Turinys
Turinys 2Įvadas 31.Konstitucijos samprata 42.Konstituciniai principai, teisės principai ir normos 53.Principo definicija. Konstitucinių principų ir teisės principų santykis 74.Konstitucinių principų ir konstitucinių normų santykis. Jų apibrėžimo problema 85.Konstitucinių principų sisteminimas 95.1 Konstitucinių principų sisteminimo problema. Tipologija 95.2 Pirminiai Konstitucijos principai 95.3 Sudėtiniai Konstitucijos principai 105.4 Išvestiniai Konstitucijos principai 117. Koordinaciniai ir determinaciniai Konstitucijos principai 12Išvados 13Literatūra 14ĮVADASTemos aktualumas – Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai pamatinių ir svarbiausių demokratinių principų visuma, kurie, juos aiškinant ir įtvirtinant kituose įstatymuose, padeda kryptingai kurti pilietinę valstybę, užtikrina Tautos interesų prioritetą, tai yra Tautos ir jos valstybės vertybių išraiška. Įvairios istorinės, politinės aplinkybės lėmė skirtingų nuostatų formavimą aukščiausią galią turinčiame įstatyme ( kurių XX amžiuje buvo net aštuoni – 4 laikinosios ir 4 nuolatinės Konstitucijos ), bet dabar veikianti, 1992 metų Konstitucija, Tautos priimta referendumu, yra demokratiškiausia, nes atspindi glaudžiausią Tautos santykį su pamatiniu įstatymu. Tautos tiesioginio veikimo kriterijaus svarbą demokratinėje valstybėje akcentavo jau M. Römeris XX a. pirmoje pusėje : “demokratinė teisėta valdžia yra ta, kuri yra pagrįsta teisinės tautos balsavimo išdavomis, nustatant tas išdavas balsų daugumos kriteriumu. Štai, tikroji “teisėtos” demokratinės valstybės valdžios formulė”.Darbo objektas – Konstituciniai principai, jų įvairovė.Darbo tikslas – apibūdinti konstitucinius principus.Darbo uždaviniai:1.Išanalizuoti ir aptarti Konstitucijos principus. 2.Išsiaiškinti Konstitucijos principų klasifikaciją.3.Išsiaiškinti kaip išreiškiami konstituciniai principai.
Naudoti tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo nutarimų analizė.1. KONSTITUCIJOS SAMPRATAKonstitucija – visą teisės sistemą integruojantis aktas. Tai vienintelis teisės aktas, kuriam būdingas toks vaidmuo. Visas kitas teisinis reguliavimas yra „vietinio“ pobūdžio, reikšmingas tik tam tikrai santykių sričiai. Konstitucija nukreipia visą teisinį gyvenimą tam tikra kryptimi, visas teisės normas, institutus, šakas sujungia į darnią visumą. Tai vienintelė teisės sritis, nustatanti visų kitų teisės sričių pagrindus. Iš to kyla aukščiausios teisinės gynybos poreikis. Tokia aukščiausiąja teisine gynyba laikytina konstitucinė justicija.
Konstitucija yra svarbiausias įrankis valstybinei valdžiai apriboti ir kontroliuoti (5 str.). Dar viduramžiais aristokratija išsikovojo iš karaliaus ypatingas teises. Jos išliko dokumentuose. Šis procesas prasidėjo XIII a. Magna charta (Didžiąja chartija) Anglijoje (1215 m.). Lietuvos Konstitucijos pirmtakas – 1528/1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas. Vis dėlto šie pirmieji teisiniai įstatai dar nebuvo platūs, jie neapėmė visos valstybės. Savo teises dalinėse srityse užsitikrindavo atskiri luomai. Pirmąsias šiuolaikines konstitucijas turėjo JAV (1776 m.) ir Prancūzija (nuo 1789m.). Padrąsinti šių valstybių raidos, Europos monarchijų piliečiai XIX a. vis garsiau reikalavo (visuotinės) konstitucijos. Dauguma valdovų ilgainiui pasidavė spaudimui ir paskelbė konstitucijas, apribojančias jų teises. Jie savo valstybes pavertė konstitucinėmis monarchijomis. Vien tik carinė Rusija šiuo keliu tepažengė keletą mažų žingsnelių. Tuomet konstitucija reiškė ne ką daugiau kaip tam tikrų monarcho nuolaidų iš viršaus. Šiandien dauguma konstitucijų pagrindžia savo įgaliojimą iš apačios. Demokratinių konstitucijų pagrindas yra Tautos suverenitetas – Tauta priima pagrindinį įstatymą (taip ir Liet. Konst. Preambulėje).Paskutinis svarbus žvilgsnis: konstitucijos valstybei duoda, kaip minėta, svarbų pamatą . Ji nustato konstitucinę teisę . Bet ir nieko daugiau! Kas ant šio pamato pastatoma, kaip konstitucija gyvendinama praktiškai, kaip ji vystoma toliau ir pripildoma gyvybės, kiek konstitucinė teisė tampa konstitucine tikrove, – visa tai priklauso nuo vyriausybės ir visų piliečių , nuo visos visuomenės. Konstituciniai konfliktai šiame procese yra neišvengiami.2. KONSTITUCINIAI PRINCIPAI, TEISĖS PRINCIPAI IR NORMOS
I. Konstitucinės teisės ir ją sudarančių normų (principų) samprata. Konstituciniai teisiniai santykiai.1.Konstitucinės teisės ir jos veikimo (reguliavimo) dalyko samprata. Šios sampratos detalizavimas pagal atitinkamus Konstitucinio Teismo nutarimus, rodančius konstitucinės teisės reglamentavimo dalyko (apimties ir atitinkamų santykių įvairovės) ypatumus.2.Konstitucinės teisės normų samprata, jų sąlyginis grupavimas ir ypatumai, atitinkami dabartinės Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai. Konstitucinės teisės normų, kurias sukuria Konstitucinis Teismas vertinimas, konkretūs pavyzdžiai. Bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų sukuriamų konstitucinių (konstituciškai reikšmingų) normų vertinimas, konkretūs pavyzdžiai
3.Konstitucinių principų samprata, jų galimas grupavimas bei atitinkamų Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai. Konstitucinių principų samprata, jų galimas grupavimas bei atitinkamų Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai.4.Teisės spragos konstitucinėje teisėje, jų pašalinimo būdai bei su tuo susiję Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl spragų, t. y. tam tikro reglamentavimo nebuvimo ginčijamame įstatyme.5.Konstituciniai teisiniai santykiai ir atitinkami juridiniai faktai. Konkrečios Konstitucijos nuostatos (63 str., 101 str. 3 d., 115 str.), rodančios tam tikrus juridinius faktus (kurie iš jų laikytini įvykiais?) tam tikriems konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti (pasikeisti ar pasibaigti).6.Juridinio fakto, kad Seimas laikytinas išrinktu, sukeliami teisiniai santykiai ir jų vertinimas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą.7.Respublikos Prezidento priesaikos, kaip juridinio fakto, vertinimas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinim…ą.8.Konstitucinė teisė valstybės teisės sistemoje. Konkrečios Konstitucijos ir BK, CK ir Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatos (kuo daugiau jų), rodančios konstitucinės teisės ryšį su kitomis teisės šakomis (ir tokio ryšio vertinimas). Konstitucinės teisės ir “valstybės ir tarnybos paslapčių teisės” (kaip tam tikro administracinės teisės pošakio) ryšis.9.Konstitucionalizacijos esmė ir ją (administracinės, baudžiamosios ar civilinės teisės požiūriu) rodantys Konstitucinio Teismo nutarimai.II. Konstitucinės teisės šaltiniai.1.Konstitucinės teisės šaltinių samprata ir jai įtaką darantis Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamosios (t. y. konstatuojamosios) dalies (politinės teisinės) reikšmės didėjimas.2.1992 m. Konstitucija šaltinių sistemoje (kuo Konstitucija ypatinga kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susiję pagrindiniai Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl Konstitucijos kaip teisės akto.3.Konstitucijos pataisos šaltinių sistemoje (kuo jos ypatingos kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susiję pagrindiniai Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl Konstitucijos pataisų.4.Konstitucinio Teismo aktai šaltinių sistemoje (kuo jie ypatingi kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susijusios Konstitucinio Teismo Įstatymo bei Seimo statuto nuostatos, taip pat šio teismo pagrindiniai išaiškinimai dėl savo aktų (nutarimų ir išvadų) kaip šaltinių.
5.Konstituciniai įstatymai šaltinių sistemoje (kuo jie ypatingi kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susiję pagrindiniai Konstitucinio Teismo (2002 12 24 nutarime pateikti) išaiškinimai.6.Paprastieji (t. y. nekonstituciniai) įstatymai konstitucinės teisės šaltinių sistemoje (kuo jie ypatingi kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susiję pagrindiniai Konstitucinio Teismo išaiškinimai.7.Seimo statutas šaltinių sistemoje (kuo jis ypatingas kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susijusios Konstitucinio Teismo nagrinėtos bylos (dėl Seimo statute pateikto reglamentavimo atitikties Konstitucijai).8.Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys šaltinių sistemoje (kuo jos ypatingos kitų šaltinių požiūriu?) ir su tuo susiję pagrindiniai Konstitucinio Teismo išaiškinimai (dėl tarptautinių sutarčių kaip šaltinio padėties valstybės teisės sistemoje, taip pat sutarčių pasirašymo ir teikimo ratifikuoti)9.Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1991 07 29 sutartis “Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų”, taip pat Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos 1994 m. “Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis” konstitucinės teisės šaltinių sistemoje (kaip šių sutarčių turinys susijęs su Konstitucijoje pateiktu reglamentavimu?).10.Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir su tuo susiję Europos Sąjungos teisės aktų padėties Lietuvos valstybės konstitucinės teisės šaltinių sistemoje klausima.11.Vyriausybės nutarimai ir Respublikos Prezidento dekretai (kaip poįstatyminiai teisės aktai) šaltinių sistemoje ir su tuo susiję pagrindiniai Konstitucinio Teismo išaiškinimai.3.PRINCIPO DEFINICIJA. KONSTITUCINIŲ PRINCIPŲ IR TEISĖS PRINCIPŲ SANTYKIS
Principas apskritai, kaip aiškina tarptautinių žodžių žodynas, – kurios nors teorijos, mokslo pagrindinis teiginys, idėja, kuria vadovaujamasi, vidinis įsitikinimas kuo nors, požiūris. Taigi, remiantis apibrėžimo aiškinimu, iškart susiduriama su principų apskritai, o šiame darbe – su konstitucinių principų tipologijos problema. Norėdami išvengti subjektyvios klasifikacijos ( kuri galima, turint omenyje “lankstų” principo apibrėžimą), turime įžvelgti ir parodyti glaudų ryšį tarp teisės principų ir konstitucinių principų, tarp kurių kolizija, formaliuoju ir loginiu požiūriu, negalima, nes “konstituciniais principais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema”1. O teisės principai – tai teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis yra grindžiama teisinė praktika ir teisinis reguliavimas bet teisės realizavimas. Jie užtikrina teisės normų vieningą vis…umą . Tuo tarpu konstitucinių principų vieta yra ypatinga – jie legitimuoja teisės aktuose nustatytą reguliavimą, visus teisinius sprendimus, daro juos teisėtus, arba atvirkščiai – prieštaravimas šiems principams daro teisinį reguliavimą neteisėtu ir anuliuoja jo teisinę galią. Taigi konstitucinių principų prioritetas akivaizdus, tačiau, mano nuomone, konstitucinėje valstybėje teisės principai, kaip pamatas visos teisės sistemos, turi sutapti su konstituciniais principais Bet principams, skirtingai nei teisės normoms, nesant griežtos struktūros, jų laisvesnis interpretavimas gali sukelti tam tikras teisines pasekmes, kaip jau minėtų teisės principų ir konstitucinių principų neatitikimo, todėl konstituciniams principams ir teikiama pirmenybė.
Kaip pavyzdys, mano manymu, galėtų būti Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 metų gruodžio 9d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. Mirties bausmės buvimas iš esmės atitiko tam tikrus teisės principus – normas. BK 105 straipsnis (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo, 1995 m. birželio 8 d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija) nustatė, kad už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme. Kadangi Baudžiamasis kodeksas yra įstatymas, priimtas Seimo, t.y. tautos atstovų, o įstatymų viršenybės ir visuotinio taikymo principas papildo pirmąjį principą, tai teisės principų atžvilgiu šis įstatymas yra galimas ir leistinas. Tačiau Konstitucijos 18 str. ( “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” ), 19 str. ( “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas” ) ir 21 str. 3 dalis ( “Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes” ) automatiškai prieštarauja mirties bausmei, ir tai jau reiškia koliziją tarp dviejų įstatymų. Bet Konstitucijos viršenybės principas ir tai, kad šis aktas yra vientisas ir tiesiogiai taikomas ( LRK 6 str. ) parodė, kad mirties bausmė yra antikonstitucinė, taigi ji buvo panaikinta. 4.KONSTITUCINIŲ PRINCIPŲ IR KONSTITUCINIŲ NORMŲ SANTYKIS. JŲ APIBRĖŽIMO PROBLEMAAiškinantis konstitucinių principų ir konstitucinių normų santykį, reikia atsižvelgti į bendrą teisės principų ir teisės normų santykį. Teisės norma dažniausiai turi tam tikrą struktūrą ( hipotezę, dispoziciją ir sankciją ), tai yra visuotinai privaloma ir valstybės saugoma elgesio taisyklė. Tuo tarpu principas yra abstraktesnė idėja, kuri tampa teisės normų pagrindu. Paprasčiau sakant, norma pati netampa principu, tačiau principas įstatymuose tampa norma. “Principai daugiau ar mažiau nurodo tam tikrą siekį, tikslą, teisės turėjimą ar vertybę, todėl pageidautina juos ginti arba jų laikytis, taigi jie vertinami ne tik kaip ne tik kaip teikiantys juos išaiškinančių normų paaiškinimą arba loginį pagrindimą, bet kaip bent padedantys juos pateisinti”. Taigi Konstitucija, mano manymu, yra daugiau visuotinai privalomų principų, o ne normų rinkinys, joje įtvirtinama bendrai tai, kas “turi būti” įtvirtinama kitose teisės normose. Taigi “konstituciniai principai yra konstitucinę galią turinčios nuostatos, kurios nėra formuluojamos kaip griežtos elgesio taisyklės ( nėra sukonstruotos kaip normos )”2.
Pavyzdžiui, nuosavybės neliečiamumo principą ( LRK 23 str. 1 d. ) plėtoja ir aiškina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, taip pat išaiškindamas, kas yra nuosavybė apskritai, o baudžiamasis kodeksas įtvirtina sankcijas už šio principo, o taip pat ir įstatymo nesilaikymą. Bet iškyla problema dėl tam tikrų nuostatų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios gali būti traktuotinos kaip normos ( jei laikysimės kai kurių autorių nuomonės, kad norma gali neturėti kažkurios iš trijų sudedamųjų dalių ). Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 3 dalis sako: “ Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujan…t sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo sulaikytąjį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.” Ši konstitucinė nuostata yra formuojama kaip norma, tačiau ji kartu yra ir baudžiamojo proceso pamatinė norma. Mano manymu, ši nuostata vis tiek turėtų būti traktuotina kaip principas, orientuotas tam tikrai teisės šakai, labiau sukonkretintas. Kadangi Konstitucija yra fundamentalus aktas, tai jos principai grindžia kitas teisės šakas, bet pagal savo teisinę galią jie yra virš kitų teisės šakų normų, nes konstitucinė teisė nėra šaka, o visų teisės šakų pagrindas, o pagal turinį – reguliuojamus visuomeninius santykius – priskirtini toms teisės šakoms, kurios reguliuoja atitinkamus teisinius santykius.5. KONSTITUCINIŲ PRINCIPŲ SISTEMINIMAS5.1 Konstitucinių principų sisteminimo problema. TipologijaAiškinant bei analizuojant Konstituciją, susiduriama su principų tipologijos bei sisteminimo problema. Jau anksčiau analizuotos tam tikros konstitucinės nuostatos ( kai kurių autorių teigimu, normos, tačiau, išanalizavus medžiagą bei įvairias nuomones, dėtinas lygybės ženklas tarp konstitucinių principų ir normų dėl jų daugiareikšmiškumo ir įtakos kitoms teisės šakoms ), kurios pagrįstai gali būti traktuojamos kaip konstituciniai principai, nors dažnai turi norminį pobūdį. Todėl surūšiuoti šiuos principus, pasirinkti tam tikrus kriterijus yra išties keblu. Nes iškyla problema, kad principų analizė netaptų visos Konstitucijos problematikos dėstymu. Taigi bandant ieškoti kažkokios sistemos, galima principus dėlioti pagal tokį kriterijų : kaip jie suformuluoti Konstitucijos tekste, kaip aiškiai ir tiesiogiai joje įtvirtinti. Taigi, remiantis šiuo kriterijumi, galima išskirti pirminius, išvestinius ir sudėtinius principus.5.2 Pirminiai Konstitucijos principai
Pirminiai Konstitucijos principai nėra išvedami iš jokio kito konstitucinio principo, jų tiesioginis šaltinis yra tam tikras Konstitucijos straipsnis. Pavyzdžiui, 18 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis sako, kad “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”. Jų fundamentalumas yra tas, kad šie neprivalo būti aiškinami, jie yra tiesiog konstatuojami, jų nereikia įrodinėti. Jie tarsi formuoja pačias bendriausias nuostatas, be kurių nefunkcionuotų ir neegzistuotų jokia demokratinė valstybė. Jų pati bendroji idėja įtvirtinta tik vienoje Konstitucijos nuostatoje, tačiau, žinoma, gali būti nuostatų, kurios juos konkretina, išryškina tam tikrus aspektus, taikymo ribas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 1 dalyje pasakyta, kad “Nuosavybė neliečiama”. Tai yra pirminis konstitucinis principas, tačiau glaudžiai susijęs, aiškinamas kitose nuostatose, pavyzdžiui, to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse: “Nuosavybės teises saugo įstatymai” ir “Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama”, arba tam tikra prasme 24 str. 1 dalis: “Žmogaus būstas neliečiamas” ( šiuo atveju tai susiję su minėtu principu tada, kai būstas nuosavybės teise priklauso žmogui. Kitu atveju šį straipsnį galima traktuoti kaip atskirą principą ). Taigi šiuo atveju jau yra apčiuopiamos tam tikros taikymo ribos, nuosavybės paėmimo galimybė tarsi “susiaurina” iš pirmo žvilgsnio absoliutų nuosavybės neliečiamumo principą. Tačiau net jei šių nuostatų ir nebūtų, pakaktų vienos, 23 str. 1 dalies nuostatos, principo buvimui konstatuoti – tai yra svarbus pirminio principo pobūdis. Taip pat Konstitucinis Teismas 1993m. gruodžio 13d. nutarime konstatavo, kad turto konfiskavimas yra pateisinamas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai: “Kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu tai nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą (pavyzdžiui, pinigų padirbimo įrangą, ginklus) gali vėl panaudoti nusikaltimams padaryti, todėl baudžiamojo proceso įstatymai pagrįstai numato tokio kaltininko turto paėmimą.” Taigi svarbu suvokti, kad žmogaus neteisėtos veikos nesiderina su konstituciniais principais, todėl tam tikros teisės, nors ir pamatinės ir įtvirtintos Konstitucijoje, gali būti ribojamos.Taip pat yra pirminių principų, kurie įtvirtinti ne vienoje, o keliose Konstitucijos nuostatose, tačiau jos turi tą pačią reikšmę, nes kiekvienoje jų įtvirtintas tas pats pirminis principas. Pavyzdžiui, Konstitucijos 21 str. 3 dalis: “Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes” suponuoja žmogaus neliečiamumą kaip konstitucinį principą, kuris taip pat išreikštas 21 str. 1 dalyje : “Žmogaus asmuo neliečiamas”. Šis principas, kadangi yra pirminis – neaiškintinas ( “Kad būtų konstatuota, kad principas yra ir kad jis yra konstitucinis principas, pakanka tai parodyti, bet ne aiškinti. Clarus non sunt interpretanda – tai, kas akivaizdu, neaiškinama” ), žmogaus asmenį parodo kaip aukščiausią vertybę, o tai svarbu atskleidžiant Konstitucijos, kuri tarnauja žmogui, turinį, nes patys pirminiai principai savo turiniu tarsi pagrindžia ir įtvirtina abstrakčią mintį, kad “Žmogus reikšmingas, nes jis žmogus”. Kitas pavyzdys, kai pirminis principas įtvirtintas ne vienoje, o keliose Konstitucijos vietose, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str.: “Lietuvos valstybę kuria Tauta”. Tai suponuoja Tautos suverenitetą kaip konstitucinį principą, bet to paties straipsnio kitas teiginys “Suverenitetas priklauso Tautai”, taip pat preambulės teiginys “Lietuvos valstybės piliečių valia” priimama Konstitucija taip pat išreiškia tą patį principą.5.3 Sudėtiniai Konstitucijos principaiTačiau ne visi principai, kurie yra tiesiogiai deklaruojami ir akivaizdūs, yra pirminiai. Kai kurie yra įtvirtinti skirtingose keliose Konstitucijos nuostatose, pabrėžiant jų skirtingus, nors ir tarp savęs neatskiriamai susijusius, aspektus. Pirminiai nuo sudėtinių skiriasi tuo, kad sudėtiniai išdėstyti keliose nuostatose ir reikia jose išskirti tai, kas “leidžia į jas žvelgti kaip į to paties “tiesiogiai deklaruojamo” konstitucinio principo skirtingų aspektų išraiškas”4. Pavyzdžiui, Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas, kuris yra įtvirtintas ir išaiškintas keliose Konstitucijos vietose, kur Konstitucijos viršenybė įtvirtinta tiesiogiai, bet apibendrinimas seka iš kelių konstitucinių nuostatų ir jų tarpusavio ryšio. Tai yra 5 str. 2 d. “Valdžios galias riboja Konstitucija”, 6 str. 2 d. “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”, 7 str. 1 d. “Negalioja joks kitas įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, 110 str. 1 d. “Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai”. Šio principo laikymąsi tam tikra prasme saugo Konstitucinis Teismas, nes įstatymo pripažinimas antikonstituciniu padaro jį nebegaliojantį, o būtent Konstitucinio Teismo kompetencijoje yra įvertinti įstatymų konstitucingumą.5.4 Išvestiniai Konstitucijos principaiTrečia konstitucinių principų rūšis – tai išvestiniai principai. Tai tokie principai, kurie nėra tiesiogiai deklaruojami Konstitucijoje, bet išvedami, aiškinant pirminius ir sudėtinius konstitucinius principus.Šių principų ypatybė ta, kad šie yra jau suformuluoti, išaiškinti Konstitucinio Teismo. Pavyzdžiui, Konstitucijos 5 str. 1 dalyje nustatyta, kad “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas”. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. spalio 26 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” tam tikrų punktų konstatavo: “Atsakymas į klausimą, ar Seimas galėjo deleguoti Vyriausybei teisę nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas, sietinas su Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintu valstybės valdžios padalijimo principu. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienam valdžios organui suteikiama jo paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo to organo vietos tarp kitų valdžios organų, jo įgaliojimų santykio su kitų organų įgaliojimais”. Taigi šis teiginys yra Konstitucinio Teismo aktų, o ne pačios Konstitucijos teiginys, taigi šis principas ir laikytinas išvestiniu iš kitų Konstitucijos nuostatų. Teismų nepriklausomumo, savivaldos, jų organizacinio savarankiškumo principas taip pat išvedamas aiškinant teisėjų ir teismo nepriklausomumo principą, įvairiais aspektais įtvirtintą Konstitucijos straipsniuose, kaip antai 109 str. 2 d. “Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi”, to paties straipsnio 3 d. “Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”, 113 str. 2 d. “Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje” ir kt. Iš šio pirminio principo išvedami kiti aiškinant Konstituciją. Tai iliustruoja Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas: “Teismų organizacinis savarankiškumas, teisminės valdžios savireguliacija ir savivalda yra Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo elementai”. Taigi šie išvestiniai principai yra formuluojami aiškinant pačią Konstituciją, gilinantis į pirminius ir sudėtinius principus. Tačiau savo reikšmingumu ir teisine galia jie lygūs tiek pirminiams, tiek sudėtiniams, nes jie, nors ir aiškintini, netiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje. “Išvestiniai principai nėra nė kiek mažiau privalomi nei tie, iš kurių jie buvo išvesti”6. Taigi negalima daryti hierarchijos tarp principų, nesvarbu, kiek tiesiogiai jie aukščiausią galią turinčiame akte išdėstyti.7. KOORDINACINIAI IR DETERMINACINIAI KONSTITUCIJOS PRINCIPAIKitas E. Kūrio principų klasifikacijos būdas taip pat remiasi tuo, kokiu mastu jis kreipia teisės sistemą. Reikia turėti omenyje, kad teisės sistema diferencijuojama ne tik į šakas bei institutus, bet ir į konstitucinę teisę bei statutinę teisę. Kai kurios statutinės teisės šakų normos pakylėtos į konstitucinį lygmenį ir sudaro jų, kaip teisės šakų, branduolį. Konstituciniai principai determinuoja šitą teisinį šakinį reguliavimą, tad tokie principai vadintini determinaciniais. Pati Konstitucija, būdama aukščiausioje “teisinio Olimpo” viršūnėje, negali būti prieštaringa, nes tokiu atveju neužtikrintų teisės sistemos darnos, ją dezorganizuotų. Konstitucija aiškinama, kai joje yra neaiškumų, prieštaravimų. Jos vientisumas užtikrinamas tam tikrais principais – tai principai, koordinuojantys Konstitucijos nuostatas, suvedantys, organizuojantys ją į vientisą sistemą. Tai vadinamieji koordinaciniai principai. Jie lemia pačiame akte nustatytą reguliavimą, ir tai, kaip vieni principai dera su kitais.IŠVADOS
1. Išanalizavus Lietuvos Respublikos Konstitucijos principus ir aptarus nemažai jų tipizavimo galimybių, galime daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai pamatinių nuostatų, kreipiančių visą Lietuvos teisės sistemą, visuma. Konstituciniai principai, orientuoti į demokratinę santvarką, žmonių gerovę, įrodo Lietuvos siekį sukurti teisinę valstybę, užtikrinančią žmogaus prigimtines teises ir laisves, valdžios atsakomybę Tautai, Tautos suverenitetą.2. Principų klasifikacija į determinacinius ir koordinacinius, į bendruosius ir “kitus”, į pagrindinius ir “kitus” rodo, kad egzistuoja principai, kurie kreipia visą teisės sistemą, bei principai, orientuoti į tam tikrą teisės šaką ar šakas. Bet kokiu atveju matyti, kad tam tikrų principų, tokių kaip demokratijos, teisinės valstybės, išskyrimas visose teisinėse sistemose – tiek bendroje, tiek kontinentinėje – rodo, kad visos civilizuotos bei demokratinės valstybės, tarp jų ir Lietuva, yra vienodai orientuotos sukurti tokią santvarką, kurioje viešpatautų teisė, kurioje būtų užtikrinamos kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės. Nagrinėjant Konstitucijos principus, pastebėta, kad vienas principas tarsi papildo kitą, vieno jų išaiškinimas lemia kito aiškumą. Tai reiškia, kad visi konstituciniai principai sudaro vientisą sistemą, ką įrodo Konstitucijos vientisumo principas.
3. Įstatymų leidėjo kompetencijoje yra konstitucinius principus išreikšti per normas, be abejo, kad šios normos neprieštarautų Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, apibrėžia ir išaiškina principus, nustato jų tam tikras ribas, nes dauguma konstitucinių principų nėra absoliutūs.LITERATŪRA
1.9 Esmein A. Konstitucinės teisės principai, I tomas. Kaunas, 1932, Teisininkų draugijos leidinys. 2.8 Katz A. “Staatsrecht”. Heideberg, 1994, F. C. Muller juristischer Verlag. P. 713.1, 2, 3, 4 Kūris E. Lietuvos Konstitucinė teisė. Vilnius, 2001, Lietuvos teisės universitetas.4.6, 7 Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, Mintis.