Įvadas
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Todėl šiame darbe pabandysime atskleisti 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus.
Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai.
Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažiūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti – atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai.
Yra gan svarbu žinoti ryškiausius ekonomikos atstovus, kurie paliko pėdsaką Lietuvos ekonomikoje.
Šio darbo tikslas – apžvelgti žymiausių tarpukario Lietuvos ekonomistų biografiją, jų nuopelnus ekonominiame gyvenime.
Sau išsikėlėme uždavinį surasti, mūsų nuomone, keletą žymiausiųjų ekonomistų ir juos trumpai apžvelgti.
1. P.Šalčius
Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijampolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius (“Lietuvos žinios”, “Lietuvos ūkininkas”, “Aušrinė”), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijampolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimuose.
1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai.
Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgėliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą „Kooperacija ir tautos uždaviniai“. Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje.
Studijuodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais – 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius – čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi.
1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms. Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštį “Taika” (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių.
1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Nuo 1935 m. – profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos – idėjinio kooperatyvų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė “Lietūkio” veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį.
Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodairiško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką.
Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirsdavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: “Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo karčiam oje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis” (12, p.15-16).
P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje “Kooperatizmas”. Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti “visuomenės ūkio mokslo”, t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčiaus nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti.
P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos – akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisideda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali.
Tuo remdamasis P.Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch.Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų “teisinga” kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas.
P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, – sakė jis, – reikėtų įrodyti, kad “kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais” (13, p.111).
Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu “visuomenės ūkiui demokratinti” (13, p.125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionierių suformuluotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas “tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui”, todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve “stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą”. O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai “sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės” (12, p.23).
P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą.
Ekonomika buvo pradėta dėstyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmaisiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių “Osnovy političeskoj ekonomii”. Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu.
Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvertė į lietuvių kalbą . Be to parengė originalų darbą „Ekonomikos pagrindai“. Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad „autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistemingai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis“.
G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo „Ekonomikos pagrinduose“. Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia “tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius” (14, p.24). O „visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą“ (14, p.25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, „rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių“ (14, p.31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra „ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas“ (14, p.29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasime G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, „atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema – gėrybių mainymo problema, – su jos vertės ir kainos problemomis“ (14, p.25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai – tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai – kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų „grynosios pajamos“, atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu – Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis – nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai.
Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teorijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones.
2. A.Rimka
Profesorius A. Rimka (1886-1944) – žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, ekonomistas, mokslininkas.Gimė Lankeliškiuose ir lankė Lankeliškių pradžios mokyklą. A. Rimka nuo mažens mėgo knygas, buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų biblioteką. Aktyviau visuomeniniame gyvenime A. Rimka pradėjo reikštis rašydamas korespondencijas į lietuviškus laikraščius: „Ūkininką“, „Lietuvos ūkininką“ ir kt. 1907 metų pradžioje Lankeliškiuose įsteigė „Šviesos“ skyrių, kurio pirmininku buvo išrinktas jis pats. Savo korespondencijomis užsirekomendavo kaip gabus publicistas, todėl 1908 m. „Lietuvos ūkininko“ leidėjų buvo pakviestas į Vilnių, į šio laikraščio redakciją, kur netrukus perėmė redaktoriaus pareigas. Gyvendamas Vilniuje, savišvietos reikalams parengė skaitytinių knygų bibliografinę rodyklę, į kurią įtraukė daugiausia pasaulietinio bei materialistinio turinio knygas, o 1914 m., rengdamas jos antrąją laidą (išėjo 1920 m.), įtraukė ir kai kuriuos K. Markso bei F. Engelso kūrinius.
1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje, Olandijoje. 1912-1914 m. kaip laisvasis klausytojas studijavo ekonomiką Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Frankfurte prie Maino. Pragyvenimo šaltiniai buvo honorarai už rašinius „Lietuvos ūkininkui“ ir kitiems laikraščiams.
Persikėlęs gyventi į Ameriką, redagavo liberalinius laikraščius „Jaunąją Lietuvą“ ir „Ateitį“.
1917 m. atvyko į Rusiją. Čia įsijungė į Lietuvių tremtinių politinį gyvenimą, kuris po vasario revoliucijos buvo pastebimai suaktyvėjęs. Savo pozicijomis jam artimiausi buvo nuosaikieji liaudininkai, pažįstami iš „Lietuvos ūkininko“ laikų. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą. Pasižymėjo bene kaip pagrindinis buržuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921-1923 m. tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Frankfurte prie Maino. Nuo 1923 m. Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Dėstė statistiką ir ekonominė politiką.
Būdamas aktyvus visuomenės ir mokslo veikėjas, A. Rimka daugeliu visuomeninių klausimų turėjo užimti vienokią ar kitokią principinę poziciją. Nenuostabu, kad kilęs iš valstiečių jis į daug ką žvelgė valstiečio akimis. Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkymai visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė “gamybinių jėgų” koncepcija, kurią jis, matyt, perėmė jau 1912-1914 m., studijuodamas Vokietijoje. Šiai koncepcijai būdinga tai, kad neigiami gamybiniai santykiai ir jų reikšmė visuomenės raidai. Būtent vokiečių istorinės mokyklos atstovai ir jai artimi autoriai laikė, kad tik vystantis gamybinėms jėgoms (technikai, švietimui, mokslui ir t.t.) įmanomi tam tikri pakitimai visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos gamybiniams santykiams. Panašiai klausimą kėlė ir A. Rimka.
A. Rimka laikė, kad ir socializmą įgyvendinti įmanoma tik palaipsniui, vystantis gamybinėms jėgoms. Pvz., atgaivinto “Varpo” puslapiuose jis rašė: “Mes eisime prie tokio visuomenės surėdymo, kur visi produkcijos įrankiai bus visos liaudies nuosavybė”. O kitame numeryje tęsė: “[…] socializmas visai nėra tuščia svajonė, bet būtinas ir neišvengiamas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo plėtojimo laipsnis”. Ir toliau aiškino, kad jau daug kur matyti suvisuomenėjimo žymių:suvalstybinamos atskiros įmonės ir pan. Šį „socializacijos” procesą demokratai turi visaip remti. Tai rodo, kad valstybinio sektoriaus plėtimą kapitalizmo sąlygomis ir kitus panašius dalykus A. Rimka laikė keliu, vedančiu į socializmą. Dar aiškiau šiuo atžvilgiu savo mintis jis dėstė vėliau, 1918 m. Neigiamai atsakydamas į klausimą, ar greit būtų galima įgyvendinti socializmą, teigė, kad revoliuciniu būdu suvisuomeninus gamybos priemones, žlugtų civilizacija, nes neliktų pagrindo privačiai iniciatyvai. Socialistinė revoliucija negalinti pagerinti žmonių gyvenimo. „Vieninteliai teisingas ir tikras kelias žmonių būviui pagerinti – tai jųjų darbo našumo pakėlimas”. O darbo našumą kelti įmanoma tik tobulinant techniką ir darbo organizavimą. Tai savo ruožtu priklausą „nuo žmonių kultūros aukštumo ir jų išsilavinimo”. Todėl socializmą įgyvendinti „galima tik per ilgą, nuolatinį ir sistemingai vedamą darbo veikimą […]”.
Vėliau, įsigalėjus buržuazinei santvarkai Lietuvoje, socializmo, kaip visuomeninės santvarkos idealo, A. Rimka neišsižavėjo. Jis žavėjosi II Internacionalo veikėjais, kurie atmetę „revoliucinį principą ekonominei santvarkai keisti” ir padarę išvadą, kad socializmas galįs būti įgyvendintas “žingsnis po žingsnio”, socializuojant (kitaip tariant, suvalstybinant) gamybos priemones palaipsniui, tik kai kuriose gamybos šakose, esant demokratijai (10, p.7-10).
A. Rimka pritarė K. Kautskio požiūriui, kad gamybos priemonių suvisuomeninimas bus suderinamas su demokratija kaip daugumos valia tik tada, kai visuomenės daugumą sudarys proletarai. Ir dargi, sakė jis, turi būti įrodyta, kad kolektyvai naudojant gamybos priemones “socialinis produktas” nesumažės. Apskritai, jo nuomone, ginčas dėl to, kam turi priklausyti gamybos priemonės, buvo grynai akademinis. O svarbiausia esą tai, kad gamybos priemonių naudojimas “kiek galint didesnį socialinį produktą teiktų ir kad to produkto […] pasklaida (distribucija) būtų kiek galint teisingesnė ir plačiųjų darbo žmonių kūno ir dvasios kultūrai naudingesnė” (11, p.51).
Šie žodžiai rodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje A. Rimka kaip ir ankščiau laikėsi požiūrio, faktiškai ignoruojančio gamybinius santykius. Manė, kad paskirstymas gali būti “teisingas” arba “neteisingas”, nepriklausomai nuo to, kam priklauso gamybos priemonės. Jis yra ne kartą pabrėžęs, kad bet kokia reforma, yra geistina ir gali būti sėkminga tik tada, jei nebus griaunamos gamybinės jėgos, nesmuks gamyba, o atvirkščiai, didės “socialinis produktas”.
Socialinės-ekonominės santvarkos, reformų klausimas Lietuvoje ypač aštriai iškilo antrajame dešimtmetyje, kai vyko karas ir visiems buvo aišku, kad visuomenės gyvenime neišvengiami esminiai pakitimai. A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas ir demokratija.
3. V. Jurgutis
Profesorius Vladas Jurgutis (1885-1966) buvo neeilinė asmenybė, turėjusi didelės įtakos ekonomikai, ekonomikos mokslams bei visuomeniniam gyvenimui Lietuvos respublikoje.
Baigęs Kauno kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, jis toliau studijavo ekonomikos mokslus Miuncheno universitete, žavėdamasis tokių labai žymių vokiečių ekonomistų, kaip Lujo Brentano (1844-1931) bei Valtero Loco, naujosios istorinės liberalinės mokyklos skelbiamomis idėjomis.
Bestudijuodamas ekonomikos mokslus Miunchene, V. Jurgutis ne tik gerai susipažino su vokiečių ekonomine mokykla, bet ir buvo veikiamas jos ryškiausių srovių bei atstovų. XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje vyravo naujosios istorinės mokyklos ekonominės idėjos. Jei senosios istorinės mokyklos atstovai (Rošeris, Hildebrandtas, Knisas) buvo ryškūs klasikinės ekonominės teorijos priešininkai, suabsoliutinę empirinių tyrinėjimų reikšmę, tai vėlesnių šios tradicijos pasekėjų darbuose aptinkamas kur kas platesnis įvairių pažiūrų spektras, jungęs juos tik istorinių ekonominių reiškinių tyrinėjimo principu. Būtent šia prasme galime vertinti ir V. Jurgučio pažiūras, kaip būdingas istorinei vokiečių ekonominei mokyklai.
XIX a. antrosios – XX a. pirmosios istorinės mokyklos atstovų darbai turėjo neabejotinai didžiulę reikšmę ypač Europos ekonomikos istorijai pažinti bei naujoms socialinėms teorijoms atsirasti. Jie vengė abstrakčių ekonominių teorijų, nesiremiančių ekonominiais faktais, ir siekė ekonominius reiškinius interpretuoti bei vertinti žymiai platesniu visuomeninių reiškinių kontekstu. Gal šių pažiūrų veikiamas susiformavo ir V. Jurgučio tam tikras nepasitikėjimas grynai teoriniais darbais bei abstraktaus mąstymo “smaguriavimais”, kaip jis pats pasakydavo. Be abejonės, didelę įtaką V. Jurgučio ekonominėms pažiūroms turėjo Lui Brentano paskaitos bei pasaulėžiūra. Pastarasis, kaip vienas žymiausių tuo metu Europos pacifistų, tuo pačiu kėlė ir socialinių problemų, ypač skurdo, neatidėliotiną sprendimą. Apskritai jo pažiūros pasižymėjo žymiai didesniu liberalumu, negu kitų istorinės mokyklos atstovų, o ekonomikos studijos – gilia istorine analize. Jis yra laikomas vienu iš talentingiausių vokiečių istorinės mokyklos atstovų.
Tačiau analizuodami V. Jurgučio pažiūras matome, kad jam nebūdingas absoliutinis sekimas vieno ar kito to meto žymaus teoretiko pažiūromis. Pavyzdžiui, V. Jurgutis simpatizavo M. Vėberio pažiūroms ir kai ką perėmė iš jo socialinės – ekonominės koncepcijos, nors pastarasis buvo vienas aršiausių Lui Brentano oponentų. V. Jurgutis buvo taip pat veikiamas G. Šmolerio darbų, jo vadinamojo genetinio priėjimo, siekiant atskleisti ekonomikos reiškinių esmę. Tačiau akivaizdu, kad G. Šmolerio, o ypač V. Zombarto ypatingos visuomeninės ir net ekonominės misijos suteikimas atskirai nacijai buvo V. Jurgučiui nepriimtinas. Jis, priešingai pastariesiems, labai vertino klasikinės ekonomikos teorijos tyrimus ir pats ieškojo “pamatinių ekonomikos dėsnių”, būdingų kiekvienam nacionaliniam ūkiui.
Susiformavo ir V. Jurgučio, kaip ekonomisto veiklos sfera-finansai ir kreditas. Steigiamajame Lietuvos Respublikos seime (1920-1922) jis vadovavo finansų ir biudžeto komisijai (o tuomet Seimas turėjo nemažą biudžetinę iniciatyvą), dešimtmetį (1922-1929) vadovavo Lietuvos bankui, būdamas vienas iš pagrindinių lito valiutos kūrėjų ir faktiškai pinigų emisijos politikos vadovas.
Lietuvos ekonomistams ypač svarbu tai, kad profesorius V. Jurgutis ilgą laiką (nuo 1925 iki 1940 metų) buvo pagrindinis finansų ir kredito disciplinų dėstytojas ir Finansų ir kredito katedros vedėjas Kauno universitete ir dar kurį laiką (1940-1943 ir 1945-1946) Vilniaus universitete.
Fundamentalios V. Jurgučio studijos “Pinigai” (1938), “Bankai” (1940) ir “Finansų mokslo pagrindai” (1938) – tai ilgo ir kruopštaus mokslinio bei pedagoginio darbo vaisiai. Jų poreikis Lietuvoje šiandien vėl neabejotinai atgyja. Ne veltui V. Jurgutis vadinamas ne tik lito tėvu, bet ir lietuviškosios finansologijos pradininku bei finansinės terminijos kūrėju.
“Finansų mokslo pagrindai” – pirmasis stambus V. Jurgučio veikalas, išleistas plačiajai Lietuvos visuomenei ir ypač naudingas tiek ekonomistams praktikantams, tiek mokslininkams. Čia V. Jurgutis pripažįsta esąs vokiečių finansų mokslo pasekėjas, kadangi ši mokykla turėjo finansų mokslo plačiąja prasme tradicijas.
Įpynęs finansų mokslą ir visą ūkinį darbą į didesnių žmogaus tikslų bei uždavinių audinį, V. Jurgutis pereina prie nuoseklaus ir smulkaus finansų klausimų nagrinėjimo. Beje, ši pasaulėžiūrinė preambulė “Finansų mokslo pagrinduose” pasirodžiusioje spaudoje recenzijose susilaikė tam tikrų abejonių. D. Cesevičiui ir A. Rimkai, labiau laisvamaniškų pažiūrų, V. Jurgučio nuostatos atrodė kiek išeinančios iš objektyvių mokslo uždavinių, tačiau jie pripažino, kad tai visgi netrukdė autoriui išlaikyti mokslinės tyrinėjimų dvasios.
V. Jurgučio pasaulėžiūra tam tikra prasme buvo artima katalikiškojo modernizmo atstovams Lietuvoje. F. Kemėšis, A. Maceina, K. Paltarokas bandė aptarti socialinius ir ūkio klausimus, akcentuodami etines problemas bei jų ryšį su ekonominėmis. Toks požiūris nebuvo svetimas ir V. Jurgučiui. Tačiau gilesnis ekonomikos klausimų išmanymas bei didelė patirtis bankininkystės praktikoje labai sukonkretino jo mokslinę bei pedagoginę veiklą, kreipė tyrinėjimus viena linkme. Pavyzdžiui, F. Kemėšio knygoje “Socialinės bei politinės ekonomijos įvadas” (1938), kurioje autorius pateikė savo trylika metų skaitytą kursą Žemės ūkio akademijos studentams, jau iš esmės siekiama ir supolitinti ekonomikos mokslą, taip pat aptinkamos moksline prasme kiek nepagrįstos pastangos sukurti lietuvišką ekonomikos mokslą. Čia galime pastebėti taip pat ryškią istorinės vokiečių mokyklos įtaką, tik kiek kitų idėjų, negu plėtotų V. Jurgučio. Tautinės dvasios ar pagaliau galimus tautinės ekonominės politikos fenomenus F. Kemėšis jau tiesiogiai bandė pritempti prie tautinio mokslo kūrimo. Šiuo požiūriu V. Jurgutis propagavo priešingas pažiūras: ekonomika turi būti tvarkoma pagal bendruosius ekonomikos dėsnius, o kiekvienai mažiau patyrusiai civilizacijos kelyje tautai reikia mokytis iš klaidų ir laimėjimų jau išbandytos žmonijos patirties.
V. Jurgučio skelbiamos finansų koncepcijos, paremtos buržuazinėmis liberalinėmis idėjomis, bene ryškiausiai atspindėjo mokesčių teorijoje.
Pripažįstant nerevoliucinę proletariato klasinę kovą, kartu siekiama realizuoti klasinį mokesčių pobūdį kapitalistinėje valstybėje. Įrodinėjama, jog mokesčiai esą panaudojami visos visuomenės reikalams. Šiuo aspektu svarstoma ekonominė, kultūrinė bei politinė mokesčių paskirtis, remiantis teze, jog valstybė, skirstydama mokesčius, rūpinasi apsaugoti silpnesniųjų klasių interesus. Tai siejasi su taip vadinama socialine mokesčių teorija.
Prieštaraujant šiam teiginiui, vis dėlto pripažįstama, kad kapitalistinės valstybės mokesčių politika remia turtingesniuosius sluoksnius vargingesniųjų žmonių sąskaita. Toji parama vaizduojama kaip savotiška iždo kompensacija turtingiesiems už tai, kad jie moka mokesčius pagal ekonominio pajėgumo principą.
V. Jurgutis nevengė kalbėti apie vienų ar kitų mokesčių daromą skriaudą vargingiesiems, Bet vėlgi bandė aiškinti, jog tą skriaudą valstybė rūpinasi išlyginti aukštos progresijos mokesčiais.
V. Jurgutis, kaip tai būdinga sociologinės finansų teorijos šalininkams, pasisakė už neatidėliotinas mokesčių reformas, propaguodamas teisingų mokesčių idėjas.
Neatsitiktinai giriamas “moderniųjų laikų”, tai yra tuometinio laikotarpio, mokesčių paskirstymas ir peikiama tarybinė mokesčių sistema, kaip neturinti žmogiškumo ar teisingumo pradmenų (8, p.365).
Monografija “Pinigai” skirta ne tiek konkrečiai ekonomikos sričiai pažinti bei tiesiogiai taikyti praktiniame ekonomisto darbe, kiek giliau ir plačiau surasti pagrindinį ekonominio gyvenimo instrumentą. V. Jurgutis vaizdžiai vadina pinigus “nervi rerum” – daiktų nervais. Pinigai, tie nervi rerum, yra ne vien kiekvieno privataus ūkio, bet ir viešojo bei tautos ūkių pagrindai, nes nuo pinigų santvarkos pareina ne tik tinkamas privataus ūkio darbas, bet ir ekonominė, kultūrinė bei politinė visos tautos gerovė […] Pinigų istorijoje lyg kokiame kaleidoskope praeina visa ne tik pačios valstybės, bet ir visos tautos istorija” (15, p.33).
Pasinaudodamas pinigais kaip vienu iš valstybės ir tautos gyvenimo veidrodžiu, V. Jurgutis atskleidžia glaudžius jų priklausomybės ryšius įvairiose epochose ir ypač XIX-XX amžiuose.
Pinigų esmės klausimu V. Jurgutis pasisako jau knygos įvade: “Pinigai, kaip tarpasmeninio ekonominio susisiekimo tarpininkai, visa savo esme yra dinaminė jėga, todėl vargu ar įmanoma pinigų moksle nustatyti griežtą sieną tarp pinigų teorijos ir pinigų politikos, kaip mėgina daryti kai kurie ekonomistai” (15, p.6). Pinigų esmę geriausiai galima atskleisti pagal jų funkcijas. Pinigų funkcija – rašo V. Jurgutis, – yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui (15, p.248).
Tuo V. Jurgutis prisijungia prie Helfericho pinigų esmės apibrėžimo, kuris teigia, kad pinigai yra nuolatinio ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas. Iš minėtos pagrindinės pinigų funkcijos V. Jurgutis pateikia penkias išvestines, kurios tik pagilina, suskaido pagrindinę: 1) mainų įrankis; 2)mokėjimo priemonė; 3) kapitalų judėjimo tarpininkas; 4) vertės matas ir 5) taupymo priemonė.
Čia galėtume palyginti su K. Markso pateiktomis pinigų funkcijomis, kur kaip pagrindinė nurodoma vertės matas.
Taip pat V. Jurgutis aptaria XX amžiaus pagrindinių pinigų teoretikų (Fišerio, Kaselio, Keinso) paieškas stabilizuoti pinigų vertę, parodydamas daugelio pinigų teorijų ribotumą bei ilgalaikės pastovios monetarinės politikos negalimumą.
1940 m. pasirodžiusi paskutinioji V. Jurgučio knyga “Bankai” vėlgi atveria ekonomikos pasaulį kiek nauju pjūviu – per bankų istoriją ir mokslą. Knygos įvade rašoma: “Kredito įmonės yra svarbus tautos turtų bei ekonominės gerovės kūrybos veiksnys”, bet “kur nėra tinkamų ekonominių veikimo sąlygų, kur nėra galingos pramonės, judrios, tvirtos prekybos, susirūpinusios krašto ūkio gerove sumanios valdžios, tenai ir geriausiai organizuotos kredito įmonės neturės jokios reikšmės krašto gyvenimui, tylės, kaip tyli didingi vargonai, kai prie jų nesėdi tinkamų privalumų menininkas” (7, p.5). Toks kredito įmonių nesavarankiškumas bei priklausymas nuo kitų krašto ūkio veiksnių ypač išryškėjo XX a. ekonominio bei politinio gyvenimo verpetuose. Pirmą ir vienintelį kartą lietuviškoje literatūroje apžvelgta išsami kredito įmonių bei koncepcijų raida viduramžiais.
4. D. Cesevičius
D. Cesevičius gimė 1902 m. lapkričio 13 d. Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Dabšionių kaime.1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1924 – 1928 m. studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje. D. Cesevičius, dirbdamas “Lietuvio” ir “Lietuvos aido” laikraščių redakcijose, susidomėjo ekonominiais dalykais ir 1928 m., nebaigęs filosofinių ir pedagoginių studijų Kauno universitete, išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia 1932 m. baigė Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą, tapdamas diplomuotu ekonomistu. D. Cesevičius pasižymėjo tuo, kad savo straipsniuose tautininkų “Vaire” ir ekonomistų draugijos leistoje “Ekonomikoje” nagrinėjo teorinius klausimus. Ne veltui buvo baigęs aukštuosius ekonominius mokslus užsienyje.
Jau antraisiais studijų Vokietijoje metais D. Cesevičius parašė straipsnį “Kapitalizmo problema”. Jame kėlė tarpukariu įvairių pažiūrų autorių plačiai svarstytą klausimą, būtent: ar kapitalistinė visuomenės santvarka gali ateiti prie kapitalizmo? Norėdamas išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu, D. Cesevičius nurodė, kad pirmiausia reikėtų nustatyti, kas yra kapitalizmas. D. Cesevičiui priimtinesnis buvo, kaip jis sakė, realistinis kapitalizmo supratimas. Tokį kapitalizmo supratimą, jo nuomone, pateikęs prof. K. Kumpmanas (K. Kumpmann) savo veikale “Kapitalizmas ir socializmas”, išleistame 1929 m. K. Kumpmano mintims D. Cesevičius visiškai pritarė. Sekdamas juo, kapitalizmo sampratą siejo su kitomis trimis sąvokomis: visuomenės ūkio pobūdžiu, visuomenės ūkio santvarka ir visuomenės ūkio sistema.
Visuomenės ūkio pobūdis, tai “ūkininkavimo būdas, kuris natūraliai išauga iš paties visuomenės ūkio reikalų be jokio kokios nors viešosios jėgos ar visuomenės instancijos aktinio įsikišimo” (4, p.212). Naujasis visuomenės ūkio pobūdis susiformavęs maždaug prieš šimtą metų – nuo XVIII iki XIX a. vidurio. Jo būdingi bruožai yra darbo pasidalijimas, mašinų naudojimas ir stambių įmonių ir fabrikų kūrimas. Tai ir esąs kapitalizmas. Kapitalizmą, rašė D. Cesevičius, turi atitikti tam tikra visuomenės ūkio santvarka, kuri atspindi žmonių norą, koks turi būti visuomenės ūkis. Jis dar ne viename savo straipsnyje pratęsė kapitalizmo problemos nagrinėjimą. Šiuo atžvilgių reikšmingas yra straipsnis “Ginčas dėl “laissez-faire”, spausdintas per kelis “Vairo” numerius. Jame autorius aptarė liberalizmo likimą. “Vairo” redakcija, skelbdama jį, rado reikalinga pačioje pradžioje padaryti prierašą, kad ji ne visais atvejais galinti pritarti autoriaus optimizmui kapitalizmo, vadinasi, ir liberalizmo atžvilgiu. Tai rodo, kad D. Cesevičius nebuvo linkęs propaguoti tautininkų nuostatų, o dėstė savo požiūrį, kokį buvo susidaręs skaitydamas vokiečių literatūrą.
Šiuo atžvilgių reikšmingas yra straipsnis “Ginčas dėl “laissez-faire”, spausdintas per kelis “Vairo” numerius. Jame autorius aptarė liberalizmo likimą. “Vairo” redakcija, skelbdama jį, rado reikalinga pačioje pradžioje padaryti prierašą, kad ji ne visais atvejais galinti pritarti autoriaus optimizmui kapitalizmo, vadinasi, ir liberalizmo atžvilgiu. Tai rodo, kad D. Cesevičius nebuvo linkęs propaguoti tautininkų nuostatų, o dėstė savo požiūrį, kokį buvo susidaręs skaitydamas vokiečių literatūrą.
Pasekęs liberalizmo istorinę raidą ir bandymus jį apriboti, D. Cesevičius teigė, kad geriausiai produktingumui, kitaip sakant, gamybos efektyvumui didinti tinka liberalizmas. Ir tik siekiant tam tikrų socialinių tikslų, gali būti imamasi, kaip jis sakė, ir socializmo. Liberalizmas, teigė D. Cesevičius, nebuvo ir negali būti visą laiką pastovus, nesikečiantis. Vienoks jis buvęs iš pat pradžių, kitoks – XIX a. pabaigoje, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kaip daug kas pripažįsta, jis turis tapti socialliberalizmu.
Savo požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje D. Cesevičius lyg reziumuodamas glaustai išreiškė kitame savo straipsnyje, nurodydamas, kad valstybė, vykdydama ekonominę politiką, turi atsižvelgti į objektyvių ekonominį dėsnių veikimą, kitaip ūkis bus griaunamas. “Valstybės uždavinys ūkio atžvilgiu yra surasti protingą laisvės ir suvaržymo laipsnį, kad būtų pasiekta ūkiško ir socialinio gyvenimo pusiausvyra” (5, p.300). Objektyvių ekonominių dėsnių veikimą ir kad būtina į tai atsižvelgti D. Cesevičius pabrėždavo dažnai, iš tikrųjų šiuos dėsnius laikė ekonominio liberalizmo pagrindu.
Apie ekonominę teoriją D. Cesevičius kalbėjo ne šiaip sau, o laikė ją būtina ūkio praktikai. Ūkio praktika – tai pirmiausia ekonominė politika, sakė jis. Kokia ji turėtų būti? Jis su pasitenkinimu minėjo Ž. Leskiuro straipsnį apie “bedoktrininę ekonomiką”, nurodydamas, kad “bendroji ekonomika arba ekonomikos teorija” vis labiau išsikristalizuoja, apsivalydama nuo bet kokių politinių ar ideologinių įtakų. Įgyja “mokslo pilietybę”. Tuo tarpu apie ekonominę politiką to dar negalima esą pasakyti. Bet ekonominė politika, teigė D. Cesevičius, tai mokslas apie valstybės naudojamas priemones ūkyje ir tų priemonių padarinius. Ji turi remtis ekonomikos teorija. Santykį tarp jų jis nustatė žodžiais: “Ekonomikos teorijoje nagrinėjama imanentiška ūkio automatika (be subjekto), o ekonominėje politikoje tiriamos priemonės, kuriomis ta imanentiška automatika gali būti keičiama bei koreguojama (subjektas čia valstybė) ekonomikoje veikiančių dėsnių bei būtinų sąryšių ribose” (6, p.335).
Vadinasi D. Cesevičius buvo liberalizmo šalininkas, bet puikiai suvokė, kad vien liberalizmo principais vadovautis ekonominiame gyvenime neįmanoma, reikia ir tam tikro valstybės dalyvavimo ekonomikoje. Tačiau kaip tas dalyvavimas turi pasireikšti, jis nenagrinėjo, o daugiausia svarstė patį principą, pabrėždamas, kad valstybės ekonomikos politika turi remtis ekonomikos teorija, neprieštarauti ekonominių dėsnių veikimui.
Grįžęs į Lietuvą, D. Cesevičius iškart pasinėrė į visuomenės gyvenimą. Sutiko būti Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininku ir nuo 1939 m. gruodžio 2 d. jos šefo Respublikos Prezidento A. Smetonos juo buvo paskirtas. Dirbo finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.
Pagrindinė D. Cesevičiaus koncepcija – kad valstybė turi kištis į ūkinį gyvenimą ir palaikyti jo pusiausvyrą, vykdydama tam tikrą ekonominę ir socialinę politiką. Šią koncepciją jis papildė nuostata, kad valstybė turi laikytis tautinės orientacijos, turi būti tautinė.
5. Dz. Budrys
Dzidas Budrys gimė 1903 m. gegužės 12 d. buv. Raseinių apskrities Šimkaičių valsčiaus Paskynų kaime (dabar Jurbarko raj.). 1913 metais Dz. Budrys pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Prasidėjus karui, mokslą turėjo nutraukti. Pradinę mokyklą jis baigė tik 1918 metais ir įstojo į Jurbarko progimnaziją. 1919 metais persikėlė į Raseinių gimnaziją.
1922 metų rudenį Dz. Budrys persikėlė į Kauną ir pradėjo dirbti raštininku Geležinkelių valdyboje. Atkakliai dirbdamas, per metus jis pasiruošė iš dviejų paskutinių gimnazijos klasių kurso ir kitą pavasarį eksternu išlaikė brandos egzaminus. Tų pat metų rudenį Dz. Budrys buvo priimtas studentu į Kauno universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. Pirmąją studentų ekonomistų grupę sudarė vos 18 žmonių. Studijuoti tais laikais buvo nelengva. Trūko literatūros. Kai kurios disciplinos buvo dėstomos rusų bei vokiečių kalbomis. Laiku – 1927 metais – studijas baigė ir gavo diplomus tik trys, tarp jų ir Dz. Budrys. Jis studijas baigė labai gerai ir gavo pirmąjį ekonomisto diplomą.
Dz. Budrys rašė nemaža straipsnių ekonominių žinių populiarizacijos, ekonominių disciplinų dėstymo metodiniais klausimais, mokytojų profesiniais klausimais “Kultūroje”. “Švietimo darbe”. 1929 metais išėjo iš spaudos jo parašytas “Politinės ekonomijos vadovėlis”. Rengdamas savąjį vadovėlį, naudojosi ir M. Tugan-Baranovskio, ir D. Konrado vadovėliais, o rengdamas naująją laidą – šiek tiek ir P. Šalčiaus darbu. Tą rodo kai kurių klausimų aiškinimas. Tačiau iš M. Tugan-Baranovskio vadovėlio, pavyzdžiui, stengėsi imti ir pabrėžti tai, kas moksliniu požiūriu ten buvo vertingesnio. Naudotasi ir kitokia literatūra.
Politinės ekonomijos objektas Dz. Budrio vadovėlyje apibūdinamas visai marksistiškai: tai visuomeniniai santykiai, kurie “iškyla tarp žmonių jų ūkiškame veikime” (3, p.8). Vertės problema neignoruojama, tačiau darbinė vertės teorija neiškeliama. Sekant D. Konradu, iš dalies pabrėžiamas subjektyvus veiksnys, nors antrajame leidime to nebematyti. Bet ir pirmajame, ir antrajame vadovėlio leidime vertė faktiškai sutapatinama su mainomąja verte ir kaina. Kaina laikoma “pinigų suma, už kurią prekės perkamos parduodamos”, o pinigais -prekės, kurios, plečiantis mainams, ima atlikti vertės mato, cirkuliacijos priemonės ir kitas funkcijas. Kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai.
Darbas, kapitalas ir gamta laikomi trimis gamybos veiksniais. Bet tradicinės gamybos veiksnių teorijos paskirstymo klausimu nesilaikoma. Darbo užmokesčiu suprantamas “atlyginimas už išnaudotą darbo jėgą” kurią “galima laikyti tam tikra preke” (3, p.118). Pateikiamas kapitalo apibūdinimas yra artimas marksistiniam apibūdinimui, bet pabrėžiama, kad kapitalas, tai “toji žmonių darbo produktų dalis, kuria kapitalistas leidžia apyvarton, kad ji su svetimo darbo pagalba atneštų jam pelno[…]” Kitaip sakant, kapitalas dėl tam tikrų visuomeninių santykių gali lyg pats savaime augti. Toji naujai priaugusi vertybė yra vadinama viršverte (Mehrewert) (3, p.34). Vadovaujantis tokiu kapitalo apibūdinimu, pelnas apibrėžiamas kaip nedarbo pajamos (darbo pajamomis laikomas darbininkų darbo užmokestis), kurių šaltinis yra svetimas neapmokėtas darbas, pasisavinimas kapitalistų todėl, kad jiems priklauso gamybos priemonės. Absoliutus pelno ir darbo užmokesčio dydis priklausąs nuo visuomeninio darbo našumo bei darbininkų ir kapitalistų socialinių jėgų santykio (3, p.118). Buvo atiduodama duoklė M. Tugan-Baranovskio socialinei darbo užmokesčio ir pelno teorijai.
1938 metų rudenį jis apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją “Trumpalaikio žemės ūkio kreditavimo principai ir sistemos”, o 1939 metų pavasarį – habilitacijos darbą “Centrinių bankų atviros rinkos politika”, gavo privatdocento vardą ir tapo universiteto politinės ekonomijos ir statistikos katedros privatdocentu.
6. A. Andrašiūnas
A. Andrašiūnas, 1927 baigęs technikumo agronomijos skyrių, ketvirtajame dešimtmetyje periodinėje spaudoje nemažai rašė aktualiais socialiniais ekonominiais klausimais.
Iš straipsnių matyti, kad A. Andrašiūnas, nors grynai politinės ekonomijos klausimų nenagrinėjo, buvo pakankamai gerai susipažinęs su klasikine politine ekonomija. Jis apibūdino liberalizmo ekonominę doktriną, nurodydamas, kad jos šalininkai geriausiu ekonominio gyvenimo reguliatoriumi skelbia laisvąją konkurenciją ir pasiūlos-paklausos dėsnį, o valstybės kišimąsi į ūkinį gyvenimą laiko kenksmingu. Bet pats kritiškai žiūrėjo į šią doktriną, pabrėždamas, kad ekonomikos moksle vietoj jos vis labiau įsitvirtina reguliuojamo, planuojamo ūkio teorija.
Lietuvoje, rašė A. Andrašiūnas, liberalizmo idėjos nebuvo plačiai paplitę ir nereikia dėl to apgailestauti. Pranašesnis yra reguliuojamasis ūkis, tik nereikėtų nukrypti į kraštutinumą, visai atsisakant privačios iniciatyvos. Taip pat nereikia aklai kopijuoti ūkinės praktikos kitose šalyse. Lietuvoje reikia “palaipsniui įgyvendinti ekonominę demokratiją, t.y. sudaryti tokias sąlygas, kad visi piliečiai praktikoje galėtų įsigyti nekilnojamojo turto, kad tas turtas būtų kiek galima vienodžiau suskirstytas […]. Bet turtingumo ir pajamų išlyginimas turi eiti ne pasiturinčių turtą ir pajamas mažinant, bet naujus turtus kuriant bei gausesnius uždarbio šaltinius organizuojant” (1, p.468). Siekdama kelti “tautos gerbūvį”, valstybė turi sudaryti tokį “ūkio planą” arba programą, kurioje būtų išvardintos ne tik per tam tikrą laikotarpį siekiami tikslai, bet ir numatytos visos priemonės tiems tikslams pasiekti. Labiausiai tiktų pramonei plėtoti akcinės bendrovės, kurias steigtų valstybė, tačiau sau pasiliktų tik nežymią akcijų dalį, o likusias parduotų taip pat ir darbininkams. “Kiekvienos įmonės akcijų pasiskirstymo proporcija būtų tokia: 40 proc. darbininkams, 40 proc. kapitalistams arba kooperatyvams, 20 proc. valstybei ar savivaldybėms”. Esant tokiai padėčiai valstybė galėtų atlikti arbitro vaidmenį, o be to taip būtų įgyvendinama “turto demokratizacija” (2, p.470).
Jis darė išvadą, kad “smulkiuose ūkiuose darbo efektyvumas yra keleriopai mažesnis, negu stambiuose ūkiuose” ir todėl “ūkių smulkėjimas bendrojo gėrio sumėtimais yra aiškiai žalingas reiškinys” (2, p.764). Išeitį A. Andrašiūnas matė gamybinėje kooperacijoje, kuri, jo įsitikinimu, galėjo sujungti stambaus ūkio racionalumą su kiek įmanoma tolygesnių žemės pasiskirstymų tarp valstiečių, Tik per kooperacija galima pasiekti optimalaus ūkių dydžio.
7. F. Kemėžis
1924 m. įsteigus LŽŪA, politinę ekonomiją joje pradėjo dėstyti F. Kemėžis, savo politinėmis pažiūromis artesnis labiau prie tautininkų. Akademijos studentams keliolika metų skaitytų paskaitų ciklą 1938 m. jis išleido atskirą knygą, kuri ir yra šaltinis, sprendžiant, su kokiomis politinės ekonomijos teorijomis buvo supažindinami akademijos studentai.
Nagrinėdamas prekės vertės klausimą, F. Kemėžis daugiausia rėmėsi ribinio naudingumo teorija. Teigė, kad prekė turi dvi savybes: mainomąją vertę ir vartojamąją vertę. Mainomąją vertę jis sutapatino su kainą, o vartojamąją vertę su verte, laikė ją priklausoma nuo subjektyvaus pirkėjo vertinimo. Pirkėjo gi subjektyvų vertinimą apsprendžiąs poreikio svarbumas ir jo patenkinimo būtinumas, kitaip sakant ribinis naudingumas. Rinkoje prekių kainos nusistatančios svyruojant pasiūlai ir paklausai.
F. Kemėžis, be to, lietė ir kitas ekonomines kategorijas. Pinigų esmės jis neatskleidė, nes ją sutapatino su pinigų funkcijomis. Kapitalo, palūkanų, pelno, darbo užmokesčio ir kitų kategorijų aiškinimą susiejo su paskirstymo aiškinimu, o pastarąjį – su gamybos veiksnių teoriją. Jis rašė: “Yra žinomi keturi svarbieji gamybos faktoriai: žemė, darbas, kapitalas ir organizacija”, t.y. gamybos valdymas ir organizavimas. “Pagal tuos keturis gamybos veiksnius turime ir keturis didžiuosius pretendentus į gerybių dalybas” (9, p.4).
Žemės rentą, palūkanas, pelną ir darbo užmokestį F. Kemėžis suprato kaip gamybos veiksnių kainas, nusistovinčias pagal tuos pačius principus, kaip ir bet kurių kitų prekių kainos, t.y. svyruojant pasiūlai ir paklausai, susiduriant pirkėjo subjektyviam vertinimui bei ribiniams gamybos veiksnio kaštams.
Kapitalizmo F. Kemėžis nelaikė tobula santvarka, nurodydamas pernelyg didelę kapitalų koncentraciją atskirų žmonių rankose, nuolat pasikartojančias ir vis gilėjančias ekonomines perprodukcijos krizes ir kt. Visa tai, sakė, susiję su tuo, kad kapitalistinė santvarka slopino teigiamuosius žmogaus instinktus ir netrukdė pasireikšti neigiamiesiems.
Valstybė nuosavybę, ypač stambiąją, turi apdėti aukštais mokesčiais, turės būti plėtojama “ūkinė demokratija (didinamas “darbo tarybų”, profsąjungų vaidmuo), be to, turės vykti nuosavybės difuzija (daugiausia per akcijas ir kooperaciją). Kooperacijai F. Kemėžis teikė daug reikšmės: kooperacija pakeičianti “pelno motyvą tarnavimo motyvu”, visus padaranti darbininkais ir kartu savininkais, ugdanti savitarpio pagalbos jausmą ir t.t. Jis darė išvadą, kad “kooperacija gali konkuruoti su kapitalistine sistema ir iš palengva ją iš šios pozicijos išstumti […]” (9, p.409).
Išvados
Apibendrinant Lietuvos ekonomikos mokslų tyrinėjimus iki 1940 metų galime konstatuoti: visi tarpukario Lietuvos ekonomistai mokslininkai mažai skyrė jėgų grynajai ekonomikos teorijai.
Visas ikikarinis Lietuvos ekonominės minties plėtojimas labiausiai buvo veikiamas Vokietijos ir Austrijos ekonominių mokyklų, ten buvusių teorinių ieškojimų. Anglų mokyklos įtaka buvo žymiai mažesnė ir mažiau pastebima. Lietuvoje nebuvo matematinės ekonomikos mokyklos žymesnių atstovų; istorinės mokyklos pasekėjai formavo Lietuvos ekonomistų pažiūras, jų teorines koncepcijas; mokymo planus ir programas.
Tolesniais dešimtmečiais ekonomikos mokslas Lietuvoje gal jau būtų galėjęs pajėgiai ir prasmingai įsitraukti į pasaulinio mokslo tėkmę, tačiau 1940 metai buvo lemtingi ir jam. Kraštui praradus nepriklausomybę, nutrūko natūrali ekonomikos mokslų raida, prasidėjo ekonominių tyrimų planavimas, ekonominės teorijos supolitinimas, vietoj realios ūkinės tikrovės analizavimo – utopijų kūrimas. Lietuvos ekonomikos mokslo nuostoliai karo metais yra labai įvairūs. Dalis ekonomistų, bijodami fizinio susidorojimo, slaptai apleido Tėvynę.
Ne mažesnę žalą Lietuvos ekonomikos mokslui padarė mokymo planų ir programų keitimas, ekonominės teorijos suprimityvinimas ir supolitinimas. Ekonomikos mokslas pasidarė politikos tarnaitė. Prasidėjo objektyvus Lietuvos ekonomikos mokslo žlugimas, kuris truko 50 metų.
Literatūros sąrašas
1. Andrašiūnas A. Mūsų visuomeniniai idealai. Naujoji Romuva. 1939. Nr. 21-22.
2. Andrašiūnas A. Sodžiaus kultūros problema. Naujoji Romuva 1938. Nr. 48.
3. Budrys Dz. Politinės ekonomijos vadovėlis. K., 1929.
4. Cesevičius D. Kapitalizmo problema: Kas yra kapitalizmas? Vairas. 1929. Nr. 3.
5. Cesevičius D. Valstybė ir ūkis. Vairas. 1934. Nr. 3.
6. Cesevičius D. Moksliški ekonominės politikos sunkumai. Ekonomika. 1937. Nr. 4.
7. Jurgutis V. Bankai. K., 1940.
8. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. K., 1939.
9. Kemėžis F. Socialinės bei politinės ekonomikos įvadas. K., 1938.
10. Rimka A. Moderninės socializmo srovės. K., 1930.
11. Rimka A. Varpininkų ideologija ir ekonominių Lietuvos reikalų tvarkymas. – Kn.: Varpininkų kelias., K. 1932.
12. Šalčius P. Dėkimės į ūkinę talką: būkime kooperatyvo nariais. K., 1939.
13. Šalčius P. Kooperatizmas. K., 1939.
14. Šalčius P. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. V., 1991.
15. Jurgutis V. Pinigai. K., 1939.