farsu. Tai iliustruoja 1996 m. byla, nagrinėta Kalifornijoje. Jerry Dewayne buvo nuteistas kalėti 25 metus už tai, kad pavogė picą. Pagal naująjį Kalifornijos baudžiamąjį statutą sugriežtintos bausmės tiems, kurie anksčiau teisti už tris ar daugiau nusikaltimų. Jerry Dewayne buvo anksčiau teistas už plėšimą, pasikėsinimą apiplėšti, narkotikų laikymą ir neteisėta pasinaudojimą transporto priemone. Pagal statutą teisėjas recidyvistų bylose neturėjo jokios veiksmų laisvės.
4. Perauklėjimas
Klasicistai ir neoklasicistai pabrėžė bausmės atitikimo nusikaltimui svarbą. Tuo tarpu pozityvistinė mokykla teigia, kad bausmė turi atitikti ne nusikaltimą, o konkretų nusikaltėlį. Perauklėjimo koncepcijos, kurios pagrindas pozityvistinė teorija, stuburas – neapibrėžtas įkalinimo terminas. Iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio perauklėjimo koncepcija dominavo JAV bausmių politikoje. Perauklėjimo koncepcija pasireiškė per naujovišką įkalinimo idėjos supratimą. Įkalinimas turi būti skiriamas ne nubausti, o perauklėti kalinį, kadangi žmogaus elgesys yra nulemtas nuo jo nepriklausančių priežasčių. Nusikaltėlius reikia taisyti, o ne bausti. Kaliniams imtos taikyti įvairios reabilitacijos programos. Perauklėjimo idėja buvo įtvirtinta statutuose, skelbiama teismuose ir remiama valdžios.
Neapibrėžto įkalinimo termino būtinybė perauklėjimo koncepcijoje buvo grindžiama tuo, kad teisėjas skirdamas bausmę negali žinoti, kiek laiko prireiks nusikaltėliui pasitaisyti. Įstatymuose atsirado minimalios ir maksimalios bausmės už kiekvieną nusikaltimą ribos, kurios teoriškai galėjo apimti laiką nuo vienos dienos iki gyvenimo galo. Už perauklėjimą atsakingi darbuotojai vertino nusikaltėlį, rekomendavo ir taikė tam tikrą reabilitavimo programą. Jie taip pat sprendė, ar asmuo jau pasitaisė ir gali būti paleistas į laisvę.
Perauklėjimo idėja remiasi tikėjimu, kad galima numatyti, ar nusikaltėlis jau pasirengęs grįžti į visuomenę. Tačiau reikia prisiminti, kad socialiniuose moksluose panašiais atvejais galimi tiktai spėjimai, duodantys tikėtinus rezultatus. Žinoma, gal specialiai paruošti specialistai apie nusikaltėlio pasitaisymo galimybes gali daryti teisingesnes išvadas nei bausmę skiriantis teisėjas.
8-ajame dešimtmetyje stipriai suabejota perauklėjimo koncepcijos veiksmingumu. Tiek visuomenė, tiek teisėsaugos sistemos atstovai vis garsiau reiškė savo abejones. Recidyvizmo rodikliai nemažėjo. Nusikaltėliai pagal neapibrėžto įkalinimo termino sistemą kalėdavo ilgiau, negu būtų kalėję esant apibrėžtam terminui, ir nebuvo jokių tvirtų įrodymų, kad tokie ilgesni terminai būtų buvę būtini perauklėjimui. Kitas kritikų argumentas buvo priešiškumo jausmas, kylantis kalintiesiems, kurie nežinojo, kada bus paleisti. Tokia „niekad negali žinoti“ sistema kėlė dideles psichologines problemas. Paleidimo iš įkalinimo vietų sistemai trūko aiškių gairių, taisyklių ir standartų. Pasak britų teologo C. S. Lewis, „nuo to laiko, kai bet kuris iš mūsų nusižengia įstatymui, apribojamos visos jo žmogiškosios teisės. <.> Vietoj to, kad būtų žmogaus teisių subjektu, žmogus tampa tiesiog objektu, pacientu, atveju.“
Perauklėjimo koncepciją pakeitė griežtesnių bausmių politika, kurios pagrindinis teiginys buvo: „jei auklėjimas nepadeda, pabandykime įkalinimą ilgesniam terminui.“ 1982 m. Time žurnale rašoma: „Užrakinkite juos ir išmeskite raktą! Amerikai jau gana žiaurių nusikaltimų.“
1970-1980 metais daugelyje valstijų peržiūrėti bausmių statutai ir pereita prie apibrėžto įkalinimo termino sistemos. Sugriežtintos lygtinio paleidimo galimybės. Kongresas oficialiai pareiškė, kad perauklėjimas nebėra įkalinimo tikslas. Tai 1989 metais patvirtino ir JAV Aukščiausiasis Teismas, pridurdamas, kad bausmės paskirtis yra nubausti, pamokyti, atgrasinti nuo nusikaltimų padarymo ateityje ir fiziškai sutrukdyti asmeniui pakartoti nusikaltimą.
Vis dėlto neseniai kai kurie mokslininkai pasisakė už grįžimą prie perauklėjimo koncepcijos. Perpildyti kalėjimai ir augantys nusikalstamumo rodikliai rodo, kad griežtų bausmių sistemą reikia peržiūrėti. Vėl pasigirdo nuomonių, kad baudžiamoji politika turėtų daryti daugiau nei vien bausti ir uždarinėti į kalėjimą. Jaunimo, neturtingųjų ir įvairių tautinių mažumų grupės ypač palaiko perauklėjimo sistemos programų grąžinimą. Linkstama prie kompromiso, kad nors perauklėjimas neturi tapti pagrindiniu tikslu, tačiau įkalinimo vietose turėtų būti vykdomos nuteistųjų savanoriško darbo, švietimo ir pan. programos.
5. Prevencinis poveikis
Bausmės, kaip priemonės, atgrasančios nuo nusikaltimų darymo, koncepcija šiuo metu JAV yra dominuojanti. Klasikinės kriminologijos atstovai tikėjo, kad viena pagrindinė bausmės funkcija – atgrasinti nusikaltėlį nuo nusikaltimo darymo. Atgrasantis poveikis gali būti individualus ir bendrasis. Individualusis yra nukreiptas į konkretų individą, kuris kartą nubaustas turėtų nebenusikalsti. Bendrasis prevencinis poveikis remiasi prielaida, kad asmenų, kuriems pritaikyta bausmė, pavyzdys veiks potencialius įstatymo pažeidėjus, kurie, būdami racionalūs, nori išvengti bausmės ir todėl patys nepažeis įstatymo. Akivaizdžiai jaučiama klasikinės kriminologijos, kurios kertiniai akmenys yra laisva valia ir racionalus pasirinkimas, įtaka.
Reikia pripažinti, kad daugelis nuomonių apie tai, ar bausmė turi prevencinį poveikį, yra supaprastintos, paremtos įsitikinimais ar emocijomis ir labai mažai – empiriniais duomenimis. Visi tiesiog „žino“, ar bausmės sulaiko, ar nesulaiko nuo nusikaltimų. Tai ypač ryšku, diskutuojant dėl mirties bausmės.
Sociologas Jack P. Gibbs savo knygoje paskelbė empirinius duomenis apie bausmę ir jos prevencinį poveikį. Jis pabrėžė, kad daugelis ankstesnių tyrimų šioje srityje buvo paremti vien tik ryšio tarp nusikalstamumo rodiklių ir mirties bausmės arba kitų bausmių (ypatingai įkalinimo) buvimo įstatymuose tyrimu. Pasak Gibbs, šių tyrimų negalima taikyti visoms bausmėms. Be to, daugelyje tyrimų dėl mirties bausmės yra ignoruojamas toks kintamasis kaip reali mirties bausmės įvykdymo galimybė. Taip pat reikia įvertinti ir tai, kaip konkretus individas subjektyviai suvokia tokią bausmės įvykdymo galimybę. Vien todėl, kad mirties bausmė įtvirtinta įstatyme, ji neturės prevencinio poveikio, jei asmuo nebus įsitikinęs tuo, kad įstatymas bus įgyvendintas. Pavyzdžiui, JAV mirties bausme nuteistieji metų metus teikia apeliacinius skundus, todėl potencialiems pažeidėjams gali atrodyti, kad mažai tikėtina, jog mirties bausmė realiai vykdoma.
Kai kurie mokslininkai sutaria, kad bausmių prevencinio poveikio nenustatysime, kol nebus patobulinti tyrimo metodai ir parinkti tinkami kintamieji. Kol kas, atliekami gan fragmentiški tyrimai įvairiose srityse ir gaunami gan prieštaringi rezultatai. Viena iš prieštaringų rezultatų priežasčių yra prevencinio poveikio apibrėžimo ir išmatavimo problema. Be to, tyrimai tyrėtų būti labiau sutelkti.
Prevencijos tyrimuose turėtų būti atsižvelgiama į skirtingus nusikaltimų ir žmonių tipus. Pavyzdžiui, prevencinis bausmės poveikis gali stipriai pasireikšti atgrasant žmones nuo vagysčių parduotuvėse, tačiau visiškai neveikti nužudymų. Taip pat vienokius žmones bausmė gali veikti atgrasančiai nuo nusikaltimo, o kitų – ne. Taip pat vienaip bausmės galimybė veikia blaivų žmogų, o kitaip – apsvaigusį nuo alkoholio ar narkotikų.
Tyrėjai turėtų taip pat įvertinti tai, kad vieniems žmonėms paveikti reikia itin griežtos bausmės grėsmės, o kitiems užtenka ir švelnesnės. Tarkime vadybininkui, kurio pareigų atlikimui, susisiekimui su klientais yra būtinas automobilis, bus pakankamai svarbi vairavimo teisių atėmimo grėsė, firmos vadovą labai veiktų proceso viešumas ir greičiausiai, kartą taip nukentėjęs, nei vienas, nei kitas, nusižengimo nebepakartos. Tačiau ir tokios bausmės gali turėti tik trumpalaikį prevencinį poveikį arba šio poveikio gali visiškai nebūti, jeigu asmuo bus įsitikinęs, kad jo nepagaus, o jei pagaus – nebūtinai nubaus.
Stiprų prevencinį poveikį turi visas socialinės kontrolės kompleksas – moraliniai asmens įsipareigojimai, visuomenės pasmerkimo baimė ir teisinės bausmės baimė ir kiekvieną žmogų skirtingi elementai veikia nevienodai stipriai. Pavyzdžiui, daug žmonių elgiasi teisėtai visiškai ne todėl, kad bijo bausmės, o todėl, kad tiki, jog taip reikia elgtis, kad toks elgesys visuomenėje yra priimtinas, jiems didesnės įtakos nedaro bausmės už kitokį elgesį grėsmė. Be to, tam tikrose visuomenės grupėse, kuriose nusikalstamumo rodikliai santykinai didesni (pvz. skurdžiuose rajonuose, gaujose ir pan.) bausmės prevencinis poveikis taip pat gali būti nestiprus, kadangi čia stipriau veikia kiti faktoriai – pavyzdžiui, pagarba nusikalstamai veikai ir nusikaltėliams. Čia labiau vertinama nusikaltimo padarymo galimybė, o ne galima sankcija.
Visa tai, dar kartą liudija, kad prevencinė bausmių funkcija tebėra diskusijų objektas ir šioje srityje vienareikšmiškų rezultatų pateikti negalima.

Išvados
Darbe aptartos įvairios bausmės koncepcijos. Bausmių būtinumas gali būti grindžiamas įvairiais argumentais – fiziško nusikaltėlio sulaikymo nuo nusikaltimo padarymo ateityje, atpildo ir keršto nusikaltėliui, teisingumo įvykdymo, nusikaltėlio perauklėjimo ar jo atgrasymo nuo nusikaltimų darymo. Negalima vienareikšmiškai pasakyti, kuri šių koncepcijų yra teisingiausia. Tai sprendžia įstatymų leidėjai, teisėjai ir kt. Baudžiamuosiuose įstatymuose vyrauja viena arba kita koncepcija priklausomai nuo valstybės istorinės praeities, jos tradicijų, religijos, visuomenės nuomonės, ankstesnės patirties ir pan.
Štai Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas skelbia, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (prevencinis poveikis), nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (atpildas ir kerštas), atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas (fiziškas sulaikymas nuo nusikaltimų padarymo ateityje), paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (perauklėjimas), užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (teisingumo įgyvendinimas). Galima daryti išvadą, kad visos bausmės koncepcijos, daugiau ar mažiau pasireiškia baudžiamuosiuose įstatymuose. Tai liudija apie aptariamos temos daugialypiškumą ir vienareikšmiško atsakymo į klausimą apie bausmės paskirtį ir pagrindimą nebuvimą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. – Vilnius, Justitia, 1998.
2. R. S. Titus. Crime and Criminology. – United States, McGraw-Hill Companies, Inc., 2000.
3. J. Munkie, E. McLaughlin. The Problem of Crime. – London, Thousand Oaks, 1999.
4. С. М. Иншаков. Зарубежная криминология. – Mocква, Инфра-М-Норма, 1997.
5. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas. Baudžiamasis kodeksas. 2000 m. rugsėjo 26d. Nr-VIII-1968, Vilnius.
6. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Valstybės žinios, 2000, Nr. 96-3016.
7. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Valstybės žinios, 2002, N

Leave a Comment