verslo ciklai: prizastys ir pasekmes

……………32

Įvadas

Kokia ekonominio augimo dinamika? Atsakymas priklauso nuo nagrinėjamo laiko tarpo. Nenukrypstamą ekonominį augimą galima pastebėti tik gana dideliuose laiko intervaluose. Vidutiniuose laiko intervaluose augimas, kaip taisyklė, yra cikliškas, leidžiantis šnekėti apie ekonominio augimo verslo ciklus.

Verslo ciklais vadiname nereguliarius gamybos apimties ir užimtumo svyravimus, dažniausiai trunkančius nuo 1 iki 10-12 metų.

Ciklo metu gamybos apimtis, atlyginimai, investicijos, verslininkystės pajamos ir piniginiai dydžiai turi tendenciją sinchroniškai keistis. Patys ciklai pereina šias fazes (nebūtinai visas):

• atgilimas;

• pakilimas;

• bumas;

• žlugimas.

Pastebėtina, kad kiekvienu nauju bumu (arba žlugimu)Y reikšmė yra, kaip taisyklė, didesnė, negu prieš tai buvo.

Kiekviena tokia fazė turi savo struktūrinių ypatybių, anksčiau ar vėliau sukeliančių perėjimą į kitą fazę.

Faktiškai ciklas – BNP (BVP) lygio svyravimas trendo atžvilgiu.

Trendas atitinka ilgalaikį ekonominį augimą, sukeltą panaudojimų resursų apimties padidėjimu ir jų produktyvumo augimu. Taip pat svarbus taupymo lygio, inovacijų augimas ir t.t.

Trendinės gamybos reikšmės sutampa su potencialios gamybos (gamybos, panaudojant visus resursus) reikšmėmis. Todėl

∆ gamybos = potencialioji gamyba – faktinė gamyba

Kai ∆ gamybos padidėjimas > 0, ∆ gamybos sumažėjimas < 0. Gamybos apimtis gali būti aukščiau trendo reikšmių, kai darbuotojai dirba viršvalandžius, o įrengimai panaudojami keliomis pamainomis.

Verslo ciklas tai trumpalaikiai ir ilgalaikiai nukrypimai nuo trendo.

Tuo tarpu nenumatytas gamybos kitimas gali būti stabilus ir esminiai veikti kitus ciklo judėjimus.

Skirsime šiuos nukrypimus nuo trendo (šokus):

➢ Pasiūlymų šokai:

• technologiniai poslinkiai;

• naujų resursų atradimas;

• pasaulinių kainų medžiagoms kitimas;

• kitimas nominalaus atlyginimo lygyje.

➢ Politiniai šokia:

• valdžios padarytų sprendimų (makroekonominiame lygyje)

nulemiančių pinigų pasiūlą, pasekmės;

• valiutos keitimo kursą;

• mokesčių

• ir t.t.

➢ Šokai privataus sektoro paklausoje:

• C ir I kitimas;

• atsiranda AD kitimai. Jeigu nominalusis atlyginimas ir kainos nėra pakankamai elastingos tai sukelia gamybos svyravimus.

Mes skiriame klasikinį ir postklasikinį ciklus. Klasikiniam ciklui būdingi du dalykai: 1) valstybės įsikišimas į ekonominius ciklus minimalus;

2) ekonomikos atvirumo laipsnis nedidelis. Postklasikiniam ciklui šie teiginiai visiškai priešingi.

Riba, kuri atsirado tarp klasikinio ir postklasikinio ciklų, tapo

Didžioji depresija (1929-1932).

Ekonomikos svyravimai

Verslo ciklo sąvoka

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Ilgų laikotarpių požiūriu, tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpais laikotarpiais BNP kinta į abi puses – ir padidėja, ir sumažėja.

Galima skirti tris tokių kitimų rūšis:

Ilgalaikė tendencija apibūdina per didelį laiko tarpą išryškėjusią tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomeninės gamybos apimties rodikliai turi tendenciją augti, didėti, tai, pvz., nedarbą apibūdinantys duomenys neduoda pagrindo kalbėti apie apibrėžtą tendenciją – kilti arba kristi.

Sezoniniai svyravimai. Daugeliui ekonomikos procesų būdingas sezoniškumas, pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasarą yra didesnis nei žiemą, tas pats žvejyboje, aiškus sezoniškumas būdingas turizmui. Tai daro įtaką kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių apyvartai. Jei nagrinėjami trumpų laikotarpių ekonominiai procesai, į sezoniškumą atsižvelgti būtina. Paprastai tokiais atvejais rodiklis yra koreguojamas atsižvelgiant į sezoniškumą: sezono ypatybių sukeltas nukrypimas eliminuojamas, pasinaudojant praėjusių periodų sezoninių svyravimų schema.

Cikliniai svyravimai. Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai svyravimai, arba juos eliminuojame, jis anaiptol nesirutulios tolygiai, remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų parametrai nuolat kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitiktiniai, nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą, reguliarų, pasikartojančios konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais.

Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo apraiškas, vadinami verslo ciklais.

Verslo ciklo charakteristikos

Verslo ciklo sąvoka apibūdina bendrą visų pagrindinių ekonomikos indikatorių dinamiką. Kiekvienas ekonominis procesas ir jo indikatoriai turi savų ciklinės raidos ypatybių.

Ilgis. Ciklas ciklui nelygu. Yra kelių pavidalų ciklai, skiriami pagal trukmę. Pagrindinė ciklo rūšis – verslo ciklas (marksistinėje ekonomikos teorijoje vadinamas pramoniniu ciklu). Jo trukmė 8-10 metų.

Aptiktas ir daug trumpesnis – maždaug 40 mėnesių – ciklas, vadinamas „gamybinių atsargų“ ciklu. Yra nustatyti ir 15-20 metų ciklai, susiję su statybos darbų apimties periodišku svyravimu. Nustatytas ciklas, sietinas su visuotiniais rinkimais valstybėje (politinis verslo ciklas). Rusų ekonomistas N. Kondratjevas nustatė 40-50 metų cikliškumą ūkinėje veikloje, pavadinęs tai „ilgiausiomis bangomis“.

Aštrumas – laipsnis, kuriuo ciklas auga ir tuomet krinta taip pat negali būti numatytas. Kartais kritimas yra tiesiog ekonominis sulėtėjimas ar susitraukimas, kartais jis klasifikuojamas kaip recesija, o kitais kartais, kaip 1930 – aisiais, jis tampa visiška depresija. (Anot vienų gairių, Kanados statistika recesiją pripažįsta tik tuomet, kai realaus BNP

sumažėjimas krinta du nuoseklius ketvirčius prieš “sulėtėjimą”).

Plotis ir vieta – beveik kiekviena pramonė ir kiekvienas individas tam tikru laipsniu yra paveikiamas ciklų užimtumo ir nedarbo, dividendų, verslo nesėkmių, kainų stabilumo ar infliacijos, lengvų pinigų ar suvaržyto kredito formomis. Bet kai kurios pramonės šakos privalo ištverti smarkius ciklinius svyravimus, kai tuo metu kitos pramonės šakos yra paveikiamos nežymiai.

Statyba ir pramonės šakos, gaminančios kapitalines prekes (gamyklų įrangą, fermų mašinas, plieną) ir ilgo naudojimo vartojimo prekes (automobilius, prietaisus, baldus) yra smarkiausiai paveikiamos recesijos, bet įprastai patiria didžiausias apyvartas augimo periodais.

Priešingai, neatidedamų pirkimų gamintojai (maistas ir drabužiai) gali patiri pardavimų sumažėjimą recesijų metu ir kilimus atsistatymo periodais, bet šie kitimai yra palyginti švelnūs. Taip pat skirtingi šalies regionai patiria didesnius arba mažesnius ciklinius svyravimus.

Galimos priežastys – vėlgi, yra daug teorijų, aiškinančių verslo ciklo priežastis. Kai kurios jų – tokios kaip technologinės inovacijos (pavyzdžiui, geležinkeliai, automobiliai ir kompiuteriai, skatinantys augimą) arba politiniai įvykiai (karai, OPEC naftos kainų kilimas ir t.t.)

– nesugeba paaiškinti, kodėl verslo ciklai atsiranda laikais, kurių metu nebūna tokių inovacijų ar politinių sukilimų. Kitos teorijos – tokios kaip monetariniai paaiškinimai, kurie priskiria kredito augimą ir mažėjimą cikliniams svyravimams, demografinės teorijos (didelis gimstamumo bumas sekęs stagnacinį ekonominį senstančios populiacijos periodą) – yra iš dalies tikėtinos.

Galima priežastis – greičiausiai geresnis verslo ciklų paaiškinimas randamas disbalanse ir dislokacijoje tarp gamybos ir vartojimo. Ši teorija teigia, jog augimas yra sukeliamas pirmiausia, kuomet vartotojai ima pirkti įvairias prekes, tai veda gamintojus investuoti į inventorių, gamyklas ir įrangą. Paklausa tebeauga, toliau skatindama kapitalui imlią gamybą. Galų gale išsiplėtusi gamyba viršija paklausą. Atsiranda nedarbas, kuris tuo pačiu sumažina paklausą ir reikalauja naujos kapitalinės įrangos. Kuomet ekonomika lėtėja, paklausa, gamyba ir kainos krinta toliau. Vėliau, kuomet kapitalinės atsargos (capital stock) susidėvi ir vartotojų paklausa ilgai atidedamiems pirkiniams ima taisytis, yra sudaromos sąlygos kitai augimo fazei.

Išvados – su verslo ciklų priežastimis, trukme ir aštrumu vis dar netobulai suprastais, kiekvienas turėtų apsieiti su ypatingu atsargumu siejant verslo ciklo pokyčius su vertybinių popierių kainų pokyčiais. Bet kai kurie bandomieji pasiūlymai bus vėliau pasiūlyti.

Ūkinės veiklos apskritai ir konkrečių jos pasireiškimų periodinis svyravimas – cikliškumas – neabejotinas. Tačiau tų svyravimų priežastys toli gražu dar nėra ištirtos.

Ciklo stadijos (fazės

Periodiškas ekonominių procesų svyravimas apibūdinamas atskirų ciklų stadijų charakteristikomis. 1 paveiksle parodytos keturios verslo ciklo fazės. Ekonomikoje pakilimą keičia nuosmukis. Tarpiniai taškai – tai verslo aktyvumo lūžis ir viršūnė. Nacionalinis ekonomikos tyrimo biuras nustato, kada įvyksta šios fazės. Pakilimas nebūtinai turi baigtis aukštu klestėjimo bei užimtumo lygiu. Kartais viršūnė dar nepasiekiama, o jau vyksta naujas nuosmukis.

1 pav. Verslo ciklas [pic]

Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia (potencialaus nacionalinio produkto atžvilgiu) eilinio ciklo stadija. Jos metu išaugo nedarbas, o paklausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas smukę, dalis firmų patiria nuostolių. Paskatos investicijoms silpnos. Jei toks ciklo „įdubimas“ yra gilus ir užtrunka ilgą laiką, jis vadinamas depresija. Pavyzdžiui, Pasaulinė depresija buvo 1929-1933 m. Jai būdinga:

1. Aukštas nedarbo lygis. Daugelyje šalių – Kanadoje, Prancūzijoje,

Vokietijoje, Italijoje ir kitose – 1933 m. nedarbo lygis sudarė 15

proc. bendro darbingų gyventojų skaičiaus.

2. Plataus vartojimo reikmenų kainų kitimas. Nuo 1929 m. iki 1932m.

kviečių, cukraus, konservų, arbatos kainos sumažėjo 50 proc., medvilnės ir šilko – daugiau nei 60 proc., kaučiuko – 75 proc. Mažai išsivysčiusioms šalims, kurių ekonomika priklausė nuo plataus vartojimo prekių, pirmiausia žemės ūkio produktų, eksporto, tai buvo tikra nelaimė.

3. Pramoninės gamybos mažėjimas. Vien tik per 1930 m. pramonės gamyba sumažėjo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Japonijoje apie 8 proc.,

Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje – beveik 15 proc., JAV – apie 20

proc.

Sumažėjo tiek plataus vartojimo reikmenų, tiek pramoninių prekių paklausa. Tačiau pramoninių prekių kainos nekrito taip staigiai kaip plataus vartojimo reikmenų kainos. Pirmiausia sumažėjo jų gamyba.

Galima nurodyti dvi pagrindines priežastis:

a) daugelis gamintojų veikia netobulos konkurencijos rinkose, jų parduodamų produktų kainos yra kontroliuojamos;

b) mažėjant paklausai, gamintojai mažina gamybos apimtis, bet ne kainas. Jeigu bus sumažinta kaina, tai gali pritrūkti pinigų išmokėti darbo užmokestį, padengti medžiagų, žaliavų pirkimo išlaidas. Tačiau mažinant gamybos apimtį, galima atleisti iš darbo samdomus darbuotojus, mažiau pirkti medžiagų bei įrengimų ir tokiu būdu išvengti nuostolių. Priešinga situacija susidaro žemės ūkyje, kur dažniausiai žemę įdirba patys savininkai. Jeigu fermeriai mažina gamybos apimtis, tai jie santykinai mažai apriboja išlaidas. Jiems nėra alternatyvos ir jie priversti dirbti už bet kokio dydžio kainas. Nesumažinus gamybos apimčių, žemės ūkio produktų kainos žymiai sumažėja.Pavyzdžiui, JAV

vidaus rinkoje automobilių ir žemės ūkio mašinų kainos 1929-1933

metais sumažėjo 10 proc., nors jų gamybos apimtys sumažėjo kur kas daugiau.

4. Tarptautinės prekybos žlugimas.

Faktiškai tarptautinės prekybos apimtys mažėjo sparčiau negu vidaus gamybos. Visur, o ypač Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, sumažėjo BNP

dalis, prilygstanti importui. Tokiu būdu, depresija pasižymėjo akivaizdžia priešingybe ilgalaikei istorinei tendencijai: per paskutiniuosius 250 metų

BNP dalis, prilygstanti importui, vis didėjo. (Ekonomiškai išsivysčiusių šalių importo apimtis vidutiniškai išaugo beveik dukart. Per pastarąjį laikotarpį panašiai didėjo ir BNP.)

Kodėl didžioji depresija buvo pasaulinė? Kaip nekeista, dėl jos priežasčių ginčijamasi dar ir dabar. Viena aišku – valstybių ekonomikos yra tampriai susiję tarpusavyje. Jei vienoje iš jų sumažėja bendrasis nacionalinis produktas bei nacionalinės pajamos, tai tuo pačiu sumažėja ir importas. Kada žmonės gauna mažesnes pajamas, jie mažiau perka prekių, am tarpe ir importinių. Visa tai reiškia, jog kitose valstybėse sumažėja eksporto apimtis. Taip ir prasideda sunkūs laikai valstybėse.

Pasaulinė depresija turėjo ir gilių politinių pasekmių. Depresija

Vokietijoje buvo veiksniu, palengvinusiu Hitleriui kelią į valdžią. Mat jis žadėjo pilną užimtumą ir pergalingą karą.

Didžioji depresija padėjo atsirasti šiuolaikinei makroekonomikai. Ir politikai, ir ekonomistai, ir visuomenė visaip stengiasi, kad 1930-ųjų metų depresija nepasikartotų. Kol kas tai pavykdavo.

Krizė reiškia ryškų ekonominės konjunktūros lūžį, kuris visuomet sąlygoja gamybos nuosmukį, nedarbo augimą, bankrotus, dar labiau gilinančius krizę. Priežasčių, sukeliančių krizes, aiškinimas yra ekonominių teorijų dalykas. Čia išskiriamos tokios trys pagrindinės kryptys:

1. Klasikinė liberalinė mokykla, pateikianti nevykusių žmogaus, valdžios elgsenos atsitiktinumą kaip ekonomikos natūralaus reguliavimo mechanizmo pažeidimo priežastį. Šios mokyklos išvados grindžiamos statiška ekonominės pusiausvyros koncepcija, nenagrinėjant ekonominės sistemos vystymosi dinamikos.

2. Neoliberalinė – vienija teorijas, pagrįstas ekonominio gyvenimo dinamine analize. Šios teorijos susieja ekonominių krizių plėtojimąsi su objektyviai egzistuojančiais veiksniais, pažeidžiančiais ekonominę pusiausvyrą. Ieškant tokių veiksnių, buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos, pateisinamas valstybės kišimasis į ekonomiką.

3. Marksistinė analizė. Vokiečių filosofas K. Marksas (Marx, Karl, 1818-

1883) supriešino ikikapitalistines krizes (kilusias dėl nepakankamos gamybos apimties) ir kapitalistines krizes, kylančias dėl prekių perprodukcijos. Krizių priežastis, viena vertus, pasak jo, buvo atotrūkis tarp gamybos priemonių objektyvios raidos ir atitinkamo kapitalo kaupimo, o kita vertus – rinkos paklausos, nusakomos pajamų paskirstymu ir vidutinės pelno normos, judėjimas.

Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės ar depresijos, kada gamyba pradeda augti.

Dažnai būna dvi pakilimo fazės. Pirmoji yra atsigavimo periodas, kuomet vėl pasiekiamos ankstesnio recesinio periodu prarastos gamybos apimtys. Antroje fazėje augimas viršija ankstesnius rodiklius.

Atsistatymo pradžioje palūkanų normos, atlyginimai ir inventoriaus kaštai yra pakankamai žemi, kad sudarytų produkcijos vieneto gamybos kaštus žymiai žemesnius už pardavimo kainas. Taigi pelnai auga net gi esant sumažintoms gamybos apimtims. Ekonominė veikla auga su atnaujintomis vartotojų išlaidomis ir namų statyba. Paklausos augimas verčia pramonę didinti gamybos apimtį ir užimtumą. Akcijų kainos jau auga greitai.

Vis daugiau ekonomikos sektorių įsijungia į augimą. Apdirbamosios pramonės pošakiai ima gaminti daugiau ilgo naudojimo prekių, stiprėja statybos ir, tariant pasaulinį atsigavimą, greitai plečiasi eksporto rinkos. Plūduriuojantis ūkis atsispindi augančiame vartotojų ir verslo pasitikėjime.

Šios atsistatymo fazės metu yra nedidelis poreikis kapitalinių investicijų išplėtimui. Verslininkai pakelti gamybos apimties išaugimą, bet panaudojant nenaudojamas gamyklas ir įrengimus. Su žema panaudojimo galimybe, yra nedidelis aukštyn nukreiptas kainų spaudimas, verslininkų paskolų paklausa vis dar silpna, palūkanų normos išlieka žemomis. Auga užimtumas, bet vis dar laikosi aukštas nedarbo lygis, kuris žemina darbo jėgos kaštus.

Antroje augimo fazėje ūkis juda link ankstesnės viršūnės. Infliacija vis dar žema, bet kai kuriuose sektoriuose nuosaikiai auga. Verslininkai pritaikė inventorių prie didesnės paklausos ir ima matytis pajėgumų apribojimai. Įvairiose pramonės šakose dėl padidėjusios paklausos kapitalinių išlaidų padidėjimai tampa būtini pajėgumų išplėtimui. Gamyklų ir įrengimų plėtimasis tampa būtinu tam, kad išvengti trūkumų.

Korporaciniai pelnai auga akcijų rinka tampa stipria.

Viršūnė (bumas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ja pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti deficito požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje. Tolesnis gamybos augimas darosi nebegalimas be didesnių investicijų; investicinės išlaidos auga, gerokai padidinamos laisvų pinigų paklausą. Kadangi investavimas reikalauja tam tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai sukelia produkcijos kainų augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, kainų kilimas sąlygoja gamybos kaštų augimą. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga, nuostoliai ir bankrotai labai reti.

Nuosmukis (recesija). Po to, kai ekonomika parėjo aukščiausią pakilimo tašką, vyksta gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir paslaugų realizavimo mažėjimu; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai nustoja didėti, ji net gali mažėti absoliučia išraiška. Sumažėjus paklausai, nebeauga gamyba, sumažėja ir užimtumas. Šeimų pajamos taip pat ima mažėti, ir tai dar labiau mažina visumines išlaidas. Krenta ir rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai. Mažesnės tampa ir paskatos atnaujinti įrengimus.

Smukimo procesas paprastai būna gana greitas ir retai kada tęsiasi ilgiau nei metus. Bet kol smukimas galutinai pasibaigia, dauguma ekonominių indikatorių pradeda gerėti, pranešdami apie naujo ekonominio ciklo slenkstį.

Pažymėtina, kad joks ciklas nesikartoja, kiekvienas skiriasi ir savo bendrąja trukme, ir atskirų stadijų ilgumu, ir kitimo ar pakilimo „gilumu“

bei „aukštumu“, ir tuo, kaip pereinama iš vienos stadijos į kitą. Pokario metu nacionaliniuose rinkos ūkiuose ciklinių svyravimų amplitudės sumažėjo.

Nuosmukio ekonominiai kaštai

Kai ekonomika patenka į nuosmukį, negrįžtamai prarandama gamybos potenciali apimtis. To laiko, kurį bedarbiai praleido dykinėdami, jau nebegalima sugrąžinti. Be to, bedarbiai kenčia materialiai ir moraliai.

Nedarbas – tai ne tik nepagaminta produkcija, bet ir žmonių demoralizacija.

Harvis Berneris iš Džonsono Hopkino universiteto nustatė, kad nedarbas ir kitos ekonomikos problemos veikia žmonių sveikatą ir psichiką, trumpina jų gyvenimą. Pranešime JAV Kongresui jis teigė, kad nedarbas ir dar trys faktoriai siejasi su mirtingumu.

Tai mažesnis dalyvavimas darbo rinkoje, trumpesnė darbo savaitė ir padidėjęs bankrotų skaičius. Ekonominė nelygybė veda į blogesnę dvasinę būseną, mažesnę gerovę, žmogžudysčių, nusikaltimų, psichinių ligų gausėjimą. Pranešime pateikiami nauji duomenys apie ryšį tarp blogos ekonomikos būklės ir alkoholizmo, rūkymo, narkotikų vartojimo, skyrybų skaičiaus ir vienišų žmonių skaičiaus augimo.

JAV duomenimis nuo 1993 iki 1994 m. nedarbas civilių darbo išteklių rinkoje padidėjo nuo 4,9 iki 5,6 proc. Pavyzdžiui, 1994 m. mirties atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8%, mirties atvejų dėl kepenų cirozės – 1,4%, savižudybių – 1,0%, gydymų psichoneurologinėse ligoninėse –

6,0%, nusikaltėlių suėmimais – 6,0%, smurtiniai užpuolimai – 1,1%. Taigi šie skaičiai rodo, kaip nedarbas sukelia mirtingumą dėl priežasčių, siejamų su dvasine įtampa, bei padidina nusikaltimų skaičių. Šią statistiką negalima laikyti įrodymu, bet greičiau tai perspėjimas: bloga ekonomikos būklė gali pakenkti sveikatai.

Bendros gamybos apimties sumažėjimas vadinamas BNP atotrūkiu.

Skirtumas tarp BNP apimčių buvo labai didelis Didžiosios depresijos metu, taip pat 1981-1982 ir 1981-1985 metais. Pastaraisiais metais BNP atotrūkis sudarė 6%. Vertinant 1982 m. kainomis, nuostolis dėl BNP atotrūkio sudarė

1000 milijardų dolerių, arba kiekvienam JAV piliečiui po 4000 dolerių. (Yra ir kiti skaičiavimo metodai, o jų rezultatai gali skirtis.)

BNP atotrūkis – tai kiekis, kurio faktinis BNP yra mažesnis už potencialųjį BNP.

2 paveiksle matome, kad BNP gali būti ir didesnis už potencialųjį

BNP. Taip buvo 1968-1969, 1972-1973, ir 1978 metais. Tai gali sukelti sumaištį. Tačiau ekonomika gali labai suaktyvėti, nors ir neilgam. Tokie pakilimai turi neigiamą poveikį, kadangi pagreitėja infliacija.

2 pav. Verslo ciklas ir ilgalaikė tendencija [pic]

Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo cikle

Praeityje verslo ciklai sutapdavo su paprastųjų akcijų bei palūkanų normų kitimais (tai pagrindinis tiesioginės skolos vertybinių popierių (straight debt securities) ir privilegijuotųjų akcijų kainą nustatantis determinantas). Jeigu nieko ateityje nėra užtikrinto, tai tuomet kaip verslo ciklai gali įtakoti vertybinių popierių kainas?

Paprastosios akcijos

Paprastųjų akcijų kainos paprastai auga prieš ir per verslo augimo periodus, nes pelno viltys stiprėja, kurios veda arba prie didesnių dividendų, arba stambesnių sulaikytų ar reinvestuotų pajamų (aukštesnės akcijų buhalterinės vertės), arba prie abiejų iš karto. Investitoriai, siekiantys pajamų ar kapitalo prieaugio šių verslo ciklo augimo metu turi naudos iš paprastųjų akcijų nuosavybės.

Nors aukščiau pateikta koncepcija yra paprasta, yra daug laiko nustatymo sunkumų. Dėl vilčių įtakos paprastųjų akcijų kainos dažnai numato ciklo krizės tašką. Jos gali imti kilti tuo metu, kuomet sąlygos verslui yra vis dar prastos ir prieš realaus ekonominio augimo atnaujinimą. Yra labai sunku patikimai įvertinti šio laikotarpio trukmę. Viename ilgalaikiame JAV tyrinėjime buvo nustatyta, kad paprastųjų akcijų kainų pokyčiai yra linkę būti nuo 5 iki 9 mėnesių prieš ciklinius kitimus versle, bet šiam periodui buvo daug išimčių.

Paprastųjų akcijų kainos yra linkusios mažėti verslo kritimo laikotarpiais ir taip pat gali numatyti verslo viršūnę, t.y. kuomet ekonominės sąlygos vis dar atrodo palankiai. Kainų mažėjimo priežastis yra viltys gauti žemesnius pelnus, tai gali sukelti dividendų sumažėjimą bei mažesnius korporacinių aktyvų buhalterinės vertės augimus. Susirūpinę savo pajamomis, investitoriai parduoda paprastąsias akcijas tam, kad gautų kapitalo fiksuotų pajamų vertybinių popierių reinvesticijai su tikslu palaikyti ar padidinti turto grąžą. Investitoriai, norėdami užsklęsti kapitalo prieaugį, parduoda paprastąsias akcijas, kad realizuotų vekselinius pelnus.

Fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai

Fiksuotų pajamų vertybinių popierių (tiesioginės obligacijos ir privilegijuotosios akcijos (straight bonds and straight preferred issues)

kainos reaguoja priešingu būdu į palūkanų normų pasikeitimus. Kuomet palūkanų normos auga, obligacijų kainos krenta. Ir atvirkščiai, kuomet palūkanų normos krenta, obligacijų kainos auga.

Verslo ciklų metu palūkanų normos kinta varijuojant ekonominei veiklai. Augimo periodų metu, didesnė pinigų paklausa didina palūkanų normas – kurios mažina fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainas. Kuomet ekonominė veikla mažėja, taip pat krinta ir pinigų paklausa. Mažėja palūkanų normos ir kyla fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos.

Atkreipkite dėmesį, jog fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos paprastai reaguoja priešingai negu paprastųjų akcijų kainos. Tačiau kuomet palūkanų normos būna ypatingai aukštos, korporacinės skolos augimo reikmėms yra linkusios slopti ir tuomet ateities pelno galimybės nyksta. Esant tokioms sąlygoms, tiek paprastųjų akcijų, tiek fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos yra linkusios mažėti

Investavimo strategijos verslo ciklo metu

Sėkminga investavimo strategija yra galima tuomet, kai verslo ciklo kitimo taškai gali būti numatyti prieš keletą mėnesių. Pavyzdžiui, tarkime, kad:

Augimo fazė

• Nors verslo ciklo viršūnė dar nepasiekta, augimo periodas eina į pabaigą, kurio priekyje laukia ekonominis smukimas.

• Akcijų rinka vis dar stipri ir auganti.Palūkanų normos pakilo ir kredito paklausa yra didelė. Kanados bankas gali stiprinti monetarinę politiką.

Investavimo strategija

• Nepirk paprastųjų akcijų.

• Investuok grynuosius pinigus į trumpalaikius palūkanas duodančius popierius arba obligacijas. Kuomet veikia monetarinio apribojimo politika trumpalaikės palūkanų normos paprastai būna aukštesnės nei ilgalaikės normos.

Viršūnė

• Paprastųjų akcijų kainos mažėja kai yra pasiekiama einamojo ciklo viršūnė.

Investavimo strategija

• Pradėk pardavinėti paprastąsias akcijas. Pradėk nuo tų kompanijų akcijų, kurios yra pažeidžiamose ciklinėse pramonės šakose su aukštais

PE santykiais ir žemais pelningumais.

• Investuok į trumpalaikes obligacijas/skolos instrumentus, kurie vis dar siūlo aukščiausius galimus pelningumus obligacijų rinkoje.

Smukimo fazė

• Yra matomos recesinės sąlygos ir ekonominės perspektyvos yra neaiškios.

Investavimo strategija

Obligacijų laikymas yra galimas nepatiriant pajamų nuostolio. Taigi investitorius turėtų:

• Parduoti trumpalaikes obligacijas.

• Pirkti vidutinės trukmės obligacijas.

Krizė

• Verslo ciklo krizė dar nepasiekta, bet recesijos pabaiga jau yra jaučiama.

Investavimo strategija

• Pradėk pardavinėti ilgalaikes obligacijas. Jų kainos pakils, kuomet nukris palūkanų normos ir kuomet palengvės kredito gavimo sąlygos.

• Pradėk pirkti paprastąsias akcijas, ypač tų kompanijų, kurios yra ciklinėse pramonės šakose ir į kurias investitoriai žiūri nepalankiai.

Nors pateiktos strategijos supaprastina problemas ir sprendimus, šie pasiūlymai galioja.

Ciklinių svyravimų priežastys

Visa ekonominių procesų tyrimo patirtis dar nepateikė galutinio atsakymo į klausimą, kas konkrečiai sukelia ūkinės veiklos masto ir intensyvumo svyravimus. Geriausiu atveju konkretūs ciklai susilaukia konkrečių savo kilmės paaiškinimų.

Klasikinės ekonomikos teorijos (t.y. pažiūrų, dominavusių iki

Didžiosios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl laikino disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi nedarbas. Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. Darbo užmokesčio lankstumas, buvo manoma, garantuoja pastovų, tik trumpam pertraukiamą visišką užimtumą. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvokimą.

Dž. Keinso ir jo šalininkų nuomone, ekonomikos nestabilumo priežastis yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai. Investicijų dinamika savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos struktūros ir jos elementų kitimo.

Trečioji pozicija, aiškinanti ciklo priežastis, yra monetaristų požiūris. Ekonomikos procesų dinamikos kaitą, teigė jie, lemia pinigų kiekis cirkuliacijoje. Kai tas kiekis, pirmiausiai dėl valstybės pernelyg aktyvaus tiesioginio užsiangažavimo ūkinėje veikloje, padidėja, šokteli aukštyn vartotojiška paklausa, ekonomika netrunka peržengti visiško užimtumo ribą ir ima kilti kainos. Įsibėgėjanti infliacija netrukus sustabdo realaus nacionalinio produkto augimą, o vėliau sukelia ir jo mažėjimą. Taigi ekonomikos nestabilumo pradinė priežastis – pinigų ūkio nestabilumas.

Tris išdėstytas pozicijas skiria metodologiniai principai bei daugelis konkrečių argumentų ir išvadų. Kartu visos jos turi ir bendrą savybę, kuri dominuoja šių dienų ekonomikos koncepcijose – pagrindinė ūkinių svyravimų priežastimi laikomas visuminės paklausos kitimas. Tik atskirais konkrečiais atvejais nacionalinio produkto deviacijų priežastis gali būti visuminės pasiūlos pokyčiai.

Visuminės paklausos pokyčiai

Vartojimo (C) pokyčiai. Tai yra didžiausias visuminės paklausos elementas. sudarantis apie du trečdalius jo apimties. Atsiribodami nuo tų negamybinio vartojimo mastų pokyčių, kurie kyla dėl pajamų kitimo, nustatysim kart kartėmis įsikūnijančius, tokius vartojimo pokyčio veiksnius:

1. Vartojiškos paklausos pakitimai. Skirtingai nuo individų, vartotojų (pirkėjų) poreikiu struktūra yra gana stabili ir keičiasi tik lėtu, evoliuciniu būdu. Bet kart kartėmis kyla greiti ir masiniai vartotojų skonio perorientavimai. Pavyzdžiui, OPEK šalims kelis kartus, pakėlus naftos kainas staiga krito automobilių paklausa. Šiaip sutaupyti pinigai neišvengiamai lieka nepanaudojami, sumažindami visuminės paklausos apimtį, o tai savo ruožtu gamybos destabilizavimo veiksnys.

2. Palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsmė. Palūkanų normos išaugimas gali būti akstinas smarkiam ilgo naudojimo prekių pirkimo sumažėjimui, kadangi tokios prekės paprastai perkamos kreditan. Kita vertus, palūkanų norma tiesiogiai susijusi su infliacija ir kinta tiesiog proporcingai jos tempams. Todėl vartotojų išlaidos lemia ne nominalioji, bet realioji palūkanų norma.

Kaip atskiras vartojimo išlaidų veiksnys, infliacija veikia dvejopai:

daug didesnės būsimos infliacijos laukimas sukelia didelį išlaidavimą, siekimą įsigyti kuo daugiau prekių, kol jų kainos nepašoko, tuo tarpu besikaitaliojantis infliacijos lygis, kaip vienas iš didėjančio ekonomikos nestabilumo požymių, gali veikti kaip paskata mažiau išleisti, daugiau taupyti.

3. Apmokestinimo ir pinigų išmokėjimų (transferų) pokyčiai, kad keičiantis mokesčių lygiui, keisis ir vartojimo išlaidos. Jei individualus pajamų mokestis sumažinamas, padidėja disponuojamos pajamos, padidės ir vartojimas. Jei vyriausybė padidina biudžeto lėšų srautą piniginiais pervedimais individualiems piliečiams, vartojimo išlaidos padidėja. Tad suprantama, kad šio pobūdžio svertai (mokesčiai ir transferiniai pervedimai – išmokėjimai) vyriausybių pirmiausia naudojami kaip anticiklinės priemonės.

Vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti pokyčiai.

Vyriausybės išlaidos yra paprastai ciklinio vystymosi veiksnys tik potencialiai – išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, kartą, kada vyriausybės užsakymai ginklų ir kitoms įmonėms smarkiai išauga ir kuriam laikui „įsuka“ gamybą iki potencialaus nacionalinio produkto ribos.

Normaliomis sąlygomis šis visuminės paklausos elementas yra sąmoningai palaikomas daugiau mažiau vienodo lygio ir keičiamas kuria nors kryptimi nedideliu mastu ir laipsniškai.

Eksporto apimties pokyčiai. Jei šalis aktyviai dalyvauja tarptautiniame darbo pasidalijime, eksportas, kaip ir importas, sudaro žymią jos nacionalinio produkto dalį. Prekių ir paslaugų pardavimas užsieniui daug priklauso nuo išorinių priežasčių: bendros ekonominės konjunktūros pasaulyje, atskirų prekių rinkos situacijos, tarptautinių valiutinių ir finansinių santykiu padėties, taip pat nuo vidaus veiksnių:

eksportuojamų prekių konkurencinio pajėgumo, vidinių kaštų santykio su tarptautiniais. Žodžių, atviroje ekonomikoje eksportas yra svarbus cikliškumo veiksnys.

Investicijų svyravimai

Investicijos yra itin nesuvaldomas ir didele amplitude besikeičiantis reiškinys. Ilgo laikotarpio atveju galima nustatyti, kad investicijos susijusios su bendruoju nacionaliniu produktu ir keičiasi atitinkamai jo kitimui. Tai leidžia daryti išvadą, kad investicijos ir jų svyravimai labiausiai lemia nacionalinio produkto kūrimo ciklus ir jų konkrečius parametrus. Todėl investicijų veiksnį reikia panagrinėti atskirai.

Investicijos ir jų kitimo priežastys. Investicinių išlaidų grupę sudaro trys pagrindiniai elementai: gamybinių atsargų (įskaitant gatavos produkcijos atsargas) formavimas, pagrindinio gamybinio kapitalo formavimas ir gyvenamųjų namų statyba.

Investicijos į gamybines atsargas. Kiekio atžvilgiu gamybinių atsargų papildymas visada sudaro nedidelę dalį investicinių išlaidų. Tačiau didžiulis šios rūšies lėšų judrumas, jų kintamumas daro investicijų apimčiai nemažą poveikį. Nustatyta, kad atsargų dinamika susijusi su produkcijos realizavimu. Augant produkcijos pardavimui, firmos siekia turėti didesnes gatavos produkcijos atsargas ir atvirkščiai. Šiaip produkcijos realizacijos svyravimai čia pat sukelia investicijų svyravimus.

Investicijos į gamybines atsargas susijusios ir su palūkanų norma.

Kuo ji aukštesnė, tuo brangiau atsieina atsargų didinimas, nes jis „suriša“

papildomas pinigines lėšas. Todėl, kuo aukštesnė palūkanų norma, tuo stipriau veikia paskatą neplėsti atsargų įmonėse. Besikeičiant palūkanų normą veikia kaip investicijų į atsargas didinimo veiksnys.

Investicijos į gyvenamųjų namų statybą. Išvystytose šalyse šeimų išlaidos gyvenamųjų namų statybai sudaro žymią dalį BNP – 3-6%, o visose investicijose (išskyrus vyriausybės daromas) – nuo 20 iki 35 procentų jų apimties.

Naujų gyvenamųjų namų statyba praktiškai visa yra finansuojama iš bankų paskolų, gautų pastačius normą ir užstačius sklypą (ipotekinis kreditas). Palūkanos už kreditą paprastai sudaro daugiau kaip pusę namo savininko mokamų už paskolą metinių įnašų. Palūkanų normos kitimas veikia šios rūšies investicijas. O pagrindinis investicijų į gyvenamuosius namus ir butus veiksnys – šeimų pajamos. Todėl pradėtų naujų gyvenamųjų namų skaičius yra vienas iš ekonomikos „savijautos“ rodiklių.

Investicijos į pagrindinį kapitalą. Šią investicijų rūšį sudaro piniginių lėšų panaudojimas įrenginiams ir kitoms darbo priemonėms įsigyti bei ūkinės paskirties objektų statybai. Tai pati didžiausia investicinių išlaidų dalis. Kaip ir gyvenamųjų namų statyba, investicijos į pagrindinį kapitalą pirmiausia priklauso nuo investitoriaus pajamų, šiuo atveju – nuo firmų nepaskirstymo (t.y. neišdalinto akcininkams) pelno. Kuo didesnis nepaskirstytas pelnas, tuo didesnės firmos investicijos. Kitas veiksnys –

palūkanų norma. Didžioji dalis investicijų į gamybą daroma iš skolintų lėšų. Trečias gamybinių investicijų veiksnys yra nacionalinių pajamų pakitimai, kurie sąlygoja visuminės paklausos pokyčius.

Akseleratoriaus principas

Multiplikatoriaus principas teigia, kad investicijų pokyčiai sužadina stambų papildomų pajamų ir vartojimo išaugimą. Bet pajamų bei visuminės paklausos kitimas turi ir kitų, ne nuo investicijų priklausančių veiksnių.

Ar dėl jų pasikeitusi paklausa nepaveiks investicijų apimties?

Taip, paveiks. Tai liudija akseleratoriaus principas (ekonomikos moksle jis reiškia, kad kiekvienas pajamų, paklausos ar produkcijos padidėjimas ar sumažėjimas sukelia reprodukcijos procese reliatyviai didesnį kapitalo investicijų padidėjimą ar sumažėjimą).

Taip atsitinka todėl, kad gamybos įrengimų gamyba ilgai trunka, o tuo pačiu laiku, kuris praeina nuo papildomų įrengimų paklausos atsiradimo iki jų pagaminimo, nepatenkinta paklausa skatina plėsti jų gamybą daugiau, negu reikia pirminei paklausai patenkinti.

Akseleratoriaus principas apibūdina gamybos priemonių gamybos augimo poveikį visuomeninei reprodukcijai. Racionalus akseleratoriaus principo elementas yra tai, kad jis leidžia nusakyti kai kurias technines pagrindinių gamybos priemonių atkūrimo ir išplėtimo proporcijas, atvaizduoti investicijų dinamikos pakitimus, pereinant iš vienos ciklo fazes į kitą. Taip realaus kapitalo dydžio ir vartojimo prekių gamybos lygio yra tiesioginis ryšys: išaugęs vartojimas sukelia papildoma pagrindinio gamybinio kapitalo (grynųjų investicijų) poreikį.

Labai svarbu yra tai, kad jei vartojimo išlaidos yra nepastovios, tai dėl akseleratoriaus jų svyravimas veikia kaip įsiūbuojantis veiksnys nacionalinio produkto gamyboje. Pavyzdžiui, vartojimui sumažėjus tik 5

milijonais dolerių, bendrosios investicijos gali sumažėti net iki 25

milijonų dolerių ir bendras nacionalinis produktas taip pat žymiai sumažės.

Realiame gyvenime tokio griežto ryšio tarp investicijų ir vartojimo nėra, bet pats principas visada veikia.

Ūkinės veiklos (verslo) ciklo indikatoriai

Akivaizdus ūkinės veiklos cikliškumas, jo sukeliamos ekonominės ir socialinės problemos skatina užsiimti intensyviais tyrimais ieškant tiksliausių ciklinių pakitimų požymių. Gebėjimas numatyti kiekvienos ciklo stadijos (fazės) laiką ir mastą leistų imtis atitinkamų priemonių ir sušvelninti nenumaldomus ūkinės veiklos aktyvumo posūkius. Galų gale, jei ekonomikos teorija turi skirtis nuo meno, būti mokslu, ji privalo sugebėti numatyti ūkinių procesų tėkmę.

Žinoma, kad ir bet kuris žmonių veiklą tiriantis mokslas, ūkio teorija niekada negalės pateikti tikslių duomenų apie įvyksiančius reiškinius. Realus uždavinys yra toks – nurodyti būsimus pokyčius, jų tendencijas ir padaryti tai geriau, patikimiau už neekonomistų gan dosniai teikiamus spėjimus.

Tam tikra metodika, kurią pasitelkus galima numatyti būsimus pakitimus, jau yra sukurta.

Paprasčiausias būdas spręsti apie galimus verslo svyravimus – tai orientacinių požymių (indikatorių) – tam tikrų ekonominių sekų (serijų), kurių reikšmės padidėja arba sumažėja prieš padidėjant ar sumažėjant nacionaliniam produktui – panaudojimas.

Ūkinės veiklos rodikliai suskirstyti į tris grupes, pagal tai, ar jie prasideda prieš naują verslo ciklo stadiją, kartu su ja, ar po jos.

Taigi statistinės sekos atsižvelgiant į jų bei visos ekonomikos kitimą gali būti taip grupuojamos: orientuojantys, sutampantys ir atsiliekantys indikatoriai. Jeigu šias sekas sujungti tam, kad suformuoti “sudėtinę” seką, kuri yra “lygi”, eliminuojanti nepastovius svyravimus, gautume indeksą, kuris dar labiau kinta nei jo sudedamos dalys.

Tie rodikliai, kurių reikšmės krenta prieš ciklus pasiekiant savo viršutinį tašką ir kyla ciklui atsidūrus savo papėdėje, vadinami orientuojančiomis sekomis (serijomis). Rodikliai, kurių reikšmės krenta ciklui pasiekiant viršūnę ir kyla ciklui esant papėdėje, vadinami sutampančiomis sekomis, o tie rodikliai, kurių reikšmės mažėja ciklui praėjus viršūnę ir kyla po to, kai ciklas išsiropštė iš papėdės, vadinami atsiliekančiomis sekomis (serijomis).

Orientuojantys indikatoriai yra naudingiausi ir plačiausiai naudojami verslo ciklo indikatoriai, nes numato pokytį. Orientuojantys indikatoriai numato ekonomikos kryptį, nes jie yra indikatoriai to, ką verslininkai ir vartotojai faktiškai pradėjo gaminti ir kur leisti pinigus. Tarp pačių svarbiausiųjų orientuojančių indikatorių yra statybų pradžių duomenų sekos ir nauji perdirbėjų užsakymai, ypač ilgo naudojimo prekėms (kurios nurodo vartotojų pirkimų lygius tokioms prekėms kaip automobiliai ir prietaisai).

Kiti apima pelno pokyčius (kurie augdami generuoja pasitikėjimą ir optimizmą ir krisdami siūlo būti atsargiems), prekių kainas (kurios atspindi augančią arba krentančią žaliavų paklausą), vidutinį skaičių darbo valandų savaitėje (kurios kyla gamybos apimties lygio ir numato užimtumo pokyčius), akcijų kainas ( kurios nurodo kintančius pelnų lygius) ir pinigų srautus (kurie nurodo likvidumą).

Kanados Statistikos departamentas (Statistics Canada) sudarė Kanados sudėtinį orientuojantįjį indeksą (Canadian Composite Leading Index). Buvo pasirinktos indekso sudėtinės dalys, nes jie pastoviai orientuodavo į praeities verslo ciklų kitimus. Buvo apimti visi pagrindiniai ekonomikos sektoriai, kurie galėtų sukelti verslo ciklo pokytį. Indeksas skaičiuojamas kas mėnesį ir būna dviejų versijų – “faktinis” bei “išlygintas”. Išlyginta versija padidina indikatorių patikimumą, nors ji sumažina orientacinį laika dviem ar trimis mėnesiais. Indeksas susideda iš dešimties ekonominių indikatorių:

Finansiniai

• Akcijų kainos – TSE 300 Sudėtinis indeksas

Šis indeksas atspindi laukiamus ateities pelnų lygius.

• Reali pinigų pasiūla (M1)

Pinigų pasiūlos pokyčiai dažnai būna pirmiau BNP pokyčių.

Eksporto

• JAV Sudėtinis orientuojantis indeksas

Bandoma nustatyti Amerikos paklausą Kanados eksportui.

Apdirbamoji pramonė

• Nauji ilgo naudojimo prekių užsakymai

Šios pramonės šakos gamina pagrindinai pagal užsakymus ir todėl šis indikatorius orientuoja visą apdirbamąją pramonę.

• Inventoriaus koeficiento didėjimas – Galutinės prekės

Jis yra jautrus įvairiems didėjimams ir taip pat yra ateities inventoriaus poreikių indikatorius.

• Vidutinė darbo savaitė

Laiko bėgyje ji gali sumažėti ir, lėtėjant augimui, gali būti sutrumpintos darbo valandos. Didesni darbo jėgos poreikiai gali būti patenkinti pailginus darbo valandas ar dirbant viršvalandžius vietoj naujų priėmimų į darbą.

Paslaugų

• Užimtumas versle ir paslaugų sektoriuje

Tai apima architektų ir konsultantų užimtumą, kuris dažnai auga prieš išlaidų augimą. Taip pat apima laikinus agentūrų darbuotojus, kurie dažnai būna samdomi plečiantis kompanijoms prieš darbuotojų, dirbančių pilną darbo dieną, įdarbinimą.

Vartotojų

• Baldų ir elektros prietaisų pardavimai

• Kitų ilgo naudojimo prekių mažmeniniai pardavimai

Ilgo naudojimo prekių pirkimus yra lengviau atidėti arba imti juos pirkti, atsakant į kintančias ekonomines ir kredito sąlygas, nei paslaugų ir trumpo naudojimo prekių pirkimus. Taigi jie orientuoja į visų vartotojų išlaidų tendencijas.

• Išlaidų namų statybai indeksas

Šis indeksas yra gaunamas iš naujai pradėtų namų statybų skaičiaus, kuris nurodo ateities statybų lygius ir namų pardavimus, kurie savo ruožtu nurodo ateities išlaidas keitimams bei patobulinimams.

Reikia pastebėti, kad, siekiant nustatyti verslo ciklų kitimu, yra suprantamų problemų pasitikint sudėtiniais orientuojančiais indikatoriais.

Pavyzdžiui, išspausdinta statistikoje tendencija yra pastebima tik po to, kai ekonomika jau pereina į kitą ciklo stadiją, kuria pranašauja pateikiama tendencija. Kartais būna klaidingų signalų. Bet kuriuo atveju daugybė numatomų naujų tendencijų yra neparodomos (t.y. tai gali būti pauzė, ekonominis sulėtėjimas ar recesija). Kaip bebūtų, jeigu visi trys indeksai rodo tą pačią tendenciją tam pačiam laiko periodui, teisingumo tikimybė yra didelė.

Orientuojančių rodiklių sekoms priskiriamos šios duomenų eilutės –

firmų bankrutavimai (šis rodiklis, priešingai kitiems, pakyla prieš ciklui pasiekiant viršūnę ir krenta prieš depresiją), nauji užsakymai ilgo naudojimo prekėms, vidutinė darbo savaitės trukmė, statybos darbų apimtis, akcijų kursas, kai kurių prekių urmo kainos ir bendrovių susiliejimai.

Sutampantys indikatoriai yra tie, kurie kinta maždaug tuo pačiu metu ir ta pačia kryptimi kaip ir visa ekonomika. Šios sekos apima BNP, pramoninę gamybą, asmenines pajamas ir mažmeninius pardavimus. Gali būti naudojamas sutapimo indeksas verslo ciklų viršūnių ir krizių datų identifikavimui.

Sutampančios sekos požymiai būdingi užimtumo, pramonės gamybos, bendrovių pelnų, BNP ir daugeliui kitų rodiklių. Atsiliekančioji seka susidaro nustatant tokius rodiklius, kaip mažmeninės prekybos apyvarta, produkcijos atsargos įmonėse, asmeninės pajamos.

Atsiliekantys indikatoriai yra tie, kurie kinta po visos ekonomikos pokyčių. Iš jų laibiausiai pastebimas yra išlaidos privataus sektoriaus gamykloms ir įrengimams. Yra visa eilė sekų, susijusių su kapitalinėmis išlaidomis, pavyzdžiui, verslo skolos ir tokių paskolų palūkanos, kurios taip pat atsilieka. Kai atsiliekantys indikatoriai taip yra klasifikuojami:

nedarbo lygis, darbo jėgos kaštai ir inventoriaus lygiai.

Orientuojančiais rodikliais dažnai vadovaujasi tiek verslininkai, tiek vyriausybės ekonominės žinybos. Deja, ne visada tie rodikliai pasiteisina. Kartais jais vadovaujantis skelbiamas ir nepagrįstas aliarmas.

Bet vis tik jie verti dėmesio, ypač jei neapsiribojama nedideliu jų skaičiumi.

Jei siekiama ne tik nuspėti galimą gamybos kitimą ar šoktelėjimą, bet ir tiksliau apskaičiuoti būsimo ciklo periodo nacionalinio produkto apimtį, naudojamasi tiesioginiais skaičiavimais. Tai daroma, detalizuojant visuminės paklausos elementus, jų raidą būsimu periodu. Pavyzdžiui, vyriausybės išlaidos (G) gali būti numatytos visiškai tiksliai, nes jos iš anksto planuojamos. Įmonininkų investicijos į pramoninį kapitalą nustatomos kasmet apklausiant juos apie tai, kiek jie planuoja kitais metais pirkti įrengimų ir statyti naujų gamybos objektų. (Tokia apklausa daroma daugelyje šalių). Naujų gyvenamųjų namų statyba įvertinama pagal pasirašytus gamybos kontraktus. Gamybinių atsargų pakitimai (taip pat investicijų elementas)

nustatomi naudojantis apklausomis ar kitais duomenimis. Pasinaudodami nusistovėjusia vartojimo funkcija ir duomenimis apie disponuojamų pajamų dalį BNP šiais metais, jau galima apskaičiuoti visą visuminės paklausos dalį – jos apimtį (C+I+G).

Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius išplito sudėtingi, rafinuoti ekonominio lygio nustatymo būdai, pagrįsti ekonometrinių modelių sudarymu.

Jų esmė ta, kad jie sutelkia į vieną vietą ūkio teorijos išvadas su konkrečiais kiekybiniais matavimais. Sudaromos lygčių sistemos, kurių kintamieji dydžiai išreiškia jau esamų procesų kiekybinius parametrus.

Ekonominių modelių dėka gaunami konkrečiais skaičiais išreikšti duomenys apie BNP apimtį ateityje. Jie neretai tiksliai apibūdina tendencijas, tačiau sutapti su faktine prognozuoto rodiklio reikšme gali tik atsitiktinai.

Nedarbas

Du svarbūs nuosmukio požymiai – tai gamybos apimties sumažėjimas ir nedarbo lygio padidėjimas. Gamybos apimties pokyčiai įvertinami, skaičiuojant nacionalinį produktą, o bedarbystės pokyčiai – nustatant nedarbo lygį.

Nedarbo lygio nustatymas

Nedarbo lygį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras (Bureau of

Labor Statistics) paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų apklausti neįmanoma, todėl apklausa apima apie 65 000 šeimų. Klausimai pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems sukako 16 metų, išskyrus nedarbingus – kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklausiamieji skirstomi į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti, t.y. bedarbiai, nedarbingi.

Dirbančiais laikomi tie, kurie dirba bent vieną valandą tą savaitę, kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir:

a) laikinai nedirba bei laukia kvietimo dirbti; b) žada pradėti dirbti po mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių)

skaičiaus.

Darbo statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių.

Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant į jį ir kareivius). Kada kariuomenėje tarnaujantys įskaičiuojami, tuomet bendras darbo išteklių skaičius padidėja, o nedarbo lygis sumažėja. Tokiu būdu nustatytas nedarbo lygis būna apie 0,1% mažesnis.

Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama: 1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos; 2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo.

Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtino ir darbo išteklių dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Pagaliau nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną. Tokia dalinė bedarbystė nefiksuojama oficialioje statistikoje, nors ji ir žinoma. Darbo statistikos biuras skaičiuoja prarastas darbo valandas ir įtraukia jas į darbo laiko nuostolius.

Nurodytas skaičius būna paprastai didesnis, nes jis apima ne tik visiškus, bet ir dalinius bedarbius. Neatitikimas skaičiavimuose būna didesnis nuosmukio metu, kada didesnė dalis žmonių priversti dirbti nepilną darbo dieną.

Dalinis nedarbas

Paminėjome tik vieną dalinio nedarbo atvejį – kai žmonės priversti dirbti nepilną darbo dieną. Tačiau yra dar kita dalinio nedarbo forma, atsirandanti verslininkams sureagavus į pardavimo apimčių mažėjimą.

Nuosmukio metu firmos samdomų darbuotojų skaičių nemažina staiga. Kai ekonominis aktyvumas pradeda smukti, firmos pirmiausia atsisako viršvalandžių. Taigi bedarbystė lėtėja lėčiau, negu mažėja gamybos mastai.

Darbdaviai nenori atleisti pastovių darbuotojų, nes jie gali įsidarbinti kitur. Mat pagyvėjus ekonomikai, tektų ieškoti naujų darbuotojų bei juos apmokyti. Todėl samdomi darbuotojai aprūpinami darbu nepilną darbo dieną –

jie gamina mažiau, negu galėtų. Todėl nuosmukio metu paprastai kinta darbo našumas (t.y. vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų kiekio santykiu).

Kai ekonomikoje veikla pagyvėja, darbo našumas labai greitai kyla.

Nors daugelis verslininkų nuosmukio metu ir sulėtina darbo tempus savo firmose, tačiau jie, susidurdami su dalinio nedarbo problema, tuo pačiu išsaugo darbuotojus bei įrengimus. Pasibaigus nuosmukio laikotarpiui, verslininkai be didelių pastangų gali staiga padidinti gamybos apimtį (o tuo pačiu ir darbo našumą).

Vadinasi, ekonominio ciklo eigoje gamybos apimtis svyruoja labiau negu užimtumas. Kai gamybos apimtis ciklo metu sumažėja 2-3%, tai nedarbas padidėja tik 1%. Tendencija, pagal kurią gamybos apimtis svyruoja labiau negu nedarbas, vadinama Okun‘o dėsniu. Arthur‘as Okun‘as profesoriavo

Jeilio universitete ir buvo Prezidento Lyndon‘o Johnson‘o ekonomikos patarėjų tarybos pirmininku.

Kas tampa bedarbiais?

Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, nedarbo lygis paauglių tarpe yra žymiai aukštesnis negu tarp suaugusių. Bedarbių tarp juodaodžių beveik dvigubai daugiau negu tarp baltųjų. Juodaodžių paauglių bedarbių dar daugiau: 1982 m. Vasarą jų buvo 52%, o po sekančių penkerių metų ekonominio klestėjimo, t.y. 1988 m., bedarbių buvo 32%.

Istoriškai moterų tarpe nedarbo lygis visada būdavo didesnis negu vyrų, bet nuosmukio periodas šis skirtumas visada sumažėdavo. Mat tais periodais pirmiausia darbo netekdavo vyrai, kurie dirbdavo statybose bei kituose sunkiuose darbuose. Per 1981-1982 metų nuosmukį vyrų tarpe nedarbo lygis buvo net didesnis negu moterų, ir taip tęsėsi net iki 1983 m. Vėliau vyrų ir moterų nedarbo lygis buvo beveik vienodas.

Dar du svarbus nedarbo požymiai – kaip žmonės netenka darbo ir kiek jie būna be darbo. Nuosmukių periodais žmonės ilgiau būna be darbo, nes jį praradus vis sunkiau susirasti kitą. Tuo tarpu 1979-ųjų ūkio klestėjimo metų pabaigoje mažiau negu 10% bedarbių neturėjo darbo ilgiau kaip 6

mėnesius, o 1982 m. nuosmukio pabaigoje tokių buvo per 20%.toks reiškinys žmonėms yra labai skaudus. Net trumpalaikis nedarbas – labai sunki būsena, tačiau ilgalaikis nedarbas – tai tikra katastrofa ir demoralizacija.

Nuosmukių periodais būtent tokio nedarbo mastai labiausiai padidėja ir faktinė padėtis būna žymiai rimtesnė negu ta, kurią įvardija vidutiniai statistiniai skaičiai. Pavyzdžiui, nuo 1979m. gruodžio mėn. bendras nedarbo lygis išaugo dvigubai, t.y. nuo 6,1 mln. žm. iki 12,0 mln. žm. Tuo pačiu metu ilgalaikis nedarbas (trunkantis ilgiau negu 15 savaičių) išaugo keturis kartus, t.y. nuo 1,2 mln. žm. Iki 4,7 mln. žm.

Paprastai nuosmukio metu žmonės dažniau netenka darbo: jie arba laikinai arba visai atleidžiami.neįprastu reiškiniu galima pavadinti tą faktą, kad daugiau nei 60% sudaro prarandantys turimą darbą. Kitus 40%

bedarbių sudaro tie, kurie grįžta po priverstinės pertraukos (pvz., moterys, auginančios vaikus), ir tie, kurie ieško geresnio darbo. Tokių būna nedaug, tačiau 1982 m. gruodžio mėn., kai bedarbių buvo 10,6%, net

0,8% išėjo iš darbo tą patį mėnesį.

Kaip matome, JAV darbo ištekliai yra pakankamai mobilūs. Dauguma žmonių pasiruošę ieškoti geresnio darbo. Dėl tokio aktyvaus mobilumo labai sunku apibrėžti, ką galima būtų laikyti „visišku užimtumu“. Be to, vyriausybė ir nesiekia nulinio nedarbo lygio, nes tai galima įvykdyti tik uždraudus palikti darbo vietą tol, kol nesi susitaręs, kur eisi dirbti.

Nedarbo tipai

Svarbiausias nedarbo tipas – ciklinis nedarbas, kada nuosmukio metu padaugėja laikinų bedarbių. Jo paaiškinimui daugiausia dėmesio ir skiriama makroekonominėje analizėje. Be to, yra žinomi ir kiti nedarbo tipai.

Migracinis (frikcinis) nedarbas. Tai yra laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Jo priežastys įvairios.

Visada yra žmonių, kurie išėję iš vieno darbo, bet dar nepradėję dirbti kitur, arba tik pirmą kartą ieško darbo. Yra ir tokių žmonių, kurie nedirba dėl sezoniškumo, pavyzdžiui, užimti statybose.

Migracinis nedarbas yra praktiškai neišvengiamas. Jo galima būtų išvengti, jeigu žmonės būtų verčiami dirbti pirmoje pasitaikiusioje darbo vietoje. Tačiau tam tikras migracinio nedarbo lygis net yra pageidautinas.

Pavyzdžiui, žmonės paprastai neskuba susirasti darbą. Mat pirma pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto bei gerai apmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visą tai sąlygoja ir ekonomikos efektyvumo augimą. Taip pat yra pageidautina, kad žmonės statytųsi namus, nors šiuo atveju kaip tik ir atsiranda sezoninis nedarbas.

JAV ekonomikos struktūra yra labai dinamiška ir besikeičianti: vienos ūkio šakos plečiasi, kitos mažėja. Jei kuri nors firma subankrutuoja, tai jos vieta beveik visada užima kita ir darbingi žmonės joje gali rasti sau darbo. Toks pereinamasis nedarbas taip pat priskiriamas migraciniam. Mat jis tęsiasi tol, kol žmonės suranda darbą.

Struktūrinis nedarbas. Tokia bedarbystė pasireiškia tada, kai darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinka darbo sferos reikalavimų. Taip būna, kai sumažėja kurio nors gaminio paklausa, automatizuojama gamyba ar įvyksta kiti technologiniai pokyčiai, vietinės firmos uždaromos ir atidaromos kituose regionuose, o taip pat kai į darbo sferą patenka nekvalifikuoti darbuotojai.

Kai kada darbo vietos dėl gamybos pobūdžio ir ūkio struktūros pasikeitimų uždaromos visam laikui. Štai Apalačių regione 1950-1960 metais buvo uždaryta daug anglies kasyklų, nes vietoj anglies pradėta naudoti nafta. Dauguma šachtininkų neteko darbo, o naują buvo galima rasti tik kituose regionuose. Be to, reikėdavo išmokti naujo amato. Kai Japonijoje susiaurėjo automobilių rinka ir tuo pačiu metu buvo pereita prie konvejerinės gamybos, tai visam laikui buvo panaikinta daugelis darbo vietų. Pastarieji ūkiniai pokyčiai ir sąlygoja struktūrinę bedarbystę.

Suprantama, kad nėra aiškios ribos tarp migracinio ir struktūrinio nedarbo. Jei užsidaro automobilių dalių gamykla, o netoliese pradeda dirbti dviračių gamykla, tai darbininkams nesunku įsidarbinti. Šiuo atveju laikinas nedarbas bus migracinis. Tačiau jei atleistiems darbuotojams tenka ieškoti naujų darbo vietų už kokių 150 mylių, tai jie po truputi ten tikrai persikels.

Šiuo atveju esamą nedarbą galima laikyti struktūriniu. Kitaip bus, jei naujoji gamykla yra už 30 mylių, kur reikės važinėti. Šis atvejis neaiškus. Mat skirtumas tarp struktūrinio ir migracinio nedarbo nėra aiškiai apibrėžtas. Tegalime pasakyti, kad struktūrinis nedarbas skiriasi nuo migracinio savo trukme. Struktūrinis nedarbas tęsiasi ilgiau, nes reikalauja gyvenamosios vietos pakeitimo arba kvalifikacijos įgijimo, kas, savo ruožtu, trunka ilgiau.

Struktūrinis nedarbas yra sudėtingesnė socialinė problema, nes jis trunka ilgai ir, be to, sukelia žymesnes neigiamas pasekmes. Nežiūrint to, jis gali būti ir pageidautinas. Atsiradus tranzistoriams, būtų juokinga saugoti darbo vietas stiklo pramonėje bei reikalauti, kad ir toliau radijo-

televizijos aparatūroje būtų naudojamos lempos. Tačiau pastarieji ūkio struktūriniai pokyčiai tikrai skaudžiai paliečia darbuotojus, todėl vyriausybė privalo jais pasirūpinti, , pavyzdžiui, apmokėdama kvalifikacijos kėlimo ar naujos įsigijimo išlaidas. Visuomenė laimi, jei įdiegiama moderni tranzistorių gamybos technologija, todėl ji gali pasirūpinti tais stiklo pramonės darbuotojais, kurie dėl šių struktūrinių pokyčių nukenčia.

Visiškas užimtumas

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kada įdarbinimas vyktų prievartos būdu.

Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką reiškia „visiškas užimtumas“.

Jei nedarbo lygis yra nedidelis – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplėtimas situacija pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygiagrečiai. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų produktyvumo kilimą, nes, visų pirmą, į ūkinę veiklą būtų įjungti tie įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.

Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukelti infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų tokia ūkinė situacija, kai nedarbo lygis ir infliacija yra kiek įmanoma mažesnių mastų.

Kaip matome, visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais. Jis priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje.

Pavyzdžiui, jeigu vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama gaminti daug produktų, tai ir migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis gali būti aukštas.

Per septintąjį dešimtmetį JAV vyriausybė iškėlė uždavinį sumažinti nedarbą iki 4%. Ekonomistai manė, jog tai galima laikyti visišku užimtumu.

Tikslas buvo pasiektas 1966 m., o 1969 m. nedarbo lygis sumažėjo net iki

3,5%. Tačiau pradėjo reikštis infliacija, ekonominė sistema susilpnėjo, ypač dėl didelių vyriausybės išlaidų karui Vietname.

Aštuntajame dešimtmetyje JAV vyriausybė turėjo daug vargo su sparčiais infliacijos tempais, nors nedarbo lygis tesudarė 4,9%. Prasidėjo kalbos, kad 4% bedarbystė yra nereali, kad ji gali trukti neilgai. Tuo metu padidėjo migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis. Situaciją apsunkino besikeičiančios naftos kainos. Viskas baigėsi tuo, kad buvo pakeistas visiško užimtumo lygis. Jo riba buvo pakelta iki 5,5% ar net 6,5%.

1988 m. bedarbystė nukrito iki 5,5%, o infliacijos augimas buvo apribotas griežtomis ekonominėmis priemonėmis. Visiško užimtumo sąvoka JAV

dabar atitinka 5%-5,5% nedarbo lygį.

Taigi padarėm išvadą, kad visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

Išvados

Ekonominis ciklas – besikartojantis gamybos judėjimas, kuris nuosekliai praeina keturias fazes: krizę (gamybos sumažėjimas) – depresiją (gamybos sustingimas po jos apimties sumažėjimas) – atgijimą (priekrizinės gamybos apimties pasiekimas) – pakilimas (gamybos apimties didėjimas).

Ekonominis ciklas, arba verslo aktyvumo ciklas, yra būtinas rinkos ekonomikos elementas. Kaip taisyklė, rinkos konjunktūrą nulemia verslo aktyvumo sferos išsiplėtimas ar susiaurėjimas. Paskutinės išsiplėtimas prasideda nuo sujudėjimo, tokioje formoje kaip naujų kontraktų pasirašymas, paklausos padidėjimas, kas nulemia gaminių bei paslaugų apimties padidėjimą. Tam tikroje ekonominės raidos stadijoje verslo aktyvumas susiaurėja: rėčiau sudaromos prekybinės sutartys, sumažėja prekybinių operacijų apimtis, vykstančių kaip į kreditą, taip ir už grynus pinigus.

Kaip to pasekmė, gaminių ir paslaugų apimtis žymiai sumažėja. Po gamybos apimties sumažėjimo, kaip taisyklė, eina ilgas sustingimo periodas.

Laiko intervalas, per kurį iš pradžių gamyba padidėja, vėliau sumažėja, prasideda depresija ir, pagaliau, vėl gamybos sujudėjimas, ir yra verslo ciklas rinkos ekonomikos raidoje. Ciklinės rinkos ekonomikos raidos esmė yra gamybos priemonių amortizacija. Klasikinio kapitalizmo sąlygomis vidutinė ciklo trukmė būdavo 12-15 metų, kas sutapdavo su pagrindinio kapitalo aktyviosios dalies (staklės, įrengimai) eksploatavimo terminais.

Monopolizavimas, valstybės reguliavimo sustiprinimas bei mokslinis ir techninis progresai iš esmės pakeitė ciklą. Visų pirmiausia jo trukmė sumažėjo iki 3-5 metų, kas yra susiję su mokslinių-techninių progresu, sustiprinusių pagrindinio kapitalo moralinio nusidėvėjimo vaidmenį, ir ekonominio vystymosi valstybės reguliavimu, nukreipiamu į krizės ir depresijos fazių sumažėjimą, bei atgijimo ir pakilimo fazių pailginimą. Tam valstybė paruošia anticiklinę politiką – priemonių kompleksą, kuris yra nukreiptas į ekonominį ciklą, su tikslu sušvelninti ir sutrumpinti krizę, paveikti ją taip, kad ji pasidarytų kuo sklandesne, ir garantuoti ilga ekonominį padidėjimą.

Kad pasiekti didžiausią stabilumą, ūkinio plitimo pastovumą, vyriausybė naudoja dvi pagrindines priklausomybes nacionalinėje ekonomikoje. Pirmos esmė yra tame, kad valstybės išlaidų augimas nulemia bendros gyventojų paklausos padidėjimą gaminiams, o tai sukelia gamybos apimties padidėjimą bei nedarbo sumažėjimą. Antros esmė – vyriausybės mokesčių padidėjimas nulemia namų ūkių ir firmų pajamų sumažėjimą, kas sukelia paklausos gaminiams sumažėjimą. O tai reiškia, kad gamybos apimtis sumažėja, nedarbas padidėja.

Krizės atveju vyriausybė imasi tokių priemonių: padidina valstybės išlaidas, praplatina visuomeninių darbų sistemą, veda lengvatine kreditine politiką, mažina mokesčius. Kai valstybės ekonomika pergyvena galingą pakilimą, sukeltą paklausos padidėjimu bei infliaciniu kainų augimu, tada vyriausybė veda verslo aktyvumo sulaikymo politiką: mažina valstybės išlaidas, pagriežtina kreditine finansine politiką, padidina mokesčius. Tai mažina infliacinę paklausą ir gamybos apimtį (taip išvengiama didelės ekonominės krizės, sukeltos prekių gaminimo apimties padidėjimu, grėsmės).

Priedai

1 priedas. Verslo ciklų ekspansija ir recesija Didžiojoje Britanijoje

|Verslo ciklų pradžios datos |Trukmė, mėn. |

|Ketvirčiai yra skliaustuose |Nuo |Nuo |Iki lūžio |Iki |

| |Gruodis 1854 |– |– |– |– |

|Liepa 1857(II) |(IV) |18 |30 |48 |– |

|Spalis 1860(III)|Gruodis 1858 |8 |22 |30 |40 |

|Balandis 1865(I)|(IV) |32 |46 |78 |54 |

|Birželis |Birželis 1861 |18 |18 |36 |50 |

|1869(II) |(III) |65 |34 |99 |52 |

| |Gruodis 1870 |38 |36 |74 |101 |

|Kovas 1882(I) |(IV) |13 |22 |35 |60 |

|Kovas 1887(II) |Kovas 1879 (I) |10 |27 |37 |40 |

|Liepa 1890(III) | |17 |20 |37 |30 |

|Sausis 1893(I) |Gegužė 1885 (II)|18 |18 |36 |35 |

| |(I) |18 |24 |42 |42 |

|Birželis |Gegužė 1891 (II)|23 |21 |44 |39 |

|1899(III) |Birželis 1894 |13 |33 |46 |56 |

|Rugsėjis |(II) |24 |19 |43 |32 |

|1902(IV) |Birželis 1897 |23 |12 |35 |36 |

|Gegužė 1907(II) |(II) | | | | |

|Sausis 1910(I) | |7 |44 |51 |67 |

|Sausis 1913(I) |Gruodis 1900 |18 |10 |28 |17 |

| |(IV) |14 |22 |36 |40 |

|Rugpjūtis |Rugpjūtis 1904 |13 |27 |40 |41 |

|1918(III) |(III) |43 |21 |64 |34 |

|Gegužė 1923(II) |(II) |13 |50 |63 |93 |

|Spalis 1926(III)|Sausis 1912 (IV)|8 |80 |88 |93 |

|Rugpjūtis |Gruodis 1914 |11 |37 |48 |45 |

|1929(III) |(IV) |10 |45 |55 |56 |

| | |8 |39 |47 |49 |

|Vasaris 1945(I) |Liepa 1921 (III)|10 |24 |34 |32 |

|Lapkritis |Liepa 1924 (III)|11 |106 |117 |116 |

|1948(IV) |Lapkritis 1927 |16 |36 |52 |47 |

|Liepa 1953(II) |(IV) |6 |58 |64 |74 |

|Rugpjūtis |Kovas 1933 (I) |16 |12 |28 |18 |

|1957(III) | | | | | |

| |Birželis 1938 |8 |92 |100 |108 |

|Birželis |(II) |8 |120 |128 |128 |

|1960(II) |Spalis 1945 (IV)| | | | |

|1973(IV) |Birželis 1958 | | | | |

|Sausis 1980(I) |(II) | | | | |

|Kovas 2001(I) |(IV) | | | | |

| |(IV) | | | | |

| |(IV) | | | | |

|Vidutiniškai, visi ciklai: |17 |38 |55 |56* |

|1854-2001 (32 ciklai) |22 |27 |48 | 49** |

|1854-1919 (16 ciklų) |18 |35 |53 |53 |

|1919-1945 (6 ciklai) |10 |57 |67 |67 |

|Vidutiniškai, taikos metų ciklai:|18 |33 |51 | 52*** |

|1854-2001 (27 ciklai) |22 |24 |46 | 47*|

|1854-1919 (14 ciklų) |20 |26 |46 |*** |

|1919-1945 (5 ciklai) |10 |52 |63 |45 |

|1945-2001 (8 ciklai) | | | |63 |

|* 31 ciklas |

|** 15 ciklų |

|*** 26 ciklai |

|**** 13 ciklų |

Paryškinti skaičiai reiškia, kad ekspansija vyko karo metais

(Pilietinis karas, pirmas ir antras Pasauliniai karai, Korėjos karas,

Vietnamo karas); karo metų nuosmukiai ir pilni ciklai, kurie apima ar karo metų ekspansijas.

Literatūros sąrašas

1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.

Ekonomikos teorijos pagrindai. – K., 1999

2. Wonnacot P., Wonnacot R. Makroekonomika. – V., 1994

3. Įvadas į makroekonomiką

4. Хансен Э. Экономические циклы и национальный доход. – 1951

5. Weale M., Blake A., Christodoulakis N., Meade J., Vines D. Macroeconomic

Policy: Inflation, Wealth and the Exchange Rate

6. http://www.nber.org/cycles.html 2004-12-13

7. http://dge.repec.org/index.html 2004-12-13

8. http://www.krugosvet.ru/articles/63/1006380/1006380a1.htm 2004-12-06

pakilimas

lūžis

viršūnė

pakilimas

viršūnė

Realus BNP

Laikas

BNP atotrūkis

Potencialusis BNP

Faktinis BNP

Įvadas

Ekonomikos svyravimai

Verslo ciklo sąvoka

Verslo ciklo charakteristikos

Ciklo stadijos (fazės

Nuosmukio ekonominiai kaštai

Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo cikle

Paprastosios akcijos

Fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai

Investavimo strategijos verslo ciklo metu

Ciklinių svyravimų priežastys

Visuminės paklausos pokyčiai

Investicijų svyravimai

Akseleratoriaus principas

Ūkinės veiklos (verslo) ciklo indikatoriai

Nedarbas

Nedarbo lygio nustatymas

Dalinis nedarbas

Kas tampa bedarbiais?

Nedarbo tipai

Visiškas užimtumas

Išvados

Priedai

Literatūros sąrašas

Panašūs darbai

SVV pletra

Verslo rėmimas ir skatinimas Lietuvoje

Smulkaus ir vidutinio verslo vystimasis Lietuvoje

Lyciu ekonomikos konspektai

Lyciu ekonomikos konspektas

Lyciu ekonomikos konspektas