Teisinė atsakomybė

Įvadas

Šio laboratorinio darbo tikslas – išanalizuoti vieną iš socialinės atsakomybės rūšių – teisinę atsakomybę, nusakant jos prigimtį, atsiradimo ir pasibaigimo pagrindus, klasifikaciją, principus, atsakomybės skirstymą į prospektyvinę ( pozityvi) ir retrospektyvinę ( negatyvi ) , skirtumus tarp kolektyvizmo ir individualizmo.
Pirmoje plano dalyje kėliau klausimą, kas gi yra atsakomybė apskritai, kaip ji suvokiama ir kiek reikšminga etikoje. Teisinė atsakomybė, nors ir būdama viena iš teisės kategorijų, yra neatsiejama nuo etikos, filosofijos, moralės. Tiek teisė, tiek ir etika yra žmogaus elgesio reguliavimo priemonė. Teisėje ir etikoje egzistuoja ir noormos, ir pareigos, ir tam tikros teisės. Etikoje atsakomybė aiškinama, kaip žmogaus suvokimas, jog jis yra atsakingas už daromus veiksmus, ir priklausomai nuo to, kokie bus tie veiksmai, jis bus giriamas arba peikiamas. Teisinei atsakomybei yra būdingos ir neigiamos veikos pasekmės.
Kitoje plano dalyje kėliau klausimą – kokia gi yra teisinės atsakomybės prigimtis? Skirtingose epochose teisinės atsakomybės samprata buvo aiškinama ganai nevienodai. Vieni ją apibrėžia daugiau kaip socialinį reiškinį, kiti kaip reakciją į teisės pažeidimą, dar kiti sutapatina su sankcija, nusako kaip prrievolę ar pareigą. Teisinė atsakomybė suprantama priklausomai ir nuo pačios valstybės santvarkos, režimo, visuomenės.
Darbe atkreipiau dėmesį į tai, jog nors teisinė atsakomybė apima ir visą teisės sistemą, bet ją galima analizuoti remiantis skirtingais aspektais – pagal teisės šakas, funkcijas, sankcijų pobūdį.

br />Teisinė atsakomybė yra skirstoma į prospektyvinę ( pozityvi ) ir retrospektyvinę ( negatyvi ) . Kuo remiantis yra teisėje toks skirstymas? Pozityvi teisinė atsakomybė – tai suvokimas, kiek svarbūs paties atliekami veiksmai, tai atsakomybė už būsimus veiksmus. Tai žmogaus suvokimas, jog visuomenėje gyvename ne po vieną, turime mokėti prisitaikyti, vykdyti tam tikras pareigas. Negatyvi teisinė atsakomybė yra tarsi pozityvios teisinės atsakomybės garantas. Ji atsiranda kai išyra teisių ir pareigų pusiausvyra, kuri buvo būdinga pozityviajai teisinei atsakomybei.
Idėjos, orientyrai, kuriais vadovaujasi pareigūnai, valstybinės institucijos, turintys teisę taikyti teisines sankcijas, yra teisinės atsakomybės principai. Darbe analizavau tikslingumo, veiksmingumo, pagrįstumo, teisingumo, efektyvumo ir kitų principų reikšmingumą.
Taip pat atkreipiau dėmesį į tai, jog egzistuoja individuali ir kolektyvinė teisinė atsakomybė. Kolektyvinė atsakomybė, būdama vienu iš pirmykštės santvarkos elementų, vis dėl to egzistavo ir neetolimoje praeityje, sovietinėje santvarkoje, kada žmonės baudžiami, tremiami atsižvelgiant į tai, kokie buvo tėvai, kokiai organizacijai, ar partijai žmogus priklausė.
Darbe rėmiausi Vansevičiaus S. knyga “valstybės ir teisės teorija”, taip Vaišvilos A. “teisės teorija”, kuriose gana plačiau išanalizuota teisinės atsakomybės samprata, klasifikacija, principai. Mikelėno V. knyga “civilinės atsakomybės problemos” suteikė nemažai žinių keliant klausimą, kas yra “atsakomybė” apskritai, kokia sąsaja tarp moralės ir teisės. Kelsen H. knyga “grynoji teisės teorija” padėjo suprasti skirtumus tarp individualios ir kolektyvinės teisinės atsakomybės. Rašydama šį darbą naudojausi ba
audžiamuoju kodeksu, taip pat kitomis knygomis.

1. Teisinės atsakomybės samprata

1. 1. Atsakomybės sampratos problematiškumas

Pradėdami analizuoti teisinės atsakomybės klausimo svarbą, pirmiausia turėtume išsiaiškinti kas apskritai yra ta atsakomybė, kokį vaidmenį ji vaidina žmonių santykiuose. Teisinė atsakomybė, nepaisant to, kad ir yra teisės kategorija, negali būti apibūdinama nesiremiant filosofiniu aiškinimu. Teisė ir moralė, dorovė, filosofija ir teisės teorija yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Sąsają tarp teisės ir moralės pripažįsta tiek etikos, tiek teisės, tiek ir kitų disciplinų tyrinėtojai. Analizuodami vieną ar kitą teisinį institutą, nesunkiai surasime ryšius tarp tam tikrų susiformavusių moralės ir teisės nuostatų. Sąsajų randame todėl, kad tiek teisė, tiek ir moralė yra žmogaus elgesio reguliavimo priemonė. Tiek viena, tiek ir kita sritis vaidina svarbų vaidmenį žmonių santykiuose, apima visą visuomenę, visas visuomenėje susiformavusias skirtingas grupes ar sluoksnius, kurie besivadovauja tam tikromis moralės ir teisės nuostatomis.
Moralės ir teisės santykio problema nėra paprasta. Moralinį teisės pagrindą akcentavo ir I.Kantas. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikros bendros nuostatos. Teisė tas nuostatas įtvirtina, gina, ir taip atsiranda teisės ir moralės persipynimas. Tada teisinės atsakomybės asmeniui taikymas sutampa ir su doroviniu pasmerkimu. 1 Be to tiek teisei, tiek ir moralei yra būdingas tas pats žodynas – yra ir teisinė ir moralinės prievolės, pareigos, taip pat ir teisės. Pavyzdžiui jei vienas žm

mogus tyčia padaro žalą kitam žmogui, visuomenėje tai yra vertinama kaip amoralus elgesys. Visuomenė į tokį elgesį reaguoja to žmogaus, kuris padarė žalą kitam asmeniui pasmerkimu. Teisė į tokį nusižengimą reaguoja įvairių teisinių priemonių panaudojimu ( baudos, kalėjimas ir t.t. ), kurios pasireiškia žalos atlyginimu nukentėjusiajam, kalto asmens nubaudimu ir t.t. Lygiai taip pat yra kalbant apie kokį kitą nusižengimą, kaip pavyzdžiui nužudymas ar smurto pavartojimas kito žmogaus atžvilgiu. Akivaizdu, jog teisiniai ir moraliniai draudimai čia sutaps. Šie pateikti pavyzdžiai rodo, jog abi šias sritis jungia teisingumo idėja.
Toks moralės normų pažeidimas sukelia kitų visuomenės narių neigiamą vertinimą, kada yra naudojamos gėrio ir blogio kategorijos ( vidinė reakcija ) , o tuo tarpu teisės normų pažeidimas sukelia išorinę valstybės reakciją, kada pasireiškia prievartos taikymu teisės pažeidėjui. 2
Apie ką mes galvojame sakydami “atsakomybė” ? Etikoje atsakomybės terminas yra aiškinamas kaip žmogaus suvokimas, jog jis yra atsakingas už savo daromus veiksmus, ir, kad priklausomai nuo tų veiksmų žmogus gali būti giriamas arba peikiamas. 3 Etikoje atsakomybės pagrindas yra laisvos valios teorija, numatanti, kad žmogus turi laisvo pasirinkimo galimybę, kaip gi jam reikėtų pasielgti. Teisinė atsakomybė, būdama viena iš socialinės atsakomybės rūšių, atsiranda padarius konkretų veiksmą arba neveikimą. Teisinei atsakomybei atsirasti nepakanka veikos ( veikimo arba neveikimo ) , yra būtinos ir neigiamos tos veikos pa
asekmės. 4
Atsakomybės apibrėžimų galime surasti gana nemažai, yra gana įvairiai interpretuojančių pačią atsakomybės sampratą. A.Vaišvila savo teisės teorijoje pateikia įvairius atsakomybės apibrėžimus, pabrėždamas jog tokie apibrėžimai dažnai būna migloti, arba tiesiog logiškai ydingi. 5
Pirmenybę A.Vaišvila teikia tokiam atsakomybės apibrėžimui, kuris yra neatsiejamas nuo pareigos. Toks apibrėžimas būtų logiškiausias todėl, kad atsakomybės sąmonė atsirado kartu su visuomene, ir yra negalima be visuomenės. Gyvendami kartu visuomenėje žmonės yra neatsiejami nuo pareigų vienas kitam, jų vykdymas tai yra bendro žmonių gyvenimo pagrindas, ir kartu vienas iš žmogaus saugumo garantų. Pareigos atlikimas yra neatsiejamas nuo asmenybės sampratos. Atlikdamas pareigą, žmogus tampa atsakingu. “Atsakomybė yra (.) specifinis socialinis ir moralinis teisinis asmens santykis su visuomene, kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas”.(.) “Atsakomybė – tai pareigos valstybei ir visuomenei suvokimas”. 6

1.2 Teisinės atsakomybės prigimtis

Teisinė atsakomybė, vien todėl, kad ji yra teisinės prigimties negali būti kildinama iš niekur kitus, kaip tik iš pačios teisės esmės. Koks bus mūsų visų požiūris į teisę, kaip mes suprasime teisinius santykius, tokia bus ir teisinė atsakomybė. Teisinėje literatūroje randame nemažai ir teisinės atsakomybės interpretacijų. Skirtingais gyvavimo laikotarpiais, skirtingų srovių bei doktrinų atstovai teisinės atsakomybės sampratą aiškino nevienodai. Kiekviena teorija kokiu nors kitu aspektu aiškina teisės atsakomybės esmę. Vienoje teorijose yra pabrėžiamas vienas, kitose keletas teisinės atsakomybės bruožų. Vieni teisinę atsakomybę apibrėžia kaip reakciją į teisės pažeidimą, kiti kaip apsauginį teisinį santykį, dar kitiems svarbiau akcentuoti teisinę atsakomybę kaip socialinį reiškinį, kitur teisinė atsakomybė nusakoma kaip prievolė ar pareiga, dar kiti teisinę atsakomybę tapatina su sankcija, sakydami, kad tai teisės normos sankcijoje įtvirtintų valstybės prievartos priemonių taikymas, kuris pasireiškia tam tikrais apribojimais. Pavyzdžiui A.Kocourek atsakomybę apibūdino kaip teisinio santykio subjekto patiriamą nenaudą, nepatogumą, o H.Grotius teisinę atsakomybę apibrėžė kaip prigimtinės teisės prievolę. 7 Daugelis autorių laikosi tradicinės pažiūros į teisinę atsakomybę kaip į valstybės sankcijų taikymą už padarytą kokį nors teisinį pažeidimą. 7
Tesinės atsakomybės sampratai pateikti turi įtakos ir demokratinės santvarkos formavimasis su demokratine teisės sistema. Demokratinė teisės samprata turi tikslą apsaugoti žmogaus teises,8 garantuoti skirtingų interesų dalyvių naudą. Taigi orientuojantis į demokratijos principus, teisinė atsakomybė būtų aiškinama remiantis piliečių interesais, ir tokiu atveju ją reikėtų suprasti kaip piliečių ir kartu valstybės akciją.
A.Vaišvila teisės teorijoje teisinę atsakomybę apibrėžia kaip “teisinį įpareigojimą teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisinėmis atitinkamų pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu”. 9
S.Katuoka teisinės atsakomybės apibrėžimą pateikia siedamas jį su neigiamomis, nepageidaujamomis pasekmėmis, nes pažeidėjui yra taikomi asmeninio, turtinio ar organizacinio pobūdžio apribojimai. Todėl jis teisinę atsakomybę apibrėžia kaip negatyvias pasekmes, kurias teisės pažeidėjui už teisės pažeidimą taiko kompetentingos institucijos. 11
H.L.Hart teisinės atsakomybės sampratą aiškina remdamasis teisinės atsakomybės kriterijais, kuriais yra tam tikros psichinės ar psichologinės sąlygos, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos bei pareigos neįvykdymo. 12
Tam , kad suvoktume kuri teisinės atsakomybės samprata yra pati logiškiausia ir aiškiausia, turime suvokti, kokie gi yra teisinei atsakomybei būdingi požymiai. Galime išskirti tokius teisinės atsakomybės požymius:
1. Teisinė atsakomybė numato valstybės prievartą, kuri yra konkrečiai apibrėžta.
2. Teisinė atsakomybė yra susijusi su teisės pažeidimu.
3. Teisinės atsakomybės apimtis bei pobūdis yra įtvirtinti teisės normos sankcijoje.
4. Teisinė atsakomybė sąlygoja neigiamų pasekmių atsiradimą teisės pažeidėjui.
5. Apribojimai, valstybės poveikio priemonės taikomos valstybės kompetentingų organų įstatymo nustatyta tvarka
Teisine atsakomybe siekiama tokių tikslų: ginti teisėtvarką ir auklėti piliečius gerbti tiesą.

1.3 Teisinės atsakomybės klasifikacija

Teisinė atsakomybė apima visą teisės sistemą, tačiau ji gali būti analizuojama pagal skirtingus aspektus: pagal teisės šakas, pagal sankcijų pobūdį, pagal funkciją, pagal organus. Teisinė atsakomybė taip pat yra skirstoma pagal jos pobūdį nacionalinėje teisėje ir tarptautinėje teisėje. Tarptautinėje teisėje teisinė atsakomybė yra susijusi su tokiomis susiformavusiomis santykių formomis, kurios gali atsirasti kai valstybė įvykdo kokį nors teisės pažeidimą kitos valstybės atžvilgiu. Santykiai tarp valstybių gali būti susiję ir su pareiga atstatyti nukentėjusios valstybės teises ir atlyginti padarytą žalą, arba pačios nukentėjusios valstybės teisė pritaikyti kaltos valstybės atžvilgiu sankciją, kurią leidžia tarptautinė teisė.
Pagal teisės šakas teisinė atsakomybė gali būti baudžiamoji ( taikoma už nusikaltimus, yra visada asmeninė, kadangi atsako tas asmuo, kuris padarė nusikaltimą), administracinė ( atsiranda padarius administracinius nusižengimus ), civilinė ( atsiranda pažeidus turtinio pobūdžio įsipareigojimus, arba padarius turtinę žalą ), drausminė ( atsiranda padarius drausminius nusižengimus) , materialinė (kada siekiama apginti nukentėjusios įstaigos ar organizacijos interesus dėl darbuotojo padarytos žalos ). Galimos įvairios priemonės, priklausomai nuo teisės šakų. Kaip pavyzdžiui, baudžiamojoje teisėje priemonės gali būti laisvės atėmimas, pataisos darbai, turto konfiskavimas, administracinėje – įspėjimas, piniginė bauda, pataisos darbai, civilinėje – laidavimas, nuostolių atlyginimas, drausminėje – papeikimas, atleidimas.

2. Pozityvioji ir negatyvioji teisinė atsakomybė

Teisinė atsakomybė gali būti prospektyvinė ( pozityvi ), arba retrospektyvinė ( negatyvi ) . Teisės teoretikai tokį teisinės atsakomybės skirstymą jungia į vientisą sistemą, nes tada geriau atsiskleidžia teisinės atsakomybės esmė. Šis sujungimas leidžia suvokti, kad yra vienas teisinės atsakomybės procesas. Požiūris į teisinę atsakomybę kaip į tokį tokį vienovės procesą, “padeda išlaikyti subjektinėmis teisėmis besinaudojantį asmenį visuomenėje, o patį naudojimąsi teisėmis – pavaldų teisingumo, teisėtumo, žmoniškumo ir civilizuotumo principais”. Ir vis tik kyla klausimas – kuo gi remiasi toks teisinės atsakomybės skirstymas į šias dvi stadijas: pozityviąją ir negatyviąją?
Kad žmogus būtų visavertis teisinių santykių subjektas, jis turi būti atsakingas, t.y. jo pareigos turi būti proporcingos jo teisėms. Visuomenės civilizuotumas bei tarpusavio sugyvenimas neatsiejamas nuo abipusės atsakomybės – nuo teisių ir pareigų vienovės. Kai asmuo suvokia, kad turi elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyros reikalavimą, ir atitinkamai elgiasi, tai ir bus atsakomybė. Ši pusiausvyra yra palaikoma dviem būdais:
• Vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis subjektinėmis teisėmis,
• Siaurinant subjektines teises, tai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas.
Atsižvelgiant į tai, kuriuo iš šių būdų bus palaikoma konkretaus asmens teisių ir pareigų pusiausvyra, teisinė atsakomybė ir bus skirstoma į pozityviąją ir negatyviąją.
Pozityvi teisinė atsakomybė – tai teigiamas asmens elgesio vertinimas, ir ji atsiranda vykdant teigiamas, naudingas visuomenei funkcijas. 13 Pozityvi atsakomybė tai yra suvokimas, kiek yra svarbūs savo paties atliekami veiksmai, būdingas noras ir siekimas juos atlikti dar efektyviau ir greičiau. Tai atsakomybė už pavestą atlikti darbą. Kaip pavyzdžiui vieno kokio nors subjekto atsakingumu ir atskaitingumu kokiam kitam subjektui, čia būtų galima paminėti deputatus, kurie yra atsakingi juos išrinkusiems rinkėjams. Tai teisinė atsakomybė už būsimus veiksmus. Prospektyvine prasme atsakomybė – asmens socialinė būtinybė atlikti socialinę, moralinę, politinę ar kitos rūšies pareigą. Ši forma rodo dvasinę, socialinę asmens brandą, gebėjimą suvokti, kad žmogus yra sociali būtybė, gyvena nevienas, o visuomenėje, kurioje turi mokėti bendrauti, prisitaikyti. Pozityvi teisinė atsakomybė rodo ne tik asmens žinojimą kaip reikia elgtis su kitais žmonėmis, kokios yra teisės ir pareigos, bet kartu ir suvokimą, kodėl reikia taip gyventi, kodėl reikia vykdyto vienokias ar kitokias pareigas, ir ką gali reikšti visuomenei jų nevykdymas.
Pozityviąją teisinės atsakomybės stadiją sudaro trys struktūriniai elementai:
• Naudojimasis subjektinėmis teisėmis .
• Pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėms nepavojingu būdu ( kai asmuo taip organizuos savo veiklą, ir sugebės naudotis savo teisėmis, kad tai nekliudys kitiems visuomenės nariams. Gyvulio laikymas, kaip pavyzdžiui šuns, ir jo vedžiojimas nesukeliant kitiems visuomenės nariams pavojaus ir bus vienas iš šio struktūrinio elemento pavyzdžių ).
• Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą, atsiradusią nesugebėjus naudotis kito asmens teisėms nepavojingu būdu . ( pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą, žalos padarymas kitam žmogui, reiškia žalos padarymą savo paties teisėms, būtent todėl kyla būtinybė atlyginti žalą ).
Pozityvi teisinė atsakomybė – tai kelias link nekonfliktiškos visuomenės. Ji itin svarbi demokratinėje, pilietinėje visuomenėje, kai asmuo elgiasi atsakingai ne iš baimės, o dėl to, kad suvokia save kaip asmenybę, kaip vieną iš visuomenės narių, kuris brangina kito teises tam, kad būtų apsaugotos ir savo paties teises.
Vienas iš pozityvios atsakomybės bruožų bus tai, kad ji įgyvendinama netaikant sankcijų. Savanoriškas žalos atlyginimas nėra sankcija. Tai piliečių tarpusavio santykiai. Jeigu pareiga atlyginti žalą nebus vykdoma savanoriškai, tai pozityvi teisinė atsakomybė virs negatyviąją, – kada žalos atlyginimas bus išieškomas valstybės prievartos priemonėmis.
Negatyvi teisės atsakomybė yra aiškinama kaip teisinis santykis tarp teisės pažeidėjo ir valstybės, kai teisęs pažeidėjui už kokį nors nusižengimą yra taikomos nepalankios sankcijos. 14 Ji susijusi ne tik su tuo, kad ją asmuo suvokia, bet ir su visuomenės, valstybės, kitų asmenų suvokimu. Taip pat ji gali būti politinė, moralinė, visuomeninė ir pan.
Negatyvi teisinė atsakomybė yra pozityvios atsakomybės tęsinys ir kartu garantas. Pozityvi teisinė atsakomybė yra laikoma pirmine teisinės atsakomybės forma, o negatyvi – antrine. Ji pradeda veikti ten, kur iširo teisių ir pareigų pusiausvyra ( pozityvi teisinė atsakomybė ), kai koks nors asmuo, institucija ar organizacija, naudodamasi savo teisėmis, nustojo vykdyti pareigas ( nustojo būti atsakingais ). Teisinė tvarka nustato pareigą atlyginti žalą. Šitą faktą galime apibūdinti tokia teisės taisykle: “Jeigu individas padaro žalą kitam, ir jos neatlygina, tai į jo turtą privalo būti nukreiptas teisės aktas”.
Negatyviąją teisinę atsakomybę galime sutapatinti su teisingumo vykdymu, nes ji yra įgyvendinama sankcijos prievartiniu taikymu. Valstybė taikydama sankcijas vykdo teisingumą – taip yra įgyvendinama negatyviosios teisinės atsakomybės stadija. Kada asmuo įvykdė kokį nors pažeidimą, valstybė tokiam asmeniui taiko prievartą, tam, kad sumažintų to asmens pavojingumą kitiems visuomenės nariams, ir tai daroma siaurinant to asmens pareigas. Pavyzdžiui asmuo padaręs autoavariją, ir neatlyginęs žalos kitiems asmenims, turi būti nubaustas.
Sankcija čia yra priemonė, leidžianti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo pažeista atitinkamos pareigos nevykdymu. Sankcija nurodo, kiek yra siaurinamos pažeidėjo teisės.
Ši teisinės atsakomybės stadija dar kai kurių teisės autorių yra vadinama retrospektyvine, nes prievarta yra taikoma už kokį nors pažeidimą, kuris buvo padarytas praeityje.

3. Teisinės atsakomybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai – tai aplinkybės, kurios sąlygoja atsakomybės atsiradimą. Atsakomybė atsiranda teisės taikymo organo sprendimu, remiantis teisės normomis. Faktiniu teisės atsakomybės pagrindu yra teisės pažeidimas. Jeigu yra visi teisės pažeidimo sudėties elementai, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn. Kad teisinė atsakomybė būtų realiai pritaikyta, turi būti teisės taikymo aktas – kompetentingo organo sprendimas, kuriuo nustatoma konkretaus asmens teisinės atsakomybės dydis ir forma.
Jeigu kalbant apie teisinę atsakomybę yra išskiriamos dvi jos stadijos, tai rodo ir dviejų skirtingų teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindų egzistavimą.
Pozityviosios teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai yra: teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė teisė, naudojimasis subjektine teise, žalos padarymas naudojantis šia teise.
Naudojimasis viena ar kita teise dažnai dar turi remtis tam tikru leidimu. Pavyzdžiui, jeigu asmuo turi savo nuosavybę – automobilį, tai norėdamas jį vairuoti turi turėti tam tikrą teisę, kuri liudys, kad tas asmuo yra pajėgus vairuoti tą automobilį, keldamas minimalų pavojų kitiems visuomenės nariams. Turi būti teisė, kuri rodytų asmens dvasinį ir fizinį pajėgumą naudotis ta turima nuosavybe, šiuo atveju automobiliu.
Galima pateikti pavyzdį apie asmenų tam tikos veiklos organizavimą, ėjimą tam tikrų pareigų. Juridinis pagrindas, licenzija atidaryti kokį nors gydymo kabinetą, ar pradėti vieną ar kitą veikslą.
Negatyviajai teisinei atsakomybei atsirasti reikalingos tokios sąlygos: teisės norma, kuri įpareigoja teisės subjektą vykdyti pareigas, legalizuojančias jo teise, teisės pažeidimas, negatyvios teisinės atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas asmuo, organizacija, teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas pritaikyti teisės normoje numatytas sankcijas, konkrečiam teisės pažeidėjui.
Pagrindas taikyti negatyviąją teisinės atsakomybės rūšį atsiranda tik tada, kai yra visos šios išvardintos keturios sąlygos.
Asmuo gali atsakyti tik už kaltai padarytą veiką. Lygiai taip pat, jeigu asmuo yra pripažintas nepakaltinamu, jis nėra teisinės atsakomybės subjektas, nors ir yra kam nors padaręs žalos. Tada priežastys, kurios atsirado dėl tokios žalos, prilyginamos gamtos stichijai. Tada asmeniui taikomas priverstinis gydymas, kaip priemonė, valdyti tai, kas buvo tos žalos priežastis.

4. Teisinės atsakomybės principai

Teisinės atsakomybės principai – tai pagrindinės idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys teisę taikyti teisines sankcijas.
Teisinės atsakomybės principai kyla iš tų tikslų, kurie yra keliami teisinei atsakomybei – atlyginti žalą, kuri yra padaryta pažeidus teises, sumažinti teisės pažeidėjo teises, ugdyti žmonių pagarbą teisei ir teisingumui, vykdyti teisės pažeidimų prevenciją ir t.t.
Yra išskiriami tokie teisinės atsakomybės principai:
1. Sutarčių reikia laikytis. Kiekvienas asmuo naudojasi tam tikromis teisėmis, kartu jis turi vykdyti iš tų teisių išplaukiančias pareigas.
2. Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti atlyginama. Asmuo turi atsakyti už padarytus žalingus veiksmus visuomenei, negali pasipelnyti iš to, ką jis padarė negera.
3. Teisėtumo principas. Jis remiasi tuo, kad teisinė atsakomybė galima už veiklą, kuri yra numatyta įstatyme, ir taikoma laikantis įstatyme numatytos tvarkos.
4. Teisingumo principas. Jis reikalauja, kad būtų atkurta teisės pažeidėjo teisių ir pareigų pusiausvyra, kuri buvo sugriauta tada, kai buvo padarytas pažeidimas. Šios principo įgyvendinimas remiasi įvairiais ypatumais, kurie būdingi skirtingoms teisės šakoms. Kiekvienas asmuo, padaręs pažeidimą, turi atsakyti tik už savo neteisėtus veiksmus.
5. Tikslingumo principas. Šis principas reikalauja, jog tesės pažeidėjui būtų nustatytos tinkamos poveikio priemonės, tai sankcijų individualizavimas įstatymų numatytose ribose, atsižvelgiant į tai, koks buvo padarytas pažeidimas ir kokiomis aplinkybėmis.
6. Pagrįstumo principas. Jis remiasi teiginiu, jog teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai yra nustatyta objektyvi tiesa, t.y. teisės pažeidimo faktas, jo aplinkybės, kad tą teisės pažeidimą padarė konkretus asmuo.
7. Atsakomybės neišvengiamumo principas. Šis principas remiasi bausmės neišvengiamumu, jeigu buvo padarytas nusižengimas. Jis teigia, kad nusižengimas turi būti pastebėtas, ir už jo padarymą turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės. Atsakomybės neišvengiamumas – yra viena iš teisinės atsakomybės veiksmingumo sąlygų.
8. Teisinės atsakomybės veiksmingumo principas. Tai teisinės atsakomybės poveikis žmonių sąmonei, jų elgesiui, tai teisinės atsakomybės taikymo veiksmingumas.
9. Efektyvumo principas. Jis remiasi tuo, kad atsakomybė turi atsirasti kaip galima per trumpesnį laiko tarpą.

5. Individualios ir kolektyvinės teisinės atsakomybės samprata

Kalbėdami apie teisinę atsakomybę, dažnai sutinkame tokius terminus kaip individualizmas ir kolektyvizmas.
Daug autorių sutinka, kad teisė suvaidino svarbų vaidmenį vystant individualizmą. Kolektyvinė atsakomybė tai pirmykštės santvarkos laikų elementas, susijęs su to meto žmogaus elgesiu, darbu, mąstysena. Dėl nepakankamai stipraus savojo ego suvokimo pirmykštis žmogus taip susitapatina su savosios grupės nariais, kad bet kokį reikšmingesnį grupės nario poelgį interpretuoja kaip “grupės” poelgį, kaip kažką tokio, ką padarėme “visi mes”.
Individualizmo principas, kuris teigia, kad “niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save” kildinamas iš romėnų teisės. Nors ir pačioje Romoje, jeigu pavyzdžiui vergas užmušdavo savo poną, tai mirties bausme buvo baudžiami visi šiam ponui priklausę vergai, nepaisant to, kad jie būtų ir visai neprisidėję prie nužudymo. Tai kolektyvinės atsakomybės pavyzdys.
Kolektyvinės atsakomybės pavyzdį surandame ir visai netolimoje praeityje – XX amžiuje visoje TSR santvarkoje. Kada vaikai privalėjo atsakyti už savo tėvų, o tėvai už vaikų poelgius. Lietuvoje rezistentų šeimų nariai buvo tremiami į Sibirą, kalinami , lygiai taip pat ribojamos vaikų, gimusių buožių šeimose teisės. Tokiems vaikams buvo daug sunkiau įstoti mokytis, ar susirasti darbą. ( nors ir pagal 1936 metų sovietų įstatymą kolektyvinė atsakomybė formaliai uždrausta. ) . Lygiai taip buvo žydams genocido metais. Istorijoje yra žinoma dar daugiau įvairių atvejų kada žmonės buvo baudžiami už priklausymą tam tikrai tautai, partijai, ar tam tikrai sluoksniui.

Išvados

1. Teisė ir moralė yra neatsiejami dalykai, nes abi šios sritys yra žmonių elgesio reguliavimo priemonė. Moralės normų realizavimas užtikrinamas visuomenės poveikio priemonėmis, o teisės normų realizavimas užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis.
2. Atsakomybė suprantama kaip žmonių suvokimas, jog jis yra atsakingas už daromus veiksmus, ir priklausomai nuo tų atliekamų veiksmų gali būti giriamas arba peikiamas.
3. Teisinė atsakomybė, viena iš socialinės atsakomybės rūšių, suprantama kaip specifinis socialinis teisinis asmens santykis su visuomene, kuriai būdingas pareigų ir teisių vykdymas.
4. Teisinė atsakomybė gali būti analizuojama remiantis skirtingais aspektais: pagal teisės šakas, pagal funkcijas, organus, sankcijas.
5. Yra išskiriamos dvi teisinė atsakomybė stadijos: pozityvi ū prospektyvinė ) ir negatyvi ( retrospektyvinė ). Pozityvi teisinė atsakomybė – tai teigiamas asmens elgesio vertinimas. Ji atsiranda vykdant teigiamas, visuomenei naudingas funkcijas. Tai suvokimas savęs kaip asmenybės, suvokimas, kad gyvenama visuomenėje, yra turi būti atsakingas tiek už savo, tiek ir už kitų visuomenės narių teisių apsaugą.
6. Negatyvi teisinė atsakomybė laikoma antrine, ir atsiranda tada, kai sugriūna teisių ir pareigų pusiausvyra, kai nustojama vykdyti pareigas. Ji įgyvendinama sankcijų taikymu, vykdant teisingumą.
7. Teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai – tai aplinkybės, kurių visuma sąlygoja atsakomybės atsiradimą. Teisinės atsakomybės skyrimas į pozityvią ir negatyvią stadijas rodo skirtingų teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindų egzistavimą.
8. Teisinės atsakomybės principai – tai pagrindinės idėjos, kuriomis vadovaujasi valstybės institucijos, pareigūnai, turintys teisę taikyti teisines sankcijas. Yra išskiriami tokie teisinės atsakomybės principai: laikymasis sutarčių, žalos atlyginimas, teisingumo, teisėtumo, tikslingumo, pagrįstumo, atsakomybės neišvengiamumo, efektyvumo, teisinės atsakomybės veiksmingumo principai.
9. Gali būti kolektyvinė ir individuali teisinė atsakomybė. Atsakyti galima ne tik už savo, bet ir už kažkieno kito elgesį. Kolektyvinė atsakomybė – tai vienas iš pirmykštės teisinės tvarkos elementų, deja, plačiai taikytas ir XX amžiaus sovietinėse respublikose.

Literatūros sąrašas

1. Cotterell R. Teisės sociologija. – Kaunas, 1997.
2. Glendon M. A., Gordon M. W. , Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. – Vilnius, 1993.
3. Hart H.L. A. Teisės samprata. – Vilnius, 1997.
4. Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos: mokymo leidinys. – Vilnius, 1997.
5. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. – Vilnius, 2002.
6. Leonas P. Teisės enciklopedijos paskaitos. – Vilnius, 1995.
7. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. – Vilnius, 1995.
8. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius, 2000.
9. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius, 2000.
10. Vansevičius S. Teisės teorija. – Vilnius, 1998.
11. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. – Vilnius, 2000.

Leave a Comment