verslo ciklai: prizastys ir pasekmes

Turinys

Įvadas........................
...........3
Ekonomikos
svyravimai......................
....5
Verslo ciklo
sąvoka........................
....5
Verslo ciklo
charakteristikos....................
....5
Ciklo stadijos
(fazės).......................
.....7
Nuosmukio ekonominiai
kaštai......................11
Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo
cikle............12
Paprastosios
akcijos.......................
.....12
Fiksuotų pajamų vertybiniai
popieriai..................13
Investavimo strategijos verslo ciklo
metu.................13
Ciklinių svyravimų
priežastys.......................1
4
Visuminės paklausos
pokyčiai......................15
Investicijų
svyravimai......................
.....16
Akseleratoriaus
principas.......................
...18
Ūkinės veiklos (verslo) ciklo
indikatoriai.................18
Nedarbas........................
..........22
Nedarbo lygio
nustatymas......................
...22
Dalinis
nedarbas........................
......23
Kas tampa
bedarbiais?.......................
....24
Nedarbo
tipai.........................
.......25
Visiškas
užimtumas.......................
.....26
Išvados.......................
...........28
Priedai.......................
............30
Literatūros
sąrašas.......................
.....32

Įvadas

Kokia ekonominio augimo dinamika? Atsakymas priklauso nuo nagrinėjamo
laiko tarpo. Nenukrypstamą ekonominį augimą galima pastebėti tik gana
dideliuose laiko intervaluose. Vidutiniuose laiko intervaluose augimas,
kaip taisyklė, yra cikliškas, leidžiantis šnekėti apie ekonominio augimo
verslo ciklus.

Verslo ciklais vadiname nereguliarius gamybos apimties ir užimtumo
svyravimus, dažniausiai trunkančius nuo 1 iki 10-12 metų.

Ciklo metu gamybos apimtis, atlyginimai, investicijos, verslininkystės
pajamos ir piniginiai dydžiai turi tendenciją sinchroniškai keistis. Patys
ciklai pereina šias fazes (nnebūtinai visas):

• atgilimas;

• pakilimas;

• bumas;

• žlugimas.

Pastebėtina, kad kiekvienu nauju bumu (arba žlugimu)Y reikšmė yra,
kaip taisyklė, didesnė, negu prieš tai buvo.

Kiekviena tokia fazė turi savo struktūrinių ypatybių, anksčiau ar
vėliau sukeliančių perėjimą į kitą fazę.

Faktiškai ciklas – BNP (BVP) lygio svyravimas trendo atžvilgiu.

Trendas atitinka ilgalaikį ekonominį augimą, sukeltą panaudojimų
resursų apimties padidėjimu ir jų produktyvumo augimu. Taip pat svarbus
taupymo lygio, inovacijų augimas ir t.t.

Trendinės gamybos reikšmės sutampa su potencialios gamybos (gamybos,
panaudojant visus resursus) reikšmėmis. Todėl

∆ gamybos = potencialioji gamyba – faktinė gamyba

Kai ∆ gamybos padidėjimas > 0, ∆ gamybos sumažėjimas < 0. Gamybos
apimtis gali būti aukščiau trrendo reikšmių, kai darbuotojai dirba
viršvalandžius, o įrengimai panaudojami keliomis pamainomis.

Verslo ciklas tai trumpalaikiai ir ilgalaikiai nukrypimai nuo trendo.
Tuo tarpu nenumatytas gamybos kitimas gali būti stabilus ir esminiai veikti
kitus ciklo judėjimus.

Skirsime šiuos nukrypimus nuo trendo (šokus):

➢ Pasiūlymų šokai:

• technologiniai poslinkiai;

• naujų resursų atradimas;

• pasaulinių kainų me

edžiagoms kitimas;

• kitimas nominalaus atlyginimo lygyje.

➢ Politiniai šokia:

• valdžios padarytų sprendimų (makroekonominiame lygyje)

nulemiančių pinigų pasiūlą, pasekmės;

• valiutos keitimo kursą;

• mokesčių

• ir t.t.

➢ Šokai privataus sektoro paklausoje:

• C ir I kitimas;

• atsiranda AD kitimai. Jeigu nominalusis atlyginimas ir

kainos nėra pakankamai elastingos tai sukelia gamybos

svyravimus.

Mes skiriame klasikinį ir postklasikinį ciklus. Klasikiniam ciklui
būdingi du dalykai: 1) valstybės įsikišimas į ekonominius ciklus minimalus;
2) ekonomikos atvirumo laipsnis nedidelis. Postklasikiniam ciklui šie
teiginiai visiškai priešingi.

Riba, kuri atsirado tarp klasikinio ir postklasikinio ciklų, tapo
Didžioji depresija (1929-1932).

Ekonomikos svyravimai

Verslo ciklo sąvoka

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Ilgų laikotarpių
požiūriu, tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o
trumpais laikotarpiais BNP kinta į abi puses – ir padidėja, ir sumažėja.
Galima skirti tris tokių kitimų rūšis:

Ilgalaikė tendencija apibūdina per didelį laiko tarpą išryškėjusią
tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomeninės gamybos apimties rodikliai turi
tendenciją augti, didėti, tai, pvz., nedarbą apibūdinantys duomenys needuoda
pagrindo kalbėti apie apibrėžtą tendenciją – kilti arba kristi.

Sezoniniai svyravimai. Daugeliui ekonomikos procesų būdingas
sezoniškumas, pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasarą yra didesnis nei
žiemą, tas pats žvejyboje, aiškus sezoniškumas būdingas turizmui. Tai daro
įtaką kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių apyvartai. Jei
nagrinėjami trumpų laikotarpių ekonominiai procesai, į sezoniškumą
atsižvelgti būtina. Paprastai tokiais atvejais rodiklis yra koreguojamas
atsižvelgiant į sezoniškumą: sezono ypatybių sukeltas nukrypimas
eliminuojamas, pasinaudojant praėjusių periodų sezoninių svyravimų schema.

Cikliniai svyravimai. Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai
svyravimai, arba juos eliminuojame, jis anaiptol nesirutulios tolygiai,
remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų pa

arametrai nuolat
kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitiktiniai,
nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą, reguliarų, pasikartojančios
konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros
ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia
naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais.

Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir
atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo
apraiškas, vadinami verslo ciklais.

Verslo ciklo charakteristikos

Verslo ciklo sąvoka apibūdina bendrą visų pagrindinių ekonomikos
indikatorių dinamiką. Kiekvienas ekonominis procesas ir jo indikatoriai
turi savų ciklinės raidos ypatybių.

Ilgis. Ciklas ciklui nelygu. Yra kelių pavidalų ciklai, skiriami
pagal trukmę. Pagrindinė ciklo rūšis – verslo ciklas (marksistinėje
ekonomikos teorijoje vadinamas pramoniniu ciklu). Jo trukmė 8-10 metų.
Aptiktas ir daug trumpesnis – maždaug 40 mėnesių – ciklas, vadinamas
„gamybinių atsargų“ ciklu. Yra nustatyti ir 15-20 metų ciklai, susiję su
statybos darbų apimties periodišku svyravimu. Nustatytas ciklas, sietinas
su visuotiniais rinkimais valstybėje (politinis verslo ciklas). Rusų
ekonomistas N. Kondratjevas nustatė 40-50 metų cikliškumą ūkinėje veikloje,
pavadinęs tai „ilgiausiomis bangomis“.

Aštrumas – laipsnis, kuriuo ciklas auga ir tuomet krinta taip pat
negali būti numatytas. Kartais kritimas yra tiesiog ekonominis sulėtėjimas
ar susitraukimas, kartais jis klasifikuojamas kaip recesija, o kitais
kartais, kaip 1930 – aisiais, jis tampa visiška depresija. (Anot vienų
gairių, Kanados statistika recesiją pripažįsta tik tuomet, kai realaus BNP
sumažėjimas krinta du nuoseklius ketvirčius prieš “sulėtėjimą”).

Plotis ir vieta – beveik kiekviena pramonė ir kiekvienas individas
tam tikru laipsniu yra paveikiamas ciklų užimtumo ir nedarbo, dividendų,
verslo nesėkmių, kainų st

tabilumo ar infliacijos, lengvų pinigų ar suvaržyto
kredito formomis. Bet kai kurios pramonės šakos privalo ištverti smarkius
ciklinius svyravimus, kai tuo metu kitos pramonės šakos yra paveikiamos
nežymiai. Statyba ir pramonės šakos, gaminančios kapitalines prekes
(gamyklų įrangą, fermų mašinas, plieną) ir ilgo naudojimo vartojimo prekes
(automobilius, prietaisus, baldus) yra smarkiausiai paveikiamos recesijos,
bet įprastai patiria didžiausias apyvartas augimo periodais. Priešingai,
neatidedamų pirkimų gamintojai (maistas ir drabužiai) gali patiri pardavimų
sumažėjimą recesijų metu ir kilimus atsistatymo periodais, bet šie kitimai
yra palyginti švelnūs. Taip pat skirtingi šalies regionai patiria didesnius
arba mažesnius ciklinius svyravimus.

Galimos priežastys – vėlgi, yra daug teorijų, aiškinančių verslo
ciklo priežastis. Kai kurios jų – tokios kaip technologinės inovacijos
(pavyzdžiui, geležinkeliai, automobiliai ir kompiuteriai, skatinantys
augimą) arba politiniai įvykiai (karai, OPEC naftos kainų kilimas ir t.t.)
– nesugeba paaiškinti, kodėl verslo ciklai atsiranda laikais, kurių metu
nebūna tokių inovacijų ar politinių sukilimų. Kitos teorijos – tokios kaip
monetariniai paaiškinimai, kurie priskiria kredito augimą ir mažėjimą
cikliniams svyravimams, demografinės teorijos (didelis gimstamumo bumas
sekęs stagnacinį ekonominį senstančios populiacijos periodą) – yra iš
dalies tikėtinos.

Galima priežastis – greičiausiai geresnis verslo ciklų paaiškinimas
randamas disbalanse ir dislokacijoje tarp gamybos ir vartojimo. Ši teorija
teigia, jog augimas yra sukeliamas pirmiausia, kuomet vartotojai ima pirkti
įvairias prekes, tai veda gamintojus investuoti į inventorių, gamyklas ir
įrangą. Paklausa tebeauga, toliau skatindama kapitalui imlią gamybą. Galų
gale išsiplėtusi gamyba viršija paklausą. Atsiranda nedarbas, kuris tuo
pačiu sumažina pa
aklausą ir reikalauja naujos kapitalinės įrangos. Kuomet
ekonomika lėtėja, paklausa, gamyba ir kainos krinta toliau. Vėliau, kuomet
kapitalinės atsargos (capital stock) susidėvi ir vartotojų paklausa ilgai
atidedamiems pirkiniams ima taisytis, yra sudaromos sąlygos kitai augimo
fazei.

Išvados – su verslo ciklų priežastimis, trukme ir aštrumu vis dar
netobulai suprastais, kiekvienas turėtų apsieiti su ypatingu atsargumu
siejant verslo ciklo pokyčius su vertybinių popierių kainų pokyčiais. Bet
kai kurie bandomieji pasiūlymai bus vėliau pasiūlyti.

Ūkinės veiklos apskritai ir konkrečių jos pasireiškimų periodinis
svyravimas – cikliškumas – neabejotinas. Tačiau tų svyravimų priežastys
toli gražu dar nėra ištirtos.

Ciklo stadijos (fazės)

Periodiškas ekonominių procesų svyravimas apibūdinamas atskirų ciklų
stadijų charakteristikomis. 1 paveiksle parodytos keturios verslo ciklo
fazės. Ekonomikoje pakilimą keičia nuosmukis. Tarpiniai taškai – tai verslo
aktyvumo lūžis ir viršūnė. Nacionalinis ekonomikos tyrimo biuras nustato,
kada įvyksta šios fazės. Pakilimas nebūtinai turi baigtis aukštu klestėjimo
bei užimtumo lygiu. Kartais viršūnė dar nepasiekiama, o jau vyksta naujas
nuosmukis.

1 pav. Verslo ciklas
[pic]

Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia (potencialaus nacionalinio
produkto atžvilgiu) eilinio ciklo stadija. Jos metu išaugo nedarbas, o
paklausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas
smukę, dalis firmų patiria nuostolių. Paskatos investicijoms silpnos. Jei
toks ciklo „įdubimas“ yra gilus ir užtrunka ilgą laiką, jis vadinamas
depresija. Pavyzdžiui, Pasaulinė depresija buvo 1929-1933 m. Jai būdinga:

1. Aukštas nedarbo lygis. Daugelyje šalių – Kanadoje, Prancūzijoje,

Vokietijoje, Italijoje ir kitose – 1933 m. nedarbo lygis sudarė 15

proc. bendro darbingų gyventojų skaičiaus.

2. Plataus vartojimo reikmenų kainų kitimas. Nuo 1929 m. iki 1932m.

kviečių, cukraus, konservų, arbatos kainos sumažėjo 50 proc.,

medvilnės ir šilko – daugiau nei 60 proc., kaučiuko – 75 proc. Mažai

išsivysčiusioms šalims, kurių ekonomika priklausė nuo plataus

vartojimo prekių, pirmiausia žemės ūkio produktų, eksporto, tai buvo

tikra nelaimė.

3. Pramoninės gamybos mažėjimas. Vien tik per 1930 m. pramonės gamyba

sumažėjo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Japonijoje apie 8 proc.,

Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje – beveik 15 proc., JAV – apie 20

proc.

Sumažėjo tiek plataus vartojimo reikmenų, tiek pramoninių prekių

paklausa. Tačiau pramoninių prekių kainos nekrito taip staigiai kaip

plataus vartojimo reikmenų kainos. Pirmiausia sumažėjo jų gamyba.

Galima nurodyti dvi pagrindines priežastis:

a) daugelis gamintojų veikia netobulos konkurencijos rinkose, jų

parduodamų produktų kainos yra kontroliuojamos;

b) mažėjant paklausai, gamintojai mažina gamybos apimtis, bet ne

kainas. Jeigu bus sumažinta kaina, tai gali pritrūkti pinigų

išmokėti darbo užmokestį, padengti medžiagų, žaliavų pirkimo

išlaidas. Tačiau mažinant gamybos apimtį, galima atleisti iš

darbo samdomus darbuotojus, mažiau pirkti medžiagų bei įrengimų

ir tokiu būdu išvengti nuostolių. Priešinga situacija susidaro

žemės ūkyje, kur dažniausiai žemę įdirba patys savininkai. Jeigu

fermeriai mažina gamybos apimtis, tai jie santykinai mažai

apriboja išlaidas. Jiems nėra alternatyvos ir jie priversti

dirbti už bet kokio dydžio kainas. Nesumažinus gamybos apimčių,

žemės ūkio produktų kainos žymiai sumažėja.Pavyzdžiui, JAV

vidaus rinkoje automobilių ir žemės ūkio mašinų kainos 1929-1933

metais sumažėjo 10 proc., nors jų gamybos apimtys sumažėjo kur

kas daugiau.

4. Tarptautinės prekybos žlugimas.

Faktiškai tarptautinės prekybos apimtys mažėjo sparčiau negu vidaus
gamybos. Visur, o ypač Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, sumažėjo BNP
dalis, prilygstanti importui. Tokiu būdu, depresija pasižymėjo akivaizdžia
priešingybe ilgalaikei istorinei tendencijai: per paskutiniuosius 250 metų
BNP dalis, prilygstanti importui, vis didėjo. (Ekonomiškai išsivysčiusių
šalių importo apimtis vidutiniškai išaugo beveik dukart. Per pastarąjį
laikotarpį panašiai didėjo ir BNP.)

Kodėl didžioji depresija buvo pasaulinė? Kaip nekeista, dėl jos
priežasčių ginčijamasi dar ir dabar. Viena aišku – valstybių ekonomikos yra
tampriai susiję tarpusavyje. Jei vienoje iš jų sumažėja bendrasis
nacionalinis produktas bei nacionalinės pajamos, tai tuo pačiu sumažėja ir
importas. Kada žmonės gauna mažesnes pajamas, jie mažiau perka prekių, am
tarpe ir importinių. Visa tai reiškia, jog kitose valstybėse sumažėja
eksporto apimtis. Taip ir prasideda sunkūs laikai valstybėse.

Pasaulinė depresija turėjo ir gilių politinių pasekmių. Depresija
Vokietijoje buvo veiksniu, palengvinusiu Hitleriui kelią į valdžią. Mat jis
žadėjo pilną užimtumą ir pergalingą karą.

Didžioji depresija padėjo atsirasti šiuolaikinei makroekonomikai. Ir
politikai, ir ekonomistai, ir visuomenė visaip stengiasi, kad 1930-ųjų metų
depresija nepasikartotų. Kol kas tai pavykdavo.

Krizė reiškia ryškų ekonominės konjunktūros lūžį, kuris visuomet
sąlygoja gamybos nuosmukį, nedarbo augimą, bankrotus, dar labiau
gilinančius krizę. Priežasčių, sukeliančių krizes, aiškinimas yra
ekonominių teorijų dalykas. Čia išskiriamos tokios trys pagrindinės
kryptys:

1. Klasikinė liberalinė mokykla, pateikianti nevykusių žmogaus, valdžios

elgsenos atsitiktinumą kaip ekonomikos natūralaus reguliavimo

mechanizmo pažeidimo priežastį. Šios mokyklos išvados grindžiamos

statiška ekonominės pusiausvyros koncepcija, nenagrinėjant ekonominės

sistemos vystymosi dinamikos.

2. Neoliberalinė – vienija teorijas, pagrįstas ekonominio gyvenimo

dinamine analize. Šios teorijos susieja ekonominių krizių plėtojimąsi

su objektyviai egzistuojančiais veiksniais, pažeidžiančiais ekonominę

pusiausvyrą. Ieškant tokių veiksnių, buvo kuriamos įvairios

anticiklinės politikos strategijos, pateisinamas valstybės kišimasis į

ekonomiką.

3. Marksistinė analizė. Vokiečių filosofas K. Marksas (Marx, Karl, 1818-

1883) supriešino ikikapitalistines krizes (kilusias dėl nepakankamos

gamybos apimties) ir kapitalistines krizes, kylančias dėl prekių

perprodukcijos. Krizių priežastis, viena vertus, pasak jo, buvo

atotrūkis tarp gamybos priemonių objektyvios raidos ir atitinkamo

kapitalo kaupimo, o kita vertus – rinkos paklausos, nusakomos pajamų

paskirstymu ir vidutinės pelno normos, judėjimas.

Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės ar
depresijos, kada gamyba pradeda augti.

Dažnai būna dvi pakilimo fazės. Pirmoji yra atsigavimo periodas,
kuomet vėl pasiekiamos ankstesnio recesinio periodu prarastos gamybos
apimtys. Antroje fazėje augimas viršija ankstesnius rodiklius.

Atsistatymo pradžioje palūkanų normos, atlyginimai ir inventoriaus
kaštai yra pakankamai žemi, kad sudarytų produkcijos vieneto gamybos kaštus
žymiai žemesnius už pardavimo kainas. Taigi pelnai auga net gi esant
sumažintoms gamybos apimtims. Ekonominė veikla auga su atnaujintomis
vartotojų išlaidomis ir namų statyba. Paklausos augimas verčia pramonę
didinti gamybos apimtį ir užimtumą. Akcijų kainos jau auga greitai.

Vis daugiau ekonomikos sektorių įsijungia į augimą. Apdirbamosios
pramonės pošakiai ima gaminti daugiau ilgo naudojimo prekių, stiprėja
statybos ir, tariant pasaulinį atsigavimą, greitai plečiasi eksporto
rinkos. Plūduriuojantis ūkis atsispindi augančiame vartotojų ir verslo
pasitikėjime.

Šios atsistatymo fazės metu yra nedidelis poreikis kapitalinių
investicijų išplėtimui. Verslininkai pakelti gamybos apimties išaugimą, bet
panaudojant nenaudojamas gamyklas ir įrengimus. Su žema panaudojimo
galimybe, yra nedidelis aukštyn nukreiptas kainų spaudimas, verslininkų
paskolų paklausa vis dar silpna, palūkanų normos išlieka žemomis. Auga
užimtumas, bet vis dar laikosi aukštas nedarbo lygis, kuris žemina darbo
jėgos kaštus.

Antroje augimo fazėje ūkis juda link ankstesnės viršūnės. Infliacija
vis dar žema, bet kai kuriuose sektoriuose nuosaikiai auga. Verslininkai
pritaikė inventorių prie didesnės paklausos ir ima matytis pajėgumų
apribojimai. Įvairiose pramonės šakose dėl padidėjusios paklausos
kapitalinių išlaidų padidėjimai tampa būtini pajėgumų išplėtimui. Gamyklų
ir įrengimų plėtimasis tampa būtinu tam, kad išvengti trūkumų.
Korporaciniai pelnai auga akcijų rinka tampa stipria.

Viršūnė (bumas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ja
pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo
rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti deficito
požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje. Tolesnis gamybos augimas darosi
nebegalimas be didesnių investicijų; investicinės išlaidos auga, gerokai
padidinamos laisvų pinigų paklausą. Kadangi investavimas reikalauja tam
tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai sukelia produkcijos kainų
augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, kainų kilimas sąlygoja gamybos
kaštų augimą. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga,
nuostoliai ir bankrotai labai reti.

Nuosmukis (recesija). Po to, kai ekonomika parėjo aukščiausią
pakilimo tašką, vyksta gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir paslaugų
realizavimo mažėjimu; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai
nustoja didėti, ji net gali mažėti absoliučia išraiška. Sumažėjus
paklausai, nebeauga gamyba, sumažėja ir užimtumas. Šeimų pajamos taip pat
ima mažėti, ir tai dar labiau mažina visumines išlaidas. Krenta ir
rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai. Mažesnės tampa ir paskatos
atnaujinti įrengimus.

Smukimo procesas paprastai būna gana greitas ir retai kada tęsiasi
ilgiau nei metus. Bet kol smukimas galutinai pasibaigia, dauguma ekonominių
indikatorių pradeda gerėti, pranešdami apie naujo ekonominio ciklo
slenkstį.

Pažymėtina, kad joks ciklas nesikartoja, kiekvienas skiriasi ir savo
bendrąja trukme, ir atskirų stadijų ilgumu, ir kitimo ar pakilimo „gilumu“
bei „aukštumu“, ir tuo, kaip pereinama iš vienos stadijos į kitą. Pokario
metu nacionaliniuose rinkos ūkiuose ciklinių svyravimų amplitudės sumažėjo.

Nuosmukio ekonominiai kaštai

Kai ekonomika patenka į nuosmukį, negrįžtamai prarandama gamybos
potenciali apimtis. To laiko, kurį bedarbiai praleido dykinėdami, jau
nebegalima sugrąžinti. Be to, bedarbiai kenčia materialiai ir moraliai.
Nedarbas – tai ne tik nepagaminta produkcija, bet ir žmonių demoralizacija.
Harvis Berneris iš Džonsono Hopkino universiteto nustatė, kad nedarbas ir
kitos ekonomikos problemos veikia žmonių sveikatą ir psichiką, trumpina jų
gyvenimą. Pranešime JAV Kongresui jis teigė, kad nedarbas ir dar trys
faktoriai siejasi su mirtingumu.

Tai mažesnis dalyvavimas darbo rinkoje, trumpesnė darbo savaitė ir
padidėjęs bankrotų skaičius. Ekonominė nelygybė veda į blogesnę dvasinę
būseną, mažesnę gerovę, žmogžudysčių, nusikaltimų, psichinių ligų
gausėjimą. Pranešime pateikiami nauji duomenys apie ryšį tarp blogos
ekonomikos būklės ir alkoholizmo, rūkymo, narkotikų vartojimo, skyrybų
skaičiaus ir vienišų žmonių skaičiaus augimo.

JAV duomenimis nuo 1993 iki 1994 m. nedarbas civilių darbo išteklių
rinkoje padidėjo nuo 4,9 iki 5,6 proc. Pavyzdžiui, 1994 m. mirties atvejų
dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8%, mirties atvejų dėl kepenų
cirozės – 1,4%, savižudybių – 1,0%, gydymų psichoneurologinėse ligoninėse –
6,0%, nusikaltėlių suėmimais – 6,0%, smurtiniai užpuolimai – 1,1%. Taigi
šie skaičiai rodo, kaip nedarbas sukelia mirtingumą dėl priežasčių, siejamų
su dvasine įtampa, bei padidina nusikaltimų skaičių. Šią statistiką
negalima laikyti įrodymu, bet greičiau tai perspėjimas: bloga ekonomikos
būklė gali pakenkti sveikatai.

Bendros gamybos apimties sumažėjimas vadinamas BNP atotrūkiu.
Skirtumas tarp BNP apimčių buvo labai didelis Didžiosios depresijos metu,
taip pat 1981-1982 ir 1981-1985 metais. Pastaraisiais metais BNP atotrūkis
sudarė 6%. Vertinant 1982 m. kainomis, nuostolis dėl BNP atotrūkio sudarė
1000 milijardų dolerių, arba kiekvienam JAV piliečiui po 4000 dolerių. (Yra
ir kiti skaičiavimo metodai, o jų rezultatai gali skirtis.)

BNP atotrūkis – tai kiekis, kurio faktinis BNP yra mažesnis už
potencialųjį BNP.

2 paveiksle matome, kad BNP gali būti ir didesnis už potencialųjį
BNP. Taip buvo 1968-1969, 1972-1973, ir 1978 metais. Tai gali sukelti
sumaištį. Tačiau ekonomika gali labai suaktyvėti, nors ir neilgam. Tokie
pakilimai turi neigiamą poveikį, kadangi pagreitėja infliacija.

2 pav. Verslo ciklas ir ilgalaikė tendencija
[pic]

Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo cikle

Praeityje verslo ciklai sutapdavo su paprastųjų akcijų bei palūkanų
normų kitimais (tai pagrindinis tiesioginės skolos vertybinių popierių
(straight debt securities) ir privilegijuotųjų akcijų kainą nustatantis
determinantas). Jeigu nieko ateityje nėra užtikrinto, tai tuomet kaip
verslo ciklai gali įtakoti vertybinių popierių kainas?

Paprastosios akcijos

Paprastųjų akcijų kainos paprastai auga prieš ir per verslo augimo
periodus, nes pelno viltys stiprėja, kurios veda arba prie didesnių
dividendų, arba stambesnių sulaikytų ar reinvestuotų pajamų (aukštesnės
akcijų buhalterinės vertės), arba prie abiejų iš karto. Investitoriai,
siekiantys pajamų ar kapitalo prieaugio šių verslo ciklo augimo metu turi
naudos iš paprastųjų akcijų nuosavybės.

Nors aukščiau pateikta koncepcija yra paprasta, yra daug laiko
nustatymo sunkumų. Dėl vilčių įtakos paprastųjų akcijų kainos dažnai numato
ciklo krizės tašką. Jos gali imti kilti tuo metu, kuomet sąlygos verslui
yra vis dar prastos ir prieš realaus ekonominio augimo atnaujinimą. Yra
labai sunku patikimai įvertinti šio laikotarpio trukmę. Viename
ilgalaikiame JAV tyrinėjime buvo nustatyta, kad paprastųjų akcijų kainų
pokyčiai yra linkę būti nuo 5 iki 9 mėnesių prieš ciklinius kitimus versle,
bet šiam periodui buvo daug išimčių.

Paprastųjų akcijų kainos yra linkusios mažėti verslo kritimo
laikotarpiais ir taip pat gali numatyti verslo viršūnę, t.y. kuomet
ekonominės sąlygos vis dar atrodo palankiai. Kainų mažėjimo priežastis yra
viltys gauti žemesnius pelnus, tai gali sukelti dividendų sumažėjimą bei
mažesnius korporacinių aktyvų buhalterinės vertės augimus. Susirūpinę savo
pajamomis, investitoriai parduoda paprastąsias akcijas tam, kad gautų
kapitalo fiksuotų pajamų vertybinių popierių reinvesticijai su tikslu
palaikyti ar padidinti turto grąžą. Investitoriai, norėdami užsklęsti
kapitalo prieaugį, parduoda paprastąsias akcijas, kad realizuotų
vekselinius pelnus.

Fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai

Fiksuotų pajamų vertybinių popierių (tiesioginės obligacijos ir
privilegijuotosios akcijos (straight bonds and straight preferred issues)
kainos reaguoja priešingu būdu į palūkanų normų pasikeitimus. Kuomet
palūkanų normos auga, obligacijų kainos krenta. Ir atvirkščiai, kuomet
palūkanų normos krenta, obligacijų kainos auga.

Verslo ciklų metu palūkanų normos kinta varijuojant ekonominei
veiklai. Augimo periodų metu, didesnė pinigų paklausa didina palūkanų
normas – kurios mažina fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainas. Kuomet
ekonominė veikla mažėja, taip pat krinta ir pinigų paklausa. Mažėja
palūkanų normos ir kyla fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos.

Atkreipkite dėmesį, jog fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos
paprastai reaguoja priešingai negu paprastųjų akcijų kainos. Tačiau kuomet
palūkanų normos būna ypatingai aukštos, korporacinės skolos augimo reikmėms
yra linkusios slopti ir tuomet ateities pelno galimybės nyksta. Esant
tokioms sąlygoms, tiek paprastųjų akcijų, tiek fiksuotų pajamų vertybinių
popierių kainos yra linkusios mažėti

Investavimo strategijos verslo ciklo metu

Sėkminga investavimo strategija yra galima tuomet, kai verslo ciklo
kitimo taškai gali būti numatyti prieš keletą mėnesių. Pavyzdžiui, tarkime,
kad:

Augimo fazė

• Nors verslo ciklo viršūnė dar nepasiekta, augimo periodas eina į

pabaigą, kurio priekyje laukia ekonominis smukimas.

• Akcijų rinka vis dar stipri ir auganti.Palūkanų normos pakilo ir

kredito paklausa yra didelė. Kanados bankas gali stiprinti monetarinę

politiką.

Investavimo strategija

• Nepirk paprastųjų akcijų.

• Investuok grynuosius pinigus į trumpalaikius palūkanas duodančius

popierius arba obligacijas. Kuomet veikia monetarinio apribojimo

politika trumpalaikės palūkanų normos paprastai būna aukštesnės nei

ilgalaikės normos.

Viršūnė

• Paprastųjų akcijų kainos mažėja kai yra pasiekiama einamojo ciklo

viršūnė.

Investavimo strategija

• Pradėk pardavinėti paprastąsias akcijas. Pradėk nuo tų kompanijų

akcijų, kurios yra pažeidžiamose ciklinėse pramonės šakose su aukštais

PE santykiais ir žemais pelningumais.

• Investuok į trumpalaikes obligacijas/skolos instrumentus, kurie vis

dar siūlo aukščiausius galimus pelningumus obligacijų rinkoje.

Smukimo fazė

• Yra matomos recesinės sąlygos ir ekonominės perspektyvos yra

neaiškios.

Investavimo strategija
Obligacijų laikymas yra galimas nepatiriant pajamų nuostolio. Taigi
investitorius turėtų:

• Parduoti trumpalaikes obligacijas.

• Pirkti vidutinės trukmės obligacijas.

Krizė

• Verslo ciklo krizė dar nepasiekta, bet recesijos pabaiga jau yra

jaučiama.

Investavimo strategija

• Pradėk pardavinėti ilgalaikes obligacijas. Jų kainos pakils, kuomet

nukris palūkanų normos ir kuomet palengvės kredito gavimo sąlygos.

• Pradėk pirkti paprastąsias akcijas, ypač tų kompanijų, kurios yra

ciklinėse pramonės šakose ir į kurias investitoriai žiūri nepalankiai.

Nors pateiktos strategijos supaprastina problemas ir sprendimus, šie
pasiūlymai galioja.

Ciklinių svyravimų priežastys

Visa ekonominių procesų tyrimo patirtis dar nepateikė galutinio
atsakymo į klausimą, kas konkrečiai sukelia ūkinės veiklos masto ir
intensyvumo svyravimus. Geriausiu atveju konkretūs ciklai susilaukia
konkrečių savo kilmės paaiškinimų.

Klasikinės ekonomikos teorijos (t.y. pažiūrų, dominavusių iki
Didžiosios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl
laikino disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per
aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi
nedarbas. Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa
padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. Darbo užmokesčio
lankstumas, buvo manoma, garantuoja pastovų, tik trumpam pertraukiamą
visišką užimtumą. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvokimą.

Dž. Keinso ir jo šalininkų nuomone, ekonomikos nestabilumo priežastis
yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai. Investicijų
dinamika savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos struktūros ir jos
elementų kitimo.

Trečioji pozicija, aiškinanti ciklo priežastis, yra monetaristų
požiūris. Ekonomikos procesų dinamikos kaitą, teigė jie, lemia pinigų
kiekis cirkuliacijoje. Kai tas kiekis, pirmiausiai dėl valstybės pernelyg
aktyvaus tiesioginio užsiangažavimo ūkinėje veikloje, padidėja, šokteli
aukštyn vartotojiška paklausa, ekonomika netrunka peržengti visiško
užimtumo ribą ir ima kilti kainos. Įsibėgėjanti infliacija netrukus
sustabdo realaus nacionalinio produkto augimą, o vėliau sukelia ir jo
mažėjimą. Taigi ekonomikos nestabilumo pradinė priežastis – pinigų ūkio
nestabilumas.

Tris išdėstytas pozicijas skiria metodologiniai principai bei
daugelis konkrečių argumentų ir išvadų. Kartu visos jos turi ir bendrą
savybę, kuri dominuoja šių dienų ekonomikos koncepcijose – pagrindinė
ūkinių svyravimų priežastimi laikomas visuminės paklausos kitimas. Tik
atskirais konkrečiais atvejais nacionalinio produkto deviacijų priežastis
gali būti visuminės pasiūlos pokyčiai.

Visuminės paklausos pokyčiai

Vartojimo (C) pokyčiai. Tai yra didžiausias visuminės paklausos
elementas. sudarantis apie du trečdalius jo apimties. Atsiribodami nuo tų
negamybinio vartojimo mastų pokyčių, kurie kyla dėl pajamų kitimo,
nustatysim kart kartėmis įsikūnijančius, tokius vartojimo pokyčio
veiksnius:

1. Vartojiškos paklausos pakitimai. Skirtingai nuo individų, vartotojų

(pirkėjų) poreikiu struktūra yra gana stabili ir keičiasi tik lėtu,

evoliuciniu būdu. Bet kart kartėmis kyla greiti ir masiniai vartotojų

skonio perorientavimai. Pavyzdžiui, OPEK šalims kelis kartus, pakėlus

naftos kainas staiga krito automobilių paklausa. Šiaip sutaupyti

pinigai neišvengiamai lieka nepanaudojami, sumažindami visuminės

paklausos apimtį, o tai savo ruožtu gamybos destabilizavimo veiksnys.

2. Palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsmė. Palūkanų normos

išaugimas gali būti akstinas smarkiam ilgo naudojimo prekių pirkimo

sumažėjimui, kadangi tokios prekės paprastai perkamos kreditan. Kita

vertus, palūkanų norma tiesiogiai susijusi su infliacija ir kinta

tiesiog proporcingai jos tempams. Todėl vartotojų išlaidos lemia ne

nominalioji, bet realioji palūkanų norma.

Kaip atskiras vartojimo išlaidų veiksnys, infliacija veikia dvejopai:

daug didesnės būsimos infliacijos laukimas sukelia didelį

išlaidavimą, siekimą įsigyti kuo daugiau prekių, kol jų kainos

nepašoko, tuo tarpu besikaitaliojantis infliacijos lygis, kaip vienas

iš didėjančio ekonomikos nestabilumo požymių, gali veikti kaip paskata

mažiau išleisti, daugiau taupyti.

3. Apmokestinimo ir pinigų išmokėjimų (transferų) pokyčiai, kad

keičiantis mokesčių lygiui, keisis ir vartojimo išlaidos. Jei

individualus pajamų mokestis sumažinamas, padidėja disponuojamos

pajamos, padidės ir vartojimas. Jei vyriausybė padidina biudžeto lėšų

srautą piniginiais pervedimais individualiems piliečiams, vartojimo

išlaidos padidėja. Tad suprantama, kad šio pobūdžio svertai (mokesčiai

ir transferiniai pervedimai – išmokėjimai) vyriausybių pirmiausia

naudojami kaip anticiklinės priemonės.

Vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti pokyčiai.
Vyriausybės išlaidos yra paprastai ciklinio vystymosi veiksnys tik
potencialiai – išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, kartą, kada
vyriausybės užsakymai ginklų ir kitoms įmonėms smarkiai išauga ir kuriam
laikui „įsuka“ gamybą iki potencialaus nacionalinio produkto ribos.
Normaliomis sąlygomis šis visuminės paklausos elementas yra sąmoningai
palaikomas daugiau mažiau vienodo lygio ir keičiamas kuria nors kryptimi
nedideliu mastu ir laipsniškai.

Eksporto apimties pokyčiai. Jei šalis aktyviai dalyvauja
tarptautiniame darbo pasidalijime, eksportas, kaip ir importas, sudaro
žymią jos nacionalinio produkto dalį. Prekių ir paslaugų pardavimas
užsieniui daug priklauso nuo išorinių priežasčių: bendros ekonominės
konjunktūros pasaulyje, atskirų prekių rinkos situacijos, tarptautinių
valiutinių ir finansinių santykiu padėties, taip pat nuo vidaus veiksnių:
eksportuojamų prekių konkurencinio pajėgumo, vidinių kaštų santykio su
tarptautiniais. Žodžių, atviroje ekonomikoje eksportas yra svarbus
cikliškumo veiksnys.

Investicijų svyravimai

Investicijos yra itin nesuvaldomas ir didele amplitude besikeičiantis
reiškinys. Ilgo laikotarpio atveju galima nustatyti, kad investicijos
susijusios su bendruoju nacionaliniu produktu ir keičiasi atitinkamai jo
kitimui. Tai leidžia daryti išvadą, kad investicijos ir jų svyravimai
labiausiai lemia nacionalinio produkto kūrimo ciklus ir jų konkrečius
parametrus. Todėl investicijų veiksnį reikia panagrinėti atskirai.

Investicijos ir jų kitimo priežastys. Investicinių išlaidų grupę
sudaro trys pagrindiniai elementai: gamybinių atsargų (įskaitant gatavos
produkcijos atsargas) formavimas, pagrindinio gamybinio kapitalo formavimas
ir gyvenamųjų namų statyba.

Investicijos į gamybines atsargas. Kiekio atžvilgiu gamybinių atsargų
papildymas visada sudaro nedidelę dalį investicinių išlaidų. Tačiau
didžiulis šios rūšies lėšų judrumas, jų kintamumas daro investicijų
apimčiai nemažą poveikį. Nustatyta, kad atsargų dinamika susijusi su
produkcijos realizavimu. Augant produkcijos pardavimui, firmos siekia
turėti didesnes gatavos produkcijos atsargas ir atvirkščiai. Šiaip
produkcijos realizacijos svyravimai čia pat sukelia investicijų svyravimus.

Investicijos į gamybines atsargas susijusios ir su palūkanų norma.
Kuo ji aukštesnė, tuo brangiau atsieina atsargų didinimas, nes jis „suriša“
papildomas pinigines lėšas. Todėl, kuo aukštesnė palūkanų norma, tuo
stipriau veikia paskatą neplėsti atsargų įmonėse. Besikeičiant palūkanų
normą veikia kaip investicijų į atsargas didinimo veiksnys.

Investicijos į gyvenamųjų namų statybą. Išvystytose šalyse šeimų
išlaidos gyvenamųjų namų statybai sudaro žymią dalį BNP – 3-6%, o visose
investicijose (išskyrus vyriausybės daromas) – nuo 20 iki 35 procentų jų
apimties.

Naujų gyvenamųjų namų statyba praktiškai visa yra finansuojama iš
bankų paskolų, gautų pastačius normą ir užstačius sklypą (ipotekinis
kreditas). Palūkanos už kreditą paprastai sudaro daugiau kaip pusę namo
savininko mokamų už paskolą metinių įnašų. Palūkanų normos kitimas veikia
šios rūšies investicijas. O pagrindinis investicijų į gyvenamuosius namus
ir butus veiksnys – šeimų pajamos. Todėl pradėtų naujų gyvenamųjų namų
skaičius yra vienas iš ekonomikos „savijautos“ rodiklių.

Investicijos į pagrindinį kapitalą. Šią investicijų rūšį sudaro
piniginių lėšų panaudojimas įrenginiams ir kitoms darbo priemonėms įsigyti
bei ūkinės paskirties objektų statybai. Tai pati didžiausia investicinių
išlaidų dalis. Kaip ir gyvenamųjų namų statyba, investicijos į pagrindinį
kapitalą pirmiausia priklauso nuo investitoriaus pajamų, šiuo atveju – nuo
firmų nepaskirstymo (t.y. neišdalinto akcininkams) pelno. Kuo didesnis
nepaskirstytas pelnas, tuo didesnės firmos investicijos. Kitas veiksnys –
palūkanų norma. Didžioji dalis investicijų į gamybą daroma iš skolintų
lėšų. Trečias gamybinių investicijų veiksnys yra nacionalinių pajamų
pakitimai, kurie sąlygoja visuminės paklausos pokyčius.

Akseleratoriaus principas

Multiplikatoriaus principas teigia, kad investicijų pokyčiai sužadina
stambų papildomų pajamų ir vartojimo išaugimą. Bet pajamų bei visuminės
paklausos kitimas turi ir kitų, ne nuo investicijų priklausančių veiksnių.
Ar dėl jų pasikeitusi paklausa nepaveiks investicijų apimties?

Taip, paveiks. Tai liudija akseleratoriaus principas (ekonomikos
moksle jis reiškia, kad kiekvienas pajamų, paklausos ar produkcijos
padidėjimas ar sumažėjimas sukelia reprodukcijos procese reliatyviai
didesnį kapitalo investicijų padidėjimą ar sumažėjimą). Taip atsitinka
todėl, kad gamybos įrengimų gamyba ilgai trunka, o tuo pačiu laiku, kuris
praeina nuo papildomų įrengimų paklausos atsiradimo iki jų pagaminimo,
nepatenkinta paklausa skatina plėsti jų gamybą daugiau, negu reikia
pirminei paklausai patenkinti. Akseleratoriaus principas apibūdina gamybos
priemonių gamybos augimo poveikį visuomeninei reprodukcijai. Racionalus
akseleratoriaus principo elementas yra tai, kad jis leidžia nusakyti kai
kurias technines pagrindinių gamybos priemonių atkūrimo ir išplėtimo
proporcijas, atvaizduoti investicijų dinamikos pakitimus, pereinant iš
vienos ciklo fazes į kitą. Taip realaus kapitalo dydžio ir vartojimo prekių
gamybos lygio yra tiesioginis ryšys: išaugęs vartojimas sukelia papildoma
pagrindinio gamybinio kapitalo (grynųjų investicijų) poreikį.

Labai svarbu yra tai, kad jei vartojimo išlaidos yra nepastovios, tai
dėl akseleratoriaus jų svyravimas veikia kaip įsiūbuojantis veiksnys
nacionalinio produkto gamyboje. Pavyzdžiui, vartojimui sumažėjus tik 5
milijonais dolerių, bendrosios investicijos gali sumažėti net iki 25
milijonų dolerių ir bendras nacionalinis produktas taip pat žymiai sumažės.

Realiame gyvenime tokio griežto ryšio tarp investicijų ir vartojimo
nėra, bet pats principas visada veikia.

Ūkinės veiklos (verslo) ciklo indikatoriai

Akivaizdus ūkinės veiklos cikliškumas, jo sukeliamos ekonominės ir
socialinės problemos skatina užsiimti intensyviais tyrimais ieškant
tiksliausių ciklinių pakitimų požymių. Gebėjimas numatyti kiekvienos ciklo
stadijos (fazės) laiką ir mastą leistų imtis atitinkamų priemonių ir
sušvelninti nenumaldomus ūkinės veiklos aktyvumo posūkius. Galų gale, jei
ekonomikos teorija turi skirtis nuo meno, būti mokslu, ji privalo sugebėti
numatyti ūkinių procesų tėkmę.

Žinoma, kad ir bet kuris žmonių veiklą tiriantis mokslas, ūkio
teorija niekada negalės pateikti tikslių duomenų apie įvyksiančius
reiškinius. Realus uždavinys yra toks – nurodyti būsimus pokyčius, jų
tendencijas ir padaryti tai geriau, patikimiau už neekonomistų gan dosniai
teikiamus spėjimus.

Tam tikra metodika, kurią pasitelkus galima numatyti būsimus
pakitimus, jau yra sukurta.

Paprasčiausias būdas spręsti apie galimus verslo svyravimus – tai
orientacinių požymių (indikatorių) – tam tikrų ekonominių sekų (serijų),
kurių reikšmės padidėja arba sumažėja prieš padidėjant ar sumažėjant
nacionaliniam produktui – panaudojimas.

Ūkinės veiklos rodikliai suskirstyti į tris grupes, pagal tai, ar jie
prasideda prieš naują verslo ciklo stadiją, kartu su ja, ar po jos.

Taigi statistinės sekos atsižvelgiant į jų bei visos ekonomikos
kitimą gali būti taip grupuojamos: orientuojantys, sutampantys ir
atsiliekantys indikatoriai. Jeigu šias sekas sujungti tam, kad suformuoti
“sudėtinę” seką, kuri yra “lygi”, eliminuojanti nepastovius svyravimus,
gautume indeksą, kuris dar labiau kinta nei jo sudedamos dalys.

Tie rodikliai, kurių reikšmės krenta prieš ciklus pasiekiant savo
viršutinį tašką ir kyla ciklui atsidūrus savo papėdėje, vadinami
orientuojančiomis sekomis (serijomis). Rodikliai, kurių reikšmės krenta
ciklui pasiekiant viršūnę ir kyla ciklui esant papėdėje, vadinami
sutampančiomis sekomis, o tie rodikliai, kurių reikšmės mažėja ciklui
praėjus viršūnę ir kyla po to, kai ciklas išsiropštė iš papėdės, vadinami
atsiliekančiomis sekomis (serijomis).

Orientuojantys indikatoriai yra naudingiausi ir plačiausiai naudojami
verslo ciklo indikatoriai, nes numato pokytį. Orientuojantys indikatoriai
numato ekonomikos kryptį, nes jie yra indikatoriai to, ką verslininkai ir
vartotojai faktiškai pradėjo gaminti ir kur leisti pinigus. Tarp pačių
svarbiausiųjų orientuojančių indikatorių yra statybų pradžių duomenų sekos
ir nauji perdirbėjų užsakymai, ypač ilgo naudojimo prekėms (kurios nurodo
vartotojų pirkimų lygius tokioms prekėms kaip automobiliai ir prietaisai).
Kiti apima pelno pokyčius (kurie augdami generuoja pasitikėjimą ir
optimizmą ir krisdami siūlo būti atsargiems), prekių kainas (kurios
atspindi augančią arba krentančią žaliavų paklausą), vidutinį skaičių darbo
valandų savaitėje (kurios kyla gamybos apimties lygio ir numato užimtumo
pokyčius), akcijų kainas ( kurios nurodo kintančius pelnų lygius) ir pinigų
srautus (kurie nurodo likvidumą).

Kanados Statistikos departamentas (Statistics Canada) sudarė Kanados
sudėtinį orientuojantįjį indeksą (Canadian Composite Leading Index). Buvo
pasirinktos indekso sudėtinės dalys, nes jie pastoviai orientuodavo į
praeities verslo ciklų kitimus. Buvo apimti visi pagrindiniai ekonomikos
sektoriai, kurie galėtų sukelti verslo ciklo pokytį. Indeksas skaičiuojamas
kas mėnesį ir būna dviejų versijų – “faktinis” bei “išlygintas”. Išlyginta
versija padidina indikatorių patikimumą, nors ji sumažina orientacinį laika
dviem ar trimis mėnesiais. Indeksas susideda iš dešimties ekonominių
indikatorių:
Finansiniai

• Akcijų kainos – TSE 300 Sudėtinis indeksas
Šis indeksas atspindi laukiamus ateities pelnų lygius.

• Reali pinigų pasiūla (M1)
Pinigų pasiūlos pokyčiai dažnai būna pirmiau BNP pokyčių.
Eksporto

• JAV Sudėtinis orientuojantis indeksas
Bandoma nustatyti Amerikos paklausą Kanados eksportui.
Apdirbamoji pramonė

• Nauji ilgo naudojimo prekių užsakymai
Šios pramonės šakos gamina pagrindinai pagal užsakymus ir todėl šis
indikatorius orientuoja visą apdirbamąją pramonę.

• Inventoriaus koeficiento didėjimas – Galutinės prekės
Jis yra jautrus įvairiems didėjimams ir taip pat yra ateities inventoriaus
poreikių indikatorius.

• Vidutinė darbo savaitė
Laiko bėgyje ji gali sumažėti ir, lėtėjant augimui, gali būti sutrumpintos
darbo valandos. Didesni darbo jėgos poreikiai gali būti patenkinti
pailginus darbo valandas ar dirbant viršvalandžius vietoj naujų priėmimų į
darbą.
Paslaugų

• Užimtumas versle ir paslaugų sektoriuje
Tai apima architektų ir konsultantų užimtumą, kuris dažnai auga prieš
išlaidų augimą. Taip pat apima laikinus agentūrų darbuotojus, kurie dažnai
būna samdomi plečiantis kompanijoms prieš darbuotojų, dirbančių pilną darbo
dieną, įdarbinimą.
Vartotojų

• Baldų ir elektros prietaisų pardavimai

• Kitų ilgo naudojimo prekių mažmeniniai pardavimai
Ilgo naudojimo prekių pirkimus yra lengviau atidėti arba imti juos pirkti,
atsakant į kintančias ekonomines ir kredito sąlygas, nei paslaugų ir trumpo
naudojimo prekių pirkimus. Taigi jie orientuoja į visų vartotojų išlaidų
tendencijas.

• Išlaidų namų statybai indeksas
Šis indeksas yra gaunamas iš naujai pradėtų namų statybų skaičiaus, kuris
nurodo ateities statybų lygius ir namų pardavimus, kurie savo ruožtu nurodo
ateities išlaidas keitimams bei patobulinimams.

Reikia pastebėti, kad, siekiant nustatyti verslo ciklų kitimu, yra
suprantamų problemų pasitikint sudėtiniais orientuojančiais indikatoriais.
Pavyzdžiui, išspausdinta statistikoje tendencija yra pastebima tik po to,
kai ekonomika jau pereina į kitą ciklo stadiją, kuria pranašauja pateikiama
tendencija. Kartais būna klaidingų signalų. Bet kuriuo atveju daugybė
numatomų naujų tendencijų yra neparodomos (t.y. tai gali būti pauzė,
ekonominis sulėtėjimas ar recesija). Kaip bebūtų, jeigu visi trys indeksai
rodo tą pačią tendenciją tam pačiam laiko periodui, teisingumo tikimybė yra
didelė.

Orientuojančių rodiklių sekoms priskiriamos šios duomenų eilutės –
firmų bankrutavimai (šis rodiklis, priešingai kitiems, pakyla prieš ciklui
pasiekiant viršūnę ir krenta prieš depresiją), nauji užsakymai ilgo
naudojimo prekėms, vidutinė darbo savaitės trukmė, statybos darbų apimtis,
akcijų kursas, kai kurių prekių urmo kainos ir bendrovių susiliejimai.

Sutampantys indikatoriai yra tie, kurie kinta maždaug tuo pačiu metu
ir ta pačia kryptimi kaip ir visa ekonomika. Šios sekos apima BNP,
pramoninę gamybą, asmenines pajamas ir mažmeninius pardavimus. Gali būti
naudojamas sutapimo indeksas verslo ciklų viršūnių ir krizių datų
identifikavimui.

Sutampančios sekos požymiai būdingi užimtumo, pramonės gamybos,
bendrovių pelnų, BNP ir daugeliui kitų rodiklių. Atsiliekančioji seka
susidaro nustatant tokius rodiklius, kaip mažmeninės prekybos apyvarta,
produkcijos atsargos įmonėse, asmeninės pajamos.

Atsiliekantys indikatoriai yra tie, kurie kinta po visos ekonomikos
pokyčių. Iš jų laibiausiai pastebimas yra išlaidos privataus sektoriaus
gamykloms ir įrengimams. Yra visa eilė sekų, susijusių su kapitalinėmis
išlaidomis, pavyzdžiui, verslo skolos ir tokių paskolų palūkanos, kurios
taip pat atsilieka. Kai atsiliekantys indikatoriai taip yra klasifikuojami:
nedarbo lygis, darbo jėgos kaštai ir inventoriaus lygiai.

Orientuojančiais rodikliais dažnai vadovaujasi tiek verslininkai,
tiek vyriausybės ekonominės žinybos. Deja, ne visada tie rodikliai
pasiteisina. Kartais jais vadovaujantis skelbiamas ir nepagrįstas aliarmas.
Bet vis tik jie verti dėmesio, ypač jei neapsiribojama nedideliu jų
skaičiumi.

Jei siekiama ne tik nuspėti galimą gamybos kitimą ar šoktelėjimą, bet
ir tiksliau apskaičiuoti būsimo ciklo periodo nacionalinio produkto apimtį,
naudojamasi tiesioginiais skaičiavimais. Tai daroma, detalizuojant
visuminės paklausos elementus, jų raidą būsimu periodu. Pavyzdžiui,
vyriausybės išlaidos (G) gali būti numatytos visiškai tiksliai, nes jos iš
anksto planuojamos. Įmonininkų investicijos į pramoninį kapitalą nustatomos
kasmet apklausiant juos apie tai, kiek jie planuoja kitais metais pirkti
įrengimų ir statyti naujų gamybos objektų. (Tokia apklausa daroma daugelyje
šalių). Naujų gyvenamųjų namų statyba įvertinama pagal pasirašytus gamybos
kontraktus. Gamybinių atsargų pakitimai (taip pat investicijų elementas)
nustatomi naudojantis apklausomis ar kitais duomenimis. Pasinaudodami
nusistovėjusia vartojimo funkcija ir duomenimis apie disponuojamų pajamų
dalį BNP šiais metais, jau galima apskaičiuoti visą visuminės paklausos
dalį – jos apimtį (C+I+G).

Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius išplito sudėtingi, rafinuoti
ekonominio lygio nustatymo būdai, pagrįsti ekonometrinių modelių sudarymu.
Jų esmė ta, kad jie sutelkia į vieną vietą ūkio teorijos išvadas su
konkrečiais kiekybiniais matavimais. Sudaromos lygčių sistemos, kurių
kintamieji dydžiai išreiškia jau esamų procesų kiekybinius parametrus.
Ekonominių modelių dėka gaunami konkrečiais skaičiais išreikšti duomenys
apie BNP apimtį ateityje. Jie neretai tiksliai apibūdina tendencijas,
tačiau sutapti su faktine prognozuoto rodiklio reikšme gali tik
atsitiktinai.

Nedarbas

Du svarbūs nuosmukio požymiai – tai gamybos apimties sumažėjimas ir
nedarbo lygio padidėjimas. Gamybos apimties pokyčiai įvertinami,
skaičiuojant nacionalinį produktą, o bedarbystės pokyčiai – nustatant
nedarbo lygį.

Nedarbo lygio nustatymas

Nedarbo lygį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras (Bureau of
Labor Statistics) paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų
apklausti neįmanoma, todėl apklausa apima apie 65 000 šeimų. Klausimai
pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems sukako 16 metų, išskyrus
nedarbingus – kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklausiamieji
skirstomi į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti, t.y. bedarbiai,
nedarbingi.

Dirbančiais laikomi tie, kurie dirba bent vieną valandą tą savaitę,
kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir:
a) laikinai nedirba bei laukia kvietimo dirbti; b) žada pradėti dirbti po
mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo
ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos,
prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip
bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių)
skaičiaus.

Darbo statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą
būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių.
Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų
gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą
laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik
pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo
bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant į jį ir kareivius). Kada
kariuomenėje tarnaujantys įskaičiuojami, tuomet bendras darbo išteklių
skaičius padidėja, o nedarbo lygis sumažėja. Tokiu būdu nustatytas nedarbo
lygis būna apie 0,1% mažesnis.

Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama: 1) kai kurie
kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes
jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima,
netikrinant jo tikrosios situacijos; 2) kiti teigia, kad kai darbą labai
sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo. Todėl jie ir nepriskiriami
darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo
tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtino ir darbo išteklių dinamikos
stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes
žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai,
užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau
žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Pagaliau nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba
nepilną darbo dieną. Tokia dalinė bedarbystė nefiksuojama oficialioje
statistikoje, nors ji ir žinoma. Darbo statistikos biuras skaičiuoja
prarastas darbo valandas ir įtraukia jas į darbo laiko nuostolius.
Nurodytas skaičius būna paprastai didesnis, nes jis apima ne tik visiškus,
bet ir dalinius bedarbius. Neatitikimas skaičiavimuose būna didesnis
nuosmukio metu, kada didesnė dalis žmonių priversti dirbti nepilną darbo
dieną.

Dalinis nedarbas

Paminėjome tik vieną dalinio nedarbo atvejį – kai žmonės priversti
dirbti nepilną darbo dieną. Tačiau yra dar kita dalinio nedarbo forma,
atsirandanti verslininkams sureagavus į pardavimo apimčių mažėjimą.

Nuosmukio metu firmos samdomų darbuotojų skaičių nemažina staiga. Kai
ekonominis aktyvumas pradeda smukti, firmos pirmiausia atsisako
viršvalandžių. Taigi bedarbystė lėtėja lėčiau, negu mažėja gamybos mastai.
Darbdaviai nenori atleisti pastovių darbuotojų, nes jie gali įsidarbinti
kitur. Mat pagyvėjus ekonomikai, tektų ieškoti naujų darbuotojų bei juos
apmokyti. Todėl samdomi darbuotojai aprūpinami darbu nepilną darbo dieną –
jie gamina mažiau, negu galėtų. Todėl nuosmukio metu paprastai kinta darbo
našumas (t.y. vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo
valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų
kiekio santykiu).

Kai ekonomikoje veikla pagyvėja, darbo našumas labai greitai kyla.
Nors daugelis verslininkų nuosmukio metu ir sulėtina darbo tempus savo
firmose, tačiau jie, susidurdami su dalinio nedarbo problema, tuo pačiu
išsaugo darbuotojus bei įrengimus. Pasibaigus nuosmukio laikotarpiui,
verslininkai be didelių pastangų gali staiga padidinti gamybos apimtį (o
tuo pačiu ir darbo našumą).

Vadinasi, ekonominio ciklo eigoje gamybos apimtis svyruoja labiau negu
užimtumas. Kai gamybos apimtis ciklo metu sumažėja 2-3%, tai nedarbas
padidėja tik 1%. Tendencija, pagal kurią gamybos apimtis svyruoja labiau
negu nedarbas, vadinama Okun‘o dėsniu. Arthur‘as Okun‘as profesoriavo
Jeilio universitete ir buvo Prezidento Lyndon‘o Johnson‘o ekonomikos
patarėjų tarybos pirmininku.

Kas tampa bedarbiais?

Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, nedarbo lygis
paauglių tarpe yra žymiai aukštesnis negu tarp suaugusių. Bedarbių tarp
juodaodžių beveik dvigubai daugiau negu tarp baltųjų. Juodaodžių paauglių
bedarbių dar daugiau: 1982 m. Vasarą jų buvo 52%, o po sekančių penkerių
metų ekonominio klestėjimo, t.y. 1988 m., bedarbių buvo 32%. Istoriškai
moterų tarpe nedarbo lygis visada būdavo didesnis negu vyrų, bet nuosmukio
periodas šis skirtumas visada sumažėdavo. Mat tais periodais pirmiausia
darbo netekdavo vyrai, kurie dirbdavo statybose bei kituose sunkiuose
darbuose. Per 1981-1982 metų nuosmukį vyrų tarpe nedarbo lygis buvo net
didesnis negu moterų, ir taip tęsėsi net iki 1983 m. Vėliau vyrų ir moterų
nedarbo lygis buvo beveik vienodas.

Dar du svarbus nedarbo požymiai – kaip žmonės netenka darbo ir kiek
jie būna be darbo. Nuosmukių periodais žmonės ilgiau būna be darbo, nes jį
praradus vis sunkiau susirasti kitą. Tuo tarpu 1979-ųjų ūkio klestėjimo
metų pabaigoje mažiau negu 10% bedarbių neturėjo darbo ilgiau kaip 6
mėnesius, o 1982 m. nuosmukio pabaigoje tokių buvo per 20%.toks reiškinys
žmonėms yra labai skaudus. Net trumpalaikis nedarbas – labai sunki būsena,
tačiau ilgalaikis nedarbas – tai tikra katastrofa ir demoralizacija.
Nuosmukių periodais būtent tokio nedarbo mastai labiausiai padidėja ir
faktinė padėtis būna žymiai rimtesnė negu ta, kurią įvardija vidutiniai
statistiniai skaičiai. Pavyzdžiui, nuo 1979m. gruodžio mėn. bendras nedarbo
lygis išaugo dvigubai, t.y. nuo 6,1 mln. žm. iki 12,0 mln. žm. Tuo pačiu
metu ilgalaikis nedarbas (trunkantis ilgiau negu 15 savaičių) išaugo
keturis kartus, t.y. nuo 1,2 mln. žm. Iki 4,7 mln. žm.

Paprastai nuosmukio metu žmonės dažniau netenka darbo: jie arba
laikinai arba visai atleidžiami.neįprastu reiškiniu galima pavadinti tą
faktą, kad daugiau nei 60% sudaro prarandantys turimą darbą. Kitus 40%
bedarbių sudaro tie, kurie grįžta po priverstinės pertraukos (pvz.,
moterys, auginančios vaikus), ir tie, kurie ieško geresnio darbo. Tokių
būna nedaug, tačiau 1982 m. gruodžio mėn., kai bedarbių buvo 10,6%, net
0,8% išėjo iš darbo tą patį mėnesį.

Kaip matome, JAV darbo ištekliai yra pakankamai mobilūs. Dauguma
žmonių pasiruošę ieškoti geresnio darbo. Dėl tokio aktyvaus mobilumo labai
sunku apibrėžti, ką galima būtų laikyti „visišku užimtumu“. Be to,
vyriausybė ir nesiekia nulinio nedarbo lygio, nes tai galima įvykdyti tik
uždraudus palikti darbo vietą tol, kol nesi susitaręs, kur eisi dirbti.

Nedarbo tipai

Svarbiausias nedarbo tipas – ciklinis nedarbas, kada nuosmukio metu
padaugėja laikinų bedarbių. Jo paaiškinimui daugiausia dėmesio ir skiriama
makroekonominėje analizėje. Be to, yra žinomi ir kiti nedarbo tipai.

Migracinis (frikcinis) nedarbas. Tai yra laikinas nedarbas, kurį
sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Jo priežastys įvairios.

Visada yra žmonių, kurie išėję iš vieno darbo, bet dar nepradėję
dirbti kitur, arba tik pirmą kartą ieško darbo. Yra ir tokių žmonių, kurie
nedirba dėl sezoniškumo, pavyzdžiui, užimti statybose.

Migracinis nedarbas yra praktiškai neišvengiamas. Jo galima būtų
išvengti, jeigu žmonės būtų verčiami dirbti pirmoje pasitaikiusioje darbo
vietoje. Tačiau tam tikras migracinio nedarbo lygis net yra pageidautinas.
Pavyzdžiui, žmonės paprastai neskuba susirasti darbą. Mat pirma
pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto
bei gerai apmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visą tai sąlygoja ir
ekonomikos efektyvumo augimą. Taip pat yra pageidautina, kad žmonės
statytųsi namus, nors šiuo atveju kaip tik ir atsiranda sezoninis nedarbas.

JAV ekonomikos struktūra yra labai dinamiška ir besikeičianti: vienos
ūkio šakos plečiasi, kitos mažėja. Jei kuri nors firma subankrutuoja, tai
jos vieta beveik visada užima kita ir darbingi žmonės joje gali rasti sau
darbo. Toks pereinamasis nedarbas taip pat priskiriamas migraciniam. Mat
jis tęsiasi tol, kol žmonės suranda darbą.

Struktūrinis nedarbas. Tokia bedarbystė pasireiškia tada, kai darbo
išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinka
darbo sferos reikalavimų. Taip būna, kai sumažėja kurio nors gaminio
paklausa, automatizuojama gamyba ar įvyksta kiti technologiniai pokyčiai,
vietinės firmos uždaromos ir atidaromos kituose regionuose, o taip pat kai
į darbo sferą patenka nekvalifikuoti darbuotojai.

Kai kada darbo vietos dėl gamybos pobūdžio ir ūkio struktūros
pasikeitimų uždaromos visam laikui. Štai Apalačių regione 1950-1960 metais
buvo uždaryta daug anglies kasyklų, nes vietoj anglies pradėta naudoti
nafta. Dauguma šachtininkų neteko darbo, o naują buvo galima rasti tik
kituose regionuose. Be to, reikėdavo išmokti naujo amato. Kai Japonijoje
susiaurėjo automobilių rinka ir tuo pačiu metu buvo pereita prie
konvejerinės gamybos, tai visam laikui buvo panaikinta daugelis darbo
vietų. Pastarieji ūkiniai pokyčiai ir sąlygoja struktūrinę bedarbystę.

Suprantama, kad nėra aiškios ribos tarp migracinio ir struktūrinio
nedarbo. Jei užsidaro automobilių dalių gamykla, o netoliese pradeda dirbti
dviračių gamykla, tai darbininkams nesunku įsidarbinti. Šiuo atveju
laikinas nedarbas bus migracinis. Tačiau jei atleistiems darbuotojams tenka
ieškoti naujų darbo vietų už kokių 150 mylių, tai jie po truputi ten tikrai
persikels. Šiuo atveju esamą nedarbą galima laikyti struktūriniu. Kitaip
bus, jei naujoji gamykla yra už 30 mylių, kur reikės važinėti. Šis atvejis
neaiškus. Mat skirtumas tarp struktūrinio ir migracinio nedarbo nėra
aiškiai apibrėžtas. Tegalime pasakyti, kad struktūrinis nedarbas skiriasi
nuo migracinio savo trukme. Struktūrinis nedarbas tęsiasi ilgiau, nes
reikalauja gyvenamosios vietos pakeitimo arba kvalifikacijos įgijimo, kas,
savo ruožtu, trunka ilgiau.

Struktūrinis nedarbas yra sudėtingesnė socialinė problema, nes jis
trunka ilgai ir, be to, sukelia žymesnes neigiamas pasekmes. Nežiūrint to,
jis gali būti ir pageidautinas. Atsiradus tranzistoriams, būtų juokinga
saugoti darbo vietas stiklo pramonėje bei reikalauti, kad ir toliau radijo-
televizijos aparatūroje būtų naudojamos lempos. Tačiau pastarieji ūkio
struktūriniai pokyčiai tikrai skaudžiai paliečia darbuotojus, todėl
vyriausybė privalo jais pasirūpinti, , pavyzdžiui, apmokėdama
kvalifikacijos kėlimo ar naujos įsigijimo išlaidas. Visuomenė laimi, jei
įdiegiama moderni tranzistorių gamybos technologija, todėl ji gali
pasirūpinti tais stiklo pramonės darbuotojais, kurie dėl šių struktūrinių
pokyčių nukenčia.

Visiškas užimtumas

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug
kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kada įdarbinimas vyktų prievartos būdu.
Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo
lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais
prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką
reiškia „visiškas užimtumas“.

Jei nedarbo lygis yra nedidelis – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus
ekonomikos išplėtimas situacija pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir
užimtumas didėtų lygiagrečiai. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų
produktyvumo kilimą, nes, visų pirmą, į ūkinę veiklą būtų įjungti tie
įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.

Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali
atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol
didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukelti
infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų tokia
ūkinė situacija, kai nedarbo lygis ir infliacija yra kiek įmanoma mažesnių
mastų.

Kaip matome, visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais. Jis
priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje.
Pavyzdžiui, jeigu vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama
gaminti daug produktų, tai ir migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis gali
būti aukštas.

Per septintąjį dešimtmetį JAV vyriausybė iškėlė uždavinį sumažinti
nedarbą iki 4%. Ekonomistai manė, jog tai galima laikyti visišku užimtumu.
Tikslas buvo pasiektas 1966 m., o 1969 m. nedarbo lygis sumažėjo net iki
3,5%. Tačiau pradėjo reikštis infliacija, ekonominė sistema susilpnėjo,
ypač dėl didelių vyriausybės išlaidų karui Vietname.

Aštuntajame dešimtmetyje JAV vyriausybė turėjo daug vargo su sparčiais
infliacijos tempais, nors nedarbo lygis tesudarė 4,9%. Prasidėjo kalbos,
kad 4% bedarbystė yra nereali, kad ji gali trukti neilgai. Tuo metu
padidėjo migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis. Situaciją apsunkino
besikeičiančios naftos kainos. Viskas baigėsi tuo, kad buvo pakeistas
visiško užimtumo lygis. Jo riba buvo pakelta iki 5,5% ar net 6,5%.

1988 m. bedarbystė nukrito iki 5,5%, o infliacijos augimas buvo
apribotas griežtomis ekonominėmis priemonėmis. Visiško užimtumo sąvoka JAV
dabar atitinka 5%-5,5% nedarbo lygį.

Taigi padarėm išvadą, kad visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo
lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

Išvados

Ekonominis ciklas – besikartojantis gamybos judėjimas, kuris
nuosekliai praeina keturias fazes: krizę (gamybos sumažėjimas) – depresiją
(gamybos sustingimas po jos apimties sumažėjimas) – atgijimą (priekrizinės
gamybos apimties pasiekimas) – pakilimas (gamybos apimties didėjimas).

Ekonominis ciklas, arba verslo aktyvumo ciklas, yra būtinas rinkos
ekonomikos elementas. Kaip taisyklė, rinkos konjunktūrą nulemia verslo
aktyvumo sferos išsiplėtimas ar susiaurėjimas. Paskutinės išsiplėtimas
prasideda nuo sujudėjimo, tokioje formoje kaip naujų kontraktų pasirašymas,
paklausos padidėjimas, kas nulemia gaminių bei paslaugų apimties
padidėjimą. Tam tikroje ekonominės raidos stadijoje verslo aktyvumas
susiaurėja: rėčiau sudaromos prekybinės sutartys, sumažėja prekybinių
operacijų apimtis, vykstančių kaip į kreditą, taip ir už grynus pinigus.
Kaip to pasekmė, gaminių ir paslaugų apimtis žymiai sumažėja. Po gamybos
apimties sumažėjimo, kaip taisyklė, eina ilgas sustingimo periodas.

Laiko intervalas, per kurį iš pradžių gamyba padidėja, vėliau
sumažėja, prasideda depresija ir, pagaliau, vėl gamybos sujudėjimas, ir yra
verslo ciklas rinkos ekonomikos raidoje. Ciklinės rinkos ekonomikos raidos
esmė yra gamybos priemonių amortizacija. Klasikinio kapitalizmo sąlygomis
vidutinė ciklo trukmė būdavo 12-15 metų, kas sutapdavo su pagrindinio
kapitalo aktyviosios dalies (staklės, įrengimai) eksploatavimo terminais.
Monopolizavimas, valstybės reguliavimo sustiprinimas bei mokslinis ir
techninis progresai iš esmės pakeitė ciklą. Visų pirmiausia jo trukmė
sumažėjo iki 3-5 metų, kas yra susiję su mokslinių-techninių progresu,
sustiprinusių pagrindinio kapitalo moralinio nusidėvėjimo vaidmenį, ir
ekonominio vystymosi valstybės reguliavimu, nukreipiamu į krizės ir
depresijos fazių sumažėjimą, bei atgijimo ir pakilimo fazių pailginimą. Tam
valstybė paruošia anticiklinę politiką – priemonių kompleksą, kuris yra
nukreiptas į ekonominį ciklą, su tikslu sušvelninti ir sutrumpinti krizę,
paveikti ją taip, kad ji pasidarytų kuo sklandesne, ir garantuoti ilga
ekonominį padidėjimą.

Kad pasiekti didžiausią stabilumą, ūkinio plitimo pastovumą,
vyriausybė naudoja dvi pagrindines priklausomybes nacionalinėje
ekonomikoje. Pirmos esmė yra tame, kad valstybės išlaidų augimas nulemia
bendros gyventojų paklausos padidėjimą gaminiams, o tai sukelia gamybos
apimties padidėjimą bei nedarbo sumažėjimą. Antros esmė – vyriausybės
mokesčių padidėjimas nulemia namų ūkių ir firmų pajamų sumažėjimą, kas
sukelia paklausos gaminiams sumažėjimą. O tai reiškia, kad gamybos apimtis
sumažėja, nedarbas padidėja.

Krizės atveju vyriausybė imasi tokių priemonių: padidina valstybės
išlaidas, praplatina visuomeninių darbų sistemą, veda lengvatine kreditine
politiką, mažina mokesčius. Kai valstybės ekonomika pergyvena galingą
pakilimą, sukeltą paklausos padidėjimu bei infliaciniu kainų augimu, tada
vyriausybė veda verslo aktyvumo sulaikymo politiką: mažina valstybės
išlaidas, pagriežtina kreditine finansine politiką, padidina mokesčius. Tai
mažina infliacinę paklausą ir gamybos apimtį (taip išvengiama didelės
ekonominės krizės, sukeltos prekių gaminimo apimties padidėjimu, grėsmės).

Priedai

1 priedas. Verslo ciklų ekspansija ir recesija Didžiojoje Britanijoje
|Verslo ciklų pradžios datos |Trukmė, mėn. |
|Viršūnė |Lūžis |Nuosmukis |Pakilimas|Ciklas |
|Ketvirčiai yra skliaustuose |Nuo |Nuo |Iki lūžio |Iki |
| |viršūnės |praėjusio|nuo |viršūnės |
| |iki lūžio |lūžio iki|praėjusio |nuo |
| | |sekančios|lūžio |praėjusios |
| | |viršūnės | |viršūnės |
| |Gruodis 1854 |– |– |– |– |
|Liepa 1857(II) |(IV) |18 |30 |48 |– |
|Spalis 1860(III)|Gruodis 1858 |8 |22 |30 |40 |
|Balandis 1865(I)|(IV) |32 |46 |78 |54 |
|Birželis |Birželis 1861 |18 |18 |36 |50 |
|1869(II) |(III) |65 |34 |99 |52 |
|Spalis 1873(III)|Gruodis 1867 (I)| | | | |
| |Gruodis 1870 |38 |36 |74 |101 |
|Kovas 1882(I) |(IV) |13 |22 |35 |60 |
|Kovas 1887(II) |Kovas 1879 (I) |10 |27 |37 |40 |
|Liepa 1890(III) | |17 |20 |37 |30 |
|Sausis 1893(I) |Gegužė 1885 (II)|18 |18 |36 |35 |
|Gruodis 1895(IV)|Birželis 1888 | | | | |
| |(I) |18 |24 |42 |42 |
|Birželis |Gegužė 1891 (II)|23 |21 |44 |39 |
|1899(III) |Birželis 1894 |13 |33 |46 |56 |
|Rugsėjis |(II) |24 |19 |43 |32 |
|1902(IV) |Birželis 1897 |23 |12 |35 |36 |
|Gegužė 1907(II) |(II) | | | | |
|Sausis 1910(I) | |7 |44 |51 |67 |
|Sausis 1913(I) |Gruodis 1900 |18 |10 |28 |17 |
| |(IV) |14 |22 |36 |40 |
|Rugpjūtis |Rugpjūtis 1904 |13 |27 |40 |41 |
|1918(III) |(III) |43 |21 |64 |34 |
|Sausis 1920(I) |Birželis 1908 | | | | |
|Gegužė 1923(II) |(II) |13 |50 |63 |93 |
|Spalis 1926(III)|Sausis 1912 (IV)|8 |80 |88 |93 |
|Rugpjūtis |Gruodis 1914 |11 |37 |48 |45 |
|1929(III) |(IV) |10 |45 |55 |56 |
| | |8 |39 |47 |49 |
|Gegužė 1937(II) |Kovas 1919 (I) | | | | |
|Vasaris 1945(I) |Liepa 1921 (III)|10 |24 |34 |32 |
|Lapkritis |Liepa 1924 (III)|11 |106 |117 |116 |
|1948(IV) |Lapkritis 1927 |16 |36 |52 |47 |
|Liepa 1953(II) |(IV) |6 |58 |64 |74 |
|Rugpjūtis |Kovas 1933 (I) |16 |12 |28 |18 |
|1957(III) | | | | | |
| |Birželis 1938 |8 |92 |100 |108 |
|Birželis |(II) |8 |120 |128 |128 |
|1960(II) |Spalis 1945 (IV)| | | | |
|Gruodis 1969(IV)|Spalis 1949 (IV)| | | | |
|Lapkritis |Gegužė 1954 (II)| | | | |
|1973(IV) |Birželis 1958 | | | | |
|Sausis 1980(I) |(II) | | | | |
|Liepa 1981(III) | | | | | |
| |Vasaris 1961 (I)| | | | |
|Liepa 1990(III) |Lapkritis 1970 | | | | |
|Kovas 2001(I) |(IV) | | | | |
| |Kovas 1975 (I) | | | | |
| |Liepa 1980 (III)| | | | |
| |Lapkritis 1982 | | | | |
| |(IV) | | | | |
| | | | | | |
| |Kovas 1991(I) | | | | |
| |Lapkritis 2001 | | | | |
| |(IV) | | | | |
| |
|Vidutiniškai, visi ciklai: |17 |38 |55 |56* |
|1854-2001 (32 ciklai) |22 |27 |48 | 49** |
|1854-1919 (16 ciklų) |18 |35 |53 |53 |
|1919-1945 (6 ciklai) |10 |57 |67 |67 |
|1945-2001 (10 ciklų) | | | | |
|Vidutiniškai, taikos metų ciklai:|18 |33 |51 | 52*** |
|1854-2001 (27 ciklai) |22 |24 |46 | 47*|
|1854-1919 (14 ciklų) |20 |26 |46 |*** |
|1919-1945 (5 ciklai) |10 |52 |63 |45 |
|1945-2001 (8 ciklai) | | | |63 |
|* 31 ciklas |
|** 15 ciklų |
|*** 26 ciklai |
|**** 13 ciklų |

Paryškinti skaičiai reiškia, kad ekspansija vyko karo metais
(Pilietinis karas, pirmas ir antras Pasauliniai karai, Korėjos karas,
Vietnamo karas); karo metų nuosmukiai ir pilni ciklai, kurie apima ar karo
metų ekspansijas.

Literatūros sąrašas

1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.
Ekonomikos teorijos pagrindai. – K., 1999
2. Wonnacot P., Wonnacot R. Makroekonomika. – V., 1994
3. Įvadas į makroekonomiką
4. Хансен Э. Экономические циклы и национальный доход. – 1951
5. Weale M., Blake A., Christodoulakis N., Meade J., Vines D. Macroeconomic
Policy: Inflation, Wealth and the Exchange Rate
6. http://www.nber.org/cycles.html 2004-12-13
7. http://dge.repec.org/index.html 2004-12-13
8. http://www.krugosvet.ru/articles/63/1006380/1006380a1.htm 2004-12-06

———————–
pakilimas

lūžis

lūžis

viršūnė

pakilimas

viršūnė

Realus BNP

Laikas

BNP atotrūkis

Potencialusis BNP

Faktinis BNP

Leave a Comment