I.KANTO FILOSOFINIO MOKYMO ĮTAKABAUDŽIAMOSIOS TEISĖS TEORIJAI IRPRAKTIKAI
Kursinis darbas
T u r i n y s:
ĮŽANGAa) I.Kanto biografija ir gyvenimas…I. Kantas apie teisęII. Kanto teisinis pozityvizmasa) I. Kanto pozityvizmas…III. Kanto asmens laisvės teorijaa) Liberalizmas-doktrina, iškėlusi asmens laisvės kaip idealo idėjąIV. Nusikaltimas ir jį padariusio asmens valiaa) Kanto priežastinis motyvų ir valios sąlygotumas ir baudžiamoji atsakomybėIŠVADOSLITERATŪRA
ĮŽANAGA:a) I.Kanto biografija ir jo gyvenimas
Nagrinėjama tema įpareigoja apžvelgti vokiečių filosofijos pradininko, mokslininko I.Kanto biografiją ir gyvenimą, kalbant apie svarbą baudžiamosios teisės mokslo teorijai ir praktikai. 1724m.balandžio 22d. Karaliaučiuje, Johano Georgo Kanto šeimoje, gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo švento Immanuelio diena, ir berniuką pavadino šiuo bibliniu vardu, išvertus reiškiančiu” dievas su mumis”1 Kanto prosenelis buvo baltų kraujo, o būsimojo filosofo motina kilusi iš Niurnbergo. Šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas. Beveik visą savo amžių jis nugyveno viename mieste-Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos. Suėjus aštuoneriems metams Immanuelį atidavė į “Frydricho kalegiją”, į valstybinę gimnaziją, o jau 1740m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, 1755 – 1770m. buvo docentas, 1770 –1796m. profesorius, 1768 ir 1788 m. rektorius.I. Kanto pažiūrų raida skiriama į du laikotarpius: iki kritinį ir kritinį (nuo “Apie jutimiškai suvokiamo ir protu suprantamo pasaulio formą ir principus”, 1770m.). Pirmuoju daugiausia sprendė gamtos mokslų (“Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija”, 1755m.) ir gamtos filosofijos problemas.Kritinio laikotarpio svarbą (pirmiausia “Grynojo proto kritikoje”, 1781m.) daugiausia sprendė pažinimo klausimus. Kritika vadino pažinimo formų ir sugebėjimo pažinti ribų tyrimą.Tirdamas Kantas reiškėsi kaip dualistas. Visų pirma postulavo daiktų, kokie egzistuoja iš tikrųjų, nepriklausomą nuo sąmonės buvimą.Toliau nukrypo į subjektyvų idealizmą: daiktai patys savaime esą nepažinųs; pažinti galima tik sąmonės reiškinius, t.y. daiktus, kaip juos atspindi pojūčiai, tik to nepakanka daikto esmei atskleisti, kadangi pojūčiai negalį duoti tikrų žinių apie daiktą. Čia išdėstytos I. Kanto pažiūros į pažinimą, keldamas klausimą, kaip savo ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus.Etiką (“Praktinio proto kritika”, 1788m.) I. Kantas grindė teiginiu , jog moralinis dėsnis galįs būti tik formalus. Moralinio elgesio istoriškai realaus turinio vertinimas neleistų tam dėsniui būti besąlygiškai būtinu ir besąlygiškai visuotiniu. Kantas nenuoseklus: šis kategoriškas reikalavimas prieštarauja reikalavimui elgtis taip, kad kiekviena asmenybė visada būtų laikoma esanti pati sau tikslas ir niekada tik priemonė 1. Nenuosekli ir formalistinė Kanto estetika (“Sprendimo galios kritika”, 17990m.). meno kūrinio estetinis vertinimas, pasak Kanto, savitas tuo, kad remiasi ne sąvoka, o ypayingu pasitenkinimu, kylančiu stebint kūrinio formą.Filosofo teisės teorija išdėstyta veikale “Die Metaphysik der Sitten”, jo pirmojoje dalyje “Metafiziniai teisės mokslo pagrindai”, 1977m. Knyga suskirstyta į šias dalis: a) privatinė teisė ir b) viešoji teisė. Pirmojoje dalyje yra tokie skyriai: priemonė turėti ką nors iš išorinio, kaip sava ir priemonė įsigyti ką nors. Savo ruožtu skyrius dalijamas į skyrelius: daikto teisė, asmens teisė, daikto ir asmens teisė, apie idealųjį įgijimą ir subjektyviai sąlyginis įgijimas teismo akivaizdoje. Antroje dalyje tokie skyriai: valstybinė teisė, tarptautinė teisė ir pasaulinė pilietinė teisė 2. Visi pažinojusieji Kantą sako, kad jis buvo linkęs bendauti, atjaučiantis žmogus. Jis daug dirbo, mėgo savo darbą, tačiau žinojo ne tik dirbti. Jis mokėjo ilsėtis ir pamogauti, gilamintį mokslininką suderindamas su aristokratišku blizgesiu3. Filosofas buvo nedidelio ūgio, šviesūs plaukai, žydros akys, aukšta kakta, graži laikysenaKantas-XVIII amžiaus filosofas. Kritinės filosofijos sistema buvo sukurta ir užbaigta. Jo šlovė pasiekė apogėjų. Kantas buvo trijų akademijų (Berlyno, Peterburgo ir 1789m. Sienos) narys. Bet Kantas niekada nepatirdavo nusiraminimo, tačiau jis žinojo: svarbiausia padaryta4. Buvo 1804m. vasario 12oji, 11 valanda. Kantas mirė. Kantas yra lyginamas su Sokratu, ir ne be pagrindo: tarp jų esmės ir minties yra giminystį – abu buvo laisvos dvasios ir visai svetimi tuštybei. Jie linkę pažinti gyvenimo uždavinius ir dalykus, o išoriniai padariniai jiems nerūpi: vidaus pašaukimas viešpatauja juose, o išorinė padėtis ir veiksmas jiems turi mažiausią reikšmę5
I.KANTAS APIE TEISĘ Yra išskiriamos dvi pagrindinės teorijos: pasak Hugo Grotiaus, žmogus yra visuomenės narys, nori gyventi kartu su panašiais į save, bet yra ir kita žmogaus prigimtinė teorija, kurios atstovas Hobees teigė, kad žmogus žmogui yra vilkas. Tačiau giliau pažvelgus pamatysime, kad šios dvi teorijos yra suderinamos, viskas priklauso nuo tų atspirties taškų, kuriuos pasirinkdamas žmogus auklės save. Visuomenėje yra ir savitarpio santaikos ir savitarpio neapykantos pagrindų. Viskas priklauso nuo to ar asmuo linksta į visuomenę, ar jis jaučia, kad jį kažkas stumia nuo visuomenės santykių, o tie santykiai pareina nuo to, kokia teisė veikia visuomenėje. Kantas įdėjo didelį indėlį bandant atskleisti teisės turinį, nes tai ,žinoma, labai svarbu ir baudžiamajai teisei, kuri yra teisės sudedamoji dalis ir tik suvokę kas yra teisė apskritai mes galėsime gilintis į baudžiamąją teisę. Taigi kas yra teisės mokslas pagal I. Kantą? Tai būtent tie įstatymai, kuriems sukurti galima taikyti išorinę įstatymų leidybą, turinio tyrimas ir vadinamas teisės (jus) mokslu . Kartu tai gali būti ir pozytiviosios teisės mokslo sudedamoji dalis, jeigu tokia įstatymų leidyba yra tikrovėje. Pasak I. Kanto teisės žinojimas arba išmanymas – tai, kai žinoma išorinių įstatymų pritaikymas atskirais atvejais. Žymusis Kantas turėjo tikslą išsiaiškinti kas yra teisė, todėl ieškojo to, kas turi būti pripažinta teise, vadinasi, ieškojo tiesos. Iš karto be tyrinėjimų jis teisę apibrėžė taip: “ teisė yra visuma sąlygų, kurioms esant vieno valia gali būti suderinta su kito valia pagal bendrą laisvės įstatymą”. Tai objektyvi teisės ypatybė, o subjektyvioji tos sąvokos ypatybė išreiškiama kaip pasielgimo taisyklė: “Elkis išoriškai taip, kad laisvas tavo valios išreiškimas galėtų būti suderintas su kiekvieno laisve pagal bendrą įstatymą”, o privalėjimo pagrindo reikia ieškoti dorovėje.3Pats Kantas labai unikaliai ir protingai skiria teisę nuo kitų etikos normų. Pagal tikslus normos skiriamos į dvi grupes: techninės normos, etinės normos.Techninė norma yra apibrėžiama kaip taisyklė, kuri apibrėžia kaip reikia veikti norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, kurie gali būti labai įvairūs. Joms būdingas požymis tas, kad jas žmogus gali vykdyti, bet gali ir nevykdyti, o etikos normos yra skirtos žmonių savitarpio tikslam suderinti ir jos visais atvejais yra privalomos. Kalbant apie šių normų turinį reikėtų pastebėti, kad jis nevienodas: techninės normos turinys objektingas, technikos atžvilgiu negali veikti prieš tam tikrus dėsnius, o etikos normų turinys yra subjektingas, nes vykdymas pareina nuo žmogaus įsitikinimų.1 Dabar teaišku, kad teisę priskirime prie etikos normų. Bet pati teisės sąvoka dar neaiški, nes norint apibrėžti bet kokio reiškinio sąvoką reikia nurodyti pagrindinius požymius:a) pažymis bendras visiems tos giminės reiškiniams;b) pažymis, kuris skiria juos nuo kitų tos giminės reiškinių2Pats bendriausias požymis, nurodytas anksčiau yra tas, kad teisė yra etinė norma. Tačiau savo ruožtu šita grupė normų yra klasifikuojama: teisės ir dorovės. Šitokia normų klasifikacija padeda suvokti, kad teisės ir dorovės normos skiriasi, nepaisant to, kad šios normos yra traktuojamos kaip liepimai, kaip elgesio variantai nurodantys tam tikrą elgesį (vieno ar kito nedaryti ir atvirkščiai). Išskirtinis požymis yra asmens valios veikla, kuri savo ruožtu yra skirstoma į motyvą, taisyklę ir pasielgimą. Būna ir taip, kad vienas ar kitas poelgis atitinka ir neprieštrauja etikos normos, bet nepaisoma, neatsižvelgiama į poelgio motyvą, o kitais atvejais vykdant normos liepimą yra žiūrima į motyvą. Taigi, gera valia bus tik ta valia, kurios pasielgimas dorovės norma yra ne vien taisyklė, bet ir motyvas. O valia, kur etikos normą ima sau tik pasielgimo taisykle, ir vykdo ją ne dėl to, kad to reikalauja dorovė, bet dėl kitų priežasčių, todėl ji bus tik legali, teisėta, bet ne dorovinė. Kitaip sakant, dorovė normuoja pasielgimus iš sielos vidaus, o teisė normuoja tik išorės pasielgimus.3 Būtent taip žymus filosofas pateikė teisė ir tokią jos klasifikaciją. Teisė, pagal I.Kantą, yra turinys sąlygų, kuriomis vieno valia gali būti sujungta su kita valia pagal visuotinį laisvės įstatymą4. Kiekvienas tasai veiksmas, kurio taisyklė gali suderinti vieno valios laisvę su kiekvieno kito laisve, remiantis visuotiniu įstatymu. Taip filosofas formuluoja tesę, nekalbant apie tai, kad daug dėmėsio skiria teisingumo, privatinės teisės, būtinumo teisės sąvokų analizei.
POZITYVIZMAS:a) I. Kanto pozityvizmas
Norint suvokti I. Kanto pozityvizmą pirmiausia turime suvokti ir apibrėžti, kas yra pozytivizmas apskritai, kaip jis suvokiamas bendrąja prasme. Pozityvizmas išvertus iš lotynų kalbos reiškia- teigiamas. Tai šiuolaikinės buržuazinės filosofijos kryptis, skelbianti, kad vienintelis teisingo, tikrojo žinojimo šaltinis yra konkretūs (empyriniai) mokslai, ir neigianti pažintinę filosofinio tyrimo vertę1. Yra teigiama, kad pozityvizmo atsiradimą skatino spekuliatyvinės filosofijos nesugebėjimas, negalėjimas spręsti filosofijos iškeltų problemų, kurių kilimą intensyviai skatino besivystanti mokslų raida. Buvo nukrypimas ir į kitą kraštutinumą. Pozityvizmas iš viso atmetė teorinę spekuliaciją kaip priemonę žinioms gauti, o ankstesnias sąvokas, išvadas (apie būtį) , kurios dėl savo abstraktumo negali būti išsprendžiamos ar patikrinamos patyrimu buvo paskelbtos klaidingomis. Pats pozityvizmas norėjo vadintis “nemetafizine” filosofija, kurios pagrindinis principas, uždavinys – grynas faktų aprašymas, o ne jų aiškinimas. Pozityvizmo pradininkas buvo Kontas, kuris ir įvedė pozytivizmo sąvoką. Istoriškai išskiriami trys pozytivizmo vystymosi etapai. Pirmojo etapo atstovai daugiausia dėmėsio skyrė sociologijai. Skirtingai antrojo etapo atstovai, kuriems svarbiausia buvo atsisakyti formalaus objektyviai realių daiktų pripažinimo, o pažinimo problemas traktavo, laikydamiesi kraštutinio psichologizmo, kuris pereina į subjektyvizmą. Ir trečiasis pozytivizmo etapas, kitaip dar vadinamas neopozityvizmu jungė daugelį krypčių, o pagrindinę vietą užima kalbos, simbolinės logikos problemos, mokslinio tyrimo ir kt. Atmetę psichologizmą, šios pozityvizmo krypties atstovai ėmėsi “mokslo logiką” suartinti su matematika, formallizuoti gnoseologines problemas2. Pati pozityvioji teisė – tai visuma tų juridinių normų, kurios veikia organizuoto vieneto (dabar valstybės) ribose ir santykiuose tarp organizuotų visuomenės vienetų (tarptautiniuose santykiuose), tokia teisėir vadinama pozitingąja (veikiamąja) teise3 . Kadangi teisė yra interesų apsaugojimo ir laisvės apribojimo forma, tad reiktų teisę skirti į dvi rūšis:viešąją ir privatinę. Priklausomai nuo to kieno reikalavimus saugoja teisė nuo įžeidimų:ar atskiro asmens, ar visuomenės valdžios. Jei iš teisės pažeidimo suvoksime, kad nukentėjęs gauna teisę reikalauti tiktai atlyginimo – tai bus privatinė teisė. Jei valstybės valdžia imasi tam tikrų priemonių blogiems padariniams atitaisyti, gausime viešąją teisę 1 Nenuostabu, kad ir žymiam filosofui I. Kantui rūpėjo pozityvizmo keliamos problemos: kur ir už ką galima bausti ir pan. Jis visa tai suvokia neatsiejamai nuo realybės. Imanuelis Kantas reikalauja, kad būtų baudžiamas ne žmogus, o tik jo priešinga teisei veika. Ta veika yra priešinga įstatymui, o teisė yra apibrėžiama, pagal I. Kantą, taip: tai turinys sąlygų, kuriomis vieno valia gali būti sujngta su kita valia pagal visuotinį įstatymą. Kaip matome jis apibrėžia ne tik kaltę, filosofas taip pat teigia, kad būtent valstybei priklauso teisė vertinti nusikaltėlio asmenybę. Pozityvizmas pasireiškia ir konkrečiai, realiai, jog baudžiama tada, kai nusikaltėlis pažeidė tam tikras elgesio taisykles ir ši veika buvo sąlygota nusikaltėlio valios, ir tokia valia, nulėmusi priešingą teisei veiką, yra kaltė.
IV. KANTO ASMENS LAISVĖS TEORIJA:a) Liberalizmas – doktrina iškėlusi asmens laisvės kaip idealo idėją
Moderniojo liberalizmo ištakos siekė Švietimo amžių, kai sustiprėjus reakcijai prieš monarchų absoliutizmą, buvo iškelta asmens laisvės idėja, isivyravo žmogaus prigimtinių teisių idėjos. Valstybei buvo suteikta nauja prasmė – iškelta idėja, kad valstybę valdantieji turi tarnauti valdomiesiems, valstybės uždavinys – pasirūpinti savo žmonių gerove. Šios idėjos buvo grindžiamos visuotinės sutarties teorija, teigiančia jog pati valstybė buvo sukurta, susitarus atskiriems individams ir suteikus jų atstovam išreikšti tautos valią, suverenitetą. Valstybės tikslai, paskirtis įgavo aiškią išraišką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kur nurodoma, jog valstybė – tik priemonė, turinti padėti vystytis individui, apsaugodama jo prigimtines teises. Nagrinėdami I.Kanto filosofinio mokymo įtaką baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai, mes negalime nešnekėti apie liberalizmą. Visas baudžiamosios teisės mokslas, galime sakyti, prasidėjo nuo žymiųjų liberalizmo pradininkų darbų – Š.Montekje “Apie įstatymų dvasią”, Ž.Ž.Ruso “Visuomenės sutartis”. Humanistinės idėjos vėliau rado platų atgarsį daugelio pripažintų teisininkų ir filosofų darbuose. Vienas iš jų ir buvo I. Kantas.
Liberalizmas yra tik valstybės teorija, jau nuo Prancūzijos revoliucijos laikų tapusi valstybės veiklos principu. Įstatyminės priemonės, skirtos valstybės veiklos organizacijai, bei šios veiklos ribų nustatymui, buvo ypatingai veikiamos liberalaus požiūrio. Baudžiamoji įstatymleidystė nėra išimtis. Trumpai apibrėžti liberalizmo įtaką beveik neįmanoma, bet galima būtų nurodyti pagrindines šios įtakos kryptis ar, filosofų manymu, svarbiausius liberalizmo ir baudžiamosios teisės sąlyčio taškus:1) remiantis asmens laisvės postulatu, pozityvioji teisė turi apibrėžti, kokiais atvejaisatsiranda ius puniendi – valstybės teisė nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Iš čia seka baudžiamajai teisei svarbus principas nulla poena, nullum crimen sine lege bei analogijos taikymo baudžiamojoje teisėje uždraudimas;2) valstybės įsikišimas į asmens laisvės sferą turi būti apribotas, ir tokia galimybė galiatsirasti tik tada, kai reikalinga reakcija į neteisę (priešingus teisei veiksmus). Toks bausmės tikslas yra vienintelis ir bausme neturi būti siekiama kitų tikslų: taigi liberalizmas remiasi bausmės, kaip atpildo ar net keršto už padarytus neteisėtus veiksmus, principo;3) valstybė gali bausti nusikaltėlį tik tada, kai jis padarė nusikaltimą, vadovaudamasissavo valia. Tik kaltas nusikaltėlis gali būti nubaustas. Kaltė gali būti traktuojama tik kaip normos pažeidimas, o ne kaip antiteisinės asmens pažiūros. Skirdama bausmę, valstybė neturi atsižvelgti į nusikaltėlio asmenybę, charakterį: liberalizmas supranta kaltę formaliai. Jei mes pabandytume nukrypti nuo bausmės apskritai ir atsigręžtume į bausmės būdus, priemones, susidurtume su pačia sunkiausia bausme – mirties bausme, kurios problema aktuali ne tik dabartinėmis dienomis. Mirties bausmės klausimas buvo sprendžiamas jau nuo seniausių laikų, o ypatingai smarkiai iškilo viešumon kartu su asmens laisvės bei valstybės teisės bausti (ius puniendi) pagrindimo idėjomis , kurios ypač rūpėjo filosofui Kantui, t.y. kartu su liberalizmu. Turbūt nekyla klausimų, kodėl liberalizmo , kaip globalaus požiūrio į mus supantį pasaulį, atstovai visais būdais stengėsi įrodyti mirties bausmės žalą ar netgi neteisėtumą (ne pagal pozityvius įstatymus, o pagal prigimtinius, gamtos dėsnius) : prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę neliečiama, jos jokia jėga pažeisti negali. Literatūroje dėl to vyrauja tam tikras liberalizmo išskyrimas: liberalizmas, kaip požiūris į supantį pasaulį, ir politinis liberalizmas. Toks politinio liberalizmo atstovas, pateisinęs mirties bausmę, buvo K.G.v. Wachteris, tiek kiek ji reikalinga neteisės pašalinimui ir teisės sankcionavimui, t.y. teisinės tvarkos apsaugai. Bausmę valstybė taiko tik tiems savo pavaldiniams, kurie įvykdė priešingą teisei veiką kaltai. Kaltės sąvoką liberalizmas siekė išgryninti iki visiškai teisinės prasmės, be jokių jos metateisinių elementų. I.Kantas yra tikras liberalaus mokymo atstovas. Liberalizmas reikalauja, kad būtų baudžiamas ne žmogus, o jo priešinga teisei veika, kadangi kitų tikslų, o ne atpildo už padarytą veiką, susiejimas su bausme, pagal I.Kantą, prieštarauja asmenybės orumui, orumo sąvokai. Valstybei priklauso teisė vertinti nusikaltėlio asmenybę. Liberalizmas baudžia tik tada, kai yra tam tikras, subjektyvus nusikaltėlio santykis su veika, leidžiantis nusikaltėlį “padaryti” atsakingu. Nusikaltėlis savo veika pažeidė tam tikras elgesio taisykles, ši veika buvo sąlygota nusikaltėlio valios, ir tokia valia, nulėmusi priešingą teisei veiką, yra kaltė.Kaip matome I. Kanto bausmės suvokimas yra ypatingas, o baudžiamajai teisei bausmės sąvoka yra labai svarbi, o jos sprendžiamumas aktualūs ir Kantui ir kitiems liberalizmo šalininkam, kurie pateikė tik vieną valstybės teisės bausti nusikaltėlį pagrindimą: quia peccatum est. Suvokdami, kad teisė daro neabejotiną įtaką asmens valiai, (būtent kito asmens tam tikri įgaliojimai reikalauti ar paliepimai įvykdyti) turėtume pakalbėti ir apie teisės ir baudžiamosios teisės tikslą. Filosofas, kuris vienas iš pirmųjų sukūrė laisvės intereso teoriją ir jos idėjas perimant galima pritaikyti baudžiamojoje teisėje yra Immanuelis Kantas. Teisės mąstytojai, filosofai šalia asmens laisvės teorijos išskiria ir asmens intereso teoriją. Asmens laisvės teoriją, kaip jau minėjau, sukūrė Immanuelis Kantas dar XVIII amžiuje.Filosofo nuomone, asmens laisvės teorija turi būti klasifikuojama į dvi grupes:1) vidinę laisvę;2) išorinę laisvę.Pirmąją žymus mąstytojas vadino žmogus valios galėjimu nusistatyti savo veikimui iš teisės reikalavimų, o išorės laisvė – tai asmens galėjimas veikti taip, kaip jam leidžia jo fizinė jėga. Šitas veikimas kliudo kitiems asmenims, ir todėl reikalingas toks žmonių pasielgimų suderinimas, prie kurio kiekvieno laisvė galėtų nekliudyti visų kitų laisvei.1 Immanuelis Kantas labai taikliai ir aiškiai apibrėžia teisės vykdymą teigdamas, kad tai apsielgimų ir suderinamumų vykdymas. Reikalingas toks suderinamumas, kad prie jo kiekvieno žmogaus laisvė turėtų nekliudyti visų kitų žmonių laisvei. Tai aktualus principas įtvirtintas ne tik Lietuvo Respublikos Konstitucijoje (28str.), bet ir BK atskiruose str. , nors ir netiesiogiai, realizuojmas šis principas. Dabar šį principą galima pritaikyti kitaip: svarbus uždavinys yra tai, kad vienas ar kitas socialinis reiškinys netaptų nekontroliuojamas, todėl baudžiamajame įstatyme turi būti nustatomos nusikalstamo elgesio ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės pagrindai, sąlygos, turi būti nustatytos sankcijos ir pan. Pati teisė šiuo atveju iš vienos pusės tarsi atriboja asmens laisvę, taip suderindama savitarpio santykius (veikdama kaip tam tikras savitarpio santykių reguliatorius), o iš kitos pusės suteikia žmonėm laisvę, taip gindama asmenį nuo tų kurių veikimas kliudo kitiems asmenims veikti. Taigi pagal I.Kantą pagrindinis teisės principas , uždavinys yra užtikrinti asmens laisvę, kas labai svarbu ir baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai, nes vienas iš svarbesnių baudžiamosios teisės uždavinių šiuolaikinėje valstybėje yra užtikrinti valstybės saugomus gėrius, į kuriuos įeina ir asmens laisvių užtikrinimas. Remiantis tais pagrindais baudžiamoji politika nustato piliečių teisių ir laisvių gynimą ir jų apsaugos ribas. Taigi matome, kad I. Kanto principas, jog žmonių poelgis turi būti suderintas taip, kad nekliudytų kitiems žmonėms, bei jų laisvei yra naudojamas ir baudžiamosios teisės nuostatose. Čia pat šalia I.Kanto įtakos, suformuluotos asmens laisvės teorijos, jos įtakos baudžiamajai teisei , reikėtų užsiminti apie dar vieną liberalizmo idėjų šalininką, Francą von Listą. Sociologinės baudžiamosios teisės krypties liberalizmo šviesoje pradininkas. Taip kaip žymusis Kantas, F. v. Listas nebuvo liberalizmo idėjų priešininkas, o būtent, nagrinėdamas baudžiamosios teisės dogmatiką, jis rėmėsi būtent šia doktrina, tvirtindamas, kad visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga tik tada, jeigu, pirma, bus gerai žinomos nusikaltimų prižastys, o antra – toji įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams. Todėl baudžiamosios teisės mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios viena kitą papildydamos sudarytų vieningą mokslą: 1) baudžiamosios teisės dogmatika;2) kriminologija;3) baudžiamoji politika.Tačiau pats filosofas daugiausia dėmėsio skyrė baudžiamosios teisės dogmatikai, logiškai analizuodamas įstatymus, tirdamas baudžiamosios teisės normas, sąvokas, bei baudžiamojoje politikoje, ne tik tirdamas bendrą bausmių struktūrą, bet ir bausmių poveikį konkrečiam asmeniui, siekiant jam didžiausio poveikio, kas taip aktualu ir svarbu baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai. Baudžiamojoje politikoje, bausmės tikslas, pasak F. v. Listo, yra nusikaltėlio pataisymas, o jei nusikaltėlis jau nebepataisomas – tai jo nukenksminimas. Bausmė yra auklėjimo teisingai elgtis priemonė, o nusikaltėlio klaidingas vystymasis turi būti nukreiptas teisinga linkme. Bausmė turi būti asmeniška ir tikti kiekvienam atskiram atvejui. Bausmės skyrimui, pagal F. v. Listą, visuomeniniai faktoriai turi didesnę reikšmę nei individualusis faktorius. Kad veikos baudžiamumas taptų mažiau priklausomas nuo pažodinio įstatymo teksto, nusikaltimo sudėčių formuluotės turi būti supaprastintos. Visos šios mintys yra liberalizmui svetimos. Kadangi F. v. Listas pabrėžė, jog nusikaltėlio asmenybės bruožai (charakteris) turi didelę reikšmę, skiriant jam bausmę, pakito ir kaltės samprata, iškilo klausimas, kodėl apskritai, norint taikyti valstybės prievartos priemones, reikia laukti konkrečios veikos, kuri turi tik simptominę vertę. Tačiau šiam konkrečios veikos laukimui F. v. Listas skiria didelią reikšmę, iš jos išvesdamas vieną pagrindinių baudžiamosios teisės uždavinių: asmens laisvės apsaugą, kaip ir jo šalininkas I.Kantas, kuris teigė, jog reikalingas toks suderinamumas, prie kurio kiekvieno asmens laisvė galėtų nekliudyti visų kitų asmenų laisvei, taip įtvirtindamas viena iš svarbiausių baudžiamosios teisės uždavinių, kurie neabejotinai turi įtakos tiek baudžiamosios teisės teorijai, tiek ir praktikai. Teisinio saugumo problema turi du aspektus:a) teisiškai garantuotas visuomenės saugumas;b) kiekvieno individo saugumas.Visuomenės saugumo geriausia siekti auklėjant kiekvieną teisingai, visuomeniškai elgtis, formuojant kiekvieno amenybę, gi kiekvieno atskiro asmens vystymosi saugumui suteikti kiek įmanoma daugiau laisvės, pagal I. Kanto teoriją. Pasak F. v. Lisyo, baudžiamoji teisė yra valstybės ginklas prieš asocialų individą, tačiau taip pat ji yra nusikaltėlio magna charta prieš valstybės prievartą. Veika suprantama kaip konkretus kūno judesys. Tik konkreti veika suteikia valstybei įsikišti, nors ta veika būtų tik jau senai vykstančio asocialaus elgesio išraiška. Materialioji kaltė yra sprendžiamasis faktorius ne veikos baudžiamumui apskritai, o bausmės dydžiui bei jos įvykdymui. Ar valstybė įsikiša, tai priklauso nuo išorinio, formalaus, kalto veikos priešingumo teisės normai. Kaip valstybė įsikiša, tai priklauso nuo žmogaus vidinio požiūrio į socialinį gyvenimą. Veikos baudžiamumui nebūtinas jos baudžiamumo suvokimas, užtenka suvokti veikos socialinė žalą, dėl kurios veika tampa nusikaltimu.V. NUSIKALTIMAS IR JĮ PADARIUSIO ASMENS VALIA: a) priežastinis motyvų ir valios sąlygotumas ir baudžiamoji atsakomybė
Nusikaltimas – suėtingas socialinis reiškinys ir kaip toks galėtų būti nagrinėjamas įvairiais aspektais. Kadangi baudžiamoji teisė nagrinėja atsakomybės ir bausmių skyrimo klausimus, jai didžiausią reikšmę turi tie nusikaltimo požymiai, su kurių buvimu susiję padarytos veikos inkriminavimas asmeniui, o būtent tai, kad nusikaltimas ne atsitiktinė, o sąmoninga, visuomenei pavojinga bei prieštaraujanti teisei veika (neveikimas), padaryta asmens sugebančio suprasti savo veiksmų pobūdį ir elgtis pagal šį supratimą. Nusikalstamumo ir nusikaltėlio asmenybės tyrimo užduotis privertė filosofus aiškintis vidinę nusikaltimo prasmę, psichologinį turinį, atskleisti motyvus, tikslus ir kitus nusikaltimo subjektyviuosius požymius. Nuodugni psichologinė nusikaltimo ir nusikaltėlio motyvų, tikslų, kuriais nusikaltėlis vadovaujasi, analizė įgalina atskleisti nusikaltimo turinį, tikrąsias priežastis, teisingai nustatyti nusikaltimo ir padariusio asmens pavojingumo laipsnį, išspręsti kitus baudžiamosios atsakomybės klausimus, kurie įtakotų baudžiamosios teisės teoriją ir praktiką. Todėl I.Kanto filosofinio mokymo įtaka baudžiamajai teisei neabejotina, nes jis bando išspręsti visus šiuos klausimus. Valinio elgesio turinys nėra apibūdinamas vien tik veiksmais. Turiniui būtinai priklauso ir pasekmės, kaip veiksmų tikslas. Dėl to valiniam aktui būtinas ne vien tik savo veiksmų socialinės prasmės suvokimas, bet ypatingai savo veiksmų pasekmių suvokimas. Sąmonės atitrūkimas nuo įvykdyto konkretaus veiksmo iškreipia žmogaus elgesio prigimtį, tuo paneigdamas kaltės kaip asmens psichinio santykio su daroma pavojinga veika ir jos razultatais, turinyje tam tikrus objektyvius požymius. Būtent dėl to XX a. pradžioje vyravo vertinamoji kaltės teorija. Šioje teorijoje asmuo pripažįstamas kaltu, jei jo elgesys iššaukia priekaištą nusikaltėliui. Psichinis žmogaus santykis su jo padaryta pavojinga veika, aišku, turėtų būti vertinamas, taip kaip turi būti vertinama pati padaryta veika. Finalinės teorijos pasekėjai tvirtina, kad jau pati kaltė yra valinio veiksmo įvertinimas. Subjektyvinę nusikaltimo pusę, pasak jų, sudaro tyčia, o tyčia apibrėžiant ją pačiu bendriausiu būdu, yra sąmonės valdoma valia įvykdyti objektyvinę nusikaltimo sudėties pusę.1 1Ši teorija remiasi sąmonės ir veiksmo subjektyvinės ir objektyvinės pusės, kaltės ir motyvų priešprieša. Šios priešpriešos pagrindas – I. Kanto filosofija, kurioje, nagrinėjant valią kaippraktinio proto postulatą, buvo nurodoma, jog tarp mąstymo ir gamtos, psichinių ir fizinių reiškinių, valios ir veiksmo yra neįveikiama riba. Tokį požiūrį kritikavo G. W. F. Hegelis: “Skirtumas tarp mąstymo ir valios yra tik skirtumas tarp teorinio ir praktinio požiūrio”.1 Visgi sąmonė ir valia formuoja vieningą sistemą. Sąmonės dėka žmogaus veiksmai tampa valiniai, tikslingi. Valinio proceso esmė yra aktyvaus tikslo siekimas. Be konkretaus veikimo (neveikimo) nebus ir valinio akto, kurio išraiška – sąmoningi veiksmai, nukreipti į konkretaus tikslo pasiekimą. Tai savarbu baudžiamajai teisei, nes baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę ne tik už nusikaltimus, padarytus tyčia (tyčiai esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei – LR BK 9 str.), bet ir nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo (LR BK 10 str), kada asmuo ne tik nenorėjo pasekmių atsiradimo galbūt jas ir numatydamas (nusikalstamo pasitikėjimo atveju), bet dažnai jų net nenumatė (nusikalstamo nerūpestingumo atveju), nors turėjo ir galėjo numatyti. Esant tiesioginei tyčiai, asmens valios problema neiškyla. Esant nesioginei tyčiai, asmuo nors ir nesiekia pavojingų ir žalingų pasekmių atsiradimo, tačiau tokią galimybę numato ir nesiima priemonių jai išvengti, su tokia galimybe sutinka arba yra jai abejingas. Tai sudaro netiesioginės tyčios valinį pobūdį.
Prieš pradedant analizuoti priežastinį motyvų ir valios sąlygotumą trumpai norėčiau aptarti motyvą. Valinio priešingumo teisei elgesio sąvoka tiesiogiai susijusi su motyvo, skatinančio atitinkamai elgtis, sąvoka. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Besiformuojantis asmens psichikoje motyvas, nustatydamas elgesio turinį ir kryptingumą, tiesiogiai įtakoja asmens valią. Prieš apsispręsdamas veikti vienu ar kitu būdu, žmogus pirmiausia suvokia tikslą, kurio siekia, pasveria visus “už ir prieš”, o tada priima sprendimus. Motyvas yra žmogaus elgesio pagrindas, suteikiantis elgesiui konkrečią prasmę bei asmeninį atspalvį. Motyvą neretai lygina su širdimi ( žodis “motyvas” kilęs iš lot. “ moveo” – judinu). Ne be reikalo I. Kantas priežastiniam motyvų ir valios sąlygotumui skiria didelį dėmėsį, kadangi tai turi didelę reikšmę nustatant baudžiamąją atsakomybę, ir pirmiausia charakterizuojant nusikaltimo padarymo kaltumą. Motyvo ir valios analizė suteikia galimybę ne tik atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, įsivaizduoti asmens psichinę būseną nusikaltimo padarymo metu, bet išaiškinti priešingo teisei elgesio priežastis, leidžia teisingai nustatyti kaltės formą, pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant bausmę. Bet žmogaus veiksmai yra tiek motyvuoti, kiek jie yra tikslingi. Motyvas ir tikslas – koreliatyvinės sąvokos. 1 Apie motyvą galima kalbėti tik tada, kai yra tikslas ir konkreti veika. Motyvas yra tarsi dirva, kurioje išauga tikslas. Bet ne visada yra lengva atrasti nusikaltimo padarymo motyvą. Motyvas – būtinas valios elementas; be jo nesuprantama jokia žmogaus veika. Neatsargus nusikaltimas, įvykdytas dėl nerūpestingumo, yra valinis aktas ir kaip toks turi savo tikslą ir moyyvą. Tačiau valinga žmogaus veika visada yra motyvuota. Pavojinga, prieštaraujanti teisei, sąmoninga bei valinga veika ir yra nusikaltimas2, kurį kaip valinę veiką, apibūdina tikslas ir motyvas. Atsakomybės pagrindimas baudžiamojoje teisėje yra neįmanomas be valinės veikos prigimtinės analizės ir, visų pirma, be suvokimo tų skatinančių priežasčių, kurios sąlygoja nusikaltimo motyvų ir pačios priešingos teisei veikos atsiradimą. Laisvės, būtinumo, bei priežastinio priešingo teisei elgesio sąlygotumo klausimas baudžiamojoje teisėje nėra vieningai sprendžiamas. Klasikinės baudžiamosios teisės mokyklos atstovai, pagrįsdami baudžiamąją atsakomybę, išeities tašku laiko indeterminizmą (absoliučią valios laisvę). Teigdami, jog nusikaltimo elgesio priežastis yra absoliuti valios laisvė,neteisėtą elgesį jie smerkė todėl, jog asmuo, turėdamas visišką veiksmų pasirinkimo laisvę, pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Kadangi asmuo turi visišką savo veiksmų pasirinkimo laisvę, tai jo geri poelgiai susilaukia pagarbos ir yra laikomi valios nuopelnu, ir atvirkščiai – padaryti neteisėti veiksmai dėl to paties pagrindo yra smerkiami. Tokiu atveju valia yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus elgesio reguliatorius, kuris nuo nieko, net nuo paties žmogaus proto, nepriklauso. Kaip rašė vienas iš baudžiamosios teisės neoklasicizmo atstovų W.Saueris, baudžiamoji teisė apskritai galima tik dėl valios laisvės. Jis mano, jog teisininko interesas turėtų apsiriboti klausimo, ar laisvas valinis asmens sprendimas yra visuomenei naudingos ar žalingos pasekmės ppriežastis ir ar buvo bendra tendencija nukreipta į asmens valią ir veiksmus. Tokiu būdu žmogus, pagal W. Sauerį, rinkdamas elgesio variantą, visiškai nesivadovauja aplinkybėmis, kurios sąlygoja jo elgesio galimumą. Tokiu atveju viskas priklauso tiktai nuo žmogaus sugebėjimų, kuriuos nuliamia vidinė valia. Valios laisvės indeterministinio supratatimo ištakos siekia pačius seniausius laikus, tačiau savo apogėjų jis pasiekė ideaistinėje vokiečių filosofijoje XVIII a. pab. Ir XIX a. pr. – o būtent I. Kanto ir taip pat G. W.F. Hegelio filosofijoje. I. Kantas, nagrinėdamas materiją ir sąmonę, buitį ir mąstymą, kaip savarankiškas, nepriklausomas viena nuo kitos substancijas, darė išvadą, kad būtinumas ir laisvė, priežastinis žmogaus elgesio sąlygotumas ir valia yra visiškai nesuderinami. Žmogaus veikimas – teorinio proto sritis, jis yra empyrinės valios išraiška ir yra pavaldus legalumo įstatymui. O ta empyrinė valia yra pasiekiama mūsų suvokimui, yra lyg daiktas. Žmogus, pagal I. Kantą, savo praktinėje veikloje yra visiškai nepriklausomas nuo jį supančio išorinio pasaulio: Jis pavaldus tik praktiniam protui, taip vadinamam kategoriškam imperatyvui. Dėl tos valios laisvė yra paklusimas praktinio proto valiai ir jo reikalavimas. Laisvos valios niekas nesąlygoja, ji pati gali sąlygoti tam tikrų pasekmių atsiradimą. Taigi, pagal I. Kantą, ne motyvas nulemia valią, o valia nulemia motyvą, jį laisvai pasirinkdama. Kurgi tada matė I. Kantas atsakomybės pagrindą? Manydamas, kad teisė yra pareigos išraiška, I. Kantas teigė, kad vertinant žmogaus elgesį, reikia remtis praktinio proto liepimu ir reikalavimais. Tačiau vertinti reikia niekieno nesąlygojamą valią, kuri yra vienintelė žmogaus elgesio priežastis. Valia žmogaus, pažeidusio įstatymą, ir yra jo atsakomybės pagrindas. Čia filosofas jau nusako atsakomybės pagrindus, kurie baudžiamojoje teisėje turi didžiulę reikšmę. Visu šituo remdamasis I. Kantas ir formavo savo teisės, moralės, kaltės bei bausmės teoriją. Bausmės taikymą, jis grindė kategoriško imperatyvo, t.y. aukščiausiojo proto, reikalvimais, kurio pagrindas – lygybės principas, t.y. atpildo “dantis už dantį” teisė (ius talionis). Šalia žymaus filosofo Immanuelio Kanto suvokimo apie priežastinį motyvų ir valios sąlygotumą būtų sunku nepaminėti G. W. F. Hegelio, kuriam pavyko išspręsti I. Kanto dualizmo problemą. Dialektinis G. W. Hegelio metodas leido jam surasti būtinumo ir laisvės ryšį ir vienovę, bei padaryti svarbią išvadą, jog laisvė ir reiškia būtinumo suvokimą. G. W. F. teigė, kad žmogus tik tada tampa laisvas, kai jis supranta būtinumo dėsnius ir, juos suvokdamas, pagal šiuos dėsnius ir elgiasi. Pasaulis, tikrovė, pagal G. W. F. Hegelį, yra absoliutinės dvasios, kuri vystosi tik pagal jai vienai žinomus, būtinus ir objektyviai protingus dėsnius, įsikūnijimas. Dėl to laisva valia jis laikė valią, atitinkančią tos absoliutinės dvasios dėsnius. Nežiūrint į kai kuriuos teorinius skirtumus, G. W. F. Hegelis darė tokias pačias išvadas kaip ir Immanuelis Kantas. Nusikaltimas – tai kažkas izoliuoto, kur yra negerbiama, nei pati teisė kaip tokia, nei teisė, kokia asmeniui atrodo, kurioje, vadinasi, pažeidžiamos abi pusės – tiek objektyvinė, tiek subjektyvinė. Taip formulavo nusikaltimą minėti filosofai. Šalia I. Kanto filosofinio mokymo baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai privalu būtų paminėti ir N. S. Tagancevą, kurio kūtyba remiasi I. Kanto filosofiniu mokymu, kaip atspirties tašku. Taigi N. S. Tagancevas tvirtino, kad baudžiamosios teisės moksle neturi būti ginčijamasi apie laisvę ir būtinumą, determinizmą ir indeterminizmą. Šį ginčą jis vadino metafiziniu. Žmogaus veiksmų prigimtis pagal N. S. Tagancevą, turi dvejopą charakterį: vieni veiksmai nepriklauso nuo mūsų sąmonės kontrolės ir yra sąlygojami fizinių priežasčių,kiti veiksmai yra pavaldūs protui ir sąlygojami psichinių motyvų. Kadangi aasmenybė priklauso nuo šių išorinių sąlygų, ji yra determinuota, nes asmenybė turi sąmonę ir sugebėjimą reaguoti į motyvus, vadinasi, ji yra laisva. “Abi šios grupės susilieja į vieną visumą dėl vieno rūšinio požymio – pavaldumo pakankamos priežasties dėsniui.”1 Teisinio pozytivizmo atstovai tvirtina, kad asmenybei lemiamos reikšmės turi aplinka, kita vertu, žmogaus charakteris, reaguodamas į pasaulį, turi tam tikro savarankiškumo. Kadangi charakteris turi tam tikrą valios reikšmę, tai žmogus yra atitinkamai atsakingas už savo padarytus veiksmus. Taigi pozityvistai užima vidurio tarp determinizmo ir indeterminizmo poziciją, jos niekaip nebandydami paslėpti. Kokią gi tai turėjo reikšmę baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai? Ši pozicija Vakarų šalyse plačiausiai prigijęs baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Tačiau teisėje pozytivistai šį klausimą sprendžia dar radikaliau. Vienas iš Vokietijos šiuolaikinės baudžiamosios teisės pradininkų F. v. Listas rašė, kad juo nuomone, ginčas tarp deterministų ir indeterministų baudžiamosios teisės apskritai neliečia. Negalima, rašė jis, nusikaltimo problemą sieti su determinizmu ar indeterminizmu. Baudžiamajai teisei nereikia įrodinėti esant valios laisvės (kaip manė ir I. Kantas), o pakanka tik pripažinti tai, ko niekas rimtai neginčija, būtent, kad kiekvienas žmogaus poelgis turi psichonį ryšį, t.y. nulemtas įsitikinimų, determinuotas ir apibrėžtas Taigi iš pateiktų teorijų galima daryti išvadą, kad valios laisvės problema, kurią sprendė ir I. Kantas gali būti aiškinama dvejopai: vienaip – bendrąja filosofine prasme ir kitaip traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn, kai reikia spręsti pakaltinamumo ir kaltėsklausimą konkrečioje byloje1.
IŠVADOS: 1. Čia susipažinome ne tik su I. Kanto filosofinio mokymo įtaka baudžiamosios teisėsteorijai ir praktikai, bet ir teisei apskritai. Būtent I. Kantas atskleidžia teisės sąvoką, jos klasifikaciją, taip pat daug dėmesio skiria tokiom sąvokom, kaip teisingumas, privatinė teisė, bei būtinumo teisė, padėdamas pagrindus bendrosios teisės teorijai ir praktikai. 2. Remdamasis liberalizmo iškeltu asmens valios postulatu I. Kantas prisideda prie jo plėtojimo. Turi būti baudžiamas ne žmogus, o jo prieštaringa teisei veika. Iš čia išsirutulioja apibrėžimas, jog asmens valios laisvė įgalina asmenį elgtis vienokiu ar kitokiu būdu, net ir nesilaikant teisės reikalavimų, nusikalstant, o dėl to bausmės tikslas yra kovoti ir sunaikinti priešingą teisei valią. Šis principas yra įtvirtintas ir dabartiniuse baudžia muosiose įstatymosi, nors jo turinys ir pakitęs.
3 F. v. Listas, sociologinės baudžiamosios teisės mokslo krypties pradininkas, toliau taikydamas jau išplėtotas (liberalizmo šalininkų) pagrindines liberalizmo nuostatas baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje, nuo klasikinio liberalizmo nukrypo: bausmei suteikta pataisymo funkcija, pabrėžta būtinybė tirti nusikaltimų priežastis, bausmių taikymo įtaką. Tačiau pagrindinis tikslas išlieka liberalus: asmens laisvės apsauga. 4. Asmens laisvės teoriją dar XVIII amžiuje suformuluoja žymus filosofas I. Kantas ir savo darbuose įtvirtina ir konstituciškai svarbią nuostatą, kad reikalingas toks suderinamumas prie kurio kiekvieno žmogaus laisvė turėtų nekliudyti kitų žmonių laisvei. Tai principas aktualus ne tik Lietuvos respublikai (Konstitucijos 28 str.) , bet ir kitom valstybėm. 5. Nusikaltimas – išorinė, objektyvizuota asmens valios išraička. Valinis elgesys – sąmoningai pasirinktas žmogaus elgesys. Sąmonės dėka žmogus gali suprasti gamtos, visuomenės dėsningumus, sąmonė sąlygoja žmogaus elgesio tikslingumą, o žmogaus nesugebėjimas suvokti savo veiksmų esmės bei pavojingumo, panaikina kaltę, veikos nusikalstamumą. 6. Toliau berutuliojant I. Kanto pateiktų sąvokų apie motyvą analizę išvedama sąvoka: motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, nuliamiančios asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą, taip pat sąlygojančiosasmens nusikalstamo elgesio turinį ir kryptingumą. Nors dėl motyvo reikšmės baudžiamojoje teisėje nesutariama, visgi reikėtų pabrėžti, kad nusikaltimo padarymo motyvas turi didelę reikšmę, nustatant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Todėl nebereikalo I. Kantas skiria didelę įtaką jo analizei, nes tai turi didelę reikšmę nustatant ir baudžiamąją atsakomybę ir nusikaltimo padarymo kaltumą. 7.Ar asmens valia yra visiškai sąlygota gyvenimo aplinkybių (kaip teigė I. Kantas), ar visgi asmens valia yra absoliučiai laisva, nesutaria indeterministai ir deterministai. Šių teorijų ginčus bando spręsti marksizmas ir pozityvizmas. Vienų filosofų nuomone, šių teorijų ginčas yra svarbus, kitų, jog tai nieko bendra su baudžiamąja teise nėra. Todėl analizuojant daugelio pozityvistų nuomones galima teigti, kad niekas rimtai neginčija, esant valios laisvės, t.y., kad kiekvienas žmogaus poelgis turi psichinį ryšį , ir tai jau yra pakankamas pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi žmogus turi tam tikrą valios laisvę, tai atitinkamai atsakingas už savo veiksmus. Ši pozicija yra plačiausiai prigijusi kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaip matome visi šie principai yra svarbūs baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai. Dauguma jų yra įtvirtinti baudžiamuosiuose įstatymuose. Prie šių pateiktų išvadų neaprėpiamai daug prisidėjo ir žymus filosofas I. Kantas, kurio suformuluotas sąvokas, apibrėžimus, klasifikaciją toliau plėtojo kiti tos teorijo šalininkai, kol išgrynino taip, kad jie tapo svarbūs ir aktualūs šiomis dienomis ir tapo svarbūs sprendžiant vieną ar kitą baudžiamąjai teisei aktualų klausimą.ŠALTINIŲ SĄRAŠAS:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1996.
2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Vilnius, Teisės aktai, 1997
3 Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. Vilnius, Eugrimas, 1996.
4. Arsenijus Gulygula. Kantas. Vilnius, 1989.
5. Petras Leonas. Filosofijos teisės istorija. Vilnius, 1995.
6. Teisės Enciklopedija iš palikimo. Vilnius, 1995.
7. R. Maurach. Deutsches Strafrecht. Allg. Teil. 2. Aufl., 1958.
8. G.W.F. Hegel. Filosofija prava. Soč. t. 7, M.-L., 1934.
9. Filosofijos Žodynas. Vilnius, 1975.
10. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. Vilnius, 1979.
11. N.S. Tagancev. Ruskoje ugolovnoje pravo. Lekcii, t. 1. S., 1902.