Konstitucinio teisminio proceso pagrindiniai bruožai

Įvadas

Konstitucinio Teismo vaidmuo šiuolaikinėje teisinėje sistemoje yra gana svarbus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo veiklą reglamentuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, priimtas 1993 m. vasario 3 d. Konstitucinis Teismas buvo sudarytas ir savo veiklą pradėjo 1993 m.Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pats svarbiausias šalies dokumentas, taigi ši įstaiga, turi užtikrinti, kad jos būtų laikomasi.

Šio darbo tiikslas yra išnagrinėti konstitucinio teisminio proceso pagrindinius bruožus, parodyti kaip jis funkcionuoja.

Šiam tikslui įgyvendinti, išsikėliau sau tokius uždavinius:
· išsiaiškinti kas ir kokiais atvejais gali kreiptis į Konstitucinį Teismą;
· apžvelgti parengiamuosius darbus prieš teisminį posėdį bei pačią teisminio posėdžio eigą;
· parodyti įrodymų tyrimo ir teisminių ginčų svarbą konstituciniame teisminiame procese.

1. Byloje dalyvaujantys asmenys
Lietuvos Respublikos 106str. yra nustatyta, kas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau Teismo konstitucinio statuso ir konstitucinio teisminio proceso būdingas bruožas yra tas, kad ne visi subjektai gali kreiptis į Teismą visais klausimais. Tikslinga bent trrumpai apibūdinti kiekvieno subjekto galias inicijuojant bylą Konstituciniame Teisme.
Pagal Konstitucijos 106str. 5 d. Seimas gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados visais Konstitucijoje nurodytais atvejais: ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Lietuvos Re

espublikos tarptautinės sutartys nepriekaištauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. [1, 106 str.]
Konstitucijoje tiesiogiai nenurodyta, kad Seimas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar teisės aktai atitinka Konstituciją, tačiau paminėta, kad Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą (106str. 4d.). Remiantis šia bendrąja konstitucine norma, 1993m. vasario 3d. Konstitucinio Teismo įstatymo 26 str. redakcijoje buvo numatyta, kad tais atvejais, kai Teismas gauna ir priima nagrinėti Seimo nutarimą ištirti, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, sustabdomas šio akto galiojimas.1996m. liepos 11d. ir 1998m. birželio 4d. Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimais papildomai buvo numatyta, kad Seimas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ne tik dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų, beet ir dėl įstatymų atitikimo Konstitucijai; kad toks kreipimasis sustabdo įstatymo galiojimą. [3, p.471]
Galiojanti Konstitucinio Teismo įstatymo 26str. redakcija iškelia kai kurias teorinio pobūdžio problemas. Pažymėtina, kad tokia įstatymų konstitucingumo patikrinimo prielaida yra netradicinė, nes šiaip jau priimta manyti, jog visas abejones dėl įstatymų konstitucingumo turi išsiaiškinti pats įstatymų leidėjas įstatymų leidimo procese. Nors toks konstatavimas ir nepaneigia, kad kiti subjektai gali būti netikri dėl teisės aktų konstitucingumo, tačiau paties įstatymų leidėjo abejojimas akto atitikimu Konstitucijai rodo, kad nebuvo išnaudotas vi
isos demokratinės įstatymų projektų rengimo ir svarstymo galimybės. Taip pat gali kiti klausimas, ar įstatymų leidėjas negali sąmoningai provokuoti įstatymų galiojimo sustabdymo, ar nesiekiama Konstitucinį Teismą paversti savo patarėju žinant, kad jis yra tik teisės aktų konstitucingumo vertintojas? Patyrimas rodo, kad tokį Seimo kreipimąsi gali išprovokuoti politiniai motyvai, pvz., kai ypač aštriai kritikuojamas priimtas įstatymas. Būtina pridurti, kad įstatymų leidyba savo priederme ir paskirtimi nėra susijusi su įstatymų galiojimo stabdymu. Taip yra todėl, kad situacijoje, susidariusioje sustabdžius įstatymo galiojimą, galima įžvelgti prielaidų dviprasmybėms tam tikrų visuomeninių santykių reguliavimo procese, spragoms teisėje atsirasti. 1997m. lapkričio 13d. Konstitucinio Teismo sprendime konstatuoja, kad įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir gali būti siejamas tik su Konstitucijoje nurodytais atvejais (akto galiojimą sustabdo Konstitucinis Teismas). [3, p.471]
Be paties Seimo, labai plačias galimybes kreiptis į Konstitucinį Teismą turi Seimo narių grupė. Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme yra nurodyta, kad tokią grupę gali sudaryti ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių, t.y. ne mažiau, kaip 28 Tautos atstovai. Atkreiptinas dėmesys, kad 1/5 Seimo narių turi būti skaičiuojama nuo Seimo narių skaičiaus (141), kuris įtvirtintas Konstitucijoje, bet ne nuo realiai išrinktų Seimo narių skaičiaus.
Seimo narių grupė į Konstitucinį Teismą gali kreiptis dėl šių klausimų: ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Ko
onstitucijai; ar Respublikos Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Seimo narių grupė gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl visų aukščiausiųjų valdžios institucijų aktų konstitucingumo, išskyrus išvadas, kurios numatytos Konstitucijoje.
Seimo narių grupės teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą yra demokratijos institutas, kuris įtvirtina parlamento mažumos (opozicijos) galimybes ginti ne tik savo interesus, bet ir Konstitucijos viršenybę teisinėje sistemoje. Politinio gyvenimo aktualijos patvirtina tą aplinkybę, kad parlamento dauguma ne visada yra konstitucinio teisėtumo garantas ir todėl būtinas papildomos parlamento mažumos galimybės.
Nors konstitucinės justicijos patirtis Lietuvoje rodo, kad į Konstitucinį Teismą paprastai kreipiasi Seimo narių grupė, kurią sudaro opozicijoje esantieji Seimo nariai, tačiau taip būna ne visada. Yra atvejų, kai kreipimąsi į Konstitucinį Teismą inicijuoja įvairias politines pažiūras atstovaujantys Seimo nariai. [3, p. 471-472]
Respublikos Prezidento teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą sąlygoja jo kaip valstybės vadovo ir kaip vykdomosios valdžios dalies statusas.
Pagal Konstitucijos 106 str. 3d. Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais: „Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas“ [1, 106str.]. Būtent ši Respublikos Prezidento teisė patvirtina jo konstitucinį ryšį su Vyriausybe, priederme prižiūrėti, ar Vy
yriausybė laikosi teisė normų kuriamojoje veikloje, Konstitucijos ir įstatymų nustatytos kompetencijos ir teisės aktų hierarchijos principų. Nors šiuo metu nėra sukaupta didesnio patyrimo šiuo klausimu, tačiau ši Respublikos Prezidento prerogatyva gali būti visapusiai panaudota ir suteikti Respublikos Prezidentui statusui naujų konstitucinio turinio bruožai juolab, kad Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui sustabdo Vyriausybės akto galiojimą.
Konstitucijoje numatyta, kad Respublikos Prezidentas gali kreiptis su paklausimu į Konstitucinį Teismą, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus.
Konstitucijoje numatyta, kad Respublikos Prezidentas gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Ši Respublikos Prezidento teisė tiesiogiai susijusi su jo konstitucinėmis funkcijomis spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdyti užsienio politiką. Štai 1994m. Respublikos Prezidentas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kai kurie straipsniai neprieštarauja Konstitucijai.
Mokslinėje literatūroje, taip pat ir politiniame gyvenime neretai diskutuojama, kodėl Respublikos Prezidentui nesuteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikimo Konstitucijai. Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikėtų grįžti į 1990-1992m. laikotarpį, kai brendo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir valdžios galių subalansavimo koncepcija. Konstitucijos leidėjas, konstruodamas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios galias, siekė įtvirtinti tokią įgaliojimų išdėstymo sistemą Konstitucijoje, pagal kurią nė viena valstybės valdžios institucija neturėtų ženklesnės persvaros. Buvo manoma, kad Respublikos Prezidento įstatymų leidybos iniciatyvos teisė (Konstitucijos 68str. 1 d.), teisė nepasirašyti Seimo priimto įstatymo (neskelbti) ir motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (Konstitucijos 71 str.), galimybė metiniuose pranešimuose Seime formuluoti įstatymų leidybos programas (Konstitucijos 84 str. 18 p.), taip pat ir kiti įgaliojimai suponuoja pakankamai galių, kurių pagrindu Respublikos Prezidentas gali daryti įtaką įstatymų leidybos proceso turiniui. Diskusijoje dėl Valstybės vadovo galių buvo prieita prie išvados, kad Respublikos Prezidento teisė dėl įstatymų konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą šalia jau minėtųjų įgaliojimų galėtų destabilizuoti įstatymų leidybą, pažeisti parlamentinėje demokratijoje pripažintus valstybės valdžios galių subalansavimo principus.
Taip pat būtina pabrėžti, kad valstybės valdžios institucijų įgaliojimų paskirstymo problema yra labiau politinė nei teisinė aktualija. Kadangi įgaliojimų paskirstymas, kaip ir kiti konstituciniai santykiai, yra dinamiškas reiškinys, šiuos klausimus galima spręsti svarstant konstitucionalizmo raidos perspektyvas. [3, p.472-473]
Respublikos Vyriausybės galimybės inicijuoti konstitucinį ginčą Konstituciniame Teisme yra siauresnės nei kitų subjektų. Ji gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikimo Konstitucijai. Vertinant šią Vyriausybės teisę platesniame konstituciniame kontekste, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Vyriausybės kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo gali išprovokuoti Seimo ir Vyriausybės politinį konfliktą. Jeigu toks Vyriausybės žingsnis būtų nepriimtinas Vyriausybę palaikančiai Seimo narių daugumai, jis galėtų reikšti Vyriausybės konstitucinės krizės pradžią ar jos pabaigą – politinio nepasitikėjimo pareiškimą. [3,p.473]
Labai plačias teises inicijuoti konstitucinį ginčą Konstituciniame Teisme turi teismai. Kadangi Konstitucijoje nėra nurodyta, kurie teismai gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad tokio kreipimosi teisė priklauso visiems: ir bendrosios jurisdikcijos teismams (Lietuvos Aukščiausiajam teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, apygardų ir apylinkių teismams), ir administraciniams teismams (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apygardų administraciniams teismams).
Teismai gali kreiptis į Konstitucinį Teismą šiais klausimais: ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Respublikos Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais.
Visų grandžių teismuose nagrinėjant administracines, civilines, baudžiamąsias bylas, šalims, jų atstovams, taip pat ir pačiam teismui gali iškilti abejonių dėl teisės normos, kuri turi būti taikoma konkrečioje byloje, teisėtumo, t.y. ar ji neprieštarauja Konstitucijai. Tokiu atveju teismas (teisėjas) gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į jį su prašymu spręsti, ar tam tikras teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai.
Teismai kreipiasi į Konstitucinį Teismą nutartimi. Tokioje nutartyje, be formaliųjų duomenų, turi būti nurodyta: trumpa bylos esmė ir kokiais įstatymais dalyvaujantys byloje asmenys grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus; teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai; suformuluotas teismo prašymas Konstituciniam Teismui. [3, p.474]
Byloje dalyvaujantys asmenys. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: pareiškėjas – valstybės institucija, Seimo narių grupė, kuriems įstatymai suteikia teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar įstatymams arba duoti išvadą, bei jų atstovai; suinteresuotas asmuo – valstybės institucija, priėmusi teisės aktą, kurio atitikimą Konstitucijai ar įstatymams reikia ištirti, bei jos atstovas; Seimo narys ar kitas valstybės pareigūnas, kurio veiksmų atitikimą Konstitucijai reikia ištirti dėl jam pradėtos Seime apkaltos bylos, bei jo atstovas; Respublikos Prezidentas, kai teikiama išvada dėl jo sveikatos būklės, bei jo atstovas. Dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines teises. Jie turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti iš jos išrašus, nuorašus, kopijas, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams.[2, 31str.]
Dalyvaujantys byloje asmenys savo bylas Konstituciniame Teisme gali vesti patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovus. Įstatyminiais atstovais laikomi tam tikrų institucijų vadovai, veikiantys pagal įstatymo jiems suteiktus įgaliojimus. Įstatyminiu atstovu laikomas ir Seimo narių grupei atstovaujantis Seimo narys (nariai), kurį (kuriuos) savo prašyme nurodo pasirašydami po juo visi besikreipiantieji Seimo nariai, jeigu jų parašai patvirtinti Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo. Teismui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą, atstovauja nutartį priėmęs teisėjas (arba kolegijos pirmininkas).
Dalyvaujančių byloje įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) Konstituciniame Teisme gali būti advokatai, mokslo laipsnius turintys teisininkai, taip pat teisinio darbo aukščiausiose valstybės institucijose patirtį turintys asmenys. Advokato įgaliojimai patvirtinami advokato orderiu. Kitiems nurodytiems asmenims įgaliojimus išduoda institucijų, kurioms jie atstovauja, vadovai arba Seimo narių grupės įstatyminis atstovas. Institucijos vadovas savo įstaigai atstovauti gali įpareigoti ir kitą tos įstaigos specialistą išduodamas jam įgaliojimą. [3, p.475]
Proceso dalyviais šiame įstatyme laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, pakviesti specialistai ir vertėjai.. [2, 33str.]
Dalyvaujantiems byloje asmenims išlaidas, susijusias su buvimu ir dalyvavimu Konstitucinio Teismo teisenoje, apmoka įstaigos, kurioms jie atstovauja. [2, 39str.]
2. Parengiamieji darbai prieš teisminį posėdį
Iki teisminio posėdžio, kuriame bus nagrinėjamas konstitucinis ginčas, atliekami parengiamieji darbai. Jų tikslas – tinkamai parengti klausimo nagrinėjimą teisminiame posėdyje.
Gavus prašymą ar paklausimą, kuris registruojamas Teismo raštinėje, Teismo pirmininkas savo potvarkiu tai atlikti paveda vienam ar keliems teisėjams. Šie darbai paskirstomi tolygiai visiems teisėjams.
Teisėjas, pradėdamas tirti jam perduotą medžiagą, pirmiausia turi nustatyti, ar prašymas paduotas institucijos ar asmens, kuris turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ne mažiau svarbu įsitikinti, ar prašymo nagrinėjimas yra žinybingas Teismui. Be šių aplinkybių, teisėjas privalo nustatyti, ar prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai nebuvo tirtas Teisme, taip pat ar negalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Įstatyme yra nurodyti pagrindiniai reikalavimai, kurie taikomi prašymo ar paklausimo teisinei formai, ir pareiškėjai tų reikalavimų turi laikytis. Teisėjo priedermė – įvertinti, ar šių reikalavimų buvo paisoma rengiant kreipimąsi. Vienas sudėtingiausių klausimų, kuris gali kilti teisėjui tiriant prašymo priimtinumą nagrinėti, – ar prašymas (paklausimas) grindžiamas teisiniais motyvais. Tai viena sudėtingiausių problemų, su kuria gali susidurti teisėjas ir Teismas parengiamųjų darbų stadijoje. Konstitucinio Teismo darbo praktika patvirtina, kad aiškios ribos tarp teisinių ir politinių motyvų paprastai nebūna. Neretai galima įtarti, kad prašymo ar paklausimo pagrindinė paskata yra politiniai interesai, tačiau ir teisiniai argumentai suformuluoti kvalifikuotai. Iki šiol Teismas nebuvo linkęs daryti kategoriškų vertinimų dėl prašymo nepakankamo teisiško pagrįstumo ir dėl vadovavimosi tik politiniais motyvais. Teismo teisė atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas neteisiniais motyvais, yra svarbi garantija siekiant užkirsti galimybes politizuoti Teismo veiklą. Ne veltui būtent ši Teismo teisė numatyta ir Konstitucijoje (106str. 6 d.).
Atlikęs išankstinį tyrimą ir reikalingus parengiamuosius veiksmus, teisėjas surašo pažymą su savo pasiūlymais ir praneša apie tai Teismo pirmininkui. Teisėjas gali siūlyti pirmininkui priimti prašymą, grąžinti jį pareiškėjui. Teisėjas taip pat gali savo pažymą pateikti Teismo tvarkomajam posėdžiui ir siūlyti atsisakyti nagrinėti prašymą, jeigu yra aplinkybių, nurodytų Konstitucinio Teismo įstatyme. Jeigu tarp teisėjo ir pirmininko kyla nesutarimų, tokie klausimai perduodami svarstyti ir spręsti Konstitucinio Teismo tvarkomajam posėdžiui.
Bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengia pirmininko paskirtas teisėjas. Juo paprastai skiriamas teisėjas, kuris atliko išankstinį medžiagos tyrimą. Rengdamas bylą, teisėjas apklausia pareiškėją, suinteresuotą asmenį ar jų atstovus, išklauso jų argumentus, prireikus siūlo jiems raštu pateikti paaiškinimus dėl bylos. Teisėjas gali apklausti liudytojus, spręsti, ar juos kviesti į Teismą. Reikalui esant, teisėjas gali išreikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų rašytinius ir daiktinius įrodymus bei kitą reikalingą medžiagą, skirti ekspertizes, iškviesti ir apklausti specialistus. Apibendrinant galima pasakyti, kad teisėjas turi visapuses teises ir prerogatyvas rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui. Teisėjo veiksmai turi būti teisėti, jais negalima peržengti tiriamos bylos ribą. Teisėjas, tirdamas jam pavestą medžiagą, jokiais motyvais negali ignoruoti nei pareiškėjo, nei suinteresuoto asmens ar jų atstovų lygiateisiškumo principo. Ir vieniems, ir kitiems turi būti sudarytos vienodos procesinės galimybės ginti savo interesus jau parengiamųjų darbų stadijoje. Konkreti lygiateisiškumo garantija yra ir ta, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys turi būti informuojami apie visus įrodymus, dokumentus, kuriuos gavo teisėjas, rengiantis bylą teisminiam nagrinėjimui. Tokiu būdu užtikrinama šalių lygybė prieš įstatymą ir teismą. [3, p.475-476]
Atlikęs parengiamuosius veiksmus ir laikydamas, kad byla pakankamai parengta, teisėjas tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje siūlo priimti sprendimą skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Išklausęs teisėjo pranešimo ir apsvarstęs klausimą dėl bylos parengimo teisminiam nagrinėjimui, Konstitucinis Teismas gali priimti sprendimą skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir paskirti teisėją pranešėją, grąžinti bylą papildomai ištirti, ar atsisakyti nagrinėti bylą. Jau tvarkomajame posėdyje Teismo pirmininko kvietimu gali dalyvauti mokslininkai, specialistai, kiti reikalingi asmenys, taip pat ir pasisakyti.
Parengiamųjų darbų stadijoje kartais sprendžiamas Konstitucijoje (106 str. 4 d.) numatytas teisės akto galiojimo sustabdymo klausimas. Minimoje konstitucinėje normoje yra įtvirtinta, kad Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Šios konstitucinės normos turinys konkretizuotas Konstitucinio Teismo įstatyme (26str.). Jame nurodyta, kad teisme gavus (įregistravus raštinėje) Respublikos Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, arba gavus Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas, kitas Seimo priimtas aktas atitinka Konstituciją, ar Respublikos Prezidento dekretas, Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, ne vėliau kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomajame posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinėti.
Jeigu Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia „Valstybės žiniose“ arba specialiame Seimo leidinyje, arba spaudoje per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiame pranešime nurodomas tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, jo priėmimo data ir tai, jog pagal Konstituciją minėto akto galiojimas sustabdomas nuo oficialaus paskelbimo dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo šioje byloje paskelbimo. Tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutarimą, kad ginčijamas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia. Šiame pranešime turi būti nurodyta, kad nuo nutarimo paskelbimo dienos atstatomas sustabdytojo akto galiojimas. Visiškai akivaizdu, kad tais atvejais, kai teisės aktas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, atskiro pranešimo nereikia, nes nebelieka jo tikslo – teisės aktas (jo dalis) eliminuojamas iš Lietuvos teisės sistemos. [3, p.476-477]
3. Teisminio posėdžio parengiamoji dalis
Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas paskelbia, kad pradedamas Teismo posėdis, praneša, kuri byla bus nagrinėjama, paskelbia teisėjų, kurie dalyvauja bylos nagrinėjime, pavardes. Po to Teismo posėdžio sekretorius praneša, kurie iš šauktųjų asmenų yra atvykę, kas žinoma apie kitų asmenų neatvykimo priežastis. Teismas nustato atvykusiųjų asmenybę, patikrina byloje dalyvaujančių asmenų įgaliojimus. Jei kas nors iš dalyvaujančių byloje asmenų neatvyko ar atstovas neturi reikiamo įgaliojimo, Teismas sprendžia, ar galima pradėti nagrinėti bylą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų neatvykimas į Teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti, nutarimui ar išvadai bei kitiems sprendimams priimti. Tais atvejais, kai į teisminį posėdį neatvyksta nė vienas iš kviestųjų dalyvauti byloje asmenų ir jų atstovų, teisminis posėdis vyksta laisva forma, nesilaikoma Konstitucinio Teismo įstatyme nurodytos teisminio posėdžio sekos.
Toliau posėdžio pirmininkas išaiškina dalyvaujantiems byloje asmenims, taip pat ekspertams, liudytojams bei specialistams jų teisės ir pareigas bei atsakomybę. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje Teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimus ir juos išsprendžia.
Gali būti pareiškiamas Konstitucinio Teismo teisėjo nušalinimas. Įstatyme yra nurodyti keli teisėjo nušalinimo pagrindai. Vienas iš jų gali būti tas, kad teisėjas yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais. Kitas pagrindas nušalinti teisėją yra tie atvejai, kai teisėjas yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla. Po teisėjo nušalinimo pareiškimo Konstitucinis Teismas turi išklausyti visų dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę. Šį klausimą Teismas išsprendžia pasitarimų kambaryje. Taip pat būtina pažymėti, kad teisėjas, atsižvelgdamas į minėtas priežastis, gali nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ir savo iniciatyva. Jis tai gali padaryti dar prieš teisminį posėdį. [3, p.477-478]
4. Įrodymų tyrimas

Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas nuo teisėjo pranešėjo pasisakymo: išdėstoma bylos esmė, jos nagrinėjimo vada ir pagrindas, turimos medžiagos turinys ir kiti reikalingi duomenys. Konstitucinio Teismo teisėjai gali užduoti klausimų pranešėjui.
Po to išklausoma byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, pradedant nuo pareiškėjo. Šie asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų, išsakyti savo nuomonę dėl kiekvieno kito asmens pareiškimo bei prašymo. Teismo darbo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisėjai užduoda klausimų byloje dalyvaujantiems asmenims tada, kai pastarieji vienas kitam klausimų nebeturi.
Išklausius byloje dalyvaujančių asmenų pasisakymus, pareiškimus bei prašymus, posėdžio pirmininkas garsiai perskaito rašytinius paaiškinimus tų byloje dalyvaujančių asmenų, kurie neatvyko į posėdį. Jeigu posėdyje dalyvaujantys asmenys prieš tai yra susipažinę su minėtais paaiškinimais, jų garsiai galima ir neskaityti, tik su sąlyga, jeigu dėl to neprieštaraujama.
Tiriant įrodymus, svarbią reikšmę turi liudytojų parodymai: „Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuris gali žinoti kokių nors su byla susijusių aplinkybių“ [2, 36str.]; ekspertų pasisakymai: „ Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų žinių išvadai duoti. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai“ [2, 36str.] ir ekspertizės aktai, specialistų nuomonė. Visų šių proceso dalyvių išklausoma posėdyje, o jeigu nedalyvauja, – garsiai perskaitomi jų parodymai, ekspertizės aktai, paaiškinimai. Visiems proceso dalyviams gali užduoti klausimų ir Teismo teisėjai, ir byloje dalyvaujantys asmenys ar jų atstovai.
Baigiant įrodymų tyrimą, Teismas suteikia galimybę byloje dalyvaujantiems asmenims papildyti bylos medžiagą. Jeigu yra tokių prašymų, Teismas juos išnagrinėja priimdamas dėl jų sprendimus. Kai visi prašymai išspręsti, pranešta apie byloje esančius įrodymus, posėdžio pirmininkas skelbia, kad įrodymų tyrimas yra baigtas.
Būtina pažymėti, kad įrodymų tyrimas yra bene svarbiausia teisminio posėdžio dalis. Būtent šioje teisminio proceso dalyje byloje dalyvaujantys asmenys turi visas galimybes pateikti įrodymus ir jais pagrįsti savo teisinę poziciją tam tikru konstitucinio ginčo klausimu. Po įrodymų tyrimo Teismas paprastai daro pertrauką. Jos metu byloje dalyvaujantys asmenys pasirengia teisminiams ginčams.
Atskira konstitucinio teisminio proceso problema yra ta, kas laikytina įrodymais byloje, kurią nagrinėja Konstitucinis Teismas.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą įrodymais pripažįstami visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis Konstitucinis Teismas konstatuoja esant aplinkybių, dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimus bei atsikirtimus, arba jų nesant. Tie duomenys nustatomi remiantis dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis. [3, p.478-479]
Galima atkreipti dėmesį į tai, kad įrodymų apibūdinimas iš esmės tapatus tam, kuris suformuluotas Civilinio proceso kodekso 57 str. Tačiau yra ir esminių įrodymų pobūdžio, ir jų turinio tam tikrų skirtumų. Visų pirma būtina akcentuoti skirtingą įrodymų pobūdį tose Konstitucinio Teismo bylose, kuriose tiriama, ar teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiuo atveju įrodymais yra tie byloje dalyvaujančių asmenų motyvai ir argumentai, kurie susiję su Konstitucijos ir įstatymų, vykdomosios valdžios teisės aktų turinio aiškinimu. Byloje dalyvaujantys asmenys konstituciniame teisminiame procese naudoja įvairių sričių mokslo žinias, teorines doktrinas, lyginamojoje teisėje žinomus teisinius reiškinius. Taigi šia prasme įrodymai konstituciniame teisminiame procese skiriasi nuo civiliniame procese pasitelkiamų įrodymų, nes pastarieji yra labiau susiję su konkrečiais juridiniais faktais ir pasekmėmis, kurias sukelia tam tikrų teisės aktų veikimas reguliuojant visuomeninius santykius.
Apibūdinant įrodymų pobūdį ir turinį konstituciniame teisminiame procese, būtina pažymėti ir dar vieną esminę aplinkybę. Kai kuriose teisminėse bylose ir Konstitucinis Teismas susiduria su konkrečių faktinių aplinkybių vertinimu. Pvz., vertindamas, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai pagal jų priėmimo tvarką, Konstitucinis Teismas privalės visapusiškai ištirti, ar buvo laikomasi Seimo Statute numatytų teisės aktų pateikimo, svarstymo, priėmimo ir paskelbimo taisyklių. Konkrečių faktinių aplinkybių reikšmė bus labai didelė tose bylose, kuriose bus sprendžiami šie klausimai: ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai; ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti savo pareigas. [3, p.479]
Taigi galima daryti išvadą, kad įrodymai konstituciniame teisminiame procese ir civiliniame procese, nirs ir turi bendrų bruožų, tačiau skiriasi savo pobūdžiu ir turiniu. Apibūdinant įrodymų reikšmę Konstituciniame Teisme, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad rengiant bylą nagrinėti teisminiame posėdyje, sukaupiama daug informacijos apie mokslines doktrinas nagrinėjamu klausimu, studijuojamos teorinės ir praktinės klausimo išsprendimo prielaidos. Vis didesnį vaidmenį konstituciniame teisminiame procese ima vaidinti tarptautinės teisės aktai, Europos žmogaus teisių teismo sprendimai konkrečiose bylose, lyginamojoje konstitucinėje teisėje žinomi teisiniai reiškiniai. Šios ir kitos aplinkybės, nors ir neįvardijamos kaip įrodymai konstituciniame teisminiame procese, tačiau turi neabejotinos reikšmės ieškant atsakymo į byloje iškeltą konstitucinį klausimą. [3, p.480]
5. Teisminiai ginčai
Teisminiai ginčai susideda iš dalyvaujančių byloje asmenų kalbų. Teisminiuose ginčuose pirmieji pasisako pareiškėjas ir jo atstovas, po to – suinteresuotas asmuo ir jo atstovas. Po to dalyvaujantys byloje asmenys gali pasisakyti antrą kartą dėl to, kas pasakyta ginčuose. Paskutinio žodžio teisė visada priklauso suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui. Jeigu Konstitucinis Teismas teisminių ginčų metu pripažįsta, jog reikia išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą. Baigęs įrodymų tyrimą, Teismas vėl išklauso teisminius ginčus bendra tvarka. [2, 51str.]
Po teisminių ginčų Teismas skelbia bylos nagrinėjimą iš esmės baigtą ir išeina į pasitarimų kambarį rengti ir priimti nutarimo. Teismo aktą paskelbti būtina per mėnesį nuo teisminių ginčų pabaigos. Apie jo skelbimo laiką visada pranešama byloje dalyvavusiems asmenims, taip pat per visuomenės informavimo priemones. [3, p.480]

Išvados

Apibendrinant konstitucinio teisminio proceso pagrindinius bruožus, kuriuos man pavyko daugiau ar mažiau išskirti, galiu teigti, jog šis procesas yra gana sudėtingas. Remiantis Lietuvos Respublikos aukščiausiuoju dokumentu – Konstitucija (VIII skirsnis 105str.), dar kartą noriu užtvirtinti, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Šios Konstitucinio Teismo funkcijos yra labai svarbios, taigi konstituciniame teisminiame procese turi būti kiek įmanoma siekiama užtikrinti jau minėtų punktų laikymąsi. Tik taip galima siekti darnos valstybės valdyme.

Literatūra
NORMINĖ LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: LR piliečių priimta 1992m. Spalio 25 d. referendumu. Vilnius – leidykla “Mūsų Saulužė”, 2002
2. LR Konstitucinio Teismo įstatymas

SPECIALIOJI LITERATŪRA
3. Lietuvos konstitucinė teisė (T.Birmontienė, E.Jarašiūnas, E.Kūris ir kt.). Vilnius: LTU, 2001

Leave a Comment