Auditoriaus profesinė etika

Turinys

Įvadas 2
Auditoriaus profesinės etikos taisyklių svarba 4
Auditorių profesinės etikos kodeksas 6
Išvystytos rinkos ekonomikos šalių auditorių profesinės etikos kodeksų analizė 7
Sąžiningumas ir objektyvumas 9
Nepriklausomybė 9
Kompetencija ir profesionalumas 13
Konfidencialumas 15
Santykiai su klientais ir kolegomis 16
Auditoriaus santykiai su auditorių savivaldos institucijomis 17
Išvados 19
Literatūra 20Įvadas
Auditoriaus priesaika:
“Prisiekiu laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, dorai ir sąžiningai atlikti auditoriaus pareigas, būti objektyvus ir nepriklausomas, saugoti profesines paslaptis, nuolat gilinti profesines žinias, laikytis Auditorių profesinės etikos kodekso ir Auditorių rūmų statuto.”

Žodis „etika” kilęs iš graikų kalbos žodžių „ethikos” bei „ethos” ir reiškia labiausiai paplitusį toną ar seentimentą visuomenėje. Graikijoje etika buvo vienas iš svarbiausių mokslų. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne etika apibūdinama kaip žmonių elgesio normos. Etikos mokslo specialistai etiką bando apibrėžti išsamiau. Dažniausiai nurodomi du dalykai:
Etika yra moralaus elgesio normos, jos turi būti pagrįstos tinkamų ir netinkamų poelgių prado identifikavimu. Taigi kalbant apie etiką iškyla problema, kaip apibrėžti moralaus elgesio normas ir amoralių poelgių požymius, kaip nustatyti tinkamų ir netinkamų poelgių bendrus kriterijus. Galima teigti, kad ši problema yra neišsprendžiama, nes požiūris į moralaus elgesio normas yra viisiškai skirtingas: vairiose tautose; įvairiuose regionuose; įvairiais vystymosi laikotarpiais. To¬dėl teisingiausia būtų apibūdinti etiką kaip filosofijos sritį, kuri užsiima sisteminga žmogaus pasirinkimo tarp gėrio ir blogio problemos analize . Šis apibūdinimas turi tris esminius elementus:
1. etikoje yra sprendimo pasirinkimo problema;
2. etikoje egzistuoja supratimas ap

pie gėrį ir blogį;
3. etika nagrinėja sprendimų pasekmes.
Etikos problema atsiranda tuomet, kai reikia rinktis tarp skirtingų poelgių ir teisingas pasirinkimas nėra aiškus. Jei tokiu atveju mes sako¬me, kad žmogus turi elgtis taip, kaip reikalauja etikos elgesio norma, tai reiškia, kad šio žmogaus elgesys turi atitikti moralines normas bei prin¬cipus ir atnešti daugiausiai naudos.
Etikos teorijoje skiriamos dvi etikos rūšys: bendroji ir profesinė etika. Šiame darbe būtent ir rašoma konkrečiai apie profesinę etiką. Pažymėtina, kad profesines etikos normos remiasi pagrindinėmis bendrosios etikos normomis ir nuostatomis. Tiek bendrosios, tiek profesinės etikos normų pagrindą sudaro žmogaus sąžinė. Sąžiningam visuomenės nariui, sąžiningam bet kurios profesijos darbuotojui lengva įvykdyti visas etikos taisykles.
Įvairių profesijų atstovams etinis elgesys – tai teisingo sprendimo pasirinkimas iš kelių alternatyvų. Auditorius – visuomenės atstovas. Jo daarbas susijęs su tam tikrų faktų nustatymu, vertinimu ir analize. Nuo čia ir prasideda tokių kategorijų kaip „profesinė sąžinė” ir „profesinė pareiga”, „profesinė garbė” ir „profesinė atsakomybė” virtimas iš neapibrėžtų filosofinių abstrakcijų konkrečiomis elgesio taisyklėmis, vidiniais kontrolieriaus imperatyvais, profesinės veikios principais. Taigi auditoriaus, kaip, beje, ir bet kurios kitos profesijos atstovo, etiškas elgesys -tai elgesys, pagrįstas dorovės principais ir normomis. Tačiau žinotina ir tokia aksioma: žmonės etikos mokosi visą gyvenimą ir kiekvieną kartą pastebi, kad pasielgė ne taip, kaip derėjo.
Auditorių pr
rofesinės etikos problema, kaip rodo audito teorija, visą laiką buvo svarbiausioji audito problema. Visada ir visur atsiranda audi-torių, kurie pažeidžia net paprasčiausias ir suprantamiausias etikos normas. Taigi iškyla reikalas mokyti auditorius profesinės etikos, aiškinti elgesio normas ir taisykles, t. y. parengti auditorių etikos kodeksus.
Daugelis profesijų turi savo profesinės etikos kodeksus. Pagrindinis jų. tikslas yra pateikti profesijos nariams tokias jų profesinio požiūrio ir elgesio taisykles, kurios leistų išlaikyti profesinę garbę, ir profesinį statusą. Kodeksas yra svarbi garantija visuomenei: jis parodo, kad auditoriai siekia išlaikyti aukštus savo veiklos standartus ir kad jais reikia pasitikėti.Auditoriaus profesinės etikos taisyklių svarba
Buhalterinės apskaitos specialistų profesinės etikos klausimai pradėti svarstyti XIX a. pabaigoje, t. y. tada, kai pradėjo kurtis pirmosios profesinės apskaitos organizacijos Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose šalyse. Pirmoji apskaitos specialistų profesinės etikos taisykles 1905 m. parengė Amerikos buhalterių asociacija. 1917 m. šios taisyklės buvo peržiūrėtos, papildytos ir pavadintos buhalterių profesinės etikos kodeksu. Jame buvo reglamentuota apskaitos specialistų praktinė veikla, apmokėjimas, atsakomybė už neteisingų faktų paskelbimą ir kt. Profesinės etikos kodeksų atsiradimą sąlygojo padidėjęs skaičius įvairiausių apskaitos specialistų nusižengimų faktų. Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis. Kur kas svarbiau buvo oficialiai pabrėžti buhalterių ir auditorių atsakomybę visuomenei. Ši atsakomybė prieš visuomenę nuolat didėja, nes didėja žmonių skaičius, suinteresuotų apskaitos in
nformacija.
Daugelio pasaulio šalių apskaitos specialistai turi savo profesinės etikos kodeksus. Juose pateikiamos svarbiausios taisyklės, kurių privalo besąlygiškai laikytis. Tiesa, tos taisyklės nėra visiems laikams nustatytos, jos, kaip rodo daugelio šalių praktika, dažnai yra peržiūrimos, perredaguojamos, papildomos. Siekiama, kad profesinės etikos taisyklės būtų tobulos, kad jos skatintų audito profesijos prestižą. Tokie dideli reikalavimai auditoriams keliami neatsitiktinai. Visuomenės apklausos duomenys rodo, kad auditorių etika vertinama aukščiau negu daugelio kitų profesijų atstovų. Todėl asmenys, pasirinkę auditoriaus profesiją, turi nuolat laikytis profesinės etikos normų, tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.
Asmenys, nesilaikantys etikos kodekso reikalavimų, visose šalyse yra baudžiami. Skinasi tik bausmių dydis. Dažniausiai yra pareiškiami įspėjimai, papeikimai, laikinas nušalinimas nuo pareigų, auditoriaus licencijos atėmimas, išbraukimas iš savo organizacijos narių ir kt. Tačiau nežiūrint taikomų bausmių, pasitaiko nemažai atvejų kai auditoriai pa-žeidžia profesinės etikos normas. Pasaulyje vyksta daug teismo procesų, kurių atsakovai yra auditoriai arba audito įmonės. Ieškinius dažniausiai pareiškia didelės kompanijos. Pagrindinis ieškinių iškėlimo tikslas – atlyginti kompanijai nuostolius dėl neteisingai atlikto audito arba neteisėtų auditorių veiksmų.
Tačiau praktika rodo, kad nei priesaikos, nei sudėtingi kvalifikaciniai egzaminai negali išaiškinti, kokios yra būsimo auditoriaus moralinės savybės, jo sąžiningumas ir objektyvumas. Pats auditorius privalo tobulinti save: kelti savo profesinį meistriškumą formuoti savo dvasinį pasaulį ir moralines vertybes. Tai verčia daryti ir
r tas faktas, kad auditoriaus atsakomybę didina ir žmonių pasitikėjimas apskaitos informacija ir auditoriaus profesija. Taigi auditorius negali būti abejingas žmonėms, kurie pasitiki juo ir jo darbu.
Parengti tobulas auditorių profesinės etikos taisykles yra sunkus ir sudėtingas uždavinys. Reikia kruopščiai išanalizuoti visas aplinkybes ir veiksnius, turinčius įtakos audito praktikai konkrečioje šalyje. Rusų profesorius J. Sokolovas teigia, kad visas auditorių profesinės etikos taisykles tikslinga skirstyti į 2 grupes: 1 įpareigojančias, 2 draudžiančias.
Prie įpareigojančių taisyklių priskiriamos:
1. dirbti tiksliai laikantis įstatymų, auditorių profesinės etikos kodekso ir sutarčių sąlygų:
2. nuolat kelti savo profesinę kvalifikaciją;
3. padėti klientui gerinti savo ūkinę komercinę veiklą;
4. įrašyti į audito sutartį kliento įmonės asmenis, kuriems auditorius gali teikti informaciją audito metu;
5. gauti iš kliento visą informaciją apie jo įmonės ūkinę finansinę veiklą;
6. priimti dovanas, jeigu klientas įteikia, padėkoti ir perduoti jas audito įmonei, kurioje jis dirba;
7. aptikus rimtų įstatymų pažeidimų, operatyviai, nelaukiant audito pabaigos, informuoti audituojamos įmonės vadovybę;
8. aptikus ūkinių ir baudžiamų pažeidimų, rekomenduoti klientui apie tai pranešti teisėtvarkos organams;
9. atskleidus audito metu rimtų ūkinės-finansinės. veiklos pažeidimų, atsisakyti klientui toliau teikti savo profesines paslaugas;
10. įteikti klientui visus dokumentus, susijusius su audito atlikimu, nepasiliekant sau jokių kopijų, juodraščių, pastabų ir pan.
Prie draudžiančių taisyklių priskiriamos šios:
1. pranešti visokią informaciją apie kliento ūkinę-finansinę veiklą;
2. nutraukti darbo sutartį su audito įmone audito metu;
3. atsisakyti nuo mokymo, kurio reikalauja audito įmonė;
4. svarstyti su klientu darbo apmokėjimo sąlygas, nes tai audito įmonės administracijos reikalas;
5. skelbti savo darbo užmokesčio dydį;
6. turėti kliento įmonės akcijų ir obligacijų;
7. panaudoti santykius su klientu savo asmeniniams tikslams, taip pat turėti asmeninės naudos iš komercinės paslapties;
8. daryti ką nors, kad galėtų pakenkti kliento įmonės reputacijai;
9. išėjus į pensiją tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauti audito įmonės, kurioje anksčiau dirbo, veikloje;
10. teikti paslaugas ne pagal savo profesinę kompetenciją;
11. skatinti kliento neįstatyminę veiklą;
12. užsiimti savireklama, kuri klaidintų klientus ir žeistų kolegų interesus.
2004 metais balandžio 8 diena Lietuvos Respublikos seimas išleido Auditorių Įstatymą.
Auditorių profesinės etikos kodekso taisykles savanoriškai pripažįsta visi auditoriai, nors jos kartais būna griežtesnės už audito veiklą reglamentuojančius įstatymus. Šios taisyklės parodo auditoriaus atsakomybę prieš visuomenę, klientus ir savo kolegas auditorius. Kad etikos taisyklės būtų veiksmingos, jos turi būti sudarytos ne iš abstrakčių idealų, bet iš pasiekiamų tikslų, konkrečių praktinių normų, kurių laikymąsi būtų galima kontroliuoti.
Profesinės etikos kodekso nereikėtų vertinti kaip auditoriaus laisvės apribojimo ar kliuvinio, trukdančio dirbti. Profesinės etikos kodeksas -kiekvieno profesionalo tobulėjimo pagrindas. Pasaulinė audito praktika įrodė, jog visi – tiek auditorius, tiek visuomenė laimi iš to, kad egzistuoja tiksliai apibrėžtos etikos taisyklės.Auditorių profesinės etikos kodeksas
Auditorių profesinės etikos kodeksas nustato atestuoto auditoriaus profesinio elgesio normas. Visi auditoriai privalo laikytis ir nepažeisti šio kodekso. Auditorius savo veikloje privalo laikytis duotos priesaikos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Audito įstatymo, kitų įstatymų ir Lietuvos Respublikos auditorių rūmų statuto. Auditorius privalo sąžiningai ir dorai atlikti savo profesines pareigas. Aukšta auditoriaus paslaugų kokybė turi kelti visuomenės pasitikėjimą šia profesija. Kiekvieno auditoriaus pareiga dalyvauti Lietuvos auditorių rūmų veikloje, savo elgesiu nežeminti auditoriaus vardo bei savo profesijos.
Už visuomenės pasitikėjimą silpninančius ir auditoriaus vardą žeminančius poelgius, neužtraukiančius baudžiamosios atsakomybės, auditorius atsako drausmine tvarka. Tokiais poelgiais tarp kitų gali būti pripažįstama:
1. žmogaus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos auditorių, valstybės institucijų bei jų pareigūnų garbės ir orumo, žeminimas;
2. auditoriaus priesaikos sulaužymas;
3. Lietuvos Respublikos Audito įstatymo reikalavimų pažeidimas;
4. auditorių savivaldos institucijų nurodymų nevykdymas, be pateisinamų priežasčių neatvykimas į auditorių savivaldos institucijų rengiamus renginius, į kuriuos buvo kviečiamas ir kuriuose jo dalyvavimas būtinas, taip pat laiku nepranešimas negalint juose dalyvauti;
5. nesąžiningas profesinės pareigos vykdymas, taip pat nesilaikymas visuotinai pripažintų moralės normų bei tokių papročių negerbimas;
6. nepagarbus elgesys viešose vietose arba su aplinkiniais;
7. pareigų vykdymas būnant neblaiviam;
8. piktnaudžiavimas narkotinėmis, toksinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ir alkoholiu;
9. atsisakymas mokėti arba daugiau kaip du mėnesius nemokėjimas Lietuvos Respublikos Auditorių rūmų nario mokesčio;
10. draudimo verstis kita, nesuderinama su auditoriaus profesija, veikla pažeidimas.
Lietuvos Auditorių rūmų narys, tuo pat metu neturėtų vykdyti veiklos, kuri prieštarautų auditoriaus praktikai keliamiems reikalavimams. Auditorius privalo vengti aplinkybių, kurios galėtų diskredituoti auditorių profesinę reputaciją. Auditoriaus etiketas oficialiose situacijose turi atitikti bendruosius etikos reikalavimus, kurie sietini su visuomenės priimtomis elgesio normomis, papročiais ir tradicijomis.Išvystytos rinkos ekonomikos šalių auditorių profesinės etikos kodeksų analizė
Įvairiose šalyse auditorių profesinės etikos taisyklės yra suformuluotos skirtingai (vienose šalyse labiau detalizuotos, kitose – apibendrintos). Šie skirtumai priklauso nuo skirtingo audito teorijos ir praktikos lygio, tradicijų ir kitų veiksnių. Tačiau yra labai daug bendrų nuostatų. Beveik visose išvystytos rinkos ekonomikos šalyse auditorių etikos kodeksuose pirmiausia akcentuojama auditoriaus nepriklausomybė ir kompetencija. Nurodoma, kad auditorius visada turi išlaikyti bešališkumą neturi pa-klusti kitų žmonių įtakai, turi būti nepriklausomas nuo bet kokių interesų. Auditorius privalo išlaikyti informacijos, kurią sužinojo vykdydamas savo pareigas, slaptumą ir jos neskelbti neturint leidimo, išskyrus atvejus, kai to reikalauja profesine pareiga ir įstatymai. Auditorius turi atlikti savo darbą kompetentingai, stropiai ir rūpestingai, negali imtis darbo, kurio neišmano ar kuriam nepakanka kvalifikacijos. Jis nuolat turi gilinti savo žinias, kelti kvalifikaciją, sekti techninių ir profesinių standartų pasikeitimus.
Autoriai, nagrinėjantys auditorių etikos problemas, dažniausiai kaip pavyzdį nurodo JAV, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos auditorių profesinės etikos kodeksus.
Lentelėje pateikiami svarbiausieji minėtų šalių auditorių profesinės etikos principai. Matome, kad profesinės etikos principų skaičius ir pavadinimai skiriasi. Jie parengti remiantis nacionaliniais įstatymais, apskaitos ir audito patirtimi ir tradicijomis. Nepaisant principų skaičiaus ir pavadinimų skirtumų, visų minėtų šalių kodeksuose pateikta gana daug taisyklių ir nurodymų, reglamentuojančių auditorių veiklą.

Svarbiausieji auditorių profesinės etikos principai išvystytose rinkos ekonomikos šalyse

JAV Švedija Vokietija Anglija ir Verslas Australija
1. Nepriklausomybė, sąžiningumas ir objektyvumas
2. Bendrieji ir techniniai standartai
3. Pareigos klientams
4. Santykiai su kolegomis
5. Kitos pareigos ir taisyklės 1. Profesinis elgesys
2. Nepriklausomybė .
3. Nesuderinami veiksmai
4. Profesinės pareigos
5.. Konfidencialumas
6.Santykiai su profesijos kolegomis
7. Viešumas, reklama, užsakymų paieška
8. Darbo apmokėjimas 1. Nepriklausomybė ir laisvė nuo išankstinio nusistatymo
2. Sąžiningumas
3. Asmeninė atsakomybė
4 Profesinis konfidencialumas
5. Bešališkumas
6. Etiškas elgesys
7. Nesuderinama veikla
8. Vieši skelbimai ir reklamos draudimai
9.Audito išvados
pasirašymas
10.Antspaudo
naudojimas 1. Profesinis sąžiningumas ir nepriklausomybė
2. Techniniai standartai
3. Kompetencijos išlaikymo procedūros

4. Nuolaidos, kontrolė ir prievarta

1. Techninis (profesinis) kompetentingumas
2. Sąžiningumas ir nepriklausomybė
3. Profesionalumo įvaizdis
4. Visuomenės aptarnavimas
5. Organizavimas ir vadyba

Išnagrinėjus Vakarų šalių auditorių profesinės etikos kodeksus galima išskirti šiuos 6 pagrindinius auditorių profesinės etikos principus:
(1) Sąžiningumas ir objektyvumas.
(2) Nepriklausomybė.
(3) Kompetencija ir profesionalumas.
(4) Konfidencialumas.
(5) Santykiai su klientais ir kolegomis.
(6) Atstovavimas visuomenės interesams.
Trumpai aptarsiu šių principų esmę minėtųjų kodeksų kontekste.Sąžiningumas ir objektyvumas
Šis principas neretai siejamas su nepriklausomybės principu, kadangi manoma, jog esant priklausomam neįmanoma išlikti sąžiningam ir objektyviam. Sąžiningumo ir objektyvumo principas reiškia, kad auditorius turi atlikti savo pareigas objektyviai ir bešališkai. Todėl jis visada turi būti nepriklausomas, atlikdamas savo užduotis. Priešingu atveju jis privalo atsisakyti savo užduoties vykdymo. Auditorius privalo būti sąžiningas ir visada būti nepriklausomas nuo tų, kam jis pavaldus pagal atliekamas funkcijas. Auditoriaus nuomonė neturi priklausyti nuo užmokesčio, kurį jam moka klientas.
Auditorius negali daryti profesionalių pareiškimų jeigu jis turi kokius nors santykius su klientu, kurie galėjo paveikti sprendimo priėmimą, pavyzdžiui, turi tiesioginius arba netiesioginius materialinius interesus, finansinius santykius su klientu ir jo pavaldiniais.

Auditorius visada ir visur turi ieškoti būdų ir galimybių veikti sąžiningai ir objektyviai. Praktika rodo, kad auditoriai dažnai patenka į tokias situacijas, kai bandoma jų sąžiningumą ir objektyvumą paveikti. Tokiam poveikiui atsispirti jam turėtų padėti suvokimas, kad jis yra juridiškai atsakingas asmuo, gali netekti teisės dirbti pagal specialybę, gali sugadinti savo reputaciją ir pan. Jis privalo žinoti, kad negali išvengti poveikio savo sąžiningumui, bet visada privalo tam poveikiui atsispirti. Jau buvo rašyta, kad sąžiningumas – viena svarbiausių kiekvieno žmogaus, o auditoriaus tuo labiau, savybių. Sąžiningumas ne visada pelningas, ypač jeigu kalba eina apie kokį nors konkretų atvejį. Tačiau sąžiningas auditorius per visą savo gyvenimą sukaupia sau ir įmonei didžiulį moralinį turtą kuris neretai būna reikšmingesnis negu konkrečios materialinės vertybės.
Taigi pagrindinis šio principo reikalavimas yra tas, kad auditorius privalo dirbti vadovaudamasis savo sąžine. Jis privalo būti objektyvus, atlikdamas be išimties visus audito darbus. Visada ir visur vengti situacijų, kurios turėtų įtakos jo sąžiningumui. Auditorius turi vadovautis savo protu, nes objektyvumas, kaip nurodoma Didžiosios Britanijos buhalterių asociacijos parengtose profesinio elgesio taisyklėse, yra apibrėžiamas kaip proto būsena, kada atsižvelgiama į visą darbui atlikti reikiamą informaciją, bet atsiribojama nuo nesusijusios informacijos.Nepriklausomybė
Auditoriaus nepriklausomybė reiškia nuo niekieno nepriklausymą visišką laisvą, t. y. kad jis visiškai savarankiškai atlieka auditą kad jis už atliktą auditą atsako ir kad jo veiksmų niekas negali paveikti. Todėl jis gali laisvai pasirinkti audito formas ir metodus, reikalingus jam informacijos šaltinius, priemones sukauptai medžiagai susisteminti ir apibendrinti. Būdamas visiškai savarankiškas auditorius visada turi prisiminti pagrindinę audito taisyklę – auditą reikia atlikti taip, kad galima būtų pateikti objektyvią išvadą apie įmonės veiklą.
Taigi auditorius yra nepriklausomas, jei jis gali savo darbą atlikti be jokių suvaržymų ir apribojimų. Tai jis gali padaryti tik per nustatytą jo statusą organizacijoje. Auditoriaus nepriklausomybė būtina todėl, kad auditoriaus nuomonė (išvada) nepriklausytų, nebūtų įtakojama valdymo personalo. Auditoriaus nepriklausomybė turi apimti visus jo atliekamus darbus, visus to darbo aspektus, pradedant nuo sutarties sudarymo ir baigiant auditoriaus išvados parengimu.
Yra išskiriami 3 auditoriaus nepriklausomybės komponentai:
1. Techninė nepriklausomybė – auditorius nepriklausomai nuo bet kokio spaudimo pats savarankiškai pasirenka darbo programą ir audito atlikimo techninius būdus.
2. Audito tyrimo objektyvumas – auditorius turi teise, rinkti informaciją tokią, kokia jam reikalinga ir ten, kur ją gali gauti.
3. Nuomonės išreiškimo nepriklausomybė – auditorius laisvai išreiškia savo nuomone remdamasis atlikto audito rezultatais.
Auditorius neturi teisės užsiimti ta veikla, kuri galėtų turėti įtakos jo nepriklausomybei. Paprastai auditorius negali konsultuoti arba atlikti kokį nors darbą tai įmonei, kurioje jis atlieka auditą.
Daugelis mokslininkų ir praktikų pritaria nuomonei, kad auditoriai jiems patikėtas užduotis objektyviai ir sąžiningai gali atlikti tik tada, kai -jie yra nepriklausomi nuo tikrinamų organizacijų ir apsaugoti nuo pašalinės įtakos. Vis dėlto keliamas klausimas, ar gali būti auditoriai absoliučiai nepriklausomi, nes jie – valstybės, visuomenės dalis? Dažniausiai į šį klausimą atsakoma taip: auditoriai privalo turėti funkcinę ir organizacinę nepriklausomybę, kuri yra būtina sąlyga jiems patikėtas užduotis atlikti.
Auditorius neturi teisės užsiimti ta veikla, kuri galėtų turėti įtakos jo nepriklausomybei. Paprastai auditorius negali konsultuoti arba atlikti kokį nors darbą tai įmonei, kurioje jis atlieka auditą.
Daugelis mokslininkų ir praktikų pritaria nuomonei, kad auditoriai jiems patikėtas užduotis objektyviai ir sąžiningai gali atlikti tik tada, kai -jie yra nepriklausomi nuo tikrinamų organizacijų ir apsaugoti nuo pašalinės įtakos. Vis dėlto keliamas klausimas, ar gali būti auditoriai absoliučiai nepriklausomi, nes jie – valstybės, visuomenės dalis? Dažniausiai į šį klausimą atsakoma taip: auditoriai privalo turėti funkcinę ir organizacinę nepriklausomybę, kuri yra būtina sąlyga jiems patikėtas užduotis atlikti.
Audito teorijoje auditoriaus nepriklausomybė aprašyta labai įtikinamai, pasitelkiant vaizdingas sąvokas ir terminus. Tačiau gyvenimo patirtis rodo, kad išlaikyti visišką nepriklausomybę nėra lengva. Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių instituto parengtoje mokymo priemonėje išvardytos keturios grupės atvejų, turinčių įtakos auditoriaus nepriklausomybei. Jie pasireiškia, kai auditą atlieką:
1. mažos audito įmonės mažose kliento įmonėse;
2. mažos audito įmonės didelėse kliento įmonėse;
3. didelės audito įmonės mažose kliento įmonėse;
4. didelės audito įmonės didelėse kliento įmonėse.
Pirmu atveju, kai mažos audito įmonės audituoja mažas kliento įmones, dažniausiai nusistovi artimi ir draugiški santykiai, veikiantys auditoriaus nepriklausomybę.
Kai mažos audito įmonės audituoja dideles kompanijas, auditoriui gali būti daromas spaudimas tariantis dėl atlyginimo. Didelės įmonės yra pajėgios mokėti auditoriams daug didesnius atlyginimus negu mažos įmonės. Auditoriui būtina įveikti pagundą gauti didesnį atlyginimą, nes po to jis gali prarasti dalį .savo nepriklausomybės.
Kai didelė audito įmonė atlieka auditą mažoje kliento įmonėje, auditoriui lengviau išlikti nepriklausomam. Tačiau viešai parodyti šią nepriklausomybę kartais būna sudėtinga, ypač tais atvejais, kai auditoriai teikia įmonės darbuotojams konsultacijas apskaitos, mokesčių, finansų tvarkymo ir kitais klausimais.
Ketvirtu atveju, kai didelės audito įmonės audituoja dideles kompanijas, taip pat iškyla auditoriaus nepriklausomybės problemų. Didelėse kompanijose auditas trunka ilgai, kai kurie auditoriai dirba kompanijoje beveik visus metus, dažnai artimai bendrauja su vadovybe, ją konsultuoja ar net teikia paslaugas vadybininkams. Taigi kai kuriems visuomenės nariams gali kilti abejonių dėl auditorių nepriklausomybės.
Auditorių nepriklausomybės principai ir taisyklės išdėstytos nacionaliniuose auditorių profesinės etikos kodeksuose. Tačiau kai kurių didelių audito įmonių, kuriose dirba daug auditorių, vadovai, siekdami garantuoti savo auditorių nepriklausomybę, prašo visus auditorius užpildyti Nepriklausomybės deklaraciją. Joje auditoriai patvirtina, kad jie neturi jokių finansinių interesų, giminystės ryšių ir kitų dalykų, varžančių nepriklausomybę aptarnaujamo kliento įmonėje.
Paskutiniaisiais metais įvairiuose auditorių forumuose keliama idėja išskirti intelektinę ir finansinę nepriklausomybę. Auditoriaus intelektinę nepriklausomybę galima nusakyti taip: auditorius privalo būti objektyvus, nuolat tobulinti savo profesines žinias, niekada neturėti išankstinio nusistatymo. Finansinė nepriklausomybė reiškia, kad auditoriaus gaunamas atlyginimas neturi paveikti audito rezultatų, kad auditorius neturėtų su klientu jokių finansinių reikalų (akcijų, paskolų ir kt.), nedalyvautų kliento versle ar kitoje veikloje.

Atlyginimas už auditą
Audito paslaugos neturi būti teikiamos, jeigu sutartyje dėl audito atlikimo yra numatyta:
1. atlyginimo už audito atlikimą priklausomybė, jeigu yra nuslepiami faktai;
2. atlyginimo už audito atlikimą priklausomybė, jeigu yra negaunami tam tikri rezultatai;
3. bet kokia audito rezultatų ar audito atlikimo kokybės priklausomybė nuo atlyginimo už audito paslaugas.

Lietuvos Respublikos audito įstatyme auditoriaus nepriklausomybė apibrėžiama taip:
1 Auditorius gali atlikti auditą tik būdamas nepriklausomas nuo užsakovo ir audituojamos įmonės.
2 Auditoriui draudžiama atlikti auditą, jeigu auditorius:
1. yra susijęs šeimos, artimos giminystės arba svainystės ryšiais su įmonės, kurioje atliekamas auditas, administracijos vadovu ir vyriausiuoju finansininku (buhalteriu), tarybos arba valdybos nariais. Šeimos ir gi-minystės ryšiais susiję asmenys yra sutuoktiniai (buvę sutuoktiniai), vai-kai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senolės ir vaikaičiai;
2. tvarko audituojamos įmonės apskaitą ir rengia finansinę atskaitomybę;
3. yra buvęs audituojamos įmones arba užsakovo darbuotojas ir nuo darbo santykių pasibaigimo dienos praėję mažiau kaip 3 metai;
4. yra arba buvo audituojamos įmonės akcininkas ir nuo akcijų perleidimo praėję mažiau kaip 3 metai;
5. yra veikiamas kitų sąlygų, galinčių turėti įtakos jo nepriklausomybei.
Auditoriaus nepriklausomybe gali būti suabejota, jeigu auditorius ar audito įmonės partneris gauna iš kliento brangią dovaną. Tai gali būti lai-koma paslauga už paslaugą ir gali kilti abejonių dėl auditoriaus bešališkumo. Siekiant išvengti šių komplikacijų auditorius turėtų atsisakyti siūlomų brangių dovanų ir priimti tik simbolines dovanas.
Nepriklausomybę gali paveikti ir auditoriaus bei kliento bylinėjimasis. Santykiai tarp auditoriaus ir kliento turi būti vertinami pagal visiško pasitikėjimo ir atvirumo kriterijus. Santykių negalima laikyti tokiais, jeigu dėl bylinėjimosi auditorius ir klientas atsiduria priešingose barikadų pusėse. Auditorius bylinėdamasis turi įvertinti situaciją ir nustatyti, ar byla yra tokia svarbi, kad galėtų paveikti kliento pasitikėjimą auditoriumi arba paties auditoriaus obj.ektyvumą.
Auditoriaus nepriklausomybės koncepcijoje galime išskirti dvi sritis. Pirma, nepriklausomybė de facto, reiškianti auditoriaus sugebėjimą išlaikyti objektyvų ir nepažeidžiamą požiūrį viso audito metu. Antra, matomoji nepriklausomybė, reiškianti, kad santykiai tarp auditoriaus ir audituojamojo turi būti tokie, kad auditorius tretiems asmenims atrodytų ne¬priklausomas. Jei auditorius nori suteikti savo išvadoms patikimumo, yra svarbu, kad tų išvadų vartotojas suvoktų auditorių esant objektyvų ir bešališką.
Auditorius turi įsisąmoninti, kad pernelyg palaikant klientą ir įsitrau¬kiant į jo reikalus faktiškai galima virsti kliento darbuotoju, prarasti auditoriaus nepriklausomybę. Gali kelti grėsmę ir tas faktas, jei audito¬rius tikrina tą pačią įmonę daug kartų iš eilės. Todėl, pavyzdžiui, Angli¬joje numatyta auditorių rotacija, kuri vykdoma kartą per keletą metų ir leidžia skirtingiems auditoriams periodiškai teikti savo paslaugas nepra¬randant nepriklausomybės. Auditoriaus nepriklausomybei gali turėti įtakos ir jo finansinės padėties nestabilumas.
Auditoriaus nepriklausomybės apibendrinimas galėtų būti toks: auditorius neturi teisės ką nors daryti ar elgtis taip, kad galėtų nukentėti jo nepriklausomybė. Tik visiška auditoriaus nepriklausomybė suteikia jam galimybę objektyviai atlikti numatytas ar patikėtas užduotis. Auditoriaus nepriklausomybė turi apimti visus jo atliekamus darbus, pasireikšti visais jo veiklos etapais. Tik nepriklausomas auditorius gali dirbti be suvaržymų ir apribojimų, objektyviai pareikšti savo nuomonę apie finansinių ataskaitų tikrumą.Kompetencija ir profesionalumas
Šis auditorių profesinės etikos principas reiškia, kad kiekvienas audi-torius privalo turėti gerą profesinę kvalifikaciją ir būti kompetentingas spręsti sudėtingas problemas. Viena iš svarbių auditoriaus kompetencijos ir profesionalumo savybių yra išmintingumas. Išmintingas auditorius yra toks, kuris ne tik gerai žino audito teoriją ir praktiką, bet ir turi gerą nuo-jautą yra pakankamai apdairus ir atsargus.
Auditoriaus kompetencijos ir profesionalumo laipsnis ypač išryškėja atliekant konkrečius audito darbus ir priimant sprendimus. Ypač kompetencijos ir profesionalumo problemos iškyla tais atvejais, kai audito įmonei pareiškiamas ieškinys. Kaip rodo rinkos ekonomikos šalių praktika, dabartiniams auditoriams vis dažniau tenka susidurti su finansiniais skandalais, korupcija, neetiškais verslo veiksmais. Neretai auditas būna labai sudėtingas ir komplikuotas, sunku parinkti reikalingus testus ir procedūras, priimti sprendimus. Todėl daugelyje pasaulio šalių auditoriams keliami gana aukšti profesiniai kvalifikaciniai reikalavimai, t. y. turėti mažiausiai bakalauro ar magistro laipsnį, 3-5 metų darbo stažą (daugiausia buhalterinio, kontrolinio, ekonominio ar teisinio), išlaikyti tam tikrus kvalifikacinius egzaminus.
Auditoriaus profesija įpareigoja būti smalsiam, daug žinoti. Todėl auditorius privalo turėti gerą teorinį pasirengimą ir pakankamai didelį praktinį patyrimą. Kompetentingumo ir profesionalumo principas siekia, kad kiekvienas auditorius pats rodytų kuo daugiau iniciatyvos savo pro fesinei kvalifikacijai kelti, nuolat studijuotų audito standartus ir kitą norminę medžiagą, naujausią ekonominę literatūrą. Jam reikia turėti pakankamai žinių apskaitos, teisės, mokesčių, ekonominės politikos, skaičiavimo technikos ir kitų dalykų žinių. Auditorius neturi pasitenkinti tuo, kad sėkmingai išlaikė kvalifikacinius egzaminus ir gavo teisę atlikti auditą.
Kandidatai į auditorius turi įgyti žinių iš išorės ir vidaus audito, valdymo ir finansinės apskaitos, finansinių ataskaitų analizės, finansų valdymo, teisės (įmonių, mokesčių civilinės ir komercinės), informacinių ir kompiuterinių sistemų statistikos, matematikos, verslo ekonomikos ir kt. Kol kas daugelis parengtų mūsų auditorių nėra aukščiausios kvalifikacijos, nors ir sėkmingai išlaikė egzaminus. Egzaminų tėra keturi – audito teorija ir praktika, finansinė apskaita ir analizė, mokesčiai ir teisės aktai, reglamentuojantys įmonių veiklą.
Auditoriaus darbas reikalauja labai gero profesinio pasirengimo. Auditorius turi nuolat, o ne epizodiškai kelti savo kvalifikaciją, siekti naujų žinių. Žinios reikalingos tam, kad auditorius galėtų:
1. geriau atlikti konkrečius audito darbus;
2. priimti teisingus sprendimus;
3. visur ir visada pasitikėti savo jėgomis
Kiekvienas auditorius pats turi būti atsakingas už savo profesinę kvalifikaciją. Niekas kitas negali už tave įgyti žinių: jas reikia kaupti nuolat, kiekvieną dieną.
Apibendrinant galima teigti, kad auditoriaus profesinę kompetenciją apibūdina:
1. Dalykinės žinios. Auditorius privalo gerai žinoti konkrečius įstatymus ir teisės aktus, susietus su apskaita, auditu, mokesčiais ir kt. Jam reikia gerai išmanyti tarptautinius ir nacionalinius buhalterinės apskaitos ir audito standartus.
2. Sugebėjimas apibendrinti. Auditorius privalo sugebėti ne tik surinkti, grupuoti ir kaupti informaciją kaip svarbiausią įrodymų šaltinį, bet ir ją apibendrinti raštu ar žodžiu. Jis turi mokėti paaiškinti ir interpretuoti surinktą informaciją kolegoms, klientams, tretiesiems asmenims įvairiose diskusijose, svarstymuose ir pasitarimuose.
3. Analitiniai ir loginiai įgūdžiai ir sugebėjimai. Analitinis ir loginis mąstymas ypač svarbus auditoriui svarstant su klientu tam tikras problemas ar priimant sprendimus, kuriems reikalingi konkretūs įrodymai.
4. Mokėjimas „skaityti skaičius”. Ši primityvi literatūrinė sąvoka reiškia, kad auditorius privalo suprasti skaitmeninę informaciją, mokėti ją paaiškinti, pateikti, interpretuoti.Konfidencialumas
Auditoriaus darbas – tai ir neišvengiamas ir būtinas priėjimas prie pačių konfidencialiausių kliento finansinių reikalų. Jis gali įgyti žinių apie planuojamas verslo strategijas, finansavimą akcijų padalijimus ar dividendų pokyčius, rengiamas sutartis ir kitą informaciją, kuri atskleista ar kitaip panaudota galėtų auditoriui atnešti didelį pelną. Tačiau klientas tokiu atveju nukentėtų ir apkaltintų auditorių dėl informacijos nutekėjimo. Todėl auditorius turi ne tik nutylėti apie kliento verslo planus, bet ir neminėti viešai, kas jo klientai. Bet kokios neatsakingos viešos kalbos apie kliento reikalus verčia abejoti auditoriaus profesine etika.
Taigi konfidencialumo profesinės etikos principas reiškia, kad auditorius neturi teikti tretiesiems asmenims informacijos arba faktų, kuriuos sužinojo audito metu, išskyrus atvejus, kada tai yra jo pareiga arba kada sutinka klientas. Šių faktų ir informacijos jis neturi teisės panaudoti savo ar kito asmens naudai arba kliento nenaudai. Vakarų šalių praktika rodo, kad visuomeniniai institutai (teismas, prokuratūra, mokesčių inspekcija, policija) turi teisinius įgaliojimus pareikalauti iš auditoriaus informacijos arba dokumentų net ir tada, kai klientas nesutinka.
Konfidencialumo normos atsisakoma tada, kai:
1. reikia liudyti teisme;
2. auditorius atsako į Lietuvos auditorių rūmų Prezidiumo, Vyriausybės įgaliotos institucijos, ar jų pavedimu veikiančių asmenų klausimus;
3. supažindina kitą auditorių su audito rezultatais vadovaujantis Etikos kodekso 6.2 straipsniu, pranešant apie tai klientui raštu.
Audito darbo dokumentai, daryti vykdant užduotis, taip pat įvairių dokumentų ir knygų kopijos, – audito įmonės nuosavybė, negali būti pateikti tretiesiems asmenims be teisinio pagrindo.
Šiuo principu siekiama to, kad auditorius suprastų, jog konfidencialios informacijos paskelbimas gali pažeisti kliento interesus, padaryti jam nemalonumų, sumažinti finansinius rezultatus ir pan.
Kliento vadovybė vis dažniau visapusiškai pasitiki auditoriais ir todėl jiems teikia informaciją, kuri neprieinama visuomenei, o kai kuriais atvejais – net ir įmonės darbuotojams. Auditorius turi įvertinti šį pasitikėjimą ir stengtis nepakenkti kliento interesams.Santykiai su klientais ir kolegomis
Kai kurių šalių profesinės etikos kodekse tiksliai aprašyti auditorių santykiai su klientais, suformuluoti kliento ir auditoriaus įsipareigojimai.

Kliento pagrindiniai įsipareigojimai yra šie:
1. laikytis priimtų apskaitos principų,
2. visiškai atsakyti už apskaitos operacijų duomenų teisingą registravimą, apdorojimą ir atvaizdavimą ataskaitose,
3. užtikrinti aktyvų saugumą,
4. nustatyti vidaus kontrolės sistemą ir siekti ją praktiškai taikyti,
5. pateikti auditui finansines ataskaitas, parengtas pagal bendrai priimtus apskaitos principus.

Dažniausiai nurodomi tokie auditoriaus įsipareigojimai:
1. laiku pradėti ir baigti auditą,
2. laikyti paslaptyje visą informaciją apie kliento reikalus, kurią jis sužino audito metu,
3. surašyti objektyvią auditoriaus išvadą ir kt.

Auditoriaus ir klientų santykių aiškumas priklauso nuo abipusio sugebėjimo suprasti, išsiaiškinti, įvertinti tam tikrus įvykius, veiksmus ir faktus.
Auditorių ir klientų santykiai kartais būna labai sudėtingi, todėl tikslingiausia juos tinkamai reglamentuoti, sudarant sutartis. Teisinga ir išsami sutartis leidžia išvengti įvairių nesusipratimų ir konfliktų, visapusiškai ir kokybiškai atlikti auditą. Sutartyje turi būti gerai suderinti abiejų šalių interesai, įsipareigojimai, atsakomybė, numatyti atlikti darbai, jų apimtis, terminai, dokumento apie jų atlikimą pateikimo laikas ir kitos audito atlikimo detalės
Auditorius privalo dirbti klientui, panaudodamas visas savo žinias ir paisydamas jo interesų. Tačiau kliento interesai neturi trukdyti auditoriui atlikti pareigą visuomenei. Kaip jau minėjau, auditorius privalo laikyti paslaptyje konfidencialią informaciją apie kliento reikalus. Bet tai nereiškia, kad jis turi nusileisti, jeigu klientas nenori pripažinti klaidų finansinėse ataskaitose, o tai būtina norint objektyviai ir visapusiškai įvertinti jo reikalų būklę. Auditorius turi būti mandagus ir dėmesingas klientui, tačiau dėl to jis neturi.keisti nei savo nuomonės, nei tuo labiau – išvadų.
Profesinės etikos kodeksuose taip pat apibrėžiami auditorių tarpusavio santykiai. Būtinai nurodoma, kad auditorius turi siekti gerų santykių su profesijos kolegomis.
Auditorius turi būti labai dėmesingas savo kolegoms. Jis neturi daryti nieko, kas pažeistų kolegų interesus ar jiems kenktų. Jis neturi vilioti savo kolegų klientų, menkinti jų atliekamų auditu kokybę. Visais atvejais auditorius turi siekti padėti savo kolegoms, patarti, kaip geriau atlikti vieną ar kitą audito procedūrą, pasidalyti naujausia informacija ir kt.
Praktika rodo, kad auditorių tarpusavio santykiai neretai pašlyja dėl nepagrįstų ir nemotyvuotų kritinių pastabų apie atliktą auditą. Todėl prieš išsakydamas kritines pastabas dėl kolegos veiksmų ar aplaidumo auditorius turi įvertinti aplinkybes, kuriomis jo kolega priėmė sprendimą. Kritinės pastabos savo kolegos adresu turi būti argumentuotos ir tiksliai suformuluotos.
Konkurencija tarp auditorių yra normalus, net būtinas rinkos ekonomikos reiškinys. Ji skatina auditorius gerinti paslaugų kokybę nekeliant kainų, tai labai svarbu klientams. Tačiau konkurencija turi vykti civilizuotai, būti atvira. Auditorius gali teikti savo paslaugas visiems, kurie jo pageidauja, gali pakeisti padėjėją, kitą auditorių, jeigu to nori klientas, tačiau visada prieš tai reikėtų pasitarti su auditoriumi, kuris anksčiau aptarnavo tą klientą. Jeigu auditorius jaučia, kad norint suteikti paslaugą klientui reikia specialių žinių, o jis jų neturi, tada jis gali prašyti kolegų padėti išnagrinėti sunkų klausimą arba perduoti užsakymą kitam audito¬riui. Prireikus auditoriai gali kooperuotis su kitais auditoriais.
Daugelis didelių Vakarų šalių audito įmonių labai propaguoja idėją, kad kiekvienas auditorius privalo pasidalyti savo patirtimi su kitais audi¬toriais. Pabrėžiama – kiekvienas auditorius, nepaisant jo amžiaus, patirties, profesinės veiklos laiko. Naujokas taip pat turi savo patirtį, požiūrį ir su¬pratimą apie auditą, turi savo idėjas, kur.ios gali būti vertingos ir didelę pa¬tirtį turinčiam auditoriui. Toks pasidalijimas patirtimi teigiamai veikia ne tik kiekvieno auditoriaus profesinį tobulėjimą, bet ir audito paslaugų kokybę.
Kitas svarbus auditorių tarpusavio santykių aspektas – tai pradedan¬čiųjų auditorių paskyrimas atlikti auditą kartu su patyrusiais, aukštos kva¬lifikacijos auditoriais. Taip siekiama ne tik to, kad patyręs auditorius per¬duotų savo patirtį jaunajam, bet ir kuo efektyviau suderinti abiejų audito¬rių nuomones, kad užsimegztų naudingas grįžtamasis ryšys.Auditoriaus santykiai su auditorių savivaldos institucijomis
Auditorių savivaldos institucijomis yra laikoma: visuotinis Lietuvos Respublikos auditorių susirinkimas, Lietuvos Auditorių rūmų Prezidiumas. Auditorių ir auditorių savivaldos institucijų santykiai grindžiami abipuse pagarba, geranoriška ir aktyvia pagalba. Išrinktas į auditorių savivaldos institucijas auditorius privalo aktyviai dalyvauti jos darbe, visuose posėdžiuose ir susirinkimuose, o negalėdamas juose dalyvauti dėl svarbių priežasčių, laiku apie tai pranešti. Nustojęs vykdyti profesines pareigas, auditorius privalo sustabdyti savo įgalinimus auditorių savivaldos institucijoje. Auditorius privalo atsakingai vykdyti auditorių savivaldos priimamus sprendimus. Kviečiamas į šias institucijas, auditorius privalo į jas laiku atvykti bei su jomis bendradarbiauti. Jeigu auditorius negali to padaryti, privalo apie tai pranešti. Jeigu auditorių savivaldos institucijos kreipiasi į auditorių su paklausimais, tai auditorius privalo nustatytu terminu ir forma į juos atsakyti.Išvados
Visi auditoriai privalo tarnauti visuomenės interesams, pateisinti jų pasitikėjimą ir parodyti aukštą profesionalumą. Kad užsitarnautų ir patei¬sintų visuomenės pasitikėjimą, auditoriai privalo sąžiningai vykdyti savo profesines pareigas. Vykdydami profesines pareigas auditoriai privalo būti objektyvūs, laisvi nuo bet kokių interesų susikirtimo, formaliai ir faktiškai nepriklausomi. Užsienio šalių kodeksuose nurodoma, kad kiek vienas auditorius turi stengtis didinti savo profesijos autoritetą ir jos galimybes tarnauti visuomenei. Jis niekad neturi pamiršti, kad atstovauja savo profesijai. Savo asmeniniame ir profesiniame gyvenime privalo vengti tokių poelgių, kurie galėtų sumenkinti visuomenės pasitikėjimą audito profesija. Savo darbu jis privalo iškovoti kompetentingo ir sąžiningo specialisto reputaciją, ginti visuomenės interesus. Auditorius privalo dalytis savo žiniomis: skaityti paskaitas, rašyti ir spausdinti straipsnius, knygas ir pan. Auditorius turi teisę supažindinti visuomenę su savo profesine kvalifikacija ir galimybėmis tik tokiu būdu, kuris nediskriminuoja jo profesijos. Reklama apie auditorių ir jo darbus turi būti objektyvi ir remtis faktais.
Auditoriaus pareiga yra užtikrinti, kad finansinės ataskaitos būtų teisingos visoms šalims ir nebūtų parengtos vienos grupės naudai kitos grupės sąskaita. Ši misija tarnauti visų interesams turi būti pagrindinė auditoriaus motyvacija. Jei audito įmonės vienintelis tikslas būtų jos pelno maksimizavimas, ji tikriausiai dirbtų labui tos grupės, kuri pasiūlytų didžiausią užmokestį. Yra toks auditorių posakis: „Vienintelis mūsų klientas yra visuomenė”. Sis posakis tarsi idealas, būtinas ilgalaikiam auditoriaus profesiniam statusui išlaikyti. Auditoriui visuomenės pasitikėjimas yra ypač svarbus. Pagrindinė auditoriaus sukuriamo produkto savybė yra patikimumas. Netenkinant šios savybės auditoriaus darbas praranda prasmę. Vykdydamas savo pareigas, auditorius gali pajusti konfliktuojantį spaudimą iš skirtingų visuomenės grupių. Spręsdamas šiuos konfliktus auditorius turi suprasti, kad geriausias būdas juos išspręsti – bešališkas darbas ir atsakomybė prieš visuomenę.
Auditorius privalo būti paslaugus, mandagus, rodyti dėmesį ir pagarbą visiems žmonėms, su kuriais tenka bendrauti. Auditoriaus profesija yra viena iš prestižinių profesijų, lyginama su gydytojo ir teisininko profesijomis. Todėl auditorius turi daryti viską, kad garbingai atstovautų savo profesijai.
Apžvelgus Vakarų šalių auditorių profesinės etikos kodeksus, galima išskirti 3 pagrindines taisykles, kurias visada turėtų atsiminti kiekvienas auditorius:
1. Elgtis garbingai ir sąžiningai visais gyvenimo atvejais.
2. Elgtis garbingai ir sąžiningai su visais žmonėmis.
3. Neapsiimti tokių darbų, kurių nesugebėtų atlikti.Literatūra
1. Lietuvos audito rūmai, „Buhalterių profesionalų etikos kodeksas. Tarptautiniai audito standartai.“, Vilnius‘2005m.
2. Auditoriaus profesinės etikos kodeksas
3. Lietuvos Respublikos Audito Įstatymas
4. Juozas Kabašinskas, Irena Toliatienė, „Auditas“, Vilnius‘ 1997m.
5. Lietuvos mokslas, „Audito teorija ir praktika“, 1999m.
6. http://vmc.ppf.ktu.lt/etika/etika.html
7. http://www.lar.lt/
8. http://www.etika.lt/index.htm

Leave a Comment