Konstitucines teises kursinis darbas – Seimo funkcijos

Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės laboratorinis darbas

Turinys

I. Pirma užduotis. Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos ................... – 1

1. Įžanga .............................. – 1

2. Lietuvos Valstybės įstatymų leidžiamųjų institucijų istorinė raida .......... – 2

1918-1940 metai .............................. – 2

1940-1990 metai .............................. – 7

1990-1992 metai .............................. – 9

3. Šiandieninės Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos ................... – 10

Įstatymų leidybą .............................. – 12

Valstybės biudžeto tvirtinimas ........................... – 15

Ministro Pirmininko kandidatūros ir vyriausybės programos svarstymas ..... – 16

Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir kitų valstybės pareigūnų

kandidatūrų svarstymas ir skyrimas ......................... – 17

Seimo priežiūrinė veikla .............................. – 17

Rašytiniai klausimai ir paklausimai ......................... – 18

Interpeliacijos ir nepasitikėjimas Vyriausybe .................... – 18

Valstybės biudžeto vykdymo kontrolė ....................... – 19

4. Išvados .............................. – 20
II. Antra praktinė užduotis .............................. – 21
III.Trečia praktinė užduotis .............................. – 23
Literatūra .............................. – 26

I. Pirma užduotis. Lietuvos Reespublikos Seimo funkcijos

1. Įžanga

Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume, yra pagrindinis Lietuvos Respublikos valstybės įstatymas, kuris turi valstybės aukščiausią teisinę galią, nustato šalies politinius, teisminius ir ekonominius sistemų pagrindus. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tautos aktas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (Konstitucijos 5 str. 1 dalis) “valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir Vyriausybė, Teismas”¹. Lietuvos Respublikos “Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu”¹ (Konstitucijos 555 str. 1 dalis). Lietuvos Respublikos Seimas įteisina valdžią, kurią Lietuvos Respublikos piliečiai išrenka per rinkimus ir paveda jai tvarkyti Lietuvos valstybės reikalus bei vykdyti įsipareigojimus ir stengtis, kad rinkėjai būtų patenkinti. Lietuvos Respublikos Seimas yra kaip tautos atstovybė. Lietuvos Respublikos Seimas –

tai ne šiaip sau Seimo narių visuma, bet Seimo narių, dalyvaujančių Seimo posėdyje, visuma. Apie Seimą, kaip Tautos atstovybę ar įstatymų leidžiamąją instituciją, galima kalbėti tik tada, kai Seimo nariai susirenka į Seimo posėdį. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimas yra savarankiškas, kiek jo galių neriboja Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir demokratiškai išrinktas Tautos, kuri suteikia jam įgaliojimus veikti jos vardu teisėkūroje. “Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų”¹ (Konstitucijos 59 str. 4 dalis).

Šiame darbe nagrinėsime Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas. Apžvelgsime Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas išvardintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos Seimo statute. Panagrinėsime Lietuvos valstybės kolegialios įstatymų leidžiamosios institucijos funkcijas 1918 – 1940 metais, apimant 1918 ir 1919 metų Laikinąsias Lietuvos Valstybės Konstitucijas ir jose išdėstytas Lietuvos Valstybės Taarybos funkcijas, 1920 metų Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją ir 1920 metų Steigiamojo Seimo statutą, kuriuose išdėstytos Steigiamojo Seimo funkcijos, 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje numatytas Seimo funkcijas, 1924 metų Seimo statute esančias Seimo funkcijas, 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje išdėstytas Seimo funkcijas, 1936 metų Seimo statute ir
___________________________________________________
¹ Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

1938 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje numatytas Seimo funkcijas, apžvelgsime Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (TSR) Aukščiausiosios Tarybos funkcijas 1940 -1990 metais, apimant 1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijoje išdėstytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos funkcijas, 1977 ir 19

978 metų Lietuvos TSR Konstitucijose nurodytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos funkcijas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos funkcijas 1990-1992 metais, kurios buvo išdėstytos 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatyme “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”. Vėliau darbe panagrinėsime dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas, kurios išdėstytos 1992 m spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo statute // Valstybės žinios, 1999, Nr. 5-97.

Šiame darbe, nagrinėjant Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas, remsimės šiais autoriais ir tokia literatūra: Mykolo Rėmerio, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Mindaugo Maksimaičio ir Stasio Vansevičiaus, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Egidijaus Šileikio, Seimo nario teisinė padėtis, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989 ir Lietuvos valstybės teisės aktai 1918 02 16 – 1940 06 15, Vilnius, 1996.

2. Lietuvos Valstybės įstatymų leidžiamųjų institucijų istorinė raida

1918 – 1940 metai

Seimo funkcijos – tai ne spontaniškai atsiradusi teisėkūros išvada, bet ilgametės Lietuvos valstybingumo raidos, politinio ir teisinio patyrimo rezultatas. Todėl šiame darbe atsižvelgsime į chronologinę Lietuvos parlamentarizmo ir konstitucionalizmo raidą, tai yra į 1918 – 1940 metų Lietuvos valstybės konstitucijas, įstatymų leidžiamųjų institucijų statutus, 1940 – 1990 metų Lietuvos TSR konstitucijas ir 1990 metų Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.

Po 1918 metų Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje, atsiranda galimybė atkurti Lietuvos valstybingumą. 1918 m. liepos mėnesį Lietuvos Taryba pasiskelbė Valstybės taryba. Apie 1918 m. lapkričio 2 d. M. Rėmeris pasakė: “Taryba vienbalsiai priėmė nutarimą, kuriuo anuliuojamas jos VII. 11 nutarimas dėl princo Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi ir nustatoma, jog galutinis Lietuvos va

alstybės santvarkos klausimo išsprendimas rezervuojamas Lietuvos Steigiamajam Seimui.”¹ Tą pačia diena buvo paskelbta ir laikinosios konstitucijos pagrindiniai įstatymai
_________________________________________________
¹ M. Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl. 65.

(“pamatiniai dėsniai”).

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose buvo nurodytos tokios Valstybės tarybos funkcijos: valstybės taryba svarsto ir sprendžia laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis; valstybės Tarybos priimtieji laikinųjų įstatymų ir sutarčių su kitomis valstybėmis sumanymai yra skelbiami Valstybės Tarybos Prezidiumo; valstybės Tarybai priklauso interpeliacijos ir paklausimų teisė.

Kaip matome pirmosios Lietuvos Tarybos funkcijos nebuvo itin plačiai išdėstytos. M. Rėmeris apie Valstybės Tarybos funkcijas rašė: “Valstybės Tarybai priklauso konstitucijos ir paprastų įstatymų leidimo galia (žinoma, čia turimas galvoje tiktai laikinosios konstitucijos leidimas bei keitimas, nes ir visa čia organizuojama galia pati yra laikina). Laikinoji steigiamoji (laikinajai konstitucijai leisti bei papildyti) Valstybės Tarybos galia vykdoma tuo būdu, kad konstitucijai išleisti reikia, kad ji būtų priimta kvalifikuota dviejų trečdalių balsų dauguma”¹. Toliau M. Rėmeris rašė: “Paprastus įstatymus, kuriuos šis aktas taip pat vadina “laikinaisiais” svarsto ir leidžia Valstybės Taryba, bet čia jau kvalifikuotos balsų daugumos nereikalaujama.”²

Dėl Vyriausybės dalyvavimo įstatymų leidime M. Rėmeris rašė: “Vyriausybė dalyvauja įstatymų leidime tuo būdu, kad Ministrų Kabinetas, kaip kad ir pati Taryba, turi įstatymų iniciatyvos (neaišku, ar ši iniciatyva liečia ir

r konstitucijos leidimą ar keitimą; pabrėžiama, kad iniciatyva pavedama vienam Kabinetui, o ne kombinuotai vyriausybei) ir kad Tarybos Prezidiumas promulguoja (tad, aišku, jeigu reikia, ir skelbia) Tarybos leidžiamus įstatymus.”³

Siekdama toliau koncentruoti valdžią, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Buvo įsteigta Valstybės prezidento institucija. Valstybės prezidentas perėmė Valstybės tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas.Valstybės tarybai buvo palikta teisė rinkti valstybės prezidentą, priimti įstatymus,
keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Pagal Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos 1919 m. pamatinius dėsnius Valstybės tarybai buvo suteiktos tokios funkcijos: Valstybės Prezidentas yra renkamas Valstybės Tarybos; valstybės Taryba svarsto ir sprendžia įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis; Ministrų Kabinetas ir atskiri ministrai, Valstybės Tarybai ir jos Komisijoms pareikalavus, turėdavo duoti žinių ir paaiškinimų.

Dėl 1919 m. įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijų M. Rėmeris pasisakė: “Įstatymų leidimas yra suskirstytas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės tokiu būdu, kuris iš dalies primena
sovietinę įstatymų leidimo tvarką, kiek ji ten yra suskirstyta tarp Sovietų Susirinkimo ir Ciko arba
_________________________________________________
¹ M. Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl.65.
² Ten pat, psl. 65.
³ Ten pat, psl. 66.
tarp Ciko ir jo Prezidiumo ir primena mūsų veikiančią (1928 m. konstitucijos) tvarką, nors ten tatai kiek kitaip sukonstruota. Valstybės Taryba yra principinis įstatymų leidimo organams, o drauge yra, kaip kad buvo iki tol, vienintelis sutarčių su kitomis valstybėmis priėmimo organas. Šiems Valstybės Tarybos priimtiems įstatymams Valstybės Prezidentas turi reliatyvinio veto teisę, kurios senoji laikinoji konstitucija Tarybos Prezidiumui nebuvo pavedusi. Būtent Valstybės Prezidentas Valstybės Tarybos priimtuosius įstatymus gali jai su savo pastabomis grąžinti; tačiau šis reliatyvinis veto yra silpnas, nes jam nugalėti užtenka to, kad Valstybės Taryba jį antrą sykį išsvarstytų ir priimtų.”¹

1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko ir buvo Valstybės Prezidento iškilmingai atidarytas Lietuvos Steigiamasis Seimas. Anot, M. Rėmerio: “ Tokiu būdu ši 1920 V 15 data uždaro sunkiausiąjį kūrybinį Nepriklausomos Lietuvos Valstybės, t. vad. “laikinosios valdžios” ir laikinosios jos konstitucinės teisės arba Valstybės Tarybos, laikotarpį.”²

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė trečiąją konstituciją – Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Pagal ją Lietuvos valstybė paskelbiama demokratine respublika. Konstitucijoje nurodoma, kad Steigiamasis Seimas yra suvereninės Lietuvos galios išreiškėjas, kuris leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri įstatymų vykdymą. O vykdomoji valdžia priklauso Respublikos prezidentui ir Ministrų kabinetui.

1920 m. Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje yra išvardintos tokios Steigiamojo Seimo funkcijos: kad Steigiamasis Seimas leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina Valstybės biudžetą ir prižiūri įstatymų vykdymą ir Respublikos Prezidentą taip pat, renka Steigiamasis Seimas.
Kaip matome 1920 m. Steigiamasis Seimas pasiskyrė sau pagrindines valstybės valdymo funkcijas, tik nedidelę dalį palikdamas Ministrų Kabinetui ir Respublikos Prezidentui.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę konstituciją – Lietuvos Valstybės Konstituciją. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai ir kad ją vykdo Seimas, vyriausybė ir teismas.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo nurodomos tokio Seimo funkcijos:

Seimas leido įstatymus;

Seimas prižiūrėjo Vyriausybės darbus, duodamas jai paklausimų bei interpeliacijų ir skirdamas revizijas;
___________________________________________________
¹ M. Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl. 78.
² Ten pat, psl. 92.

Seimo tvirtinimas būdavo reikalingas Valstybės biudžetui ir jo išpildymui;

Seimas tvirtino Vyriausybės daromas Valstybės sutartis;

Seimo kompetencijoje buvo pradėti ar baigti karą;

Seimas rinkdavo sau Pirmininką ir kitus Prezidiumo narius.

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra paminėtos 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos kai, kurios Seimo funkcijos, pavyzdžiui: Seimas prižiūri Vyriausybės darbus, pateikdamas jai paklausimus ir interpeliacijas.

Trumpai apžvelgsime Seimo funkcijas pagal 1924 m. birželio 18 d. Seimo statutą. Šis Seimo statutas numatė tokias Seimo funkcijas:
1) įstatymų sumanymų svarstymas, t. y., visi įstatymų sumanymai su paaiškinimais ir atatinkama medžiaga buvo įteikiami Seimo Prezidiumui;
2) biudžeto svarstymas, jis būdavo pradedamas Finansų Ministro deklaracija;
3) Valstybės sutarčių tvirtinimas, apsvarstęs sutartį, Seimas nutardavo, ar Seimas tvirtins Vyriausybės padarytą sutartį, ar atmes;
4) interpeliacijos, apsvarstęs Vyriausybės atsakymą į interpeliaciją, Seimas priimdavo nutarimą;
5) paklausimai, kiekvienas Seimo atstovas turėdavo teisę duoti Vyriausybei paklausimą. Vyriausybės atstovui atsakius į paklausimą klausimas būdavo laikomas baigtu;
6) kitų sumanymų svarstymas.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, 1928 m. gegužės 15 d. buvo priimta nauja Lietuvos Valstybės konstitucija. Ši Konstitucija suteikė plačias teises Prezidentui: teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti Seimą, kuris ir buvo paleistas 1927 metais ir jo rinkimų nebuvo iki 1936 metų.

M. Rėmeris dėl šio perversmo ir naujos Konstitucijos priėmimo pasisakė: “Iš perversmų kilusi ir poperversminei diktatūrai likviduoti skiriama naujoji 1928 V 15 Lietuvos Valstybės Konstitucija, paskelbta “Vyriausybės Žiniose” 1928 V 25, sudaro įdomų ir nepaprastą Lietuvos konstitucinės teisės istorijoje aktą. Ją išleido faktinė valstybės valdžia, kurios galia, sugriovus Steigiamojo Seimo nustatytą 1922 m. konstituciją, buvo teisiškai neaprėžta.”¹

Nors 1927 metais ir buvo paleistas Seimas, bet vis tiek 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo numatytos Seimo funkcijos, kurias tuo metu vykdė Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. Paminėsime kelias iš jų: Seimas leido įstatymus; Seimas prižiūrėjo Vyriausybės
_________________________________________________
¹ M. Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl. 260.

darbus, duodamas jai paklausimų bei interpeliacijų; Seimo tvirtinimo buvo reikalingi Valstybės biudžetas ir jo išpildymas; jei tarptautinės sutartys, būdavo sudaromos su Lietuva, liečiamais dalykais, kurie tvarkomi įstatymų keliu, tai joms ratifikuoti būdavo reikalingas Seimo sutikimas; Seimo pritarimas būdavo reikalingas pradėti ar baigti karui.

M. Rėmeris išanalizavęs 1922 ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijas išskiria keturias pamatines Seimo funkcijas: “Pagrindinės Seimo funkcijos, lygiai kaip kad 1922 m. konstitucijoje, 1928 m. konstitucijoje klasifikuojamos keturiomis sritimis:
a. įstatymų leidimas;
b. dalyvavimas sutarčių ratifikavime;
c. biudžetinė galia ir
d. parlamentinė valdymo kontrolė.
Čia mes tuo tarpu neliečiame tam tikrų, labiau epizodinių Seimo kompetencijos elementų ir jo kompetencijos konstitucijos keitime ir papildyme. Šioms keturioms pagrindinėms stambioms Seimo funkcijoms skiriami keturi konstitucijos §: 29-32.”¹
Toliau cituojame M. Rėmerį: “Šių § nuostatuose nedaug yra naujo; jie atitinka 1922 m. konstitucijos 27-30 §. Kiek tai liečia įstatymų leidžiamąją Seimo funkciją ir jo biudžetinę galią, tai atitinkamų abiejų konstitucijų § tekstai sutampa žodis į žodį.”²

1936 m. rugsėjo 17 d. buvo priimtas dar vienas Seimo statutas. Šiame statute buvo numatomos tokios Seimo funkcijos: įstatymų projektų priėmimas; biudžeto ir jo vykdymo apyskaitos tvirtinimas ir sutikimas ratifikuoti tarptautines sutartis; kitų reikalų svarstymas, kuriems svarstyti buvo renkama komisija; peticijos; interpeliacijos ir pasitikėjimas.

1938 m. vasario 11 d. ketvirtasis Seimas priėmė naują Lietuvos konstituciją, kuriai įsigaliojus 1928 m. konstitucija nustojo veikusi. Pagal 1938 metų Lietuvos Konstituciją visa valdžia priklausė valstybės Prezidentui, jam buvo pavaldūs visi valstybės organai, o jis nebuvo pavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas. Visas anksčiau turėtas funkcijas iš Seimo perėmė Prezidentas.

M. Rėmeris apie 1938 metų Lietuvos Konstitucija ir joje paskelbta valdymo tvarką, sakė: “Iš viso veikusi Lietuvoje 1938 m. Konstitucija, kurios režimas galima pavadinti “prezidentokratiniu” ir kuri stengėsi politinės galios maksimumą sulaikyti Respublikos Prezidento rankose, kaip tik dėl
_________________________________________________
¹ M. Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl. 346.
² Ten pat, psl. 347.

to buvo Sovietų sumanytai inscenizacijai patogi. Per Respublikos Prezidentą, kuris “vadovauja valstybei” (šios Konstitucijos 3 §) ir kurio rankose yra galia ir ministrų kabinetas keisti, ir Seimą paleisti, ir įstatymus leisti, buvo galima viskas pačios Lietuvos aktais daryti.”¹

Veikusi paskutinė Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija nenumatė tokio “suvereninio” Seimo, kokiu panorėjo būti 1940 m. vadinamasis “Liaudies Seimas”.

1940-1990 metai

1940 m. rugpjūčio 25 d. Nepaprastojoje Liaudies Seimo sesijoje buvo priimta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (TSR) Konstitucija. Ši Konstitucija veikė su papildymais ir pakeitimais iki 1978 metų. Giliau šių metų, tai yra nuo 1940-1990 m., Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos funkcijų mes nenagrinėsime, kadangi Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucija buvo priimta remiantis 1938 metų Lietuvos Konstitucija. Apžvelgsime tik pagrindines funkcijas paminėtas 1940 m. ir 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijose.

1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo minimos šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos funkcijos: aiškindavo Lietuvos TSR įstatymus, leisdavo įsakus; vykdydavo visuotinę liaudies apklausą (referendumą); panaikindavo Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimus ir potvarkius, jeigu jie neatitikdavo įstatymo; atleisdavo iš tarnybos ir skirdavo atskirus Lietuvos TSR Liaudies Komisarus; suteikdavo Lietuvos TSR garbės pavadinimus; vykdė malonės teisę piliečiams, nuteistiems Lietuvos TSR teismo organų.

Toje pačioje 1940 m. Konstitucijoje tik jau papildytoje ir pakeistoje, kuri buvo išleista 1977
metais, atsiranda dar kelios funkcijos, kurios priskiriamos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, t. y., skirdavo ir atšaukdavo Lietuvos TSR diplomatinius atstovus užsienio valstybėms; priimdavo akredituotų prie jo užsienio valstybių diplomatinių atstovų skiriamuosius ir atšaukiamuosius raštus.
Ši konstitucija buvo glaudžiai susijusi su Tarybų Sąjungos konstitucija, tai pažymėta ir M. Rėmerio knygoje: “Tačiau kadangi Sąjungos Konstitucija pati smulkiai reglamentuoja ne tiktai pačios Sąjungos, bet ir sąjunginių respublikų santvarką, jų valdžios organizaciją, organų schemą,
_________________________________________________
¹ M Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl. 450.

šių organų hierarchinį funkcionalinį santykiavimą ir beveik visą jų kiekvieno kompetenciją, neišskiriant net vietinių organų struktūros ir funkcionalinio santykiavimo, ....., – tai iš tikrųjų respublikų konstitucinei kūrybai beveik nieko nebelieka ir jųjų teisė pačioms laisvai nustatyti savo konstituciją Sąjungos Konstitucijos ribose nesuteikia joms jokios konstitucinės autonomijos ir yra ne daugiau, kaip jųjų nudum jus (plikoji teisė be realaus turinio, kuria jos pasinaudoti negali).”¹

1978 m. balandžio 20 d. buvo priimta antroji Lietuvos TSR Konstitucija, kurioje buvo numatytos tokias Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo funkcijas: skirti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių Liaudies deputatų tarybų rinkimus; šaukti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijas; koordinuoti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų veiklą; kontroliuoti, kaip laikomasi Lietuvos TSR Konstitucijos; aiškinti Lietuvos TSR įstatymus; skirti rajonų (miestų) liaudies teismų rinkimus; vadovauti vietinių Liaudies deputatų tarybų veiklai; nustatyti Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo klausimų sprendimo tvarką; sudaryti miestus ir miestų rajonus; keisti miestų pavadinimus; panaikinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimus ir potvarkius, jeigu jie neatitinka įstatymo; steigti ir suteikti Lietuvos TSR garbės vardus; apdovanoti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu; suteikti Lietuvos TSR pilietybę; spręsti prieglobsčio suteikimo klausimą; teikti malonę piliečiams, kuriuos yra nuteisę Lietuvos TSR teismai; ratifikuoti ir denonsuoti Lietuvos TSR tarptautines sutartis; skirti ir atšaukti Lietuvos TSR diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priimti prie jo akredituotų užsienio valstybių diplomatinių atstovų skiriamuosius ir atšaukiamuosius raštus; vykdyti kitus Lietuvos TSR Konstitucijos ir įstatymų numatytus įgaliojimus.
Ši 1978 metų Konstitucija ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos funkcijos galiojo iki tol, kol 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”.

1990-1992 metai

1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko demokratiški ir laisvi Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai daugiapartiniu pagrindu, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Aukščiausioji Taryba susirinko ir sesija buvo atidaryta tų pačių metų kovo 10 d. Priimta Deklaracija skelbė, kad Lietuvos
_________________________________________________
¹ M. Rėmeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990, psl. 474.

TSR Aukščiausioji Taryba pervadinama nuo 1991 03 11 Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Pirmiausiai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė – aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo 1991 03 11. Tą pačią dieną, kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

M. Maksimaitis ir S. Vansevičius savo knygoje nurodo pagrindines Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos funkcijas, kurios jai buvo priskirtos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo: “Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 78 straipsnio 22 punktuose buvo išvardyti dalykai, priskirti Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, įskaitant teisę priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti Ministrų sudėtį ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skiriamų ar renkamų organų ir skiriamų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą surengti referendumą, leisti amnestijos aktus ir kt.; dalis numatytos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos – tvirtinti svarbiausių ekonominės ir socialinės raidos programų projektus, nustatyti Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų ir vietinių valstybės valdžios organų steigimo ir veiklos tvarką, prokuratūros, teismų ir kitų teisingumo organų sistemą, kompetenciją ir veiklos tvarką, sudaryti naujus rajonus, keisti rajonų ir miestų pavadinimus ir pan. – tiesiogiai rodė, kad ji užsimojusi plačioms įvairių visuomeninio ir valstybinio gyvenimo sričių reformoms. Tačiau ir šis didžiulis dalykų, priskirtų Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, sąrašas nebuvo išsamus, nes taip pat pavedė jai “spręsti kitus valstybinės reikšmės klausimus”.”¹

Paminėsime kelias Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos funkcijas, išvardintas 1990 03 11 Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. Taigi, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai priklausė:
priimti ir daryti pakeitimus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje;
skirti Lietuvos Respublikos liaudies deputatų rinkimus;
aiškinti Lietuvos Respublikos įstatymus;
rinkti Lietuvos Respublikos aukščiausiąjį teismą ir miestų (rajonų) teismų teisėjus;
skirti Lietuvos Respublikos prokurorą;
nustatyti reikiamas priemones valstybės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo srityje; jeigu prireiks, svarstyti nacionalinių ir tarpnacionalinių santykių klausimus;
svarstyti Lietuvos Respublikos ryšių su užsienio šalimis klausimus;
svarstyti kitus užsienio politikos klausimus;
_________________________________________________
¹ M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos Valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997, psl. 291-292.

ratifikuoti ir denonsuoti Lietuvos respublikos tarptautines sutartis;
steigti Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
leisti amnestijos aktus;
spręsti kitus valstybinės reikšmės klausimus;
priimti Lietuvos Respublikos įstatymus ir nutarimus.
Po daugelio Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektų svarstymo 1992 m. spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos piliečiai priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucija.

3. Šiandieninės Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos

Konstitucija – valstybės vertybių ir tradicijų, istorijos ir dabarties, politinės demokratijos ir teisinės kultūros atspindys. Konstitucija yra tik abstrakčiai fundamentalius sprendimus įtvirtinantis aktas. Pavyzdžiui Konstitucijoje Seimo funkcijos įtvirtintos abstrakčiai, bet aiškiai kiekvienam. Galima paminėti tokias Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas, kurios yra įtvirtintos Konstitucijoje:
1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
2) leidžia įstatymus;
3) priima nutarimus dėl referendumų;
4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;
8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;
10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;
12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
13) sudaro vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;
14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;

16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;
18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
19) leidžia amnestijos aktus;
20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

Detaliau Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas įtvirtina 1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią. Šis Seimo statutas yra naujos redakcijos, prieš tai buvęs Seimo statutas 1994 m. vasario 17 d. buvo pakeistas nauja redakcija. Seimo statutas – ne šiaip parlamentinio gyvenimo taisyklių rinkinys, bet teisėkūros aktas, turintis įstatymo galią.

Apie 1994 m. Seimo statutą yra pasisakęs E. Šileikis: “Lietuvos Respublikos Seimas – nepriklausomos Lietuvos valstybės seimų ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos teisių ir tradicijų tęsėjas – 1992 m. gruodžio 29 dienos nutarimu davė tolesnio Lietuvos parlamento teisės evoliucionavimo impulsą: buvo nustatyta, kad Seimo statutas bus svarstomas ir priimamas dalimis pagal konkrečią struktūrą (Seimo nario nario statusas, Seimo struktūra, Seimo komitetai, komisijos, Seimo sesijos, įstatymų leidybos procedūra, Vyriausybės sudarymas ir valstybės pareigūnų skyrimas, Seimo priežiūros veikla, Seimo kontrolieriai, apkaltos procesas), o kiekviena statuto dalis turėjo įstatymo galią ir įsigalios kitą dieną po to, kai ją balsų dauguma priims Seimas ir pasirašys Seimo Pirmininkas. Įsisąmoninus, kad Seimo statutas turi būti parlamentarų veiklos “alfa ir omega”, ir po ilgų svarstymų priėmus atskiras Seimo statuto dalis, 1994 m. vasario 17 dieną buvo subrandinta ir įstatymiškai išreikšta Tautos atstovų valia dėl viso Seimo statuto teksto.”¹

Seimo statutas yra pagrindinis įstatymas, konkretizuojantis konstitucinius Seimo pagrindus. O svarbiausias Seimo uždavinys – funkcionuoti, tai yra įgyvendinant Konstitucijos leidėjo nustatytą kompetenciją priimti atitinkamus sprendimus – įstatymus, nutarimus, protokolinius nutarimus ar rezoliucijas, kreipimasis, deklaracijas. Įstatymų leidyba – pagrindinė funkcinė Seimo paskirtis. Savaime aišku, kad Seimas ne tik teisėkūra, bet ir vadovavimo valstybei, užsienio politikos vykdymo, suprantama su kitomis institucijomis ir apskritai – valstybės integraciją įkūnijanti institucija.

Apie Seimo įgaliojimą leisti įstatymus E. Šileikis, rašo: “Seimo įgaliojimas leisti įstatymus būtų tuščiaviduris, jei Seimo nariai negalėtų Seime inicijuoti įstatymų leidybos procedūros. Todėl reikšminga, kad Konstitucijos leidėjas, neapsiribodamas nuostata “Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas” (Konstitucijos 76 str.), įtvirtina, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė
_________________________________________________
¹ E. Šileikis, Seimo teisinė padėtis, Vilnius, 1996, psl. 38.

Seime priklauso Seimo nariams (taip pat Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – Konstitucijos 68
str. 1 dalis). Taigi įstatymų leidybos inicijavimas – konstitucinį “rangą” turinti Seimo narių teisė, kurios (kaip ir paklausimo teisės – Konstitucijos 61 str. 1 dalis) esmė gali būti modifikuota tik Konstitucijos keitimo tvarka (Konstitucijos XIV skirsnis).”¹

Seimo narys turi teisę rengti ir pateikti svarstyti Seimui įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti pasiūlymus dėl įstatymų, kurie turi būti apsvarstyti Seime. Taigi, tiek vieno ar dvidešimties Seimo narių parengtas ir Seimui pateiktas svarstyti įstatymų projektas teisiškai turi vienodą svarbą ir turi būti svarstomas Seime. Seimas, kaip kolektyvinė institucija, vargu ar galėtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus, jeigu kiekvienas Seimo nario įstatymo projektas negalėtų būti atmestas ar atidėtas. Vadinasi kiekvieno Seimo nario pateiktas įstatymo projektas Seime gali būti svarstomas, bet nepriimamas.

Dabar detaliau paanalizuosime Lietuvos Respublikos Seimo funkcijas įvardintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Seimo statute.

Įstatymų leidyba

Viena iš pagrindinių Seimo funkcijų yra įstatymų leidyba. Atlikdamas šią funkciją Seimas priima teikiamą registruoti projektą, iš institucijų bei asmenų, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Kartu su įstatymo projektu institucijos bei asmenys pateikia aiškinamąjį raštą, kuriame nurodomi parengto projekto tikslai ir uždaviniai, įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja ir kiti reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Vėliau įstatymo projektas registruojamas Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre, kuriame nurodomi visi projekto autoriai ir iniciatoriai bei visi jų pateikti dokumentai. Po to, įstatymų ir kitų teisės aktų projektai kartu su aiškinamuoju raštu perduodami Seimo Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai. Dėl užregistruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas parengia išvadas, ar tas projektas neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir atitinka juridinės technikos taisyklėms. Užregistruotų įstatymų projektai kartu su aiškinamuoju raštu ir išvadomis išdalinami Seimo nariams. Apie įstatymo projektą skelbiama leidiniuose „Seimo kronika“ ir „Valstybės žinios“.
Seimo Pirmininkas ir Seimo valdyba įstatymo projektą gali perduoti vienam iš Seimo komitetų preliminariai išnagrinėti bei parengti išvadas dėl šio projekto. Teisės departamentas gali
_________________________________________________
¹ E. Šileikis, Seimo nario teisinė padėtis, Vilnius, 1996, psl. 111.

pateikti išvadą, kad projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai tada Teisės ir teisėtvarkos komitetas privalo preliminariai apsvarstyti šį projektą. Seimo Pirmininkas gali paprašyti, kad dėl svarstomo projekto savo išvadas Seimui pateiktų ir Vyriausybė.
Seimo Pirmininkas gali neteikti svarstyti Seime įstatymo projekto, jei Teisės ir teisėtvarkos komitetas padarytų išvadą, kad jis prieštarauja Konstitucijai. Jeigu įstatymo projektą Seimui teikia piliečiai, Seimo Pirmininkas privalo šį projektą pateikti svarstyti Seimui.
Vėliau įstatymo ar kito Seimo akto projektas yra pateikiamas Seimo posėdyje. Jį pateikia projekto iniciatorius (Seimo narys, Vyriausybės narys, Respublikos Prezidento atstovas ar piliečių atstovas), kuris trumpai apibūdina projektą ir atsako į Seimo narių klausimus. Po to posėdžio pirmininkas supažindina Seimą su Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadomis ir teikia pasiūlymus balsuoti.
Dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima sprendimą. Tas sprendimas gali būti pradėti projekto svarstymo procedūrą ar atmesti projekto svarstymo procedūrą, nurodant motyvus ir atidėti projekto pateikimo procedūrą, nurodant iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime. Jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo procedūrą, tuomet gali būti sprendžiama, ar taikyti skubos ar ypatingos skubos svarstymo tvarką.
Įstatymo ar kito Seimo akto projekto svarstymo procedūrą sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas. Nutaręs pradėti projekto svarstymo procedūrą, Seimas tame pačiame posėdyje paskiria preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą, pagrindinį komitetą ir papildomus komitetus projektui toliau nagrinėti arba tobulinti.
Pagrindinis komitetas, Seimo paskirtas kaip pagrindinis nagrinėti įstatymo projektą, savo posėdyje apsvarsto pasirengimą projektą nagrinėti komitete. Tada komitetas paskiria atsakingus komiteto narius, numato, kokių ekspertų nuomonės privalo būti išklausytos, kada išvadų rengėjai privalo komitetui pateikti pirmąjį išvadų projektą. Komitetas gali nutarti įstatymo projektą tobulinti, tada yra sudaroma darbo grupė. Visą medžiagą gautą dėl įstatymo projekto pagrindinis komitetas įvertina bei apibendrina. Po to, kai baigiasi laikas pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl įstatymo projekto, visos gautos iš suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabos yra svarstomos pagrindinio komiteto klausymuose. Klausymus organizuoja komiteto išvadų rengėjai. Įstatymo projekto svarstymo komitete metu klausymų galima ir nerengti, jeigu pataisų ir pastabų yra gauta nedaug, tačiau tokiu atveju visi pataisų ir pastabų autoriai yra kviečiami į komiteto posėdį. Į komiteto svarstymą pagrindiniame komitete yra kviečiami projekto iniciatorių ir išvadas rengiančių papildomų komitetų atstovai, komiteto patvirtinti ekspertai, taip pat asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir pateikę pataisų dėl įstatymo projekto. Komiteto posėdyje jiems yra suteikiamas žodis. Šiame posėdyje dėl svarstomo projekto gali pasisakyti ir dalyvaujantys kiti Seimo nariai.

Pagrindinis komitetas svarstymo metu priimta sprendimą, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje. Pagrindinio komiteto sprendimai gali būti tokie: pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms, pritarti arba

nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto, paskelbti projektą visuomenei svarstyti, grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti, arba projektą atmesti. Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir išvados perduodamas Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriui suredagavimui.
Po to įstatymo projektas svarstomas Seimo posėdyje. Įstatymo projektas ir komiteto išvados yra išdalinami Seimo nariams. Svarstymo metu yra aptariamas įstatymo projekto tikslingumas, koncepcija, pagrindinės projekto nuostatos ir principai, taip pat pateikiamos visos pagrindiniame komitete gautos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos ir papildymai. Tokia tvarka svarstomas įstatymo projektas: pirmiausiai įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto pranešimas, paskui balsavimas, jeigu pagrindinis komitetas siūlo projektą grąžinti iniciatoriams arba jį atmesti, vėliau kitų komitetų papildomi pranešimai, po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui, po to svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų. Jeigu yra pateikti papildomi įstatymo projekto straipsniai svarstymui ir priėmimui tai jie yra svarstomi ir priimami tokia pačia tvarka kaip visos kitos pataisos ar papildymai dėl įstatymo projekto.
Po įstatymo projekto svarstymo Seimas nusprendžia, ar pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu priimtomis pataisomis, ar paskelbti projektą visuomenei svarstyti, ar grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti, ar grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės, ar atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują.
Po to suredaguotas įstatymo projektas ir Teisės departamento išvados yra išdalinami Seimo nariams ir įteikiami Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai.

Įstatymo projekto priėmimo metu pranešėjas trumpai aptaria gautus papildomus pasiūlymus ir pataisas, nurodydamas jų pateikėjus. Po ko balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai priimami iš eilės. Straipsnius, kurie lemia įstatymo projekto principus ir sandarą, posėdžio pirmininkas gali pateikti balsuoti pirmiau už kitus. Įstatymo priėmimo metu siūlymai atmesti projektą nepriimami. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto.

Vėliau priimtas įstatymas perduodamas pasirašyti Respublikos Prezidentui.
Įstatymų projektai gali būti svarstomi Seime ir skubos tvarka. Siūlyti svarstyti skubos tvarka įstatymo projektą turi teisę Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis, Seimo valdyba, pagrindinis komitetas, frakcija arba Vyriausybė. Jei taikoma skubos tvarka, tai

trumpinamas laikas tarp projekto svarstymo stadijų: svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo. Taip pat įstatymų ir Seimo nutarimų projektai Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Vyriausybės teikimu gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka.
Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją turi teisę grąžinti Seimo priimtą įstatymą pakartotinai svarstyti. Tada Seimas, jei grąžinamas įstatymas, balsavimu nusprendžia, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu. Po svarstymo Seimo posėdyje parengiamas pakartotinas Seimo apsvarstyto įstatymo priėmimas. Pakartotinai apsvarsčius įstatymą jis laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių.

Konstituciniais įstatymais yra laikomi tokie įstatymai, kurie yra nurodyti Konstitucijos 150 straipsnyje, taip pat Konstitucijos pataisos. Konstitucinių įstatymų sąrašą nustato Seimas 3/5 Seimo narių balsų dauguma. Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisė turi 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 000 rinkėjų, kurie savo valią patvirtina parašais. Po to Konstitucinio įstatymo projektas registruojamas, svarstomas ir priimamas nustatyta tvarka. Pagrindinis konstitucinių įstatymų projektus nagrinėjantis komitetas yra Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Dėl Konstitucijos keitimo įstatymo projektas svarstomas ir dėl jo balsuojama Seime du kartus. Įstatymas laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.

Valstybės biudžeto tvirtinimas

Kita Lietuvos Respublikos Seimo funkcija Valstybės biudžeto tvirtinimas. Taigi, vyriausybė, sudaro kitų metų valstybės biudžeto projektą ir pateikia jį Seimui su duomenimis. Po to artimiausiame Seimo posėdyje yra išklausomas Vyriausybės pranešimas apie valstybės biudžeto projektą. Toliau valstybės biudžeto projektas nagrinėjamas komitetuose ir frakcijose. Komitetai išnagrinėja jų kompetenciją atitinkančius valstybės biudžeto projekto skyrius, suformuluoja savo išvadas bei pataisas. Po to, biudžeto ir finansų komitetas, gauna kitų komitetų išvadas, frakcijų nuomones, siūlomas pataisas ir kartu su Vyriausybės, frakcijų ir kitų komitetų atstovais svarsto valstybės biudžeto projektą ir suformuluoja savo išvadas. Vėliau vyksta valstybės biudžeto projekto pirmasis svarstymas Seime. Po jo seka valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas Seime. Seimas apsvarstęs ir priėmęs sprendimus dėl pasiūlymų ir pataisų, balsuoja dėl viso valstybės biudžeto projekto. Po balsavimo valstybės biudžeto projektas patvirtinamas. Valstybės biudžetas gali būti ir pakeistas biudžetiniais metais. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir tvirtinamas. Jeigu prireikia Seimas gali patvirtinti ir papildomą biudžetą.

Lietuvos Respublikos Seimas taip pat ratifikuoja ir denonsuoja Tarptautines sutartis. Įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma. O įstatymas dėl sutarties denonsavimo yra priimtas, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Seimas taip pat priima rezoliucijas. Rezoliucija yra Seimo nenorminis aktas, priimamas, kai siekiama patvirtinti raštu Seimo nuomonę kokiu nors valstybei svarbiu klausimu. Ir kiti Seimo nenorminiai aktai (kreipimaisi, deklaracijos, nenorminiai nutarimai ir kita) priimami taip pat kaip rezoliucijos. Pirmiausiai vyksta rezoliucijos projekto pateikimas ir svarstymas. Po svarstymo Seimas priima sprendimą, priimti rezoliuciją be pataisų, redaguoti rezoliucijos projektą ar atmesti rezoliucijos projektą. Kai redakcinė komisija paskelbia suredaguotą rezoliucijos tekstą, nauji pasiūlymai gali būti svarstomi tik Seimui nusprendus. Po to balsuojama dėl rezoliucijos teksto.

Ministro Pirmininko kandidatūros ir vyriausybės programos svarstymas

Pirmiausiai Seimas artimiausiame posėdyje suteikia galimybę Respublikos Prezidentui pristatyti pretendentą į Ministro Pirmininko postą. Po Respublikos Prezidento pristatymo, pretendentui suteikiamas žodis, po kurio jis atsako į Seimo narių klausimus. Po to Ministro Pirmininko kandidatūrą svarstymui perduodama Seimo narių frakcijoms. Vėliau surengiamas Seimo posėdis sprendimui dėl pateiktos kandidatūros priimti. Tame posėdyje išklausomos frakcijų išvados. Po to surengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis pretendentui , taip pat galimybė jam dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus. Po ko balsuojama, ar pritarti pateiktai Ministro Pirmininko kandidatūrai.

Kita Seimo funkcija Vyriausybės programos svarstymas. Ministras Pirmininkas po savo paskyrimo ne vėliau kaip per 15 dienų turi pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikti svarstyti jos programą. Pristatymo metu dalyvauja ir naujai sudarytos Vyriausybės nariai. Po pateikimo Seime Vyriausybės programą svarsto Seimo narių frakcijos ir Seimo komitetai, kurie vėliau pateikia savo išvadas. Po to Vyriausybės programa svarstoma Seimo posėdyje. Posėdyje išklausomas Seimo opozicijos lyderio pranešimas, frakcijų ir komitetų išvados. Po ko rengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis Ministrui Pirmininkui. Kai Ministras Pirmininkas baigia atsakinėti į Seimo narių klausimus, Seimas priima sprendimą dėl Vyriausybės programos. Tada nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai.

Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir kitų valstybės pareigūnų kandidatūrų svarstymas ir skyrimas

Seimas skiria Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus, taip pat skiria valstybės pareigūnus, kuriuos numato Konstitucija ir įstatymai. Kandidatus į Seimo skiriamas pareigas ar pareigas, į kurias skiriant reikia Seimo pritarimo, Seimo posėdyje pristato asmuo, teikiantis tas kandidatūra. Kandidatų biografijų duomenys iki pristatymo yra išdalinami Seimo nariams. Kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikiami Seimui prieš tris mėnesius. Kandidatai dalyvauja Seimo posėdyje, kuriame jie pristatomi. Kandidatams po pristatymo suteikiamas žodis. Po to kandidatai privalo atsakyti į Seimo narių klausimus. Po kandidatūros pristatymo kandidatas svarstomas Seimo narių frakcijose ir atitinkamose komitetuose. Vėliau frakcijos ir komitetai pateikia išvadas. Paskui kandidatūros svarstomos Seimo posėdyje. Šiame posėdyje dalyvauja kandidatūras teikiantis asmuo ir kandidatai. Posėdyje Seimo narių frakcijos ir komitetai pateikia savo išvadas. Po to rengiama diskusija. Ir galiausiai, Seimas balsuoja dėl Konstitucinio Teismo ar Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kitų pareigūnų paskyrimo arba pritarimo kandidatūrai, kurią skiria Respublikos Prezidentas.

Seimo priežiūrinė veikla

Seimo yra informuojamas apie Vyriausybės priimtus nutarimus. Po Vyriausybės nutarimo priėmimo Seimui yra perduodamos dokumentų kopijos, kurios išdalinamos Seimo valdybos nariams, visiems komitetams ir frakcijoms. Valstybės kontrolierius išdėsto savo atskirąją nuomonę dėl Vyriausybės priimto nutarimo. O Seimo komitetai Valstybės kontrolieriaus nuomonę svarsto artimiausiuose komitetų posėdžiuose ir išvadas pateikia Seimui.
Seimo pareikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seime už savo veiklą. Pakviesti atsiskaityti atsako į Seimo narių klausimus. Valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas, kartą per metus turi pateiki metinę institucijos veiklos ataskaitą.
Kiekvienais metais Vyriausybė pateikia savo metinę veiklos ataskaitą Seimui, kurioje taip pat būna aptarti ir artimiausio laikotarpio Vyriausybės veiklos prioritetai. Vyriausybės veiklos ataskaitą Seime pateikia Ministras Pirmininkas, kuris atsako ir į Seimo narių klausimus. Po to, kai Vyriausybės ataskaita buvo pateikta Seime, ją svarsto Seimo komitetai ir rengiama speciali Seimo diskusija, kurios pabaigoje Seimas priima rezoliuciją.

Rašytiniai klausimai ir paklausimai

Rašytinis klausimas yra klausimas, kurį raštu Seimo narys arba jų grupė pateikė Vyriausybės nariui arba valstybės institucijos vadovui ir į kurį jie pageidauja gauti atsakymą raštu.

Paklausimas tai, kai su paklausimu Seimo narys ar jų grupė raštu kreipiasi į Vyriausybės narį ar kitą valstybės institucijos vadovą, kurį skiria Seimas ar kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, išskyrus teismus, reikalaudami pateikti informaciją apie jo veiklą bei priimtus sprendimus. Rašytiniai klausimai ir paklausimai užregistruojami Seimo posėdžių sekretoriate ir persiunčiami atitinkamam pareigūnui. Seimo Pirmininkas Seimo posėdžio metu informuoja Seimą apie iki posėdžio įregistruotus naujus Seimo narių rašytinius klausimus ir paklausimus, taip pat apie gautus atsakymus raštu. Jeigu pareigūnas, kuriam pateiktas rašytinis klausimas ar paklausimas, negali nustatytu laiku atsakyti, jis privalo raštu motyvuoti ir pasiūlyti savo terminą. Nagrinėjant paklausimą Seimo posėdyje, dalyvauja jo teikėjai. Paklausimas Seimo posėdyje nagrinėjamas tokia tvarka: paklausimo teikėjas pasako kalba, pareigūnas, kuriam pateiktas paklausimas, atsako į paklausimą ir vėliau įvyksta diskusija, jeigu jos reikalauja kuris nors komitetas, frakcija.

Seimas taip pat gali atleisti Seimo pareigūną ar valstybės institucijos vadovą, kurį skyrė Seimas. Pareiškimas dėl kurio nors pareigūno atleidimo įteikiamas Seimo Pirmininkui. Toks pareiškimas yra paskelbiamas artimiausiame Seimo posėdyje. Diskusijoje dėl Seimo pareigūno ar valstybės institucijos vadovo atleidimo pirmiausia kalba atleidimo iniciatorių atstovas, po to pareigūnas, kurio atleidimo klausimas yra svarstomas. Sprendimas Seime dėl pareigūno ar valstybės institucijos vadovo atleidimo priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.

Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe

Sesijos metu Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, reikalaudama paaiškinti šių pareigūnų priimtų sprendimų motyvus. Po interpeliacijos įteikimo Seimo Pirmininkas, ją užregistruoja ir perduoda atitinkamam Vyriausybės nariui ir Seimo nariams. Gavęs interpeliaciją, Vyriausybės narys perduoda Seimo Pirmininkui raštišką atsakymą, su kuriuo supažindinami Seimo nariai. Gavęs atsakymą į interpeliaciją, Seimas sesijos metu jį apsvarsto savo posėdyje. Seimo posėdyje interpeliacija nagrinėjama tokia tvarka: pateikusiųjų atstovo kalba, interpeliaciją gavusio pareigūno atsakymas ir jo atsakymai į Seimo narių klausimus, diskusija, po to

baigiamasis interpeliaciją gavusio pareigūno žodis, vėliau interpeliacijos pateikėjų atstovo baigiamasis žodis, vėliau Seimas priima nutarimą dėl interpeliacijos projektui parengti redakcinės komisijos sudarymo. Vėliau jeigu Seimo nutarimas dėl interpeliacijos priimamas, Ministras Pirmininkas ar ministras, kuriam pareikštas nepasitikėjimas, privalo atsistatydinti. Jeigu Ministras Pirmininkas atsistatydina, privalo atsistatydinti ir visa Vyriausybė.
Seimo sesijos metu Seimo narių grupė gali pateikti motyvuoto nutarimo projektą, kuriame reiškiamas tiesioginis nepasitikėjimas Vyriausybe. Nutarimas dėl tiesioginio nepasitikėjimo Vyriausybe priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.

Valstybės biudžeto vykdymo kontrolė

Valstybės biudžeto vykdymo bendrąją ir nuolatinę priežiūrą Seime atlieka Biudžeto ir finansų komitetas. Vyriausybė privalo parengti praėjusių metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą, kurią pateikia Seimo Pirmininkui. Po to Valstybės kontrolierius, gavęs valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą ir ją išanalizavęs, pateikia Seimo Pirmininkui išvadą apie valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Vėliau Seimo Pirmininkas valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitas ir valstybės kontrolieriaus išvadas pateikia Biudžeto ir finansų komitetui, kitiems komitetams bei frakcijoms. Gavus valstybės kontrolieriaus išvadas, artimiausiame Seimo posėdyje išklausomas Vyriausybės pranešimas apie valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Po to valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita ir valstybės kontrolieriaus išvada, kartu su ateinančių metų valstybės biudžeto projektu apsvarstomos Seimo posėdyje. Po diskusijų Seimo posėdyje priimamas Seimo nutarimas dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.

Išanalizavus Seimo funkcijas, galima sakyti, kad Seimas vykdo labai daug reikšmingų Lietuvos Respublikai funkcijų. Be išanalizuotų Seimo funkcijų, kurios yra įvardintos Seimo statute Seimas atlieka ir nustatytas kitų įstatymų funkcijas ir pareigas.
Apibendrinant išanalizuotą medžiagą galima būtų sakyti, kad Lietuvos Respublikos Seimas – ne tik leidžia įstatymus, bet vykdo ir tam tikrą užsienio politiką, parlamentinę kontrolę, teisminei valdžiai būdingą veiklą, o bendrai – vadovauja valstybei.

4. Išvados

Galima daryti išvadas, kad Lietuvos Respublikos Seimo nariai ir Seimas yra Lietuvių Tautos atstovybė. Kitaip sakant, Seimas, kaip Seimo narių visuma yra personifikuota Tauta. Ir pavyzdžiui Seimui atliekant savo funkcijas, viena iš jų įstatymų leidyba, galima sakyti, kad Seimas priimdamas įstatymą išreiškia Tautos valią.

Aišku tapatinti Lietuvos Tautą ir Lietuvos Respublikos Seimą būtų galima tik tada, kai Seimo rinkimuose dalyvautų visi piliečiai ir vieningai išrinktų Seimą. Iš to galima daryti išvadą, kad Seimo nariai, tai sąlyginė Tautos personifikacija, kuri atspindi dalies Tautos lūkesčius ir troškimus.

Demokratiškai išrinktam Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Tauta suteikia įgaliojimus veikti Tautos vardu teisėkūroje, vykdant užsienio politiką, parlamentinę kontrolę ir apskritai – vadovaujant valstybei.

Iš pasakyto galima daryti išvadas, kad Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos yra vienas reikšmingiausių ir svarbiausių Lietuvos Respublikos valdžios darbą nustatančių ir apibūdinančių reiškinių. Pagrindinis Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų nustatytojas yra Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija ir iš jos sekantys įstatymai.

II. Antra praktinė užduotis.

Grupė Lietuvos Respublikos piliečių kreipėsi į miesto savivaldybę su prašymu leisti organizuoti taikų susirinkimą miesto rotušės aikštėje. Savivaldybė atsisakė patenkinti piliečių prašymą, motyvuodama tuo, kad taikiems susirinkimams rengti turi nustačiusi nuolatinę vietą. Pakomentuokite savivaldybės sprendimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma, negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves (Konstitucijos 36 str. 1 ir 2 dalys).

Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas nustato Lietuvos Respublikos piliečių konstitucines teises rinktis be ginklo į taikius susirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir dorovės, kitų asmens teisių ir laisvių apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus bei atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (Susirinkimų įstatymo 1 str.).

Pagal susirinkimų įstatymą piliečiai elgėsi teisėtai ir nepažeisdami jo.
Miesto savivaldybė, remdamasi Susirinkimų įstatymo 6 str. 2 dalimi, jau anksčiau buvo nustačiusi mieste nuolatinę susirinkimų vietą. Savivaldybė turi tokią teisę nustatyti nuolatines susirinkimų vietas (Susirinkimų įstatymo 6 str. 2 dalis).
Konstitucinis Teismas nutarime konstatuoja, kad nuolatinių susirinkimų vietų ar patalpų nustatymas supaprastina susirinkimų organizavimo tvarką, bet susirinkimų organizatoriai jokiu būdu nėra įpareigojami rengti susirinkimus tik šiose vietose ar patalpose, o savivaldybė neturi teisės reikalauti, kad susirinkimai būtų organizuojami tik jos nustatytose nuolatinėse vietose (Konstitucinio Teismo nutarimo V. 11 p.).
Konstitucinis Teismas šiuo atveju atsižvelgdamas į Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies normos santykį su kitomis Įstatymo normomis padarė išvadą, kad ginčijamos Įstatymo normos, pagal kurią savivaldybės turi teisę nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas,

negali interpretuoti kaip nustatančios savivaldybės teisę neleisti žmonėms rinktis į taikius susirinkimus kitose, savivaldybės nenustatytose vietose. Kartu pažymėta, kad ginčijamos Įstatymo

normos negalima interpretuoti kaip draudžiančios piliečiams rinktis į taikius susirinkimus kitose, ne savivaldybės nustatytose nuolatinėse susirinkimų vietose ar patalpose (Konstitucinio Teismo nutarimo V. 12 p.).
Todėl remiantis Konstitucinio teismo nutarime konstatuotomis išvadomis galima teigti, kad savivaldybė neturėjo teisės atsisakyti tenkinti piliečių prašymo rengti taikų susirinkimą miesto rotušės aikštėje, tačiau savivaldybė, remdamasi Susirinkimų įstatymo 6 str. 2 d., turėjo nurodyti grupei piliečių taikiems susirinkimams skirtas vietas.

III. Trečia praktinė užduotis.

Teisingumo ministerija sustabdė politinės partijos veiklą, uždraudė jai naudotis visomis visuomenės informavimo priemonėmis, vykdyti agitaciją ir dalyvauti rinkimuose, nes ši partija rinkimų metu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus. Pakomentuokite teisingumo ministerijos sprendimą.

Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacija, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucijos 35 str. 1 dalis). Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas (Konstitucijos 35 str. 3 dalis).
Pagal Lietuvos Respublikos Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 5 straipsnį politinių partijų ir politinių organizacijų veiklos sustabdymas galimas, kai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija sustabdo politinės partijos ar politinės organizacijos veiklą, jeigu ji pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ar šį įstatymą. Dėl politinių partijų ar politinių organizacijų veiklos sustabdymo gali kreiptis valstybės ir savivaldos institucijos, taip pat kitos politinės partijos ar politinės organizacijos. Kreipimasis dėl politinės partijos ar politinės organizacijos veiklos sustabdymo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo gavimo dienos. Teisingumo ministerija turi teisę sustabdyti politinės partijos ar politinės organizacijos veiklą ir savo iniciatyva.
Teisingumo ministerija, sužinojusi apie įstatymo pažeidimą, apie tai raštu praneša politinės partijos ar politinės organizacijos vadovaujantiesiems organams, nurodydama, kokie įstatymų reikalavimai pažeisti, ir nustatydama terminą pažeidimams pašalinti. Jei nustatytu terminu pažeidimas nepašalinamas, politinės partijos ar politinės organizacijos veikla sustabdoma (Įstatymo 5 str. 1 ir 2 dalys).
Politinės partijos veiklos sustabdymas rinkimų metu galimas, kai politinė partija pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Savivaldybių Tarybų rinkimų įstatymo

arba Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo normas. Pavyzdžiui, tos normos gali būti susijusios su Seimo rinkimų įstatymo rinkimų agitacijos skirsniu ir straipsniais išvardintais jame

(Seimo rinkimų įstatymo 7 skirsnis) arba Savivaldybių Tarybų rinkimų įstatymo rinkimų agitacijos skirsniu (Savivaldybių Tarybų rinkimų įstatymo 7 skirsnis).

Pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą, rinkiminės kampanijos metu politinės partijos ir politinės organizacijos veiklą gali sustabdyti tik Apygardos administracinis teismas, kurio sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo (Įstatymo 5 str. 3 dalis). Sustabdžius politinės partijos ar politinės organizacijos veiklą, jai draudžiama naudotis visomis masinės informacijos priemonėmis, vykdyti agitaciją ir propagandą, dalyvauti rinkimuose (Įstatymo 5 str. 4 dalis).
Kadangi įstatymas numato, kad rinkimų kampanijos metu tik Apygardos administracinis teismas gali sustabdyti politinės partijos veiklą, todėl remiantis užduotimi galima sakyti, kad politinės partijos veikla rinkimų metu Teisingumo ministerijos buvo sustabdyta neteisėtai ir Teisingumo ministerijos sprendimas laikytinas neteisėtu.

Literatūra

Norminė medžiaga.
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas // Valstybės žinios 1990, Nr. 29-692.
3. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr. 93-2710.
4. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 59-1760.
5. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios, 1999, Nr. 5-97.
6. Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 1993, Nr. 69-1291.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 3-78.
Specialioji literatūra.
8. M. Rėmeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990.
9. D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas. Vilnius, 1997.
10. M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997.
11. E. Šileikis. Seimo nario teisinė padėtis. Vilnius, 1996.
12. Lietuvos Respublikos svarbiausių dokumentų rinkinys 1990 03 11 – 1990 05 11. Vilnius, 1992.
13. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius, 1989.
14. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918 II 16 – 1940 VI 15). Vilnius, 1996.

Leave a Comment