Komercinė teisė Juridinio asmens prigimtis ir tikslai

TURINYS

Turinys 1
Juridinio asmens prigimtis ir tikslai 2
Uždavinys 2
Sprendimas. Juridinio asmens prigimtis ir tikslai 2
Uždavinys 4
Literatūros sąrašas 7Juridinio asmens prigimtis ir tikslai.
Uždavinys. JAV bendrovė “Marillyn LLC” sudarė su Lietuvos UAB “Vileka” franšizės sutartį, kuria inter alia suteikė UAB “Vileka” verslo tikslais naudotis “Marillyn LLC” priklausančiu prekių ženklu “Marillyn”. Kaip franšizės sutarčiai taikytiną teisę šalys sutartyje pasirinko Lietuvos Respublikos teisę ir įtraukė į sutartį arbitražinę išlygą, kurią suformulavo taip “6. Arbitražo vieta bus Los Andžele, Kalifornijos valstija, JAV”.
UAB “Vileka” po franšizės sutarties pasirašymo, pareiškė registruoti prekių ženklą “Marillyn” savo vardu Liietuvos Respublikoje, manydama, kad tokią teisę jai suteikia sutartis. Be to, įregistravus prekių ženklą tretieji asmenys negalės įregistruoti to paties ženklo Lietuvos Respublikoje ir taip bus apsaugota UAB “Vileka”galimybė naudotis franšizės sutartimi jai suteikiama teise. “Marillyn LLC” pareiškė, kad tokie UAB “Vileka” veiksmai pažeidžia franšizės sutartį ir pareikalavo atsiimti paraišką prekių ženklui. Nesutikdama su tokiu pareiškimu UAB “Vileka” pasiūlė “Marillyn LLC” ginčą, kylantį dėl franšizės sutarties vykdymo ir uždraudimo UAB “Vileka” įregistruoti prekių ženklą savo vardu, spręsti franšizės sutartyje šalių nuumatyta tvarka.
Ar franšizės sutartyje numatyta arbitražinė išlyga galioja pagal jai taikytiną teisę Ar arbitražo sprendimą galima būtų priverstinai įvykdyti UAB “Vileka” atžvilgiu Lietuvos Respublikoje Kokių veiksmų turėtų imtis “Marillyn LLC” siekdama apginti savo interesus

Sprendimas
Juridinio asmens prigimtis ir tikslai

Juridinio asmens, t.y. įm

monės teisės pradžia yra Romėnų teisė. Romoje net pati respublika buvo traktuojama kaip susivienijimas. Vėliau atsirado ir kitos įmonių rūšys: sodalitas, kolegium, universitas, societas, jos veikė komercinėse ir nekomercinėse srityse. Pradžioje buvo laikoma, kad susivienijimai neturi bendro turto, o naudojamas turtas traktuojamas kaip turtas priklausantis jo nariams. Bet greitai buvo pripažinta, kad turtas priklauso ne jo nariams, bet pačiam susivienijimui.

Romos imperijos laikotarpiu buvo numatyta, kad susivienijimai gali atsirasti tik esant imperatoriaus sutikimui. Šia idėja grindžiamas ir tokio leidimo būtinumas – naujas asmuo gali atsirasti tik valdžiai leidus.

Buvo suformuluotos taisyklės skiriančios juridinį asmenį nuo fizinio:
1) asmenų pasitraukimas iš susivienijimo, nesukelia jo pabaigos;
2) susivienijimą sudarantis turtas nėra jį sudarančių asmenų turtas;
3) susivienijimas gali veikti per savo nurodytus atskirus fizinius asmenis;
4) susivienijimas prilyginamas fiziniams asmenims civilinių subjektinų teisių prrasme.
Bendrovių prototipais galima vadinti prekybininkų gildijas, susivienijimus, cechus. Čia nebuvo formuojamas bendras kapitalas, buvo mokami tik simboliniai įnašai. Pirklių gildijų atsiradimas yra poreikio dalintis riziką išdava, todėl šių narių atsakomybė buvo solidari.
Nuo Romos imperijos laikų teisę priimta skirstyti į viešąją ir privatinę. Tokį skirstymą nulėmė skirtingas interesų suvokimas. Rpmėnų teisininkai viešaja teise laikė tokią teiės normų sistemą, kuri tiesiogiai skirta valstybės interesams ir tikslams įgyvendinti, o privatine teise – teisės normų sistemą, kuri tiesiogiai skirta fizinio asmens tikslams ir interesams įtvirtinti ir gi
inti. Visi komerciniai veiksmai pateko privatinės teisės reguliavimo sferą.
Viešosios ir privatinės teisės idėjos suklestėjo dėl buržuazinių revoliucijų įtakos ir poveikio, įteisino šių revoliucijų siekius. Tik po šio istorinio lūžio privatinės nuosavybės teisė buvo paskelbta šventa ir neliečiama. Ryškiausiai buržuazijos, tapusios viešpataujančia, interesai atsispindi 1798m. dėl Prancūzijos revoliucijos įtakos priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”, kurios 17 str. skelbiama, kad nė iš vieno asmens negali būti atimta jam teisėtai priklausanti nuosavybė, jeigu nėra įstatymiškai nustatytos visuotinos būtinybės. Šiuo atveju kiekvienam asmeniui privalomai turi būti atlyginti patirti nuostoliai. Taigi privataus ir visuomeninio intereso santykio ir čia neišvengt.a. Analogiška nuostata įtvirtinta 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str.
Vėliau atsirado Jūrų bendrijos, kurių tikslas ne tik rizikos dalijimąsis, bet ir kapitalo suformavimas, o asmeniniai interesai atskiriami. Olandijoje prekių gabenimas laivais buvo pelningas, bet kartu ir rizikingas, todėl naudingas buvo flotilijų formavimas iš 4 – 18 laivų. Taip lengviau buvo organizuoti apsaugą ir tai kartu buvo kapitalo sujungimas. Atskiros flotilijos pradėjo konkuruoti, ko pasekoje pradėjo kristi gabenamų prekių kainos. Vadai dėl kainų bandydavo tartis, tačiau nesėkmingai, todėl 1602m. Olandijos vyriausybė įkūrė bendriją jungiančią visas flotilijas. Iš jos pradžioje nebuvo galima išstoti, bet vėliau leista, pardavus savo dalį, t.y. akcijas. Jomis pradėta spekuliuoti biržose.
Komercinės teisės atsiradimo šalimi galima laikyti Italiją. Italijos laisvieji mi
iestai, plačiai praktikavę jūrų prekybą, suteikė palankias sąlygas pirklių korporacijoms atsirasti. Prekybos taisyklės papročių pavidalu klostėsi kiekvienos korporacijos viduje. Po to jos buvo perimamos kitų korporacijų, ilgainiui vienodinamos tapo prekybinėmis tradicijomis ir pagaliau valstybės sankcionuotos pavirto komercinės teisės normomis, įtvirtinusiomis komercinius teisinius santykius. Dėl tolimųjų miestų prekybos, pagaliau dėl valstybių prekybos, ūkio subjektų komercinė teisė tapo reiškiniu, peržengusiu nacionalinės valstybės ribas, o prekyba tapo transcedentiniu ekonominiu ir teisiniu reiškiniu. Galiausiai susikūrė tarptautinės prekybos organizacijos, paplito tarptautiniai atsiskaitymai ir būdingos jiems finansinės veiklos formos.
XII – VIV a. Italijos miestuose susiformavo pirmieji bankų prototipai. Italijos miestų valdyme dalyvaudavo ir gyventojai – tokia mokesčių surinkimo forma. Atsiranda valstybinis skolinimąsis, kuriam aptarnauti sukuriami specialūs susivienijimai, kurie priimdavo lėšas iš gyventojų ir įpareigodavo mokėti palūkanas. Skolinimas iš dalies buvo privalomas, iš dalies ne.

Vėliau valstybės ima reguliuoti bendrovių veiklą, priimami atitinkami įstatymai 1856m. – Akcinių bendrovių istatymas Prancūzijoje, 1843m. – Vokietijoje.
Juridiniai asmenys komercinę teisę domina jų, kaip pagrindinio komercinės teisės reglamentuojamo civilinės apyvartos dalyko, subjektiškumo aspektu. Juridinio asmens sanprata atsirado laipsniškai ir įsitvirtino teorijoje ir praktikoje tik kapitalistiniams santykiams tapus vyraujančiu ekonominiu reiškiniu. Juridinio asmens, kaip savarankiško civilinės apyvartos dalyvio, apibūdinimas, gyvuojantis iki šiol, priklauso Vokietijos teisininkams, civilinės teisės specialistams K.-F. Savinji ir Gierke. Šie du teisininkai atstovauja vienai ki
itą papildančioms juridinio asmens apibūdinimo teorijoms: Savinji funkcijos (arba fikcijos) ir Gierke realumo (arba organinei).
Savinji nuomone, tik žmogus gali būti ir yra tikrasis teisės subjektas. Pozityvioji teisė gali susiaurinti arba išplėsti teisės subjektų ratą dirbtinai sukurtų subjektų sąskaita. Juridinis asmuo yra dirbtinai sudaryras teisės subjektas. Toks dirbtinis darinys sukuriamas tik juridiniais tikslais. Realūs Savinji nuomone, teisinių santykių subjektai gali būti tik fiziniai asmenys. Juridinis asmuo, kaip paprasta fikcija, yr. neveiksnūs. Veiksniais galima laikyti tik juridinio asmens valdymo organus, kurie yra ne kas kita kaip fizinių asmenų sąjunga. Šios konsepcijos įtakoje Vokietijos civilinio sąvado (kodekso) 26 paragrafe juridinio asmens valdyba vadinama “sąjunga” ir pripažįstama juridinio asmens teisėtu atstovu.
Svinji konsepcijanulėmė juridinių asmenų steigimo ir teisnumo pripažinimo tvarką. Vikietijoje tik kompetetingų valdžios organų sprendimu galima pripažinti juridinį asmenį egzistuojančiu teisės subjektu ir įteisinti jo veiklos sferą. Taip buvo suformuota leidiminė juridinio asmens registracijos tvarka ir specialusis juridinio asmens teisnumas. Ši tvarka leido kontroliuoti juridinių asmenų veiklą ir atskaitomybę. Funkcijos teorija labai paplito. Ji vyrauja Anglijoje. ir JAV. Sekdamas Savinji , JAV Aukščiausiasis teismas byloje The Trustees of Dartmouth College v. Woodward apibūdindamas korporacijos esmę pabrėžė, kad korporacija yra dirbtinis susivienijimas, nematomas, nejuntamas ir egzistuoja tik įstatymo požiūriu. Ši pozicija JAV vyrauja iki šiol. Ja vadovaujasi Anglijos ir JAV įstatymų leidėjai. Anglijos ir JAV doktrina ypač didelį dėmesį skiria fikcijos teorija propaguojamam juridinio asmens ir jį sudarančių fizinių asmenų teisių ir pareigų priešpriešinimui. Juridinio asmens nepriklausomumo nuo jį sudarančių asmenų pripažinimas ir įteisinimas tapo pagrindiniu JAV ir Anglijos korporacijų teisės principu. Šis principas pripažįstamas visose teisinėse sistemose. Iš Vokietijos tokia pozicija atkeliavo ir į Lietuvos įstatymus.
Organinės (realumo) teorijos pagrindėjas Gierke juridinį asmenį laikė realiai egzistuojančiu teisės subjektu., kuris yra būtinas normaliam valstybės funkcionavumui. Tuo metu Vokietijoje pradėjo įsitvirtinti valstybinis kapitalizmas. Gierkės teorija pateisino ir paaiškino naujų valstybinių darinių teisinį statusą ir jų funkcionavimo teisėtumą. Gierkės nuomone, juridinis asmuo yra sąjunginė (jungtinė) asmenybė. Todėl tokios asmenybės veikla yra teisėtvarkos pripažinta žmonių sąjungos veikla, kuri skiriasi nuo asmenų sumos sąjungoje kaip visumos – teisių ir pareigų (prievolių) turėtojos. Tokia asmenybė egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės kaip tam tikra realybė, kuri turi savo valią ir veikia. Juridinio asmens valia suprantama kaip bendra įeinančių į sąjunginę (jungtinę) asmenybę narių valia arba kaip jų interesų išraiškos forma – valių suma. Taigi Gierkė sužmogino juridinį asmenį. Dėl šios priežasties jo teorija ir buvo pavadinta realumo arba organine juridinio asmens teorija. Realumo teorijos šalininkai juridinį asmenį suvokia kaip personifikuotą, žmonių grupės interesus atspindintį darinį. Jo tikslams įgyvendinti skiriamas turtas, samdomi žmonės, kurie veikia kaip juridinio asmens kolektyvo nariai ar įgalioti asmenys (atstovai). Vykdant juridinio asmens veiklą susiklosto pavaldumo (kompetencijos) vidiniai teisiniai santykiai ir išoriniai santykiai su trečiaisiais asmenimis (sutartinės ir deliktinės prievolės). Realumo teorijos šalininkai laikosi nuomonės, kad juridinis asmuo savo teisnumą ir veiksnumą realizuoja per kitus veiksnius asmenis. Juridiniam asmeniui atstovauja veiksnūs asmenys, kurie jį ir valdo. Kadangi juridinis asmuo suvokiamas kaip realybė, todėl jis turi savo teisinį subjektiškumą ir savarankiškai gali dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose.
Juridinio asmens pagrindimas siejamas su dar vienu svarbiu klausimu – savininko ir nuosavybės teisės klausimu. Kaip žinia, savininkas pripažįstamas tokiu tuomet, kai jis turi daikto naudojimo, valdymo ir disponavimo teisę. Šios teisės daugiausia buvo siejamos su fizinio asmens nuosavybės teisės charakteristika. Būtent juridinis asmuo ir yra tas dirbtinis savininkas, kuriam priklauso visos šios trys natūralaus savininko teisės. Visi juridinio asmens apibrėžimai grindžiami būtent šiomis savybėmis. Todėl kalbant apie juridinio asmens esmę ir paskirtį pirmiausia reikia jį suvokti kaip tam tikrą savininką ir teisės subjektą, kuris gali turėti, kaip ir fizinis asmuo, papildomų savybių ir teisinių santykių dalyvio specifiką. Tokios papildomos savybės yra verslininko statusas, organizacinės formos ir kt. Juridinis asmuo, turėdamas jam priskirtą turtą, elgiasi su juo kaip savininks, jam priklauso teisės ir pareigos, analogiškos fizinio asmens, teisėms ir pareigoms. (8)
Šiuolaikinė įmonė, kaip ekonominė kategorija – tai ekonominis subjektas, vykdantis ūkinę veiklą ir turintis savarankiškumą priimdamas sprendimus ir prisiimdamas riziką. Teisine prasme įmonė – juridinis asmuo. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ar turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ir atsakovu teisme. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) 1.110 str. 1d. sakoma, .kad “Civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu.” CK 6.185 str. įmonė laikoma verslininku. CK 6.402 str. nurodoma, kad “Pagal įmonės pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį.”, o 1.110 str. turtinis kompleksas išskiriamas kaip savarankiškas civilinių teisių objektas ir įvardijamas kaip “bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma”. Taigi pagal CK įmonė yra:
1)juridinis asmuo;
2)nekilnojamas daiktas;
3)turtinis kompleksas;
4)asmeniui priklausanti turto ir neturtinių teisių ir pareigų visuma;
5)verslininkas. (1)

Įmonės rizika – tai nuostolių atsiradimo tikimybė. Rizikos yra įvairios : verslo rizika, komercinė, prekinė rizika, kainų rizika, bankinė, valiutinė, infliacinė ir t.t. iš to išplaukia įmonės tikslas: tai šių rizikų valdymas tenkinant paklausą ir kuriant pasiūlą. Įmonės tikslas šių rizikų atveju yra jų valdymas tuo pačiu geriau tenkinant paklausą, kuriant pasiūlą. Įmonė ekonomine prasme nesutampa su teisine. Įmonės ekonomine prasme skirstomos pagal jų veiklos formas:
1. Įmonės užsiimančios produktų gamyba.
2. Įmonės užsiimančios paslaugų teikimu.
Nepriklausomai nuo to ar teikia paslaugas ar užsiima gamyba, įmonė gamins prekes ar teiks paslaugas tik tada, jei tikėsis, kad už pagamintą produkciją ar suteiktas paslaugas gaus kainą galinčią kompensuoti produkcijos ir paslaugų teikimo kaštus. Kaštai – tai visų gamyboje suvartojamų gamybos veiksnių vertė, t.y. sąnaudų vertė faktinėmis kainomis.

Įmonės tikslų prasme svarbią reikšmę turi įmonės veiklos perspektyvos, todėl įmonė greta faktinių sąnaudų, skaičiuoja alternatyvius kaštus. Alternatyvūs kaštai – tai kaštai susiję su kita (geresne) išteklių panaudojimo alternatyva. Alternatyvūs kaštai skaičiuojami ne kaip pinigų suma sumokėta už sunaudotus gamybos veiksnius, o kaip prarastos pajamos (faktinės) nepanaudojus įmonėje turimų gamybos veiksnių kitu, geresniu būdu. Tiesioginiai kaštai – tai išoriniai mokėjimai už darbą, energiją, kurą, apsaugą ir t.t. Numanomi kaštai – tai kaštai , už kuriuos tiesiogiai nemokama. Pelnas – tai skirtumas tarp pajamų ir sąnaudų (kaštų). Bendrasis pelnas – jis paskaičiuojamas iš bendrųjų pajamų atėmus visus išorinius kaštus. Ekonominis pelnas – tai skirtumas tarp visų pajamų ir visų naudojamų alternatyvių kaštų (tame tarpe ir numatomų kaštų). Jei toks ekonominis pelnas neigiamas – visas verslas nuostolingas, jeigu teigiamas – pelnas pritraukia išteklius iš kitų gamybos sričių. Įmonė norėdama gauti pelną privalo suderinti įvairius veiksnius: rizikos valdymą, kaštus ir kitus gamybos veiksnius. Įmonės tikslas – pelno gavimas kuo geriau tenkinant paklausą ir kuriant pasiūlą.

Civilinio kodekso 2.34 str. juridinius asmenis skirsto į viešuosius ir privačius asmenis pagal jų veikimo tikslus.Uždavinys.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.766 straipsnį franšizės sutartis suprantama:
1. Franšizės sutartimi viena šalis (teisių turėtojas) įsipareigoja perduoti už atlyginimą kitai šaliai (naudotojui) tam tikram terminui arba neterminuotai teisę naudotis verslo tikslais išimtinių teisių, priklausančių teisių turėtojui, visuma (teise į firmos vardą, teise į prekių ar paslaugų ženklą, teise į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją ir kt.), o kita šalis įsipareigoja už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.
2. Franšizės sutartis numato teisių turėtojo išimtinių teisių visumos, dalykinės reputacijos ir komercinės patirties panaudojimą tam tikru mastu (nustatant minimalų ar maksimalų panaudojimo būdą arba kitą formą). Franšizės sutartis taip pat gali numatyti tokių išimtinių teisių, dalykinės reputacijos ar komercinės patirties panaudojimo teritoriją arba verslo sritį, kurioje tai bus naudojama (prekių pardavimas, paslaugų teikimas ir t. t.). (1)
Sąvoka franšizė tiksliausiai apibrėžiama kaip teisės, kurias viena šalis (franšizorius arba franšizės davėjas) už tam tikrą finansinį ar nefinansinį (tiesioginį ar netiesioginį) atlyginimą suteikia kitai šaliai (franšizės gavėjui), franšizės gavėjui įsipareigojant savo paties vardu vykdyti prekių ir paslaugų platinimo, pardavimo veiklą, laikantis franšizės davėjo sukurtos ir (arba) suteiktos sistemos, stipriai susietos su franšizės davėjo sukurtu ir (arba) suteiktu prekės ir paslaugos ženklu, firmos vardu, logotipu, apimančios pagalbos paslaugas, nustatytus franšizinio verslo vykdymo principus ir tvarką, įgalinančios franšizės davėją franšizės gavėjo ir jo veiklos atžvilgiu įgyvendinti esminę ir nuolatinio pobūdžio funkcinę ir operacinę kontrolę. (4. 3pusl.)
Pagal Paryžiaus konvenciją “Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo” 6 straipsnį (Ženklai: registravimo sąlygos; to paties ženklo įvairiose šalyse apsaugos nepriklausomumas)
(1) Prekių ženklų paraiškos padavimo ir registravimo sąlygos kiekvienoje Sąjungos šalyje nustatomos nacionalinių įstatymų. (5)
LR CK 1.37 straipsnis. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė
1. Sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.
.Arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma, – arbitražo vietos valstybės teisė. (1 ) Sutartinėms prievolėms taikytina teisė, nustatyta pagal šio straipsnio kolizines normas, apima teisės normas reglamentuolančias sutarties aiškinimą, jos vykdymą, sutarties šalių sutartinę civilinę atsakomybę, sutartinės prievolės pasibaigimą, ieškinio senatį, sutarties negaliojimo teisinius padarinius ir pan. Šiame straipsnyje yra įtvirtintas šalių autonomijos principas, pagal kurį sutarties šalys gali pasirinkti, kurios valstybės teisė bus taikoma jų sudaromai sutarčiai. Šalių autonomijos principas yra sudedamoji sutarties laisvės principo dalis ir jis galioja tiek turinčioms užsienio (tarptautinį) elementą, tiek vidaus sutartims.
1980m. Romos konvencijos 1 str. 2 d. “d” punkte nurodyta, kad Konvencija netaikoma arbitražiniams susitarimams ir susitarimams dėl civilinės bylos teisminio priklausymo. Šalys gali pasirinkti sudaromam arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę bendrais pagrindais (CK 1.37 str. 1d.). jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, tai taikoma CK 1.37 str. 7 d., pagal kurią arbitražiniam susitarimui taikoma tos valstybės teisė, kuri reglamentuoja sutartį, iš kurios kilo ginčas. (3)
Vadovaujantis CK 6.767 str., darome išvadą, kad UAB “Vileka” turi registruoti franšizės sutartį juridinių asmenų regisrte Lietuvoje.
Arbitražinė išlyga galioja pagal sutarčiai. taikomą Lietuvos Respublikos teisę (2. 137 str. 2d. 6p, 296 str. 1d. 9p..).Tai patvirtina ir anksčiau išvardintos konvencijos.
Kadangi “Marillyn LLC” nesutinka, kad UAB “Vileka” registruotų savo vardu prekių ženklą “Marillyn” Lietuvos Respublikoje, ji turi teisę kreiptis į arbitražą Los Anžele, kaip numatyta sutartyje. Jei arbitražas ginčą išspręstų “Marillyn LLC” naudai, UAB “Vileka “ jis būtų privalomas tik jį pripažinus Lietuvos apeliaciniam teismui. Procesas vyktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kurio 810 str. 6d. nustato, kad užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Konvencijos 3 str. “Kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas tolesniuose straipsniuose išdėstytomis sąlygomis. Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma ši Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi būti taikomos iš esmės sunkesnės sąlygos arba didesni muitai ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti.”(7) Taigi, pagal LR CPK 809 str. 1d. užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi priverstinai tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą. Literatūros sąrašas
1.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas V. Ž., 2000m. Nr.82.

2.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas V. Ž., 2002m. Nr. 42.

3.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras Justitia, Vilnius, 2001m.
4.Internetinis puslapis (http://www.regija.lt/lt_en/documents/Fransize.pdf) “Franšizės modelių metmenys”.

5.Paryžiaus konvencija “Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo” V. Ž., 1996m. Nr.75.

6.Romos konvencija “Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės”. 1980m. Romos konvencijos komentaras Plender R. The European Contracts Convention. The Rome Convention on the choise of Law for contracts. London: Sweet and Maxwell, 1991.

7.1958m. Niujorko konvencija “Dėl dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V. Ž. 1995m., Nr. 10.

8.R. Stanislovaitis “Lietuvos komercinė teisė”. Ekonomikos mokymo centras, 2003m.

Leave a Comment