Konstitucinės teisės normos Lietuvos statutuose

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO
TEISĖS FAKULTETO
KONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA

KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS LIETUVOS STATUTUOSE (1529M., 1566M., 1588M.)
REFERATAS

Vilnius, 2004

Turinys

Įvadas 3
Trumpa istorinė apžvalga: Lietuvos Statutų priėmimo aplinkybės ir priežastys 4
Konstitucinės teisės normos Pirmajame Lietuvos Statute (1529m.) 6
Konstitucinės teisės normos Antrajame Lietuvos Statute (1566m.) 9
Konstitucinės teisės normos Trečiajame Lietuvos Statute (1588m.) 10
Išvados 12
Literatūra 13
Priedai 14

Įvadas

Kiekvienas doras ir garbingas Lietuvos pilietis tikrai žino apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos piliečių priimtos 1992m. spalio 25d. referendume, preambulėje pabrėžiamą Lietuvos valstybingumą ir teisės tradicijų perimamumą bei istorinį tęstinumą skelbiant prieš daugelį amžių sukurtos Lietuvos valstybės teisiniais pamatais buvus Liietuvos Statutus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją (žr. priedą).
Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to – valdovų aktuose, o XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos Statutuose, tapusiuose Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga.

Trumpa istorinė apžvalga: Lietuvos Statutų priėmimo aplinkybės ir priežastys

Teisės kodifikavimas buvo dėsningas feodalinės Lietuvos valstybės ir teisės raidos etapas, kuris susiklostė iš poreikio:

– centralizuoti valstybės valdymą;
– stiprinti krašto politinę vienybę;
– vienodai reguliuoti santykius visoje šalies teeritorijoje;
– reguliuoti ekonominį krašto gyvenimą, amatų ir prekybos plėtrą;
– įtraukti didelius žemės plotus į ūkio apyvartą, o tam reikėjo turto perleidimo ir įkeitimo santykių vienodo detalaus reglamentavimo;
– atsižvelgiant į sudėtingą LDK tarptautinę padėtį, konsoliduoti bajorus neatsižvelgiant į jų tikybą ir turimą turtą, suvienodinti jų ir Lenkijos šl

lėktų teises ir tuo sustiprinti LDK pozicijas derybose su lenkais dėl unijos;
– baudžiavos plėtrai;
– fiksuoti bajorų ekonomines ir politines teises ir užtikrinti jų valdžią valstiečiams.

1514m. Vilniaus seime bajorai kreipėsi į didįjį kunigaikštį, kad išleistų jiems statutą. 1522m. Gardino seime jie vėl paprašė statuto. Pasitaręs su Ponų taryba, didysis kunigaikštis pažadėjo patenkinti bajorų prašymą. Po dviejų mėnesių buvo sušauktas naujas seimas Vilniuje, užtrukęs apie pusę metų, kuriame buvo svarstomas statuto projektas. Jo tobulinimas ir derinimas truko šešerius metus. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1528 – 1529m. Vilniaus seime ir įsigaliojo 1529m. rugsėjo 29d.

1544m. Bresto, 1547m., 1551m., 1554m. ir 1559m. Vilniaus seime bajorai atkakliai siekė Statuto pataisų, ypač bendro teismo ponams ir tarnybiniams bajorams, nes ponai bajorai išsaugojo dominuojančias pozicijas valstybėje ir visuomenėje, o nepakankamai politiškai ir ekkonomiškai sutvirtėję, tarnybiniai bajorai nepasiekė lygiateisiškumo su ponais bajorais. 1561m. Vilniaus seime didysis kunigaikštis pateikė ištaisytą Statutą preliminariam svarstymui, 1564m. Belsko seime didysis kunigaikštis patvirtino jį, turėjusį įsigalioti tų pačių metų lapkričio 11d. Tačiau Statute reikėjo įtvirtinti jau pradėtą teismų reformą, taip pat rengiamas administracijos, seimo ir pavietų seimelių reformas, todėl Antrasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1565 – 1566m. Vilniaus seime ir įsigaliojo 1566m. sausio 26d.

Naujas Statutas patenkino anaiptol ne visus, todėl 1568m. Gardino seime vėl prašyta jo pataisų. Lenkijos Karalystės ir LD

DK teisei unifikuoti 1569m. Liublino seimas sudarė komisiją, kuri turėjo suderinti Antrąjį Lietuvos Statutą su Lenkijos 1506m. Laskio Statutu ir pristatyti jį eiliniam seimui tvirtinti. Galutinė naujo Lietuvos Statuto redakcija parengta LDK kanceliarijoje. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas didžiojo kunigaikščio Žygimanto III Vazos jo karūnavimo metu 1588m. sausio 28d. Krokuvoje ir įsigaliojo 1589m. sausio 6d.

Konstitucinės teisės normos Pirmajame Lietuvos Statute (1529m.)

Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje pabrėžiama, kad Statutas skiriamas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Vienodai jis privalomas gyventojams ir valdžios institucijoms, taip pat ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Teismai visiems turi taikyti tą pačią rašytinę teisę. Statutą sudaro 13 skyrių, jungiančių beveik visų teisės šakų normas.
Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia pirmajame šio Statuto skyriuje „Apie valdovo asmenį”, į kurį pateko straipsniai – įstatymai, reglamentuojantys valstybinę teisę ir viską, kas buvo siejama su didžiojo kunigaikščio – valstybės suvereno ir aukščiausiosios valdžios vadovo – asmeniu bei jo prerogatyvomis.
Didysis kunigaikštis vaizduojamas esąs vienintelis teisės šaltinis. Straipsniai pradedami žodžiais: „ nustatome”, „įsakome”, „norime”, „nustatome ir leidžiame”. Juose kalbama ne apie valstybės, bet apie didžiojo kunigaikščio (valdovo) priešus arba šalį (2, 4, 9, 12, 15, 17, 18, 21, 22, 25 ir 26str., žr. priedą). Tačiau daugelio skyriaus straipsnių turinys atskleidžia ribotą LDK monarcho valdžią. Kartais (10, 14, 20 ir 25str.) jis netgi prisiima įsipareigojimus („pasižada”) bajorų luomui. Todėl akivaizdu, kad monarcho valdžios pr

rerogatyvos Statute reglamentuotos paisant daugiau bajorų luomo teisių ir interesų, negu jo paties. Straipsnių didesnė dalis (1, 7, 9 – 11, 13 – 15, 17 – 20, 22, 24 ir 25, – t.y. 15 iš 26 straipsnių) garantuoja įvairias feodalų laisves ir teises, o valdovo valdžios prerogatyvas įtvirtina ir „didybės” garbę bei interesus tiesiogiai saugo tik 11 straipsnių. Taigi I skyrius ne tik įteisino valdovo valdžios prerogatyvas bei gynė jo „didybės” asmenį, tačiau dar didesnė straipsnių dalis įteisino bajorų laisves ir gynė juos nuo galimų tos „didybės” pasikėsinimų.
Ir skyriaus paskirtis, ir kai kurių jo straipsnių turinys rodo, kad čia pirmiausia siekiama apibrėžti nusikaltimus prieš monarchą, apibūdinamus kaip „didybės įžeidimą” (pagal šiuolaikinę sampratą – prieš valstybę), ir nustatyti bausmes už juos. Viduramžių Europa „didybės įžeidimo” (crimen laesae maiestatis) sąvoką paveldėjo iš Romos imperijos, kur ji baigė susiklostyti dominato (Diokleciano ir Konstantino laikais). Imperatorius galutinai iškilo virš įstatymų, tapo viešpačiu (dominus) „iš Dievo malonės”. Justiniano teisės reforma „didybės įžeidimo” įstatymus suvedė į Digestų 48 – ją knygą. Šios teisės normų bendroji idėja nebuvo pamiršta ir viduramžių Europoje, nes tiko ir barbarų karaliams. Devocinę formulę vartojo ir Lietuvos valstybės monarchai pagonys. Suprantama, kad ją randame ir Pirmojo Lietuvos Statuto pavadinime bei įžangoje.
„Didybės įžeidimo” nusikaltimas buvo suformuluotas 1447m. Kazimiero privilegijoje, o jo samprata ir sfera labiau sukonkretinta 1492m. Aleksandro privilegijoje. Bet apskritai ikistatutinei LDK teisės sistemai bū
ūdingas „didybės įžeidimo” neapibrėžtumas. Šios teisinės normos detalizavimo proceso etapus atspindėjo Pirmojo Lietuvos Statuto I skyriaus straipsniai.
Jeigu į I skyriaus straipsnius tik atsainiai žvilgtelėsime, jis gali pasirodyti gana padrikas ir eklektiškas. Ir vis dėlto visus straipsnius galima suskirstyti į kelias tarpusavy susijusias grupes.
Pirmajai grupei priskirtini straipsniai (1, 7 ir 9str., žr. priedą) skelbia bendriausius teisinių santykių principus ir išryškina pagrindines feodalo juridinio asmens teises (teisinę galią). Valdovas garantuoja:
– nekaltumo prezumpciją, t.y nebausti be teismo; maža to, neteisingai apkaltinęs skundiką pats gali susilaukti tokios pat bausmės, kokia grėsė apkaltintajam (1str., žr. priedą);
– kiekvieno bajoro asmeninę atsakomybę: už padarytą nusikaltimą atsako „kiekvienas pats už save ” (7str., žr. priedą);
– visiems vienodą teisę, t.y. visus valdinius, nepaisant jų turtinės padėties ir luomo, pažada teisti vadovaujantis Statuto straipsniais; kitaip sakant, visi bajorai – ir didikai, ir plikbajoriai – lygūs prieš Statuto įstatymus.
Su šiais bajoro asmens teisių pagrindus įtvirtinusiais straipsniais tiesiogiai susijusi antroji straipsnių grupė (10, 14 ir 20str., žr. priedą). Juose valdovas pažada bajorams panaikinti bylų atidėjimo (draudžiamuosius) raštus (10str., žr. priedą), nedelsiant išspręsti užvilkintas teismo bylas (14str., žr. priedą), ginti bajorų garbę ir neužtęsti bajorystės įrodymo bylų. Du pastarieji straipsniai – įstatymai gynė bajorus nuo teismų vilkinimo tokiais klausimais, kurie buvo feodalų egzistencijos esmė. Priklausymas bajorijos luomui – visų kitų feodalo teisių pagrindas. Žemės nuosavybės teisė išskyrė žemvaldį iš kitų valdinių ir „įrašė” jį į privilegijuotą luomą.
Būtent dėl to su antrąja straipsnių grupe reikia tiesiogiai sieti trečiąją grupę, kuriai priskirtini straipsniai (15 – 19, 22, 24 ir 25str., žr. priedą), vienaip ar kitaip susiję su žemės disponavimu. Juose visiškai atskleidžiamas feodalas kaip juridinis subjektas bei plačios jo teisinės galimybės. O svarbiausia, jie įrašyti į tą Statuto skyrių, kuriame kodifikuoti valstybinės teisės įstatymai. Minėtų straipsnių (ypač 22 – ojo) turinys rodo, kad prie teisės objektų priskiriama ne tik feodalo žemė, bet ir ją dirbantys valstiečiai. Visa tai trečiąją straipsnių grupę riša su pirmąja. Vadinasi, visi į tris grupes „sudėlioti” straipsniai ne padrikai surašyti, bet sudaro tam tikrą kodifikavimo sistemą, sietiną su valstybinės teisės įstatymais.
Trims minėtoms straipsnių grupėms priešpastatytina paskutinė – ketvirtoji – grupė (2 – 6, 8, 11, 12, 21, 23 ir 26str., žr. priedą), tačiau ir šie straipsniai priskirtini valstybinei teisei, tik juose išryškintos didžiojo kunigaikščio – juridinio asmens – teisės, o ne pareigos. Kartu apibrėžiamos individualaus feodalo (vasalo – valdinio) teisinės pareigos. Jų teisinių normų hipotezių numatomus teisinius santykius sukuria ne kokie nors kiti teisiniai faktai, bet teisės pažeidimai, nukreipti prieš monarcho teises, prieš jo asmenį, kaip aukščiausią valstybės suvereną, – vadinasi, kartu ir prieš valstybę. Svarbiausias teisės pažeidimas – valdovo „didybės įžeidimas”, t.y. valstybės išdavimas (pabėgimas į priešų žemę) (2 – 4str., žr. priedą). Pirmojo Lietuvos Statuto sudarytojai tradiciškai valdovo asmenį dar tapatino su valstybe bei jos interesais. Jiems buvo savaime suprantama, kad valdovo išdavimas yra ir valstybės išdavimas, kuris baudžiamas aukščiausia bausme. Svarbus ir 5 straipsnis, gynęs teisinę valdovo monopoliją naudoti valstybinius dokumentus (raštus, antspaudus). Valdovo regalijų – raštų ir antspaudų – klastojimas jau nuo seno buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų. Kita vertus, šiuo straipsniu apibrėžta teisinė norma taip pat priskirtina „didybės įžeidimo” sferai. Valdovui (valstybei) padarytų materialinių nuostolių atlyginimą reglamentuoja 8, 21 ir 26 straipsniai (žr. priedą). 6, 11, 12 ir 23 straipsnius (žr. priedą) galima apibūdinti kaip nepaklusnumo baudimą. Visus šios grupės straipsnius vienija tiek didžiojo kunigaikščio, tiek individualaus feodalo teisinis subjektas. Šie subjektai ir rodo jos organinį ryšį su kitų trijų grupių straipsniais. Tą ryšį papildo dar 8 ir 26 straipsnių teisės objektas (žemė).
Kaip teisės subjektai I skyriuje (6, 11, 15, 17 ir 23str., žr. priedą) figūruoja ir valstybės administracijos atstovai – įvairūs urėdininkai. Šiuo požiūriu prie jų pritampa ir 13 straipsnis – vienintelis, apibrėžiantis ne bajoro ir valdovo, bet bajoro ir valdovo pareigūno teisinį santykį (atsakomybė už įkalinto nusikaltėlio paleidimą), nors ir čia už pareigūno pečių nesunku pamatyti monarchą. Tai vienintelis valstybės pareigūnų atsakomybės bajorams – valdiniams normos suformulavimas visame skyriuje, nes 6 straipsnyje iš pirmo žvilgsnio panašūs santykiai suvedami į valdovo asmenį, t.y. į bajoro – valdinio atsakomybę valdovui. Tik viename 25 straipsnyje (žr. priedą) yra užuomina apie Lietuvos personalinę uniją su Lenkija. Valdovas, gindamas LDK žemvaldžių interesus, pasižada, būdamas Lenkijoje, niekam nesuteikti „ankstesnių dovanojimų”. Šiuo straipsniu buvo apsidrausta nuo lenkų feodalų įtakos, ką rodo ir pats straipsnio pavadinimas, nors apskritai straipsnio turinys nėra pernelyg kategoriškas.
I skyriuje, nors ir ne visai nuosekliai, apibūdinti visi teisinius santykius sudarą elementai. Taip pat akivaizdūs bajoro teisnumo ir veiksnumo diferenciacijos požymiai. Teisnumą apibrėžia iš esmės visi skyriaus straipsniai. Veiksnumas ypač išryškėja 15 – 17 straipsniuose (laisvo žemės disponavimo ribos). Nors šio skyriaus negalima pavadinti darnia valstybinės teisės sistema, bet jis nebuvo atskirų, tik mechaniškai susietų normų kratinys. Priešingai, straipsnių organinis ryšys yra. Jau vien padrikų papročių teisės normų sukaupimas vienoje vietoje (surašymas viename skyriuje) buvo didelis šuolis teisės kodifikavime. O tai buvo atlikta ne mechaniškai, bet tikslingai, panaudojant naujausius to meto teisės mokslo pasiekimus ir pirmuosius Renesanso idėjų daigus, jau pasiekusius Lietuvos valstybę.
Konstitucinės teisės normos Antrajame Lietuvos Statute (1566m.)

I-asis Statutas neilgai tegalėjo patenkinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir jau 1544m. seime buvo pareikštas prašymas Statuto pataisymo reikalu. Iki 1551m. buvo sudaryta netgi speciali komisija iš LDK piliečių. Priklausomai nuo to meto teisininkų įdėto darbo į II-ąjį Lietuvos Statutą buvo įtraukta daug bendrųjų to laiko teisės nuostatų. Tuo tarpu komisijai buvo patikėta peržiūrėti I-jo Statuto straipsnius, pasenusius išmesti, o kitus papildyti ir įdėti naujų. Tokiu būdu buvo pasiektas 14 skyrių rezultatas.
Šio Statuto medžiaga ypač gausi ir įvairi. Pirma, jo turinį sudaro LDK seimų nutarimai bei pačios komisijos įstatyminė kūryba – tai yra kartu susiję ir šiais laikais būtų galima palyginti su Seimo leidžiamais įstatymais, kurie lygiai taip pat galioja visiems Lietuvos Respublikos gyventojams, kaip kad Statutai galiojo LDK gyventojams. Kita svarbi medžiaga – LDK administracinių ir teismo organų praktika. Dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teismų praktika nėra aptariama, tačiau Statutai XVI a. sudarė pagrindinį šalies kodeksą, į kurį buvo įtraukta pati svarbiausia medžiaga. Galiausiai prasminga svetimos teisės recepcija – kaip ir šiais laikais yra stengiamasi perimti iš užsienio valstybių tai, kas geriausia ir tinkamiausia visai valstybei.
Tačiau reikėtų prisiminti, jog pagrindinių įstatymų idėja liko tokia pati kaip ir pirmajame kodekse, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra visiškai nepriklausoma, jokiais valstybiniais ryšiais nesusijusi su Lenkija. O juk tai yra pati svarbiausia konstitucinė nuostata tos valstybės, kuri nori savarankiškai vykdyti savo politiką. Ir LDK valstybinės įstaigos, lygiai taip pat kaip ir pats jos nepriklausomumas, laiduojamos visiems laikams. Prisiminkime, jog ir dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje minimi šie trys Statutai kaip teisinių pamatų pagrindai – tad atsižvelgiama į praeitį, norima išsaugoti, perimti geriausius istorijos vaisius ir stengiamasi tai įtvirtinti naujomis dabartinėmis nuostatomis bei perduoti ateities kartoms.
1566 m. Lietuvos Statutas buvo svarbus tarnybinių bajorų laimėjimas, padidėjusio jų vaidmens poitiniame ir ekonominiame krašto gyvenime pripažinimas. Ponai neteko išimtinių politinių teisių. Statutas įtvirtino ir privilegijas, atsiradimą ir tapo vadinamosios bajorų demokratijos teisiniu pagrindu.
Taigi po skuboto II-jo Statuto patvirtinimo Vilniaus seimas ir visa LDK žengė į vadinamąją „der monarchische Stãndestaat“ valstybę, stengdamasi Lenkijai pateikti savo pagrindinį šalies įstatymą kaip stiprų ir neginčijamą savo savarankiškumo įrankį.

Konstitucinės teisės normos Trečiajame Lietuvos Statute (1588m.)

1569m. Liublino seimas buvo nutaręs Lietuvos Statutą suderinti su Lenkijos teise, o LDK tik paskubėjo patvirtinti lietuviškąjį unijos supratimą, pagal kurį Liublino unijoje Lenkija ir LDK turi būti dvi lygiateisės valstybės.Taigi II-ojo Statuto pagrindiniai įstatymai III-me Statute buvo įdėti ištisai. Ir vėl LDK buvo pabrėžiama kaip nepriklausoma valstybė, todėl tokiu būdu buvo stengiamasi užkirsti kelią lenkams, taip pat ir svetimšaliams teisę gauti valstybines vietas. Tai pagrindiniai nauji nuostatai, kai visi kiti III-ojo Statuto įstatymai paremti ankstesnio kodekso pataisytais ir papildytais įstatymais. Statutą sudaro 14 skyrių.
Turėtumėme visų pirma atkreipti dėmesį į tą faktą, jog Lenkijos Karalystės ir LDK teisei unifikuoti, II-jį Lietuvos Statutą su Lenkijos 1569 m. Laskio Statutu ir pristatyti jį eiliniam seimui tvirtinti buvo sudaryta speciali komisija, o ši komisija susidėjo tik iš LDK atstovų. Tai patvirtino LDK savarankiškumą teisės kūrimo srityje. Lenkai, reikalaudami Statutą pristatyti seimui, stengėsi sukliudyti priimti Statutą. Tačiau LDK atstovai taip pat priešinosi lenkų kliūtims, tvirtindami, jog tai yra kišimasis į LDK reikalus. Juk nepriklausoma valstybė ir turi būti laisva nuo kitų, svetimšalių noro, veiksmų ir kišimosi.
Svarbus momentas buvo tas, kad Statutas išspausdintas valstybine Lietuvos rusų kalba. O juk valstybine kalba įtvirtinti konstituciniai nuostatai tik patvirtina pagrindinio šalies įstatymo svarbą. Tačiau didelė egzempliorių stoka ir siekis lenkus supažindinti su pagrindiniais LDK įstatymais pakreipė Statuto leidybos linkmę į lenkiškosios kalbos pusę. Visgi tarsi dar kartą buvo norima tik įtikinti lenkus, jog ir lietuviai turi savo valstybę ir savo teises. Taigi tokiu būdu 1614m. buvo išleista pirmoji III-ojo Lietuvos Statuto lenkiškoji vertimo laida.
Kitos žymios idėjos, kuriomis pagrįstas Lietuvos Statutas, buvo šios: a) teisinės valstybės idėja ir b) LDK teisių ir reikšmės apsaugojimo idėja. Juk jei nebus saugojamos valstybės teisės, nebus ir pačios teisinės valstybės, o ši atsiranda tik tinkamai suvokus, kad svarbu įtvirtinti savo nepriklausomumą, savarankiškumą ir sugebėjimą teisiniais būdais (šiuo atveju, Statutais) apsiginti. Taigi buvo sudaryta teisinio luominio tipo valstybė, gavusi ir savarankiškos valstybės vardą. Tokia nuostata įtvirtinta ir ankstesniuose Statutuose, o trečiajame (po 1569m. Liublino unijos) dar nurodyta, jog federacija yra sudaryta tarp dviejų lygiateisių valstybių, su bendrai renkamu valdovu (Lenkijos karalium ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu) ir bendru seimu – kongresu, bet su atskirom: a) vyriausybėm, b) valstybės finansais ir c) kariuomenėmis.
Atskira vyriausybė, finansai ir kariuomenė tik dar kartą patvirtino, jog nesiruošiama susieti savo valstybės su kita valstybe visais gyvenimo atvejais. Tai svarbus šalies „turtas“, kurį atidavus į kito rankas palaipsniui būtų visiškai prarastas valstybės sugebėjimas reguliuoti svarbiausias teisės sritis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pats III-sis Statutas ne tik saugojo LDK, kaip valstybės, teises, bet taip pat buvo ir sukurtas tos pačios „tautos“ bajorijos, paruošiusios jį savo komisijoje ir seimeliuose bei LDK suvažiavimuose.
Taigi pirmo skyriaus normos nustatė didžiojo kunigaikščio teisinį statusą – taip įtvirtinamas pagrindinio valdovo statusas, o juk ir dabar pripažįstamas svarbiausio valdovo-prezidento vaidmuo valstybėje. Trečiame skyriuje nustatytos bajorų teisės ir laisvės, o jau vėliau (12 skyriuje) kalbama apie atsakomybę už bajorų valdinių nužudymą ir sužeidimą, priklausomų valstiečių ir kitų priklausomų žmonių slėpimą, o tai paryškina luominės valstybės modelį. Visgi pabrėžtina bajorų atsakomybė už valstybinius nusikaltimus (1 skyrius) ir feodalų karo tarnyba ir atsakomybė už karinius nusikaltinimus (2 skyrius), kas reiškia, jog Statutas apėmė civilinės teisės nuostatus ir „įžengė“ į baudžiamosios teisės sritį. Dabartinėse demokratinių valstybių konstitucijose to nėra, tačiau nurodoma, jog atsakomybę už vienos ar kitos nuostatos pažeidimą nustato tam tikri įstatymai. Taip pat sureguliuoti nuosavybės teisės, raštvedybos ir teisingimuo vykdymo santykiai (1 kyrius) bei reglamentuota teismų sistema ir teisingumo vykdymas (4 skyrius); devinto skyriaus normos reglamentavo pakamario teismo organizaciją ir veiklą. Taigi matom, jog teismams suteikiamas nemažas dėmesys, stengtasi apsaugoti savo valstybės vidaus tvarką. Svarbus ir pavietų seimelių organizavimas ir kompetencija (3 skyrius) – tai tik dar vienas žingsnis užtikrinant svarbiausio „susirinkimo“ veikimą. Paminėtina ir tai, jog buvo reglamentuota moterų paveldėjimo teisė ir reglamentuotas jų išleidimas už vyrų (5 skyrius), septintame skyriuje – turtiniai santykiai, aštuntame – paveldėjimo santykiai; žemės nuosavybės santykiai (9 skyrius), atsakomybė už vagystes (13 skyrius), turtinius nusikaltimus (14 skyrius) – visa tai susiję su civiline teise, tačiau niekas negali paneigti, jog visi šie institutai turėjo būti reguliuojami, kad laisvai ir nekliudomai būtų galėjusi „gyvuoti“ valstybė, o įveikusi įvairių teisės pažeidimų kliūtis, galėtų rūpintis savo nepriklausomumo svarba.
Tad III-sis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas ne kaip jungtinės valstybės, bet kaip LDK įstatymas, toks jis ir buvo saugomas. Tad tai tik dar kartą įrodo LDK nepriklausomumą nuo išorinio poveikio ir noro pavergti, patraukti į savo pusę.

Išvados
1. Svarbiausi iš rašytinių LDK teisės šaltinių buvo XVIa. išleisti feodalinės teisės kodeksai – Lietuvos Statutai.
2. Pagrindinė idėja, raudona gija nusidriekianti per visus tris Lietuvos Statutus, buvo Lietuvos valstybingumo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių apsaugojimo idėja.
3. Pirmasis Lietuvos Statutas – realios ponų bajorų ir tarnybinių bajorų sluoksnių galios atspindys.
4. Pirmasis Lietuvos Statutas ne tik įteisino valdovo valdžios prerogatyvas bei gynė jo „didybės” asmenį, tačiau dar didesnė straipsnių dalis įteisino bajorų laisves ir gynė juos nuo galimų tos „didybės” pasikėsinimų.
5. I skyriaus 1, 7 ir 9 straipsniai skelbia bendriausius teisinių santykių principus ir išryškina pagrindines feodalo juridinio asmens teises (teisinę galią).
6. Pirmajame Lietuvos Statute visiškai atskleidžiamas feodalas kaip juridinis subjektas bei plačios jo teisinės galimybės. Prie teisės objektų priskiriama ne tik feodalo žemė, bet ir ją dirbantys valstiečiai.
7. Pirmajame Lietuvos Statute išryškintos didžiojo kunigaikščio – juridinio asmens – teisės, o ne pareigos. Kartu apibrėžiamos individualaus feodalo (vasalo – valdinio) teisinės pareigos.
8. Antrojo Statuto medžiaga gausi ir įvairi: LDK seimų nutarimai, jos administracinių ir teismo organų praktika, prasminga svetimos teisės recepcija, pačios komisijos įstatyminė kūryba.
9. Antrasis Statutas įtvirtino privilegijas, atsiradimą ir tapo vadinamosios bajorų demokratijos teisiniu pagrindu.
10. LDK valstybinės įstaigos, lygiai taip pat kaip ir pats jos nepriklausomumas, laiduojamos visiems laikams.
11. Tvarkant III-ąjį Statutą buvo sudaryta speciali komisija, kuri susidėjo tik iš LDK atstovų.
12. Statutas išspausdintas valstybine Lietuvos rusų kalba.
13. III-sis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas ne kaip jungtinės valstybės, bet kaip LDK įstatymas.

Literatūra:
1. Gudavičius E., Lazutka S., Valikonytė I. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529m.). – Vilnius: Vaga, 2001.
2. Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos: straipsnių ir mokslinių darbų ištraukos/sudarė Skirius J. ir Šapoka G. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001.
3. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.
5. Machovenko J. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai. – Vilnius: Justitia, 2000.
6. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. – Vilnius, 1997.
7. Lappo J. Didžiosos Lietuvos Kunigaikštystės XVI-jo amžiaus įstatymų kodifikacija // Teisė. 1940. Nr.52, p. 200-213.
8. Lappo J. 1588 Lietuvos Statutas ir jo laiko sutartiniai nuostatai // Teisė, 1940, Nr. 52, p. 240-251.

Leave a Comment