Justiniano digestai, jų reikšmė

Untitled

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

TEISĖS FILOSOFIJOS IR ISTORIJOS KATEDRA

XXXX XXXXXXXXXX

NUOLATINĖS STUDIJOS, TEISĖ IR VALDYMAS

TVbnsx-xx

JUSTINIANO DIGESTAI, JŲ REIKŠMĖ

Kursinis darbas

TIKRINO: Asistentė E.Markevič

. . . . . . . . . .

VERTINIMAS: . . . . . .

Vilnius, 2012

TURINYS

ĮVADAS

Teisė tai visuma oficialiai pripažintų, įtvirtintų, formaliai apibrėžtų, organizacinėmis – prievartinėmis poveikio priemonėmis užtikrintų, sankcionuotų viešosios organizacijos ir privačių struktūrų, reguliuojančių visuomeninius santykius sistema. Tikriausiai, daugelis apklaustųjų, neįtraukiant teisės specialistų, patvirtintų, jog šių dienų visuomeninė tvarka neįsivaizduojama be teisės, kuri realizuoja ir užtikrina svarbiausius santykius šiuolaikiniame gyvenime. Apskritai, visos susiformavusios dabartinės teisinės sistemos tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir už jos riibų valstybėse, turi skirtingus bruožus, tačiau tarp jų egzistuoja viena bendra ir ryški sąveika – romėnų teisė. Romėnų teisė ir valstybingumas buvo pagrindinis Vakarų kultūros elementas, kuris jau ir ankstyvaisiais laikais pradėjo vaidinti žymų vaidmenį. Visos šios aplinkybės taip ir nebūtų išsivysčiusios, ir, veikiausiai, dabar neturėtume šiuolaikinės teisės, jeigu ne atrastieji Justiniano Digestai, kurie atskleidė romėnų teisės raidą bei lėmė jo tolimesnę plėtrą. Pasirinktas darbo objektasne tik buvo aktualus viduramžiais, tačiau ir šiomis dienomis, kadangi romėnų teisė iki šiol tiriama Europos unniversitetuose, veikia specialūs tyrimų centrai, atskiros katedros, rengiami moksliniai darbai, straipsniai, bei dėstoma kaip pasirenkamasis ar net privalomasis kursas teisės specialybės studentams. Reikėtų akcentuoti, kad kalbėdami apie Justiniano Digestus nesuklysime jeigu juos įvardysime terminu „romėnų teisė“, kadangi Digestų turinys iš es

smės būtent ir yra romėnų teisės fenomenas. Taigi, aptartosios aplinkybės sudaro prielaidą teigti, jog atrastųjų teisės šaltinių svarba yra ganėtinai didelė, todėl mūsų pasirinktas darbo tikslas – išanalizuoti jų reikšmę. Norėdami pasiekti norimą rezultatą, esame įsitikinę, kad tinkamą sampratą formuoja ne tik konkretūs faktai, tačiau, taip pat, visos kitos su tuo susijusios aplinkybės bei įvykiai, kadangi platesnis požiūrisį objektą suteikia išsamios informacijos, kurios išsklaido iškilusias abejones tiriamuoju klausimu. Taigi, mūsų analizės uždaviniai prasideda trumpa romėnų teisės raidos ir Justiniano Digestų atsiradimo ir išnykimo apžvalga. Šių tyrimų tam tikra charakteristika atskleidė svarbų aspektą, tokį kaip Justiniano Digestų reikiamybė, todėl šiame skirsnyje būtinai nutarėme išsiaiškinti jų poreikį po daugelio metų. Be to, svarbiausia paminėti, jog didžiausią dėmesį skirsime garsiojo teisės šaltinio reikšmės analizavimui teeisės srityje, ypač civilinėje, o, taip pat, trumpai panagrinėsime jų įtaką ir kituose moksluose. Taigi, sisteminiu ir lyginamuoju metodu, pateiksime literatūros šaltinių analizuotas teorinias žinias bei padarysime išvadas, kurios, tikimės, išsamiai atskleis iškelto tikslo ir uždavinių rezultatams pasiekti.

JUSTINIANO DIGESTŲ ISTORIJA

Imperatoriaus Justiniano Digestai – susistemintas rinkinys, kuriame buvo surinktos ir išgrynintos vertingiausios ir geriausios senovės laikotarpio Romos teisininkų mintys. Be abejonės, pateikiamas sąvokos turinio nustatymas nėra vienintelis ir kategoriškas apibrėžimas. Daugelis specialistų, analizuojančių šią situaciją, pateikia skirtingas definicijas. Terminas „Digestai“ kitaip dar yr

ra vadinama „Pandektos“. Taigi, pasirinktos sąvokos naudojimas neturi įtakos aptariamu klausimu, kadangi turinys išlieka nepakitęs. Digestai tapo vienu iš svarbiausių šiuolaikinės teisės šaltinių. Būtina akcentuoti, jog norint suprasti imperatoriaus JustinianoPandektų reikšmę visam pasauliui, negalima neatsižvelgti į šio rinkinio istorinį kontekstą t.y. kilmę ir vystymosi procesą. Pradžia – kiekvieno dalyko pagrindinė dalis.

VIII a.pr.Kr. viduryje kairiajame Tiberio upės krante Apeninų pusiasalyje ant septynių kalvų apsigyveno lotynai, kurie ir buvo Romos miesto įkūrėjai. Šių asmenų seniausios gyvenvietės ant Palatino buvusios jau X a.pr.Kr., tačiau, anot, I a.pr.Kr. romėnų mokslininko Varono, Roma įkurta 753 m.pr.Kr. Vos per kelis šimtmečius šis miestas virto viena didižiausių senovės pasaulio imperijų. Remiantis mokslininkų tyrimais ir analizėmis, galima tvirtinti, jog daugiatūkstanmetinės Romos civilizacijai būdinga akivaizdi istorijos variacija laikotarpio atžvilgiu ir šiuo aspektu yra kvalifikuojama į keturis etapus, kurios išsamiai atskleidžia to meto romėnų teisės ypatumus.

Pirmiausia, pradedant kalbėtiapie šiuos laikotarpius, reikėtų pasakyti, jog tik istorijos nuoseklumas gali suteikti išsamias žinias ir sufomuoti tinkamą sampratą. Taigi, darbas pradedamas nuo seniausio archainio (753 m.pr.Kr. – III a.pr.Kr.) laikotarpio. Tuo metu, romėnai daugiausiai vertėsi gyvulininkyste, o kitos ūkio šakos, tokios kaip prekyba, nebuvo plėtojamos, tačiau kai kuriuose šaltiniuose galima rasti tam prieštaravimų, kurie tvirtina, jog prekiniai-piniginiai santykiai buvo plėtojami, tačiau neintensyviai. Romėnų teisė buvo archainė ir primityvi, o teisiniai santykiai reguliuojami tr

radicijų. Šio laikotarpio eigoje teritorijas valdė karaliai, o valdymas vėl gi buvo įtakojamas tais pačiais akceptuotais papročiais. Vadinasi, pagrindinis teisės šaltinis pripažintas paprotys ir religinė tvarka. Vėliau, karalių teisinį vaidmenį periima du magistratai – konsulas ir senatas, o Roma tampa respublika. Tolesnės valstybės teisinės sistemos raidos pagrindu tampa Dvylikos lentelių įstatymas. Iš mokslinkų istorijos šaltinių matyti, kad šio teisės kūrinio turinys yra ypatingas, kadangi buvo susiteminti daugelis galiojusių papročių. Taigi, seniausia teisė iš pradžių vadinta kviritų teisė pradėta vadinti civilinės terminu. Vėliau, ikiklasikinis (367 – 17m.pr.Kr.) laikotarpis.Prieš pradedant kalbėti apie romėnų teisės bei valstybės vystymasi šiame etape, reikia įtraukti pastebėjimą ir pasakyti, kad keletui tyrinėtojui būdinga šio laikotarpio samplaika su pirmąja epocha, samprotaudami, kad tai nėra reikšmingas laikotarpis, kuris būtų kvalifikuojamas atskirai. Iš esmės negalima pritartišiam požiūriui, kadangi galima rasti skiriamųjų bruožų, kurie akivaizdžiai išskiria šiuos du laikotarpius. Vykstant karams buvo sukaupti dideli romėnų turtai, kurie skatino gamybą ir prekybos plėtra tiek valstybės viduje, tiek žvielgiant tarptautine apimtimi. Valstybėje atsirado daug belaisvių ir svetimšalių – tai skatino naujos teisės šakos (tautų teisės) atsiradimą ir pritaikymą naujoms besikeičiančioms sąlygoms. Romos teisinėje sistemoje atsirado naujų sutarčių formų bei vis aktyviau reiškėsi teisės mokslas, kurio disponavimas priklausė pretoriams. Pretorių teisė yra tai, ką įdiegė pretoriai, siekdami sutvirtinti ar
rba papildyti, arba pataisyti civilinę teisę visuomeninės naudos sumetimais.Taigi, ši tarnyba kontroliuojanti teisės taikymą tiesiogiai palietė tolesnę teisės raidą. Be to, apžvelgiant pirmus du laikotarpius ir lyginant juos, matoma, jog teisėje vyrauja didelė kaita,įgaunamas vis didesnis vaidmuo visuomenėje. Apskritai šis etapas – pamatas klasikiniui (I – III a.) laikotarpiui. Suklestėjusi Romos respublika sužlugo, o po jos susiformavo Romos imperija. Romėnų teisė, šiame tarpsnyje, tapo tobuliausia ir labiausiai išplėtota. Teisės kulto atsiradimas ir garbės egzistavimas laikytis įstatymų suteikė pradžią teisinės valstybės idėjoms formuoti. Priešingai nei ikiklasikiniame, šiame laikotarpyje, teisininkų tarnavimu teisei pagrindu, absoliučiai sukuriama jurisprudencija kaip mokslas. Jurisprudencija – tai dieviškų ir pasaulietinių dalykų pažinimas, mokslas, apie tai, kas yra teisinga ir neteisinga. Be to, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas lėmė privatinės teisės ir rinkos santykių suklestėjimą – tai tapo universalios romėnų teisės sistemos pagrindu. Irstant vergvaldinei santvarkai, poklasikiniu (III a.vid. – 565 m.) laikotarpiu, suprantama, Romos imperijai egzistuoti darėsi sunkiau ir patyrusi gyvenimo sričių krizę skilo į dvi dalis, t.y. Vakarų ir Rytų. Vakarų Romos imperijos dalis žlugo 476 metais, tuo tarpu rytinė dalis tik 1453 metais.

Esant tokiam, pernelyg akivaizdžiam, žlugimo skirtumui, būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą, norint suvokti aplinkybes, kurios lėmė Rytinės Romos imperijos egzistavimą. Be to, būtina pasakyti, jog šis laikotarpis yra labai reikšmingas sisteminant ir analizuojant darbo tikslus, kadangi šiame etape iš esmės sukurti imperatoriaus Justiniano Digestai.

Rytinė Romos imperijos dalis, priešingai nei Vakarinė, gyvavo dar nė vieną šimtmetį. Tokių aplinkybių priežastimi tapo Bizantijos imperijos susikūrimasRytinės Romos imperijos teritorijoje. Būtina akcentuoti, jog literatūroje Bizantija yra vadinama būtent Rytinės Romos imperijos terminu, nors dažniausiai ji taip vadinama kalbant apie laikus prieš Vakarų Romos imperijos žlugimą. Tai buvo stipri ir centralizuota imperatorių valdžia, tiesiogiai atsiradusi iš romėnų teisės ir įgijusi politinį stabilumą, vidinį nepriklausomumą ir gebėjimą prisitaikyti prie iš lėto besikeičiančių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių. Bizantija padarė didžiūlį poveikį Pietų ir Rytų Europos šalims, o ypač, vienareikšmiškai mokslininkų pripažinta, dideli nuopelnai Vakarų Europos teisės raidai. Apskritai artėdami prie šio darbo iškeltų uždavinių, apibendrinant daugelių specialistų šaltinius, galima pasakyti, jog laiko ir Bizantijos vietos sąlygų bei įvairių teisinių papročių veikiami, romėnų teisės institutai po truputįevoliucianavo, tačiau principinės teisės nuostatos išliko ir iš pagrindų nepakito.

Detaliau analizuojant, literatūroje akivaizdu, jog romėnų teisė savo klestėjimo metu tapo praktine išmintimi grįsta sistema, kokios pasaulis dar nebuvo regėjęs, veikiausiai, dėl šios priežasties ši teisė atkreipė daugelių pasaulio veikėjų dėmesį. Apibendrinant romėnų teisės raidą, leidžiamių įvairių Romos teisės raštų susikaupusi gausa ir, žinoma, susidariusiems dideliems trūkumams per ilgą laiką skatino jų surinkimą ir tam tikru būdu susiteminimą – šitaip atsirado kodeksai. Pirmieji tokie rinkiniai tapo Gregoriano išleistas 295 metais ir 314 metais Hermogeniano. Tai buvo neoficiali privačių asmenų iniciatyva atlikta kodifikacija. Pirmasis oficialus rinkinys buvęs 438 metais imperatoriaus Teodosijaus. Taigi, kodeksų kūrimas skatino teisės progresą, tačiau visi minėti rinkiniai turėjo vieną bendrą defektą – neapimė visų romėnų teisės šaltinių, o tik dalį, todėl jų koregavimas buvo būtinas pašalinant visus prieštaravimus.

Išsamiausia ir didžiausią įtaką pasaulio teisės raidai padariusi romėnų teisės kodifikacija atlikta Rytų Romos imperatoriaus Justiniano įsakymu, žlugus Vakarų Romos imperijai. Visų pirma, pradedant kalbėti apie šią situaciją, reikia įvertinti svarbiausias aplinkybes, turėjusias Pandektų susikūrimui. Pirma, Bizantijoje suvienodinti teisę, padaryti jos turinį aiškesnį reikalavo besifeodalizuojančios visuomenės poreikiai. Be to, kitas nemažesnę reikšmę turėjęs veiksnys, Justiniano iniciatyva buvo atliekamas bandymas reprodukuoti rytinės ir vakarinės imperijos dalies vienybę.Taigi, šie faktoriai veikiausiai turėjo didžiausią įtaką puoselėjant romėnų teisę.

Naujojo teisės rinkinio sudarymas buvo unikalus. Pasak kelių mokslininkų, kodifikacijos pradžia 530 m. gruodžio 15 dieną, tuo metu, kai Justinianas išleido konstituciją Deo Auctores, kuria kreipėsi į teisininką, kanceliarijos viršininką, Tribonianą, įsakydamas šiam asmeniškai sudaryti komisiją, kuri parengs naująjį kodeksą, tačiau nesutinkame ir prieštaraujame šiems teiginiams, kadangi, remiantis didžiąja literatūros šaltinių dalimi, tai neatitinka tam tikrų faktų. Pirmiausia, prasidėjus kodifikavimo darbui, imperatorius Justinianas 529 – 530 metais išleido specialias konstitucijas, kurios reglamentavo keletą daugiausiai abejonių keliančių romėnų teisės dalykų ir ėmė spręsti svarbiausius senųjų teisės normų prieštaravimus – visos šios konstitucijos įgavo„50 sprendimų“ pavadinimą. Vėliau, tik po tam tikro laiko, pastebėta, kad toks prieštaravimų šalinimo būdas esąs nepatogus, reikalaujantis daug laiko – dėl šios priežasties Justinianas atsisakė ir tik tada kreipėsi į teisininką Tribonianą, sudaryti komisiją, kurios struktūra būtų išskirtinė, susidedanti iš teisininkų, profesorių ir advokatų, užsiimanančių profesine veikla. Taigi, akivaizdu, kodifikacijos rengėjus (kompiliatorius) sudarė intelektualūs teisės specialistai.

Sisteminant naująjį teisės rinkinį, kompiliatoriams buvo suteikta plati diskrecija. Jie buvo įpareigoti panaikinti pasikartojančias ir nebeaktualias nuostatas, šalinti prieštaravimus ir tik esant būtinybei iš dalies perrašyti tekstus bei iš kelių panašių tekstų išrinkti tinkamiausią ir, žinoma, teisingiausią. Naujo teksto įterpimai į senąjį ir senojo teksto pekeitimai įvardyti interpoliacijomis. Iš principo, kodifikacijos rengėjams suteikta kompetencija lyginimo metodu sutapatinti teisę, kaip socialinį reiškinį su jurisprudencijos raidos rezultatais. Be to, rinkinio kūrimui didelį poveikį padarė Bizantijoje paplitusios krikščionybės idėjos, kadangi tekstuose yra daugybė nuorodų į šventąsias knygas. Akivaizdu, jog papildant kodifikaciją specifiniais Bizantijos teisės bruožais nebuvo numatytas tikslas parengti autentišką romėnų teisės medžiagą.

Specialios komisijos rengiamas teisinių tekstų rinkinys buvo įvardytas Digestų pavadinimu. Kita Justininino kodifikacijos dalis yra Institucijos, kurios turinys lyg elementarus romėnų teisės vadovėlis pradedantiesiems teisininkams ir teisės mokyklųmokiniams. Baigiant romėnų teisės kodifikavimo darbą ir priderinant prie naujesnių jos dalių, buvo koreguojamas jau anksčiau baigtas Justiniano Kodeksas bei papildomas paskutiniomis imperatoriaus konstitucijomis. Suprantama, senesnis Kodeksas buvo pripažintas netekusios galios ir pakeistas vėlesnio sukūrimo metais. Remiantis naujausia redakcija, šios trys dalys sudarė vieningą teisės rinkinį ir 534 metais gruodžio 29 dieną (senesniuose literatūros šaltiniuose galima rasti 532 metais) įsigaliojo naujas Justiniano Kodeksas. Taigi, Justiniano nurodymu VI a. buvo surinkta ir sutrumpinta romėnų kurta teisė, apimanti maždaug 1000 metų. Beje, naujojo teisės rinkinio turinys nebuvo keičiamas ir netgi neleistas komentuoti ar perrašinėjat daryti sutrumpinimus, tačiau, būtina akcentuoti, jog kodifikavimo užbaigimas nesustabdė poreikio leisti Bizinatijai naujus įstatymus. VI a. Pabaigoje Bizantijos imperatorių konstitucijos (novelos)papildė kodifikaciją ir tapo ketvirtąja jos knyga, tačiau, priešingai nei kitos trys dalys, atspindėjo Bizantijoje susiformavusius visuomenės poreikius.

Suprantama, išanalizavome istorinį kontekstą, susijusį su Justiniano kodifikacijos atsiradimu, tačiau didžiausią dėmesį skirsime darbo objektui – Digestams. Taigi, išsiaiškinome kokioje plotmėje jie egzistuoja, tačiau norint tinkamai atskleisti reikšmę, reikia išsamiau aptarti jų sudarymą, struktūrą bei sandarą. Kaip ir minėjome, Pandektos – tai vienas iš imperatoriaus Justiniano kodeksų, išleistas Triboniano vadovaujamos riktinių teisinikų grupės kruopštus darbas: atrinktos vertingiausios ir geriausios akstesnio laikotarpio romėnų teisininkų mintys. Taigi, šis darbas padėjo atsirasti unikaliam, didžiausiam teisės paminklui, apimančiam tekstus iš 38 privilegijuotų Romos teisininkų gyvenusių maždaug I a. pr. Kr – IV a. Suprantama, tikslaus laikotarpio apibrėžti neįmanoma, kadangi įvairiuose šaltiniuose vyrauja prieštaravimai tarp tyrinėtojų pateikiamų teiginių šiuo požiūriu. Justiniano nurodyta apimtis buvo apie tris milijonų eilučių, paimtų iš dviejų tūkstančių knygų, tačiau jas redagavus per trejus metus liko 150 eilučių, iš kurių įsigaliojo 533 m. Digestai. Stuktūriniu požiūriu, Pandektos dalijamos į 50 knygų, o jos į 432 titulus ir šie į 9123 nevienodos apimties fragmentus. Kiekviename fragmente yra tekstas iš kurio nors teisininko traktato, nurodomas autoriaus vardas ir veikalo, iš kurio jis paimtas, pavadinimas. Apie trečdalį Digestuose esančių fragmentų sudaro Ulpiano kūrinių ištraukos ir citatos. Be jo,dažniausiai cituojami Paulius, taip pat, Papianas, Julianas, Pomponijus, Modestinas. Daugiausia dėmesio skiriama privatinei (2 – 47 knyga), daiktinei teisei, įvairių rūšių sutartims, santuokiniams santykiams, paveldėjimui. Lyginimo metodu, akivaizdu, viešajai teisei, atvirkščiai, nei privatinei suteikiamas tik nedidelė dalis (1 ir 48-50 knyga). Pirmoji knyga skirta valstybinei teisei, daugiausia tik paskutinėse (48-50) rašoma apie nusikaltimus ir bausmes, teismo procesą, iždo teises, miestų valdymą ir kt. Be to, reikėtų paminėti, jog taip pat yra kai kurių tarptautinės teisės dalykų, tokių kaip užsieniečių statusas, pasiuntinių priėmimas ir siuntimas, kariavimas ir t.t. Taigi, galima teigti,jog Pandektos dėl savo išskirtinės sandaros sudarė svarbiausią Justiniano kodifikacijos dalį, kuris kaip vėliau analizuosime tapo pagrindiniu romėnų teisės studijų šaltiniu.

Bizantijos ryškusypatumas buvo tai, kad per visą ilgą šios šalies gyvavimo laikotarpį jos teisė nuosekliai sekė romėnų teisę bandydama pritaikyti besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms. VII – VIII a. sandūroje Rytų Romos imperija išgyveno politinės, ekonominės ir socialinės sistemos krizę, miestų nuosmukį, visuotinį barbarų apsigyvenimą valstybės teritorijoje, arabų antpuolius ir kitas negandas. Be abejo, visa tai, pagreitino romėnų vergvaldinių santykių irimą ir feodalinių santykių formavimąsi. Taigi, naujos Bizantijos visuomenės gyvenimo sąlygos bei teismai reikalavo trumpesnių ir paprestesnių įstatymų. Esant tokioms aplinkybėms, Justiniano kodifikacija, žinoma, ir Digestai kaip sudedamoji teisės rinkinio dalis, keliems šimtmečiams prarado tiesioginę paskirtį.

Analizuodami konkrečiose istorinėse aplinkose bendrąją romėnų teisės raidą chronologine seka, buvo pateikti jos dėsningumai ir specifiniai bruožai, kuriomis susiformavo pamatinės nuostatos tapusios tolimesniu teisės raidos vystymosi rezultatu. Sužinojome, kad romėnų teisės evoliucionavimą skatino įvarūs teisės šaltiniai: papročių teisė, įsakymai, imperatorių konstitucijos, pretorių ediktai ir t.t. Žinoma, susikaupusi šaltinių gausa lėmė vis daugiau prieštaravimų ir pasikartojimų, tačiau, analizuodami supratome, jog tai buvo aukšto lygio grįsta sistema – esant tokioms aplinkybėms buvo būtinas kodifikavimas. Pirmieji bandymai surinkti vientisą rinkinį buvo nesėkmingi, kadangi neapimė visų romėnų teisės šaltinių, tačiau taip buvo iki Justiniano kodifikavimo. Imperatoriaus nurodymu bei vėlesniais papildymais sudarytas teisės rinkinys iš keturių dalių, turėjo didžiulę įtakąpasauliui. Digestai reikšmingiausia Justiniano kodifikacijos dalis. Bendrais bruožais aptarėme jo atsiradimą, struktūra, sandara ir kitus svarbius aspektus, padedančius suformuoti tinkamą sampratą. Taigi, apibendrinant reikėtų pasakyti, kad visa tai išanalizavę galime detaliau kalbėti apie Digestų poreikį po daugelio metų.

JUSTINIANO DIGESTŲ REIKIAMYBĖ

Kaip jau žinome iš apibendrintosios istorijos, barbarų puldinėjimo laikais romėnų teisė apmirė, daugelis tikrųjų šaltinių dingo, o išlikę jos terminai po truputį įgavo naują reikšmę. Be abejo, romėnų teisei iškilo reali grėsmė visiškai išnykti valdančių tautų teisėje. Remiantis literatūros duomenimis, tik pietų Prancūzijoje ir ypač vidurio Italijoje suvulgarintai romėnų teisei dar buvo pavykę išsaugoti teritorinės teisės reikšmę.

Viduramžių laikais, maždaug nuo 1050 metų Europoje prasidėjo politinės, ekonominės bei kultūrinės permainos. Nuoseklus grįžimas prie politinės tvarkos sudarė palankesnes sąlygas teorinėms studijoms. Be to, aiškumo bei nuolatinių ginčų sprendimų reikalaujanti ekonomikos plėtotė skatino susidomėjimą teise. Taigi, tolesniam vystymuisi buvo susidarusios palankios sąlygos, tačiau prieš tai realizuojant, buvo būtina įveikti tuo metu egzistavusią papročių teisę, kurios paskirtis reguliuoti uždarus visuomeninius santykius bei kitas teises, kurios galiojo skirtingų asmenų atžvilgiu.

XI a. Vienoje Italijos bibliotekų, Pizoje buvo surasti Digestai. Vakarų Europai tai buvo reikšmingas įvykis, kadangi Pandektos tapo pagrindiniu ir labai svarbiu žinių šaltiniu, apie romėnų teisę. Kaip žinome, ji buvo aukšto lygio teisės sistema kadaise galiojusi Vakarų ir Rytų imperjos teritorijose, labai išsiskirianti lyginant su primityviomis genčių teisėmis, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į vienintelį išlikusį dokumentą Digestus, galintį atskleisti šios teisės esmę.

Taigi, Pandektų turinys, turintys glaudų ryšį su romėnų teise tapo pagrindiniu veiksniu galėjusiu įveikti ne tik to meto Vakarų Europos šalių nacionalinės teisės partikuliarizmą, bet ir valstybines bei kitas teritorines sienas ir sukurti bendrą Vakarų Europos teisinę kultūrą, teisės mokslą ir teisinį išsilavinimą.

JUSTINIANO DIGESTŲ REIKŠMĖ TEISĖS ISTORIJOJE

Žvelgdami iš šalies, galime pasakyti, kad Justiniano Digestai tai teisės rinkinys, kuris padarė didžiausiąįtaką tiek Vakarų Europoje, tiek pasauline apimtimi. Detaliau analizuodami literatūros šaltinius sužinojome, jog didžiausi pokyčiai pasireiškė teisės srityje, todėl svarbiausią dėmesį skirsime šiam aspektui.

Teisinis švietimas

Kalbėdami apie teisinį švietimą, galime pasakyti, jog tai yra procesas, per kurį sudaromos galimybės įgyti žinių ir gebėjimų, kad visi asmenys galėtų tinkamai naudotis savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, jas gintų ir atliktų pareigas. Atsižvelgiant ir akcentuojant svarbiausią viduramžių laikotarpio aspektą pastebėtina, kad pradžioje teisinė sistema nebuvo susikūrusi, o Pandektų atradimas tik sudarė tam prielaidas. Taigi, remiantis šiuo pastebėjimu, galime teigti, kad besiformuojančioje teisinėje sistemoje, kurios pagrindą sudaro Digestų turinys, teisinis švietimas apima teisinėssąmonės ugdymą, teisinės informacijos teikimą bei jos konsultavimą.

Kaip ir kalbėjome, rastas Digestų rankraštis atkreipė į save daugelio žmonių dėmesį. Visų pirma, bizantiniai tekstai buvo perrašyti senąja romėnų kalba. Juose buvo minimi įvairūs teisės institutai ir problemos, tačiau, suprantama, jog keliems šimtmečiams praėjus jie buvo pamiršti, todėl paprastam skaitytojui jie buvo sunkiai suvokiami. Esant tokiai situacijai, susibūrusi studentų grupė samdė dėstytoją, galintį jiems šiuos tekstus aiškinti -taip susikūrė teisės mokyklos, kurios vėliau pervadintos universitetais. Pirmieji teisės profesoriai buvo mokytos vienuolės, bet, remiantis literatūros šaltiniais, pirmasis skaitęs paskaitas apie Justiniano Digestus buvo mokytojas Irnerijus 1088 m. Bolonijos, žvelgiant tiek iš senesnės, tiek šiuolaikinės pozicijos, seniausiame ir garsiausiame pasaulio universitete, Italijoje. Jis skelbė, jog Pandektos tai teisingiausios, labiausiai dorovės reikalavimus atitinkančios ir visiems tinkančios, universalios elgesio taisyklės. Taigi, iš principo galima teigti, kad rastasis rankraštis turėjo intelektualinį pranašumą palyginti su viduramžių teisės palikimu.

Irnerijaus iniciatyva buvo įkurta mokykla, kurios mokslininkai ir juristai dėl tekstų aiškinimų, kitaip dar vadinamųjų glosų išgarsėjo kaip glosatoriai. Studijų programa teisės mokykloje, žinoma, prasidėjo Digestų teksto skaitymu. Profesorius garsiai skaitė, prireikus taisė rankraščio kalbą, taip pat, aiškino kiekvieno perskaityto teksto žodį ir eilutę, stengdamasis atskleisti pirminę romėnų įstatymų prasmę bei apibendrindavoteisinę medžiagą. Studentai visus šiuos diktuojamus aiškinimus rašė tarp teksto eilučių ir paraštėse, o po septynerių metų (mokymosi apimtis) buvo ruošiamas egzaminas, kurio metu turėjo parodyti, jog gali spręsti sudėtingas teises problemas, taikyti scholastinį metodą. Be to, studentai neturintys pinigų tekstams pirkti ar išsinuomoti, mokėsi mintinai. Kaip matome, Pandektos turėjo didelę studentų paklausą, o glosatorių pedagoginiai gebėjimai buvo išskirtiniai, tačiau nereikėtų pamiršti mokslinių traktatų, kurios taip pat turėjo didelę reikšmę tolesnei teisės raidai formuojant teisinį švietimą. Profesorių rašomi teisės vadovėliai ir savarankiškos studijos buvo skirtos konkrečioms teisės problemoms aiškinti. 1250 m. išleistas vieno žymiausių glosatorių – Akursijaus aiškinimų rinkinys „Susisteminta glosa“, kuriojeapibendrintos paskutiniojo laikotarpio glosatorių tyrinėjimų rezultatai. XIII a. Susiformavo nauja romėnų teisės žinovų karta (konsiliatoriai), komentuojanti tiek Digestų tekstus, tiek glosas, perdirbant ir pritaikant romėnų teisę naujiems visuomenės poreikiams. Vadinasi, mąstymo būdas nebeteikia didelio dėmesio glosatorių pažodiškumui, tačiau, atvirkščiai, atveria galimybės ieškoti naujų romėnų teisės normų loginių pagrindų ir fundementalių principų.

Akivaizdu, jog romėnų teisė buvo vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas, kurio pagrindą sudarė atrastieji Digestai. Daugelis tyrinėtojų nurodo, jog Bolonijos universitete vienu metu studijavo 10 tūkstančių Italijos bei kitų valstybių studentų. Taigi, esant šiems duomenimis, galima teigti, jog teisinio išsilavinimo paklausa buvo didelė. Be abejo, vienareikšmiškai teigiame, jog seniausioji teisės mokykla buvo originalus viduramžių kūrinys, neturėjęs analogų privilegijoms ir mokslo laipsniais – gavusiems teisinį išsilavinimą buvo suteikiamas bakalauro, licenciato, magistro, daktaro moksliniai laipsniai. Vadinasi, tūkstančiai iš visos Europos į Italijos universitetus susirinkusių studentų, grįždami į savo valstybes, turėjo įgyję ne tik teisės pagrindus, bet, žinoma, ir savo mokytojų metodus bei idėjas – tai skatino naujos profesijos atsiradimą bei universitetų kūrimąsi. Atsiradusios pirmosios teisės mokyklos, teisės fakultetai greitai ėmė plisti Vakarų Europoje. Staigus susidomėjimas ypač palietė Prancūziją, jos sostinėje, Paryžiuje, jau XI a. viduryje buvo įkurtas universitetas.

Apibendrinant, reikėtų pasakyti, jog atrastosios romėnų teisės studijų kryptiespradininkas, glosatoriai bei konsiliatoriai atliko didžiulį darbą atkuriant klasikinę romėnų teisę, išaiškinant pasenusius ir sunkiai suprantamus tekstus bei terminus, kazuistinės medžiagos pagrindu padarant svarbius teisinius apibendrinimus, bei naujais metodais pritaikant naujiems visuomenės poreikiams. Šios atsiradusios aplinkybės skatino teisės universitetų, mokyklų ir mokslinių traktatų atsiradimą, bei, suprantama, studentų ugdymą kaip intelektualiais teisininkais, suteikiant teisinį išsilavinimą. Visos šios aplinkybės, susiformavusios dėl atrastųjų Digestų tekstų, ne tik Italijos valstybėje, tačiau ir už jos ribų lėmė teisinio švietimo plėtrą.

Romėnų teisės integracija

Tiksliausią teisės recepcijos apibrėžimą galėtume apibūdinti, kaip praeities visuomenės ar valstybės teisės normų,principų, teisinių formų perėmimą ir pritaikymą vėlesnėje visuomenėje ar valstybėje. Šiuolaikinė teisė pripažįsta, jog žymiausia teisės recepcija pasaulyje atlikta romėnų teisės. Šiame poskyryje aptarsime kokiomis aplinkybėmis ir kokiomis priemonėmis Pandektos sudarė prielaidas permainoms kitose valstybėse.

Viduramžiai buvo iš dalies sutampančių, iš dalies konkuruojančių jurisdikcijų ir teisės šaltinių laikai. Nesant stiprių centralizuotų valstybių, karalių įstatymų vaidmuo buvo nedidelis, bažnyčių teismai pirmiausia taikė kanonų teisę, gildijų teismai – prekybos teisę, tuo tarpu kiti miestų bei miestelių teisėjai, visų pirma, taisyklių ieškojo vietiniuose papračiuose arba įstatymuose ir tik jų nesant, minėtų universiteto mokslininkų, atsiradusių Pandektų pagrindu, padedami, taisydavo esančias spragas. Atsiradusi ekonominės veiklos plėtra bei su ja susijusios problemos, darėsi sudėtingesnės, todėl romėnų teisės nuostatos, apimančios šias problemas, reiškėsi aktyviau papildant teisės reguliuojamus santykius, priešingai nei egzistavusios skirtingos teisės. Taigi, galime teigti, jog šios romėnų teisės aktualumą didinusios aplinkybės darė įtaką tapti didžiosios kontinentinės Europos dalies fundamentalia teise. Vadinasi, samprotaudami analizuojamą situaciją, galime daryti išvadą, kad teisės pagrindu tapo privatinė teisė, kadangi žinome, jog viešajai teisei Romos gyvavimo laikais nebuvo skiriamas didelis dėmesys, o Digestų suradimo studijavimas nesudarė prielaidų kurti naujų teisės normų.

Pirminiais analizės rezultatais atskleidėme, kad pirmieji romėnų teisę pripažino Italijos miestai, ojų įkurtų universitetų išugdyti užsienio valstybių teisininkai praktinį darbą skleidė grįžę į gimtąsias vietoves, tačiau visuotinis atrastosios teisės, visoje Europoje pripažinimas, įvairiose šalyse buvo nevienodas, skirtingu laiku bei įvairios apimties. Daugelio specialistų teigimu, teisių perėmimas iš esmės rėmėsi ne tiek Civilinės teisės sąvadu ar glosatorių suformuluotais principais, tačiau daugiau konsiliatorių mokslo darbais, juose esančia ekspertizių medžiaga. Iš tikrųjų, ši situacija nesudaro prielaidų galvoti, jog Digestai dėl šios priežasties įgyja mažesne reikšmę kaip iš pirmo žvilgsnio būtų galima suvokti, kadangi jų atradimas jau yra faktas, kuris suformavo aplinkybes, kurios susijusios su romėnų teisės plėtra. Konsiliatorių veikla minėtąją teisę pavertė teorine besikuriančiųjų Vakarų Europos nacionalinių teisės sistemų baze, kuri buvo pripažintadaugumos šių valstybių teismų praktikos, kadangi tiko sudėtingiems civilinės apyvartos santykiams reguliuoti, teritoriniam ir socialiniam teisės partikuliarizmui įveikti.

Romėnų teisės recepcijos plitimui palankios sąlygos buvo pietinėje Prancūzijos dalyje, kadangi buvo arti Italijos, todėl, žinoma, jos įtaka buvo stipri, o, be to, didžiosios teritorijos dalies vietinė paprotinė teisė buvo gerokai jau romanizuota. Atvirkščiai Prancūzijos šiaurėje, nes šioje dalyje pasireiškė nacionalinės teisės pasipriešinimas, bet ypač romėnų teisei palankiausias sąlygas sudarė Vokietija. Be abejo, reikėtų pasakyti, kad plėtros tendenciją skatinusi, svarbiausia priežastis, buvo visuomeninio gyvenimo poreikis ir nepatenkinama nacionalinės teisės padėtis. Be to, recepciją palengvino imperijos valdžios silpnumas, pretenzijos būti Romos įpėdine, taip pat, nebuvo nei nacionalinių teisininkų profesionalų, nei teismų sistemos. Taigi, šių kelių veiksnių sąveika nesudarė pasipriešinimo aplinkybių, todėl šioje teritorijoje romėnų teisė pradėta laikyti visos imperijos bendrąja teise. Matyt, kad nė vienas mokslininkas negalėtų nesutikti su teiginiu, jog romėnų teisė virto neginčijamu autoritetu bei išminties šaltiniu vokiečių visuomenėje. Imperatoriai, politiniais motyvais palankiai žiūrėjo į priimtąsias nuostatas, sutiko nemažai ginčytinų civilinių bylų perduoti spręsti italų universitetams ir, netgi, skatino jau vadinamosios pasaulietinės jurisprudencijos ir universitetų kūrimą. Galime pasakyti, jog romėnų teisės studijos tapo garbingų pareigybių ir politinės įtakos šaltinis, todėl palyginti greitai susidarė mokslininkų,teisės daktarų klasė, kurios nariai darė didelę įtaką valdymo reikalams. Visos šios aplinkybės padėjo visuomenei įžvelgti romėnų teisėje daug reikalingumo, aukštesnio lygio bei, žinoma, bendrumo ypatybių – viso to, ko neturėjo nacionalinė teisė. Reikšmingiausias aspektas formuojantis atrastajai teisei Vokietijoje įvyko teismų atžvilgiu, kadangi jų struktūra ir sprendimai keitėsi – imperijos rūmų teismo teisėjai bylas privalėjo spęsti remdamiesi romėnų teise. Dėl visų išvardytų veiksnių romėnų teisės poveikis, teisės institutų, sąvokų bei teisinės minties recepcija Vokietijoje buvo gerokai spartesnė ir stipresnė nei kur nors kitoje Europos vietoje. Beje, nereikėtų pamiršti kitų valstybių, nors romėnų teisė, galbūt, buvo netokia sparti kaip Vokietijoje, tačiau plėtros apimtis buvo didelis. Kalbėjome, kad Prancūzijos šiaurėje buvo pasireiškęs pasipriešinimas romėnųteisei, tačiau jau nuo XVI a. ši teritorija visiškai tapo atrastosios teisės studijų centru: atsirado romėnų teisės mokykla, kuri buvo vadinama humanistų. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad konsiliatoriai romėnų teisę studijavo tenkindami praktikos poreikius, o teisininkai humanistai studijavo ją pačią, remdamiesi istoriniu metodu. Pastebėtina tai, jog pirmą kartą romėnų teisės istorija buvo pradėta analizuoti, nes iki šio laiko buvo nagrinėjamos tik pačios teisės normos. Kalbėdami apie recepcija Ispanijoje galime pasakyti, jog karalius stengėsi paskleisti savo šalyje garsiąją teisę, tačiau, literatūros žiniomis, nemažiau dėmesio skirė išsaugant papročių vertybes. Esant šiai situacijai, po tam tikro laiko, buvo sėkmingai sujungtos šios teisės, turėjusios tiek vienos, tiek kitos bruožų. Apibendrinant visas analizuojamasias valstybes, akivaizdu, romėnų teisės plėtra buvo didelė visų jų atžvilgiu, kadangi pamatinės nuostatos buvo suformuotos jos pagrindu, tačiau lyginant su Anglija, priešingai, pasaulietinė teisė šioje teritorijoje teisės sistemos raidai padarė tik netiesioginę įtaką, todėl ji praktinės reikšmės, galime teigti, neturėjo. Nagrinėdami romėnų teisės recepciją, negalėjome nepasidomėti situacija tuo metu vyravusią Lietuvoje. Remdamiesi literatūros šaltiniais, deja, pateikiame kolizinius rezultatus: pirma, vienuose pateikti duomenys apibendrina, jog Lietuvos teisę ji veikė netiesiogiai, t.y. per Vakarų Europos valstybes, kituose įvardijama atvirkščiai ir teigiama, kad LDK didikų vaikai studijavo taip plačiai aptariamąją teisę užsienio valstybėse, o grįžę į gimtąją valstybę įgytas teisines žinias, veikiausiai,taikė administracinėje bei jurisdikcinėje veikloje. Iš tiesų, dviprasmiški padariniai nesuteikia išsamios informacijos, tačiau esanti viena prielaida, kurios apimtis siekia daugelį valstybių, leidžia tikėti, kad vienu ar kitu atžvilgiu įtaka buvo daroma ir Lietuvos valstybėje.

Apskritai Europoje, tuo metu dar nesant nei stipraus centralizuoto politinio valdymo, nei unifikuotų teisinių sistemų, bet vykstant nuolatiniai kovai tarp konkuruojančių bei iš dalies sutampančių vietos valdžios, dvarininkų, Bažnyčios, pirklių ir karališkosios valdžios jurisdikcijų bei pasaulietinės teisės, išreiškė atitinkamą Vakarų vieningumą. Neabejojama, romėnų teisės sąveika su įvairių vietovių ir regionų paprotine teise vis labiau pradėjo daryti poveikį Europos valstybėse, tačiau, žinoma, ne visose, skirtingu laiku bei apimtimi. Šis reiškinys pasireiškė dėl keletųpagrindinių priežasčių. Visų pirma, romėnų teisė turėjo jau parengtus ekonominiam pagyvėjimui reikalingas teisines formules ir nuostatus, kurių nebuvo pasirengusi duoti to meto galiojanti teisė. Be to, karaliai romėnų teisėje įžvelgė realų pagalbininką įveikti paplitusį teisės partikuliarizmą, plačiau teisiškai reglamentuoti valstybinį ir visuomeninį gyvenimą, plėsti savo valdžią ir įtaką, o visuomenės dėmesys romėnų teisei didėjo kartu su susidomėjimu antikos palikimu, atspindėjusių kritišką stiprėjančios buržuazijos požiūrį į feodalizmą, visuomenės vertybes.

Nacionalinė teisės atsiradimas

Tuomet kai vyravo dogmatizmas buvo siekiama ne kurti teisę, tačiau ją pažinti tokią, kokia buvo pateikta. Tai leidžia teigti, kad teisei taikė gyvenimo įvykius, o ne atvirkščiai, kaip, suprantama, turėtų būti. Atsižvelgdami į daugelio mokslininkų pateiktas žinias, pastebima, jog nuo XVI a. senovės kultūra atgaivinama ir kultūra kaip reiškinys vystosi labai sparčiai. Justiniano Digestai suformavę tam tikrą specialistų bei kitų mokslininkų teisės sampratą bei pasireiškusi romėnų teisės integracija Vakarų Europos teisinėje sistemoje nustatė plėtros kryptingumą valstybės valdymo atžvilgiu.

Surastųjų Digestų turinys atskleidė romėnų teisės sistemą, kuri buvo plačiai studijuota. Visų pirma, jos metodai taikytini nekeičiant prasmės, siekiant išsaugoti autentiškumą, tačiau visuomeniniuose santykiuose didėjančios permainos sudarė galimybę taikyti atrastosios teisės normas naujai besikuriančioms sąlygoms. Europos unifikavimo tendencija tapo nacionalinės teisėsplėtros prielaida valstybėse. Laipsniškas kitimas prasidėjęs Italijoje greitai tapo kitų valstybių mokslo centru. Pirmiausia, Prancūzijos specialistai taikė Bolonijos komentatorių metodus, tačiau, remdamiesi literatūros žiniomis, galime teigti, jog šios valstybės teisininkai tyrinėdami originalinę senovės Romos teisę visose kultūros šakose, o svarbiausia teisės srityje, prioritetą teikė humanizmui. Vadinasi, pagrindiniai tikslai yra žmonijos suklestėjimas bei visų gerovė. Analizuodami teisės pokyčius, akivaizdu, humanistai taikė istorinius ir lingvistinius metodus, todėl, nenuostabu, jog į romėnų teisę žvelgiama kaip į istorinį reiškinį, o Civilinis teisės sąvadas laikomas antikiniu tekstu. Vėliau, šio metodo veiklą koordinavo prigimtinė teisės mokykla Olandijoje, kurios pagrindiniai teiginiai teisės srityje išreiškė racionalų žmogaus protą prieš visus įstatymus. Akcentuojame,šis aspektas iš esmės nepaneigia romėnų teisės svarbą teisinėje sistemoje, priešingai, tvirtinama, jog privaloma vadovautis aksiomomis, tačiau žmogus yra vienintelis pažinimo įrankis ir šaltinis, kuris formuoja teisę ir ją taiko besikeičiančioms situacijoms. Apskritai, prieita prie išvadų, kad visos šios išvardytos aplinkybės skatino Vakarų valstybių pabaigą, vadinasi, šiuo pagrindu ir modernių tautinių valstybių radimąsi su savąja nacionaline teise.

Digestų teksto egzegezė skatino romėnų teisės plėtrą visuomeniniuose santykiuose bei, žinoma, valstybės valdymo srityje. Esant šiai situacijai, metodai keičiami, tačiau pagrindinės nuostatos iš esmės nėra keičiamos. Suprantama, teisinė sistema formuojama atsižvelgiant į naujuosius poreikius atitinkamoje teritorijoje, todėl tautinių valstybių kūrimasis sudaro prielaidas nacionalinės teisės atsiradimui.

Nacionalinė kodifikacija

Nacionalinė kaip organizacinė teisė pradėjo formuotis kuriantis valstybėms. Kaip jau žinome, pradžioje konkuravo su įvairiomis teisės sistemomis, tačiau įsivyravus pasaulietinei valdžiai, nacionalinė teisė įgavo visuotinį privalomumą bei veiksmingumą, kadangi paremta valstybine prievarta ir vykdoma padedant atitinkamam administraciniam aparatui. Teisinės sąmonės reformos suformavo požiūrį į protingą individą, galintį sukurti racionalią, aiškią ir suprantamą teisės sitemą. Pandektos kaip pagrindinis teisės šaltinis prarado vaidmenį unifikuojant nacionalinę teisę kodeksuose. Žinoma, nacionalinių kodeksų sudarytojai rėmėsi nacionaline teise, tačiaulyginimo metodu, galime tvirtinti, kad nemažesnę reikšmę turėjo pasaulietinė teisė. Esminis skirtumas tarp šių dviejų teisių yra tas, jog kodifikuojant teisės autoritetas buvo kildinamas iš valstybės, o ne iš idėjos apie pačių teisės normų prigimtinį protingumą ir tinkamumą. Reikšmingiausi ir didžiausią įtaką šiuolaikinės teisės tradicijai padarė Prancūzijos ir Vokietijos nacionaliniai kodeksai bei su jais susijusios idealogijos.

Prancūzijos istorinį kontekstą galime apibūdinti kaip nuolat kintanti laikotarpį. Nuo šios valstybėssusikūrimo iki didžiosios jos revoliucijos teisė šioje šalyje susidėjo iš daugybės teisės sistemų, kurios buvo skirtos ne tik tam tikriems socialiniams, bet ir kokių nors konkrečių, dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams, tačiau vėliau, paveikta romėnų teisės, susiformavo stipri centrinė valdžia, o vertinantiš politinės pozijos, turinti vieningą visuomenę. Regis, tokios aplinkybės be didelių pastangų galėjo unifikuoti teisę, tačiau atsitiko priešingai. Remdamiesi daugelio specialistų pateiktais duomenimis, galime neabejoti, jog teigiamas rezultatas pasiektas valdant Napoleonui, kadangi buvo išleisti svarbiausieji kodeksai, tokie kaip Civilinis, Baudžiamasis, Komercinis bei Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksai.

Pirmiausia, apžvelgsime 1804 m. Prancūzijos Civilinį kodeksą, kuris parengtas keturių teisininkų per ypatingai trumpą laiką. Sandara išreiškė intelektualinės, politinės ir socialinės revoliucijos rezultatus, tiksliau kalbant, pateiktas naujas mąstymas apie žmogų, įstatymus bei valdžią. Visas sudarytas turinys pripažintas pirmuoju šiuolaikiniu kodeksu. Pagrindinė ideologija išskirė tris svarbiausias valstybės funkcijas: saugoti privatinę nuosavybę, užtikrinti teisėtai sudarytų sutarčių vykdymą ir saugoti patriarchalinės šeimos autonomiją, taip pat, papildant naujais elementais civilinės teisės tradicijoje ėmė rastis viešoji teisė, kuri iki to laiko dar nebuvo egzistavusi.

Prancūzijos Civilinio kodekso turinyje atsiradusios naujosios teisės normos bei idėjos susiformavo remiantis karalių ordononsais, teorniais veikalais, paprotine teise bei, žinoma, pagrindinėmis romėnų teisės nuostatomis.

Skirtingai nuo Prancūzijos, kuri politiškai suvienyta dar prieš teisinę jos vienybę, Vokietija, priešingai, buvo silpna karalysčių, hercogysčių, kunigaikštysčių bei nepriklausomnų miestų-valstybių konfederacija. Iš tikrųjų, kaip mes jau žinome, efektyvaus centralizuoto valdymo nebuvimasir bendros teisės skatinančios prekybą, poreikis sudarė sąlygas romėnų teisės recepcijai. Taigi, pritaikaint lyginimo metodą nagrinėtiems šaltiniams skirtus šio darbo analizei, tarp Bolonijos komentatorių ir vokiečių mokslininkų pastebima bendra sąveika, t.y. romėnų teisės pritaikymas prie jų meto sąlygų.

Teisinės sistemos pradžioje vyravo dvi koncepcijos. Iš pradžių, Prancūzijos Civilinis kodeksas tapo Vokietijos mokslininkų diskusijos objektu. Anot profesoriaus Thibaut, buvo teigiama, jog pirmasis šiuolaikinis kodeksas galėtų būti geras pavyzdys kuriant nacionalinės teisės kodeksą Vokietijoje, tačiau jo oponentas Friedrichas Carlas von Savigny su savo atstovais tvirtino, kad teisė, kaip ir kalba, yra tautos dvasios ir kultūros dalis, todėl turima atsižvelgti į tautos teisę taikant istorinio tyrinėjimo metodus. Vienareikšmiškai pritardami pastarajai idėjai, galime pasakyti,kad ši pozicija, veikiausiai, sudėtingesnė, tačiau visgi susilaukė pripažinimo ir visas dėmesys buvo sutelktas šioje srityje. Germaniškoji, klasikė bei perimtoji romėnų teisė vokiečių požiūriu buvo empiriniai duomenys, o save laikė mokslininkais, kurie formuluoja ir sistemina iš šių išplaukiančius principus bei sąvokas. Tokios aplinkybės susiklostė, kadangi vokiečiai tikėjo, jog romėnų institutai yra viršiausi ir amžinai galiojantys, todėl visi tyrinėjimai buvo sutelkti atrastųjų Pandektų tekstuose pasiekiant aukščiausią ir sistemiškiausią lygmenį. Mokslininkų (pandektistų) metodai ir jų suformuotos idėjos pradėjo dominuoti Vokietijos moksle būtent tada kai buvo pradėtas rengti Vokietijos Civilinis kodeksas.

Civilinio kodekso parengimui prireikė 20 metų ir įsigaliojo 1900 m. Šis parengtasis kodeksas nebuvo nei germaniškas, nei romėniškasis – daugelis mokslininkų apibūdina kaip pandektiškas. Tikriausiai, nesuklystume jeigu pateiktume išvadą, jog tai buvo Digestų teksto idėjos, kurias suformulavo vokiečių teisės specialistai sudarydami loginę sistemą ir smulkmenišką reguliavimą. Pandektine sistema pagrįstas Vokietijos Civilinis kodeksas arba jo dalinės nuostatos buvo receptuotos ne tik Europoje (Šveicarija), bet ir Azijoje (Turkija, Tailandas, Kodrėja, Japonija).

1804 m. Prancūzijos Civilinis kodeksas bei 1896 m. Vokietijos Civilinis kodeksas tapo pavyzdžiais kuriant kitus šiuolaikinius civilinius kodeksus. Būdami skirtingi, tačiau priklausydami tai pačiai tradicijai, jie abu lemtingai paveikė šiuolaikinių civilinės teisės sistemų kūrimąsi. Revoliucinės Prancūzijos idėjosir Vokietijos teisės mokslas ne tik suteikė savitumo savo šalių nacionaliniams kodeksams, jie darė įtaką teisinei minčiai tiek civilinės teisės pasaulyje, tiek ir už jos ribų.

Šiuolaikinė civilinė teisė

Civilinės teisės sistema šiuolaikinėje teisėje glaudžiai susijusi su liberalaus valdymo pasikeitimu į modernią socialinės gerovės valstybę, kurioje ekonomika yra planinga ir reguliuojama. Civiliniai kodeksai teisės srityje suteikė didelį vaidmenį individo autonomijai, priešingai negu valdžios reguliavimui. XX a. pabaigoje atsispindi ryškus atsitraukimas nuo liberalizmo ir rinkos ekonomikos, todėl nuo privatinės arba civilinės teisės persikelia į viešąją teisę, ir teisinė tvarka įgyja daugiau administracinių bruožų.

Įstatymų leidėjai, esant socialiniams ir ekonominiams pokyčiams, atskyrė tam tikrascivilinių kodeksų dalis sukūrdami naujas teisės sritis: nekilnojamojo turto nuomos, darbo teisė, draudimas ir kt.). Jos reguliuojamos specialinių norminių aktų, kuriuose civilinių kodeksų nevaržoma sutarties laisvė pakeičiama privalomomis nuostatomis, draudimais ar tam tikrais susitarimų bei kontrolės, leidimų licencijų ir pan.tipais.

Įstatymų leidėjų iniciatyva buvo formuojamas Civilinis kodeksas kartu su civilinės teisės sistema, tačiau teismai aiškindami ir plėtodami teisėjų naujai suformuluotas normas taip pat ją kūrė. Teisminis kodeksų pritaikymas prie naujų sąlygų didelei bendrosios teisės daliai suteikė įstatymų tekstų aiškinimo išraišką. Nors tradicinė civilinės teisės dogma neigia tai, kad teisėjai kuria teisę ir, taip pat, teismų sprendimai gali būti teisės šaltiniai, šiuolaikinės civilinės teisės sistemos vis dažniau atvirai pripažįsta neišvengiamą įstatymų priklausomybę nuo jos aiškinančių ir taikančių teisėjų ir valdininkų.

Iš tikrųjų, daugelis civilinės teisės šalių daug lengviau keitė savo valdymo formas bei konstitucijas, negu darė pataisas savo civiliniuose kodeksuose. Nors kodeksai ir nedaug koreguoti, tačiau šeimos teisės pataisų buvo daugiau daryta nei kitose srityse, kurios labiausiai išreikštos po Antrojo pasaulinio karo įsigaliojusių konstitucinių nuostatų, tarptautinių konvencijų, įtvirtinančių naujus laisvės ir lygybės idealus, kai kuriais požiūriais neatitinkančius civilinių kodeksų patriarchalinės šeimos teisės. Jeigu kalbėtume apie kitose srityse vykusius pokyčius, galime pasakyti, jog įstatymų leidėjams dažnai būdavo sunku reformuoti civiliniųkodeksų struktūrą, todėl, vietoj to, buvo pasirinkta išleisti norminius aktus, kuriuose lengviau įterpti pataisas, pasikeitus interesams, valdžiai ar aplinkybėms – tiesiogiai palietė organizuotų ekonominių grupių interesus.

Pritaikydami lyginimo metodą tarp XX amžiaus įstatymų leidybos ir kodeksų revidavimo nuo ankstesnės klasikinės kodifikacijos, reikėtų paminėti keletą skiriamųjų bruožų. Pirmiausia, teisės reforma krypsta didesnio eklektizmo linkme, kadangi pasireiškia tuo, kad lyginamoji teisėtyra pasitelkiama siekiant išsiaiškinti, kaip traktuojamos ir sprendžiamos bendros socialinės problemos, netgi jei tos šalys, kurių teisė nagrinėjama, nepriklauso civilinės teisės šalims teisės šeimai. Antra, šiuolaikinės teisės reforma skiriasi nuo buvusios, kadangi siekiama apžvelgti visuomenės įvairovę, o ne vieną elgesio modelį. Trečia, moderniosios teisės įstatymųleidėjai buvo realistiškesni nei Šviečiamojo amžiaus kodeksų rengėjai. Galiausiai šiuolaikinė civilinės teisė tapo tobulesnė, žinanti teisės ribas, todėl nebesiekiama detaliai kontroliuoti bei reguliuoti daugelio žmogaus elgesio sričių.

Perėjimas nuo privatinės prie viešosios teisės, naujų idėjų, susijusių su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, taip pat, įstatymų leidėjų praktikuojamas eklektizmas, realizmas ir jų socialinės įvairovės bei teisės ribų pojūtis sudarė galimybes panaikinti skirtumus tarp civilinės teisės sistemų ir kitų išsivysčiusių šalių teisinių sistemų.

JUSTINIANO DIGESTŲ REIKŠMĖ KITOSE SRITYSE

Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais Vakaruose dar tik kūrėsi bei formavosi nauja religija – krikščionybė, o lygiagrečiai su ja – naujos mokslo kryptys, aiškinančios bei siekiančios pagrįsti ir nušviesti krikščionybės pamatus – Kristaus mokymą. Mokslas tuo metu buvo daugiau enciklopedinio pobūdžio, stengtasi išsaugoti ir rinkti senovės mokslo fragmentus.Vėlyvesniais amžiais, mokslas ir intelektualinė kultūra ėmė atsigauti, kurtis mokyklos, formuotis naujos mokslo kryptys, kaip jau žinome, šių aplinkybių priežastis buvo Digestų suradimas. Visa, kas buvo susiję su teisės pažinimu, tyrinėjimais, jos siekiu atskleisti, aiškinti, pagrįsti kartu kūrė filosofijos mokslą, kuri tuo metu dar nebuvo studijuojama kaip atskira sistema. Jos interpretacijos formavo dvi mokslų grupes: humaniškųjų bei realiųjų matematikos ir gamtos mokslų. Visų pirma, humaniškoji grupė kūrė – gramatiką, retoriką, dialektiką,pastaroji – aritmetiką, geometriją, teologiją, logiką ir kt.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Romėnų teisė – tobuliausia senovės pasaulio teisės sistema, vientisa, viską apimanti -ryškiausias ir didingiausias antikos kultūros laimėjimas.

Daugiatūkstantmetinė jos raida lėmė aukštą teisės abstrakcijos lygį, todėl romėnų teisės laimėjimai panaudoti susisteminant Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacijoje, svarbiausioje dalyje – Digestuose, tačiau Rytų Romos imperija daugeliose srityse patyrusi valstybę krizę Pandektų svarbą išstūmė iš visuomeninio gyvenimo.

Visa tai buvo laikina, kadangi Digestai viduramžių eigoje buvo atrasti, o politinės, ekonomės bei kultūrinės permainos Europoje sudarė galimybes jų tęstinimui.

Reikšmingiausias poveikis įvykęs teisėssrityje. Romėnų jurisprudencija, kuri kilo iš atrastųjų Pandektų turinio, tapo pagrindiniu teisinės kultūros elementu. Šio mokslo atstovai su savo taikomais metodais sukūrė savarankišką teisės mokslo ir profesinio teisinio išsilavinimo pagrindus. Ši, romėnų teisė, pasižymėjusi formų tobulumu ir suformavusi teisinę kultūrą greitai integravosi į kitų valstybių teisinę sistemą: vienose, darydamos didesnį ar absoliutinį, kitose – mažesnį poveikį. Tokia išraiška lėmė unifikavimo tendenciją Europoje, sudarydama galimybes nacionalinės teisės atsiradimui. Romėnų teisės taikymas visuomeniniams poreikiams kuriant valstybės kodifikaciją paskatino atsisakyti ir pakeisti kai kurias teisines nuostatas, tačiau svarbiausios liko išsaugotos. Romos sukurti ir plėtojami privačios teisės elementai šiuolaikiniame gyvenime padėjo pamatus suformuojant viešąją teisę.

Atrastosios teisės formavimo pagrindu ėmė rastis kitos mokslo šakos.

Bendrai kalbant, visa teisės sistema pagrįsta Justiniano Digestų suradimo pagrindu, kuri atskleidė romėnų teisę, tapusia kultūros dalimi, vertybe ir iki šiandien nepraradusi aktualumo bei svarbos. Darbo rengimo metu nors ir buvome susidurę su sunkumais, tačiau išanalizuotas objektas atitiko mūsų iškeltus darbo tikslus ir uždavinius, todėl galime teigti, jog mūsų lūkesčiai buvo išpildyti ir tai laikome darbo pagrindiniu privalumu. Be to, atsižvelgiant į Pandektų reikšmę, akcentuojame darbo trūkumą, jog šis sąrašas nėra baigtinis, todėl teikiame rekomendacijas plačiau pasidomėti šiuo klausimu.

SUMMARY

Romanlaw is a perfect legal system of the ancient world, solid, all-encompassing. This is the brightest and geatest achievement of ancient culture.

It has given rise to a high level of abstraction right. Byzantine Emperor Justinian Digests used the achievements of Roman law but the Eastern Roman Empire had a state crises in many areas, so Pandektos disappeared from public life. All of this was temporary. Digests were discovered during the Middle Ages and the political, economic and cultural changes in Europe has created opportunities for them to exist. The most significant impact occurred in the field of law. Roman jurisprudence, which originated from Pandektos content has become a key element in the legal culture. The researchers have applied methods developed its own jurisprudence and legal framework for vocational education. Roman law had formed a perfect structure and legal culture quickly intergratedinto other states the legal system: in one, doing more, inothers – less impact. This result led to a tendency for the Unification of Europe, creating opportunities for the emergence of national law. State codes created by adjusting the Roman law. Many provisions have been modified and abandoned, but the most important preserved. Private Roman law in modern life has created a public law. Roman law gave rise to the emergence of other branches of science.

Generally speaking, the entire legal system is based on the Justiniann Digest. It revealed the Roman law, which became part of the culture, values, and today, without losing the relevance and importance. Working time of writing we were faced with difficulties, however, analyzed the subject raised in line with objectives and work tasks. We can say our expectations were met and that the main advantage of keeping the work. Emphasize the lack of work, Digest values are not exhaustive. We recommend looking into this matter more.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Baublys, L. Antikinė teisingumo samprata ir jos įtaka Vakarų teisės tradicijai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005.

Ditlev, T. Roman law and European legal history. DJØF Publishing, 1997.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993.

Leonas, P. Teisės enciklopedijos paskaitos. Kaunas, 1931.

Maksimaitis, M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002.

Misevičiūtė, A.; Vėlyvis, S. Imperatoriaus Justiniano Digestai arba Pandektos. Vilnius: Registrų centras, 2010.

Nekrošius, I.; Nekrošius, V.; Vėlyvis, S. Romėnų teisė. Vilnius:Justitia, 2007.

Šlapkauskas V. Teisės socialogijos pagrindai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004.

Valančius K. L. Teisės pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2008.

Veličkienė, A. T.; Kaikarienė, S. Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija. Politikos, teisės ir dvasios evoliucija: mokomasis leidinys. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010.

Misevičiūtė, A.; Vėlyvis, S. Imperatoriaus Justiniano Digestai arba Pandektos. Vilnius: Registrų centras, 2010. P. 35.

Veličkienė, A. T.; Kaikarienė, S. Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija. Politikos, teisės ir dvasios evoliucija: mokomasis leidinys. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010. P. 21.

Nekrošius, I.; Nekrošius, V.; Vėlyvis, S. Romėnų teisė. Vilnius: Justitia, 2007. P. 17.

Ten pat, P. 17.

Ten pat, P. 17.

Nekrošius,I.; Nekrošius, V.; Vėlyvis, S. Romėnų teisė. Vilnius: Justitia, 2007. P. 17.

Ten pat, P. 18.

Misevičiūtė, A.; Vėlyvis, S. Imperatoriaus Justiniano Digestai arba Pandektos. Vilnius: Registrų centras, 2010. P. 27.

Nekrošius, I.; Nekrošius, V.; Vėlyvis, S. Romėnų teisė. Vilnius: Justitia, 2007. P. 18.

Maksimaitis, M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. P. 217.

Ten pat, P. 217.

Ditlev, T. Roman law and European legal history. DJØF Publishing, 1997. P. 191.

Ten pat, P. 217.

Misevičiūtė, A.; Vėlyvis, S. Imperatoriaus Justiniano Digestai arba Pandektos. Vilnius: Registrų centras, 2010. P. 5.

Maksimaitis, M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. P. 218.

Misevičiūtė, A.; Vėlyvis, S. Imperatoriaus Justiniano Digestai arba Pandektos. Vilnius: Registrų centras, 2010. P. 5.

Maksimaitis, M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. P. 218.

Misevičiūtė, A.; Vėlyvis, S. Imperatoriaus Justiniano Digestai arba Pandektos. Vilnius: Registrų centras, 2010. P. 5.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 24.

Ten pat, P. 24.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 24.

Ten pat, P. 24.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 25.

Ten pat, P. 27.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 28.

Glendon M. A.; GordonM. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 30.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 30.

Valančius K. L. Teisės pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2008.

Leonas, P. Teisės enciklopedijos paskaitos. Kaunas, 1931. P. 15

Glendon M. A.;Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 33.

Ten pat, P. 33.

Ten pat, P. 33.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 33.

Ten pat, P. 36

Ten pat, P. 37.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 49.

Glendon M. A.; Gordon M. W.; Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993. P. 51.

Leave a Comment