Turinys
1. Įžanga2. Grožio ir gėrio idėjos 10 – joje „Valstybės“ knygoje3. Grožio ir gėrio idėjos „Olos alegorijoje“4. Grožio ir gėrio idėjų Platono „Valstybėje“ sampratos apibendrinimas5. Išvados
Įžanga
Grožio ir gėrio idėjos visada buvo aktualios žmonijai. Nou pat antikos laikų iki šių dienų gėris ir grožis reiškia tik pozityvius dalykus. Tikriausiai nerasime žmogaus, kuriam šios idėjos nebūtų priimtinos ar patrauklios. Grožio bei gėrio poreikis visuomeniniame gyvenime reiškiasi įvairiomis formomis: rengiami grožio konkursai, rašomos knygos bei kuriamos laidos grožio bei gėrio tema. Kaip minėjau, šios idėjos buvo aktualios nuo pat Antikos laikų, taigi, ir Platono laiku.Pasak literatūros, Platonas – „sunkus, specifinis“ filosofas, skirtinguose veikaluose nagrinėjantis vis kitą problemą, neapsistojantis ties viena. Todėl, norint visiskai suvokti Platono filosofijos esmę, reikėtų išstudijuoti visą jo kūrybą.Šiame rašto darbe aš pateiksiu dvi svarbias, aktualias ir tikrai būdingas Platono filosofijai grožio bei gėrio idėjas, pabandysiu jas paanalizuoti bei palyginti. Taip pat bandysiu rasti atsakymą į klausimą, ar skiriasi šiuolaikinė gėrio bei grožio samprata nuo platoniškosios. Bandysiu atsakyti, ar mano nagrinėjamose septintoje bei dešimtoje „Valstybės“ knygose grožio bei gėrio idėjos užima svarbiausią poziciją, ar jos vaidina lemiamą vaidmenį.Mano rašto darbą sudaro 6 lapai, dėstomąją dalį sudaro 3 skyriai, kuriuose nagrinėju gėrio bei grožio idėjas Platono „Valstybėje“. Struktūriškai iš pradžių apžvelgiu 10 – ąją „Valstybės“ knygą, poto 7 – ąją, vėliau pateikiu platesnį paaiškinimą ir apmastymus.
Grožio ir gėrio idėjos 10 – joje „Valstybės“ knygoje
Platonas – vienas žymiausių antikos filosofų. Platonas gimė Atėnuose – tuometiniame filosofijos centre 427 m. Tam, kad būtų aiškiau suprasti mano pasirinktos temos esmę bei Platono filosofiją, trumpai apibūdinsiu laikotarpį, kuriuo gyveno Platonas, nes mano manymu, tas laikmetis smarkiai įtakojo Platono filosofiją ir padarė ją būtent tokia, kokia ji buvo. Taigi Platonas gyveno politiškai neramiu laiku, kai valdžios vairą sukiojo tie asmenys, kurių politika netenkino Platono. Platonui buvo sudarytos visos sąlygos tapti politiku ir bent iš dalies pakreipti valstybės vairą norima kryptimi, tačiau nusivylęs ir pamatęs, kiek blogio ir neteisybės yra valdžioje, Platonas pasitraukė. Tačiau jis neliko abejingas savo krašto gerovei:„ Platonas matydamas ir išgyvendamas savo krašto negandas, ieškojo jų priežasčių ir priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti ne bet kaip, bet moksliškai “ ,dėlto galiu daryti išvadą, kad esama politinė realybė buvo svarbi priežastis (o galbūt viena iš priežasčių) Platonui savo veikale „Valstybė“ parašyti dešimtoje knygoje apie idealią valstybę. Tai vaizdas valstybės, kurios siekia Platonas. Platono filosofijoje kuriamas idealios, teisingos valstybės vaizdas buvo priešprieša esamai tikrovei. Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad Platonas kūrė utopinę valstybę, kurioje viskas idealu ir, žinoma, paremta Platono idėjomis bei filosofija. Mano manymu, būtent tokios, visiškai priešingos valstybės kūrimas buvo tarsi protestas prieš esamą realybę bei valdžią. Taip Platonas išreiškė nepasitenkinimą esama padėtimi. Utopinės valstybės idėja – tai iššūkis esamai tvarkai, noras auklėti žmones, padaryti juos tobulais, dorais piliečiais. Valstybė, anot Platono„ turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija. Todėl ir valstybės auklėjime lemiamą vaidmenį turįs gėrio ir grožio idėjų supratimas ir sekimas jomis “.
Dešimtojoje Platono „Valstybės“ knygoje, kaip ir kitose, galima įžvelgti grožio ir gėrio idėjas. Jau vien Platono utopinės valstybės idėja mums sako, kad čia turi karaliauti tvarka, teisingumas, gėris ir grožis, o ne destrukcija, nestabilumas, blogis ir prievarta.Apskritai, valstybė kaip tokia Platonui buvo svarbi. Jam valstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogaus sielai. Platonas sako, kad:„ atskiro žmogaus ir valstybės savitarpio santykis yra toks pat, kaip ir sielos ir kosmoso santykis “ Tokią išvadą darau, nes pagal Platoną, kelias į savęs pažinimą einas per kosmoso pažinimą, nes žmonėse atsispindi kosmosas, o kosmose – žmogaus siela. Prie šio žmogaus ir valstybės santykio prisijungia žmogaus santykio su valstybe ir visuomene samprata. Čia susišaukia ir pagrindinė „Valstybės“ mintis – tarp žmogaus ir visuomenės egzistuoja tam tikra neišardoma sąveika. Taigi reziumuojant, reikia pasakyti, kad kurdamas utopinę valstybę, kurios pagrindinis bruožas yra teisingumas ( tačiau tik toks teisingumas, kaip jį supranta Platonas), Platonas per ją išreiškė grožio ir gėrio idėjas, kurias plačiau aptarsiu tolismesniuose skyriuose.Grožio bei gėrio idėjos „Olos alegorijoje“
Gėrio idėja atsiskleidžia ir septintoje „Valstybės“ knygoje. „Platonas pradeda kasdieninio patyrimo pamatine kritika “. Kritikuojami žmonės, kurie pasilieka kasdieninio patyrimo ribose ir taip gyvena iliuzijų pasaulyje, nežinodami apie tikrąją būtį. Pasak Platono, tik vienas dalykas gali išlaisvinti šiuos žmones iš iliuzijų olos ir vesti saulės link. Tai – filosofija. Platonas sako, jog yra du pasauliai – regimųjų daiktų ir tik protu pasiekiamas pasaulis. Regimųjų daiktų pasaulis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, kūniškam grožiui, tuo tarpu tik protu pasiekiamas ( kituose šaltiniuose – tikrosios būties ) pasaulis yra dvasios pasaulio sritis. Per jį vyksta tikras pažinimas. Olos alegorijoje vaizduojamas perėjimas iš vieno pasaulio į kitą, iš regimybės srities į tikrosios būties sritį, iš blogio į gėrį. Platonas teigia, kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį: „Tad tai kas pažįstamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui – sugebėjimą pažinti, ir laikyti gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinimo priežastimi, pažintiems daiktams gėris suteikia pažinumo buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją “. Taigi čia gėrio šviesa – saulės šviesa. Gėrio santykis su tuo, kas mąstoma , lyginamas su saulės ir regimojo daiktų pasaulio santykiu. Saulė regimiesiems daiktams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą, maistą, nors pati Saulė nėra tapimas.
Svarbi Platono filosofijos dalis – idėja. Olos alegorijoje vaizduojamas kilimas į idėjų pasaulį: žmonės, panašūs į olose surakintas būtybes, kurios nemato tikrojo pasaulio. Jie mano, kad šešėliai, kurios ant olos sienos meta šviesos apšviesti dirbtiniai daiktai, yra tikrovė. Tačiau kai dvasia išsivaduoja, pakyla ir ją valdo gėrio idėja, „žmogus privalo išsivaduoti iš tariamų gėrybių, netvarkingų geismų, aklų aistrų “. Taigi olos alegorijoje atsiskleidžia gėrio idėja. Platono sistemoje gėrio idėja – tai idėjų idėja, absoliutas, dievybė. Aptartoje olos alegorijoje saulė simbolizuoja šią idėjų idėją, o saulės apšveisti gamtos daiktai – kitas idėjas. Gėrio idėja čia atsiskleidžia per saulę.Grožio ir gėrio idėjų Platono „Valstybėje“ sampratos apibendrinimas
Visų pirma reikia aptarti Platono idėjas. Terminas „ idėja“ Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. Idėja Platoną labiausiai domino ontologiniu požiūriu: „Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę, tai lyg idealus daikto modelis“ .Platono sukurta idėjų teorija paliko tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita sistema. Dėl šios priežasties, britų filosofo A. N. Whitehead’o požiūriu, visa Vakarų filosofija tėra kaip „pastabos Platono paraštėje“ (Filosofijos atlasas. Vilnius, 1998). Platono idėjų teorijos turinys – amžinų ir nekintančių idėjų pasaulis. Pasak Platono, idėjos yra tikrovės provaizdžiai. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, dėlto Platono požiūris literatūroje yra įvardijamas kaip objektyvusis idealizmas.Kaip jau minėjau, Platono filosofijos šerdis yra gėrio idėja. Jau Sokratas buvo savo dėmesį sutelkęs į gėrio problemą, bet Platonas ją daug labiau išplėtojo ir pavertė visos būties tikslu bei ištaka, todėl gėris yra svarbiausia ir gnoseologijos ir ontologijos problema. Gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija. Lygiai taip saulė olos alegorijoje tapatinama su visų svarbiausia – gėrio idėja. Tik gėris suteikia idėjoms ir visam pasauliui vertę. Pasaulyje jis sukuria tvarką ir rimtį. Dabar, mūsų laikais tikriausiai nerasime manačio, kad gėris daro pasaulį geresnį, kad sukuria tvarką. Mums rūpi materialesni, žemiškesni dalykai nei idėjos. Gėrio idėja paremta utopinė Platono valstybės vizija. Aukštinant gėrį jam priešinamas blogis: „blogis – tai išsigimimas, disproporcija, sielos liga […] malonumą gali patirti tik sveikas ir gražus kūnas, o tikrą palaimą – tik tauri ir harmoninga siela “. Pasak pastarojo šaltinio, visos dorybės, tokios kaip drąsa, protingumas, pamaldumas, teisingumas iš esmės sutampa su aukščiausiuoju gėriu. Idėjų pasaulis yra gėrio ir grožio pasaulis. Gėrio idėja yra aukščiausia idėjų viršūnė. Apskritai graikų estetiniam jausmui būdinga ieškoti grožio. Grožį graikai labai intymiai siejo su gėriu, o kartais su juo net tapatino. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireškimo forma.
Iš Platono kūrybos matyti, kad dievas jam – gėrio prižastis. Išskirtinis dievo bruožas yra tiesa ir gerumas. „Dievas dėl blogio nekaltas, nes gėrio yra daug mažiau nei blogio “. Norėdama sutvirtinti savo žinias apie grožio bei gėrio idėjas Platono filosofijoje, noreciau pasakyti, jog Platono grožio objektas – ne konkretūs daiktai, kaip pavyzdziui graži mergina ar auksu tviskanti karūna. Pasak Platono, šių daiktų grožis santykinis ir praeinamas. Prisiminkime, kad Platono filosofijoje gražių daiktų samprata siek tiek skiriasi. Jam svarbiausia amžinas ir nepriklausomas grožis. Būtent tą, amžiną, nekintantį protu suvokiamą grožį Platonas ir vadina grožio idėja.Išvados
Baigdama norėčiau padaryti keletą išvadų. Visų pirma, reikia pasakyti, kad grožio ir gėrio idėjos Platono filosofijoje yra be galo svarbios. Gėrio idėja yra Platono filosofijos šerdis. Kartais gėrio idėja tapatinama su grožio idėja. Apskritai, Platono sistemoje grožio ir gėrio idėja – tai idėjų idėja, dievybė, absoliutas. Tai aiškiai matyti iš nagrinėto teksto. Galiu teigti, kad grožio bei gėrio idėjos užima labai svarbią vietą „Valstybėje“. Tai matyti iš centrinės figūros – saulės (septintojoje knygoje) tapatinimo su gėrio idėja, bei iš Platono sukurto utopinio valstybės modelio, be prievartos, blogio, destrukcijos, korupcijos, o kurtos gėrio bei grožio idėjų pagrindu.Gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija. Štai kodėl gėrio idėja tokia svarbi Platono filosofijoje. Graikų estetiniam jausmui būdinga ieškoti grožio. Grožį graikai labai intymiai siejo su gėriu (tai atsispindi ir Platono filosofijoje), o kartais su juo net tapatino. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireškimo forma. Dėl šios priežasties grožio idėja tokia svarbi. Ji – pagrindas, prižastis atsirasti gėriui. Čia matome idėjų persipynimą, ypatingą ryšį. Dėl šio ryšio abi idėjos tokios svarbios ir Platono filosofijoje eina greta.
Antra, reikia pasakyti, kad, rašydama šį rašto darbą, priėjau išvados, jog platoniškasis supratimas dėl grožio ir gėrio idėjų gerokai skiriasi nuo šių dienų sampratos, ir apskritai, nuo populiarios sampratos. Mes nė nesusimastome apie daiktų idėjas. Skiriasi jis dar ir todėl, kad pasikeitė mūsų vertybės, mes vertiname visai kitus – materialius dalykus, neretai visai užmiršdami dvasinius, teikiančius sielai atgaivą. Ne daiktų materialumas Platonui svarbu, o amžinasis, nekintantis grožis. Platonui svarbu ne pats daiktas, o jo idėja – neapčiopiama, nekintanti, amžina. Daiktas išnyks, o jo idėja – ne. Žmogus numirs, o jo idėja – ne. Taip Platonas įsivaizdavo ir idealizavo grožio bei gėrio idėjas – amžinas, nekintančias, neapčiopiamas, laiko ir karo nesunaikinamas, dėlto stiprias ir be galo svarbias valstybės pagrindui – visuomenei.