Ekologija

EKOLOGIJA

Ekologija – tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su negyvąją aplinka. Žodis “ekologija” sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: “oikos” – namas, buveinė ir “logos” – mokslas. Kartais ekologija dar vadinama aplinkos biologija (angl. “envionmental biology”).
Svarbus gyvybės egzistavimas priklauso nuo pagrindinio šaltinio, tai yra vandens, kuris jau nuo seno yra garbinamas. Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Žmonės manė jį turint stebuklingų savybių gydant nuo įvairių ligų. Ir dabar nesvetima pagarba paslaptingam šaltinio vandeniui. Jo atsiradimą žmogui suunku suvokti, nuostabą kelia iš žemės gelmių trykštančios versmės, jų veržlumas, kurio nepajėgia sustabdyti net žiemos šalčiai. Apie šaltinio vandenį sakoma, kad jis skaidrus kaip ašara.
Nemažai etninių papročių, susijusių su vandens sakralumu, apvalomąja galią išliko iki XX amžiaus vidurio. Svarbus vaidmuo tenka vandeniui kalendorinėse šventėse, metų ciklo darbų pradžioje. Visoje Lietuvoje per užgavėnes žmonės laistydavosi vandeniu, norėdami suaktyvinti gamtos gyvybingumą, paskatinti derlių. Vandeniu laistydavosi ir per Velykas. Žmonės tikėjo, kad Velykų rytą, dar saulei netekėjus, reikia išsimaudyti vandenyje, kad visus meetus nesirgtum. Buvo tikima, kad ypatingą galią vanduo turi Joninių naktį. Tą naktį žmonės maudydavosi upėse, ežeruose – atlikdavo apsivalymą vandeniu.

VANDUO IR JO REIKŠMĖ

Dabar pakalbėkime apie tris pagrindines sferas susijusias su vandeniu ir jo reikšmę gamtai. Tai gi jos yra: atmosfera (o

orą), hidrosferą (vanduo), litosfera (kietosios uolienos). Tačiau dabar panagrinėsime kitą sferą, kuri gerokai skiriasi nuo tų trijų anksčiau minėtų, nes tai gyva plėvė, dengianti planetos kūną. Biosfera yra įsiterpusi į visas tris sferas: organizmų randame ir ore, ir vandenyje, ir dirvoje. Vandens apytaka biosferoje vyksta beveik nedalyvaujant gyviems organizmams. Tai daugiau fizinis negu biologinis procesas. Jo varomoji jėga yra spindulių šiluminė energija. Galima pabrėžti nebent tai, kad augalai įsiurbia daug vandens iš dirvos bei garina jį pro lapus.
Manau , kad pats laikas parašyti ir apie vandens taršą.Vandens teršimas nuo senų laikų laikytas dideliu nusižengimu. Nors šių laikų žmogus labiausiai vertina praktinę vandens naudą, pagarba vandeniui išlieka kaip kiekvieno iš mūsų dorinė nuostata.
Natūraliose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų (C, O, S irr kt.), reikalingų gyvų organizmų veiklai, yra pakankamai išskyrus fosforą (P) ir azotą (N). Pastarųjų trūkumai dažnai būna tas veiksnys, kuris riboja pirminės produkcijos didėjimą ekosistemose (tai organizmai ir juos supanti negyvoji aplinka yra labai susiję tarpusavyje ir sudaro visumą).
Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų elementų kiekis didėja. Išnykus ribojančiam veiksniui – azoto ir fosforo trūkumui, &#
#8211; pradeda vešliai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Toks praturtinimas maisto medžiagomis vadinamas eutrofikacija.
Eutrofikaciją patiria daugelis mūsų krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, į kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos. Vasarą, kai nusistovi palanki temperatūra ir pakanka saulės radiacijos, užterštuose vandenyse

prasideda staigus žaliųjų dumblių ir melsvabakterinių dauginimasis, vadinamas vandens žydėjimu.
Vandens žydėjimas yra pagrindinis eutrofrikacijos požymis. Jo pasekmės labai nemalonios. Pirma, keičiasi vandens telkinio vaizdas. Jo vanduo darosi panašus I dvokiančią, žalią “sriubą”, dugno akmenys apauga siūliniais dumbliais. Tuomet nebetinka poilsiui ir sportui. Antra, toks vanduo tinka vartoti buityje tik specialiai paruoštas. Trečia, vėjo ir bangų priplakta prie kranto dumblių bei kitų augalų masė pradeda pūti, išsiskiria sieros vandenilis. Šios dujos, kurių kvapas primena supuvusį kiaušinį, yra nuodingas. Ketvirta, kai kurios melsvabakterinės išskiria žuvims ir žmogui nuodingas medžiagas. Jautresni žmonės, vos kelias sekundes pabuvę “žydinčiame” vandenyje, po kurio laiko pradeda viduriuoti, atsiranda odos išbėrimai. Dar viena blogybė, kad vandens paviršiuje susidaręs tankus dumblių sluoksnis sulaiko Saulės spindulius, ir joje nebepasiekia apatiniame vandens sluoksnyje esančių milijardų dumblių ląstelių. Negaudami pakankamai šviesos šie dumbliai žūva, nusėda ant dugno ir sudaro tankų organinį dumblą, kuriuo minta bakterijos. Kadangi jos kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, ir turėdamos pakankamai maisto, sp

parčiai dauginasi, priedugnio sluoksnyje ima stigti deguonies kitiems organizmams. Pirmiausia pradeda dusti ir žūsta gilumoje gyvenančios žuvys. Priplaktos prie kranto, jos pūva, dvokia, jas apspinta musės.
Vandens telkiniai kenčia ne tik nuo eutrofikacija, bet ir nuo įvairių į juos patekusių medžiagų (pvz.: šiukšlių, teršalų ir pan.). Šios medžiagos kaupiasi vandens telkinių dugno nuosėdose, augaluose ir gyvūnuose. Kuršių marių moliuskų audiniuose randamos didelės metalų (Cu, Ni, Pb, Ag, Hg, Co, Zn ir kt.) koncentracijos. Valydami vandenį ir kaupdami teršalus savo kūnuose, moliuskai nuodijasi ne tik patys, bet kenkia ir žuvims, kurios jais minta. Šiaurinėje marių dalyje mažėja žuvų, aukštesnių augalų ir dumblų rūšių. Rūšių įvairovės sumažėjimas ir atskirų populiacijų demografinis sprogimas – tai dar vienas ekosistemų pažeidimo rodiklis.
Jau sužinojome apie vandens taršą, taigi pats metas sužinoti apie vandens telkinių savaiminius valymus ir vandens valymo įrenginius.

Pasklidus nutekamiesiems vandenims upės srovėje, prasideda sudėtingi procesai. Vieni teršalai nusėda į dugną, kiti srovės yra nuplukdomi tolyn, dujų pavidalu išlekia į orą, įsijungia į chemines reakcijas, kaupiasi gyvuose organizmuose. Bakterijos ir grybai skaido patekusias į vandenį organines atliekas. Vyksta vadinamasis savaiminis valymasis. Einant pasroviui matyt, kaip užterštumas laipsniškai mažėja ir galų gale vanduo vėl tampa švarus.
Kai nutekamųjų vandenų išpilama labai daug, upės ir ežerai nebepajėgia išsivalyti. Todėl išleidžiami į vandens telkinius nutekamieji vandenys tu
uri būti išvalomi valymo įrenginiuose.
Miestuose ir gyvenvietėse krituliai, gamybiniai ir buitiniai nutekamieji vandenys patenka į kanalizacijos sistemas, o iš jos į vandens valymo kompleksą. Gamyklos ir fermos gali turėti savo valymo įrenginius.
Vanduo valomas viena, dviem arba trim pakopomis: pirma pakopa – mechaninis valymas (kai iš vandens pašalinama apie 35-65 netirpių dalelių), antra pakopa – biologinis valymas (po šio valymo dar lieka nemažai azoto ir fosforo elementų, skatinančių eutrofikaciją), trečia pakopa – cheminis valymas (vanduo lieka švarus). Vandens valymo įrenginiai yra labai brangūs, brangiausiai trijų pakopų, jo kaina apie 30 milijonų dolerių. Šiuos valstybės finansuojamus vandens valymo įrenginius turi: Vilnius, Klaipėda, Palanga, Šiauliai ir Kaunas.

GYVYBĖS EGZISTAVIMAS

Visi Žemės organizmai skirstomi į daugybe rūsių Kiekviena rūšis gyvena savo teritorijoje. Vieni jų didesni, kitų – mažesni, tačiau tos pačios rūšies individai dėl įvairių priežasčių joje išsidėsto netolygiai: vienoje vietoje jų yra daugiau, o kitoje kaip įprasta mažiau, o dar kitoje iš vis nėra. Tokios viena nuo kitos atskirtos tos pačios rūšies individų grupes vadinamos populiacijomis. Dažniausiai viena rūšis būna sudaryta iš daugelio populiacijų, tačiau yra ir tokių – tai retos arba nykstančios, – kuriose egzistuoja tik viena populiacija, pavyzdžiui riešapelekė žuvis latimerija gyvena, tik Indijos vandenyno pietvakarinėje dalyje, prie Komorų salų.
Vieną arba kitą individų grupę ekologai vadina populiacija, remdamiesi tuo, kad dauginimosi, konkurenciniai ir kooperaciniai ryšiai tarp šios grupes atstovų yra stipresni negu ryšiai su kitomis grupėmis.
Yra didelės ir mažos populiacijos. Populiacijos dydis, arba individų gausumas, tai individų skaičius populiacijoje. Jų skaičius tam tikrame ploto vienete rodo populiacijos tankį.
Svarbus gyvybės egzistavimas priklauso ne tik nuo vandens, bet ir nuo augalijos. Labiausia vertinamas augalas yra medis. Pasaulio medį sudaro trys dalys (šaknys, kamienas, viršūnė), kurios simbolizuoja tris Visatos sferas – dangų, žemę, požemį – ir ryšį su kosminėmis stichijomis – ugnimi (viršus), žeme (vidurys), vandeniu (apačia).
Nuo senų laikų žmonės jautė didelę pagarbą ir prieraišumą medžiams. Lietuviai medžiu vadino ir mišką. Gamtos subjektai, tarp jų ir medžiai, buvo gerbiami, nes juos laikė dievybių ir dvasių buveine. Tikėjimas dievybių įsikūnijimu medžiuose reiškėsi šventais ir neliečiamais laikomų miškelių ar pavieniu medžiu kultu. Paukščiai ir žvėrys buvo neliečiami. Niekas nedrįsdavo medžio nukirsti, paukščio ar žvėries išvaryti. Senoliai augalus, o ypač medžius, saugodavo kaip savo akį, nes tikėjo jog medžiai jaučia, džiaugiasi ir kenčia panašiai kaip žmogus.
Svarbi gyvenimo dalis yra ir žemė, kurioje auga augalai, ir kuria mes vaikštome. Žemė svarbi mūsų gyvenime, bet mes ne visada suprantame jos vertę ir reikšmę. Pirmoji perkūnija apvalo žemę nuo joje susitelkusių nepalankių žmogui jėgų. Tik po pirmojo griaustinio žemė vėl pasidaro švari, šventa, kupina gyvybės ir atlaidumo.
Taigi apie žemės ūkį ir ekosistemas. Žemės ūkio ekosistemos yra dirbtinės, sukurtos žmogaus ir žmogus. Manoma, kad abi ūkio šakos – žemdirbystė ir gyvulininkystė – atsirado prieš 10 000 metų. Pagrindiniai žemės ūkio ekosistemų producentai yra kultūriniai augalai (žemės ūkio kultūros). Jie yra patys vartojami maistui, arba sušeriami gyvuliams ir paukščiams. Kartu su derliumi iš dirbamų laukų išvežami milžiniški medžiagų kiekiai, kurie sezono pradžioje kaip mineralinės medžiagos būna susikaupę dirvoje ir atmosferoje. Tai anglies, azoto, fosforo, sieros, kalcio ir kitų elementų junginiai. Jų praradimas kokiu nors būdu turi būti kompensuojamas, antraip dirvožemyje esančios maisto medžiagos greitai išseks ir augalai nebegalės jame augti. Žemė tarsi mūsų Motina gimdytoja, juk tik iš žemės auginamų augalų galime išsimaitinti.

DIRVOŽEMIS

Dirvožemiu vadiname viršutinį žemės sluoksnį, kuriame yra puvenų, arba humuso, ir dirvos organizmų.Dirvožemiui susidaryti reikia: mineralinių dalelių (smėlio, molio), tirpių azoto, fosforo, kalio junginių, temperatūros kaitos ir stiprių evoliucinių pasikeitimų.
Nuo dirvos priklauso ir žemės kokybė, o nuo jos priklauso mūsų valgomo maisto įsisavinimas. Nors dūlėjimas ir krituliai visiškai atsveria medžiagų nuostolius dėl gamtinės dirvos erozijos (pagrindinė dirvožemio prastėjimo priežastis – erozija), jų jokiu būdu nepakanka žmogaus sukeltos erozijos padariniams likviduoti. Mat šioji vyksta nepalyginamai sparčiau. Kuo tankesnė augalinė danga ir šaknų tinklas dirvoje, tuo mažiau galimybių pasireikšti abiem dirvos erozijos tipams. Stipriai eroduotos dirvos (kuriose humuso kiekis neviršija 1) sudaro apie dešimtadalį visų Lietuvos žemės ūkio naudmenų. Eroduotas dirvas lengva atskirti nuo derlesnių: pastarosios yra kur kas tamsesnės, nepapilkėjusios. Šis dešimtadalis, be abejo, pasiskirstęs nevienodai: kai kuriuose Rytų Lietuvos rajuotose, ypač Utenos, Zarasų ir Trakų, stipriai eroduotos dirvos sudaro daugiau nei pusę visos ariamos žemės.
Jau išvardinome svarbius gyvenimo dalies aspektus, tačiau nepaminėjome deguonies. Taigi sužinokime apie oro taršą ir jos svarbą kasdieniniame gyvenime.
Ugnikalnių išmetamos dujos, miškų ir stepių gaisrų dūmai, dulkių audros ir net žiedadulkės keičia oro sudėtį, daro jį kenksmingą gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai iš dalies yra prisitaikę. Daug pavojingesnė yra antropogeninė, arba žmogaus sukelta oro tarša. Jos pagrindiniai šaltiniai yra šiluminės ir atominės elektrinės, metalurgija ir chemijos gamyklos, automobiliai ir lėktuvai, fermos, degančios šiukšlės. Oro teršalai pasklinda dideliu atstumu nuo išmetamos vietos, vadinamas, oro užteršimas – globalinis reiškinys. Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės sprogimo vėjo genamas radioaktyvių medžiagų debesis pasuko vakarų link ir per Baltarusiją, Lenkiją, užkliudęs mūsų Respublikos pietinę ir vakarinę dalį, atsidūrė Švedijoje.

Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nafta ir anglis. Joms degant susidaro anglies oksidas:
2C + O2 2CO ir C +O2 CO2

ANGLIES IR DEGUONIES APYTAKA BIOSFEROJE

Anglies monoksidas (CO) išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. Jo yra automobilių išmetamose dujose (8-12), gamyklų, šiluminių elektrinių ir cigarečių dūmuose (2). Labai nuodingos bespalvės ir bekvapės, jos sukelia galvos skausmus, pykinimą, vėmimą. Kai anglies monoksido koncentracija ore pasiekia 0,06, kraujas nebesugeba aprūpinti organizmo deguonimi, todėl žmogus uždūsta.
Anglies dioksidas (CO2) susidaro visiškai sudegus kurui. Šios dujos taip pat bespalvės ir bekvapės. Jų visada yra ore (apie 0,03), tačiau dėl žmogaus kaltės šis kiekis visada didėja. Jis telkiasi apatiniuose atmosferos sluoksniuose.Gerai praleidžia Saulės spindulius, tačiau sulaiko nuo Žemės paviršiaus sklindančią šilumą. Dėl to pakyla oro temperatūra, keičiasi klimatas. Per pastaruosius 100 metų vidutinė metinė oro temperatūra pakilo 0,5°C. Jeigu anglies dioksido koncentracija ore ir toliau didės, po 60-70 metų vidutinė oro temperatūra Šiaurės pusrutulyje gali pakilti 3-4°C. Tada pradėtų tirpti ledynai, užtvindydami didelę sausumos dalį.
Lietuvoje beveik pusę ore esančių teršalų sudaro sieros dioksidas (SO2). Tai vienas pagrindinių antropogeninės kilmės teršalų, susidarantis degant sieros turinčiam kurui. Ši medžiaga bespalvė, nemalonaus kvapo, erzinančios akis ir deginančios gerklę dujos. Ore juos oksiduojasi iki sieros trioksido (SO3), kuris, reaguodamas su vandens garais, atmosferoje virsta sieros rūgštimi:
S → SO2 → SO3 + H2O ═ H2SO4
Rūgštis sklinda ore kaip rūkas arba ištirpsta lietuje, paversdama jį rūgščiu lietumi. Normalus lietaus rūgštingumo rodiklis (pH) yra 5,6, o rūgštaus tesiekia 4,3-4,6. tai rodo, jog vandenilio jonų koncentracija jame 15-20 kartų didesnė už įprastąją. Rūgštus lietus skatina metalų koroziją, ardo betoną, dažus, stogo dangas, pridaro žalos architektūros paminklams, didina dirvožemio ar ežerų vandens rūgštingumą.
Sieros dioksidas ir rūgštis labai pavojingi augalams. Mat jų lapai, panašiai kaip žmogaus plaučiai dalyvauja dujų apykaitoje. Lietuvoje nuo oro taršos jau žuvo apie 2000 hektarų miškų, o apie 10 tūkstančių hektarų pažeista. Didžiausia kaltė dėl to atitenka Jonavos “Azotui” (dabar “Achema”), “Akmenės cementui”, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai, Kėdainių chemijos gamyklai, Elektrėnų šiluminei elektrinei, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestams.
Pagrindinė oro taršos auka žmogus, todėl išvardinkime keletą punktu kaip sumažinti oro taršą:
1. gamyklų ir elektrinių kaminuose įrengti filtrus, surenkančius kietas daleles;
2. kur įmanoma, vietoj naftos ir anglių naudoti dujas arba mažiau kenksmingą kurą;
3. padidinti oro kiekį kuro ir oro mišinyje, kad kuras geriau sudegtų;
4. automobilių išmetimo vamzdžiuose įtaisyti katalitinius keitiklius, kurie anglies monoksidą oksiduoja iki anglies dioksido;
5. kurti elektra varomus automobilius ir t. t.

MITYBOS TINKLAI, GRANDINĖS IR LYGMENIS

Mitybos grandinės – tai ryšiai tarp ėdamų ir ėdančių organizmų, tarp maisto ir vartotojų.Mitybos grandinės būna:
a) gyvaėdžių – prasideda gamintojais ir baigiasi parazitais:

žolė – kiškis – lapė – parazitai
b) skaidymo – prasideda negyvąją organine medžiaga ir baigiasi neorganine medžiaga:

vienaląsčiai dumbliai – dafnija – kuoja – lydeka – žmogus – žmogaus lygų su- kelėjai
Panagrinėkime, kuo skiriasi šios grandinės. Skaidymo grandinėje dalyvaujantys organizmai viens kito neėda taip, kaip gyvaėdžiai. Mat, joje minta negyvąją medžiaga. Tai, kas vienam skaidytojui yra atlieka, kitam jis tiesiog skanėstas.
Egzistuoja dar viena labai svarbi sąvoka, be kurios sunku paaiškinti, kaip keliauja mitybios grandinėmis medžiagos ir energija, tai mitybos lygmuo. Žalieji augalai sudaro pirmąjį mitybos lygmenį. Augalus ėdantys gyvūnai vadinami augalėdžiais, arba fitofagais. Joie sudaro antrąjį lygmenį. Trečiajam lygmeniui priklauso plėšrūnai, mintantys augalėdžiais, o šiuos plėšrūnus ėdantys kiti plėšrūnai ir t.t.

Č. DARVINO TEORIJA

Č. Darvino natūraliosios atrankos teorija, paskelbta 1859 m., – ne tik pirmoji tikrai mokslinė evoliucijos terija, bet ir pirmoji bendraekologinė koncepcija. Į klausimą, kaip vyksta evoliucija Darvinas atsakė taip:
1-asis teiginys: visiems organizmams būdinga neriboto dauginimosi potencija.
2-asis teiginys: tačiau ištekliai riboti.
3-asis teiginys: kiekvienoje kartoje palikuonių gimsta per daug, visų jų gamta negali išmaitinti. Dėl to kyla varžybos, kova dėl būvio, kurios metu ir žūsta palikuonių perteklius. Tiesa, jis ne tik iš bado žūsta, bet ir sunaikinamas plėšrūnų, parazitų, mikrobų ir galų gale nuo nepalankių klimato veiksnių.
4-asis teiginys: išlikusiųjų gerąsias savybės paveldi jų palikuonys, t.y. kita karta, kurioje viskas kartojasi: vėl kintamumas, kova, žūvimas ir išlikimas, paveldėjimas.
Bendra išvada: evoliucija vyksta natūralios atrankos keliu. Išsiskiria dvi kovos už būvį teorijos: tarprūšinė kova ir tarp vienos rūšies individų.

IŠVADA

Jau sužinojome apie pagrindinius mūsų egzistavimo etapus pabandykime viską apibendrinti aiškiais ir trumpais sakiniais.
Nuo gamtos kūdikio – žmogaus dabar priklauso planetos likimas. Žemei iškilo pavojus ne tik todėl,kad yra prigaminta daugybė ginklų, galinčių sunaikinti kelis
kartus didesnės negu Žemė planetos gyvybę. Mūsų planetai pavojinga uždelstinio sprogimo bomba – aplinkos teršimas dėl neapgalvotų civilizacijos padarinių. Niekad anksčiau žmogus nebuvo įsivėlęs į tokį keblų konfliktą su gamta.
Vystydamas pramonę, energetiką, žemės ūkį, žmogus kartais elgesi nepalankiai gamtos atžvilgiu ir ekonominiais sumetimais.
Žmogaus poreikiai vis auga. Dabar žmogui reikia ir automobilio, ir lėktuvo, ir mobilaus, ir begalės kitų iki anksčiau neįsivaizduojamų dalykų, o kas nuneigs, kad ateityje kiekvienas iš mūsų skris į mėnulį .
Nauda, nauda – tai svarbiausia varomoji visų mūsų veiksmų jėga. Tačiau būtina balansuoti poreikius su išteklių galimybėmis, kad žmogus būtų apgintas pats nuo savęs!
Gamtosauga – ne naujas dalykas. Tik niekada ji nebuvo tokia svarbi kaip šiandien, nes liečia visos planetos likimą.
Gamta jau nebe tokia dosni. Nors Lietuvoje gyvena daugiau kaip 50 rūšių žinduolių, apie 250 rūšių paukščių, 54 rūšys žuvų, tačiau kai kurios rūšys galėtų būti gausesnės.
Gyvūnijos apsauga – tai pirmiausia jos gyvenamosios aplinkos apsauga. Niekad nepavyks išsaugoti žuvų, jei nebus skaidraus vandens, žinduoliai ir paukščiai ims nykti, jei neras palankių vietų veisimuisi ir pakankamai maisto.
Labai retėja ir plėšriųjų gyvūnų rūšys. Retėja ne vien dėl medžioklės ir brakonieriavimo, bet ir dėl to, kad jie minta pesticidais apsinuodijusiu smulkesniais gyvūnais.Žmogaus sveikatai būtinas tyras (švarus) oras. Bet tik pažiūrėkime, kiek jame skraido įvairiausių cheminių junginių.Visos pasaulio pažangios, blaiviai mąstančios visuomenės pastangos turėtų sulaikyti žmogų, keliantį ranką prieš savo planetą, prieš gamtą, pagaliau prieš patį save.

Literatūra:

I. Čepienė “Etninė kultūra ir ekologija” 1999m.;

E. Lekevičius, E. Motiejūnienė,V. Šegždaitė “Ekologijos pagrindai X klasei” 1997m.;

B. Ausiejus “Gamta ir pažanga’ 1997 m.;

S. Balčiūnas “Žemė žmonių rankose” 1985m.;

V. Januškis “Gamta ir mes” 1990 m.;

Alma litera “Gamtos stichija” 2000m.

Leave a Comment