Ankstyvoji vaikystė

Ankstyvoji vaikystėAnkstyvąja vaikyste, ikimokykliniais, žaidimų metais vadinamas vaiko amžius nuo dviejų iki šešių metų. Terminas “žaidimų metai” pabrėžia žaidimų svarbą vaiko raidoje. Žaidžiama visą gyvenimą- nuo vaikystės iki senatvės, tačiau dviejų- šešių metų amžiaus vaikai žaidžia daugiausiai- taip jie įgyja naujų sugebėjimų, socialinės patirties, ugdo savo motorinius sugebėjimus, žaisdami vaidmeninius žaidimus susipažįsta su socialiai priimtomis elgesio normomis.

Žaidimo prigimtis ir funkcijosVaikų vaidmeninius žaidimus aiškina trys psichosocialinės raidos teorijos. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Freudas nurodė dvi tikrovės pertvarkymo ir pasąmonės pasireiškimo formas, kurios labiau artimos menui (labiau negu sapnai ir neurozė), ir tai yra vaikų žaidimas ir fantazija.

Freudas rašė, kad neteisinga manyti, jog vaikas nerimtai žiūri į savo sukurtą pasaulį: priešingai, jis jį žaidimą ]iūri labai rimtai, jį sudvasina. Žaidimui priešingas dalykas yra ne rimtumas, o tikrovė. Vaikai puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus ir noriai ieško paramos savo įsivaizduojamiems objektams ir santykiams juntamuose ir matomuose realaus pasaulio objektuose. Freudas taip pat teigia, kad vaikas nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Fantazuojant galimi ir kankinantys išgyvenimai, tačiau jie vis vien malonūs, nors tikrovėje būtų skausmingi. Freudas pastebėjo, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja išgyvenimus, kurie buvo kankinantys, atkartoja skausmą kėlusias procedūras.

Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai naudoja vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Freud naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, vaiko žaidimas leidžia pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. A. Freud nuomone, reikia kreipti dėmesį į vaiko pasirinktas žaidimo temas ir veiklą, nes vaikas žaisdamas gali vaizduoti agresiją, tėvų priešiškumą ir panašiai. Taip pat žaidimas gali gydyti, padėti vaikuiišspręsti emocines problemas. Žaidimo terapijos paskirtis yra ne tik aiškiau pamatyti vaiką kankinančius konfliktus, bet ir padėti jam surasti alternatyvius būdus tiems konfliktams spręsti.

V. Axline požiūris į žaidimo terapiją kitoks- žaidimui sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai reikštis nebijodamas, kad gydytojas gali jo veiksmus įvertinti neigiamai. Tokios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti, ir nors ši terapija ilgai trunka (kartais su vaiku dirbama kelerius metus), dažnai pasiekiama gerų rezultatų.

Bihevioristinės krypties atstovai kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonės konfliktais. Jie teigia, kad vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs.

Kognityvinei krypčiai atstovaujantys psichologai didesnę reikšmę teigia vaiko sugebėjimui suprasti. Jų teigimu, vaikas tik sugebėdamas mąstyti simboliais gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir žaidimo sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau mažų vaikų, kurių neriboja realybė ir logika, vaidmeninis žaidimas yra spontaniškiausias ir originaliausias. Priešoperacinio mąstymo periodas kaip tik labai tinkamas vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas dar sunkiai skiria realybę nuo fantazijos.

Vygotskis ir jo pasekėjai akcentuoja kitą žaidimo aspektą, kalbėdami apie vaidmenino žaidimo socialinę prigimtį. Jie teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje, vaidmeniniame žaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau- atlikti tam tikrą vaidmenį ir pavaizduoti tam tikrą įsivaizduojamą situaciją. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei.

Bruneris nurodė tokias pagrindines žaidimo funkcijas: žaidimas tarsi sušvelnina klaidų padarinius. Žaidimas- rimta veikla, tačiau ji nesukelia vaikui įtampos, žaidimas yra viduje motivuota veikla. Žaidimas- savotiškas aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas.

Žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas., tačiau tai visai nereiškia, kad vaikas nesiekia tikslo ir nesinaudoja tam tikromis priemonėmis tam tikslui pasiekti. Svarbu tai, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaiko vaizduotės.

Bruneris atkreipė dėmesį į tai, kad vaikui labai greitai pabosta žaidimas, kurio sąlygų keisti neįmanoma. Vaikas labai retai žaidžia chaotiškai- dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą susigalvotą scenarijų.

Žaidimų rūšysAnkstyvojoje vaikystėje vyrauja du žaidimų tipai- vaidmeninis ir socialinis, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išbando save įvairiuose vaidmenyse.

Socialinis žaidimas Žaisdami vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. M Partern, K. E. Barnesas ir kiti autoriai nurodo tokias socialinio žaidimo rūšis:

Neužimtas žaidimu- vaikas nesusijęs su kitais vaikais, pasyviai stebi kitų vaikų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui. Nuošalus žaidimas- vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Svarbiausias tikslas- žaisti su žaislais. Stebėtojo žaidimas- vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, komentuoja jų žaidimą, juokiasi iš jo, yra kur kas aktyvesnis. Paralelinis žaidimas- vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito arba netoliese, bet jų žaidimai dar nepriklauso vienas nuo kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja. Asociatyvus žaidimas- vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, keičiasi žaislais. Žaidimas bendradarbiaujant- vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles ir jų laikosi.

Paprastai dviejų metų amžiaus vaikui būdinga būti žaidimo stebėtoju. Asociatyvus žaidimas su kitais vaikais būdingesnis penkerių metų vaikams. Vaikas gali pasirinkti labai įvairias žaidimo rūšis. Tai priklauso nuo vaiko patirties, aplinkos sąlygų. Lengviau ir anksčiau pradeda bendrauti vieni su kitais tie vaikai, kurie anksčiau dažnai žaisdavo vieni su kitais. Tačiau net labai linkę bendrauti vaikai, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, tarp nepažįstamų vaikų, gali užimti stebėtojo poziciją ir žaisti atskirai nuo kitų.

M. Shermanas pastebėjo dar vieną vaikų žaidimo rūšį- tai grupinis džiūgavimas, kai vaikai kartais pradeda juoktis, klykauti, šokinėti. Toks grupinis džiūgavimas paprastai nesusijęs su kokiu nors juokingu ar gera naujiena, tai daugiau reakcija į netikėtą įvykį arba fizinę veiklą. Kuo didesnė grupė ir kuo vyresni vaikai, tuo dažnesni tokio džiaugsmo protrūkiai.

Vaidmeninis žaidimas

Svarbiausias ir patraukliausias vaidmeninio žaidimo požymis yra jo lankstumas, plastiškumas, todėl tokiame žaidime gali dalyvauti skirtingų fizinių ir protinių sugebėjimų vaikai. Beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikai noriai dalyvauja vaidmeniniuose žaidimuose. Manoma, kad vaidmeninis žaidimas padeda formuotis empatijai.

Vaidmeninio žaidimo pradžia sutampa su simbolinio mąstymo įgijimu. Vaikui augant, jo vaidmeniniai žaidimai darosi vis sudėtingesni, jis gali sugalvoti didelius žaidimo scenarijus ir juos vaidinti. Socialinės raidos atžvilgiu ypatingai svarbūs vaidmeniniai žaidimai, kuriuose dalyvauja du ir daugiau vaikų

Vaidmeniniuose žaidimuose, kuriuose vaizdojama nelaimė, pastebima tokia tendencija: jei kartu žaidžia skirtingo amžiaus vaikai, tai mažesnieji tampa “aukomis”, o vyresnieji prisiima “išgelbėtojo”, “gynėjo” vaidmenį. Kai vyresnių vaikų pora yra skirtingos lyties, berniukai būna “gynėjai”, o mergaitės- “stebėtojos” arba “gelbėjamosios”.

Vaidmeniniai žaidimai vaikams teikia įdomius išgyvenimus, moko įvairių vaidmenų, išreikšti savo baimę ir fantazijas, bendrauti vieni su kitais. Vaikai, žaisami vaidmeninius žaidimus, priima vieni kitų fantazijas apie įsivaizduojamus veikėjus, tačiau atmeta baimę keliančius vaidmenis.

Priešoperacinis mąstymas

Per paskutiniąją sensomotorinio intelekto fazę, sulaukęs 18-24 mėnesių, vaikas pradeda mąstyti susikurtais vaizdiniais. Iki tol jis galėjo spręsti apie kai kurias daiktų savybes, bet jo mąstymas buvo susijęs su tais objektais, kuriuos tiesiogiai mato, jaučia ar pasiekia. Antrųjų metų pabaigoje vaikas prieš ką nors veikdamas iš anksto apgalvoja veiksmus, vietoj to kad spręstų kiekvieną problemą mėginimų- klaidų būdu. Dviejų metų amžiaus vaikas sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdžioti anksčiau stebėtą kitų žmonių elgesį. Šie rotiniai sugebėjimai išryškėja dviejų- šešių metų vaikams, vaikas geriau sugeba naudotis simboliais ir aplinkos daiktų vaizdiniais.

Simbolinis mąstymas

Ankstyvoji priešoperacinio mąstymo stadija, kuri yra vadinama intuityviu, ikisąvokiniu periodu, trunka nuo antrųjų iki ketvirtųjų vaiko gyvenimo metų. Vaikas įsisąmonina simbolinį mąstymą, kuris leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdinius tų objekyų, kurių vaikas tuo metu nemato.

Vaikas, įvaldęs simbolinį mąstymą, labai greitai išmoksta tūkstančius žodžių. Ankstyvo priešoperacinio periodo metu svarbiausi simboliai yra žodžiai, vaikas iš pradžių vienu žodžiu išreiškia visą mintį. Ketverių metų vaiko kalba jau tampa gramatiškai taisyklinga, vaikas vartoja kur kas mažiau vieno žodžio sakinių.

Egocentrizmas

Ankstyvojoje vaikystėje vaiko mąstymui būdingas egocentrizmas, tai yra nesugebėjimas suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Vaikas pasaulį supranta tik remdamasis savo paties požiūriu, viską vertina iš savo pozicijos. Egocentrizmas verčia tikėti vaiką tuo, kad visų žmonių mintys, nuomonė ir jausmai tokie pat, kaip ir jo. Vaikas, užsidengęs akis, mano kad niekas jo nemato, mano, kad sninga tik tam, kad būtų galima važinėtis rogutėmis ir taip toliau. Dėl egocentriškumo vaikui būdingas animizmas- požiūris, kad visi aplinkiniai daiktai yra gyvi.

Daugelis autorių teigia, kad vaikui augant, socialinis supratimas didėja, egocentrizmas mažėja, nors daugeliui šešerių metų vaikų dar sunku išspręsti užduotis, susijusias si kito asmens požiūrio supratimu. Septynių- aštuonių metų amžiaus vaiko pažanga jau ryški- jis gali suprasti kito asmens požiūrį.

Mąstymas ir kalba

Daugelis psichologų pripažįsta, kad kalba gali padėti vaikui prisiminti ir susisteminti informaciją ir patirtį. Kraštutinė tokio požiūrio pozicija yra ta, kad mąstyti be kalbos neįmanoma. Tokios nuomonės laikėsi psichologai Vygotskis ir Lurija. Jie teigė, kad iš pradžių vaiko elgesį kontroliuoja vaiką supančių suaugusiųjų kalba, t.y. išorinė kalba. Pamažu vaikas vis mažiau klauso žodinių komandų ir pradeda pats sau sakyti, ko reikia ir ko nereikia daryti. Pamažu kitų žmonių kalba tampa vaiko vidine kalba.

Kalba, tapusi minčių formulavimo priemone, vadinama vidine kalba. Vidinės kalbos raidos pradžioje vaikas garsiai kalbasi su savimi, vėliau- pašnibždomis, dar vėliau- krutindamas lūpas, galiausiai ima kalbėti su savimi mintyse . trijų- keturių metų vaikai, spręsdami kokią nors problemą, dažnai kalbasi su savimi, tačiau po truputį įvyksta kalbos interiorizacija, ji tampa vidine kalba ir ja naudojamasi sprendžiant vis sudėtingesnes problemas.

Vygotskio nuomone, nuo simbolinio mąstymo pradžios pažintinė raida ir kalbos raida tarpusavyje susipina, ir tobulėjant vienai, tobulėja kita. Išmokusio kalbėti vaiko mąstymas, atmintis ir kitos funkcijos persitvarko. Kalba tampa universalia poveikio aplinkiniam pasauliui priemone. Vygotskis teigė, kad nuo kalbos labai priklauso vaiko vaizduotė. kAi sulėtėjusi kalbos raida, sutrinka ir vaizduotė. Kalba išlaisvina vaiką nuo tiesioginių įspūdžių, padeda įsivaizduoti daiktą, kurio nematė, galvoti apie jį.

Bruneris manė, jog kalba vaikas gali realizuoti visas savo potencialias galimybes ir sėkmingai spręsti įvairias problemas. Jis nesutiki su Piaget nuomone apie kalbos ir mąstymo ryšį. Jis teigė, kad mąstymo pagrindas yra kalba, kad nuo kalbinių sugebėjimų priklauso beveik kiekvienas vaiko mąstymo ir elgesio aspektas, ir kad kalba ne tik atspindi patirtį, bet ir ją transformuoja.

Piaget teigia, kad vaiko pažintiniai sugebėjimai leidžia įsisąmoninti kalbą. Kalba, kaip abstraktaus atvaizdavimo sistema, atsiranda vėliau negu mąstymas. Iš pradžių vaikas spręsdamas įvairias problemas, naudoja motorinę veiklą, suvokimu pagrįstas strategijas ir tiesioginę patirtį. Taip prasideda vaiko kalba ir ji naudojama tolesniame vaiko mąstyme. Piaget teigė, kad kalba nebūtina tam, kad individas galėtų mąstyti.

Pojūčių ir suvokimų vystymasis

Ikimokyklinio amžiaus pradžioje vaiko išoriniai priimantys prietaisai jau yra visiškai susiformavę, tačiau tai visai nereiškia, kad vaikų pojūčiai nesivysto. Šiame amžiaus tarpsnyhe pojūčiai greitai tobulėja visų pirma centrinės analizatorių dalies sudėtingesnės besivystančios veiklos dėka. Dėl to padidėja jautrumas, subtiliau skiriamos aplinkos daiktų ir reiškinių savybės.

Regėjimo pojūčių vystymasis. Ikimokyklinio amžiaus vaikų regėjimo pojūčių svarbiausi pakitimai reiškiasi tuo, kad išsivysto aštrus regėjimas ir skiriami įvairūs atspalviai- vaikai pradeda žymiai tiksliau skirti įvairių spalvų atspalvius. Nors ikimokyklinio amžiaus pradžioje vaikai dažnai be klaidų skiria pagrindines spalvas, tačiau panašius atspalvius jie skiria dar gana netobulai. Didėjant vaiko amžiui, sparčiai tobulėja vaiko sugebėjimas skirti atspalvius.

Judėjimo ir odos pojūčių vystymasis. Ikimokykliniame amžiuje žymiai išsivysto judėjimo pojūčiai. Tai rodo tikslesni vaikų atliekami judesiai, greičiau atsirandantys judėjimo įgūdžiai. Tačiau nors plačius, bet nereikalaujančius didelės fizinės jėgos judesius vaikai atlieka pakankamai lengvai, tai tikslūs smulkūs rankų judesiai sudaro gana didelių sunkumų. Tai rodo, kad šiame amžiuje judėjimo analizatorius dirba dar netobulai. Drauge su judėjimo pojūčiais vystosi ir odos pojūčiai. Didėja jautrumas silpnam, vos pastebimam odod lytėjimui. Lytėjimu vis tiksliau suvokiama daiktų faktūra, forma, dydis. Vaikai jau gali nečiupinėdami nustatyti iš kokios medžiagos padarytas daiktas, koks jo paviršius, kokia jo forma.

Suvokimų vystymasis. Drauge su pojūčiais intensyviai vystosi ir suvokimai, vaikai suvokiamus daiktus ir reiškinius pradeda atspindėti žymiai tiksliau ir išsamiau. Tiksliau skiriami daiktai pagal jų formą ir dydį, taip pat erdvės ir laiko santykiai tarp reiškinių. Tai susiję su tuo, kad vaikai palaipsniui išmoksta vis sudėtingesniais ir tobulesniais būdais pažinti daiktus, vystosi jų orientacinė tiriamoji veikla, vaikai palaipsniui išmoksta atidžiai apžiūrėti suvokiamus daiktus, lytėdami nuodugniai susipažįsta su jais.

Literatūra “Raidos psichologija”, Rita Žukauskienė, Margi raštai, Vilnius 1996“Psichologija”, Aleksandras Zaporožecas, Mintis, Vilnius 1967“Psichologai apie žmogaus raidą” Kaunas, Šviesa, 1999